2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 3

Tamás Orbán. Kodėl M. Weberio valdžios konsolidacija neišspręs Europos liaudies partijos teisėtumo krizės

Redakcija
-
1
Tamás Orbán. Kodėl M. Weberio valdžios konsolidacija neišspręs Europos liaudies partijos teisėtumo krizės
EPP lyderis Manfredas Weberis ir ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Antradienį Europos liaudies partijos (ELP) lyderiai susirinko į metinį suvažiavimą Valensijoje, kurį surengė Ispanijos Liaudies partija (PP). Tačiau galingiausia Europos partinė šeima atvyko ne tam, kad klausytųsi nukentėjusiųjų ar dalintųsi jų skausmu – jų tikslas buvo kur kas pragmatiškesnis: aptarti žingsnius, kaip išlaikyti įtaką Briuselio galios struktūroje ir perrinkti prieštaringai vertinamą savo lyderį Manfredą Weberį.

Turėdama 188 narius Europos Parlamente, ELP yra didžiausia frakcija, save pristatanti kaip nuosaikaus proto, „centro dešinės“ ir krikščionių demokratų politikos atstovę – „suaugusiuosius kambaryje“, kaip jie mėgsta save vadinti. Tačiau realybė nuo šio įvaizdžio dažnai gerokai skiriasi.

M. Weberis, pernai vasarą perrinktas frakcijos pirmininku, o dabar – ir partijos pirmininku Valensijoje, jau kelerius metus painioja savo dvigubus vaidmenis. Tiems, kurie šiek tiek išmano Briuselio užkulisius, jo nekvestionuojamas kandidatavimas antrai kadencijai galėjo pasirodyti keistas, netgi stulbinantis.

Bavaras nėra populiarus nei savo partijoje, nei už jos ribų. Jis neskleidžia charizmos, kuri padėtų jam įsitvirtinti ES elito viršūnėje. Daugelis ELP narių – nuo eilinių aktyvistų iki aukščiausio lygmens vadovų – kritikuoja jo autoritarinį vadovavimo stilių, nepasotinamą ego bei įtarimus dėl korupcijos.

„Niekas jo nenorėjo 2022 m., niekas jo nenori ir dabar“, – neseniai anonimiškai pareiškė vienas aukšto rango ELP pareigūnas. „Tačiau niekas nenori kelti šio klausimo. Tai per menka problema. Jie tiesiog abejingi.“ Tai paaiškina, kodėl nė vienas nacionalinis lyderis nesiima veiksmų, kad užkirstų kelią Weberio perrinkimui. „Ir tai daug pasako apie pačios partijos reikšmę – ji sumenko“, – pridūrė jis.

Būtent ši apatija leidžia suprasti M. Weberio galios žaidimo logiką – jis siekia ne tik išplėsti savo įtaką Briuselyje, artėdamas prie Ursulos von der Leyen lygmens, bet ir paversti ELP centralizuota politine jėga, kuri neva galėtų atsakyti į gilėjančią partijos teisėtumo krizę. Tuo pat metu Valensijoje surengtas savęs šlovinimo festivalis tik maskuoja gilų atotrūkį nuo realybės.

„Įžengiame į naują istorinį etapą“, – pareiškė M. Weberis pergalės kalboje. Šį etapą, anot jo, žymi tai, kad Vokietijos CDU – didžiausia ELP narė – užima centrinę poziciją tiek pačioje partijoje, tiek ES institucijose, vadovaujant jam, von der Leyen ir Friedrichui Merzui.

Įsivaizdavimas, kad CDU turėtų būti pagrindinė Europos vadovaujanti jėga, atspindi elito kognityvinį disonansą. Vokietijos „centro dešinė“ šiuo metu patiria vieną giliausių teisėtumo krizių visame žemyne. Praradusi rinkėjų pasitikėjimą dėl susivienijimo su kairiaisiais, ji prisidėjo prie to, kad kraštutinės dešinės AfD iškilo į pirmąją vietą apklausose.

Oficialiuose pranešimuose apie Valensijos suvažiavimą šios krizės nematyti. Tačiau be jos neįmanoma suprasti, kodėl Manfredui Weberiui taip lengvai atiduodama ELP ateitis.

Nuo tada, kai 2019 m. žlugo jo viltys tapti Europos Komisijos pirmininku, M. Weberis sistemingai stiprino savo galias, siekdamas paversti ELP alternatyviu galios centru, kuris primestų partijai bendrą liniją, dažnai kritikuojamą net koalicijos partnerių kaip kenksmingą ES ateičiai.

Dabar, prieš antrąją kadenciją, M. Weberis ruošiasi kitam etapui. Pasak žiniasklaidos, Valensijoje inicijuojamos reformos, kuriomis siekiama paversti ELP iš laisvo aljanso griežtai koordinuota politine jėga, „turinčia misiją vadovauti nacionalinėms centro dešinės partijoms ir racionalizuoti jų politiką“.

Planuojama plėsti jau egzistuojančią „pirmininkavimo koordinavimo“ sistemą, įpareigojant ELP europarlamentarus, nacionalinius ministrus ir net komisarus prieš kiekvieną svarbesnį sprendimą susitarti dėl bendros pozicijos. Partija taip pat pradės aktyviau formuluoti politinius prioritetus visoms institucijoms, taip stiprindama M. Weberio kontrolę visais teisėkūros proceso etapais.

Antradienį Europos liaudies partijos (ELP) lyderiai susirinko į metinį suvažiavimą Valensijoje, kurį organizavo Ispanijos Liaudies partija (PP). Tačiau galingiausia Europos partijų šeima turėjo svarbesnių tikslų nei klausytis nukentėjusiųjų ar dalytis jų skausmu – jie atvyko į Ispaniją aptarti žingsnių, kaip užsitikrinti vietą Briuselio galios struktūrų viršūnėje ir perrinkti prieštaringai vertinamą lyderį Manfredą Weberį.

ELP, turinti 188 narius Europos Parlamente, yra didžiausia frakcija, save pristatanti kaip nuosaikaus proto balsą, atstovaujantį „centro dešinės“ ir „krikščionių demokratų“ politikai – jei norite, „suaugusiuosius kambaryje“. Tačiau realybė nuo šio įvaizdžio gerokai skiriasi.

M. Weberis, pernai vasarą perrinktas frakcijos pirmininku, o dabar – ir partijos pirmininku Valensijoje, jau kelerius metus sistemingai trina ribas tarp savo dvigubų vaidmenų. Tiems, kurie išmano Briuselio vidaus procesus, žinia, kad jis be jokių iššūkių kandidatuoja antrai kadencijai, galėjo pasirodyti keista, netgi stulbinanti.

Bavaras nėra populiarus nei savo partijoje, nei už jos ribų. Jis neatrodo kaip įspūdinga asmenybė, kurios charizma galėtų užtikrinti vietą ES elito viršūnėje. Daugelis ELP narių – nuo paprastų aktyvistų iki vadovybės – nuolat kritikuoja jo autoritarinį vadovavimo stilių, nepamatuotą ego ir įtarimus dėl korupcijos.

„Niekas jo nenorėjo 2022 m., niekas jo nenori ir dabar“, – praėjusį mėnesį sakė vienas aukšto rango ELP pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai. „Tačiau niekas nenori pakelti telefono ragelio ir spręsti šio klausimo. Tai per menka problema. Jiems tai nerūpi.“ Tai paaiškina, kodėl nė vienas nacionalinis lyderis nesiima veiksmų, kad sustabdytų M. Weberio perrinkimą. „Ir tai daug ką pasako apie pačios partijos reikšmę – ji sumenko“, – pridūrė jis.

Naujoji, centralizuota partinė struktūra, kuri atspindi eurofederalistų viziją, siekia paversti ELP politine mašina, kuri „nuspėjamai“ dominuoja visose trijose ES institucijose ir beveik nekvestionuojamai formuoja Briuselio darbotvarkę. Tai kartu įtvirtintų Weberio poziciją virš nacionalinių partijų lyderių, tokių kaip CDU vadovas Friedrichas Merzas ar „Forza Italia“ atstovas Antonio Tajani.

Tačiau ne visi tokiai vizijai pritaria. „Mes nesame viena partija, mes esame partijų šeima“, – prieš suvažiavimą sakė kitas pareigūnas. „Pirmiausia esi „Républicain“ iš Prancūzijos, HDZ narys iš Kroatijos ar krikščionis demokratas iš Vokietijos.“

Nepaisant to, tikėtina, kad realaus pasipriešinimo nebus, nes Weberis siūlo tai, ko daugelis trokšta – teisėtumą, kylantį iš frakcijos, kuris bent iš dalies kompensuoja tikros demokratinės paramos stygių.

Iš tiesų, dauguma Europos „centro dešinės“ ir „krikščionių demokratų“ partijų – su keliomis svarbiomis išimtimis – susiduria su ta pačia problema: jos yra „dešiniosios“ ir „krikščioniškos“ tik pavadinime. Joms labiau rūpi išlaikyti status quo per aljansus su kairiaisiais nei įsiklausyti į savo rinkėjus. „Demokratinė“ jų pusė taip pat abejotina – jos uoliai gina vadinamąjį sanitarinį kordoną.

Šio požiūrio pasekmės akivaizdžios visame žemyne, nors apie jas niekas garsiai nekalba. Rinkėjai visur baudžia centro dešiniuosius už tai, kad šie atsisakė konservatyvios darbotvarkės ir rinkosi koalicijas su kairiaisiais, nesuprasdami, jog pokario didžiųjų koalicijų era seniai baigėsi.

Vokietija ir Austrija šią tendenciją iliustruoja ryškiausiai. Praėjusį sekmadienį Vienoje vykusiuose žemės rinkimuose konservatyvioji ÖVP buvo nustumta į paskutinę vietą su vienženkliu balsų skaičiumi, o Laisvės partija (FPÖ), įkurta patriotų, vėl sulaukė rekordinės paramos. Jos pašalinimas iš vyriausybės – nepaisant to, kad ji yra didžiausia partija – atrodo vis labiau neteisėtas.

Tuo tarpu CDU Vokietijoje buvo pasveikinta kaip „rinkimų nugalėtoja“, nors pasiekė antrą blogiausią rezultatą savo istorijoje. Per mažiau nei du mėnesius ji sugebėjo prarasti bet kokią turėtą persvarą ir apklausose atsilieka nuo AfD, atsisakiusi pagrindinių rinkimų pažadų bei sudariusi koaliciją su socialdemokratais.

Vos prieš kelias dienas CDU lyderis Friedrichas Merzas skundėsi, kad visuomenės pasitikėjimas Vokietijos demokratija pasiekė žemiausią tašką nuo Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jis kaltino viską – išskyrus savo rinkėjų išdavystę. Paradoksalu, bet jei rinkimai vyktų šiandien, dabartinė koalicija nebeturėtų daugumos vyriausybei formuoti, o tai jau kelia abejonių dėl jos gebėjimo valdyti dar ketverius metus.

Įžengė M. Weberis su savo didžiąja centralizuotos ELP vizija, siekdamas dar labiau nei iki šiol perimti reikalų kontrolę Europoje. Daugeliui nacionalinių partijų, kurios atsisako bendradarbiauti su nacionaliniais konservatoriais, turinčiais tvirtesnius demokratinius mandatus, buvimas šios tarptautinės „daugumos“ dalimi lieka vieninteliu būdu įteisinti savo valdžią – net jei tai reiškia didelę jos dalį perleisti Weberiui.

Tačiau net ir nesąmoningai į šiuos spąstus patekusiems reikėtų suprasti, kad tai – esminė klaida. ELP pati savaime neturi jokio demokratinio teisėtumo, kaip jo neturi ir Europos Parlamentas – paprasčiausiai todėl, kad neegzistuoja toks darinys kaip Europos demosas. Yra tik nacionalinės valstybės su aiškiomis sienomis ir piliečiais, turinčiais suverenią teisę rinkti savo atstovus. Šie atstovai vėliau jungiasi į aljansus Briuselyje, turėdami vienintelį tikslą – veiksmingai atstovauti savo rinkėjams. Tačiau kai prarandamas rinkėjų pasitikėjimas ir išnyksta politinė atskaitomybė, šis tikslas tampa nepasiekiamas.

Galų gale, visų šalių nacionalinės partijos lieka atsakingos tik savo piliečiams – vieninteliam šaltiniui, iš kurio kyla jų įgaliojimai. Nesuvokdamos šios atsakomybės esmės ir mėgindamos savo silpnumą paslėpti už kolektyvinės ELP galios, jos tik dar labiau išduos savo rinkėjus ir paspartins Europos „centro dešinės“ nuosmukį.

Užuot tenkinę M. Weberio ambicijas ir suteikę jam viską, ko jis nori, ELP lyderiai turėtų šį kongresą išnaudoti savirefleksijai. Laikas apsispręsti, kam jie išties atsakingi. Jei atsakomybė tenka Briuseliui – metas liautis apsimetinėti konservatoriais ar krikščionimis. Jei atsakomybė tenka jų rinkėjams – metas nutraukti aljansus su socialistais, atsisakyti „sanitarinių kordonų“ ir imtis tikro darbo Europos labui.

Tamás Orbán – politinis žurnalistas portale europeanconservative.com, dirbantis Briuselyje. Gimė Transilvanijoje, studijavo istoriją ir tarptautinius santykius Koložvaro universitete, dirbo keliuose politinių tyrimų institutuose Budapešte. Domisi politinėmis aktualijomis, socialiniais judėjimais, geopolitika ir Vidurio Europos saugumu.

europeanconservative.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt antroji (balandžio 30) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt antroji (balandžio 30) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos dronais atakavo šaudmenų dalių gamyklą Muromo, Vladimiro sritis (apie 700 km nuo kontaktinės linijos). Atkreipsime dėmesį, kad pastaruoju metu padažnėjo smūgiai Vladimiro srityje, kuri teoriškai turėtų būti apsaugota „nepramušamo“ Maskvos oro gynybos rajono. Praeitą savaitę atakuotas šioje srityje esantis artilerijos šaudmenų ir raketų sandėlis. Nepadėjo ir šį kartą.

Šiandien pasirodė informacija, kad savaitgalinių ukrainiečių smūgių išdavoje Kryme, pažeistas agresoriaus S400 oro gynybos sistemų radas.

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 108 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 50, 22 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Intensyviausiai smūgiuota Kharkivo ir Dnipro, bent vienas žmogus žuvo, keliasdešimt sužeista. Po pietų fiksuoti raketų paleidimsi link Kharkiv ir Poltava. Įdomu, kad preliminariai paleidimo vieta – Donecko sr. Ar ir vėl Iskanderai buvo leidžiami iš Donecko sr. ignoruojant galimą ukrainiečių atsakomąjį smūgį? Stebėsime situaciją.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be esminių pakitinų, mūšiai tęsiasi.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Pastarosiomis dienomis suaktyvėjo mūšiai centriniame ruože (Stepova Novoselivka). Čia rusai buvo paskelbę, jog jiems pavyko pasistūmėti. Ukrainiečiai pripažįsta, kad no man land išsiplėtė (jie buvo priversti atsitraukti), tačiau nėra duomenų, jog rusams pavyko įsitvirtinti. Šis ruožas svarbus dėl kelio Svatove-Kupjansk, kuriuo rusai iš rytų bando artėti link Kupjansko.

Lyman. Mūšiai tęsiasi. Rusai teigia, jog jiems pavyko užimti Nove, tačiau ukrainiečiai to nepatvirtina. Taip pat tęsiasi mūšiai Yampolivka ruože bei pietinio flango miškuose.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Agresorius su nauja jėga atnaujino operacijas Toretsko vakariniame flange. Rusams pavyko pasigerinti pozicijas Sukha Balka bei Tarasivka ruožuose.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Rusai toliau atakuoja Uspenivka. Vakar/užvakar čia jiems pavyko pasigerinti pozicijas, šį kartą jie taip pat nežymiai pasistūmėjo.

Konstyantinopil. Spaudimas Bahatyr-Odradne stiprėja. Agresoriui pavyko išlyginti kontaktinę liniją sau naudinga linkme Konstyantinopil (gyvenvietė iš esmės rusų rankose). Tai leis rusams atakuoti link Bahatyro ne tik iš pietų nuo Rozlyvo, bet ir iš rytų nuo Konstyantinopilio.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Almantas Stankūnas. 200 mln. eurų Vilniaus geležinkelio stočiai?!

Redakcija
-
2
Almantas Stankūnas. 200 mln. eurų Vilniaus geležinkelio stočiai?!
Vilniaus geležinkelio stotis / Augusto Didžgalvio nuotr. (Vikipedija)

Dar vienas grandiozinis projektas laukia savo eilės. Tai Vilniaus geležinkelio stoties ir jo prieigų pertvarkymo projektas.

Suplanuotas apie 2020 m., kai pinigai liejosi per kraštus. Skambiai pajudėjo Rail Baltica projektas, kuriame suplanuota prijungti ir Vilnių.

Todėl nutarta įrengti prestižinę, aukščiausius tarptautinius standartus atitinkančią Vilniaus geležinkelio stotį. Nepagailėta solidi suma architektūriniam konkursui ir išrinkta viena brangiausia pasaulinė įžymybė Zaha Hadid Architect biuras iš Londono.

Viskas pradėjo buksuoti, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Lietuvos geležinkeliai (LG) susidūrė su finansiniais sunkumais. Didžiuliai keleivių ir krovinių srautai Rytų-Vakarų kryptimi išgaravo. Rail Baltica irgi labai pabrango, ES trūksta jai pinigų ir prabilta, kad gali būti neduota pažadėta finansinė parama, bet tik pasiūlytos paskolos. Taigi kyla klausimas ar Rail Baltica bus pabaigta – atvesta iki Vilniaus?

Tačiau projektą vis dar bandoma įgyvendinti.

Jungtiniame Vilniaus m. savivaldybės Miesto plėtros ir Aplinkos ir miesto paslaugų komitetų posėdyje situaciją projekte pristatė Lietuvos geležinkeliai ir savivaldybės atstovai.

Aš iškarto pradėjau teirautis apie planuojamas investicijas ir jų atsiperkamumą. Buvo pripažinta, kad Lietuvos geležinkeliams projektas neatsiperka arba atsiperka su labai pritemptais skaičiavimais.

Investicijų sumas teko atkakliai iškvosti. Galiausiai pasakyta, kad LG projektavimas (greičiausiai tik techninis projektas) atsieis apie 7 mln. eurų (dar tiek turėtų atsieiti darbo projektas), o investicijos į statybas bus virš 100 mln. eurų. Savivaldybei projektavimas – apie 4 mln. eurų (turbūt su darbo projektu suma dvigubėja), investicijos, nors ir neįvardintos, pagal projektavimo vertę gali būti apie 60 mln. eurų. Na ir aišku dar kainas pūs infliacija.

Gegužės mėn. LG net dvi valdybos svarstys ar vykdyti projektą. Sprendimas neaiškus. Racionaliai mąstant ir turint omenyje pasikeitusią situaciją Rail Baltica projekte bei didžiulį poreikį didinti lėšas gynybai, planus kelti mokesčius, tokie projektai turėtų būti atidėti.

Vilniaus savivaldybė atrodo puls įgyvendinti projektą, nebodama kaštų, jeigu tik bus teigiamas LG sprendimas.

Daug naudingų ir gražių dalykų yra šiame projekte, tačiau turime susivokti kada galime tokį projektą įgyvendinti, o kada privalome atidėti geresniems laikams.

Nuoroda į pranešimą apie anksčiau skelbtą žinią. Tenai tas neįvardintas tarybos narys, kuris paklausė ar gali projektavimas kainuoti 30 mln. eurų esu aš.

Taip pat nuoroda į šiandien įvykusį posėdį. Klausimas dėl projekto svarstomas posėdžio pradžioje.

Nacionalinis susivienijimas: „Ne!“ nekilnojamojo turto mokesčių didinimui

Redakcija
-
2
Nacionalinis susivienijimas: „Ne!“ nekilnojamojo turto mokesčių didinimui

Nacionalinis susivienijimas išplatino protesto pareiškimą dėl visuotinio nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įvedimo ir dabar galiojančių NT mokesčių didinimo.

Proteste išvardijami svarbiausi motyvai, kodėl šiuo metu negali būti įvedamas visuotinis NT mokestis ir negali būti didinami galiojantys NT mokesčiai.

Pirma, visuotinio NT mokesčio idėja ir NT mokesčių didinimas niekada nebuvo aiškiai deklaruota per rinkimus, todėl jo įvedimas reiškia atvirą rinkėjų apgavystę.

Antra, NT mokestis smogs labiausiai mažiausias pajamas turintiems šalies gyventojams. Bankai ir stambieji investuotojai gebės išvengti realios mokesčių naštos, o papildoma finansinė našta teks eiliniams daugiabučių gyventojams, sodo namelių savininkams ir pensininkams.

Žirmūnai / Vidmanto Balkūno nuotr.

Trečia, šis mokestis tik dar labiau padidins socialinę atskirtį. Daugelis mažiausias pajamas gaunančių žmonių bus priversti mokėti naują duoklę arba netgi parduoti savo vienintelį būstą.

Protesto pareiškime išreiškiamas pritarimas praėjusį savaitgalį Vilniaus Katedros aikštėje vykusio mitingo prieš NT mokestį dalyvių pasipiktinimui dėl NT mokesčių didinimo.

Nacionalinis susivienijimas pripažįsta, kad privalomi turto mokesčiai gali būti reikalingi, tačiau papildoma mokesčių našta negali būti užkraunama gyventojams tol, kol valdžia negarantuoja skaidraus ir sąžiningo jau šiuo metu surenkamų mokesčių panaudojimo.

Šiandien valdžia, prisidengdama visuomenės saugumo ir valstybės gynybos stiprinimo argumentais, skelbia būtinybę didinti mokesčius, tačiau realūs valdžios veiksmai ir darbai šios grėsmės akivaizdoje yra priešingi.

Karo grėsmės akivaizdoje vietoj civilių apsaugos priemonių (pvz., slėptuvių įrengimo) dešimtmečiais tęsiamos Nacionalinio stadiono statybos, kainuojančios 150–180 mln. eurų, rengiami pretenzingi planai 100 mln. eurų vertės naujai LRT būstinei statyti.

Svaiginančiu greičiu dėl neefektyvaus viešųjų lėšų valdymo yra didinama „Rail Baltica“ projekto kaina, išaugusi nuo 5,8 mlrd. eurų iki daugiau nei 15 mlrd. eurų.

Steigiamos naujos ministerijos, kurių išlaikymas mokesčių mokėtojams kasmet kainuos milijonus eurų, nors jau dabar valdininkų skaičius lyginant su kitomis ES valstybėmis yra neproporcingai didelis.

Milijonai eurų švaistomi Vyriausybės programų reklamai, neskaidriems viešiesiems pirkimams, abejotinoms konsultacijoms ir „žaliesiems“ projektams.

Ypač ciniškas 40 mln. eurų pensijų lėšų pasisavinimo atvejis, tariamai juos vienam asmeniui pralošus azartiniuose žaidimuose ar grupei asmenų juos pasisavinus,  rodo cinišką valdžios abejingumą paprastų žmonių interesams.

Karo grėsmės akivaizdoje milijonai eurų yra nukreipiami ideologinėms institucijoms ir jų programoms, tokioms kaip lyčių lygybės ar lygių galimybių agentūros, kurių veikla skirta visuomenės vertybių keitimui, o ne realių problemų sprendimui. Tai liudija, kad esama mokesčių sistema jau dabar leidžia švaistyti valstybės biudžeto lėšas.

Esant tokiai situacijai, kiek bebūtų papildomai surinkta mokesčių, yra rizikos, kad šios lėšos bus iššvaistytos ar išgrobstytos. Todėl valdžia pirmiausia privalo parengti griežtą valstybės taupymo programą ir užtikrinti, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų skiriami tik būtiniausiems visuomenės ir valstybės poreikiams. Priešingu atveju visuotinis NT mokestis bus ne kas kita, kaip neatsakingas ir nesąžiningas valdžios elgesys, turintis aiškių gyventojų reketavimo požymių.

Turint mintyje NT turto mokestinės vertės indeksavimą, reikalaujama įvesti dabar galiojančių neapmokestinamų NT verčių indeksavimą.

„Lietuva nėra valdžios nuosavybė. Lietuva – tai mūsų visų namai!“, – skelbiama NS protesto pareiškime.

Pareiškimas pridedamas.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas

Pasaulinio garso pianistas Fazil Say koncertuos Vilniuje su orkestru

Redakcija
-
0
Pasaulinio garso pianistas Fazil Say koncertuos Vilniuje su orkestru

Klasikinės muzikos garsenybė, pianistas virtuozas ir kompozitorius, neeiliniu improvizuotojo talentu muzikos pasaulį pakerėjęs Fazil Say koncertuos Lietuvoje.

Fazil Say / Fethi Karaduman nuotr.

Prestižinį „ECHO Klassik“ apdovanojimą ne kartą pelniusį pianistą, garsiausiose pasaulio koncertų salėse ir žymiausiuose festivaliuose grojantį atlikėją spalio 30 d. išvysime Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte Vilniuje, kuriam diriguos Modestas Pitrėnas. Fazil Say atliks savo naujausią Koncertą fortepijonui ir orkestrui „Mother Earth“. Koncertas rengiamas naujai įrengtoje LVSO koncertų salėje.

Fazilas Say klausytojus žavi savo įvairialypiu talentu. Jis yra pianistas virtuozas, aukščiausiu meistriškumo lygiu įvaldęs klasikinį fortepijono repertuarą, ir sykiu – nuostabus improvizuotojas, savo pasirodymais nepaliekantis klausytojų abejingais. Prancūzų dienraštis „Le Figaro“ Fazilą Say pavadino „genijumi“. Sakoma, kad koncertai su šiuo atlikėju – labiau betarpiški, atviresni, įdomesni – jie paliečia širdį. Daugelio šalių publiką pakerėjusi Fazilo Say muzikinė kūryba pasižymi originaliai persipynusiais klasikos, šiuolaikinės, džiazo muzikos skambesiais ir paveikiai įterptais etninės muzikos elementais.

Jau beveik 40 metų besitęsiančio Fazilo Say kūrybinio kelio pradžia galima laikyti 1986 metus, kai Ankaroje, kur tuomet mokėsi 16-metis pianistas, apsilankė vokiečių kompozitorius Aribertas Reimannas ir jį lydėjusiam pianistui Davidui Levine’ui parekomendavo būtinai apsilankyti miesto konservatorijoje, kad šis išgirstų berniuką, kuris „groja kaip velnias“. Nuo 1987 m. Fazilas Say studijavo pas D. Levine’ą Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje ir Berlyne, o iki tol Ankaroje mokėsi pas Mithatą Fenmeną. Jis išsyk pastebėjo Fazilo kūrybingumą ir greta klasikinio repertuaro įvaldymo skatino Fazilą kasdien improvizuoti. Sąlytis su laisvu kūrybiniu procesu ir formomis išugdė neiilinį Fazilo Say kaip improvizuotojo talentą bei atvėrė platesnį požiūrį į atlikimą ir kūrybą. Puiki technika ir neeilinis muzikalumas, atliekant tiek J. S. Bacho, J. Haydno, W. A. Mozarto, tiek kitokio pianizmo reikalaujančius L. van Beethoveno ir F. Liszto kūrinius, leido Fazilui Say 1994 m. laimėti Jaunųjų atlikėjų konkursą Niujorke. Nuo tol pianistas bendradarbiauja su pripažintais Amerikos ir Europos orkestrais ir dirigentais. Pianistui pavyko sukaupti įvairų repertuarą – nuo minėtų J. S. Bacho ir Vienos klasikų iki romantizmo ir šiuolaikinių opusų, įskaitant ir jo paties kūrybą.

Fazilas Say yra koncertavęs visuose penkiuose kontinentuose, daugelį metų jis groja duete su pasaulinio garso smuikininke Patricia Kopatchinskaja. Kiti jo scenos partneriai – žymusis smuikininkas Maximas Vengerovas, „Minetti Quartet”, violončelistas Nicolas Altstaedt ir mecosopranas Marianne Crebassa. 2016 m. Fazilas Say buvo apdovanotas Beethoveno prizu Bonoje, 2017 m. – Duisburgo miesto muzikos prizu.

2005–2010 m. jis buvo Dortmundo „Konzerthaus“, 2010–2011 m. – Berlyno „Konzerthaus“ reziduojantis atlikėjas. 2011 m. jis buvo kviestinis Šlezvigo-Holšteino festivalio menininkas. Taip pat rezidavo daugelyje festivalių Paryžiuje, Tokijuje, Hamburge, Stambule, buvo Frankfurto simfoninio orkestro ir Rheingau muzikos festivalio rezidentas, pastarajame apdovanotas Rheingau muzikos prizu. Taip pat atlikėjas koncertuoja tokiose salėse kaip Niujorko „Carnegie Hall“ ir  Frankfurto „Alte Oper“. Artimiausiu metu menininkas surengs pasirodymus Ciuricho „Tonhalle“, Hamburgo Elbės filharmonijoje ir kt. Ne tik kaip pianistas, bet ir kaip kompozitorius jis buvo Ciuricho kamerinio orkestro ir Drezdeno filharmonijos rezidentas.

Per savo beveik tris dešimtmečius trunkančią karjerą Fazilas Say parašė kūrinių Zalcburgo festivalio, Šlezvigo-Holšteino muzikos festivalio, Vienos koncertų salės, Drezdeno filharmonijos, Louis Vuittono fondo, „BBC“ ir kitų reikšmingų muzikos organizacijų užsakymu. Greta fortepijoninės ir kamerinės muzikos, kuri sudaro jo kūrybos pagrindą, jis kuria simfoninę muziką, solo koncertus, yra dviejų oratorijų autorius. Šalia aktyvios koncertinės veiklos, Fazilas Say yra išleidęs nemažai įrašų „Teldec Classics“ ir „naïve“ leidyklomis, yra laimėjęs net keturis „ECHO Klassik“ apdovanojimus. Nuo 2016 m. jis bendradarbiauja su „Warner Classics“.

Pasaulinio garso pianisto Fazilo Say pasirodymas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte – spalio 30 d. LVSO koncertų salėje Vilniuje. Bilietus platina „Bilietai.lt“. Koncertą rengia „Vilniaus festivaliai“.

Vladimiras Dovdanovas. Grėsmė Baltijos šalims iš Rusijos pusės

Redakcija
-
0
Vladimiras Dovdanovas. Grėsmė Baltijos šalims iš Rusijos pusės
Vladimiras Dovdanovas (Владимир Довданов), Oiratų-kalmukų tautos kongreso vicepirmininkas

Kaip asmuo, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir gyvenantis čia ne pirmus metus, su ypatingu dėmesiu ir nerimu stebiu įvykius Ukrainoje. Prasidėję ketvirtieji Rusijos pradėto plataus masto karo prieš Ukrainą metai tapo šios trumpos analizės atskaitos tašku. Pabrėžiu, kad išsakoma nuomonė yra subjektyvi, nepretenduoja į absoliučią tiesą ir nepakeičia kompetentingų valstybinių institucijų vertinimų. Vis dėlto, iš eilinio Lietuvos gyventojo pozicijos tampa akivaizdu, kad Baltijos šalims kylanti grėsmė vis dar yra reikšmingai nuvertinama didelės visuomenės dalies.

Baltijos regionas yra geopolitinės priešpriešos epicentre. Pagrindinė grėsmė jo saugumui išlieka Rusijos Federacija – valstybė, kuri istoriškai agresiją, pavergimą ir teritorinę ekspansiją naudoja kaip užsienio politikos įrankius. Šiuolaikinė Rusija – tai ne tik autoritarinė valstybė, bet ir revanšistinė jėga, siekianti susigrąžinti įtaką, prarastą po Sovietų Sąjungos žlugimo. Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – yra pagrindiniai šios strategijos taikiniai dėl kelių priežasčių: strateginės padėties, istorinės nepakantos imperializmui, narystės NATO ir ES bei rusakalbių gyventojų buvimo, kuris naudojamas kaip hibridinio karo elementas.

Istorinė perspektyva

Grėsmė iš Rusijos Baltijos valstybėms nėra naujas reiškinys. Tai istoriškai nuoseklus reiškinys, prasidėjęs dar Rusijos imperijos laikais. XX amžiuje sovietinė okupacija atnešė šiam regionui aneksijas, deportacijas, masines represijas, asimiliacijos bandymus ir demografinius pokyčius, kurie turėjo pražūtingų pasekmių tautiniam tapatumui ir valstybingumui.

Atkūrus nepriklausomybę, Baltijos šalys pasirinko strateginį Vakarų integracijos kelią. Narystė NATO ir ES tapo ne tik politiniu aktu, bet ir išlikimo aktu. Tačiau Kremlius niekada šių pokyčių nepripažino kaip galutinių. Šiandien jis ir toliau laiko Baltijos regioną „teisėtų interesų“ zona, atvirai ar slaptai kėsindamasis į šių šalių suverenitetą.

Hibridinis karas: daugialypė grėsmė

Šiuolaikinė Rusijos strategija Baltijos atžvilgiu grindžiama ne atvira karine konfrontacija, o hibridiniu karu, kuris apima kelias kryptis:

1. Informacinė agresija.

Rusija aktyviai naudoja žiniasklaidą, socialinius tinklus ir susijusias struktūras informacinėje erdvėje, kad skleistų dezinformaciją. Pagrindiniai tikslai – pasitikėjimo valstybės institucijomis griovimas, Vakarų sąjungininkų diskreditavimas, etninių įtampų kurstymas, „engiamų rusakalbių“ įvaizdžio kūrimas.

2. Kibernetinės atakos ir diversijos.

Rusijos specialiosios tarnybos naudoja įvairius metodus – nuo kibernetinių atakų prieš kritinę infrastruktūrą ir valstybines įstaigas iki provokacijų ir šnipinėjimo. Neatmetami net „melagingos vėliavos“ (angl. false flag) scenarijai, skirti destabilizuoti vidaus padėtį.

3. Finansinė įtaka ir korupcija.

Per fiktyvias įmones, NVO ir privačius agentus Rusija sistemingai daro įtaką politikams, žurnalistams, visuomenės veikėjams. Papirkimas, šantažas, manipuliacijos – standartiniai „minkštosios“ ekspansijos įrankiai.

4. Rusakalbė bendruomenė kaip „penktoji kolona“.

Nepaisant integracijos pastangų, reikšminga rusakalbių dalis išlieka pažeidžiama Rusijos propagandos. Tai kelia neramumų, sabotažo ir tiesioginio agresoriaus palaikymo riziką konflikto atveju.

Galimi agresijos scenarijai

Nors tiesioginiai kariniai veiksmai atrodo pavojingi, jie nėra neįmanomi. Galimi agresijos vektoriai:

1. Šiaurė – Leningrado karinė apygarda gali pasinaudoti artumu Estijai ir Latvijai, kad smogtų žaibiškai.

2. Rytai – Baltarusija, kaip Maskvos sąjungininkė, gali būti panaudota invazijai į Lietuvą ir Latviją.

3. Pietvakariai – Kaliningradas yra militarizuotas anklavas, galintis smogti Lietuvai ir Lenkijai bei blokuoti strategiškai svarbų Suvalkų koridorių. Konflikto atveju Kaliningrado karinę infrastruktūrą NATO turėtų neutralizuoti prioritetine tvarka.

Gynybiniai pajėgumai ir pažeidžiamumas

Baltijos šalys turi ribotus karinius išteklius ir priklauso nuo sąjungininkų paramos. Tačiau galima imtis konkrečių veiksmų:

1. Didinti gynybos biudžetą, plėtoti oro gynybą, stiprinti pasienio infrastruktūrą;

2. Gilinti bendradarbiavimą su Lenkija, Skandinavijos šalimis ir JAV.

3. Įgyvendinti visuotinio nacionalinio pasipriešinimo programą: gyventojų, rezervistų ir teritorinės gynybos mokymus.

4. Stebėti ir neutralizuoti galimai Kremliui lojalius vidinius darinius.

5. Inicijuoti tarptautinį tribunolą, vertinantį Rusijos nusikaltimus – nuo genocido prieš tautines mažumas iki politinių represijų.

Išvados

Pastarųjų dešimtmečių patirtis rodo: Rusija pasitikėti negalima. Kiekvieną kartą, kai Vakarai darė nuolaidas, Kremlius tai laikė silpnumo ženklu ir pretekstu tolesnei agresijai. Baltijos šalys yra civilizacinės priešpriešos priešakinėje linijoje. Tai kova ne tik dėl nepriklausomybės, bet ir dėl visos Europos ateities.

Baltijos ryžtas yra pavyzdys kitiems. Tik kolektyvinis pasipriešinimas, pavergtų tautų Rusijoje palaikymas, sankcijų spaudimas ir strateginė gynyba gali sustabdyti agresorių. Pusinių priemonių laikas baigėsi. Tik koordinuoti ir ryžtingi veiksmai užtikrins saugumą ir laisvę ne tik Baltijos šalims, bet ir visam demokratiniam pasauliui.

Vladimiras Laučius. Lietuvoje – dar viena valdančioji koalicija?

Redakcija
-
0
Vladimiras Laučius. Lietuvoje – dar viena valdančioji koalicija?

[…]

Ar tikrai demokratai lengva ranka atsisakys dviejų ministrų portfelių, Seimo pirmininko pozicijos, svarbių parlamentinių komitetų (NSGK, SRDK) kontrolės, kad tik parodytų savo požiūrį į Dudėną ir pasakytų griežčiausią „fe“ savo koalicijos partneriams, kurio dauguma rinkėjų nei supras, nei įvertins?

[…] Iš tiesų demokratams trauktis iš koalicijos būtų be galo sudėtinga ne tik todėl, kad dalis jų joje vis tiek liktų, net jei didesnė dalis pasitrauktų. Problema – ir partijos ateitis konkurencinėje kovoje dėl vietos po saulė, kur demokratus iš kairės spaudžia jų koalicijos bendražygiai socdemai, o iš dešinės – į stipriausios centro partijos vardą pretenduojantis Liberalų sąjūdis.

Būdami valdžioje demokratai gali atrodyti esą geresnė alternatyva socialdemokratams. Nes socdemai – patys didžiausi, labiausiai matomi, ir todėl – į kadencijos pabaigą susirinksiantys visus centro kairės rinkėjų nusivylimus. Tikėtina, kad dalis nusivylusiųjų 2028 m. rinksis nebe LSDP, o „Vardan Lietuvos“.

Tuo pat metu demokratai turi didelį pranašumą ir prieš savo konkurentus liberalus, nes, turėdami kelias ryškias valdžios tribūnas, yra kur kas geriau girdimi ir matomi už Liberalų sąjūdį. Demokratams pasitraukius į opoziciją, jų komunikacijos sąlygos taptų tokios pačios, kaip liberalų, ir tada nugalėti konkurencinėje kovoje dėl centro rinkėjų jiems būtų daug sunkiau.

Daryti spaudimą socialdemokratams Sauliaus Skvernelio partija, žinoma, gali ir, tiesą sakant, tai daro. Tačiau spaudžiant nereiktų perspausti – ar dėl Seimo nario Dudėno ir koalicijos sutarties detalių, ar dėl kurių nors kitų probleminių punktų.

Socialdemokratai dabar – gana vieningi ir stiprūs. Dėl Vilijos Blinkevičiūtės politinių viražų ar „kaip jūs galite bendradarbiauti su Žemaitaičiu“ mitingai prie Seimo, kaip matome, nebesirenka. Kovotojai akivaizdžiai išsikvėpė, o jų kovinė aistra tyliai išgaravo kartu su pernykštėmis kalbomis apie „pasaulio diplomatija Lietuvai šito neatleis“.

Mindaugui Sinkevičiui atsisakius kovoti su Gintautu Palucku dėl partijos pirmininko posto, LSDP išvengė rimtesnio susiskaldymo ir vidaus rietenų, o Sinkevičių raginę būtinai mesti iššūkį Paluckui Tėvynės sąjungos pusiau etatiniai vanagai, žiniasklaidoje pristatomi kaip „nepriklausomi analitikai“, liko lyg musę kandę.

Partijos pirmininko rinkimus užtikrintai laimėjęs Paluckas dabar turi savo rankose rimtų kozirių. Be kita ko – ir žaidžiant galios žaidimus valdančiojoje koalicijoje. Ir net parodant duris kuriems nors koalicijos partneriams.

Prieš porą mėnesių ryžtingesnis Palucko veikimas koalicijos partnerių atžvilgiu būtų galėjęs sukelti nemenkų priešpriešų pačioje Socialdemokratų partijoje. Dabar šios grėsmės neliko, jo rankos – laisvos.

Tai pirmiausia sakytina apie santykius su „Nemuno aušra“. Negavęs leidimo dirbti su įslaptinta informacija NA lyderis atsiduria dar puse žingsnio toliau nuo stalo, prie kurio visaverčiai politikos dalyviai priima sprendimus. Skvernelis ir jo partija daro viską, kad ta pusė žingsnio taptų panašesnė į raudoną liniją. Bet ar demokratai tikrai apsidžiaugtų, jei „Nemuno aušrą“ koalicijoje pakeistų valstiečiai (plius trys ar keturi atskilę Žemaitaičio bendražygiai)?

O Paluckas dabar jau gali ryžtis tokiai rokiruotei, jei kiltų daugiau problemų dėl Žemaitaičio. Lygiai kaip ir pasiimti į koaliciją valstiečius atsisveikinus ne su „Nemuno aušra“, o su tais demokratais, kurie sugalvotų išeiti į opoziciją. Niekas socdemams – tiksliau, Paluckui – artimiausiu metu rankų nebeišsuks. […]

(Visas straipsnis – 15min.lt)

Veidaknygė

Česlovas Iškauskas. 100 D. Trumpo dienų: chaoso metas

Redakcija
-
0
Česlovas Iškauskas. 100 D. Trumpo dienų: chaoso metas

Kai mūsų skaitytojas atsivers šį laikraštį, Jungtinėse Valstijose, tiesa, su laiko paklaida, išauš ypatingas rytas: JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažymės 100 dienų šiame poste. Kai kas prisiminė 1970-uosius, kai tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo kilusi kompartijos užkurta euforija pažymėti Lenino gimimo 100-metį.

Uolūs Lietuvos komunistai tada taip pat neatsiliko: LRT archyvuose išlikusiame kino žurnale „Tarybų Lietuva“ galima pamatyti, kaip ta proga Kaune atidengiamas paminklas Leninui, Vilniuje atidaromi Parodų rūmai, dedamos gėlės, A. Sniečkus ir jo pavaldiniai sako ugningas kalbas, vyksta konferencijos, parade akmeniniais užkariautojų veidais žygiuoja „omonininkai“…

Jeigu būtų kuriamas filmas apie D. Trumpą, pirmuose kadruose turėtų būti jo inspiruotas ir paskatintas Kapitolijaus šturmas, kurio metu žuvo 6 žmonės, beveik 200 sužeista. Tuomet JAV Atstovų rūmai D. Trumpui iniciavo apkaltą dėl „sukilimo kurstymo“ ir jo vaidmens riaušininkams šturmuojant Kapitolijų, tačiau Senatas jį išteisino. Antrą kartą tapęs prezidentu jis atsikeršijo: atleido prie Kapitolijaus šturmo bylų dirbusius tyrėjus.

Ne, jokiu būdu nenoriu lyginti Lenino ir Trumpo. Jeigu pirmas sugebėjo surengti bolševikų revoliuciją Rusijoje, iki šiol vadinamą perversmu, tai D. Trumpas per 100 dienų – tik globalų chaosą. Atrodytų, labiausiai jis sukeltas ekonominiuose santykiuose su likusiu pasauliu, tačiau didžiausia jo politinė nesėkmė – karšta meilė Putinui, pastarajam atrišant rankas plėsti agresiją.

Štai kodėl nuolat kartoju iškalbingą jo praeities detalę, kuri kai kam atrodo iš sąmokslo teorijų rinkinio. Vasarį ilgametis Sovietų Sąjungos KGB karininkas, atsakingas už svarbių verslo atstovų iš kapitalistinių šalių verbavimą, vėliau buvęs Kazachstano saugumo vadas, vadovavęs N. Nazarbajevo apsaugai, už dalyvavimą nusikalstamoje grupuotėje nuteistas už akių 20 metų kalėti, bet ir į Austriją pasitraukęs generolas majoras Alnuras Musajevas pareiškė, kad 40-metis D. Trumpas dar 1987-aisiais buvęs užverbuotas KGB ir gavęs „Krasnov“ slapyvardį. Apie JAV prezidento ryšius su Rusija jis rašęs 2018 m. ir liudijęs, jog „Trumpas sėdi ant FSB kabliuko ir vis giliau ir giliau ryja masalą“. Bet tuomet į tai niekas pernelyg nekreipė dėmesio.

A. Musajevas priminė, kad 1987 m. liepą respublikonas apsilankė Maskvoje viešbučio priešais Kremlių, vadinto „Trumpo bokštu“, statybos reikalais, čia jį, žurnalo „Forbes“ žiniomis, ir „pakabino“ KGB… Tiesa, sunaikinęs visus dokumentus saugumo agentas Vokietijoje Putinas į Leningradą grįžo tik 1990-ųjų sausį, bet nėra abejonių, kad minėtą faktą žinojo. „Sena meilė nerūdija“, – sako liaudies patarlė. Putinas ir D. Trumpas liko ne tik geri pažįstami, bet ir artimi savo sielomis. Štai iš kur, kaip skandalingus seno sovietinio agento prisiminimus apibendrino žurnalas „Forbes“, toks aklas „partnerio“ palaikymas… Tad nenuostabu, kad 45-asis ir 47-asis Amerikos prezidentas taip advokatauja Putinui.

Nusenusio „kagėbisto“ prisiminimais galima tikėti ar ne, bet štai jo žodžius patvirtina amerikiečių žurnalistas ir rašytojas Craigas Ungeris, 2021 m. išleidęs knygą „Amerikos kompromatas“ („American Kompromat: How the KGB Cultivated Donald Trump“), kurioje teigia, kad iš tėvo statybų verslą perėmusį ir Maskvoje sumaniusį statyti elitinį viešbutį 40-metį D. Trumpą užverbavo Maskva. O buvęs KGB agentas Jurijus Švecas priduria, kad tuomet verslininkas saugumo jau buvo pasiklausomas…

Na, skandalas aptilo, kaip ir Kapitolijaus šturmas 2021-ųjų sausio 6 d., ir D. Trumpas moko pasaulį, kaip jo verslo derybininko sugebėjimus galima pritaikyti geopolitikoje bei diplomatijoje. Nesėkmingai – švelniai pasakyta. Vienas paskutinių žadą atėmusių jo pagyrų Putinui – atsakymas į žurnalistės klausimą, kokias nuolaidas derybose iki šiol yra padaręs Kremlius. „Karo stabdymą. Sustojo neužimdamas visos šalies. Tai gana didelė nuolaida“, – ne nemirktelėjęs teisindamas nusikaltėlio elgesį atsakė jis.

O po dienos pagrasino: jei taikos susitarimas pasirašytas nebus, šią savaitę pasitrauksime iš derybų. Gal 100-mečio proga? Čia pat, po Vatikane vos 15 minučių trukusio pokalbio su Volodymyru Zelenskiu (matyt, jis buvo turiningesnis negu dviejų valandų ginčas Ovaliniame kabinete vasario pabaigoje), D. Trumpas pirmą kartą taip griežtai pareiškė apie Putiną: jis nenori taikos, „su juo reikia elgtis kitaip“.

Nepasitikėdamos 100 dienų D. Trumpo retorika, Lietuva ir dar šešios Europos valstybės bendrame pareiškime paragino Jungtines Valstijas ir jų prezidentą nutraukti „nuolaidžiavimo politiką“ Rusijai ir elgtis vieningai. Pažiūrėsime.

iskauskas.lt

Europa „sunkiai pajėgtų Ukrainoje dislokuoti 25 000 karių“

Redakcija
-
1
Europa „sunkiai pajėgtų Ukrainoje dislokuoti 25 000 karių“

Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės

Gynybos ministerijos vadovybės viltys sukurti 64 000 karių „atgrasymo“ pajėgas vargu ar bus įgyvendintos, teigia šaltiniai.

Europa sunkiai surinktų 25 000 karių, kurie dalyvautų „atgrasymo“ pajėgose Ukrainoje, nes jos kariuomenės yra nepakankamai sukomplektuotos ir finansuojamos, atskleidė šaltiniai.

Dienraščiui „The Times“ buvo suteikta reta galimybė susipažinti su Europos gynybos ministrų ir kariuomenių vadų pokalbiais, kai jie derino „norinčiųjų koalicijos“ pajėgų planus.

Didžiosios Britanijos gynybos štabo viršininkas admirolas seras Tonis Radakinas (Tony Radakin) teiravosi savo kolegų žemyne, ar jie galėtų suburti 64 tūkst. karių pajėgas, kurias galėtų nusiųsti į šalį taikos susitarimo atveju.

Kaip žinoma, šio mėnesio pradžioje vykusiame susitikime jis pareiškė, kad Didžioji Britanija būtų pasirengusi atsiųsti iki 10 000 karių.

Tačiau vėlesniuose susitikimuose Europos gynybos ministrai sakė, kad „nėra jokių galimybių“ pasiekti tokį skaičių ir kad net 25 000 karių „būtų didelis iššūkis bendroms pastangoms“, sakė šaltinis, susipažinęs su diskusijomis Briuselyje.

Praėjusią savaitę laikraštis „The Times“ atskleidė, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija, nerimaudamos dėl susijusios rizikos, dabar labiau linkusios į Vakarų Ukrainą siųsti mokymo karius, o ne tarptautines sausumos pajėgas svarbiausiems miestams ir ypatingos svarbos infrastruktūrai apsaugoti.

Vietoj to, prisiimant saugumo įsipareigojimus Ukrainai, daugiausia dėmesio bus skiriama Kijevo karinėms pajėgoms atkurti ir perginkluoti, taip pat oro ir jūrų apsaugai.

Gynybos ministrai balandžio 10 d. vykusiame „norinčiųjų koalicijos“ susitikime išreiškė susirūpinimą dėl Didžiosios Britanijos siekio turėti 64 000 karių pajėgas. Po koalicijos susitikimo diskusijos tęsėsi Briuselyje su mažesne gynybos ministrų grupe, kur sąjungininkai buvo atviresni.

Artimi sąjungininkai gynybos sekretoriui Johnui Healey aiškiai išdėstė savo abejones ir nurodė, kad tokio dydžio pajėgoms per dvejus metus, atsižvelgiant į rotaciją, iš viso reikėtų 256 000 karių.

Lietuvos gynybos ministrė Dovilė Šakalienė, kaip teigiama, pasakė savo kolegoms: „Rusija turi 800 000 [karių]. Pasakysiu jums taip: jei mes negalime surinkti net 64 000, tai neatrodo silpnai – tai yra silpnai“.

Jos komentarai buvo apibūdinti kaip „labai griežti ir įkvepiantys“.

Diskusijos atskleidė, kokia priklausoma yra Didžioji Britanija ir Europa nuo JAV, kai kalbama apie rimtą atgrasymo priemonę Rusijai.

Vienas iš dalyvių pažymėjo, kad tokiai užduočiai būtų lengviau skirti specialiąsias pajėgas, nes tam nereikėtų parlamento pritarimo savo šalyje.

Estija ir Suomija, kaip pranešama, nerimavo, kad bet koks dislokavimas „susilpnintų“ jų pačių sienų apsaugą, o Lenkija, Ispanija ir Italija aiškiai pareiškė, kad neskirs jokių karių, teigia šaltinis.

„Be didelių daug gyventojų turinčių šalių, kurios skiria [karius], tai yra aklavietė“, – pridūrė šaltinis. Prancūzija pareiškė, kad skirs maždaug tiek pat karių, kiek ir Jungtinė Karalystė, t. y. nuo 5 000 iki 10 000 karių.

Antrasis šaltinis, susipažinęs su diskusijomis Jungtinėje Karalystėje, sakė, kad Suomija ir Vokietija taip pat iš esmės nepritaria sausumos pajėgų siuntimui, nors, kaip žinoma, Berlynas visiškai neatmetė tokio žingsnio.

Šaltinis teigė: „Jei šios šalys pasitraukia, iš kur bus paimta kariuomenė? Nelikus kitų, liktume pliki“.

Šaltinis nurodė, kad nuolat mažėjanti britų kariuomenė taip pat kenčia dėl artilerijos trūkumo ir problemų su „įgalintojais”, pavyzdžiui, aprūpinimo sunkvežimiais ir kita įranga, kurią jie paprastai gauna iš Amerikos.

Suprantama, kad dėl Europos šalių nenoro siųsti sausumos pajėgas Ukrainai ginti pasikeitė požiūris į tai, kaip turėtų atrodyti pajėgos, jei būtų sudarytas taikos susitarimas. Taip pat susirūpinimą kelia tai, kokios būtų kovos veiksmų taisyklės, jei Rusija užpultų.

Pagal labiausiai tikėtinus planus britų ir prancūzų kariniai instruktoriai būtų siunčiami į vakarų Ukrainą, vykdant įsipareigojimą dislokuoti pajėgas šalies viduje. Tačiau jie nebūtų arti fronto linijos, nesaugotų svarbiausių objektų ir nesirūpintų Ukrainos karių apsauga.

Gynybos ministerijos atstovas spaudai sakė: „Norinčiųjų koalicijoje“ tebevyksta pažangus operatyvinis planavimas, susijęs su galimybėmis veikti sausumoje, jūroje ir ore bei atkurti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu mes ir toliau remiame pastangas siekti taikos, kartu didindami karinę paramą Ukrainai, nes Putino neteisėta invazija tęsiasi.“

thetimes.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt pirmoji (balandžio 29) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt pirmoji (balandžio 29) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė smūgius agresoriaus užnugaryje. Rusai teigia per naktį numušę 91 ukrainiečių droną, daugiausia virš Kursk srities. Sprogimai fiksuoti Novorosiiske (Krasnodaro sr.), kur dislokuotas rusijos Juodosios jūros laivynas. Dega naftos saugykla. Kas sukėlė sprogimą iki galo neaišku – vieni šaltiniai teigia, kad tai „Neptun“ raketa, kiti kad priežastis techninė avarija objekte. Taip pat kabūm Berdyansk uoste, čia tikrai dirbo ukrainiečių dronai/raketos. Taip pat dronai atakavo Ryazan naftos perdirbimo gamyklą, kuri jau atakuota šių metų kovą.

Naktį agresorius Ukrainą atakavo 100 -tu dronų Shahed ir dronų-masalų. Ukrainiečiai teigia numušę 37 dronus, 47 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Atakuotos Kharkivo, Dnipro, Kyivo ir Odesos sritys.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Mūšiai Kursk-Sumy sričių pasienyje tęsiasi. Ukrainiečiai išlaiko keletą pozicijų Oleshna-Gornal ruože. Kairiajame ukrainiečių flange rusai sugebėjo pastumti ukrainiečius link Loknya (Sumy sr.).

DeepState žemėlapyje fiksuojama, kad rusai sugebėjo pastumti ukrainiečius prie Demidovka. Padėtis šiame ruože sidėtinga pirmiausia dėl koncentruotos rusų artilerijos, dronų ir aviacijos ugnies.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Rusų intensyvios atakos neduoda jiems greito rezultato. Ukrainiečiai išlaiko pozicijas Nove ir Yampolivka, bei kituose ruožuose.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Vakarykštė rusų informacija (ar toksliau – dezinformacija) apie pasistūmėjimą link Stupochki nepasitvirtino, ukrainiečiai išlaiko pozicijas. Toretsko ruože ir jo flanguose mūšiai tęsiasi, kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk.

Po kelių dienų snukiadaužio Uspenivka, rusams pavyko pasigerinti situaciją. Neatmestina, kad siekdami atitraukti rusų vienetus, ukrainiečiai suaktyvins veiksmus kituose pietvakarinio flango smaigalio ruožuose (Kotlyne, Shevchenko). Taip šiame ruože buvo ne kartą.

Pietiniame ruože rusams pavyko pasigerinti padėtį prie Kotliarivka. Čia formuojasi dar vienas rusų pleištas.

Konstyantinopil. Kaip prognozavome, pasigerinę situaciją Rozlyv ruože, rusai suintensyvino veiksmus link Bahatyr-Odradne. Jie siauru pleištu sugebėjo priartėti prie Bahatyr.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

1234...1 701Nuo 1 701 3 puslapis