Tapytojui Virginijui Kašinskui šį pavasarį obelys pražydo septyniasdešimtąjį kartą.

Jis išlieka vienu ryškiausių mūsų kultūros šviesulių. Šio kūrėjo darbuose susilieja protėvių išmintis ir gamtos didybė. Jo paveiksluose kalba praeitis, kuri gyva dabartyje – per liaudies ornamentus, mitologinius simbolius, šventes, Žemės ritmus.

V. Kašinskas vis dar yra įspūdingoje kūrybos kelionėje. Kiekvienas jo darbas byloja apie meilę Lietuvai, jos kalbai, žemei ir kultūrai. Tai žmogus, kuris ne tik tapo drobėje, bet ir saugo tautos dvasią.

Žemaitijos sūnus

Virginijus Kašinskas gimė Šilalės rajone, Tūjainių kaime, pavasario klestėjimo metu. Gal todėl jis toks kupinas energijos ir kuria fanatiškai, su žemaitišku atkaklumu. Jo kūrybinės dirbtuvės – galerija Kaune nuolat pasipildo naujais darbais.

V. Kašinskas 1981 m. baigė Kauno dailės mokyklą, o 1987 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute įgijo dailininko – tapytojo specialybę. Po penkerių metų jis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.

Lietuvos parodų salėse jo darbai pasirodė iš karto po dailės studijų. Pirmuose paveiksluose atsispindėjo jo vaikystės gimtojoje Žemaitijoje įspūdžiai. V. Kašinskas įsitikinęs, kad būtent joje dar galima atrasti archaiškiausius dvasinius ir meninius dalykus. Pažintis su čia paplitusiomis meno formomis ir spalviniais deriniais, etnografinės ekspedicijos, taip pat gilios senųjų kultūrų studijos padėjo jam sukurti daugelį paveikslų.
Dailininkas stengiasi Žemaitijoje praleisti kuo daugiau laiko. Vis ieško naujų patirčių, tyrinėja dar išlikusį gamtos ir žmogaus sukurtą palikimą. Gimtuose kraštuose jis pailsi nuo miesto šurmulio, pasisemia naujų jėgų kūrybai.
Tapytojas itin mėgsta kurti gamtoje, šviečiant saulei. Vasaros kūrybinėse stovyklose jis gilinasi į gamtos paslaptį ir bando suvokti begalinę Dieviškos kūrinijos įvairovę ir tobulą jos grožį. Jis dalyvavo pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Ispanijoje, Indijoje.

Etninės kultūros ekspertas

Menotyrininkas Saulius Mikėnas teigia, kad V. Kašinskas yra lietuvių prigimtinės kultūros bei mitologijos tyrinėtojas, todėl jo paveikslų simbolikoje, kompozicijose, originalios tapybos išraiškoje tiesiogiai atsispindi mūsų tautos tradiciniai pasaulėžiūros ir papročių siužetai bei motyvai. Dailininko kūryboje jaučiasi stiprus, gyvas ryšys su visata, gamtos stichijomis ir kažkuo labai senu, primenančiu pasaulio pradžią.

Autorius panaudoja taip pat anatomijos. matematikos mokslų žinias. filosofinių sistemų bei senosios simbolikos studijas. Anot menotyrininko, savo paveiksluose menininkas siekia išryškinti pagrindinius fizinio bei dvasinio gyvenimo elementus ir sukurti jų harmoniją perteikiančius kūrinius.

Parodų, kurių V. Kašinskas yra surengęs daugiau kaip 70, pavadinimai tai patvirtina – Žemės vartai, Liaudies dainos vaizduose, Akmenų dvasia, Žvaigždžių sodai, Praeities atmintis, Žemės deivė…

V. Kašinskas visa savo esybe yra paniręs į etninės kultūros barus. Jis yra Lietuvių etninės kultūros draugijos, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjungos ir Etninės kultūros globos tarybos narys. Kartu su bendraminčiais sukūrė „Tautosakos vartų svetainę‟, kurioje talpina įvairią išliekamąją vertę turinčią medžiagą.

Miniatūrų ir mažųjų paveikslų meistras

Puikiai įvaldęs didelio formato paveikslų tapybą, V. Kašinskas moka sužadinti žiūrovų gilias mintis, jausmus ir mažais kūriniais. Jis labai sėkmingai atskleidžia savo talentą ir miniatiūrų (kraštinių ilgis iki 9 cm) bei mažųjų paveikslų (9–25 cm) tapybos žanre.

Šis meninis žanras ypatingas tuo, kad iš autoriaus reikalauja didžiulio meistriškumo ir koncentracijos. Tokius kūrinius gali sukurti tik tas, kuris virtuoziškai valdo spalvas, piešinį ir teptuką, turi gilią tapomo motyvo pajautą.

Tapytojo miniatiūrose galima išvysti portretus, natiurmortus, peizažus, įvairius gyvūnus beigi abstrakčius vaizdinius. Jis geba atkreipti dėmesį į smulkmenas, viską atvaizduoti itin tiksliai, su puikiais šviesos ir šešėlio efektais.

Mažo formato paveikslus V. Kašinskas kuria jau du dešimtmečius. Tapo aliejiniais dažais ant drobės, žalvario ir vario skardų, kartono ir stiklo pagrindų. Neseniai surengta paroda „100 mažučių paveikslų“ jos lankytojams paliko nepakartojamų įspūdžių puokštę, sužavėjo autoriaus virtuoziškumu ir kantrybe.

Kūrybos ir veiklos įvairovė

Tapytojas stebina savo darbštumu, pasiaukojančiu atsidavimu įvairialypei kūrybai ir visuomeninei veiklai. Jis įdomiausias, aktualiausias temas sugeba atskleisti paveikslų ciklais. Kai kurie susideda ir iš kelių dešimčių paveikslų.

V. Kašinskui artima ir sakralinė tema. Yra nutapęs altoriaus paveikslą Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, taip pat Kryžiaus kelio stotis Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje Kaune.

Apart gausybės įprastinio dydžio darbų, tapytojas yra sukūręs ir 3×3 mm (!) miniatiūrą, ir ne vienerius metus kurtą keleto kvadratinių metrų paveikslą. Kokio dydžio bebūtų jo darbai, visi jie alsuoja pilnatve ir prasme.

Atkakliu darbu sukaupta kūrybine patirtimi V. Kašinskas noriai dalinasi su jaunimu. Pedagoginį darbą Kauno J. Naujalio meno mokykloje ir Vilniaus Dailės Akademijos Kauno fakultete jis dirbo net tris dešimtmečius.

Menininkas, suradęs laisvą valandėlę, skaito paskaitas apie mūsų mitologiją, tautinius raštus, senuosius laidojimo papročius. Tai daro labai nuoširdžiai ir įtaigiai. Jis mielai atsiliepia į pozityvaus ir vertybinio gyvenimo būdo puoselėtojų prašymus parengti straipsnį, pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis.

Dailininkas gerai įvaldęs ne tik teptuką, bet ir foto objektyvą. Jis ir šioje srityje yra originalus. Yra surengęs unikalią fotografijų parodą „Sugrįžę priminti. Konvojus 73“ Kauno IX forto muziejuje.

Mėgsta ir filmuoti, įamžinti tai, kas gali sudominti ateinančias kartas. Antai tapytoją labai sujaudino faktas, kad kelių tūkstančių metų linų auginimo Lietuvoje tradicijos jau neliko. O juk lietuviai linui buvo suteikę ypatingą vietą savo tautosakoje ir apskritai pasaulio suvokime. Todėl ėmė ir sukūrė dokumentinį filmą apie Lietuvos linų karaliumi tituluojamą Lino namų steigėją ir puoselėtoją, Širvintų krašto ūkininką Bronislavą Liubomirą Vošterį.

Jo kūryba pritaikyta ir skulptūroje. Pagal paveikslus sukurtos skulptūros „Skaitanti knygą“ ir „Miško deivė Medeina – Medinčius“. O kur dar jau paminėta intensyvi visuomeninė veikla…

Romus kultūros saugotojas

V. Kašinskas – tai mūsų tautos kultūros sargas. Jo kūryba tarsi šviesa po storu ledu – nematoma iš tolo, bet nešanti gyvybę. Neįtikėtina, kaip nuosekliai ir be jokio triukšmo jis formuoja mūsų suvokimą apie tai, kad kultūra – ne puošmena, o garantas, kad tauta neišsisklaidys.

Jis nekuria dėl dėmesio. Kuria dėl tiesos. Ir būtent dėl to tapytojo menas toks įtaigus ir daro didesnę įtaką nei kokia nors institucija.

Apsilankius tapytojo studijoje iš karto pajunti joje tvyrančią ypatingą aurą, kurioje norisi būti, žiūrėti ir mąstyti. Jo darbai ne tik džiugina akį – jie kalbasi su žiūrovo siela, kviečia sustoti, įsiklausyti, pajusti pasaulio alsavimą. Tai menas, kuris ne tik vaizduoja, bet ir jungia: žmogų su gamta, su savo šaknimis, su kosmine tvarka. Į V. Kašinsko galeriją norisi sugrįžti kaip į šventovę, kurioje mintys virsta jausmu.

Labai gaila, kad šis kūrėjas vis dar lieka nepastebėtas tų, kurie dalija oficialius įvertinimus. Tai skaudi tyla, daug pasakanti apie mūsų institucijų gebėjimą atpažinti tikrąjį autoritetą. Kai Nacionalinė premija vėluoja, visuomenės sąžinė jau seniai paskyrė ją tyliai.

Jubiliejaus proga linkime V. Kašinskui stiprios sveikatos, nesenkančių kūrybinių jėgų ir skvarbaus vidinio matymo, kuris prakalbina amžinybę.

Vilniaus senajame teatre gegužės 21 d. įvyks spektaklio vaikams „Klausau, Jūsų Didenybe!“ (rež. Oskar Wyganowski) pagal Janušo Korčako (Janusz Korczak) pasaką „Karalius Motiejukas Pirmasis“ premjera. Spektaklis įtraukus, atviras, leidžiantis svarbiausiam žiūrovui – vaikui – ne tik stebėti, bet ir spręsti klausimus, mokytis pilietiškumo, prisiimti atsakomybę. Idėjos bendraautoriai – aktoriai Raimondas Klezys, Kamilė Petruškevičiūtė, Oskar Wyganowski. Spektaklis lietuvių kalba, o rudenį prabils ir lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai.

Įtraukus, atviras, pilietiškas

„Klausau, Jūsų Didenybe!“ – tai interaktyvus spektaklis, paremtas ir įkvėptas XX a. pr. pedagogo novatoriaus, gydytojo, vaikų gynėjo Janušo Korčako pasakos „Karalius Motiejukas Pirmasis“ (lenk. Król Maciuś Pierwszy).

Spektaklis yra įtraukus, atviras, kviečiantis bendrai kurti, leidžia svarbiausiam žiūrovui – vaikui – ne tik stebėti, bet ir spręsti klausimus kartu su pagrindiniu herojumi, mokytis pilietiškumo, prisiimti atsakomybę. Tapatinimasis su karaliumi Motiejuku – patirtis, kuri skatina mąstyti, o ne pasakojimą tik „suvartoti“. Spektaklis neturi iš anksto numatyto siužeto – jis kinta priklausomai nuo to, kaip pasirinks žiūrovai. Tiek vaikai, tiek tėveliai tampa spektaklio režisieriais.

Spektaklio režisierius Oskaras Wyganowskis, 2016 m. baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas Oskaras Koršunovas) prasitarė: „Norėjosi sukurti interaktyvų spektaklį, kuriame vaikai pajaustų galią valdyti aktorius ir visą scenos vyksmą. Pats J. Korčako kūrinys puikiai pasitarnauja jaunąjį žiūrovą mokant prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.“

Aktorė Juliana Volodko: „Esu labai sužavėta spektaklio idėja leisti vaikams rinktis čia ir dabar, realiu laiku, leisti jiems vertinti savo pasirinkimų pasekmes ir svarbą. Vaikai gali pakeisti pasaulį, ir ta žinia, kad nuo tavęs kartais priklauso ir kitų žmonių poelgiai, pasirinkimai ir gyvenimai, ugdo atsakomybės jausmą, gyvą, nesuvaidintą azartą gyventi. Pati medžiaga man atrodo labai aktuali, dabar kalbėtis su vaikais apie tikrą nesavanaudišką draugystę, karą, pagarbą ir drąsą, daryti tai nepamokslaujant ir nemoralizuojant – didelis darbas. Kad svarbiausi čia ne mes, suaugę, o jie, šį pasaulį kuriantys vaikai.“

Kai vaikas tampa karaliumi

Spektaklio herojus – vaikas, vardu Motiejukas, kuris netikėtai tampa karaliumi. Jis ne tik karalius, bet ir paprastas vaikas, kuriam dar svetimos suaugusiųjų pasaulio nuostatos, vertybės. Tapęs valdovu Motiejukas susiduria su dilemomis ir iššūkiais, nes jį supa suaugėlių pasaulis, kuriame dažna neteisybė, abejotini sprendimai, tuščios ambicijos. Norėdamas būti geru karaliumi, jis mezga diplomatinius ryšius, sprendžia ekonominius karalystės klausimus, valdo taip, kaip tai supranta vaikas. Deja, kaimyninės valstybės naudojasi jo „nebrandžiu“ požiūriu ir paskelbia jam karą, kurio jis mažiausiai norėjo. Motiejukas susiduria su vidaus politinėmis intrigomis ir kitomis negandomis.

Dramaturgė bei inscenizacijos autorė Edita Rudak: „Šis kūrinys – tankus ir daugiabriaunis, svarbiausia buvo atrasti aiškią ašį, svarbią visai kūrybinei komandai. Ja tapo draugystė, atsakomybė ir diplomatija – temos, kurios aktualios ne tik vaikams, bet ir suaugusiajam. Man dramaturgija čia – ne tik struktūra, bet ir pasitikėjimo forma: pasitikėjimo vaiku kaip mąstančiu žmogumi. Tai kvietimas kelti klausimus, rizikuoti, klysti, mokytis, reflektuoti. Spektaklis gimė iš noro būti su vaikais, šalia, ne virš jų.“

Novatorius, vaikų teisių gynėjas Januszas Korczakas

Janušas Korčakas (tikrasis vardas Hersz Goldszmit) (1878/1879? – 1942) – žydų kilmės lenkų rašytojas, publicistas, gydytojas, visuomenės veikėjas, pedagogas novatorius, publikacijų apie ugdymo teoriją ir praktiką autorius. Pirmeivis, ėmęsis veiksmų ginti vaikų teisėms, lygiateisiškumui. Jis buvo ir vienas iš pirmųjų, atlikusių tyrimus vaiko vystymosi, psichologijos bei auklėjimo diagnostikos srityje.

Jis įkūrė pirmą savaitraštį („Mažoji apžvalga“), leidžiamą iš vaikų atsiųstos medžiagos ir skirtą daugiausia vaikiško amžiaus skaitytojams. Užsiimdamas gydytojo praktika kūrė dramas, esė pasirašydamas Januszo Korczako slapyvardžiu. Dėl savo originalių pažiūrų ir profesionalumo J. Korčakas greitai išgarsėjo plačiuose visuomenės sluoksniuose. Jo likimas tragiškas – 1942 m. buvo nužudytas Treblinkos koncentracijos stovykloje.

J. Korčakas savo žymiąją pasakų knygą vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“ parašė dar 1923-iaisiais. Tai pasakojimas ne tik apie našlaitį ir jo tapimą suaugusiu žmogumi, tai ir liudijimas to, kas vyko po Pirmojo pasaulinio karo – korupciją, godumą, cinizmą, neteisybę. Personažas Motiejukas Pirmasis neretai savo reikšme, populiarumu lyginamas su Piteriu Penu, Pinokiu etc.

Kiekvienam vaikui – „Karaliaus Motiejuko pasas“

Pastatyti būtent tokį spektaklį idėja kilo aktoriams Raimondui Kleziui, Kamilei Petruškevičiūtei ir Oskarui Wyganowskiui. Jie 2023 m. laimėjo konkursą „Atvira erdvė“, kuriam ir buvo kurtas spektaklis, o galiausiai namus rado Vilniaus senajame teatre. Spektaklis rodomas lietuvių kalba, o rudenį bus pastatytas ir lenkiškai, ukrainietiškai, rusiškai. Taip teatras siekia plėsti auditoriją, atliepti Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų bei prieglobstį radusiųjų lūkesčius, prisidėti prie pilietiškumo, atsakomybės ugdymo.

Beje, kiekvienam į spektaklį atėjusiam vaikui kartu su programėle bus išduotas ir „Karaliaus Motiejuko pasas“, kuris taps ne tik edukacijos priemone, bet ir įpareigojimu.

Kompozitorė Kamilė Petruškevičiūtė: „Klausau, Jūsų Didenybe!“ man yra sugrįžimas į vaikystę, į žaidimų aikštelę, kuomet galėjai įsivaizduoti, ką nori, kurti savo pasaulį, o jame priimti savo sprendimus. Man teatras visad ir buvo žaidimų aikštelė. Tarsi kompiuterinis žaidimas, kuriame nuo tavo sprendimo priklauso tolimesnė žaidimo eiga. Tai jauno žmogaus kelionė į suaugusiųjų šalį.“

///

Kūrybinė grupė: režisierius – Oskar Wyganowski; dramaturgė, inscenizacijos autorė – Edita Rudak; scenografijos dailininkas – Oles Makukhin; kompozitorė – Kamilė Petruškevičiūtė; režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė; spektaklio vadybininkė – Inga Sanakojevaitė.

Spektaklyje vaidina: Raimondas Klezys / Juliana Volodko, Kamilė Petruškevičiūtė, Oskar Wyganowski.

Labai puiku, kad vis šmėsteli kino teatrų repertuare filmai iš rudenį vykusio, plačiosios visuomenės dar nepastebėto, mini kino festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“. Didžiausių kino festivalių simboliai reiškia, kad buvo rodomi juose pasižymėję filmai. Tiesa, juosta, prasimušusi į pagrindinę Kanų kino festivalio konkursinę programą, „žvaigždžių iš dangaus“ nenuraškė, bet į rinktinius „Lokio, liūto ir šakelės“ rodymus pateko neabejotinai pelnytai. Dabar, kai kino teatruose akivaizdi „sausra“, tokio energingo, nuotykingo ir ne buko trilerio atsiradimas tikrai skaidrins kino mėgėjų nuotaiką.

„Motelis „Destino“ – „kietai suręstas“ trileris egzotiškoje ir pabrėžtinai spalvingoje aplinkoje, kokią tik galime susikurti savo vaizduotėje apie Braziliją. Jau pirmas kadras nukelia į neprilygstamo grožio paplūdimį, kur skambant gitariniams opusams šėlioja du vaikinai. Vėliau pasitikslinsime – jie broliai.

Siužetas nelaukia – jie priklausomi nuo darbdavės matronos, kuri sutinka paleisti iš savo verslo nutarusius pasitraukti brolius, jei jaunuoliai įvykdys kriminalinį aktą. Netruks mums įsitikinti, jog broliai neturi tam nei gebėjimų, nei sėkmės.

Visą filmą stebėsime jaunesniojo brolio Heraldo negandas, kai jam tenka slapstyti keistame, bet labai ryškiai nudažytame motelyje. Trileris nekryps į aktyvaus veiksmo ir kovos vėžę, bet vystysis jausmų augimo, romantikos linkme. Autoriai ne tik demonstruoja spalvingus fasadus, bet ir naudoja filtrus, filmuoja ant 16 ir ant 8 mm juostos. Taip išgaunamas neeilinis spalvingumas, matomas jau ir iš reklaminės filmo medžiagos. Tokiame filme bene svarbiausia jausti, ar scenaristai ir režisierius išlaiko logikos lygį. Galiu pasidžiaugti, jog šiuo atveju tai tikrai pavyksta.

 Trileris skirtas tikrai tik subrendusiems žiūrovams, nes motelyje klesti ištvirkavimas – kambariai užsisakomi vien seksualiniams įgeidžiams. Nuolat koridoriuose girdimos dejonės. Net ir teritorijoje besiganantys asilai, rodos, tik panašiais dalykais teužsiima. Tačiau nereikėtų dėl to atsiriboti, nes humoras – puikus tokių situacijų neutralizatorius. Be to, juk ir tokiose įstaigose gali rastis tikra meilė… Nors filmas atrodo gana paviršutiniškas, „praradus budrumą“, sugeba staiga pakeisti žanrą, virsdamas tamsiuoju filmo žanru – noir, o nustebus… vėl grįžti prie linksminančių motyvų.

Todėl labai rekomenduoju nepraleisti šio neeilinio vizualumo filmo. Kanuose „Motelis „Destino“ buvo vadinamas pačiu „karščiausiu“ filmu.

Filmo pristatymas kino teatruose baigiamas įspėjimu, jog kūrinyje esama blyksinčio, stroboskopinio vaizdo. Tačiau blyksnės yra tik tuomet, kai slenka titrai su vardijamais filmo kūrėjais. Žiūrovai turėtų ilgiau nei įprasta likti kino teatrų foteliuose, juk į klubinės muzikos, garso ir mirguliavimo efektus įtraukiama tikrai kūrybingai.

Beata Baublinskienė, VU Filosofijos fakultetas

Žymus Lietuvos kriminologas, kurio darbai vertinami ir tarptautinėje erdvėje, profesorius Aleksandras Dobryninas gegužės 10 d. atšventė 70 metų jubiliejų. Simboliška, kad ši svarbi gyvenimo sukaktis sutapo su ne mažiau reikšmingu profesiniu jubiliejumi. Prieš 25 metus Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete pradėtos vykdyti kriminologijos studijos, kurias inicijavo prof. A. Dobryninas. Ketvirčio amžiaus sukaktis žymi kriminologijos kaip mokslo, visapusiškai analizuojančio nusikaltimus ir jų priežasčių ieškančio visuomenės socialinėje struktūroje, pradžią Lietuvoje. Svarbių sukakčių proga – pokalbis su prof. A. Dobryninu apie kriminologiją ir gyvenimą.

Prieš 25 metus Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo pradėta dėstyti kriminologija. Jūs laikomas šitų studijų pradininku. Kas paskatino tokiam žingsniui?

Viskas prasidėjo nuo to, kad vos atgavus Lietuvos nepriklausomybę Filosofijos fakultete lankėsi sociologė iš Kanados Maeve McMahon. Ji atvyko pagal vieną iš programų, inicijuotų Vakarų universitetų ir nevyriausybinių organizacijų, skirtų padėti mums dėstyti sociologiją ir kriminologiją. Reikėtų prisiminti, kad socialiniai mokslai Nepriklausomybės pradžioje buvo embrioninėje stadijoje, nes sovietiniais laikais jie tapo stipriai ideologizuoti.

Aš pats domėjausi kriminologija jau pakankamą laiko tarpą, buvau paskelbęs publikacijų, bet kai pradėjau dėstyti Vilniaus universitete, mano profilis buvo labiau filosofinis nei kriminologinis. Apskritai tuo metu kriminologija buvo dėstoma VU Teisės fakultete ir kitose teisės mokyklose.

Kai susipažinome su Maeve, ji kartą manęs paklausė, kodėl nedėstau kriminologijos. Atsakiau, kad kriminologija, mažų mažiausiai Europoje, laikoma labiau baudžiamosios teisės atšaka ir paprastai dėstoma teisės fakultetuose. Ji labai nustebo: „Aš esu sociologė, bet dėstau kriminologiją. Tavo požiūris yra šiek tiek senamadiškas – pernelyg europietiškas.“ Ji papasakojo, kad Toronto universitete veikia tarpdalykinis Kriminologijos studijų centras, kuriame dirba ne tik teisininkai, bet ir sociologai, psichologai, ekonomistai.

Tai mane paskatino susimąstyti. Be to, Filosofijos fakulteto vadovybė norėjo stiprinti socialinius mokslus. Su šiandien pripažintais mokslininkais Arūnu Poviliūnu, Zenonu Norkumi, Algimantu Valantiejumi, Laima Žilinskiene sudarėme branduolį, kuris pradėjo kurti Socialinės teorijos katedrą, o ją įkūrus galima buvo pradėti ir kriminologijos kursus, derinti kriminologinius tyrimus su Filosofijos fakulteto studijų programa. Kriminologija, besiremianti sociologiniu požiūriu, tapo patraukli studentams. Taip ir startavome.

Mūsų unikalumas buvo tas, kad pradėjome kriminologiją dėstyti Filosofijos fakultete. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje tai buvo nei girdėta, nei regėta.

Kita vertus, išorinė situacija taip pat skatino permąstyti, kas yra kriminologija. Priminsiu, kad tais laikais kriminogeninė situacija Lietuvoje buvo labai sudėtinga.

„Klausykite, drebėkite ir džiaukitės, kad tai nutiko ne jums!“

Jūs kalbate apie 1990-uosius?

Taip, tai buvo pereinamasis laikotarpis iš senos politinės ir ekonominės sistemos prie naujos, demokratinės sistemos. Bene visose posovietinėse šalyse buvo labai išaugę nusikaltimai. O viešose diskusijose siūlomi sprendimai buvo ne patys geriausi. Pamenu, kai 1993 m. buvo nužudytas žinomas Lietuvos žurnalistas Vitas Lingys, kilo visuotinis sujudimas: buvo klausiama, kas pas mus darosi, kiek dar kriminalinis pasaulis diktuos savo sąlygas ir pan. Vienas politikas, beje, irgi atėjęs iš akademinio pasaulio, viešai kalbėjo, kad vardan demokratijos turime pažaboti demokratiją. Kitaip tariant, esame dar mažiukai, mums per anksti džiaugtis demokratijos vaisiais, reikia griežtos rankos.

Kriminalinius įvykius populiarino ir žiniasklaida – apie juos nuolat rašė laikraščiai, medijos transliavo, kas vyksta vadinamajame kriminaliniame fronte. Prisimenu net vienos radijo laidos anonsą: „Klausykite, drebėkite ir džiaukitės, kad tai nutiko ne jums!“

Supratau, kad kažkas yra negerai, kad keisti visuomenės mąstymą yra ir kriminologų reikalas, kad mums trūksta kriminologinės kompetencijos suprasti socialinius procesus. Spręsti tik iš baudžiamosios teisės perspektyvos – yra veika, yra bausmė – nepakanka: vadinamieji kriminogeniniai procesai yra sudėtingi ir jų analizei reikia profesionalų. Su kolegomis pradėjome mąstyti, kad reikia pradėti kompleksines studijas ir plėtoti kriminologiją Lietuvoje ne kaip baudžiamosios teisės atšaką, bet kaip tarpdalykinį mokslą, kuriame analizuoti reiškinius kviečiami ekspertai ne tik iš teisės, bet ir psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų sričių. Taigi pokyčiai turėjo vykti ir moksle, kuris turėjo įvertinti visuomenės virsmus ir paaiškinti, kaip reaguoti, bei pagelbėti visuomenei pereiti pakankamai sudėtingą ir pavojingą laikotarpį.

Paminėjote, kad 1990-aisiais buvo sudėtinga kriminogeninė situacija. O kokia ji yra dabar, Jūsų akimis?

Palyginus su tuo, ką mes turėjome, tai yra žemė ir dangus. Jeigu pasakysiu, kad situacija yra normali, manęs nesupras nusikaltimų aukos. Tačiau jei mūsų šalies statistiką palyginsime su kitų šalių rodikliais, pamatysime, kad jie nelabai skiriasi. Išlieka tam tikros probleminės zonos – tai smurtiniai nusikaltimai, nužudymai: kaip bebūtų nemalonu šitaip teigti, šioje srityje viršijame europinį vidurkį, bet tendencijos vis dėlto mažėjančios. Turime suprasti, kad nusikaltimai – tai savotiškas ženklas arba žinutė visuomenei, kad kažkas yra negerai su socialine struktūra arba tam tikrais sociokultūriniais dalykais. Kriminogeninė informacija labai svarbi būtent šiuo požiūriu: ne todėl, kad turėtume, kaip buvo teigiama minėtoje radijo reklamoje, drebėti iš baimės ir džiaugtis, kad tai ne mūsų problema, bet tam, kad galėtume gerinti mūsų gyvenimą.

Į filosofiją – paskui Arvydą Šliogerį, į kriminologiją – paskui Jurijų Bluvšteiną

Papasakokite apie save. 1977 m. baigėte Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą, 1985 m. apgynėte humanitarinių mokslų daktaro disertaciją filosofijos srityje, o 2005 m. tapote socialinių mokslų daktaru sociologijos srityje (praėjote habilitacijos procedūrą). Kaip iš matematikos pasukote į filosofiją, o galiausiai – į kriminologiją?

Man labai patiko studijuoti matematiką, bet nutiko taip, kad susipažinau su vienu jaunu dėstytoju, kurio vardas ir pavardė – Arvydas Šliogeris. Ir jis suviliojo filosofija. Jis turėjo tokį talentą – suvilioti metafizikai. Pradėjome su juo bendrauti. Tais laikais universitetuose dėstoma filosofija buvo labai neįdomi, ir vieną kartą jis man nepedagogiškai pasakė: „Aš suprantu, kad visas tas istorinis materializmas tau visiškai neįdomus. Sudarykime sandėrį – tu man parašai studentišką mokslinį straipsnį apie tai, kas tau įdomu, perskaitai jį studentų konferencijoje, o aš tai užskaitau kaip egzaminą.“

Aš parašiau straipsnį, kuris, beje, buvo apie dirbtinį intelektą. Kaip matematikas domėjausi šia problematika, nes apie ją jau buvo kalbama pakankamai senai: kas yra dirbtinis intelektas, ar jis gali pakeisti žmogišką intelektą ir pan. Taip pradėjome bendrauti su Arvydu Šliogeriu.

O toliau prasidėjo tai, kas vadinama „multitaskingu“. Labai gerai baigęs matematikos studijas turėjau galimybę pasirinkti būsimą darbo vietų. Pasirinkau Teismo ekspertizės institutą, kur veikė Kibernetinių tyrimų laboratorija. Mano pirmosios publikacijos buvo susijusios su matematikos taikymu kriminalistikoje. Teismo ekspertizės institute susipažinau su kriminologais. Su Vidaus reikalų ministerijos ekspertais dalyvavau kuriant pirmą nepriklausomą nuo Maskvos teismų statistikos apdorojimo sistemą. Bet galiausiai vis tiek grįžau į filosofiją: baigiau filosofijos aspirantūrą Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, tapau mokslo daktaru filosofijos srityje.

Vilniaus universitete pradėjau dėstyti kaip filosofas. Bet 1990 m. su kitu mokslininku, kuris mane faktiškai atvedė į kriminologiją, profesoriumi Jurijumi Bluvšteinu išleidome knygą „Kriminologijos pagrindimas: loginiai ir filosofiniai aspektai“. Tai buvo visiškai naujas posūkis kriminologijoje, kuris nieko bendro neturėjo su tradicinės sovietinės kriminologijos nuostatomis. Pabandėme pažvelgti į kriminologiją iš šiuolaikinės sociologinės perspektyvos. Taigi buvau, kaip dabar mėgstama sakyti, tarpdalykiškas.

Kodėl apskritai susidomėjote kriminologija?

Žinote, pamenu studijuodamas matematiką knygyne pamačiau dvi knygas. Viena buvo Georgo Hegelio „Logikos mokslas“ – pavarčiau, pasakiau: „Niekada!“ Kita knyga buvo „Tarybinė kriminologija“ – pavarčiau, pasakiau: „Siaubas, kaip tai įmanoma?..“ Paskui sužinojau, kad Michelis Foucault irgi kadaise vartė senas kriminologijos knygas ir sakė: „Dieve, koks nuobodus mokslas!“ Man, kaip matematikui, ir filosofija, ir kriminologija buvo visiškai ne tie mokslai, dėl kurių dėčiau pastangas.

Bet lemiamą įtaką padarė žmonės, kuriuos pavadinčiau savo mokytojais. Nors jie nebuvo mokytojai ta prasme, kad disciplinuotų mąstyti taip, kaip jie. Tai buvo labiau draugai, padėję man kai ką suprasti, išmokę mąstyti, ypač tai pasakytina apie Arvydą Šliogerį, kuris iš tikrųjų mane išmokė matyti dalykus, kurių galbūt anksčiau nebūčiau pastebėjęs. Profesorius Bluvšteinas man parodė, kad kriminologija yra labai įdomus mokslas, kad jame yra problemų, kurias verta nagrinėti, ir kad buvo didžiulė klaida suvesti visą mokslą, visą kriminologiją tik iki baudžiamojo teisingumo.

Kiek kainuoja nusikaltimas

O iš tiesų – kas yra kriminologija?

Kriminologija pradėjo formuotis ne kaip teisinė disciplina. Vienas iš jos pradininkų, italų intelektualas Cesare Beccaria (1738–1794) buvo ekonomistas labiau nei teisininkas, be to, buvo filosofas ir matematikas. Ne taip seniai Nobelio premijos laureatas, JAV ekonomistas ir sociologas Gary Beckeris, suformavęs savitą Racionalaus pasirinkimo kriminologijos teoriją, atsiimdamas premiją ypatingai pabrėžė ekonominius nusikaltimų aspektus ir Cesare Beccaria reikšmę. Pasak Beckerio, verta paskaičiuoti, kiek visuomenei kainuoja nusikaltimai ir teisės pažeidėjų baudimas. Kadangi neturime neriboto kiekio lėšų, privalome surasti strategijas, kurios apsaugotų visuomenę ir tam tikra prasme kompensuotų nuostolius, bet ir nešvaistytų lešų.

Kitas mokslinės kriminologijos klasikas Cesare Lombroso (1835–1909) buvo medikas, jis nusikaltimus analizavo iš biologinės perspektyvos. Pačią sąvoką 19 a. pabaigoje įvedė į vartoseną italų teisininkas Raffaele Garofalo (1852–1934), bet jau tada buvo suvokiama, kad kriminologija – tai mokslas, greta teisinio pagrindo turintis remtis ir psichologijos bei sociologijos žiniomis, integruotomis į mūsų supratimą apie vadinamąjį kriminalinį pasaulį.

Tiesą sakant, gali būti labai įvairių samprotavimų apie tai, kas yra kriminologija. Antai, šiuolaikinės kritinės arba kultūrinės kriminologijos atstovas Jockas Youngas kriminologijoje taikomus matematinius modelius ironiškai vadina „vudu kriminologija“, kai pagal lėlę bandoma sužinoti, kaip atrodo realus gyvas žmogus. Pasak jo, verta tyrinėti gyvą žmogų, t. y., apie nusikaltimus kalbėti ne kaip apie duotybę, bet kaip konkretų kultūrinį konstruktą.

Baltųjų apykaklių nusikaltimai Amerikoje ir moralinė panika Lietuvoje

Kodėl kriminologija ir jos specialistai yra reikalingi visuomenei?

Iš Lietuvos aktualijų mes galime prisiminti neseną Kedžio istoriją – vadinamą pedofilijos bylą. Kiek buvo triukšmo ir kaltinimų: kriminologijoje tokie reiškiniai turi savo pavadinimą – moralinė panika, ją apibrėžė britų sociologas Stanley Cohenas (beje, jo tėvai buvo iš Lietuvos). Tai reiškinys, kai dėl medijų įtakos ir susidomėjimo tam tikrais įvykiais visuomenė pradeda labai jautriai ir perdėtai į juos reaguoti. Tuomet prasideda, kaip sako kitas kriminologas, Jockas Youngas, amplifikacija (eskalavimas). Iš pradžių skaitytojai arba žiūrovai pamato tai, ką rodo arba rašo žurnalistai. Tada jie pradeda spausti politikus: kas čia vyksta, kodėl nereaguojama, kokia neteisybė ir pan. Politikams rūpi išlaikyti savo poziciją, pavyzdžiui, parlamente ir jie pradeda spausti teisėsaugą. Nors reali situacija galbūt nėra tokia sudėtinga, kaip atrodo iš šono, teisėsauga supranta, kad, jeigu nereaguos, politikai neskirs finansavimo. Galiausiai amplifikacijos efektas lemia, kad problema pradedama spręsti vien persekiojimo ir baudžiamosiomis priemonėmis, kurios problemos neišsprendžia, o galbūt net dar labiau ją pagilina. Be to, iššvaistoma daug moralinių, politinių, ekonominių ir organizacinių išteklių, valstybės institucijos pradeda veikti ne pagal tai, ką privalo daryti, bet pagal tai, ko tuo metu reikalauja viena arba kita socialinė grupė. Valdymas išbalansuojamas ir galiausiai prieinama prie situacijos, kai neįmanoma priimti sprendimo.

„Reikia analitiškai mąstančių praktikų“

Kriminologijos studijos VU Filosofijos fakultete perėjo įvairius etapus, pradedant nuo magistro studijų steigimo 1999 m. Nuo 2017 m. vykdomos bakalauro studijos, o šiuo metu su trimis užsienio universitetais kuriama tarptautinė magistro programa, susijusi su transnacionaliniais nusikaltimais. Kodėl buvo nuspręsta ją kurti? Kuo ji bus ypatinga?

Jau prieš 10–15 metų Lietuvoje pradėjome susidurti su tam tikromis problemomis, susijusiomis su vadinamąja atvira erdve žmonių mobilumui. Turime suprasti, kad mobilumas gali pasitarnauti ne tik teigiamiems tikslams, bet ir – kartais žymiai efektyviau – kriminaliniam pasauliui.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Nyderlandų kriminologai paprašė pagalbos dėl kai kurių Lietuvos piliečių, mat nepaisant to, kad esame Europos Sąjunga, skirtingų valstybių jurisdikcijos nėra visiškai atviros kitoms jurisdikcijoms ir teisėsaugos veiksmams. Vėliau turėjome kelis bendrus projektus, o per COVID pandemiją dar didesne grupe tyrėme pandemijos poveikį kriminogeniniams procesams Europoje, išleidome knygą („COVID-19, Society and Crime in Europe“, red. D. Siegel, A. Dobryninas, S. Becucci, išleido „Springer“, 2022).

Visa tai leido suprasti, kad mums reikia ruošti ekspertus, kurie ne reaguotų iš paskos, kai jau kažkas nutiko, bet galėtų numatyti galimas grėsmes. Pavyzdžiui, apie imigraciją ir pasekmes mūsų saugumui kriminologai iš Amerikos kalbėjo dar prie 15 metų, kai mes apie tai net nebuvome susimąstę.

Numatėme keturis studijų blokus. Pirmasis yra korupcijos ir finansinių nusikaltimų blokas. Utrechto universitetas ruošia bloką, skirtą ekologiniams nusikaltimams arba nusikaltimams prieš gamtą. Varšuvos universitetas ruošia bloką, susijusį su migracija, o ketvirtas blokas bus skirtas tam, kas šiandien yra be galo populiaru ir tiek pat pavojinga, – tai vadinamieji elektroniniai nusikaltimai; jį rengs Porto universitetas.

Šiuo metu esame pradinėje programos kūrimo stadijoje, metams gavome „Erasmus Mundus“ finansavimą parengti programos struktūrą. Toliau laukia kiti etapai.

Stiprybė – įvairovėje

Kokių studentų laukiate kriminologijos studijose?

Kaip ir kiekvienas dėstytojas noriu, kad ateitų gabūs, darbštūs, atkaklūs, geranoriški studentai. Į kriminologiją ateina žmonės dar ir su padidintu teisingumo pojūčiu ir noru suprasti, ką mes galime padaryti, kaip prisidėti, kad mūsų gyvenimas būtų tas tikras žmogiškas gyvenimas ir kad mes netyčia nepajudėtume į kitą, tamsiąją gyvenimo pusę. Pas mus ateina studentai, kurie turi tokį pašaukimą. Tikiuosi, dauguma jų yra patenkinti studijomis. Bet kiekvienas iš mūsų dėstytojų, kiekvienas iš mano kolegų turi savo kriminologijos profilį ir supratimą: profilis, kuris yra artimas man, nebūtinai yra vienintelis įmanomas. Mūsų, kriminologų, bendruomenė tuo ir puiki, kad, viena vertus, esame kartu, bet, kita vertus, esame skirtingi. Tai mūsų privalumas ir mes stengiamės išlaikyti įvairovę ir geranoriškumą tiek tarp kolegų, tiek tarp dėstytojų ir studentų.

Tomo Tereko nuotraukos

Pokalbio vaizdo įrašas https://youtu.be/lpt5qHTHCAU