2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 38

Česlovas Iškauskas. Kodėl nusivylėme Amerika?

Redakcija
-
5
Česlovas Iškauskas. Kodėl nusivylėme Amerika?

Dar nuo Klondaiko laikų (tai upė dabartinės Kanados teritorijoje, Jukono dešinysis intakas, nuo XIX a. įgijusi aukso karštinės įvaizdį) Amerika visam pasauliui buvo neribotų galimybių šalis, kurioje gali ne tik praturtėti, bet ir įgyvendinti kitas savo svajones. Šiandien, kai beveik prieš 100 dienų JAV pradėjo vadovauti Donaldas Trumpas, šios viltys dūžta…

Birželio 14-ąją 79-rių sulauksiantis verslininkas, buvęs televizijos laidų vedėjas, iš trijų santuokų turintis penkis vaikus, daugumos apžvalgininkų nuomone, veda Ameriką į pražūtį. D. Trumpo kone visi planai yra ties žlugimo riba.

„Signalgeitu“ pavadintas skandalas, ardantis naująją administraciją, gali įsisiūbuoti kaip reikiant. Derybos tarp Rusijos, Ukrainos ir JAV atsidūrė aklavietėje. D. Trumpas Iranui grasina bombardavimais. Jo santykiams su Saudo Arabija ir kitomis arabų valstybėmis iškilo grėsmė – Er Rijadas D. Trumpo laukia tik po paliaubų tarp Rusijos ir Ukrainos sudarymo, nors ten nuvykti jis žadėjo šią savaitę. Izraelio susitarimas su „Hamas“ subyrėjo. Europos Sąjungos narėms, 22 paminėtoms šalims ir daugeliui nepaminėtų jis įvedė naujus muitų tarifus, taip įžiebdamas ekonominį karą pasaulyje ir izoliuodamas Ameriką. Kai kurių „nubaustų“ kraštų D. Trumpas net nežino, pavyzdžiui, Lesoto, o kai kurioms jis pritaikė drakoniškus tarifus, nors tose salose gyvena vien pingvinai…

Kaip nors išgyvensim, sako taikūs Europos ir Lietuvos ekonomistai bei politologai. Juk išgyvenome ir per 2008 m. pasaulinę ekonomikos krizę ir per COVID-19 pandemiją. Suradome naujas mūsų produkcijos tiekimo galimybes, o eksportas netrukus net atsigavo. Muitų tarifų padidinimas vidutiniškai 10 proc. Lietuvos ekonomikos nesužlugdys.

Šiomis sąlygomis politinės aplinkybės daug svarbesnės. Mūsų užmojai, reaguojant į JAV reikalavimus NATO šalims, padidinti išlaidas gynybai iki 5–6 proc. Bendrojo vidaus produkto, dabar tampa dar sunkiau įgyvendinami. Taigi, mūsų Vyriausybei būtina suktis dar smarkiau ir nesikliauti nuolatiniais Premjero raminimais.

Nacionalinis saugumas tampa kertine mūsų valstybės išlikimo sąlyga. Vis agresyvesnis ir žiauresnis Rusijos karas prieš Ukrainą, nepaisant žodinio paliaubų susitarimo, pavojingas ir mums. Seimo narys Žygimantas Pavilionis nevynioja žodžių į vatą: netgi nesenas Rusijos prezidento patarėjo vizitas į Vašingtoną tą pačią dieną, kai D. Trumpas paskelbė naujus tarifus, mums, pafrontės valstybėms, nežada nieko gero.

Gali būti, kad tarp D. Trumpo administracijos ir Putino vis dėl to yra kažkoks susitarimas atkurti santykius. Tai reiškia, kad visa kita – nei karas Ukrainoje, nei pasaulio reakcija, nei nerangus ES bruzdesys – Vašingtonui bei Maskvai nesvarbu. Kaip nepritarsi į sąmokslo teoriją panašiam faktui, kad dar 1987 m. 40-metis verslininkas D. Trumpas lankydamasis Maskvoje buvo užverbuotas KGB ir jam suteiktas slapyvardis „Krasnov“, kilęs nuo žodžio „raudonas“…

Kaip atsitinka, kad nuo vieno žmogaus priklauso visa didžiulės valstybės strategija? Nebe reikalo politologai į vieną gretą rikiuoja Hitlerį, Staliną, Putiną ir kitus diktatorius. Atrodo, tarp jų tinkamą vietą randa ir 45-asis bei 47-asis JAV prezidentas D. Trumpas. Žurnalistas ir tyrėjas, Pulitzerio premijos laureatas, Ročesterio technologijų universiteto profesorius ir kelių knygų apie D. Trumpą autorius Davidas Cay Johnstonas yra negailestingas: „Donaldas Trumpas ne politikas. Jis – trečiosios kartos nusikaltėlių klano, gyvuojančio jau keturias kartas, galva. Jis profesionalus nusikaltėlis ir apgailėtinas neišmanėlis…“ Beje, profesorius renka dokumentus apie D. Trumpą būtent nuo 1987 metų…

Gali būti, bet faktas, kad tokie veikėjai tampa lemiamos pasaulinės jėgos turinčių valstybių vadovais, o Amerikoje, kurios vyriausybė neturi premjero ir yra pavaldi prezidentui, apsupti jiems palankių simpatikų, diktuoja savo valią visai planetai.

Lietuva – toks mini diktatorių įsigalėjimo variantas, ir tam galimybės bręsta. Pastebėjote, kad tuos radikalius politikus vis labiau supa įvairaus plauko proputiniški veikėjai, dažnai vadinami Penktąja kolona? Jie turi neblogą propagandistų iš TV programų, leidinių, atskirų žurnalistų ir politikų palaikymą, nevaržomi pučia į tą pačią Putino ar Lukašenkos dūdą, galimai yra išlaikomi kaimyninių režimų. Valstybės tarnybos vis dar ištikimai ir aklai laikosi pasenusių, tikrovės neatitinkančių demokratijos, žodžio ir nuomonių laisvės kanonų…

Apgailėtina.

Autorius yra politikos apžvalgininkas.

voruta.lt

Jonas Ivoška. Kokiam nekilnojamajam turtui taikytinos rinkliavos?

Redakcija
-
0
Jonas Ivoška. Kokiam nekilnojamajam turtui taikytinos rinkliavos?

Reta kam kyla abejonė, kad kiekvieno darbingo žmogaus pareiga dalį gautų pajamų skirti bendrųjų reikalų tvarkymui (Konstitucijos 127 str.).

Savaime suprantama, kad negavęs jokių pajamų žmogus negali turėti mokestinės prievolės, nes niekas nevirsta kažkuo.

Tačiau žymi dalis žmonių turi natūrinių ar piniginių santaupų, kurios išskirtiniais atvejais gali būti panaudotos savanoriškai arba prievoline tvarka bendriesiems interesams tenkinti.

Kad būtų aiškiau, bendram reikalui įstatymine tvarka paimamą žmogaus pajamų dalį vadinkime mokesčiu, o likusias nuo mokesčių ir žmogaus nesuvartotas natūrines ar pinigines vertybes – santaupomis, kurių prievolinį paėmimą vadinkime rinkliava.

Tuo būdu nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas, laikytinas žmogaus natūrinėmis santaupomis, nepriklausomai nuo to ar jis įgytas iš uždarbio, ar paveldint, ar dovanojimo būdu. Ar racionalu ir teisinga tokias natūrines santaupas apdėti rinkliavomis?

Suprantama, kad ypatingais viešojo intereso pasireiškimo atvejais dalis žmogaus santaupų gali būti paverčiama viešaisiais ištekliais. Tačiau, racionaliai mąstant, ne visos natūrinės santaupos gali būti apdėtos rinkliavomis, nes individualiomis (ne rūšinėmis) savybėmis pasižymintys daiktai paprastai nėra dalintini, nes dalinant praranda savo tikslinę paskirtį. Dėl to nekilnojamasis daiktas, negali tapti tiesioginiu rinkliavos objektu.

Civilizuotoje visuomenėje tokio daikto savininko apdėjimas kitos rūšies (pinigine) rinkliava galimas tik tuo atveju, jeigu to daikto savininkas turi piniginių santaupų. Todėl, siekiant išvengti sudėtingo nekilnojamojo turto rinkliavos administravimo, jį siejant su turto savininko turimomis piniginėmis santaupomis, vertėtų atsisakyti nekilnojamojo turto, kuris yra vienintelis žmogaus gyvenamasis būstas, apdėjimo rinkliavomis. Juk tas daiktas negeneruoja jokių finansinių pajamų.

Galima susidurti su situacija, kai negeneruoja pajamų ir tas nekilnojamasis turtas, kuris nėra savininko gyvenamasis būstas. Tuo atveju taikoma rinkliava yra savotiška bauda už neracionalų turto valdymą. Tokią prievartinę priemonę taip pat galima pateisinti kaip savitą verslumo ugdymo paskatą.

Taigi, į nekilnojamojo turto apdėjimą rinkliavomis negalima žiūrėti primityviai, nes pajamas galintis generuoti turtas ir savo paskirtimi ne tam skirtas turtas nėra analogiški apdėjimo rinkliavomis požiūriu.

Nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis skirtingos paskirties nekilnojamieji daiktai gali būti įkainoti vienodai, tačiau jie visuomeninio intereso kontekste nėra lygiaverčiai. Kita vertus, turtas, kuris yra žmogaus gyvenamasis būstas, turi ne tik piniginę, bet ir dvasinę vertę.

Almantas Stankūnas. Žaliasis kursas – Vilniaus meras rengiasi į Vilnių įleisti 2,2 mln. imigrantų?!

Redakcija
-
5
Almantas Stankūnas. Žaliasis kursas – Vilniaus meras rengiasi į Vilnių įleisti 2,2 mln. imigrantų?!

Visada aršiai kritikavau socdemus ir bandžiau parodyti, kad jie tėra konservatorių pusbroliai, kurie esant progai mielai suguls į vieną lovą ir naikins Lietuvą.

Tačiau, kai daromi geri darbai, reikia pagirti. Atrodo premjeras suprato, kad aklas žaliojo kurso įgyvendinimas baigsis katastrofa. Atvirai apie tai kalbėti dar nedrįsta, bet štai dėl kuro akcizų kėlimo stabdymo pasisako.

Almantas Stankūnas

Tačiau TS-LKD ir LP su Vilniaus m. meru Valdu Benkunsku priešakyje toliau didvyriškai kovos už paskutinės CO2 molekulės išgaudymą, nepaisant kad už tai gali tekti paaukoti Lietuvos nepriklausomybę.

Apie naujausias kovas kviečiu susipažinti Vilniaus – žaliojo miesto veiksmų plane. Nuoroda į Vilniaus m. tarybos 2025 m. balandžio 9 d. posėdžio 23 klausimą, kuriame pateiktas tas planas ir sprendimas patvirtinti jį.

Tame plane numatyta išleisti daugiau negu 2,7 mlrd. eurų. Investicijos niekada neatsipirks net tose srityse, kur turi tiesiogiai taupyti lėšas. Apie tame plane prirašytus beprotiškus veiksmus galima surašyti ištisą traktatą.

Dėl to plano ir didėja viešojo transporto bilietų kainos, nes būtina pirkti brangiausius autobusus, kai yra daug pigesnių ir taip ekologiškų alternatyvų (apie tai rašiau anksčiau).

Bet čia tik pradžia.

Tačiau dabar atkreipsiu jūsų dėmesį į vieną labai įdomų rodiklį, kurio ketinama siekti tuo planu – per 10 metų padidinti Vilniaus m. gyventojų tankumą mažiausiai 5 kartus! Akivaizdu, kad to neįmanoma padaryti niekaip kitaip, tik įsileidus į Vilnių 2,2 mln. imigrantų! Įkėliau rodiklių lentelės kopiją kur tai nurodyta.

Svarstant klausimą Aplinkos ir miesto paslaugų komitete buvo kalbėta, kad planas sprendime turi būti nurodytas kaip rekomendacinis. Kol kas tai nepadaryta. Neužilgo sužinosime kas įvyks svarstant klausimą taryboje.

Tačiau jeigu net planas būtų siūlomas priimti kaip rekomendacinis prieš tai būtina iš jo išbraukti paminėtą ir dar visą eilę absoliučiai netinkamų rodiklių ir veiksmų.

Po tarybos posėdžio parašysiu apie visa tai daugiau.

Ukraina visiškai Trampo rankose. „Patriot“ raketų yra tik JAV

Redakcija
-
0
Ukraina visiškai Trampo rankose. „Patriot“ raketų yra tik JAV

Balandžio 7 d. ryte radijo NV eteryje su žurnalistu Pavlo Novikovu Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj kalbėjo apie masinę balistinių raketų ataką Kyjive, kodėl oro gynybos pajėgos numušė tik vieną raketą „Iskander“ iš šešių, kaip tai susiję su Donaldu Trumpu, apie situaciją fronte, ypač Belgorodo srityje.

Ar Rusijos smūgių pagausėjimas susijęs su derybomis? Atsakymas vienareikšmiškas

Rusija savo tikslų nepakeitė nuo pat plataus masto karo pradžios. Todėl nereikia sieti naujausių raketų atakų su taikos derybomis. Tokią nuomonę laidoje išsakė Evgenas Dykyj.

„Rusijos Federacija išsikėlė tikslą – sunaikinti mus arba, kaip jie vadina, „galutinai išspręsti Ukrainos klausimą“. Ir aš nepamenu, kad jie kada nors būtų sakę, jog tas tikslas keičiasi, o kol politikai žaidžia savo, kariuomenė daro viską, kad pasiektų tą tikslą, ir tie raketų smūgiai niekuo nesiskiria nuo ankstesnių.“

Jis pridūrė, kad Rusijos atakų raketomis dinamika priklauso nuo Maskvos galimybių pasigaminti amunicijos masinei atakai.

„Jie jau seniai nustojo bandyti iššauti vieną ar dvi raketas, nes žino, kad bus numuštos. Vienintelė galimybė pramušti mūsų oro gynybą – ją perkrauti. Todėl kiekvieną kartą vyksta kombinuota ataka – vienu metu paleidžiama dešimtys, jei ne šimtai bepiločių orlaivių, sparnuotosios raketos ir balistinės raketos. Ir tik tokios kombinuotos atakos metu kažkiek tų raketų ir dronų, maždaug apie 20 procentų, prasprūsta pro mūsų oro gynybą ir pasiekia taikinį. Todėl tų smūgių dinamiką lemia tai, kiek laiko jiems reikia sukaupti amunicijai tokiam didžiuliam smūgiui“, – pridūrė E. Dykyj.

Rusijos raketų atakos – naujienos

  • Balandžio 4 d. rusų okupantai atakavo balistinėmis raketomis Kryvyj Riho  gyvenamąjį rajoną. Naujausiais duomenimis, per įsibrovėlių ataką buvo sužeisti 74 žmonės. Dar 19 žmonių žuvo, devyni iš jų buvo vaikai.
  • Jau balandžio 6 d. okupantai į Ukrainą paleido 23 įvairaus tipo raketas ir apie šimtą nepilotuojamų orlaivių. Priešo atakos metu nukentėjo Kyjivo, Sumų, Charkivo, Chmelnickio, Čerkasų ir Mykolajivo sritys.

Tai daroma iš nevilties: apie kritinę Rusijos Federacijos padėtį dviejose kryptyse

Rusijos karo korespondentai ir toliau pranešinėja apie sudėtingą situaciją pasienyje.

Rusijos Federacija priversta susprogdinti tiltus ir užtvankas, kad sustabdytų Ukrainą Belgorodo ir Briansko srityse. Evgenas Dykyj tai pareiškė Radio NV laidoje.

„Rusijos karo korespondentai šaukia, kad Briansko srityje vyksta ištisa tiltų ir užtvankų sprogdinimo kampanija. Manau, kad taip šiaip sau nebūna. Pats faktas, kad jie priversti tai daryti, jog sustabdytų mūsų veržimąsi, liudija, kad tai daroma iš nevilties. Kai neįmanoma sustabdyti priešo grynai karinėmis priemonėmis negadinant infrastruktūros, tai tada griebiamasi tokių priemonių“, – sakė jis.

Jis priminė, kad Ukraina tokią taktiką panaudojo tik vieną kartą – prasidėjus plataus masto karui susprogdino užtvanką netoli Irpinės.

„Buvo pavojus, kad priešai įsiverš į Kyjivą. Tie, kurie tada davė įsakymą susprogdinti užtvanką, faktiškai išgelbėjo sostinę. Bet visi prisimena, kokie tai buvo veiksmai. Tada sustabdėme rusus prie sostinės su minia savanorių, kurie civiliais rūbais gavo kalašnikovus su medinėmis buožėmis ir važiavo autobusais į Irpinę per tą užtvanką. O dabar rusai jau Rusijos Federacijos teritorijoje sprogdina tiltus ir užtvankas. Tai yra, jie tiesiogiai pripažįsta, kad Belgorodo ir Briansko sričių teritorijose jų kariuomenė nepajėgi mūsų sustabdyti. Kad visos viltys landšaftui“, – pridėjo E. Dykyj.

Situacija Belgorodo srityje: kas žinoma

  • Kovo mėnesį Rusijos karo korespondentai pradėjo skųstis „sudėtinga padėtimi“ Belgorodo srityje  Konkrečiai jie paskelbė apie Ukrainos gynybos pajėgų puolimą šiame regione ir pranešė apie Ukrainos sėkmę.
  • Jau balandį Ukrainos puolimą Belgorodo srityje patvirtino NATO Jungtinių ginkluotųjų pajėgų Europoje vyriausiasis vadas Amerikos generolas Kristoferis Kavolis (Christopher Cavoli). Jis pažymėjo, kad dabar Kyjivas išlaiko „gynybos požiūriu labai patogias pozicijas piečiau, Belgorodo srityje.

Balistinė ataka prieš Kyjivą: nerimą keliantys ženklai

Tai viena iš tų priemonių, kurių Ukraina negali pakeisti nei pati, nei padedama Europos sąjungininkų, perspėjo E. Dykyj.

Vakar Rusijos okupantai Ukrainą atakavo šešiomis balistinėmis raketomis „Iskander-M“, iš kurių vieną pavyko numušti. Pasak karinio eksperto Evgeno Dykyj, tokio numušimų procento priežastis yra raketų „Patriot“ trūkumas.

„Man tai yra signalas, kad mums labai trūksta „Patriot“ raketų. Ne paslaptis, kad iš viso mūsų arsenalo prieš balistines raketas suveikia tik „Patriot“. Jos veikia labai efektyviai, bet tik tada, jei turime kuo. Ir, matyt, mums trūksta raketų „Patriot“, – sakė E. Dykyj.

Jis pridūrė, kad tai problema visų pirma dėl to, jog ta sistema neturi analogų ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje. Todėl šiuo klausimu Kyjivas yra visiškai priklausomas nuo Vašingtono veiksmų.

„Tokių punktų yra labai nedaug, bet jie mums labai skaudūs. Tai tie punktai, kurių mums negali pakeisti nei mūsų pramonė, nei mūsų sąjungininkai. Raketos „Patriot“ sistemoms yra išskirtinai Trumpo rankose. Ir atrodo, kad jas arba nustota pristatyti, arba pristatomos dar Bideno duotos, bet labai lėtai“, – pridūrė E. Dykyj.

Kartu jis suabejojo informacija, kad rusai modernizavo savo „Kalibrus“, jog geriau prasiskverbtų pro mūsų oro gynybos sistemą. E. Dykyj paaiškino:

„Čia turbūt omenyje turimas ne modernizavimas, o panaudojimo taktikos tobulinimas. Neturėtume savo priešų laikyti visiškais idiotais. Gali būti, kad įdėmiau pažiūrėjo į mūsų atakas. Mes juk gana aktyviai apeiname jų oro gynybą net ir tokiomis primityvesnėmis ir lėtesnėmis priemonėmis kaip tolimojo nuotolio dronai. Gali būti, kad jie kažko išmoko iš mūsų ir sukūrė pažangesnius maršrutus.“

Rusijos atakos: kas žinoma

  • Balandžio 6 dieną rusai surengė dar vieną masinį smūgį Ukrainos teritorijoje. Okupantai į Ukrainą paleido 23 įvairaus tipo raketas – 9 sparnuotąsias raketas Kh-101/Kh-55SM, 8 sparnuotąsias raketas „Kalibr“ ir 6 balistines raketas Iskander-M.
  • Pasak Ukrainos kariuomenės Karinių oro pajėgų vadovybės komunikacijos skyriaus viršininko Jurijaus Ignato, okupantai modernizuoja balistines raketas, kad jas būtų sunkiau perimti ir numušti.

Totalinis Rusijos Federacijos pranašumas jau praeityje. Kokie to požymiai

To fone Rusija bando suspėti prispausti mus taikai savo sąlygomis, mano ekspertas.

Laukia dar daug sunkių karo mėnesių, tačiau situacija, kai Rusijos kariuomenė visose kryptyse buvo pranašesnė už Ukrainą, jau seniai praeityje.

„Iniciatyva perimama daug kur. Jau ne kartą kalbėjome apie Pokrovską, iki kurio rusai prisibrovė, bet kurio jie kitaip, nei pro žiūronus nepamatys, Torecką, kuris kurį laiką jau buvo Rusijos užnugaryje, o dabar ten vėl vyksta įnirtingi mūšiai“, – sakė E. Dykyj.

Jis taip pat pridūrė, kad dabar ir kituose fronto sektoriuose prasidėjo Ukrainos gynybos pajėgų lokaliniai puolamieji veiksmai, taip pat ir Kupjanskio kryptyje.

„Žiūrėsime, kokį mastą tai pasieks ir kokie bus rezultatai. Bet bent jau iniciatyva vėl mūsų pusėje. Kursko srities dalį, nors ir nedidelę, vis dar laikome. Tuo tarpu netikėtai atsiradome Belgorodo srityje, nepaisant to, kad ten jie mūsų laukė. Kol kas įėjome žymiai mažesniu mastu, nei Kursko srityje. Ten atsargi operacija, bet tai jau toli gražu nebe žvalgyba mūšiu. Tai jau normali pėstininkų operacija pėstininkų mastu. Gi tuo tarpu Briansko srityje į orą kyla tiltai – iš mūsų dar nė žodžio, bet kažkodėl jie sprogdinami“, – pridūrė E. Dykyj.

Jis pažymėjo, kad dar anksti teigti, jog Ukraina pradeda laimėti šiame kare. Tačiau totalinis rusų pranašumas – jau praeityje, mano ekspertas. E. Dykyj pareiškė:

„Laikas dirba labiau mums nei jiems. Ir tai labai svarbu suprasti dabar, kai jie bando mus užspausti iki tiek, kad mes bėgte kažką pasirašytume jų sąlygomis.“

Situacija fronte: svarbios naujienos

  • Balandžio 6 d. Karo studijų instituto analitikai paskaičiavo, kad okupantų puolimo Ukrainoje tempai nuo 2024 metų lapkričio nuolat mažėjo, o kovą jie teužėmė tris kartus mažiau teritorijos nei lapkritį.
  • Tuo tarpu „DeepState“ ekspertai praneša apie kritinę situaciją Lymano rajone. Jie pažymi, kad aštrėja padėtis ruože Nove-Katerynivka – Nevske blogėja, nes Rusijos kariuomenė ten turi pranašumą.

Pagal unian.ua reporterio Nikitos Šenderovskio reportažus

kariuomeneskurejai.lt

Ką daro Trampas? Šarūnas Andriukaitis Sutkus

Redakcija
-
0
Ką daro Trampas? Šarūnas Andriukaitis Sutkus

Sunkus, bet atveriantis akis epizodas apie tai ką naujoji administracija daro tarptautinėje arenoje. JAV ir likusio pasaulio interesai.

Konkretus ir kietas rizikos analitikas Šarūnas Andriukaitis Sutkus.

Konferencijoje Vilniuje kalbėta apie bendrąjį gėrį ir žmogaus orumą kaip krikščioniško politinio veikimo pagrindą

Redakcija
-
1
Konferencijoje Vilniuje kalbėta apie bendrąjį gėrį ir žmogaus orumą kaip krikščioniško politinio veikimo pagrindą
Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link
Juozo Kamensko nuotr.

Vakarų civilizacijos ateitis kelia didelį visuomenės susirūpinimą. Siūlomos įvairios, dažnai net viena kitą paneigiančios strategijos, kaip užtikrinti Vakarams priklausančių valstybių bei visuomenių, tarp kurių ir Lietuvos, tvarumą bei išlikimą. Nepaisant pastaruoju metu vis labiau įsigalinčio individualizmo, yra sutariama, kad visuomenės išlikimui yra būtinas visuomenę vienijantis bendras vardiklis ir tvirtas pamatas. Tokiu pamatu nuo Aristotelio laikų politinėje mintyje ir Katalikų Bažnyčioje yra laikoma bendrojo gėrio samprata.

Apie mūsų liberaliosios demokratijos krizę ir bendrojo gėrio sampratą balandžio 4 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“ pranešimais dalijosi žymūs ne tik Lietuvos mokslininkai ir ekspertai, bet ir kitose šalyse politinius procesus gerai matantys ir juos įžvalgiai apmąstantys kolegos, o taip pat Europos Parlamento ir LR Seimo nariai iš įvairių politinių partijų.

Konferencijos metu analizuotas liberalizmo ir demokratijos santykis, liberaliosios demokratijos krizė ir jos priežastys, pristatyta bendrojo gėrio demokratijos vizija, apmąstyti jos aspektai Lietuvos ir Lenkijos geopolitiniame kontekste.

Renginį pradėjo J. E. apaštalinio nuncijaus arkivysk. dr. Georg Gänswein invokacijos žodis, kuriuo dvasininkas konferencijos dalyviams meldė išminties ir noro pažinti tiesą.

Konferencijos dalyvius sveikino Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius Globys, pabrėžęs, kad gyvename tokiu metu, kai krikščioniška civilizacija išgyvena kritinį momentą – arba ji atgims ir suklestės iš naujo, arba išnyks. Mūsų visuomenėje įsigalėjusios įvairios liberalizmo atmainos, naikinančios patį mūsų civilizacijos kūną, kuriame užgimė. Šių iššūkių akivaizdoje krikščionys nėra ir negali būti tik stebėtojai iš šono. 2000 metų krikščioniškos minties lobynas jiems suteikia pagrindą aktualiai kalbėti ir mūsų laikais, įžvelgti procesų gilumines priežastis ir pasiūlyti priemones vėl atgimti mūsų civilizacijai.

Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link
Audrius Globys / Juozo Kamensko nuotr.

Pirmąjį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto profesorius, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, monografijų „Liberalizmas kaip pilietinė religija“, „Vertybių tironija ir politika“, „Politinio proto kritika“ ir kitų autorius prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Prelegentas pabrėžė, kad liberalizmas ir demokratija yra dvi konfliktuojančios politinės doktrinos. Liberalai į demokratiją iš tiesų žiūri atsargiai, nes supranta, kad demokratiniu būdu visuomenė gali atmesti liberalizmą. Liberalai bijo, kad dėl per didelio dėmesio liaudžiai sprendimai gali prieštarauti jų absoliutinamai individo laisvei, o į krikščioniškų pažiūrų piliečius jie žiūri kaip į atsilikusius žmones, su kuriais nėra prasmės kalbėti, juos reikia išgąsdinti, perauklėti ir priversti paklusti. Pasak profesoriaus, bendrasis gėris visada yra išbandymas. Liberalų nuolatinis reikalavimas individą iškelti aukščiau bendruomenės griauna bendrumą. Demokratija, paversta negatyviąja demokratija, yra tam tikras dalyvavimas valdžioje, bet tai veikiau priešiškas dalyvavimas. Tai tam tikras įsipareigojimas, bet įsipareigojimas atmesti. Liberalai mėgdžioja krikščionybę ir imasi sielovados. Jie nutarė galintys sukurti savo religiją, ir pagrindinis politikų tikslas dabar – diktuoti pažiūras. Liberalioji demokratija ne tik to negali sustabdyti, patys liberalai tai palaiko.

Konferenciją tęsė žurnalistas, politologas, politikos apžvalgininkas, vyriausiasis politikos analitikas Geopolitikos ir saugumo studijų centre Vladimiras Laučius. Jis pranešime teigė, kad viena liberaliosios demokratijos krizės priežasčių – tai, kad liberalizmo politinę filosofiją pamažu išstūmė suprimityvinta politinio mąstymo forma – ideologija, kurioje pastaruosius kelis dešimtmečius vyrauja kairiojo liberalizmo ideologemos. Maža to, ši ideologija pasižymi tendencija apaugti religijos bruožais, o jos atstovai neretai elgiasi kaip kitatikius persekiojanti Progreso ir Žmogaus teisių Bažnyčia. Tačiau ideologijos virtimas pilietine ar politine religija stebinti neturėtų. Vakaruose visuotinai nykstant krikščionybės įtakai, jos vietą užėmė sekuliari moralė, tai, kas šiandien mėgstama vadinti „vertybėmis“. Ši sekuliari moralė atėjo su savo grynai pasaulietiniu turiniu, bet perėmė religinės galios statusą. Tai, kas prieš tūkstantį metų buvo krikščioniška valstybė, o prieš šimtą metu – „krikščioniškas socialinis mokymas“, šiandien virto „vertybine politika“, kurios „vertybės“ pretenduoja į tikėjimo tiesų statusą. Tarp tų tikėjimo tiesų – žmogaus teisės, kurios vadinamos prigimtinėmis atsisakant arba net nesugebant rišliai paaiškinti, kas yra žmogaus prigimtis ir, vadinasi, iš ko tos teisės kildinamos; multikultūrizmas; Vakarų civilizacijos ritualizuotas nuodėmių išpažinimas ir amžinas atgailavimas; šv. imigracija; liberaliosios demokratijos eksportas kaip nauja evangelizacijos atmaina; woke „vertybės“ ir kt. Visai šiai naujųjų laikų Bažnyčiai vadinamosios vertybės yra tai, kas viduramžių Europai buvo krikščionybė. Moraliniu ir dvasiniu požiūriu jos yra taip pat imperatyvios, kaip ir krikščionybė anais laikais.

Dr. Vygantas Malinauskas, Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto dėstytojas, Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narys, Lietuvos vyskupų konferencijos teisininkas, tęsė konferenciją kalbėdamas apie bendrojo gėrio demokratiją. Prelegento teigimu, bendrojo gėrio sąvoka jau vis dažniau nei anksčiau sutinkama viešajame diskurse, bet vis tiek lieka akivaizdžiai šalutine sąvoka, neužima centrinės vietos. Viena iš to priežasčių yra ta, kad liberalizmui bendrasis gėris atrodo kaip grėsmė. Liberalizmas negali visai išvengti bendrojo gėrio, bet liberalizmo požiūriu, bendrojo gėrio turėtų būti ne per daug. Jis prisimenamas, pavyzdžiui, atsiradus ekstremaliai situacijai. Liberalizmas atranda genialų sprendimą – bendruoju gėriu laikykime tai, kas tarnauja mūsų privačiam gėriui. Liberalams bendrasis gėris turėtų užtikrinti tokią tvarką, kuri įgalintų privataus gėrio maksimizavimą. Tačiau liberaliosios demokratijos problema yra ta, kad ji linkusi kurti savo kūrinį – individualistą, kurti jam kuo daugiau teisių, bet kuo toliau, tuo liberalioji visuomenė tampa vis mažiau laisva visuomenė.

Galima kalbėti apie teisių tironiją, nes atsirandančios teisės sukuria pareigas visiems kitiems. Išnyksta ir teisingumas, kuris tampa prievole atiduoti kažkam tai, kas jam nepriklauso, taip apverčiant klasikinę teisingumo sampratą. Liberalioje demokratijoje nunyksta ir dorybės, o su tuo ir motyvacija išsaugoti tradicijas, atmintį. Jeigu nebelieka motyvacijos saugoti bendrąjį gėrį, išnyksta ir pats bendrasis gėris. Sekuliari valstybė gyvena remdamasi į prielaidas, kurių pati sau negali sukurti. Prelegentas pasiūlė įsivaizduoti visuomenę, kurios centre – bendrasis gėris. Taip prarastume galimybę savo privatų interesą įgyvendinti likusios visuomenės laisvės sąskaita, bet neprarastume laisvės. Laisvės į privačią erdvę, kurioje galėtume kultivuoti savąją individualaus gėrio sampratą. Neprarastume pagarbos asmens orumui ir tikros autonomijos. Mes nebūtume verčiami kolaboruoti su tuo, kas yra prieš mūsų sąžinę. Turėtume vidinę motyvaciją laikytis tvarkos, nes ji tarnautų ne kažkieno privačiam interesui. Galiausiai, valstybė vėl turėtų galimybę vykdyti politiką, kuri nukreipta į tai, kas užtikrina mūsų visuomenės tvarumą, išlikimą, atsinaujinimą. Pavyzdžiui, socialinė reklama apie vyro ir moters santuokos ir vaikų auginimo grožį dabar negali rastis, nes tuoj ateis lygių galimybių kontrolierius ir pasakys, kad tokia reklama yra diskriminacinio pobūdžio. Ji galėtų rastis tik bendrojo gėrio demokratijoje.

Katalikų kunigas, socialinių mokslų profesorius ir Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto (UKSW) Politikos mokslų instituto direktorius, to paties universiteto Socialinių ir ekonomikos mokslų fakulteto dekanas prof. habil. dr. Piotras Mazurkiewiczius skaitė pranešimą tema „Gyvenimas ant uolos krašto. Lietuva, Lenkija, bendrasis gėris civilizacijos pakraštyje“. Prelegento teigimu, XV a. siena Europą nuo svetimų civilizacijų skyrė dviejose vietose. Pirmasis buvo Pirėnų pusiasalis, antrasis – rytinė Abiejų Tautų Respublikos siena. Lietuviai ir lenkai – ne veltui – pasirinko priklausyti Vakarų krikščionybei, netapdami Šventosios Romos imperijos, vėliau vadinamos „vokiečių tautos“, dalimi. Į rytus nuo Sandraugos prasideda ne tik Rytų krikščionybė, bet kartu ir civilizacija, vadinama turanietiška. Anot Felikso Koneczny, išskiriami keturi esminiai Turano civilizacijos bruožai: religinis lokalizmas (priešingai universalumui), visuomeninės organizacijos militarizmas, privatine teise pagrįstas valstybingumas ir tautiškumo sampratos nebuvimas. Pasak profesoriaus, po penkių šimtmečių turime nepriklausomą Lietuvą ir nepriklausomą Lenkiją, o civilizacijų siena vis dar toje pačioje vietoje. Mūsų požiūrį į tai, kas vyksta į rytus nuo mūsų, puikiai simbolizuoja pasienyje pastatytos tvoros. Tačiau Vakaruose taip pat vyksta dideli pokyčiai, kartais vertinami kaip bandymai atkurti Šventąją Romos imperiją.

Pranešimus sekė diskusija, kurioje dalyvavo Europos Parlamento atstovai iš Lietuvos –Paulius Saudargas ir Aurelijus Veryga. Diskusijoje kalbėta apie tai, kad tarpusavio susikalbėjimą trukdo bendros kalbos nebuvimas. Anksčiau tokia bendra kalba buvo krikščionybė, kurios įtakoje buvo auginami vaikai, tuo tarpu dabar ištisos sąvokos yra dingusios iš kalbėjimo, nes vaikai su jomis nebeužaugo. Vienas iš diskusijoje iškeltų pavyzdžių – dažnai manoma, kad ne mes visi, o kažkas kitas turėtų kurti bendrąjį gėrį – Europos saugumą turi užtikrinti JAV, demografinį valstybės atsinaujinimą kažkas kitas, tik ne aš.

Renginį su pranešimu tęsė gydytojas chirurgas, kunigas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas prof. habil. dr. Andrius Narbekovas, kalbėjęs apie žmogaus gyvybės ir orumo ryšį. Apibrėžti žmogaus orumą galiausiai reiškia apibūdinti buvimo žmogumi prasmę. Būti žmogumi reiškia būti laikomam paslaptimi, analogiškai kaip Dievas yra paslaptis, todėl orumas, kuris yra mūsų žmogiškosios būties požymis, visada bus paslaptingas. Teisė į gyvybę užtikrina biologinės egzistencijos išsaugojimą, o orumas suteikia žmogaus egzistencijai kokybinį matmenį. Taigi teisė į gyvybę ir orumas yra neatsiejamai susiję ir sudaro teisingos ir humaniškos visuomenės pagrindą. Oriai gyventi reiškia daugiau nei tik išgyventi; tai reiškia, kad reikia turėti galimybę naudotis pagrindiniais gyvenimo poreikiais, tokiais kaip maistas, pastogė, sveikatos priežiūra ir išsilavinimas. Tai taip pat reiškia galimybę savarankiškai rinktis savo gyvenimą ir ateitį be prievartos ar kišimosi.

Pranešimą apie demografiją, bendrąjį gėrį ir situaciją Nyderlanduose skaitė Johannes de Jongas, Europos politinio fondo „Sallux“ įkūrėjas ir vadovas. Jis pateikė statistiką, kuri parodo šiuolaikinės demografinės krizės gylį. Pasak jo, šią krizę lėmė visur vyraujanti trumpalaikio individualizmo kultūra, didėjantis skaičius žmonių, kurie visai nenori susilaukti vaikų, bet taip pat ir ekonominės priežastys – neoliberalizmo nulemta greito pelno siekianti ekonomika. Pavyzdžiui, yra aiški koreliacija tarp aukštesnių būsto kainų ir mažesnio vaikų, tenkančių vienai moteriai, skaičiaus. Prelegentas išsakė mintį, kad vienintelis kelias iš demografinės krizės yra žmogiškąjį orumą ir bendrąjį gėrį pastatyti į politikos ir ekonomikos centrą.

Paskutinį pranešimą pristatė dr. Vincentas Vobolevičius, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos direktorius. Jis aptarė sociologinį tyrimą, kurio metu aiškinosi, koks tėvų elgesys padeda perduoti tikėjimą savo vaikams. Tėvams, kurių religiniai įsitikinimai nepatiria iššūkių, sunkiau perteikti savo tikėjimą vaikams. Skirtumas ypač paaiškėja kalbant apie sudėtingesnius tikėjimo teiginius, kurie šiais laikais gali būti laikomi kontroversiškais. Pavyzdžiui, tikintys pomirtiniu gyvenimu tėvai šį įsitikinimą vaikams perteikia sėkmingai, tačiau įsitikinimą, kad išganymui yra būtina sekti Jėzumi, perteikti yra kur kas sunkiau. Vis dėlto tyrimo rezultatai rodo, jog kai kurie Bažnyčios mokymą išpažįstantys tėvai randa būdų patvirtinti ir perteikti vertybes net ir sudėtingomis sąlygomis. „Tyrimo metu tikrinome hipotezę, kad tėvai, drąsiai ir atvirai grindžiantys savo viešą gyvenimą – karjeros pasirinkimus, elgesį draugų grupėse ir kt. – krikščioniška etika geriau perteikia savo įsitikinimus vaikams nei kiti tėvai“, – pasakojo dr. V. Vobolevičius. Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvų tikėjimo ir jų viešo gyvenimo dermė, ypač tėvų dėl religinių įsitikinimų padaryti pasiaukojimai, patogumo, socialinio statuso ar draugų praradimai reikšmingai padidina tikimybę, kad vaikai perims tėvų religinius įsitikinimus.

Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link
Vytautas Sinica, Martynas Katelynas, Linas Kukuraitis / Juozo Kamensko nuotr.

Renginį užbaigė dar viena diskusija – šį kartą tarp LR Seimo narių: Vytauto Sinicos, Martyno Katelyno ir Lino Kukuraičio. Diskusijos metu kalbėta, kad bendrojo gėrio sąvoka politikoje dažniausiai yra svetima, ir nors Seime darbas verda, bet dažnai atrodo, kad svarbiausi bendrojo gėrio klausimai – tokie kaip demografija – yra ignoruojami, nors politinėse programose jie ir atspindėti.

Konferenciją organizavo Laisvos visuomenės institutas ir fondas „Sallux“.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas trisdešimt devintoji (balandžio 7) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas trisdešimt devintoji (balandžio 7) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Agresorius naktį ir dieną Ukrainos pasienio ir arti kontaktinės linijos esančius regionus atakavo KAB’ais. Dieną kelis kartus Ukrainoje buvo paskelbta smūgio balistinėmis raketomis grėsmė. Neatmestina, kad šia raketa atakuota Sumy sritis.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Popovka – Demidovka ruože (Belgorod sritis) be esminių pakitimų, mūšiai tęsiasi.

Oleshna – Guyevo ruožas (Kursk sritis). Vis daugiau atsiranda patvirtinimų, kad rusai užėmė didžiąją dalį Guyevo kaimelio. Nepatvirtintais duomenimis, mūšiai prasidėjo ir Oleshna. Kalbant apie vakarykščius rusų teiginius apie Basivka užėmimą (ukrainiečių kairysis flangas, Sumy sritis), tai kol kas Ukrainos pajėgos ir toliau to nepatvirtina. Mūšiai tęsiasi.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Deja, bet okupantams pavyko pasigerinti padėtį šiauriniame flange Dvorichna ruože. Agresorius plečia pozicijas Zapadne ir gerinasi padėtį čia esančioje kelio atkarpoje Dvorichna – Kupjansk.

Lyman. Mūšiai vyksta abejuose Zherebec upės krantuose tęsiasi, Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Be esminių pakitimų.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Kautynės pietvakariniame flange intensyvėja. Rusai užvakar sugebėjo nustumti ukrainiečius nuo Lysivka, vakar agresorius įžengė į gyvenvietę ir įsitvirtino pietiniame jos pakraštyje.

Konstyantinopil. Situacija Rozlyvo ruože prastėja. Okupantai plečia savo pozicijas pačioje gyvenvietėje, taip pat agresorius gerina savo padėtį pietiniame jos flange. Šiame flange aukštumoje yra miškelis, natūraliai apjuostas vandens kliūtimi, Taigi, vien geografiškai, tai jau yra patogi gynybai pozicija. Ją užėmus, rusams atsivertų atvira vietovė iki Bahatyro. Šiandien po pietų okupantai pabandė link šios gyvenvietės prasiveržti, tačiau buvo Ukrainos gynėjų subaladoti Bahatyro prieigose.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Vidmantas Valiusaitis. Jų duomenys paslėpti 75-eriems metams, o darbais įsiamžinę didvyriai be teismo drabstomi purvais

Redakcija
-
7
Vidmantas Valiusaitis. Jų duomenys paslėpti 75-eriems metams, o darbais įsiamžinę didvyriai be teismo drabstomi purvais

Prieš gerą savaitę atsitiko svarbus įvykis, apie kurį parašyti anksčiau tiesiog nepriteko rankos. Bet jis reikšmingas, tad porą minčių pridursiu kad ir pavėluotai.

Regionų administracinis teismas šių metų kovo 27 d. sprendimu panaikino LGGRTC 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą, kuriuo centras buvo nurodęs pašalinti partizanų vado Juozo Krikštaponio bareljefą nuo paminklinio akmens Ukmergėje.

Teismas konstatavo, kad LGGRTC sprendimas neatitiko įstatymų reikalavimų, buvo nemotyvuotas, nepagrįstas. Sprendimo tekste pažymėta, jog bylos nagrinėjimo metu LGGRTC pripažino, kad patikimų istorinių duomenų dėl J. Krikštaponio dalyvavimo vykdant nusikaltimus nėra. Teismas padarė išvadą, kad sprendimo priėmimo procedūra buvo šališka, neatitiko skaidrumo ir objektyvumo principų.

Prie LGGRTC veikianti desovietizacijos komisija savo sprendimą dėl Ukmergėje stovinčio paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo motyvavo tuo, esą batalionas, kuriame kuopos vadu tarnavo J. Krikštaponis, vokiečių okupacinės vadovybės 1941–1943 m. galėjo būti panaudotas žydų, karo belaisvių, civilių gyventojų persekiojimui ir naikinimui Baltarusijoje. Įrodymų, kad J. Krikštaponis pats dalyvavo minimose žudynėse nėra, o sovietmečiu represinių struktūrų išgauti amžininkų liudijimai šiuo klausimu išsiskyrė.

Tai labai svarbi teisingumo Lietuvoje pergalė. Pranokstanti vien šios konkrečios bylos reikšmę. Tikiu, kad bent nedidele dalimi prie šio laimėjimo prisidėjo ir istorijos tyrinėtojai bei visuomenininkai, dalyvavę praėjusių metų rugsėjo mėnesį Seime atstovo Valdo Rakučio (Valdas Rakutis Seimo narys) suorganizuotoje konferencijoje, kurios pranešimų autoriai ir dalyviai kreipėsi į atitinkamas valstybės institucijas, pateikdami argumentus kodėl kaltinimai Juozui Krikšaponiui stokoja istorinio bei teisinio pagrindimo.

Praėjusį pirmadienį spaudos konferenciją Seime šiuo klausimu surengė Seimo narys Vytautas Sinica. Jis labai tiksliai sudėliojo politinius akcentus, išplaukiančius iš minėto teismo sprendimo. Parlamentaras kalbėjo: „Jei visuomenė – teisininkai, istorikai, žurnalistai – nusileis, kad užtenka įtarimo, užteks pasakyti, kad koks nors laisvės kovų herojus „galimai“ kažką padarė, ir mes kaip valstybė atsitrauksime nuo to asmens įamžinimo, tai yra pasmerkta strategija, nes tai tik skatins tokius išpuolius. Mesti žodelį „galimai“ galima kiekvieno adresu ir tas neabejotinai bus daroma. Kaip civilizuota teisinė valstybė Lietuva privalo į tai atsakyti: smerkiame tik tuos laisvės kovotojus, kurių kaltė įrodyta nepaliekant pagrįstų abejonių“.

J. Krikštaponio gynybos advokatas Aivaras Žilvinskas toje pačioje spaudos konferencijoje užkabino, mano nuomone, visos šios problematikos (ne vien J. Krikštaponio, taip pat J. Noreikos, K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago, J. Lukšos-Daumano ir kitų apšmeižtų ir tebešmeižiamų žmonių) esmę.

Teisininkas pažymėjo, kad gerai žinoma kurie konkretūs laisvės kovų dalyviai yra žuvę, prieš tai reikšmingai nusipelnę valstybei, laisvės kovoms. Tarp jų, sakė advokatas, „galimai” galėjo būti ir žmonių, kurie padarė kažką negera. Bet tai klausimas tik „galimai“, tai tik įrodymais nepagrįsta prielaida. Ir jis čia pat iškėlė kitą faktą, kuris tikras ir nėra jokia prielaida.

Tai žmonės, prisipažinusieji, kad bendradarbiavo su sovietiniu saugumu. „Čia jau ne „galimai“, čia faktas”, – kalbėjo A. Žilvinskas. Jie ne „galimai“, o tikrai bendradarbiavo, kenkė Lietuvos valstybei, įtvirtindami okupacinį režimą.

Pagal liustracijos įstatymo nuostatas, jų duomenys yra įslaptinti ir paslėpti 75-eriems metams. Tuo tarpu abejonių nekeliančiais darbais įsiamžinę didvyriai, kurie „galimai“ galbūt ir kažką negero padarę (bet tai neįrodyta), be teismo drabstomi purvais, jų duomenys viešai valkiojami ir taršomi.

Teisininkas iškelia esminį klausimą: Ar gali šios kartos žmonės [nuo savęs pridursiu: kurių pačių duomenys yra „galimai” įslaptinti – V.V.] objektyviai ir nešališkai vertinti savo tėvų ir senelių kartos veiksmus?

Kviečiame susipažinti su istorijos mokslininkų ir visuomenės atstovų pareiškimu:

Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei
LR valstybės saugumo departamento Direktoriui Dariui Jauniškiui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Pirmininkei Skirgailei Žalimienei
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui
Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisijai
Lietuvos istorijos instituto Direktoriui Aurimui Švedui
Ukmergės rajono Merui Dariui Varnui
Ukmergės rajono savivaldybės tarybai
Žiniasklaidai
Visuomenei

Visuomeninė iniciatyva „Apginti istorinę atmintį“
PAREIŠKIMAS
„DĖL KALTINIMŲ LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJUI,
KARIUI-SAVANORIUI JUOZUI KRIKŠTAPONIUI“
Vilnius, 2024 m. spalio 7 d.

Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija (toliau – Komisija) 2023 m. birželio 29 d. rekomendavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) priimti sprendimą, įpareigojantį Ukmergės rajono savivaldybės administraciją nukelti paminklą Lietuvos partizanų Vyčio apygardos kūrėjui ir vadui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje. Šią rekomendaciją LGGRTC įvykdė, įpareigodamas Ukmergės rajono savivaldybės administraciją pašalinti Ukmergėje esantį atminimo paminklą Juozui Krikštaponiui.

Pareiškimo autoriai pažymi:

LGGRTC pateiktas nusikaltimu žmoniškumui apkaltinto J. Krikštaponio veiklos vertinimas atliktas, mūsų nuomone, nepakankamai įvertinus visas reikšmingas jo biografijos detales. Parodymai jo asmens atžvilgiu yra prieštaringi, painūs, dažnai stokojantys dokumentais pagrįstų nepaneigiamų įrodymų, todėl vertintini atsargiai, o išvados darytinos apdairiai. Nesame tikri, kad šiuo atveju pasielgta būtent taip.

Priešingai. Esama reikšmingų, J. Krikštaponiui palankių ir jį teisinančių faktų, užfiksuotų okupacinių represinių struktūrų dokumentuose (NKVD, Pabaltijo karinės apygardos prokuroro, KGB), į kuriuos nėra atkreiptas deramas dėmesys. Pavyzdžiui, tai, kad vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis nacių buvo kalinamas, po to nuo jų slapstėsi. Lietuvos istorijos instituto darbuotojo dr. Mindaugo Pociaus parengtoje pažymoje „Apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“ dalis teiginių grindžiami prielaidomis, sovietinių represinių struktūrų apklausinėjamų nelaisvų žmonių liudijimais, nepaneigiamų įrodymų stoka.

Būtinybę vykdyti tolimesnius tyrimus pripažįsta ir pats pažymos autorius, tiek dėl asmenvardžio skirtingos rašybos („Asmenvardžio [Krikštaponis ir Krištaponis] naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“), tiek ir dėl kaltinimus inkriminuojančių liudijimų („Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“).

Tai reikšmingas prisipažinimas, nes 1948 m. vasarą NKVD vykdyto tardymo metu 2-osios kuopos, dalyvavusios nacių vykdytose represijose Baltarusijoje, jaunesnysis kareivis Martynas Kačiulis, parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Tai patvirtino ir kiti 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius ir Stanislovas Gervinas, apklausti 1948 m. Tačiau 1980 m. liepos 14 d. apklausoje (t. y. po 32 metų!) tas pats M. Kačiulis jau liudijo priešingai – „J. Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ėjus 2-osios kuopos vado pareigas“. Dar vienos apklausos, vykdytos 1982 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje, dalyvaujant JAV teisėsaugos pareigūnams, savo parodymų pabaigoje M. Kačiulis vėl paneigė 1980 m. liepos 14 d. liudijimą ir pareiškė, kad minėtos kuopos vadu buvo „ne Krištaponis, o Reikalas“.

Panašiais prieštaravimais ir abejotino patikimumo liudijimais negali būti grindžiamos jokios pagrįstos išvados, jos privalo būti paremtos išsamiais tyrimais ir nepaneigiamais įrodymais. Todėl Komisijos rekomendaciją LGGRT Centrui dėl J. Krikštaponio paminklo pašalinimo vertiname kaip skubotą išvadą ir konstitucinio teisinės valstybės principo paneigimą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai [1].

[1] 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, Nr. 33501/96; 2013 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Allen prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25424/09.

Nacionalinėje teisėje asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatose. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis Konstitucijos 31 str. nuostata, asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. O Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, vadovaujantis principu in dubio pro reo (lot. abejojant – kaltinamojo viršus). Tai esminis teisės principas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes [2].

[2 ] LAT 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis b. byloje Nr. 2K-P-100-222/2015, 2019 m. balandžio 29 d. nutartis b. byloje Nr. 2K-87-719/2019; Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga AB-27-1 ir kt.

Kadangi joks Lietuvos Respublikos teismo sprendimas ar nuosprendis minėto laisvės gynėjo atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo priimtas, pareiškimo autoriai Komisijos rekomendaciją ir LGGRT Centro įpareigojimą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai nukelti paminklą Juozui Krikštaponiui Ukmergėje traktuoja kaip neteisėtus, todėl teisinių pasekmių negalinčius turėti nutarimus.

Drauge pareiškimo autoriai pabrėžia:
Nusikaltimais žmoniškumui apkaltintų sovietinių represinių struktūrų dalyvių kaltumą ar nekaltumą vertino ne komisijos ar LGGRTC istorikai, o teismas. Ir tik teismas pripažino atsakingų už nusikaltimus asmenų kaltę ar juos išteisino, todėl ir J. Krikštaponio atveju negali būti taikomas „išskirtinis teisingumas“.

Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos valstybė paminklu Ukmergėje pagerbė Juozą Krikštaponį kaip laisvės gynėją. Jam 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Šių teisės aktų niekas neatšaukė, todėl J. Krikštaponio veikla negali būti paneigta ar atšaukta Komisijos rekomendacija.

Holokausto ir karo nusikaltimams, kaip ir visiems nusikaltimams prieš žmoniškumą, nėra ir negali būti senaties. Tikri nusikaltėliai, Lietuvos Respublikos teismui įrodžius jų kaltę, privalo būti įvardyti ir principingai pasmerkti. Tačiau tuo pat metu keliami reikalavimai pašalinti paminklą partizanui J. Krikštaponiui, teismui neįrodžius jo kaltės, negali būti vertinami kitaip, kaip aptarnavimas Rusijos mėginimų tęsti okupacijos laikotarpiu vykdytą, o šiuo metu ypač sustiprėjusią informacinę-propagandinę kampaniją prieš Lietuvos valstybę, siekiant diskredituoti šalies nepriklausomybę ir Lietuvos valstybingumą.

Pareiškimo autoriai ragina:
1. Nutraukti šią Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus ardančią kampaniją, vykdomą tiesioginio Rusijos pavojaus akivaizdoje, kurios tikslas buvo ir tebėra tas pats: skleisti bei įtvirtinti Kremliaus pokario metais suformuotą, o dabar, Maskvos geopolitiniams planams ir jos vykdomai agresijai pateisinti naudingą, istorinę versiją apie Antrąjį pasaulinį karą, kuri klastoja bei neigia lietuvių tautos pasipriešinimą nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams.

2. Politikus, pareigūnus, institucijas ir pavienius asmenis – susilaikyti nuo nepagrįstų ir nepateisinamų bandymų daryti spaudimą Ukmergės įstaigoms dėl paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo; šį klausimą šiuo metu nagrinėja teismas, tad panašūs bandymai tegali būti vertinami kaip neleistinas spaudimas teismui ir pastanga paveikti jo sprendimą.

3. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą – grįžti prie J. Krikštaponio biografijos tyrimo, pakviečiant prisidėti prie jo deramų kvalifikacijų tyrėjus ir iš kitų institucijų, atsižvelgti į išryškėjusius ir ankstesniuose tyrimuose neįvertintus faktus, tyrimui panaudoti ne vien Lietuvos, bet ir Vokietijos, JAV bei kitų šalių archyvuose galimai esančius duomenis.

Audronius Ažubalis (Audronius Ažubalis), žurnalistas, politikas, buvęs užsienio reikalų ministras
Dr. Kęstutis Dubnikas (Kęstutis Dubnikas), istorikas, filosofas
Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas (Arūnas Gumuliauskas), istorikas
Dr. Algimantas Jankauskas, istorikas, politologas
Prof. dr. Libertas Klimka (Libertas Klimka), mokslo istorikas, etnologas
Prof. dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas
Arvydas Sekmokas, inžinierius ekonomistas, buvęs energetikos ministras
Dr. Vytautas Sinica (Vytautas Sinica), politologas, politinės filosofijos ir teorijos knygų leidėjas
Giedrius Steponkus (Giedrius Steponkus), fizikas, ekonomistas, asociacijos “Lietuvos Investuotojai“ steigėjas ir tarybos pirmininkas nuo 2002 m., Berlynas
Prof. hab. dr. Vytautas Radžvilas (prof. dr. Vytautas Radžvilas), filosofas, politikas, vertėjas
Prof. dr. Valdas Rakutis (Valdas Rakutis Seimo narys), istorikas, politikas
Prof. hab. dr. Alfonsas Vaišvila, teisės istorikas ir filosofas
Vidmantas Valiušaitis, žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, knygų autorius
Dr. Robertas Vitas (Robert Vitas), istorikas, Lituanistikos tyrimų centro vadovas, Čikaga
Adv. Povilas Žumbakis, JD (Juris Doctor), Čikaga
Organizacijos:
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – Ernestas Subačius (Ernestas Subačius)
Lietuvos laisvės kovų sąjūdis – Giedrius Gataveckas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija – Pranas Ulozas (Pranas Ulozas)
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – doc. dr. Romualdas Povilaitis (Romualdas Povilaitis)
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas (Vytautas Budnikas)
Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinė Taryba (NOKT) – Arnoldas Kulikauskis (Arnoldas Kulikauskis)
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis (Stasys Kausinis)

Pareiškimas priimtas bendru sutarimu.
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas 

Prof. Jonas Grigas. Ar suprantame klimato kaitą?

Redakcija
-
4
Prof. Jonas Grigas. Ar suprantame klimato kaitą?

Nors trumpam atšalo, Žemės klimatas pastebimai šyla, žiemos tapo šiltesnės ir žmonės nevisiškai supranta kodėl, kaltindami daugiausia iškastinio kuro deginimo įtaką. Tačiau yra ir kosminės jėgos, kurios veikia Žemės klimatą. Panagrinėkime jas.

Saulės sistemos planetos yra tarsi kosminio baleto šokėjai aplink Saulę. Šie šokiai nėra nuspėjami. Žemės orbita laikui bėgant patiria reikšmingų pokyčių, kurie turi įtakos klimatui. Kaip mažas akmenukas gali sukelti bangavimą tvenkinyje, taip ir nedideli Žemės orbitos poslinkiai gali turėti didelės įtakos mūsų pasauliui.

Prof. Jonas Grigas

Žemės orbita yra elipsės formos. Dėl jos atstumas tarp Žemės ir Saulės kinta. O serbų mokslininko Milutino Milankovičiaus vardu pavadinti ciklai apibūdina Žemės orbitos posvyrio pokyčius. Yra trys pagrindiniai komponentai: ekscentriškumas, ašinis posvyris ir precesija. Ekscentriškumas turi įtakos Žemės orbitos formai, ašinis posvyris – sezonams, o precesija keičia lygiadienių ir saulėgrįžų laiką. Šie ciklai prisideda prie natūralių klimato pokyčių.

Žemės ašinis posvyris yra kampas tarp jos sukimosi ašies ir orbitos plokštumos. Šis posvyris yra atsakingas už sezonų kaitą. Jis gali svyruti nuo 22,1 iki 24,5 laipsnių ir lemti klimato pokyčius.

Precesija yra laipsniškas Žemės sukimosi ašies orientacijos pokytis. Šis lėtas svyravimas keičia ašies kryptį per 26 000 metų ciklą. Precesija turi įtakos sezonų laikui ir lemia klimato pokyčius. Šis subtilus poslinkis gali turėti reikšmingų pasekmių Žemės klimatui ir aplinkai.

Per visą Žemės istoriją ledynmečiai buvo susiję su planetos orbitos pokyčiais. Manoma, kad šiuos šalčio ir apledėjimo laikotarpius sukelia Žemės ekscentriškumo, ašies posvyrio ir precesijos pokyčiai. Kai padidėja posvyris, ledas gali uždengti didelę planetos dalį.

Žemės orbitos pokyčiai gali turėti didelį poveikį klimatui ir metų laikams. Kai vasarą Žemė yra arčiau Saulės, ji gali būti šiltesnė, o žiemos tampa šaltesnės, kai Žemė yra toliau. Šie svyravimai gali turėti įtakos oro sąlygoms ir vandenyno srovėms.

Saulės ir kitų planetų gravitacinės jėgos formuoja Žemės orbitą. Jos gali sukelti nedidelius orbitos formos ir orientacijos pokyčius. Jupiteris ir Saturnas daro didžiausią įtaką dėl savo didžiulio dydžio ir gravitacinės traukos. Per milijonus metų šios jėgos gali pakeisti kelią, kuriuo Žemė sukasi aplink Saulę.

Nors išorinės jėgos vaidina svarbų vaidmenį formuojant Žemės orbitą, žmogaus veikla taip pat gali turėti įtakos. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas ir miškų naikinimas įtakoja klimatą. Dabartinis CO2 didėjimas dėl iškastinio kuro deginimo yra precedento neturintis. CO2 vaidmuo sulaikant šilumą ir šildant planetą yra gerai dokumentuotas. Jis yra panašus į papildomo svorio pridėjimą vienai svarstyklės pusei.

Sąveika tarp dangaus kūnų, klimato modelių ir žmogaus veiklos sukuria kintamųjų tinklą, kurį sunku išpainioti. Tyrinėdami praeitį ir naudodami pažangius modelius, mokslininkai prognozuoja Žemės orbitos poveikį klimatui.

Ryšys tarp Žemės orbitos ir klimato yra dinamiška sąveika, kuri formuoja planetos aplinką. Orbitos pokyčiai gali turėti įtakos klimatui, o klimato pokyčiai savo ruožtu gali turėti įtakos planetos orbitai. Ši grįžtamojo ryšio kilpa yra tarsi šokis tarp partnerių, kurių kiekvienas reaguoja į kito judesius. Šios sąveikos supratimas yra labai svarbus norint nuspėti ilgalaikes klimato tendencijas.

Žemės rezonansas su kitomis planetomis gali pakeisti jos orbitą. Orbitinis rezonansas atsiranda, kai du ar daugiau dangaus kūnų periodiškai veikia vienas kitą. Tai tarsi sinchroniškai siūbuojančių švytuoklių rinkinys, kiekvienas paveikiantis kitų judėjimą.

Žemės orbitos ir jos kintamumo supratimas turi svarbių pasekmių visuomenei. Daugelį mūsų gyvenimo aspektų įtakoja klimatas ir oro sąlygos. Suprantant Žemės orbitos dinamiką, galima geriau susidoroti su ateities iššūkiais.

Nepaisant pastangų numatyti Žemės orbitą, jos kitimas yra nenuspėjamas. Sąveika tarp dangaus kūnų, klimato modelių ir žmogaus veiklos sukuria sudėtingą kintamųjų tinklą, kuris nuolat kinta. Nors galima daryti prognozes, nuolat kintanti Žemės orbitos dinamika primena mums apie mūsų planetos ateities nenuspėjamumą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Žemės orbita yra dinamiškesnė ir sudėtingesnė, nei mes suvokiame. Sudėtingas dangaus jėgų šokis, formuojantis mūsų planetos kelią aplink Saulę, primena apie Visatos paslaptis. Kaltindami tik iškastinio kuro deginimą ir ignoruodami kosmines jėgas, ar nešvaistome veltui šimtų milijardų eurų ar dolerių? Tyrinėdami ir suprasdami šiuos reiškinius, įgyjame gilesnį supratimą apie subtilią pusiausvyrą, kuri lemia Žemės klimatą ir palaiko gyvybę Žemėje. Pagal „Weather Fox“.

Jonathon Van Maren. Ko reikia, kad europiečiai atmestų translytiškumo ideologiją?

Redakcija
-
2
Jonathon Van Maren. Ko reikia, kad europiečiai atmestų translytiškumo ideologiją?

Nepaisant to, kad tokie garsūs disidentai kaip J. K. Rowling savo kultūrine įtaka gina sveiką protą, vos praeina savaitė be akį rėžiančios antraštės, primenančios, jog pagrindinės translytiškumo judėjimo prielaidos turi logiškų, nuspėjamų ir iš tiesų neišvengiamų pasekmių.

Prisiminkime tik keletą naujausių pavyzdžių.

40-metis olandas, kuris, pasak „Reduxx“, „sukaupė vieną didžiausių vaikų pornografijos kolekcijų Nyderlandų istorijoje“, po sulaikymo pareiškė norįs „persikūnyti“ į moterį. Vietos žiniasklaidoje teigiama, kad jis dabar gali būti laikomas moterų kalėjime, laukdamas teismo. Vyras savo kompiuteryje turėjo aštuonis milijonus pornografinių failų, tarp jų – vaizdų, kuriuose vaikai buvo prievartaujami ir kankinami.

Prancūzijos medicinos taryba vienam mėnesiui sustabdė ginekologo licenciją ir dar penkiems mėnesiams paskyrė jam lygtinį laikotarpį už tai, kad jis atsisakė gydyti 26 metų vyrą, prisistačiusį moterimi. Gydytojas bandė aiškinti, jog neturi kompetencijos gydyti translytį asmenį, tačiau šie argumentai nebuvo priimti.

Akademikai rekomendavo Jungtinės Karalystės Nacionalinei sveikatos tarnybai (NHS) atsisakyti termino „akušerė“, nes jis esą „subordinuoja visas gimdančias moteris“. Vietoje jo siūloma vartoti naują pavadinimą – „pagrindinė perinatalinės praktikos specialistė“. Dokumento „Nuo akušerės iki vadovaujančio perinatalinės praktikos specialisto“ autoriai teigia, kad, „atsižvelgiant į tai, jog vis daugiau translyčių ir nebinarinių asmenų naudojasi akušerijos paslaugomis, būtina vartoti įtraukesnę terminologiją“.

38 metų translytis vyras, įtariamas apsaugos darbuotojo nužudymu pabėgėlių prieglaudoje Vokietijoje, buvo įkalintas Brandenburgo moterų ikiteisminio sulaikymo centre. Ten jis – pabėgėlis iš Pietų Afrikos Respublikos – terorizavo kalines moteris ir grasino jas nužudyti, o teisme reikalavo būti vadinamas Kleopatra.

Vėlgi Vokietijoje, vyras, prisistatantis transseksualu, neseniai gavo vos 10 mėnesių lygtinai už tai, kad „pakartotinai viešai demonstravo savo lytinius organus, viliojo migrantų vaikus seksualiniam išnaudojimui ir apipylė juos savo šlapimu“. Pasak „Reduxx“, prokuroras teigė, jog šie nusikaltimai buvo bandymas „patvirtinti savo moteriškumą“ – su šia interpretacija sutiko ir teisėjas. Vyras, kilęs iš Kazachstano, jau anksčiau buvo teistas už seksualinius nusikaltimus.

Žymus Norvegijos politikas Mikkelis Eskilas Mikkelsenas – homoseksualus buvęs Samių parlamento narys, vadovavęs lytinės tapatybės reformoms Norvegijoje – šių metų vasarį nusižudė po to, kai praėjusių metų lapkritį buvo suimtas ir apkaltintas vaikų pornografijos laikymu ir platinimu. Vėliau jis pripažino savo kaltę.

Verta pažymėti, kad visi šie atvejai įvyko šiais metais. Ir tai – tik keli iš daugelio. Galiu nurodyti dešimtis papildomų incidentų, nutikusių per pastaruosius kelis mėnesius. Bet kuris dešinysis judėjimas, susijęs su tokio lygio skandalais ir seksualiniu ištvirkimu, nuolat atsidurtų žiniasklaidos dėmesio centre, ir tai būtų pelnytai laikoma diskredituojančia aplinkybe. Tačiau kadangi translytiškumo judėjimas yra laikomas gėjų teisių judėjimo tąsa, tik nedaugelis žurnalistų ryžtasi išryškinti šias sąsajas.

Tie, kurie gina biologinę tikrovę, jau pasiekė keletą svarbių pergalių. NHS Cass apžvalga, kurią parėmė LGBT poziciją palaikanti Leiboristų partija, lėmė brendimą stabdančių vaistų nepilnamečiams uždraudimą Jungtinėje Karalystėje. Panašius sprendimus priėmė Suomija ir Švedijos aukščiausioji medicinos institucija. Trumpas, dirbtinai suformuotas „konsensusas“ dėl vadinamosios „lytį patvirtinančios priežiūros“ – orveliškos frazės, kuria apibūdinamos vaikų lyties keitimo procedūros – pradėjo byrėti, kai vis daugiau žmonių, dabar vadinamų detranslyčiaisiais, ima viešai pasakoti savo skaudžias patirtis.

Vis dėlto šios pergalės neturi užgožti platesnio vaizdo. Translytiškumo ideologija yra giliai įsitvirtinusi beveik visose Vakarų institucijose, ir nepaisant pavienių pralaimėjimų, aktyvistai tebėra labai įtakingi ir pasiryžę ginti užimtas pozicijas. Norint, kad ši ideologinė karštinė tikrai atslūgtų, neužtenka atmesti medicininius šarlatanizmus, susijusius su kastracijomis ir mastektomijomis sveikiems vaikams; būtina atsisakyti ir pačios priešistorės, kuria grindžiamas šis siaubo spektaklis. Trumpai tariant, turime atmesti pačią idėją, kad vyrai gali tapti moterimis, o moterys – vyrais.

Daugybė populistų noriai pritaria nepritarimui vaikų lyties keitimui, tačiau – išskyrus keletą reikšmingų išimčių – jie dažniau seka paskui, o ne imasi lyderystės. Jei kova su translytiškumo ideologija ir toliau apsiribos tik jos kraštutiniausiomis apraiškomis, panašių atvejų, kokius minėjau, pasitaikys ir ateityje. Translytiškumo ideologija vis dar daro įtaką teismų sprendimams, akademinei bendruomenei ir didelei politinio spektro daliai. Jei translyčių aktyvistų prielaidos nebus nuosekliai kvestionuojamos, paneigiamos ir atmetamos, iki šiol pasiektos pergalės tebus laikinos – ne galutinis revoliucinio judėjimo, griaunančio Vakarų civilizacijos pamatus, pralaimėjimas.

Jonathon Van Maren – Kanados autorius, rašantis portalui europeanconservative.com. Jo tekstai taip pat publikuoti žurnaluose First Things, National Review, The American Conservative. Naujausia jo knyga – Prairie Lion: Tedo Byfildo gyvenimas ir laikai.

europeanconservative.com

1...373839...1 718Nuo 1 718 38 puslapis