Reta kam kyla abejonė, kad kiekvieno darbingo žmogaus pareiga dalį gautų pajamų skirti bendrųjų reikalų tvarkymui (Konstitucijos 127 str.).
Savaime suprantama, kad negavęs jokių pajamų žmogus negali turėti mokestinės prievolės, nes niekas nevirsta kažkuo.
Tačiau žymi dalis žmonių turi natūrinių ar piniginių santaupų, kurios išskirtiniais atvejais gali būti panaudotos savanoriškai arba prievoline tvarka bendriesiems interesams tenkinti.
Kad būtų aiškiau, bendram reikalui įstatymine tvarka paimamą žmogaus pajamų dalį vadinkime mokesčiu, o likusias nuo mokesčių ir žmogaus nesuvartotas natūrines ar pinigines vertybes – santaupomis, kurių prievolinį paėmimą vadinkime rinkliava.
Tuo būdu nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas, laikytinas žmogaus natūrinėmis santaupomis, nepriklausomai nuo to ar jis įgytas iš uždarbio, ar paveldint, ar dovanojimo būdu. Ar racionalu ir teisinga tokias natūrines santaupas apdėti rinkliavomis?
Suprantama, kad ypatingais viešojo intereso pasireiškimo atvejais dalis žmogaus santaupų gali būti paverčiama viešaisiais ištekliais. Tačiau, racionaliai mąstant, ne visos natūrinės santaupos gali būti apdėtos rinkliavomis, nes individualiomis (ne rūšinėmis) savybėmis pasižymintys daiktai paprastai nėra dalintini, nes dalinant praranda savo tikslinę paskirtį. Dėl to nekilnojamasis daiktas, negali tapti tiesioginiu rinkliavos objektu.
Civilizuotoje visuomenėje tokio daikto savininko apdėjimas kitos rūšies (pinigine) rinkliava galimas tik tuo atveju, jeigu to daikto savininkas turi piniginių santaupų. Todėl, siekiant išvengti sudėtingo nekilnojamojo turto rinkliavos administravimo, jį siejant su turto savininko turimomis piniginėmis santaupomis, vertėtų atsisakyti nekilnojamojo turto, kuris yra vienintelis žmogaus gyvenamasis būstas, apdėjimo rinkliavomis. Juk tas daiktas negeneruoja jokių finansinių pajamų.
Galima susidurti su situacija, kai negeneruoja pajamų ir tas nekilnojamasis turtas, kuris nėra savininko gyvenamasis būstas. Tuo atveju taikoma rinkliava yra savotiška bauda už neracionalų turto valdymą. Tokią prievartinę priemonę taip pat galima pateisinti kaip savitą verslumo ugdymo paskatą.
Taigi, į nekilnojamojo turto apdėjimą rinkliavomis negalima žiūrėti primityviai, nes pajamas galintis generuoti turtas ir savo paskirtimi ne tam skirtas turtas nėra analogiški apdėjimo rinkliavomis požiūriu.
Nors pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis skirtingos paskirties nekilnojamieji daiktai gali būti įkainoti vienodai, tačiau jie visuomeninio intereso kontekste nėra lygiaverčiai. Kita vertus, turtas, kuris yra žmogaus gyvenamasis būstas, turi ne tik piniginę, bet ir dvasinę vertę.
