2025-05-04, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 285

Mokiniai iš baimės atsiverčia į islamą

Redakcija
-
2
Mokiniai iš baimės atsiverčia į islamą

Krikščionys moksleiviai jaučiasi atstumtaisiais ir trokšta prisitaikyti. Dėl tokios padėties daugelis jų atsivertė į islamą. Tokia yra naujo Vokietijoje atlikto tyrimo išvada. Jis taip pat rodo, kad musulmonų moksleiviai gyvena paralelinėse visuomenėse ir visiškai nesiekia integruotis į Vokietijos visuomenę.

Žemutinės Saksonijos kriminalinių tyrimų instituto atliktas tyrimas rodo, kad 67,8 proc. apklaustųjų moksleivių mano, jog Koranas yra svarbesnis už Vokietijos įstatymus. Beveik pusė, 45,6 proc. mano, kad „islamo teokratija yra geriausia valdymo forma“.

Kai kuriose didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Berlyne ir Frankfurte, musulmonų vaikai mokyklose sudaro daugiau nei 80 proc. moksleivių, o tai, ekspertų teigimu, lėmė per pastaruosius aštuonerius metus vykusi masinė imigracija.

Kartu jie pažymi, kad atkeliaujama iš griežtai religingų šeimų, kilusių iš „labai archaiškų kultūrų“ Sirijoje, Afganistane ir Irake, kur žmonės gyvena vadovaudamiesi Korane įtvirtinta morale ir įstatymais.

Kai mergaitės mokykloje musulmonų jaunimo akyse elgiasi pernelyg vakarietiškai, nenešioja skarų ar susitikinėja su berniukais, mokiniai berniukai jaučiasi turintys ginti savo garbę ir priversti mergaites elgtis kaip pamaldžias musulmones.

Jie taip pat pridūrė, kad musulmonai mokiniai vaikinai, siekdami užtikrinti, kad mergaitės laikytųsi Korano taisyklių, gali „atrodyti labai grėsmingi ir kartais smurtauti“. Dėl to mokyklose susiformuoja paralelinės visuomenės, kuriose dominuojantį vaidmenį vaidina mokiniai musulmonai.

Smurtas prieš tuos, kurie įžeidžia Pranašą

Daugiau nei pusė (51,5 proc. vaikų) teigė, kad tik islamas gali „išspręsti šių laikų problemas“, o 36,5 proc. vaikų mano, kad Vokietijos visuomenė turėtų būti labiau sutvarkyta pagal islamo taisykles.

Daugiau nei trečdalis (35,3 proc.) teigė suprantantys smurtą prieš žmones, kurie įžeidžia Alachą ar pranašą Mahometą.

21,2 proc. vaikų mano, kad Vakarų grėsmė islamui pateisina musulmonų smurtinę gynybą, o 18,1 proc. vaikų mano, kad siekiant skleisti ir įgyvendinti islamą smurtas pateisinamas.

Islamizmo propaganda

Socialinėje žiniasklaidoje sklinda islamistų propaganda, raginanti musulmonų vaikus negyventi kaip vakariečiai. Vaikams sakoma, kad „tik kalifatas yra teisinga valdymo forma“ ir kad musulmonų mokiniai yra „ypatingi“, o ne musulmonų mokiniai, pavyzdžiui, krikščionys, yra „beverčiai“.

Viena iš šios situacijos pasekmių yra ta, kad vis daugiau tėvų kreipiasi į konsultacinius centrus, nes jų vaikai krikščionys nori atsiversti, kad mokykloje nebebūtų atstumtaisiais.

Šaltinis: samnytt.se

Realybės pergalė: Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnybos konstitucijoje skelbiama, kad „lytis yra biologinė“

Redakcija
-
0
Realybės pergalė: Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnybos konstitucijoje skelbiama, kad „lytis yra biologinė“

tiesos.lt

Akivaizdžiai atmetant translyčių ideologiją ir laimint moterų teisių aktyvistams, Didžiosios Britanijos Nacionalinės sveikatos tarnybos konstitucijoje bus viešai paskelbta, kad lytis yra biologinė tikrovė, kuria turi būti vadovaujamasi gydant pacientus.

Po to, kai Nacionalinė sveikatos tarnyba (NHS) uždraudė skirti vaikams lytinio brendimo blokatorius, dar vienas svarbus nubudusiųjų medicininio mąstymo ramstis, kad lytis yra kintanti sąvoka, atrodo, irgi bus išardytas, nes NHS konstitucijoje bus įrašyta: „Mes apibrėžiame lytį kaip biologinę lytį“.

Praktiškai atnaujintas visuomeninės sveikatos priežiūros sistemos valdymo dokumentas reiškia, kad vadinamosios translytės moterys negalės patekti į tik moterims skirtas ligoninių palatas, rašo The Telegraph.

Šiuo metu, kai sprendžiama, kur patalpinti pacientus, nepripažįstama, kad lytis yra biologinis faktas todėl kai kurios pacientės moterys priverstos dalintis palata su biologiniais vyrais, kurie teigia esantys translyčiai.

Naujojoje konstitucijoje bus išdėstyta, kad NHS pacientai „neturės nakvoti vienoje patalpoje su priešingos biologinės lyties pacientais“. Anksčiau dokumente buvo teigiama, kad pacientai bus apgyvendinami tos lyties palatoje, su kuria lytimi jie tapatinasi.

Reaguojant į pacienčių moterų prieštaravimus dėl to, kad jas prižiūri translyčiai slaugytojai ar gydytojai, konstitucija taip pat leis pacientams prašyti, kad juos prižiūrėtų tos pačios lyties sveikatos priežiūros specialistas.

Pakeitimai atlikti nurodžius vyriausybės ministrams, kuriems pavesta bent kartą per dešimt metų atnaujinti NHS konstituciją. Paskutinį kartą dokumentas buvo atnaujintas 2015 m. Tačiau, be ministrų pastabų, du mėnesius vyks viešos konsultacijos, per kurias visuomenės nariai ir sveikatos priežiūros sektoriaus atstovai galės pateikti papildomų pasiūlymų dėl konstitucijos pakeitimų.

Sveikatos apsaugos ministrė Viktorija Atkins (Victoria Atkins), reaguodama į paskelbtus pakeitimus, sakė: „Įrašydami tai į NHS konstituciją pabrėžiame, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp visų pacientų teisių ir poreikių, kad sveikatos priežiūros sistema būtų greitesnė, paprastesnė ir teisingesnė visiems“.

Žingsnį pripažinti lytį kaip biologinę tikrovę sveikino moterų teisių aktyvistai, kurie jau seniai teigia, kad Didžiojoje Britanijoje dėl translyčių ideologijos brovimosi į vyriausybę moterų teisės buvo apribotos vyrais gimusių translyčių asmenų naudai.

Kampanijos „Lytis svarbi“ vadovė Maja Forsteiter (Maya Forstater), anksčiau atleista iš kovos su skurdu ekspertų grupės, nes pareiškė, kad translytės moterys iš tikrųjų vis dar yra vyrai, pasveikino pokyčius kaip „puikią naujieną“:

„Tai, kad oficialioje politikoje, pavyzdžiui, NHS konstitucijoje, painiojama „lytis“ (angl. – sex) ir „socialinė lytis“ (angl. – gender), leido paminti moterų teises vardan translyčių tapatybės“, – sakė ji ir tvirtino, kad daugelį sveikatos priežiūros sektoriaus atstovų „suglumino ir išgąsdino“ translyčių ideologai.

Forsteiter sakė, kad šis žingsnis yra „paprasčiausias grįžimas prie sveiko proto ir pavėluotas pripažinimas, kad moterų gerovė ir saugumas yra svarbūs“.

Tačiau ne visi buvo patenkinti atnaujinimais, o NHS konfederacijos vyriausiasis pareigūnas Metju Teiloras (Matthew Taylor) kalbėjo, kad sveikatos sistema neturėtų būti įtraukiama į „priešrinkiminius kultūrinių karų debatus“.

Teiloras teigė, kad svarbu, jog „aukštos kokybės priežiūra būtų teikiama visiems“, ypač numanomai marginalizuojamoms grupėms, įskaitant „translyčius ir nei vienai iš dviejų lyčių savęs nepriskiriančius (angl. – non binary) pacientus“, siekiant sumažinti „nelygybę“. Toliau jis reikalavo, kad konstitucijos pakeitimai būtų „aiškūs ir tinkami NHS darbuotojams, kad jiems nereiktų tikėtis, jog vietos lygmenyje teks interpretuoti dviprasmiškus nurodymus“.

Spręsdami aiškumo poreikį sveikatos priežiūros sistemoje, vyriausybės ministrai taip pat pareikalavo, kad atnaujinta Konstitucija įpareigotų paslaugų teikėjus veiklą vykdyti naudojant „aiškius terminus“ ir atsisakyti prieštaringų nubudusiųjų frazių, tokių kaip „maitinimas krūtine“ (angl. – chestfeeding) ir „gimdantys žmonės“ (angl. – people who give birth).

Šaltinis: breitbart.com

J. Vaiškūnas. Neleiskime ardyti savo valstybės: 2024-05-12 referendume tarkime – NE daugybinei pilietybei (II)

Redakcija
-
3

I dalis ČIA

Artėjant gegužės 12-osios referendumui dėl daugybinės pilietybės įteisinimo, daugybinės pilietybės propagandistai visokiais būdais bando apgauti mus, Lietuvos piliečius, siekdami įteigti, kad savo valia atsisakytumėme Lietuvos Konstitucijos mums patikėtos teisės patiems spręsti kas gali ir kas negali būti Lietuvos piliečiu.

Šiuo referendumu siekiama, kad referendumo biuletenyje pažymėdami TAIP sutiktumėme, jog iš Lietuvos valstybės pagrindus apibrėžiančio 1-ojo Konstitucijos skirsnio „Lietuvių tauta“ būtų išbraukta 12-ojo straipsnio formuluotė, kad „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, o vietoje jos įrašyta, kad „Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką“.

Šį nesamą Konstitucinį įstatymą pasižada priimti Seimo nariai. Tokiu būdu Seimo nariai apgaulės būdu visiems laikams nori perimti ir prisiskirti sau mūsų – Lietuvos piliečių – teisę spręsti referendumu, kas gali ir kokiomis sąlygomis gali būti Lietuvos piliečiu. Jei referendume balsuotumėme TAIP, tai Seimui pagal išankstinį pasitikėjimą suteiktume teisę pakišti mums „katę maiše“ (o gal net ne katę) su mumis nebederinant pasirašyti ir priimti Konstitucinį įstatymą, kuriame būtų jau be referendumo aprašinėjama kas, kada, kiek ir kokių daugybinių pilietybių nori ir gali turėti…

Kad rinkėjus siekiama sąmoningai klaidinti akivaizdžiai liudija Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Viešųjų ryšių komisijos pirmininkės Aurelijos Orlovos patarimai daugybinės pilietybės šalininkams:

Norėčiau pabrėžti: jokiame kontekste pasistenkime nevartoti sąvokų „dviguba pilietybė“, „daugybinė pilietybė“, nei viešumoje, nei namuose, nes tai yra klausimas dėl pilietybės išlaikymo: jau esi Lietuvos pilietis ir, jei priimi kitos, Lietuvai draugiškos šalies pilietybę, – ar galėtum išlaikyti Lietuvos pilietybę.

Pilietybės išlaikymo ar išsaugojimo žodeliais pridengdami šį referendumą dėl daugybinės pilietybės, agitatoriai bando nuraminti žmones ir paslėpti jų siūlomo Lietuvos konstitucijos pakeitimo grėsmę šalies saugumui.

Norima įtikinti, kad nebus jokių dvigubų ir daugybinių pilietybių, esą Lietuvos piliečiams bus tik palikta („išsaugota“) Lietuvos pilietybė, jei jie pasirinks kitos valstybės pilietybę ir viskas… Paklausus – kiek gi daugiausia kitų šalių pilietybių galės priimti Lietuvos pilietis? – PLB pirmininkė ir kiti agitatoriai trauko pečiais, o priremti prie sienos atsako – „proto ribose“ [toks buvo liberalo Eugenijaus Gentvilo atsakymas, šio rašinio autoriui tiesioginėje referendumo agitacinėje laidoje LRT studijoje]…

Seime įregistruotame pilietybės Konstitucinio įstatymo projekte pilietybių skaičius neribojamas, o gegužės 12-osios referendumo rengėjų darbo grupė, sudaryta Seimo valdybos 2022 m. birželio 8 d. sprendimu, įvardijama kaip „darbo grupė referendumui dėl daugybinės pilietybės pasirengti“.

Šiai darbo grupei, sudarytai referendumui dėl daugybinės pilietybės parengti buvo pavesta iki 2023 m. kovo 9 d. įskaitytinai parengti siūlymo dėl daugybinės pilietybės referendumo paskelbimo projektą, reikalingų teisės aktų projektus ir pasirengimo planuojamam referendumui dėl daugybinės pilietybės veiksmų planą… Taigi, teisine kalba parašytuose teisės aktuose referendumas vadinamas taip kaip ir turi būti vadinamas – referendumu dėl daugybinės pilietybės, o žmonėms „pudrinamos smegenys“ vis garsiau reklamuojant „referendumą dėl pilietybės išsaugojimo“.

Šito spektaklio, atsiprašau, cirko, kurį režisuoja ne visuomenė, o visų laikų menkiausią visuomenės pasitikėjimą turintis Seimas (tik 26 proc. apklausos dalyvių pasitiki Seimu, pagal „Baltijos tyrimai“ 2024 m. sausio apklausą), sumanymo santrauką galima nusakyti maždaug taip:

Šiuo metu Lietuvos piliečiams gyvenantiems užsienyje Lietuvos pilietybė trukdo pasirinkti kitos šalies pilietybę, nes ją pasirinkę jie jaučiasi ne kaip (patiria blogą „emocinį ryšį“) kadangi tokiu savo pasirinkimu atsisako/praranda Lietuvos pilietybę. Reikėtų, „viengubus“ Lietuvos piliečius įtikinti, kad reikia perrašyti 1-ojo Lietuvos Konstitucijos skirsnio „Lietuvos valstybė“ 12 straipsnį taip, kad ne jie, o mes – Seimo nariai galėtume nuspręsti, kas kiek ir kokių galės turėti pilietybių. Tada Lietuvos piliečiams, kurie nori savo gyvenimą susieti ne su Lietuva, o su kita valstybe ar valstybėmis, bus atrištos rankos drąsiai priiminėti užsienio šalių pilietybes nejaučiant jokio „emocinio ryšio“ su Lietuva pablogėjimo, nemalonių pergyvenimų ar nervų.

Jei pasiduotumėme šiai apgaulei ir savo balsavimu gegužės 12-osios referendume atvertume kelią masinės daugybinės pilietybės įteisinimui, tai:

  1. Paskatintumėme Lietuvos piliečius rinktis kitų valstybių pilietybes, pastūmėtume svetur gyvenančius Lietuvos piliečius stiprinti „emocinius“ ir kitus ryšius su svečiomis šalimis, kurių piliečiais jie galėtų tapti jau nesusimąstydami dėl savo gimtosios šalies pilietybės. Tai tikrai nepagausintų sugrįžtančių į Tėvynę skaičiaus.
  2. Sudarytumėme sąlygas Seimo nariams skirstyti išeivijos lietuvius į gyvenančiu draugiškose/gerose bei nedraugiškose/blogose šalyse ir pagal tai dalinti teisę kas gali ir kas negali „išlaikyti Lietuvos pilietybę“, pasirinkdamas svetimos šalies pilietybę. Atsirastų 2 rūšių lietuviai: turintys teisę būti kartu Lietuvos ir kitų šalių piliečiais ir tokios teisės neturintys bėdžiai (gyvenantys į „draugiškų šalių“ sąrašą įstatyme neįtrauktose šalyse). Tai tikrai nesudarytų lygių sąlygų išeivijos lietuviams „nepriklausomai nuo to kur jie begyventų“ (kaip mėgsta kartoti agitatoriai už daugybinę pilietybę) išlaikyti „gimimu įgytą Lietuvos pilietybę“. Pavyzdžiui lietuvis priėmęs Turkijos pilietybę galėtų pasilaikyti ir Lietuvos pilietybę, o Ukrainos pilietybę priėmęs lietuvis – ne.
  3. Išrūšiuotume lietuvius, Lietuvos piliečius į rūšis pagal turimų pilietybių skaičių: viengubi piliečiai, dvigubi piliečiai, trigubi piliečiai… n-gubi piliečiai… su neaiškiomis pareigomis Lietuvai.
  4. Sudarytumėme pagrindą pietryčių Lietuvos repolonizacijai. Lenkijos politikai lenkakalbiams Lietuvos piliečiams jau išduotas lenkų kortas pakeistų į Lenkijos Respublikos piliečių pasus. Tuo dar labiau užaštrintumėme Lenkijos politikų (nepripažįstančių Vilniaus krašto okupacijos padarinių Lietuvai) kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus pasekmes: valstybinės kalbos, švietimo ir galiausiai teritorinės autonomijos srityse.
  5. Sukurtumėme prielaidas, o vėliau ir teisinį pagrindą (po skundų Lietuvos ir tarptautiniams žmogaus teisių teismams dėl diskriminacinio pilietybės teikimo pagal kilmę ar tautybę) dvigubos pilietybės reikalauti ir trečiųjų šalių imigrantams Lietuvoje.

Jeigu tikrai trokštame IŠSAUGOTI LIETUVOS PILIETYBĘ, gegužės 12-osios referendume – balsuokime – NE! Neleiskime ardyti Lietuvos pilietybės steiginio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos branduolio Lietuvos valstybės atkūrėjų įdėto į 1-ajį išskirtinį svarbiausiojo Tautos įstatymo skirsnį.

(Bus daugiau)

Trečioje rašinio dalyje – apie tai, kaip sutelkti VISO pasaulio lietuvius apie Lietuvą nedarkant Lietuvos pilietybės

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai ketvirtoji (gegužės 7) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

Agresorius pripažįsta, kad prie Valuyki (Berlhorod sritis) sudužo jų Su34 bombonešis. Teigiama, kad žuvo labai patyręs ekipažas. Dėl kokių priežasčių šis, Kharkiv bombarduoti skridęs, orlaivis sudužo iki galo nėra aiškus, tačiau bet kokiu atveju tai yra gera žinia –- KAB‘ų ant ukrainiečių galvų kris mažiau.

Žiūrim ką turim fronte

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Agresorius tęsia operacijas šiauriniame flange (Synkivka) bei Kyslivka – Tabaivka – Stelmahivka ruože. Mūšiai sunkūs, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas.

Lyman. Ukrainos pajėgos atmušė agresoriaus atakas Terny – Torske ruože bei pietinio flango miškuose.

Syversk. Be pakitimų, tęsiasi susidūrimai visoje kontaktinėje linijoje.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Ukrainietiški šaltiniai (pvz. A. Kovalenko) praneša, kad agresorius skuba. Nesugebėjęs blokuoti miesto iš šiaurės ir pietų bei kirsti kanalo, pradėjo formuoti šturmo grupes ir ruošiasi Chasiv Yar šturmui. Teigiama, kad puolimo branduolį sudarys 98-osios oro desanto divizijos, 2-ojo korpuso (buvę „separai“) ir 3-ojo korpuso („savanorių” junginys, 2022 m. vasarą suformuotas, kai rusams pradėjo trūkti gyvosios jėgos) vienetai. Būtent šie vienetai jau kurį laiką bando pralaužti ukrainiečių gynybą, o bent jau šiuo metu nefiksuojama, kad sektoriuje pradėjo veikti kokie nors švieži vienetai. Tad puolimo potencialas gana ribotas, nebent bus įvesti rezerviniai vienetai, pvz. 106-osios desanto divizijos vienetai iš Syversk sektoriaus arba iš Zaporizhia perdislokuoti 7-osios ir 76-osios desanto divizijų padaliniai. Stebėsime situaciją.

Vakar buvo pasirodžiusi informacija, kad sunaikinta viena iš perkėlų per kanalą. Sunku suprasti, kodėl kai kurie ukrainietiški šaltiniai paskelbė, neva jas susprogdino į vakarinį kanalo krantą atsitraukdami Ukrainos gynėjai. Tiesa ta, kad Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas rytinėje kanalo pusėje, tęsiasi susidūrimai šiauriniame flange (Kalynivka prieigos), rytiniame Chasiv Yra pakraštyje ir pietiniame flange (Ivanivske, Klishiivka – Andriivka).

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos neleidžia okupantams toliau stumtis į šiaurę nuo Arkhangelske – Keramik ruožo. Rusai bando atakuoti Novoaleksandrivka, tačiau ir čia ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Tuo tarpu, Sokil – Novopokrovske – Umanske ruože problemos – rusai beveik priartėjo prie Novopokrovske, tęsiasi sunkios kautynės.

Centras. Rusai intensyviai puola Nevelske link, ukrainiečiai išlaikė pozicijas, tačiau padėtis sudėtinga.

Pietinis flangas. Be pakitimų.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Agresoriaus aviacija KAB‘ais atakavo takinius dešiniajame Dniepro krante ir Krynki. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

***********************

Pažadai

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

KINŲ DRAKONAS ŠLIAUŽIOJA PO EUROPĄ (2024 05 07)

↞ Strateginės aplinkybės ↠

Vakar Rusijos užsienio teroro reikalų ministerija iškvietė Didžiosios Britanijos ambasadorių Maskvoje Nigelą Keisi, kuriam buvo išreikštas griežtas protestas dėl ministro Deivido Kamerono pareiškimo, kad Ukrainai leidžiama rengti atakas Rusijos teritorijoje naudojant britų ginklus. Rusijos teroristai ir karo nusikaltėliai nurodo, kad Didžioji Britanija tapo „de facto“ „konflikto“ šalimi.

Ambasadoriui buvo pasakyta, kad Rusijos pusė Kamerono žodžius vertina kaip rimto eskalavimo įrodymą, todėl Londonas įspėjamas, kad po britų ginklų panaudojimo Rusijos teritorijoje, Maskva pasilieka sau teisę smogti britų kariniams objektams Ukrainoje ir už jos ribų.

Kremliaus isterija ir atviri grasinimai karu Jungtinei Karalystei rodo, kad Putino chunta paniškai bijo precizinių, triuškinamų smūgių į Rusijos teritoriją. Londonas turi nesudrebėti, o Kijevas smūgiuoti į ordos auksinio kiaušinio gyvybinius objektus, ir režimas išsidraskys tarpusavyje. Tą Putinas kuo puikiausiai suvokia.

Tačiau to, ką suvokia Putinas, nebesuvokia Emanuelis Makronas, pareiškęs Si Dzinpingui, kad Prancūzija nesėdi vienoje valtyje su Ukraina ir nesiekia Kremliaus režimo pakeitimo. Lįsdamas į užpakalį Pekinui, Makronas nulipo nuo karo žirgo ir pataikūniškai pagaliukais ryja pekino antį su kiniškais ryžiais.

Tuo tarpu Si Dzinpingas pareiškė, kad Kinija ketina bendradarbiauti su Prancūzija, kad „išspręstų Ukrainos krizę“. Tačiau, mūsų matymu, tai širma, po kuria paslėptas ekonominis spaudimas Paryžiui.

Nors Si pareiškė, kad „supranta Ukrainos krizės grėsmes europiečiams“, iš esmės buvo kalbama apie Kinijos – Prancūzijos, o tuo pačiu Kinijos – ES santykius. Kinų vyrkomunistas gudriai šypsodamasis viena lūpų puse suokė apie pastangas išvengti ekonominio karo su Europa, kita puse – gąsdino naujais muitais Europos prekėms, tame tarpe prancūziškam brendžiui, tuo sukeldamas paniką šalies alkoholio pramonėje, kuriai, kaip ir kitiems verslams, Kinijos rinkos praradimas būtų katastrofa. Klastingasis komunistas taip pat pareiškė susirūpinimą dėl ES tyrimo subsidijuojamiems Kinijos elektromobiliams.

Šie štrichai liudija apie tai, jog Pekino galva atvyko į Europą būtent dėl ekonominio karo, grasindamas europiečiams milžiniškos Kinijos rinkos praradimu. Si, be abejo, išnaudojo Makrono „kortą“, kurią Paryžius ištraukė praėjusio Prancūzijos vizito Pekine metu, kuomet Makronas pareiškė, kad jo šalis nebūtinai paklus JAV, kuomet kalbama apie santykius su Kinija.

Paryžiuje su Si Dzinpingu susitiko ir Europos Komisijos pirmininkė Uršulė von der Lein. Pasak politikės, susitikimo metu, „ypač buvo kalbama apie Ukrainą ir konfliktą Artimuosiuose Rytuose“. Politikė pabrėžė, kad Si Dzinpingas atliko svarbų vaidmenį mažinant Rusijos branduolines grėsmes, prašydama netiekti Maskvai dvejopo naudojimo prekių, kurios vėliau atsiduria fronte.

Vakar Rusija paskelbė, kad netrukus pradės naujas pratybas, kuriose bus panaudotas taktinis branduolinis ginklas. Putino kilimėlis spaudai Peskov pareiškė, kad Maskvą tam provokuoja precedento neturintys Vakarų lyderių pareiškimai, o pirmiausia, Makrono pritarimas užsienio karių buvimui Ukrainoje.

Štai čia ir išryškėja didžioji kinų drakono klasta. Kovodamas su Vašingtonu, Pekinas savo ir Maskvos rankomis gąsdina Europą karu ir ekonominiu nuosmukiu, jei bus nepaisoma Kinijos interesų. Tuo pačiu vykdoma atvira ir beprecedentė ekonominė invazija į ES rinką su visais šantažui būdingais elementais. Visi suvokiame, kas nutiks Europos automobilių pramonei, jei ES rinka bus užversta pigiais kiniškais kledarais. Ir nors Uršulė von der Lein dėkojo Si, kad pastarasis pažabojo Putiną branduolinio šantažo srityje, „ant tų žodžių“ Putinas skelbia branduolines pratybas.

Ar galima visa tai vertinti kaip nors kitaip, kaip ne sinchronizuotą ES skaldymą, bauginimą ir leidimą kinų drakonui siurbti Europos finansinį kraują? Šiame žaidime pirmu smuiku griežia Pekinas, pasodinęs ant adatos Maskvą, sunaikinęs Rusijos ekonominę nepriklausomybę ir dabar ant tos pačios adatos sodina Europą.

Visa tai – siekis tapti pirmąja ekonomika pasaulyje išstumiant iš didžių rinkų JAV.

↞ Reikšmingi postūmiai ↠

Iš Rusijos buvo atšauktas Vokietijos ambasadorius Rusijoje Aleksanderis Grafas Lambsdorfas, kad aptartų naujausias Maskvos kibernetines atakas. Jose šįkart Rusijos taikinyje buvo kanclerio Olafo Šolco socialdemokratų nariai.

Vokietijos vyriausybė į kibernetinę ataką žiūri „labai rimtai“ ir laiko tai veiksmu „prieš (mūsų) liberaliąją demokratiją“, praneša ministerijos atstovas spaudai.

Neseniai baigtas Vokietijos vyriausybės tyrimas parodė, kad kibernetinę ataką įvykdė su Maskvos karinės žvalgybos agentūra GRU susijusi grupė, žinoma kaip APT28 arba „Fancy Bear“. Manoma, kad atakas prieš Vokietijos gynybos ir aviacijos įmones, rusų diversantai pradėjo maždaug prieš dvejus metus. „Fancy Bear“ išnaudojo nežinomą „Microsoft Outlook“ programinės įrangos pažeidžiamumą, kad pakenktų el. pašto paskyroms. Kibernetinė ataka vyko ir Čekijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje bei Švedijoje.

Vokietijos kancleris Olafas Šolcas Lietuvoje pareiškė, kad Berlynas yra tvirtai pasiryžęs ginti Baltijos šalis nuo Rusijos agresijos. Šolcas lankėsi Pabradėje, Vokietijai ruošiantis nuolat dislokuoti apie 4800 karių Bundesvero brigadą Lietuvos saugumui paremti. Tai pirmas kartas po Antrojo pasaulinio karo, kai pokario Vokietija nuolat dislokuoja karius už savo sienų.

Bundesvero brigada pilną kovinę parengtį planuoja pasiekti 2027 m.

↞ Veiksmai ant žemės ↠

Į Ukrainą jau atgabentos raketos, skirtos oro gynybos sistemoms „Patriot“, pranešė Ispanijos gynybos ministrė Margarita Robles. „Šios raketos yra skirtos oro gynybai ir turėtų būti labai aišku, kad jos skirtos tam, kad Ukraina galėtų apsiginti nuo atakų, kurias patiria iš Rusijos“, – pareiškė Ispanijos gynybos vadovė.

Fronto linijoje įvyko 97 susirėmimai. Rusai paleido 2 raketas, surengė ir 83 oro antskrydžius, 101 apšaudymą iš įvairių ugnies sistemų.

Vytautas Radžvilas. LVŽS ir TS-LKD važytuvės dėl profesionaliausio Lietuvos duobkasio laurų

Redakcija
-
1
Vytautas Radžvilas. LVŽS ir TS-LKD važytuvės dėl profesionaliausio Lietuvos duobkasio laurų

LVŽS pirmininko pavaduotojas G. Surplys džiūgauja, kad ES migracijos paktu faktiškai panaikinta pati nelegalios imigracijos sąvoka ir tokioms valstybėms kaip Lietuva surišamos rankos, atimant teisę atsibastėlius stabdyti prie sienos ir grąžinti ten, iš kur atkeliavę. Pagal pakto nuostatas visi imigrantai turi būti pirmiausia įleidžiami, o tada jau aiškinamasi, kuriems bus neleista pasilikti ir liepta keliauti namo.

Atrodytų, lengva suprasti, kad įvedus tokią palankią sienos pažeidėjams tvarką išsiųsti atgal būtų tik pavieniai toje neturinčių dokumentų masėje atsitiktinai atskleisti nusikaltėliai ir teroristai. Negana to, siunčiami namo atvykėliai užgrūstų teismus kovodami už teisę pasilikti, o jų bylinėjimosi išlaidas, be abejo, apmokėtų jų invaziją patiriančių šalių piliečiai. Na, ir galiausiai, jeigu kai kuriems būtų nurodyta nešdintis atgal, tie patys piliečiai apmokėtų skrydžių į kilmės šalis bilietus.

atvykėliai užgrūstų teismus kovodami už teisę pasilikti, o jų bylinėjimosi išlaidas, be abejo, apmokėtų jų invaziją patiriančių šalių piliečiai.

G. Surplys taip pat džiūgauja, kad Lietuvai kasmet reikėtų privalomai priimti 158 imigrantus arba mokėti 3.16 mln. eurų baudą. Kokiu reikia būti politikos diletantu ir trumparegiu, kad galėtum nesuprasti, jog privalomos migrantų kvotos tam ir įvedamos, kad būtų neišvengiamai didinamos ir augtų geometrine progresija. Dabar 158, kitais metais 1580, dar kitais 15800, ir taip be galo be krašto.

Tokia yra ES viršūnių bandomos primesti „multikultūrizmo“ politikos esmė siekiant masiškai „atskiesti“ senąsias Europos tautas kultūriškai skirtingais svetimšaliais iš tolimiausių pasaulio pakraščių. Bet šis džiūgavimas akimirksniu tampa suprantamas perskaičius, kaip šis veikėjas giriasi jau 2016 m. pademonstruotu savo liokajišku uolumu naikinti lietuvių tautą. Pasirodo, jau tada, būdamas vidaus reikalų viceministru, jis savo iniciatyva galvotrūkčiais lėkė į Graikiją ir Italiją pasiimti ES Lietuvai skirtos 1700 migrantų dovanos. Kaip galima suprasti, ten buvo apramintas ir atšaldytas.

Šitaip šliužiškai nesielgė net okupuotos LSSR administratoriai. Nors ir buvo kolaborantai bei Maskvos parankiniai, jie vis dėlto nelakstė į Kremlių prašyti, kad į Lietuvą būtų siunčiamos vis naujos kolonistų partijos, o neretai net griebdavosi šiokių tokių gudrybių ir dingsčių atsisakyti tokios „broliškų tautų“ pagalbos.

Šis mielas jaunuolis užmiršo pasigirti dar vienu savo „nuopelnu“ Lietuvai. Būtent tuo, kad užimdamas aukštas pareigas „tautinėje“ ir „patriotinėje“ LVŽS vyriausybėje būtent jis inicijavo politiką „liberalizuoti“ darbo imigrantų priėmimo tvarką, kurią dabartinei valdžiai tereikėjo išplėtoti iki logiškos ir neišvengiamos masinio Lietuvos kolonizavimo politikos.

ragindamas referendume balsuoti už daugybinę lietuvių pilietybę be jokių saugiklių, kad nebūtų plačiai atverti visi šliuzai įpilietinti ir paversti Lietuvos šeimininkais masiškai į šalį suleistas „darbo imigrantais“ oriai tituluojamų naujų kolonistų ordas.

LVŽS pirmininkas R. Karbauskis nuosekliai tęsia ir užbaiginėja savo pavaduotojo triūsą ragindamas referendume balsuoti už daugybinę lietuvių pilietybę be jokių saugiklių, kad nebūtų plačiai atverti visi šliuzai įpilietinti ir paversti Lietuvos šeimininkais masiškai į šalį suleistas „darbo imigrantais“ oriai tituluojamų naujų kolonistų ordas. Jis taip pat nesikuklina priminti, kad būtent „valstiečiai“ organizavo pirmąjį referendumą šiuo klausimu, kuris, tinkamai iki menkiausių smulkmenų jo neparengus, lengvai gali tapti tiesiausiu ir trumpiausiu keliu vos per kelerius metus pribaigti lietuvių tautą ir lietuvišką Lietuvos valstybę.

Straipsnyje LVŽS pirmininkas apgailestauja ir piktinasi ne dėl Lietuvai klastingos referendumo klausimo formuluotės keliamų grėsmių, o tik dėl to, kad pagrįstai nepopuliarūs ir plačiai nemėgstami konservatoriai savo įžūlia laikysena ir nemokšiškais veiksmais gali sutrukdyti sklandžiai įvykdyti baigiamąjį tautos ir valstybės nužudymo aktą.

Štai šitaip prie lenktynių dėl progresyviausio Lietuvos duobkasio titulo galutinai išsirikiavę visi pagrindiniai pretendentai į nugalėtojo laurus: konservatorių garbę ginanti I. Šimonytė, liberalų žvaigždė V. Čmilytė, laisviečių pažiba A. Armonaitė, socdemų herojė V. Blinkevičiutė, žygeivis vardan nelietuviškos Lietuvos S. Skvernelis ir… tikras lietuvis patriotas R. Karbauskis. Be abejo, visus lydi didelės ir puošnios uolių pagalbininkų svitos.

Žvelgiant į šią rikiuotę kyla vienintelis klausimas: kas pasikeitė nuo sovietinės okupacijos laikų?

Nebent tik tai, kad tada buvo tik vienas Lietuvos duobkasys, kuris vadinosi LKP ir neturėjo konkurentų. Dabar triūsia ir varžosi dėl profesionaliausio duobkasio titulo kelios komandos. Jų varžybos – tikra demokratijos be lietuvių tautos šventė.

Buvusi Švedijos premjerė siūlo Briuseliui „pašalinti” iš ES tokias šalis kaip Lenkija ir Vengrija, „atsiliekančias” nuo demokratijos

Redakcija
-
0
Buvusi Švedijos premjerė siūlo Briuseliui „pašalinti” iš ES tokias šalis kaip Lenkija ir Vengrija, „atsiliekančias” nuo demokratijos
Buvusi Švedijos Ministrė Pirmininkė Magdalena Andersson

Socialistų opozicijos lyderė Magdalena Andersson gegužės pirmosios kalboje paragino Europos Sąjungą (ES) siekti sutarčių pakeitimų, kurie leistų lengviau bausti ir pašalinti šalis, neatitinkančias bloko demokratijos sampratos.

Buvusi Švedijos ministrė pirmininkė pareiškė, kad ES turėtų iš dalies pakeisti savo sutartis ir suteikti sau teisę pašalinti valstybes nares, kurios neatitinka bloko demokratijos standartų.

Prieš sakydama savo kalbą Gegužės pirmosios proga trečiadienį, Skandinavijos šalies opozicijos lyderė teigė, jog Briuselis kelia griežtus reikalavimus šalims kandidatėms, kai kalbama apie demokratijos principus, tačiau  to paties turėtų tikėtis iš esamų narių.

„Matome, kad šalys, kurios jau yra ES narės, eina klaidinga kryptimi, šalys, kurios griauna pagrindinius demokratijos elementus. Todėl manome, jog reikia demokratiškai saugios Europos”, – prieš savo kalbą Švedijos laikraščiui „Svenska Dagbladet” sakė Andersson.

Buvusi ministrė pirmininkė iš pradžių atsisakė įvardyti šalis, kurias turi omenyje, tačiau „Dagens Nyheter” rašė, kad spaudžiama atsakyti, ji pasakė: „Lenkija ir Vengrija”.

„Europos Parlamentas yra pareiškęs, kad Vengrijoje yra mišrus režimas. Matome, kad kitos šalys ėmėsi žingsnių dėl tų, kurie eina klaidinga linkme. Akivaizdu, jog reikalavimai, kuriuos keliame šalims, norinčioms tapti ES narėmis, atitinkamai turi būti taikomi ir šalims, kurios yra ES narės”, – pridūrė Andersson.

Kalbėdama Geteborge, socialdemokratų lyderė teigė, kad kai kuriose Europos valstybėse „griaunamos demokratinės vertybės”, ir pasiūlė sutarties pakeitimus, kad „būtų lengviau neskirti pinigų šalims, kurios griauna demokratiją, ir kad būtų galima visiškai pašalinti šalį iš ES, kuri sugriovė demokratiją”.

Ji atskleidė, kad Švedijos kairiojo sparno europarlamentarai tokias reformas pateiks kitame Europos Parlamente. „Dabar reikia skatinti viešąją nuomonę, kad prie to prisijungtų ir kitos šalys”.

Nuo tada, kai Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas 2014 m. savo kalboje kritikavo Briuselio propaguojamą „liberaliąją demokratiją”, kaip priemonę, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas turtingiesiems, primesti globalizaciją tautoms ir atimti iš jų suverenitetą, liberalai visoje Europoje jau dešimtmetį Vengriją laiko savo taikiklyje.

V.Orbanas  ragino sukurti antiliberalią, arba neliberalią, valstybę, kuri „neneigtų pamatinių liberalizmo vertybių, tokių kaip laisvė”, bet laikytųsi „specifinio, nacionalinio požiūrio”, palankaus bendrai Vengrijos tautos gerovei.

Nuo to laiko pasitelkusi frazę „neliberali demokratija” kairiųjų dauguma Europos Parlamente  2022 m. rugsėjo mėn. priimtoje ataskaitoje Vengriją priskyrė „rinkimų autokratijai”.

Ji taip pat užsipuolė Lenkiją, kuriai vadovavo ankstesnės konservatyvios „Teisės ir teisingumo” (PiS) vyriausybė, ir parėmė Europos Komisijos sprendimus, kuriais sustabdė Varšuvai ir Budapeštui mokėtinas itin svarbias lėšas, kol atitinkamos šių šalių administracijos įvykdys Briuseliui priimtinas teisinės valstybės ir demokratijos reformas.

Šios lėšos Lenkijai galiausiai buvo skirtos praėjus kelioms savaitėms, kai buvęs eurokratas Donaldas Tuskas pakeitė Mateuszą Morawieckį Lenkijos ministro pirmininko poste, nepaisant susirūpinimo, kad naujoji Lenkijos kairiųjų liberalų vyriausybė, panaikinusi visuomeninius transliuotojus ir įkalinusi du konservatyvius parlamento narius, atsitraukė nuo spaudos laisvės ir teisinės valstybės principų.

rmx.news

Vytautas Sinica. Ar Lietuvos valstybė atlieka savo pagrindines funkcijas ir rūpinasi tautos interesais?

Redakcija
-
2
Vytautas Sinica. Ar Lietuvos valstybė atlieka savo pagrindines funkcijas ir rūpinasi tautos interesais?

Lietuvos Bankas yra turbūt geriausias simbolis to, ką reiškia vienu metu turėti valstybę ir jos neturėti. Valstybė yra tautos organizacijos forma, skirta rūpintis tautos nacionaliniais (visų pirma išlikimo) interesais. Nėra abejonių, kad Lietuvos valstybė yra. Bet, švelniai tariant, yra pagrįstų abejonių, ar Lietuvos valstybė atlieka savo pagrindines funkcijas ir rūpinasi tautos interesais.

Kai kuriose srityse, žinoma, tiesiog nesugebama susitvarkyti. Švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos krizės nėra dėl piktybiško nedarymo. Ten, žinoma, irgi siautėja ideologiniai marazmai, neoliberalizmo išmislas kurti kvazirinkas (kai valstybė moka už privačią paslaugą) ir t. t. Bet neturiu abejonių, kad krizės daugelyje sričių nėra tiesiog dėl to, kad nedrįstama atlikti savo funkcijų.

Gi Lietuvos Bankas yra pavyzdys kaip tik to, kad Lietuva kaip valstybė tiesiog nedrįsta atlikti savo funkcijų prieš didelius tarptautinius žaidėjus, šiuo atveju prieš užsienio bankus. Padėjus į šalį tuščius lozungus, nesunku matyti, kad bankų sektorius yra specifinė sritis, kurios paslaugos gyventojams yra būtinos (beje, įstatymais paverstos privalomomis) ir jų užtikrinimas yra gyvybinis visuomenės interesas. Bankų sektorius yra oligopolija, gana užprogramuota, ir be valstybės reguliavimo tokie sektoriai praktiškai be išimčių tampa piktnaudžiavimo žmonių sąskaita židiniais.

Būtent tas dabar vyksta Lietuvoje. Bankų pelnai dėl išaugusių palūkanų normų, bet ir tikrai ne tik dėl to pastaraisiais metais augo ne procentais, o kartais. Pernai pasiekė milijardą. Nieko bloga auginti pelną, bet akivaizdu, kad a) to išaugusio pelno net nereikėjo uždirbti, jis sukrito dėl pasikeitusios finansinės aplinkos; b) bankai kartais augančio pelno fone mato poreikį didinti įkainius ir tą daro. Daro, nes gali, nes mato, kad niekas jų veiklos nesureguliuos.

Ir Lietuvos Bankas mato problemą, viešai pripažįsta, kad čia kažkas negerai, kaip ir negalima taip, bet ką daro? Lietuvos Bankas LIŪDI dėl didinamų bankinių paslaugų įkainių. Sako, čia liūdinantis dalykas. Na taip, kai esi valstybės institucija, negalinti nieko sureguliuoti visuomenės interesų naudai, belieka viešai liūdėti.

Nors šiaip Lietuvos Bankas turi paslaugų įkainių reguliavimo funkciją ir apskritai ja naudojasi. Bet ne visada ir ne šį kartą, kai tas įkainių kėlimas vienas drastiškiausių ir badančiomis akis aplinkybėmis. Tad kodėl tylima, tiksliau liūdina, kai galima pagrįstai pasakyti, kad gerbiami bankai, jums niekas nepabrango ir prielaidų kelti kainas nėra.

Atvirai sakant, atrodo, kad bankai tiesiog didina paslaugų įkainius, kuriais iš vartotojų atsiima tai, ką valstybė paėmė pernai įvedusi bankų solidarumo mokestį. Maždaug mes vis tiek savo neuždirbtus pelnus susirinksime. Toks žaidimas, suprantama, gali būti begalinis. Kuo valstybė silpnesnė, tuo ilgiau jis gali tęstis. Galima vėl rinkti gynybos reikmėms bankų solidarumo mokestį, bankai gali vėl kelti įkainius, vartotojai neturi jokių svertų ir niekur nedings, ypač jei įkainius pakels visi (o kodėl jiems nekelti). Kai valstybė elgiasi bejėgiškai, mokesčių perkėlimas ant galutinio vartotojo yra realiausias scenarijus. Todėl valstybė turi arba pradėti diktuoti griežtesnes taisykles, arba pati sukurti alternatyvą, kuri šį užburtą „keliat mokesčius – keliam kainas“ ratą sulaužytų. Nes bankų pelnas labai akivaizdžiai liudija, kad poreikio didinti įkainių nebuvo ir nėra.

Linkusiems į logines klaidas pabrėžiu, kad skirtingi verslo sektoriai gali ir kartais privalo turėti skirtingą reguliavimą, kuris tiesiogiai priklauso nuo veiklos specifikos ir teikiamos gėrybės pobūdžio. Tai, kad teigiu būtinybę valstybei (Lietuvos Bankui) reguliuoti komercinių bankų veiklą ir kai kuriais atvejais netgi įkainius, niekaip nereiškia, kad valstybė galėtų tiek pat kištis į mažmeninės prekybos ar įvairiausias kitas sritis. Daugumoje sričių valstybė turi užtikrinti tik kokybės standartų laikymąsi. Bet ne bankų sektoriuje, ne energetikoje, ne susisiekime, kur paslaugos yra būtinos ir galimos visos priemonės, kad tos paslaugos būtų užtikrintos ir prieinamos.

Va jums ir „Susigrąžinkime valstybę“. Politinė reklama, pamąstymui.

Edvardas Čiuldė. Žemųjų Šimonių palikimas

Redakcija
-
0
Edvardas Čiuldė. Žemųjų Šimonių palikimas
Nuotr. evangelija.lt

Kaip atrodo bent man, nedraudžiant jums turėti kitą nuomonę, prokuroras Šarūnas Šimonis, pradėjęs Alinos Laučienės teisinį persekiojimą dėl jos straipsnyje išsakytų pastabų apie būtinybę Lietuvoje laikytis valstybinės kalbos įstatymo nuostatų, valingai ar nevalingai nusmukdė šalies valstybingumo statuso supratimą iki žemiausios padalos, drauge, regis, pasibaisėtinai suniekino teisėsaugos institucijų reputaciją ir bent mano akyse (nežinau, kas savo ruožtu galėjo pasimatyti kitiems) pasirodė kaip užsitempęs per visą ilgį prokuroro mantiją kraštutinai nepadorus žmogus.

Labai gerai prisimenu ne tik šį straipsnį, bet ir tą gaivaus oro gūsio įspūdį, kurį tąkart sukėlė mielos ir gerbiamos Alino straipsnis. Šiandien dar kartą atsiverčiau minėtą publikaciją ir skubu paliudyti, kad prabėgęs laikas nuo straipsnio publikavimo datos tik dar labiau paryškino čia išsakytų pastabų teisingumą.

E. Čiuldė

Jeigu leisite, pradėsiu nuo to, kad negaliu taip paprastai, kaip dažniausiai būna, sutikti su žaviojo Vytauto Sinicos, be jokių išlygų stojusio ginti A.Laučienės gerą vardą, vertinimu, kad minimas straipsnis yra aštrus.

Kas be ko, toks įvertinimas yra straipsnio aktualumo pripažinimas, lyginant su atšipusiais straipsniai, tačiau tą papipirinimo įspūdį aptariamu atveju net nevadinčiau forsuotu aštrumu, o greičiau būčiau linkęs traktuoti kaip atsisakymą problemos esmę pridengti eufemizmais, kaip įsipareigojimą daiktus įvardyti tikraisiais vardais. Tai sokratiškos intencijos pasirinkimas akivaizdžius dalykus įvardyti paprastais žodžiais ir aiškiomis sąvokomis, gerai suprantant ir tą būtinybę, kad sąvokų aiškumas atsiranda tik be perstojo tikslinant jų reikšmes.

Jeigu kažkam iš mūsų A.Laučienės straipsnis paliko trikdantį įspūdį, greičiausiai tai bus mūsų pačių susipainiojusios sąmonės nuosmūkio indikatorius, rodantis, kad vėl pradedame atprasti nuo tikrą dalykų padėtį į vardijančių žodžių, iš naujo sugrįždami į ezopinės kalbos, nutylėjimų, pervadinimų subkultūros terpę, taip darydami, tarkime, iš baimės susitikti su pačiu savimi arba bandydami prisitaikyti prie vis nuožmesnį pavidalą įgyjančios konjunktūros aplinkybių, kaip šilta vilna aplipdami žmogaus kvailinimo instancijų labirinto įvijas.

Taigi, kaip atrodo, nėra jokio reikalo aptarti A.Laučienės minimo straipsnio, kurį kiekvienas gali perskaityti iš naujo, pastraipas viena po kitos iš eilės, jas dar kartą interpretuojant ar bandant kažką peraiškinti, atsižvelgus į prasidėjusio persekiojimo aplinkybes, nes sveiko proto nepraradusiam žmogui čia viskas matosi kaip ant delno, o vadinamieji ekspertai, kaip atrodo, neretai tokiu atveju kaip šis yra iš kažkur iškrapštomi ir įdarbinami, kad padėtų tendencingai nusiteikusiems prokurorams viską supainioti ar apversti aukštyn kojomis. Tokie ekspertai paprastai ir sukuria palankią terpę naujakalbės, kuri nutraukia bet kokį ryšį su tikrove, atsiradimui.

Tačiau vienas dalykas prašosi specialaus paryškinimo.

A.Laučienė

A. Laučienė atkreipia dėmesį į sunkiai paaiškinimą, beveik neįmanomą racionalizuoti lietuviškos tikrovės fenomeną, kad lietuviškumo niekinimo mūsų padangėje didžiausiais entuziastais neretai būna žmonės, kurie dangstosi lietuviškomis pavardėmis (žodis „dangstosi“ čia tikriausiai įvardija situaciją, kai vienas iš gimdytojų, dažniausiai – motina, yra nelietuviškos kilmės, tėvas, tarkime, yra lietuvis, o palikuonis persiima netolerantišku Lietuvai motinos tikėjimu).

Žinoma, kad čia dabar kalbame apie nelabai racionalibų atvejį, kai bandant analitiniu būdu nuskaidrinti situaciją, galima įsivelti į nekorektiškus pasvarstymus, o, kita vertus, kaip jau buvo užsiminta, tai yra savaime tamsus fenomenas, kuris kaip toks nepasiduoda nuskaidrinimui net ir naudojant froidistinius ar panašaus redukcinio pobūdžio užkeikimus.

Iš kitos pusės žiūrint, apie tai kalbėti būtina, net ir pripažįstant aptariamos situacijos kaip iracionalaus likučio pobūdį, nes tai yra mūsų šiandieninės tikrovės prasikišanti, lengvai matoma nuo aukščiausių iki žemiausių valstybės tarnybos pakopų dalis, pradygusi, jeigu leisite tokį palyginimą, kaip varputis ant apleistos šventovės su apgriuvusia kolonada laiptų.

Šis eilučių autorius taip pat yra bandęs ne kartą aptarti šį fenomeną, drauge pripažindamas savo nesugebėjimą jį sociologizuoti, nepavykus įtraukti į sociologinių fenomenų grafą, todėl apsistojus jam nusakyti prie sąlyginio šunvyšnės įvardijimo.

Prokurorai jau ne pirmą kartą nustebina Lietuvą, ar ne? Dar neišbluko atminimas apie tai, kaip prokuroras bandė užveisti bylą Zitai Šličytei, kaltinant ją nepagarba homoseksualų brolijai. Jeigu manęs neapgauna atmintis, tokį prokuroro entuziazmą vyresnieji kolegos pavadino kvailu nesusipratimu.

Nesu teisininkas, juolab nesu protingumo ar bukumo ekspertas, todėl nieko negaliu pasakyti apie tai, ko neišmanau, taigi, nežinau, ar Š.Šimonio užsidegimas nubausti tautinius idealus puoselėjantį žmogų kyla dėl nesuvaldyto kvailumo, ar galimai ataidi kaip raudonųjų prokurorų palikimo užkratas, nesunkiai pritaikomas naujosios konjunktūros sąlygomis?

Visą naktį lijo, pylė kaip iš kibiro. Kyla įspūdis, kad liūtis nuplovė visus nešvarumus, nežiūrint to, kažkoks nesmagumas styro įstrigęs, neleidžiantis atsikvėpti net naujai sutviskusiame, žiedais pavasarį apsipylusiame, lietaus išpraustame pasaulyje…

***
labiausiai egzaltuotas muzikantas
paryčio lietus
daugybės rankų
tolimaisiais pirštais
baksnoja į palangės skardą
brūkšteli per stiklą
į viršų kildamas
įgarsina
visur
nuožulnų
stogą
dusliai
pažyra
grindiniu
xxxxxxxxxxxxxx
xxxxxxxxxxxxxx
taip girdis monotonija pačių daiktų
bedugnis daikto kontrapunktas
sapno
tylai
kol išpūstos
paviršiuje
užuolaidos dar plakas
ir
nesušnypštusios
užgesta žvaigždės
bet grįžta realybės aidas
vienu ūžimu
ir viską
dengia
vėl
bespalvis
lakas
xxxxxxxxxx
xxxxxxxxxx
kažkas
gi
nesukaupęs
sąmonės
dar
laipo
po medžius
jau pasibaigus
laikui

Viktorija Ivaniušina. Kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ (atsakymas R. Sadauskui)

Redakcija
-
2
Viktorija Ivaniušina. Kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ (atsakymas R. Sadauskui)

propatria.lt

Dieną iki Motinos dienos sekmadienio DELFI portalas publikavo žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį įžūliu pavadinimu: „Kaip apginti motinos dieną nuo tradicinės šeimos vertybių?“. Straipsnio autorių erzina klišiniai pasveikinimai, jis nerimauja dėl nutrūkusio nuoširdaus emocinio ryšio tarp kartų. Pasidalino asmenine patirtimi – sudėtingais santykiais su mama. Romas Sadauskas pastebi, kad politikai daug kalba apie šeimą ir tradicines vertybes. „Tačiau niekada jums nepasakys, kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ – rašo jis. – Ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą.“

Kodėl niekas neatsakys? Galiu pabandyti. Esu tikra, kad sąvoką „tradicinė šeima“ daugelis konservatyvių žmonių vartoja pirmiausia biologine prasme: vyras ir moteris susilaukia vaiko, jie tampa susaistyti genetiškai, tampa šeima genetine prasme. Be abejo, vienos nakties nuotykis negarantuoja, kad vaiką pradėję vyras ir moteris toliau kartu rūpinsis savo atžala. Būtent todėl konservatyviems žmonėms svarbus dar vienas aspektas – sąmoningas šeimos planavimas, santuoka. Tai vėlgi negarantuoja, kad neįvyks skyrybos, kad sutuoktiniai bus pavyzdiniai tėvai, kad šeimoje vyraus harmoningi santykiai. Ir visgi tai yra patikimas gyvenimo modelis – tradicija, kurią galime perduoti vaikams iš kartos į kartą.

Tai, kad šeimoje nėra darnių santykių, kad kažkas išsirinko netinkamą partnerį nereiškia, kad santuoka yra blogis, kad mums reikia kažkokių kitokių – netradicinių – šeimos modelių. Tai tik reiškia, kad mūsų visuomenėje per mažai dėmesio skiriama jaunų žmonių ruošimui santuokai, šeimai. Per mažai dėmesio skiriama santykių kursams. Kad ir kaip banaliai skamba, bet santykiai yra darbas – pirmiausia darbas su savimi.

„Ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą.“ Mūsų šalyje suvokimas apie tradicinę šeimą yra susijęs su krikščionybės idėjomis, tradicijomis. Du suaugę žmonės – vyras ir moteris – susituokia, pasižada mylėti vienas kitą džiaugsme ir varge, o tada gimdo vaikus, juos augina. Kažkada santuoka buvo būtinai bažnytinė, dabar dažnai to religinio aspekto nebelieka, bet esmė išlieka ta pati: sukurti stabilią, harmoningą visuomenės ląstelę, kurioje tiek suaugę, tiek vaikai gauna emocinę bei materialią paramą.

Romas Sadauskas klausia: „[…] kodėl tiek daug darbo turi psichoterapeutai, konsultuojantys vaikystės traumas atrandančius idealių motinų sūnus ir dukras? Ir tiek jaunų šeimų stengiasi įsikurti kuo toliau nuo tėvų namų, bet vis tiek pagauna save kartojančius iš gimdytojų išmoktas elgesio schemas.“ Tai gerai, kad psichoterapeutai konsultuoja, kad žmonės kreipiasi pagalbos. Mokslas progresuoja, mes įgyjame daugiau žinių apie suaugusiųjų ir vaikų psichologiją, turime daugiau žinių apie konstruktyvų bendravimą, apie efektyvius vaikų auklėjimo metodus. Sužinome, ką mūsų tėvai darė neteisingai ir savo vaikams nusprendžiame tapti geresniais tėvais. Bet vėlgi vaikų auklėjimo ar santykių klaidos niekaip nesusiję nei su santuoka nei su sąvoka „tradicinė šeima“. Ar mes galime garantuoti, kad homoseksualių asmenų ar šiaip ne santuokoje auginti vaikai neturės vaikystės traumų, nesikreips į psichoterapeutus?  Norėčiau tik pakartoti, ką rašiau aukščiau – pagrindinė problema yra ta, kad jauni žmonės nėra ruošiami šeimai. Mes nemokame kurti ir išlaikyti prasmingų, ilgalaikių santykių.

Gal sutapimas, bet prieš perskaitydama žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį išklausiau D. Z. Lieberman ir M. E. Long audioknygą „Dopaminas: troškimo molekulė“, kurioje be kitų temų aptariamas dopamino poveikis romantiškiems santykiams. Žmonės susipažįsta, įsimyli. Širdis plaka stipriau, pilve skraido drugeliai – bla, bla, bla. Įsimylėjėliai ima vienas kitą idealizuoti, stengiasi patys būti geresni nei yra, įsivaizduoja tobulą ateitį kartu. Šiuos įsivaizdavimus ir lūkesčius skatina būtent dopaminas. Tada susituokia (arba ne), apsigyvena kartu. Buitis grąžina saldžiąją porelę į realybę, jie neišvengiamai pamato vienas kito trūkumus, dopaminas nebesigamina – jis atliko savo gamtos paskirtą funkciją skatinti žmones poruotis, daugintis. Rožiniai akiniai nukrinta, pakylėti jausmai išsisklaido. Šitoje stadijoje santykiai arba perauga į partneriškus – ilgalaikius – arba žmonės pasuka skirtingais keliais, ieško naujos meilės iliuzijos – naujos dopamino dozės.

Šių dienų pasaulis skatina besaikį dopamino vaikymąsi. Žmonės nori visą laiką jaustis devintame danguje neįdėdami jokių pastangų: alkoholis, narkotikai, vienos nakties nuotykiai, azartiniai ir video žaidimai, socialiniai tinklai bei daug kitų įdomių dalykų pavergia milijonus gyvenimų. Išsivysto priklausomybės. Naujųjų laikų vergai kasdien keliasi iš lovos dėl vieno tikslo – gauti kuo didesnę dopamino dozę. Tai griauna tiek asmeninį, tiek visos šeimos gyvenimą.

Dopaminas mus skatina siekti daugiau, geriau. Gyventi iliuzijomis apie tobulą ateitį. Tuo tarpu prasmingam gyvenimui, ilgalaikiams santykiams mums reikia išmokti pastebėti ir vertinti tai, ką turime čia ir dabar, būti dėkingais, pareigingais, stengtis būti gerais partneriais, gerais tėvais. Be abejo, šeimos kūrimui svarbu pasiruošti ir materialiai: įgyti gerą išsilavinimą, išmokti valdyti finansus. Būtent to ir reikia mokyti mokinius mokykloje. Būtent tai ir turėtų tapti mūsų tradicija. Taigi tradicija kurti šeimą santuokos pagrindu yra logiška ir teisinga, tačiau taip, galbūt mums trūksta tradicijų, kurios padėtų išlaikyti santuoką bei padėtų sukurti šiltus tėvų-vaikų santykius. Idealiu atveju vaikai mokosi iš tėvų, seka geru jų pavyzdžiu. Bet juk negalime garantuoti, kad vaikas šeimoje turi sektiną pavyzdį, tad šią spragą galėtų bent iš dalies – teorinėmis žiniomis – užpildyti mokykla.

Jokiais būdais nekaltinu minėto straipsnio autoriaus dėl to, kad jis nusprendė apriboti santykius su savo mama. Kartais gyvenime tenka priimti nemalonius sprendimus ir niekas nebūna dėl to kaltas. Bet neverta dėl savo nenusisekusių santykių su šeimos nariais kaltinti santuokos institutą arba sąvoką „tradicinė šeima“. Tuo labiau neverta nuvertinti kitų žmonių pastangų kurti gerus santykius su savo mamomis. Kas kad klišiniais pasveikinimais kartą per metus, kas kad su Maksiminiu tortu ant stalo. Kaip anglakalbiai sako: „Fake it till you make it“ („Apsimesk tol, kol tai taps tikra“). Mes negimstame su santykių eksperto diplomu rankose – visą gyvenimą tenka mokytis atrasti ryšį su aplinkiniais. O mamą kaip ten bebūtų teturime vieną.

***

Romas Sadauskas-Kvietkevičius pagal giliausias „edukuotųjų“ tradicijas negalėjo nesusieti „tradicinės šeimos“ sąvokos su Putinu ir Trampu. Na kaip gi be jų. Ši sąsaja tokia kvaila, kad net nesivarginsiu kažką aiškinti ir įrodinėti. Manau straipsnio autorius supranta pats, kokią nesąmonę šioje vietoje parašė, bet tikisi, kad paviršutiniškiau mąstantys skaitytojai užkibs už (niekuo nepagrįsto) bauginimo: jeigu esi už tradicinę šeimą, reiškia esi putinistas-trampistas. Neužkibsime.

Vytautas Sinica. Lietuvybę persekioja, vatnikus išteisina

Redakcija
-
7
Vytautas Sinica. Lietuvybę persekioja, vatnikus išteisina

Neseniai pasakojau, kad prieš anglų kalbos mokytoją Aliną Laučienę Vilniaus apygardos prokuroras Šarūnas Šimonis visais būdais vysto ikiteisminį tyrimą dėl neva tautinės neapykantos kurstymo parašytame straipsnyje apie kitataučių požiūrį į lietuvių kalbą.

Aštrus buvo straipsnis, bet tema šiuo metu viena jautriausių ir aktualiausių, o šalyje vykstantys procesai patriotiškam žmogui natūraliai kelia reakciją kaip Alinos tekste. Prokuroras gi savo stumiamu tyrimu faktiškai siunčia žinią, kad tokios nepagarbą Lietuvai smerkiančios kalbos ir straipsniai bus baudžiami. Jis tą daro, nors poreikio ikiteisminiam tyrimui pradėti nematė nei policija, nei ekspertinės vertintojų institucijos. Dalis prisimenate, dalis girdite pirmą kartą.

Aš noriu ne tik priminti, kad tas persekiojimas vis dar tęsiasi ir iki šiol nebuvo nutrauktas. Dar įdomiau. Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo žinia, kad Šalčininkų gyventojo Genadijaus Rogač įrašas internete nieko nepažeidė ir ikiteisminis tyrimas dėl galimo neapykantos kurstymo nutrauktas. Tiesa, prokuroras kitas. Bet įstatymai tie patys.

Kaip skelbia žiniasklaida, G. Rogač aiškino, kad nekenčia ukrainiečių, kuriuos reikia žudyti, labai laukia rusų kariuomenės atėjimo į Lietuvą, tvirtino, kad iššaudytų visą Seimą, jei kas nors jam duotų automatą „Kalašnikov“, koneveikė Lietuvos kariuomenę, kurioje jis atliko privalomąją tarnybą, pasakojo, kad jo tėvai lenkai, bet jis yra „už rusus“, lietuvius vadino nežmonėmis, dalbajobais, pydarais, gandonais ir taip toliau. Plačiau viskas apie tą istoriją šioje nuorodoje. Ir ten tyrimas nutrauktas.

O tada paskaitome anglų kalbos mokytojos Alinos Laučienės tekstą, kuriame piktinamasi kitataučių nepagarba Lietuvai ir lietuvių kalbai, keliamas reikalavimas visiems integruotis arba važiuoti namo, nes atvykti čia buvo laisvas pasirinkimas. Visiems verta paskaityti tą tekstą – nors praėjo metai, jis prasmingas ir šiandien. Nacionalinei savimonei pažadinti.

Alinos Laučienės teisinei gynybai reikalingos lėšos ir galima nesunkiai įžvelgti, kad jos gynyba yra žodžio laisvės principo, o iš tiesų ir dar daugiau – teisės lietuviams Lietuvoje kalbėti ir elgtis kaip šeimininkams – gynyba. Tai verta ginti ir verta už tai mokėti. Todėl jeigu tarp skaitančių šį įrašą yra norinčių palaikyti šią kovą, komentare taip pat pridedu ir rekvizitus paramai skirti. Tai lėšos ne partijai, o tikrųjų konstitucinių žmogaus teisių gynėjams ir bus panaudotos konkrečiai šiai bylai.

P.S.

Lėšas galima pervesti šiais rekvizitais: Lietuvos žmogaus teisių asociacija, juridinio asmens kodas 9192544,
a.s. LT 637044060001139296. Paskirtis – Alinai Laučienei remti.


Autorius skelbia, jog tai yra politinė reklama.

1...284285286...1 701Nuo 1 701 285 puslapis