2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 286

Buvusi Švedijos premjerė siūlo Briuseliui „pašalinti” iš ES tokias šalis kaip Lenkija ir Vengrija, „atsiliekančias” nuo demokratijos

0
Buvusi Švedijos Ministrė Pirmininkė Magdalena Andersson

Socialistų opozicijos lyderė Magdalena Andersson gegužės pirmosios kalboje paragino Europos Sąjungą (ES) siekti sutarčių pakeitimų, kurie leistų lengviau bausti ir pašalinti šalis, neatitinkančias bloko demokratijos sampratos.

Buvusi Švedijos ministrė pirmininkė pareiškė, kad ES turėtų iš dalies pakeisti savo sutartis ir suteikti sau teisę pašalinti valstybes nares, kurios neatitinka bloko demokratijos standartų.

Prieš sakydama savo kalbą Gegužės pirmosios proga trečiadienį, Skandinavijos šalies opozicijos lyderė teigė, jog Briuselis kelia griežtus reikalavimus šalims kandidatėms, kai kalbama apie demokratijos principus, tačiau  to paties turėtų tikėtis iš esamų narių.

„Matome, kad šalys, kurios jau yra ES narės, eina klaidinga kryptimi, šalys, kurios griauna pagrindinius demokratijos elementus. Todėl manome, jog reikia demokratiškai saugios Europos”, – prieš savo kalbą Švedijos laikraščiui „Svenska Dagbladet” sakė Andersson.

Buvusi ministrė pirmininkė iš pradžių atsisakė įvardyti šalis, kurias turi omenyje, tačiau „Dagens Nyheter” rašė, kad spaudžiama atsakyti, ji pasakė: „Lenkija ir Vengrija”.

„Europos Parlamentas yra pareiškęs, kad Vengrijoje yra mišrus režimas. Matome, kad kitos šalys ėmėsi žingsnių dėl tų, kurie eina klaidinga linkme. Akivaizdu, jog reikalavimai, kuriuos keliame šalims, norinčioms tapti ES narėmis, atitinkamai turi būti taikomi ir šalims, kurios yra ES narės”, – pridūrė Andersson.

Kalbėdama Geteborge, socialdemokratų lyderė teigė, kad kai kuriose Europos valstybėse „griaunamos demokratinės vertybės”, ir pasiūlė sutarties pakeitimus, kad „būtų lengviau neskirti pinigų šalims, kurios griauna demokratiją, ir kad būtų galima visiškai pašalinti šalį iš ES, kuri sugriovė demokratiją”.

Ji atskleidė, kad Švedijos kairiojo sparno europarlamentarai tokias reformas pateiks kitame Europos Parlamente. „Dabar reikia skatinti viešąją nuomonę, kad prie to prisijungtų ir kitos šalys”.

Nuo tada, kai Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas 2014 m. savo kalboje kritikavo Briuselio propaguojamą „liberaliąją demokratiją”, kaip priemonę, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas turtingiesiems, primesti globalizaciją tautoms ir atimti iš jų suverenitetą, liberalai visoje Europoje jau dešimtmetį Vengriją laiko savo taikiklyje.

V.Orbanas  ragino sukurti antiliberalią, arba neliberalią, valstybę, kuri „neneigtų pamatinių liberalizmo vertybių, tokių kaip laisvė”, bet laikytųsi „specifinio, nacionalinio požiūrio”, palankaus bendrai Vengrijos tautos gerovei.

Nuo to laiko pasitelkusi frazę „neliberali demokratija” kairiųjų dauguma Europos Parlamente  2022 m. rugsėjo mėn. priimtoje ataskaitoje Vengriją priskyrė „rinkimų autokratijai”.

Ji taip pat užsipuolė Lenkiją, kuriai vadovavo ankstesnės konservatyvios „Teisės ir teisingumo” (PiS) vyriausybė, ir parėmė Europos Komisijos sprendimus, kuriais sustabdė Varšuvai ir Budapeštui mokėtinas itin svarbias lėšas, kol atitinkamos šių šalių administracijos įvykdys Briuseliui priimtinas teisinės valstybės ir demokratijos reformas.

Šios lėšos Lenkijai galiausiai buvo skirtos praėjus kelioms savaitėms, kai buvęs eurokratas Donaldas Tuskas pakeitė Mateuszą Morawieckį Lenkijos ministro pirmininko poste, nepaisant susirūpinimo, kad naujoji Lenkijos kairiųjų liberalų vyriausybė, panaikinusi visuomeninius transliuotojus ir įkalinusi du konservatyvius parlamento narius, atsitraukė nuo spaudos laisvės ir teisinės valstybės principų.

rmx.news

Vytautas Sinica. Ar Lietuvos valstybė atlieka savo pagrindines funkcijas ir rūpinasi tautos interesais?

Lietuvos Bankas yra turbūt geriausias simbolis to, ką reiškia vienu metu turėti valstybę ir jos neturėti. Valstybė yra tautos organizacijos forma, skirta rūpintis tautos nacionaliniais (visų pirma išlikimo) interesais. Nėra abejonių, kad Lietuvos valstybė yra. Bet, švelniai tariant, yra pagrįstų abejonių, ar Lietuvos valstybė atlieka savo pagrindines funkcijas ir rūpinasi tautos interesais.

Kai kuriose srityse, žinoma, tiesiog nesugebama susitvarkyti. Švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos krizės nėra dėl piktybiško nedarymo. Ten, žinoma, irgi siautėja ideologiniai marazmai, neoliberalizmo išmislas kurti kvazirinkas (kai valstybė moka už privačią paslaugą) ir t. t. Bet neturiu abejonių, kad krizės daugelyje sričių nėra tiesiog dėl to, kad nedrįstama atlikti savo funkcijų.

Gi Lietuvos Bankas yra pavyzdys kaip tik to, kad Lietuva kaip valstybė tiesiog nedrįsta atlikti savo funkcijų prieš didelius tarptautinius žaidėjus, šiuo atveju prieš užsienio bankus. Padėjus į šalį tuščius lozungus, nesunku matyti, kad bankų sektorius yra specifinė sritis, kurios paslaugos gyventojams yra būtinos (beje, įstatymais paverstos privalomomis) ir jų užtikrinimas yra gyvybinis visuomenės interesas. Bankų sektorius yra oligopolija, gana užprogramuota, ir be valstybės reguliavimo tokie sektoriai praktiškai be išimčių tampa piktnaudžiavimo žmonių sąskaita židiniais.

Būtent tas dabar vyksta Lietuvoje. Bankų pelnai dėl išaugusių palūkanų normų, bet ir tikrai ne tik dėl to pastaraisiais metais augo ne procentais, o kartais. Pernai pasiekė milijardą. Nieko bloga auginti pelną, bet akivaizdu, kad a) to išaugusio pelno net nereikėjo uždirbti, jis sukrito dėl pasikeitusios finansinės aplinkos; b) bankai kartais augančio pelno fone mato poreikį didinti įkainius ir tą daro. Daro, nes gali, nes mato, kad niekas jų veiklos nesureguliuos.

Ir Lietuvos Bankas mato problemą, viešai pripažįsta, kad čia kažkas negerai, kaip ir negalima taip, bet ką daro? Lietuvos Bankas LIŪDI dėl didinamų bankinių paslaugų įkainių. Sako, čia liūdinantis dalykas. Na taip, kai esi valstybės institucija, negalinti nieko sureguliuoti visuomenės interesų naudai, belieka viešai liūdėti.

Nors šiaip Lietuvos Bankas turi paslaugų įkainių reguliavimo funkciją ir apskritai ja naudojasi. Bet ne visada ir ne šį kartą, kai tas įkainių kėlimas vienas drastiškiausių ir badančiomis akis aplinkybėmis. Tad kodėl tylima, tiksliau liūdina, kai galima pagrįstai pasakyti, kad gerbiami bankai, jums niekas nepabrango ir prielaidų kelti kainas nėra.

Atvirai sakant, atrodo, kad bankai tiesiog didina paslaugų įkainius, kuriais iš vartotojų atsiima tai, ką valstybė paėmė pernai įvedusi bankų solidarumo mokestį. Maždaug mes vis tiek savo neuždirbtus pelnus susirinksime. Toks žaidimas, suprantama, gali būti begalinis. Kuo valstybė silpnesnė, tuo ilgiau jis gali tęstis. Galima vėl rinkti gynybos reikmėms bankų solidarumo mokestį, bankai gali vėl kelti įkainius, vartotojai neturi jokių svertų ir niekur nedings, ypač jei įkainius pakels visi (o kodėl jiems nekelti). Kai valstybė elgiasi bejėgiškai, mokesčių perkėlimas ant galutinio vartotojo yra realiausias scenarijus. Todėl valstybė turi arba pradėti diktuoti griežtesnes taisykles, arba pati sukurti alternatyvą, kuri šį užburtą „keliat mokesčius – keliam kainas“ ratą sulaužytų. Nes bankų pelnas labai akivaizdžiai liudija, kad poreikio didinti įkainių nebuvo ir nėra.

Linkusiems į logines klaidas pabrėžiu, kad skirtingi verslo sektoriai gali ir kartais privalo turėti skirtingą reguliavimą, kuris tiesiogiai priklauso nuo veiklos specifikos ir teikiamos gėrybės pobūdžio. Tai, kad teigiu būtinybę valstybei (Lietuvos Bankui) reguliuoti komercinių bankų veiklą ir kai kuriais atvejais netgi įkainius, niekaip nereiškia, kad valstybė galėtų tiek pat kištis į mažmeninės prekybos ar įvairiausias kitas sritis. Daugumoje sričių valstybė turi užtikrinti tik kokybės standartų laikymąsi. Bet ne bankų sektoriuje, ne energetikoje, ne susisiekime, kur paslaugos yra būtinos ir galimos visos priemonės, kad tos paslaugos būtų užtikrintos ir prieinamos.

Va jums ir „Susigrąžinkime valstybę“. Politinė reklama, pamąstymui.

Edvardas Čiuldė. Žemųjų Šimonių palikimas

Nuotr. evangelija.lt

Kaip atrodo bent man, nedraudžiant jums turėti kitą nuomonę, prokuroras Šarūnas Šimonis, pradėjęs Alinos Laučienės teisinį persekiojimą dėl jos straipsnyje išsakytų pastabų apie būtinybę Lietuvoje laikytis valstybinės kalbos įstatymo nuostatų, valingai ar nevalingai nusmukdė šalies valstybingumo statuso supratimą iki žemiausios padalos, drauge, regis, pasibaisėtinai suniekino teisėsaugos institucijų reputaciją ir bent mano akyse (nežinau, kas savo ruožtu galėjo pasimatyti kitiems) pasirodė kaip užsitempęs per visą ilgį prokuroro mantiją kraštutinai nepadorus žmogus.

Labai gerai prisimenu ne tik šį straipsnį, bet ir tą gaivaus oro gūsio įspūdį, kurį tąkart sukėlė mielos ir gerbiamos Alino straipsnis. Šiandien dar kartą atsiverčiau minėtą publikaciją ir skubu paliudyti, kad prabėgęs laikas nuo straipsnio publikavimo datos tik dar labiau paryškino čia išsakytų pastabų teisingumą.

E. Čiuldė

Jeigu leisite, pradėsiu nuo to, kad negaliu taip paprastai, kaip dažniausiai būna, sutikti su žaviojo Vytauto Sinicos, be jokių išlygų stojusio ginti A.Laučienės gerą vardą, vertinimu, kad minimas straipsnis yra aštrus.

Kas be ko, toks įvertinimas yra straipsnio aktualumo pripažinimas, lyginant su atšipusiais straipsniai, tačiau tą papipirinimo įspūdį aptariamu atveju net nevadinčiau forsuotu aštrumu, o greičiau būčiau linkęs traktuoti kaip atsisakymą problemos esmę pridengti eufemizmais, kaip įsipareigojimą daiktus įvardyti tikraisiais vardais. Tai sokratiškos intencijos pasirinkimas akivaizdžius dalykus įvardyti paprastais žodžiais ir aiškiomis sąvokomis, gerai suprantant ir tą būtinybę, kad sąvokų aiškumas atsiranda tik be perstojo tikslinant jų reikšmes.

Jeigu kažkam iš mūsų A.Laučienės straipsnis paliko trikdantį įspūdį, greičiausiai tai bus mūsų pačių susipainiojusios sąmonės nuosmūkio indikatorius, rodantis, kad vėl pradedame atprasti nuo tikrą dalykų padėtį į vardijančių žodžių, iš naujo sugrįždami į ezopinės kalbos, nutylėjimų, pervadinimų subkultūros terpę, taip darydami, tarkime, iš baimės susitikti su pačiu savimi arba bandydami prisitaikyti prie vis nuožmesnį pavidalą įgyjančios konjunktūros aplinkybių, kaip šilta vilna aplipdami žmogaus kvailinimo instancijų labirinto įvijas.

Taigi, kaip atrodo, nėra jokio reikalo aptarti A.Laučienės minimo straipsnio, kurį kiekvienas gali perskaityti iš naujo, pastraipas viena po kitos iš eilės, jas dar kartą interpretuojant ar bandant kažką peraiškinti, atsižvelgus į prasidėjusio persekiojimo aplinkybes, nes sveiko proto nepraradusiam žmogui čia viskas matosi kaip ant delno, o vadinamieji ekspertai, kaip atrodo, neretai tokiu atveju kaip šis yra iš kažkur iškrapštomi ir įdarbinami, kad padėtų tendencingai nusiteikusiems prokurorams viską supainioti ar apversti aukštyn kojomis. Tokie ekspertai paprastai ir sukuria palankią terpę naujakalbės, kuri nutraukia bet kokį ryšį su tikrove, atsiradimui.

Tačiau vienas dalykas prašosi specialaus paryškinimo.

A.Laučienė

A. Laučienė atkreipia dėmesį į sunkiai paaiškinimą, beveik neįmanomą racionalizuoti lietuviškos tikrovės fenomeną, kad lietuviškumo niekinimo mūsų padangėje didžiausiais entuziastais neretai būna žmonės, kurie dangstosi lietuviškomis pavardėmis (žodis „dangstosi“ čia tikriausiai įvardija situaciją, kai vienas iš gimdytojų, dažniausiai – motina, yra nelietuviškos kilmės, tėvas, tarkime, yra lietuvis, o palikuonis persiima netolerantišku Lietuvai motinos tikėjimu).

Žinoma, kad čia dabar kalbame apie nelabai racionalibų atvejį, kai bandant analitiniu būdu nuskaidrinti situaciją, galima įsivelti į nekorektiškus pasvarstymus, o, kita vertus, kaip jau buvo užsiminta, tai yra savaime tamsus fenomenas, kuris kaip toks nepasiduoda nuskaidrinimui net ir naudojant froidistinius ar panašaus redukcinio pobūdžio užkeikimus.

Iš kitos pusės žiūrint, apie tai kalbėti būtina, net ir pripažįstant aptariamos situacijos kaip iracionalaus likučio pobūdį, nes tai yra mūsų šiandieninės tikrovės prasikišanti, lengvai matoma nuo aukščiausių iki žemiausių valstybės tarnybos pakopų dalis, pradygusi, jeigu leisite tokį palyginimą, kaip varputis ant apleistos šventovės su apgriuvusia kolonada laiptų.

Šis eilučių autorius taip pat yra bandęs ne kartą aptarti šį fenomeną, drauge pripažindamas savo nesugebėjimą jį sociologizuoti, nepavykus įtraukti į sociologinių fenomenų grafą, todėl apsistojus jam nusakyti prie sąlyginio šunvyšnės įvardijimo.

Prokurorai jau ne pirmą kartą nustebina Lietuvą, ar ne? Dar neišbluko atminimas apie tai, kaip prokuroras bandė užveisti bylą Zitai Šličytei, kaltinant ją nepagarba homoseksualų brolijai. Jeigu manęs neapgauna atmintis, tokį prokuroro entuziazmą vyresnieji kolegos pavadino kvailu nesusipratimu.

Nesu teisininkas, juolab nesu protingumo ar bukumo ekspertas, todėl nieko negaliu pasakyti apie tai, ko neišmanau, taigi, nežinau, ar Š.Šimonio užsidegimas nubausti tautinius idealus puoselėjantį žmogų kyla dėl nesuvaldyto kvailumo, ar galimai ataidi kaip raudonųjų prokurorų palikimo užkratas, nesunkiai pritaikomas naujosios konjunktūros sąlygomis?

Visą naktį lijo, pylė kaip iš kibiro. Kyla įspūdis, kad liūtis nuplovė visus nešvarumus, nežiūrint to, kažkoks nesmagumas styro įstrigęs, neleidžiantis atsikvėpti net naujai sutviskusiame, žiedais pavasarį apsipylusiame, lietaus išpraustame pasaulyje…

***
labiausiai egzaltuotas muzikantas
paryčio lietus
daugybės rankų
tolimaisiais pirštais
baksnoja į palangės skardą
brūkšteli per stiklą
į viršų kildamas
įgarsina
visur
nuožulnų
stogą
dusliai
pažyra
grindiniu
xxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxx
taip girdis monotonija pačių daiktų
bedugnis daikto kontrapunktas
sapno
tylai
kol išpūstos
paviršiuje
užuolaidos dar plakas
ir
nesušnypštusios
užgesta žvaigždės
bet grįžta realybės aidas
vienu ūžimu
ir viską
dengia
vėl
bespalvis
lakas
xxxxxxxxxx
xxxxxxxxxx
kažkas
gi
nesukaupęs
sąmonės
dar
laipo
po medžius
jau pasibaigus
laikui

Viktorija Ivaniušina. Kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ (atsakymas R. Sadauskui)

propatria.lt

Dieną iki Motinos dienos sekmadienio DELFI portalas publikavo žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį įžūliu pavadinimu: „Kaip apginti motinos dieną nuo tradicinės šeimos vertybių?“. Straipsnio autorių erzina klišiniai pasveikinimai, jis nerimauja dėl nutrūkusio nuoširdaus emocinio ryšio tarp kartų. Pasidalino asmenine patirtimi – sudėtingais santykiais su mama. Romas Sadauskas pastebi, kad politikai daug kalba apie šeimą ir tradicines vertybes. „Tačiau niekada jums nepasakys, kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ – rašo jis. – Ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą.“

Kodėl niekas neatsakys? Galiu pabandyti. Esu tikra, kad sąvoką „tradicinė šeima“ daugelis konservatyvių žmonių vartoja pirmiausia biologine prasme: vyras ir moteris susilaukia vaiko, jie tampa susaistyti genetiškai, tampa šeima genetine prasme. Be abejo, vienos nakties nuotykis negarantuoja, kad vaiką pradėję vyras ir moteris toliau kartu rūpinsis savo atžala. Būtent todėl konservatyviems žmonėms svarbus dar vienas aspektas – sąmoningas šeimos planavimas, santuoka. Tai vėlgi negarantuoja, kad neįvyks skyrybos, kad sutuoktiniai bus pavyzdiniai tėvai, kad šeimoje vyraus harmoningi santykiai. Ir visgi tai yra patikimas gyvenimo modelis – tradicija, kurią galime perduoti vaikams iš kartos į kartą.

Tai, kad šeimoje nėra darnių santykių, kad kažkas išsirinko netinkamą partnerį nereiškia, kad santuoka yra blogis, kad mums reikia kažkokių kitokių – netradicinių – šeimos modelių. Tai tik reiškia, kad mūsų visuomenėje per mažai dėmesio skiriama jaunų žmonių ruošimui santuokai, šeimai. Per mažai dėmesio skiriama santykių kursams. Kad ir kaip banaliai skamba, bet santykiai yra darbas – pirmiausia darbas su savimi.

„Ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą.“ Mūsų šalyje suvokimas apie tradicinę šeimą yra susijęs su krikščionybės idėjomis, tradicijomis. Du suaugę žmonės – vyras ir moteris – susituokia, pasižada mylėti vienas kitą džiaugsme ir varge, o tada gimdo vaikus, juos augina. Kažkada santuoka buvo būtinai bažnytinė, dabar dažnai to religinio aspekto nebelieka, bet esmė išlieka ta pati: sukurti stabilią, harmoningą visuomenės ląstelę, kurioje tiek suaugę, tiek vaikai gauna emocinę bei materialią paramą.

Romas Sadauskas klausia: „[…] kodėl tiek daug darbo turi psichoterapeutai, konsultuojantys vaikystės traumas atrandančius idealių motinų sūnus ir dukras? Ir tiek jaunų šeimų stengiasi įsikurti kuo toliau nuo tėvų namų, bet vis tiek pagauna save kartojančius iš gimdytojų išmoktas elgesio schemas.“ Tai gerai, kad psichoterapeutai konsultuoja, kad žmonės kreipiasi pagalbos. Mokslas progresuoja, mes įgyjame daugiau žinių apie suaugusiųjų ir vaikų psichologiją, turime daugiau žinių apie konstruktyvų bendravimą, apie efektyvius vaikų auklėjimo metodus. Sužinome, ką mūsų tėvai darė neteisingai ir savo vaikams nusprendžiame tapti geresniais tėvais. Bet vėlgi vaikų auklėjimo ar santykių klaidos niekaip nesusiję nei su santuoka nei su sąvoka „tradicinė šeima“. Ar mes galime garantuoti, kad homoseksualių asmenų ar šiaip ne santuokoje auginti vaikai neturės vaikystės traumų, nesikreips į psichoterapeutus?  Norėčiau tik pakartoti, ką rašiau aukščiau – pagrindinė problema yra ta, kad jauni žmonės nėra ruošiami šeimai. Mes nemokame kurti ir išlaikyti prasmingų, ilgalaikių santykių.

Gal sutapimas, bet prieš perskaitydama žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį išklausiau D. Z. Lieberman ir M. E. Long audioknygą „Dopaminas: troškimo molekulė“, kurioje be kitų temų aptariamas dopamino poveikis romantiškiems santykiams. Žmonės susipažįsta, įsimyli. Širdis plaka stipriau, pilve skraido drugeliai – bla, bla, bla. Įsimylėjėliai ima vienas kitą idealizuoti, stengiasi patys būti geresni nei yra, įsivaizduoja tobulą ateitį kartu. Šiuos įsivaizdavimus ir lūkesčius skatina būtent dopaminas. Tada susituokia (arba ne), apsigyvena kartu. Buitis grąžina saldžiąją porelę į realybę, jie neišvengiamai pamato vienas kito trūkumus, dopaminas nebesigamina – jis atliko savo gamtos paskirtą funkciją skatinti žmones poruotis, daugintis. Rožiniai akiniai nukrinta, pakylėti jausmai išsisklaido. Šitoje stadijoje santykiai arba perauga į partneriškus – ilgalaikius – arba žmonės pasuka skirtingais keliais, ieško naujos meilės iliuzijos – naujos dopamino dozės.

Šių dienų pasaulis skatina besaikį dopamino vaikymąsi. Žmonės nori visą laiką jaustis devintame danguje neįdėdami jokių pastangų: alkoholis, narkotikai, vienos nakties nuotykiai, azartiniai ir video žaidimai, socialiniai tinklai bei daug kitų įdomių dalykų pavergia milijonus gyvenimų. Išsivysto priklausomybės. Naujųjų laikų vergai kasdien keliasi iš lovos dėl vieno tikslo – gauti kuo didesnę dopamino dozę. Tai griauna tiek asmeninį, tiek visos šeimos gyvenimą.

Dopaminas mus skatina siekti daugiau, geriau. Gyventi iliuzijomis apie tobulą ateitį. Tuo tarpu prasmingam gyvenimui, ilgalaikiams santykiams mums reikia išmokti pastebėti ir vertinti tai, ką turime čia ir dabar, būti dėkingais, pareigingais, stengtis būti gerais partneriais, gerais tėvais. Be abejo, šeimos kūrimui svarbu pasiruošti ir materialiai: įgyti gerą išsilavinimą, išmokti valdyti finansus. Būtent to ir reikia mokyti mokinius mokykloje. Būtent tai ir turėtų tapti mūsų tradicija. Taigi tradicija kurti šeimą santuokos pagrindu yra logiška ir teisinga, tačiau taip, galbūt mums trūksta tradicijų, kurios padėtų išlaikyti santuoką bei padėtų sukurti šiltus tėvų-vaikų santykius. Idealiu atveju vaikai mokosi iš tėvų, seka geru jų pavyzdžiu. Bet juk negalime garantuoti, kad vaikas šeimoje turi sektiną pavyzdį, tad šią spragą galėtų bent iš dalies – teorinėmis žiniomis – užpildyti mokykla.

Jokiais būdais nekaltinu minėto straipsnio autoriaus dėl to, kad jis nusprendė apriboti santykius su savo mama. Kartais gyvenime tenka priimti nemalonius sprendimus ir niekas nebūna dėl to kaltas. Bet neverta dėl savo nenusisekusių santykių su šeimos nariais kaltinti santuokos institutą arba sąvoką „tradicinė šeima“. Tuo labiau neverta nuvertinti kitų žmonių pastangų kurti gerus santykius su savo mamomis. Kas kad klišiniais pasveikinimais kartą per metus, kas kad su Maksiminiu tortu ant stalo. Kaip anglakalbiai sako: „Fake it till you make it“ („Apsimesk tol, kol tai taps tikra“). Mes negimstame su santykių eksperto diplomu rankose – visą gyvenimą tenka mokytis atrasti ryšį su aplinkiniais. O mamą kaip ten bebūtų teturime vieną.

***

Romas Sadauskas-Kvietkevičius pagal giliausias „edukuotųjų“ tradicijas negalėjo nesusieti „tradicinės šeimos“ sąvokos su Putinu ir Trampu. Na kaip gi be jų. Ši sąsaja tokia kvaila, kad net nesivarginsiu kažką aiškinti ir įrodinėti. Manau straipsnio autorius supranta pats, kokią nesąmonę šioje vietoje parašė, bet tikisi, kad paviršutiniškiau mąstantys skaitytojai užkibs už (niekuo nepagrįsto) bauginimo: jeigu esi už tradicinę šeimą, reiškia esi putinistas-trampistas. Neužkibsime.

Vytautas Sinica. Lietuvybę persekioja, vatnikus išteisina

Neseniai pasakojau, kad prieš anglų kalbos mokytoją Aliną Laučienę Vilniaus apygardos prokuroras Šarūnas Šimonis visais būdais vysto ikiteisminį tyrimą dėl neva tautinės neapykantos kurstymo parašytame straipsnyje apie kitataučių požiūrį į lietuvių kalbą.

Aštrus buvo straipsnis, bet tema šiuo metu viena jautriausių ir aktualiausių, o šalyje vykstantys procesai patriotiškam žmogui natūraliai kelia reakciją kaip Alinos tekste. Prokuroras gi savo stumiamu tyrimu faktiškai siunčia žinią, kad tokios nepagarbą Lietuvai smerkiančios kalbos ir straipsniai bus baudžiami. Jis tą daro, nors poreikio ikiteisminiam tyrimui pradėti nematė nei policija, nei ekspertinės vertintojų institucijos. Dalis prisimenate, dalis girdite pirmą kartą.

Aš noriu ne tik priminti, kad tas persekiojimas vis dar tęsiasi ir iki šiol nebuvo nutrauktas. Dar įdomiau. Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, kad Šalčininkų gyventojo Genadijaus Rogač įrašas internete nieko nepažeidė ir ikiteisminis tyrimas dėl galimo neapykantos kurstymo nutrauktas. Tiesa, prokuroras kitas. Bet įstatymai tie patys.

Kaip skelbia žiniasklaida, G. Rogač aiškino, kad nekenčia ukrainiečių, kuriuos reikia žudyti, labai laukia rusų kariuomenės atėjimo į Lietuvą, tvirtino, kad iššaudytų visą Seimą, jei kas nors jam duotų automatą „Kalašnikov“, koneveikė Lietuvos kariuomenę, kurioje jis atliko privalomąją tarnybą, pasakojo, kad jo tėvai lenkai, bet jis yra „už rusus“, lietuvius vadino nežmonėmis, dalbajobais, pydarais, gandonais ir taip toliau. Plačiau viskas apie tą istoriją šioje nuorodoje. Ir ten tyrimas nutrauktas.

O tada paskaitome anglų kalbos mokytojos Alinos Laučienės tekstą, kuriame piktinamasi kitataučių nepagarba Lietuvai ir lietuvių kalbai, keliamas reikalavimas visiems integruotis arba važiuoti namo, nes atvykti čia buvo laisvas pasirinkimas. Visiems verta paskaityti tą tekstą – nors praėjo metai, jis prasmingas ir šiandien. Nacionalinei savimonei pažadinti.

Alinos Laučienės teisinei gynybai reikalingos lėšos ir galima nesunkiai įžvelgti, kad jos gynyba yra žodžio laisvės principo, o iš tiesų ir dar daugiau – teisės lietuviams Lietuvoje kalbėti ir elgtis kaip šeimininkams – gynyba. Tai verta ginti ir verta už tai mokėti. Todėl jeigu tarp skaitančių šį įrašą yra norinčių palaikyti šią kovą, komentare taip pat pridedu ir rekvizitus paramai skirti. Tai lėšos ne partijai, o tikrųjų konstitucinių žmogaus teisių gynėjams ir bus panaudotos konkrečiai šiai bylai.

P.S.

Lėšas galima pervesti šiais rekvizitais: Lietuvos žmogaus teisių asociacija, juridinio asmens kodas 9192544,
a.s. LT 637044060001139296. Paskirtis – Alinai Laučienei remti.


Autorius skelbia, jog tai yra politinė reklama.

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai trečioji (gegužės 6) diena

0

Locked N’ Loaded 

Ukrainos pajėgos ėmė dažniau smūgiuoti agresoriaus okupuotose teritorijose. Kabūm Mariupol ir Krymo bottleneck‘e (Henichesk). Tuo pačiu GUR‘as paskelbė video įrašą, kuriame Magura jūrinis dronas smogia į rusų katerį Kryme.https://t.me/DIUkraine/3790. Agresorius skelbia, kad šiandien Ukrainos jūrinių dronų Krymo pakrantėse būta ir daugiau.

Naktį iš Kursk srities agresorius trylika dronų atakavo Ukrainos teritoriją. Ukrainos oro gynybos pajėgos numušė 12 „mopedų“. Sprogimai girdėti Zaporizhia, Poltava, Sumy ir Kharkiv. Dieną rusų aviacija KAB‘ais smūgiavo Sumy apylinkėse.

Pastaruoju metu ženkliai suintensyvėjo pasienio regionų Sumy ir Kharkiv srityse apšaudymai. Tikėtina taip rusai bando trikdyti ukrainiečių logistiką ir pajėgas, judančias į Kupjansk – Lyman sektorius. Kaip rašėme ne kartą, tikėtinos riboto masto agresoriaus puolimo operacijos Sumy ir/ar Kharkiv srityse su tikslu prikaustyti Ukrainos pajėgų rezervus, galinčius praversti Kremina-Lyman sektoriuose. Kol kas „šviečiasi“, kad labiausia tikėtinos puolimo operacijos iš Belhorod srities į Kharkiv sritį, kur sukoncentruota didžioji dalis rusų pajėgų (apie 30 tūkst. iš visos 50 tūkst. grupuotės). Be to, čia iš Leniningrado karinės apygardos šiuo metu permetinėjami iki 4000 karių su kovine technika (apie 350 technikos vienetų). Tad labai tikėtina, kad rusai bandys pastumti kontaktinę liniją keletą ar kelioliką kilometrų ir taip:

pagerinti savo taktinę situaciją, pvz.:

apie 8 km pasistūmėti palei abu upės Lopan krantus į pietus, užimti dalį čia esančių aukštumų ir Kazacha Lopan miestelį, kuriame yra geležinkelio linija, vedanti iš Belhorod į Kharkiv;

sukurti naują gynybos ruožą Kazacha Lopan (Ukrainos teritorija) – Zhurovlyovka (rf), arčiau prie Kharhiv pritraukti artileriją.

supančioti ukrainiečių rezervus ir resursus, vykstančius į Kupjansk – Kremina;

deklaruoti, jog apsaugojo pasienio kaimus (pvz. Grayvoron), kuriuos nuolat puldinėja Ukrainos remiami rusų savanoriai ar artilerija atakuoja ukrainiečiai (Shebekyno).

Žiūrim ką turim fronte

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Rusai kiek pasistūmėjo Kyslivka – Kotrliarivka ruože (šie kaimai yra šalia vienas kito 600 m. atstumu). Nedidelis pleištas iš pietų grasina ukrainiečių pajėgoms ginantiems Ivanivka. Tuo pačiu rusai stuksena ir šiauriniame flange, tačiau ukrainiečiai jiems neleidžia prasimušti per Synkivka.

Lyman. Lokalūs susidūrimai Terny-Torske ruože, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Syversk. Susidūrimai įprastiniuose ruožuose (Bilohorivka, Vesele, Rozdolivka), Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Sunkios kautynės tiek šiauriniame (Kalynivka), tiek pietiniame (Ivanivske, Klishiivka) flanguose. Rusams nepavyksta pasistūmėti. Ukrainos pajėgos sumaniai minuoja vietovę, priešą daužo dronais ir artilerija.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Rusų judesys į šiaurę kiek sustojo. Sunku pasakyti, ar rusus kuriam laikui sustabdė ukrainiečių gynyba aukštumose į šiaurę nuo Arkhangelske, ar patys rusai sustojo ir nori įsitvirtinti. Tuo tarpu spaudimas į vakarus (Sokil-Novopokrovske – Umanske) stiprėja, tęsiasi sunkūs ir permainingi mūšiai.

Centras. Agresoriui pavyko pasistūmėti šiaurinėse Netailove prieigose, jie toliau atakuoja link Yasnobrodivka. Rusai bando užimti aukštumoje esančias pozicijas, kad galėtų lengviau užimti žemumoje esantį Netailove. Taip pat agresoriui pavyko išplėsti savo pozicijas į pietus nuo Pervomaiske, Nevelske gynėjų padėtis dar labiau komplikuojasi.

Pietinis flangas. Tęsiasi sunkios kautynės, kontaktinėje linijoje be esminių pakitimų.

Zaporizhia kryptis. Rusams pavyko pasigerinti savo taktinę situaciją Staromayorske prieigose. Šiame sektoriuje rusų spaudimas vis didėja. Kaip ir minėjome, jie bando stumtis palei Mokry Yali upę į šiaurę ir susigrąžinti Ukrainos vasaros kampanijos metu išlaisvintas teritorijas.

Pietų kryptis. Be pakitimų.

**********************

Ruošiama parama Ukrainai

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

UKRAINA JAU GALI PLANUOTI KONTRPUOLIMĄ (2024 05 06)

↞ Strateginės aplinkybės ↠

JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džeikas Salivanas pareiškė, kad 61 mlrd. dolerių karinė pagalba turi padėti sustabdyti Rusiją, o naują kontrpuolimą galima surengti 2025 metais. Salivanas neatmeta Rusijos sėkmės mūšio lauke artimiausiu metu, tačiau iniciatyvai perimti reikia laiko ir resursų. Kalbėdamas apie kitų metų karo scenarijų, Salivanas sakė, kad Ukraina ketina „judėti į priekį ir susigrąžinti teritoriją, kurią iš jos atėmė rusai“.

Mes labai laukiame kuo didesnės pagalbos visomis priemonėmis ir tikimės, jog JAV, o kartu ir pabudusios Europos parama, suteiks Ukrainos tautai naujų jėgų. Šiandien ukrainiečiams, kaip niekada, reikia palaikymo, nes jie kaunasi nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Nauji ginklų srautai turėtų suteikti ne tik pasitikėjimo, bet ir pagerinti mobilizaciją, kuri šiuo metu yra pakankamai komplikuota.

Kremlius dirba išsijuosęs. Melo tryda ir dezinformacija užtvindyti jau ir rusų bei baltarusių taip vadinamos „opozicijos” portalai. Pavyzdžiui, Kremliaus agentūros skelbia, kad Džeikas Salivanas mano, kad nepaisant JAV paramos, „fronte bus Rusijos proveržis”. Planus apie kontrpuolimą driskių FSB psichoperantai sieja su Džo Baideno pergale. Reik suprasti, laimėjus Donaldui Trampui, kontrpuolimo nebus.

Rusų informacinė kanalizacija plauna smegenis pranešimais, jog Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kanceliarijoje „prasidėjo panika dėl problemų fronte ir gyventojų nepasitenkinimo”. Skelbiama, jog Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vado pavaduotojas Vadimas Skibickis pareiškė, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos negali pasiekti 1991 m. sienų.

Tuo tarpu padėtis Kijeve radikaliai priešinga: Volodymyras Zelenskis išklausė vyriausiojo kariuomenės vado Oleksandro Syrskio ir Žvalgybos vadovo Kirilo Budanovo pranešimų, kuriuose informuojama, jog nepaisant sunkumų, ukrainiečiai išlaiko pagrindines pozicijas ir toliau naikina okupantus.

Driskiai meluoja ir po barbariškų Charkovo atakų. Kremlinai skelbia, jog buvo smogta Ukrainos kariškių buvimo vietai ir sandėliui su šaudmenimis. Iš tikrųjų, buvo tris kartus smogta valdomomis aviacinėmis bombomis Charkovo centrui, pataikyta į civilinę infrastruktūrą. Apgadinta daugiau kaip 15 daugiabučių, privačių namų, automobilių, sporto kompleksas ir biurų pastatai. Yra daug sužeistųjų.

Šia proga maloniai prašome kolegų žurnalistų neplatinti ir neskelbti jokios iš Rusijos, nesvarbu, kad per aplinkui, atkeliavusios informacijos. Tiesiog neskelbti. Jei vyr. redaktorius visgi nutarė tai skelbti, būtinas prierašas, jog tai dezinformacija arba paaiškinimas, ko priešas siekia, klaidindamas skaitytoją ir informaciniu mėšlu užkišdamas jo valgytoją.

↞ Reikšmingi postūmiai ↠

Paryžius skelbia, jog Si Zinpingo vizito Prancūzijoje metu Emanuelis Makronas mėgins atkalbėti Kiniją nuo tolesnės pagalbos Rusijai. „Prezidentas išreikš susirūpinimą dėl tam tikrų Kinijos bendrovių, kurios gali būti tiesiogiai susijusios su Rusijos karinėmis pastangomis arba reikšmingai prie jų prisidėti, veiklos“, – praneša Eliziejaus rūmai.

Baltarusių žiniasklaida, neva remdamasi italų „Repubblica“, skelbia, jog NATO gali įsikišti į karą Ukrainoje, jei į jį įsitrauks Baltarusija, arba jei Rusija užpuls Baltijos šalis, Lenkiją ar Moldovą. Esą tai dvi raudonos linijos, kurias peržengus, Aljansas pradės karinius veiksmus. Neva, pagal vieną scenarijų numatomas proveržis ir „koridorius tarp Ukrainos ir Baltarusijos“.

Patys suprantate – kliedesiai. Juolab cituojami „konfidencialūs šaltiniai“, prieinami eiliniams žurnalistams. NATO į jokias svetimas teritorijas nesiverš ir jokių koridorių nedarys. Baltarusijos įsitraukimas į karą Ukrainoje niekaip nelemia ir pagal jokius planus nenumato NATO dalyvavimo, juolab, kad Baltarusija yra įsitraukusi į karą nuo pat invazijos pradžios.

Gynybinis Aljansas ginsis tik užpultas, tegu tai būtų ir viena kuri nors NATO narė. Visi už vieną – vienas už visus.

Nepaslyskime ant dezinformacinių karo kurstymo minų.

Rusijos užsienio teroro ministras Sergejus Lavrovas, samprotaudamas apie Šveicarijoje vykstantį „Pasaulinį taikos aukščiausiojo lygio susitikimą pareiškė, kad neatsisako derybų dėl karo nutraukimo, tačiau iš karto pareiškė, kad Ukrainoje ir Vakaruose „nėra su kuo kalbėtis“. Karo nusikaltėlio teigimu, Šveicarijos Konfederacija jau seniai nėra neutrali valstybė, o veikia Kijevą remiančių ir ginkluojančių asmenų priešakyje.

Jei Lavrovas nebeturi su kuo pasikalbėti, gali nueiti į zoologijos soda ir pamėginti išdėstyti savo mintis ten gyvenančiam protingesniam žinduoliui – šimpanzei. Gal pastaroji šį bei tą supras.

↞ Veiksmai ant žemės ↠

Pranešama, jog driskiai vis dar stengiasi užimti Časiv Jarą, šioje kryptyje sutelkę 20–30 tūkst. valkatų.

Rusai į Ukrainos teritoriją paleido 2 raketas, surengė 120 aviacijos smūgių ir 89 apšaudymus iš reaktyvinių ugnies sistemų.

Įvairių Europos šalių žvalgybos tarnybos perspėja apie suaktyvėjusią Rusijos agentų diversinę veiklą. Teigiama, jog Kremlius „visame žemyne, įskaitant sprogdinimus, padegimus ir išpuolius prieš įvairias infrastruktūras, tiesiogiai ir per priedangos veikėjus, nesirūpinant, kad tai gali sukelti civilių aukų“.

„The Financial Times“ skelbia apie įvairiose šalyse vykdomas koordinuotas atakas.

Pasak Vokietijos vidaus žvalgybos vadovo Tomo Haldenvango, Rusija, vykdydama operacijas Europos teritorijoje, kurioje gali padaryti didelę žalą, jaučiasi labai patogiai.

Suomijos saugumo policijos vadovo pavaduotojas Temu Turunenas pareiškė, kad pagrindinis Rusijos sabotažo Europoje tikslas – pakenkti ES paramai Ukrainai.

Teigiama, jog NATO saugumo tarnybos gauna aiškių signalų apie planuojamus didelio masto Rusijos smurtinius veiksmus. Putinas esą Europoje jaučiasi drąsiai ir stengsis sabotažo ar kibernetinių atakų pagalba įnešti dar daugiau destrukcijos ir suskaldyti Europą.

Skelbiama, jog vos per kelias savaites nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, buvo išsiųsta daugiau kaip 600 Europoje po diplomatine priedanga veikusių Rusijos šnipų. Nežiūrint to, Maskva deda pastangas atkurti savo agentūrinę įtaką Europoje per tarpininkus, rusų diasporos narius, organizuotas nusikalstamas grupuotes, su kuriomis Kremlius palaiko ilgalaikius ryšius. Dėl suaktyvėjusių Rusijos operacijų padidinta saugumo tarnybų parengtis Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

O Lietuva nieko nebijo. Mes čia priimame visus, atvykstančius iš rytų ir leidžiam visiems nevaldomu srautu plaukti į Europą. Kažkas galimai tiesiogiai arba dėl begalinio bukumo dirba Maskvai ir uoliai tarnauja SVR. Gal ir ne už dyką.

Agniaus Jankevičiaus „Kankinys“ – tai šiandienos realybė

Spektaklio Kankinys repeticija. Arvydo Gudo fotografija

Vilniaus senajame teatre (VST) gegužės 10, 11 dienomis įvyks režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Kankinys“ pagal vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesę premjera. Spektaklyje probleminis laukas platus ir aktualus: idėjų kova, ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, vakarietiškos visuomenės susiskaldymas, fanatizmo grėsmė, lytinio, socialinio brendimo beprotybė ir aistros. Kalbėti sudėtingomis temomis pasitelkiamas groteskas, juodosios komedijos žanras.

Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ tebestatomas daugelyje Europos teatrų

Vokiečių dramaturgo ir kino scenaristo Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ („Märtyrer“) pastatytas ir tebestatomas daugelyje Europos teatrų. Dramaturgas „Kankinį“ parašė 2012-aisiais, tais pačiais metais pats jį pastatė „Schaubühne“ teatre Berlyne. Pjesė, kurią sudaro 27 scenos, primena kino scenarijų, jos probleminis laukas platus ir aktualus – idėjų kova, nagrinėjamas ekstremizmo ir religijos vaidmuo visuomenėje, atskleidžiami vakarietiškos visuomenės prieštaravimai, susiskaldymas, fanatizmo grėsmė ir kaip tai koreliuoja su religija. Pjesėje atskleidžiamas totalus suaugusių žmonių, visuomenės sutrikimas susidūrus su krikščioniškuoju radikalizmu. Tekste apnuoginamas neoliberalizmas, politinis korektiškumas bei pakantumas, itin atvirai kritikuojami jaunus protus gundantys prietarai.
Anot režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, „Kankinys“ turi daug dedamųjų, kad išliktų meno istorijoje. Šiuolaikinėje dramaturgijoje yra trys dalykai, kuriuos vienaip ar kitaip iškeliant sulauks vienokio ar kitokio rezonanso. Tai yra politika, religija ir seksas. Visais laikais tai buvo amžiniausios temos, kurios turės didelį rezonansą.

Prasibrauti į brandžių žmonių pasaulį nėra lengva

Pjesėje pasakojama apie vienišos motinos auginamą paauglį Benjaminą. Kai Benjamino mamai pranešama, kad sūnus turi problemų mokykloje, ši pirmiausia pagalvoja apie narkotikus. Bet vaikinas „sėdo“ ant kitokios adatos – Biblijos. Moksleivis Šventajame Rašte randa visus atsakymus, jį paverčia aplinkinių kankinimo ir terorizavimo įrankiu. Benjaminas mano vienintelis žinantis, kas – gerai, o kas – blogai. Dėl to kyla konfliktai, susipriešinimas, psichologinė kova.
Režisierius A. Jankevičius: „Kankinys“ turi visus „brandos romano“ (angl. „Coming-of-Age Novels“) elementus. Paauglys išgyvena metamorfozę. Iš vaiko palengva virsta suaugusiuoju. Šiame etape esama daug pirmųjų kartų. Tiek džiugių, tiek nuviliančių ir, žinoma, visa tai priimama itin audringai arba, kitaip sakant, radikaliai. Reikia kažkaip prasibrauti į brandžių žmonių pasaulį ir tai nėra lengva. Visų pirma, pačiam paaugliui. Kyla aštrus identiteto klausimas: kaip save pristatyti, kad būtum išgirstas, pastebėtas ir kad paliktum neišdildomą įbrėžą kitų (bendraamžių, suaugusiųjų) sąmonėje. Į spektaklį žiūriu kaip į besaikę ideologijų, ego, laisvės, įkalinimo, prarastų vilčių, atrastų iliuzijų ir nykstančio laiko karnavalo karuselę.“

Kankinystė, alernatyvus rokas ir popartas

Spektaklio afiša – poparto stiliaus. Anot režisieriaus, pats popartas, kaip meno kryptis, yra šioks toks žaidimas kiču. Jis koreliuoja ir su tuo, kaip A. Jankevičius atrakina pačią M. von Mayenburgo pjesę. Per dainas, muzikinį naratyvą, muzikos skleidžiamą energiją. „Kankinyje“ atiduodama duoklė pank, post ir alternatyviam rokui. Mokinių choras (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai) atliks 10-ojo dešimtmečio roko ir pankroko klasiką: Green Day „Basket Case“, The Smashing Pumpkins „Bullet with Butterfly Wings“ ir t. t.
„Kankinys“ jau seniai buvo režisieriaus akiratyje. O mintis į veiksmą įtraukti chorą kilo kone atsitiktinai. A. Jankevičius: „Viskas labai paprasta – tiesiog skaičiau pjesę, o skaitydamas klausau muzikos. Tiesiog ėjo jutūbo streamas ir iššoko pinkfloidų hitas „We don’t need no education“. Užmečiau akį, o klipe mokiniai į mėsmalę lenda, galvoju, reikia spektaklyje choro, bus smagiau. Dirbu pedagogu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antrakursiais aktoriais, dauguma jų turi absoliučią klausą, groja įvairiais instrumentais, jų vulkaniška energija „Kankinyje“ tiko idealiai“.

Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų

Vilniaus senajame teatre A. Jankevičius pastatė spektaklius: „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“ (2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018). Režisierius kūryboje nevengia provokacijos ir moralinių konvencijų nesuvaržyto teatrinio šėlsmo, spektakliams būdingi deformuoti personažų įvaizdžiai, užaštrinta plastinė bei vokalinė raiška, kritiška politinė ir socialinė pozicija, siekis suvokti ir perteikti savo kartos pasaulėjautą. Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų, autsaideris, nepritapėlis. Pagrindinis „Kankinio“ herojus Benjaminas būtent toks.
Religija kaip įvaizdis, motyvas pjesėje užima labai daug eterio, bet šiuo atveju religija, religinės aplinkybės yra tik kaip priemonė, kaip pasirinkta forma. „Kankinys“ – tai šiandienos realybė, kaip oksimoronas, kaip kažkoks kičas. Režisierius minėjo, jog pirmą kartą su aktoriais skaitant pjesę iš karto buvo aišku, jog darys juodąją komediją. Spektaklyje kalbėti apie rimtus dalykus pasitelkiamas ir groteskas.

Scenografė Laura Luišaitytė: „Kankinyje“ man svarbi materija, kuri yra pjesės tekste“

Kūrybinėje komandoje savo srities profesionalai: šviesų dailininkas – Darius Malinauskas, videomenininkas – Arvydas Gudas, scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė. Pastaroji akcentavo, jog „Kankinyje“ svarbi materija, kuri yra pjesės tekste, scenografijoje ją ir bando atkartoti. Per archajinių biblinių tekstų ir šių dienų realijų atstumą atsiranda keista jungtis: „Akmenuota dykuma ir neoninės šviesos. Skaitant pjesę pirmiausia man iškilo vandens ir dykumos/akmens vaizdiniai. Labai norėjosi scenoje įkurdinti baseiną, bet paaiškėjo, kad techniškai tai įgyvendinti gana sudėtinga. Pradedu matyti, kad tas akmuo yra suakmenėjęs vanduo. Dažnai mano scenografija atsiranda sapno principu. Bandymas verbalizuoti vaizdą man dažnai primena sapno aiškinimąsi – interpretacijų gali būti daug. Ir kas pasakys, kuri teisinga?“

Aktorius Igoris Abramovičius: „Kalbame apie statusą visuomenėje, kurioje nebėra dvasinės hierarchijos“

Spektaklyje vaidina Vilniaus senojo teatro aktoriai: Igoris Abramovičius, Valentinas Novopolskis, Valentinas Krulikovskis, Anastasija Špakovskaja, Jevgenija Gladij, Arturas Svorobovičius, Edita Gončarova, Viačeslavas Lukjanovas, o taip pat ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai.

Pagrindinį Benjamino vaidmenį atliekantis aktorius Igoris Abramovičius kone į viską žiūri labai kritiškai, turi savo nuomonę, o tai tokiam personažui labai padeda.

Igoris Abramovičius: „Spektaklyje iš esmės kalbame apie statusą visuomenėje, kurioje nebėra dvasinės hierarchijos. Atrodo, kad traukinys visu greičiu juda į dar didesnę laisvę… Tada mano „kankinys“ su Biblija rankose tampa svarbiu žmogumi. Nes viskas yra svarbu, kiekvieno nuomonė bus išklausyta. Filosofijos profesoriaus nuomonė yra tokia pat svarbi kaip ir penkiolikmečio, nes visi laisvi ir visi turi nuomonę! Ir čia režisierius Jokūbas Brazys yra teisus, tokiu laikmečiu Kaligula privalo gimti… Galbūt juo taps mano Benjaminas Ziudelis? Aš, kaip aktorius ir žmogus, suprantu, kad absoliučiai daugumai yra visiškai nusispjauti, ką mes čia teatre darome, ypač mūsų teatre… Bet geriausia, ką galima padaryti, tai susiburti ir dirbti. Tai suvienija, bent jau tam laikui.“

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais.

Daugiau apie spektaklį „Kankinys“: https://vsteatras.lt/spektakliai/kankinys

Vilniaus senasis teatras
Tinklalapis: www.vsteatras.lt

Janina Survilaitė: „Olimpiadų lyderiai.Steponas Garbačiauskas”.

1

Kai Šveicarijoje 1991 metais ištekėjau už kauniečio LR teisininko Stanislovo Vaikevičiaus buvusio Kauno „Kovo” komandos futbolisto, nuolat buvau supažindinama su Ciuriche gyvenančia nepaprasta Lietuvos sporto istorijoje aukso raidėmis įrašyta Elenos ir Stepono Garbačiauskų šeima.

JAV gyvenantis Stanislovo moksladraugis, „Sporto” žurnalo redaktorius ir žymiausių JAV sportinių laidų komentatorius K. Čerkeliūnas, kasmet aplankydamas mus Ciuriche, Lietuvos didžiojo sporto istorijas papildydavo vis naujomis maloniomis žiniomis…

Elenai Garbačiauskienei švenčiant savo gimimo (gm.1900.) 90-.etį, jos pasveikinti atvyko LR „VYČIO” žurnalo žurnalistė Danutė Šapokaitė ir jubiliejiniame interviu su p. Elena pavadino ją „moterimi, kurią neperdedant galima pavadinti gyva legenda”…

Elena Garbačiauskienė yra ne tik geriausius rezultatus pasiekusi 20 amž. pradžios Lietuvos sporte, bet ir Lietuvos moterų sporto pradininkė, daugelio sporto šakų įkūrėja…(žr. J.S. apybraižoje „Alpių lietuviai” p.106-109).

Šiais metais, minint 1924-jų metų Pasaulio olimpiados Paryžiuje 100-sias metines ŠLB-nėje turėtume atžymėti pirmojo lietuvio(Stepono Garbačiausko), 1924-jų Paryžiaus olimpiadoje dalyvavusio pirmojo lietuvio PAGERBIMĄ, bet gerai žinome, kad tokios šventės nebus, nes naujų emigrantų vadovė garbingiausių lietuvių išeivių pavardes iš interneto ŠLB-nės veiklos istorijos puslapio su savo patikėtine interneto adminitratore Ilona Katkiene jau antras dešimtmetis išmetė lauk.


Neįdomūs, nereikalingi, iš istorinių sarašų išbraukti ir užmiršti…Juk tie buržuanacionalistų atstovai niekada nekūrė globalios Lietuvos vizijos!!!

Pradėdamas savo sporto karjierą 1921 metais S. Garbačiauskas niekada npasitenkino viena sporto šaka. 1921. Lietuvos Kariuomnės Generalinio štabo literatūros skyrius išleido Grbačiausko parašytą pirmąjį Lietuvos sportinės literatūros leidinį „FUTBOLAS”(60-65psl).Jo pastangomis buvo pradėtas LFLS pirmasis Lietuvoje sporto laikraštis „LIETUVOS SPORTAS”…( žr.J.S. „Alpių lietuviai”p.75-76).

Stepas Garbačiauskas 1936 metais buvo paskirtas vicekonsulu į Šveicarijos LR Ciuricho konsulatatą ir dirbo iki uždarymo(1946m.).

Mirė 1983 m. Ciuriche.

Linas Karpavičius. Kaip bando įkišti katę maiše

Užmačiau tokį straipsnį apie piliečius ištiktus šoko. O šokas juos ištiko nes pamatė referendumo dėl pilietybės formuluotę.

Taip nutinka, kai tau sako vieną, o paskui tikėdamiesi, kad dar nespėsi atsikvošėti, pakiša biuletenį su neaiškia formuluote.

Piliečiai sunerimę. Nebežino kas gausis iš jų apsisprendimo balsuoti už dvigubos (o iš tikro daugybinės) pilietybės įteisinimą.

Pagarba tokiems piliečiams, kurie nori dvigubos pilietybės, bet atsakingai vertina savo žingsnį ir balsuodami už jos įteisinimą nori būti tikri, kad jų veiksmas neatneš netikėtų pasekmių Lietuvai.

Dabartinė Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė skamba taip:

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“

Naujoji referendumo biuletenyje siūloma Konstitucijos 12 straipsnio formuluotė, dėl kurios turi balsuoti rinkėjai, tokia:

„Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“

Opa… Formuluotėje nė žodžio apie dvigubą pilietybę. Formuluotė pažada sukurti sprendimo galimybę ją delegavus Seimui. O Seimas a. a. Katunskytės daidos žodžiais sako „tu patykėky, patykėky, patykėky“.

Žmonėms kilo abejonė ar tikrai jie „neperka katės maiše“. Balsuos už vieną o gaus kitą. Ir nuojauta manau jų neapgauna.

Tikiu, kad mūsų piliečiams duos tą dvigubą, trigubą ir dar kiek panorės pilietybių, bet… kaip sakoma velnias slypi detalėse.

Toliau žurnalistė kviečia vieną Konstitucinio įstatymo projekto kūrėjų Seimo narę konservatorę D. Asanavičiūtę paaiškinti. Seimo narė paaiškina ir pasiūlo pasitikslinti apie kokį įstatymo projektą kalbama pasinaudojus Google paieška. Suprantama, kad straipsnyje visiškai atsitiktinai ir tik dėl žmonių patogumo nuoroda į įstatymo projektą neįdėta.

Po straipsniu man parašius komentarą nuoroda atsirado. Archyvavimo programa parodė dvi straipsnio versijas: vieną be nuorodos ir patalpintą 9:05 ir jau pataisytą 9:55.

Pasižiūrime į įstatymo turinį. Ir ką matome? Tik pirmas įspūdis ir jis šokiruojantis.

  1. Lietuvos Respublikos pilietis taip pat gali būti kartu ir bet kurios kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų:

<<…>>

2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;

3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;

4) yra šio straipsnio 4 dalies 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis;

<<…>>

11) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Siūlyčiau atkreipti dėmesį į šiuos punktus. Reikalingas teisininko komentaras. Nejaugi Pagal 2-ą punktą teisę į Lietuvos pilietybę turi visi po 1944 metų ištremti Vilnijos lenkai?

Pagal 3-čią punktą visi, kurie išvykę iš Lietuvos (ne iš Lietuvos Respublikos), t. y. visi, kurie išvyko nuo 1009 (?) metų??? Keistai iki tol naudotas juridinis Lietuvos Respublikos terminas virsta grynai geografiniu.

Pagal 4-ą punktą visi jų vaikai.

Pagal 11-ą punktą pabėgėliams jau iš anksto suteikiama teisė išsaugoti savo ankstesnę pilietybę tapus Lietuvos piliečiu.

9 straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas

  1. Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Šalom Lietuva…

Štai tokia ta katė maiše.

Politinė reklama

Šarūnas Jasiukevičius. Grėsmės, apie kurias kalba Europos valstybių saugumo tarnybos, atvyko būtent per mūsų sienas

Vakar „Finacial times“ paskelbė, kad „Europos žvalgybos agentūros perspėjo savo vyriausybes, kad Rusija rengia smurtinius sabotažo veiksmus visame žemyne, nes ryžtasi nuolatiniam konfliktui su Vakarais.

Žvalgybos pareigūnai mano, kad Rusija jau pradėjo aktyviau ruoštis slaptiems sprogdinimams, padegimams ir infrastruktūros žalai Europos žemėje, tiesiogiai ir per įgaliotuosius atstovus, ir mažai nerimauja dėl civilių aukų.“

Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Čekijos net Estijos saugumo tarnybos vienbalsiai įspėja apie galimus Rusijos agentų teroristinių veiksmus.

Aš daugybę kartų esu sakęs, kad Lietuvos migracijos politika yra itin žalinga ne tik mūsų valstybei, bet ir visai Europai. Mano giliu įsitikinimu mūsų Vidaus reikalų ministerija su jai pavaldžiu migracijos departamentu, jau nuo 2014 metų turėjo stabdyti imigrantų srautus iš rusijos ir jai draugiškų valstybių. Aš jau nekalbu apie keliasdešimt tūkstančių migrantų iš Baltarusijos jau prasidėjus plataus masto karui.

Aš neabejoju, kad Europa mums turės nepatogių klausimų kaip čia taip atsitiko, kad grėsmės, apie kurias kalba Europos valstybių saugumo tarnybos, atvyko būtent per mūsų sienas.

Tuo tarpu pas mus šiuo klausimu iš valdžios įstaigų kapų tyla. Pas mus jokių pavojų niekas niekada nematė ir nenumatė. Vidaus reikalų ministrė nematė jokio reikalo riboti ekonominių migrantų srautus iš Baltarusijos.

Dar pernai ne viename interviu aš esu sakęs, kad tie 60.000 nepatikrintų asmenų su rusijos sąjungininkės Baltarusijos išduotais pasais, mūsų šalyje yra tiksinti bomba. Ir štai, jau apie tai kalba ir užsienio valstybių saugumo tarnybos.

Manau, kad pirmiausiai turime reikalauti Vidaus reikalų ministrės asmeninės atsakomybės. Galbūt ankščiau tai būtų galima pavadinti kolaboravimu su rusija iš kvailumo, tačiau ir toliau nesiimama jokių veiksmų užkardyti galimai su migrantais patekusių rusijos agentų galimus veiksmus.

Norėtųsi paklausti ministrės ką ji planuoja tuo klausimu daryti.

Galimai politinė reklama.