propatria.lt
Ištrauka iš 2016 metais lietuviškai išleistos JAV analitiko, buvusio „Amerikos balso“ vadovo Roberto Reilly knygos „Kaip gėjai tampa norma“. Skelbiama liūdna proga, jog JAV berniukų skautų organizacija įtraukumo, įvairovės ir tolerancijos tikslais oficialiai pakeitė pavadinimą į Scouting America. Knygą galite įsigyti šioje nuorodoje.
Kadangi Amerikos berniukai skautai (angliškas trumpinys – BSA) buvo tiksli homoseksualaus moralinio veido priešprieša, tai nieko keista, kad homoseksualų judėjimas nusprendė sukompromituoti šią organizaciją. Berniukų skautų susitelkimas sutrikusio elgesio homoseksualams atrodė tarsi gyvas priekaištas, todėl racionalizacijos pergalės labui reikėjo šį judėjimą parklupdyti.
Su bandymais prievarta įbrukti į jų gretas „atsiskleidusius“ homoseksualius skautus ar skautų būrio vadus BSA kovojo ilgai ir įnirtingai. 2000-ųjų metų byloje BSA prieš Dale Aukščiausiasis teismas, remdamasis Pirmąja pataisa dėl asociacijų saviraiškos teisių, pritarė skautų būrio vado pavaduotojo, „prisipažinusio homoseksualo ir gėjų teisių aktyvisto“ pašalinimui iš BSA.
Skelbdamas teisėjų daugumos sprendimą, vyriausiasis teisėjas Williamas Rehnquistas sakė, kad „[prisipažinusio homoseksualo] dalyvavimas berniukų skautų organizacijoje mažų mažiausiai priverstų šią organizaciją tiek savo nariams, tiek visam pasauliui rodyti, kad Berniukų skautų organizacija pritaria homoseksualiam elgesiui ir laiko jį teisėta elgesio forma“. Priversti BSA tai daryti reikštų pažeisti šios organizacijos narių teises, kurias jiems garantuoja Pirmoji pataisa, nes šios organizacijos nariai, teismo pastebėjimu, „mano, jog homoseksualus elgesys nėra priimtinas moraliniu požiūriu“ ir jie „nenori skatinti homoseksualaus elgesio bei nemano jį esant teisėta elgesio forma“ .
2013 metų gegužės 23 dieną ši pozicija pasikeitė. BSA nacionalinė valdyba balsavo dėl ilgai gyvavusio draudimo prisipažinusiems homoseksualams dirbti su jaunimu, panaikinimo. Nutarimas įsigaliojo 2014 metų sausio 1 dieną. Jame sakoma: „Nė vienam jaunuoliui, atsižvelgiant į jo seksualinę orientaciją ar tik jo rodomas simpatijas, neturi būti draudžiama tapti Amerikos berniukų skautų nariu.“
Kaip pasakytų teisėjas W. Rehnquistas, organizacija parodė, ką mano. Tai tas pats požiūris, kurio laikytis BSA vertė homoseksualų aktyvistas 2000-aisiais, – „Berniukų skautų organizacija pritaria homoseksualiam elgesiui ir laiko jį teisėta elgesio forma“.
Oficiali BSA pozicija lig tol buvo „nepriimti į organizaciją asmenų, kurie yra viešai prisipažinę esą homoseksualūs“ (išskirta autoriaus). Kitaip sakant, BSA laikėsi panašios taisyklės, kaip ir JAV kariuomenė – Neklausk, nesakyk, – kuri kariuomenės gretose buvo atšaukta dėl tos pačios priežasties: ji trukdė vykdyti homoseksualaus elgesio racionalizaciją. Kitais žodžiais tariant, apie savo polinkį paskelbę viešai, „atsivėrę“ homoseksualai ne tik parodo kitiems žmonėms, kad jie priima save tokius, kokie jie yra, bet ir primygtinai reikalauja, kad tą patį, remdamiesi jų pareiškimu, padarytų ir kiti žmonės. Ko gi kito jie siekia, jei ne šito?
Dar 2012 metų birželio pabaigoje BSA „nepriėmė į savo gretas asmenų, kurie yra viešai prisipažinę esą homoseksualūs ar jų elgesys neatitinka BSA misijos tikslų. Šioje organizacijoje manoma, jog apie homoseksualų potraukį reikėtų kalbėti ne šios organizacijos ribose, o su tėvais, globėjais, dvasiniais patarėjais tam tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.“ Kodėl, nė metams nepraėjus, viskas taip pasikeitė? Šio pokyčio istorija verta, kad ją patyrinėtume, nes ji parodo, kaip nesustabdomi homoseksualai žygiuoja per pilietinės visuomenės institucijas, priversdami jas racionalizuoti homoseksualų elgesį.
Amerikos berniukai skautai buvo šios šalies pasididžiavimas, tad nenuostabu, jog jie stengėsi šią garbę pelnyti. Dėl to juos ėmė kritikuoti. Tipiško pasmerkimo pavyzdį galime pamatyti Washington Post redakcijos straipsnyje, pavadintame „Tai tiek tos drąsos ir gerumo“ ir išspausdintame 2012 metų liepos 20 dieną. BSA sprendimą, patvirtinantį nuostatą, kad „asmenys, kurie yra viešai prisipažinę esą homoseksualūs“ negali tapti šios organizacijos nariais, pasmerkė ir prezidentas B. Obama, sakydamas: „Mano manymu, gėjai ir lesbietės turi turėti tas pačias galimybes, kaip ir kiti žmonės visose organizacijose ir gyvenime. Skautai yra puiki organizacija, remianti jaunus žmones bei suteikianti jiems tokias galimybes ir lyderystę, kuri tarnaus žmonėms visą jų gyvenimą. Ir manau, kad nėra tokių žmonių, iš kurių reikėtų atimti tokią galimybę.“
Washington Post akivaizdžiai pritaria B. Obamai, teigdamas, kad amerikiečiams nebūdinga taip elgtis, o BSA politika moko „jaunus žmones, kad ne visi jie yra lygiaverčiai ir tik todėl, kad gimė ne tokie“. Ši politika „atspindi liūdną vešinčios netolerancijos faktą“ ir parodo, kad „joje glūdi ne kas kita, o kurstymas kritikuoti ir smerkti“ viešai prisipažinusius homoseksualus.
Ar iš tiesų Amerikos berniukų skautų organizacija nesilaikė pagrindinio JAV principo, teigiančio, kad visi žmonės yra lygūs? Faktai rodo visai ką kita: ši organizacija neturi jokių socialinių, ekonominių, rasinių, klasinių ar religinių apribojimų, kurie trukdytų į ją įstoti. BSA netgi galėtų būti puikus pavyzdys, kaip įgyvendinti žmonių lygybės principą. Vienintelis dalykas, kurį privalai padaryti norėdamas tapti skautu, yra tvirtai laikytis principų, nurodytų Skauto pasižadėjime: „Brangindamas savo garbę, pasižadu, kad iš visų jėgų stengsiuosi atlikti savo pareigą Dievui ir savo šaliai bei paklusiu Skautų įstatymui, visuomet padėsiu žmonėms, būsiu fiziškai stiprus, protingas ir morališkai tvirtas.“
Ar šioje priesaikoje yra kažkas siaubingai neteisingo? Berniukų skautų organizacijos tikslas buvo fizinis bei moralinis berniukų ugdymas. Šiame ugdyme nenumatytas viešas homoseksualų prisipažinimas ir homoseksualių aktų reklama – tai laikoma iš prigimties amoraliu dalyku. 1991 metais BSA pareiškė: „Mes manome, kad homoseksualus elgesys yra nesuderinamas su Skautų priesaikos reikalavimu būti morališkai tvirtu bei Skautų statutu, įpareigojančiu laikytis švaros savo žodžiuose ir darbuose, be to, homoseksualai negali būti elgesio pavyzdžiu skautams.“ Štai ta priežastis, dėl kurios iš BSA buvo „pašalinti“ homoseksualai, o dėl šio pašalinimo taip apgailestavo Washington Post bei B. Obama.
BSA politika neturėjo nieko bendra su tuo, kokie žmonės gimsta, bet buvo glaudžiai susijusi su jų elgesiu bei viešais pareiškimais; BSA rūpi ne tai, kas tie žmonės yra, bet ką jie daro, o dar svarbiau – ką jie sako apie savo veiklą. 2000-ųjų birželio 28 dieną BSA savo pranešime spaudai pareiškė, kad „skautų idėją kompromituoja būsimi lyderiai, kurių elgesys yra nesuderinamas su BSA supratimu, kas yra Skautų priesaika ir statutas.“
Iki 2013 metų gegužės skautai drąsiai priešinosi pastangoms paversti juos priemone, artinančia homoseksualų judėjimo pergalės dieną. Tai, ko homoseksualų aktyvistai negalėjo pasiekti tiesioginėmis atakomis, jie gavo nuolatiniais puldinėjimais per teismus. Čia pateiksiu kelių bylų, kurias iškėlė skautams viešai prisipažinę homoseksualai, siekiantys pakeisti šios organizacijos tapatybę, apibendrinimus.
Amerikos berniukai skautai prieš Dale
Skautų būrio vado pavaduotojas, viešai prisipažinęs homoseksualas ir gėjų teisių gynimo aktyvistas, iškėlė ieškinį teismui po to, kai neteko šių pareigų, teigdamas, kad BSA pažeidė Naujojo Džersio valstijos įstatymą dėl diskriminacijos, draudžiantį diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos visuomeninėse įstaigose. Naujojo Džersio valstijos Aukštesnysis teismas pritarė BSA pozicijai, tačiau Apeliacijų skyrius, o po to ir Naujojo Džersio valstijos Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad BSA pažeidė šios valstijos naudojimosi visuomeninėmis įstaigomis taisykles. JAV Aukščiausiasis teismas panaikino Naujojo Džersio valstijos Aukščiausiojo teismo sprendimą teigdamas, kad, naudodamasi už diskriminaciją baudžiančiais įstatymais, valstija negali uždrausti BSA laikytis savo elgesio ir moralės normų bei taikyti jas savo organizacijos viduje ir kad Naujojo Džersio valstijos Auksčiausiojo teismo sprendimas pažeidė BSA teisę, kurią garantuoja Pirmoji pataisa dėl teisės laisvai burtis į draugijas.
Curran prieš Mount Diablo Amerikos berniukų skautų tarybą
Atvirai prisipažinęs homoseksualas, remdamasis Unruh pilietinių teisių aktu, pateikė ieškinį BSA padaliniui – Mount Diablo berniukų skautų tarybai – dėl to, kad ji atsisakė paskirti jį suaugusiųjų būrio vadu. Teismui pasibaigus, Los Andželo apygardos Aukštesnysis teismas pritarė Mount Diablo berniukų skautų tarybos sprendimui. Kitai pusei pateikus apeliaciją, Kalifornijos valstijos Aukščiausiasis teismas peržiūrėjo sprendimą ir vienbalsiai patvirtino nuomonę, kad Berniukų skautų organizacija nėra verslo įmonė ir jai negalioja Unruh pilietinių teisių akto reikalavimas viešosiose įstaigose užtikrinti vienodas teises.
Amerikos berniukai skautai prieš Kolumbijos apygardos Žmogaus teisių komisiją
Viešai prisipažinę homoseksualai pateikė skundą Kolumbijos apygardos komisijai teigdami, kad jų teisės viešosiose įstaigose buvo pažeistos, nes jiems nebuvo leista dirbti savanoriais skautų vadovais. 2001 metų birželio 20 dieną, praėjus metams nuo paskelbto JAV Aukščiausiojo teismo sprendimo Amerikos berniukai skautai prieš Dale byloje, Kolumbijos apygardos Žmogaus teisių komisija atsisakė vykdyti šios bylos nutarimą ir paskelbė BSA ir jos padalinį – Nacionalinės sostinės tarybą – pažeidus 1977 metų Kolumbijos apygardos Žmogaus teisių aktą. Kolumbijos apygardos apeliacinis teismas šį sprendimą atšaukė ir pareiškė, kad versti BSA priimti dirbti vadovais atvirai prisipažinusius homoseksualus reikštų pažeisti Pirmosios pataisos BSA garantuojamą teisę į draugijų saviraiškos laisvę.
Amerikos berniukų skautų Čikagos taryba prieš Čikagos miesto Žmonių santykių komisiją
Viešai prisipažinęs homoseksualas apskundė vietinį BSA padalinį – BSA Čikagos tarybą – tvirtindamas, kad jo nepriima dirbti, nes jis yra viešai paskelbęs esąs homoseksualus. Galiausiai Ilinojaus valstijos Apeliacinis teismas patvirtino, kad BSA turi teisę reikalauti, jog norintieji dirbti profesionalais, atstovaujančiais skautams, laikytųsi skautų priesaikos ir statuto. Teismas nutarė patikslinti, ar norintis įsidarbinti asmuo siekė eiti pareigas, kuriose nereikia atstovauti ir buvo neteisingai nepriimtas į darbą. Komisija nustatė, kad jis nesiekė tokių pareigų .
Teisinis puolimas nebuvo vienintelis karo prieš Berniukus skautus frontas. Dar vienas būdas jiems kenkti – spausti JAV korporacijas ir pelno nesiekiančias organizacijas neremti skautų pinigais. Ši kova sekėsi neblogai. Tarp tų, kurie nutraukė piniginę paramą, skautams buvo Chase Manhattan, Levi Strauss, Wells Fargo, Pew Charitable Trusts, UPS Foundation, Merck Foundation, Chipotle, Hewlett-Packard, American Airlines, J. P. Morgan, maždaug 50 iš 1300 United Way padalinių ir svarbiausias BSA rėmėjas – Intel.
Tipiškas pasiteisinimas, kodėl skautams nebeskiria pinigų, yra Merck Foundation viceprezidento Briano Grillio paaiškinimas: „Ypatingai svarbu yra gerbti bei palaikyti mūsų fondo politiką, įgyvendinamą visuose fondo sprendimuose – puoselėti įvairovę bei pakantumą kitokiems žmonėms […]. BSA politika nepuoselėti pakantumo kitokiems žmonėms tiesiogiai prieštarauja Merck Foundation politikos gairėms [ir] siekiui užkirsti kelią diskriminacijai.“
Filmų režisierius Stevenas Spielbergas 2001 metais atsistatydino iš berniukų skautų Patarėjų tarybos, sakydamas: „Man labai liūdna stebėti, kaip Amerikos berniukai skautai aktyviai ir viešai diskriminuoja kitus.“ O ar taip kalbėdamas S. Spielbergas nieko nediskriminuoja? 2013 metų kovą Microsoft įkūrėjas Billas Gatesas, vienalyčių asmenų santuokų gerbėjas, laikėsi nuomonės, kad Berniukai skautai turėtų panaikinti draudimą homoseksualams tapti šios organizacijos nariais ir vadovais. Paklaustas, kodėl, jis atsakė trumpai: „Todėl, kad dabar 2013-ieji“. Šioji frazė parodė jį esant geru J.-J. Rousseau pasekėju: istorija, o ne Prigimtis kuria žmogų; laikai ne tik pasikeitė, bet dar ir pakeitė žmogų. B. Gatesui paprasčiau žinoti datą, o ne priežastį.
Kad akivaizdžiau matytume, kokie absurdiški yra Washington Post, prezidento Obamos, B. Gateso Berniukų skautų puldinėjimai, pabandykime įsivaizduoti, kad yra tokia Blaivybės draugija, į kurią nori įstoti keletas nuolat geriančių ir to neslepiančių alkoholikų. Pagrindinis Blaivybės draugijos tikslas yra aiškinti, kad piktnaudžiauti spiritiniais gėrimais yra blogai. Jei ši organizacija priims į savo gretas žmones, kurie atvirai pritaria girtuoklystėms bei patys piktnaudžiauja alkoholiu, šios organizacijos tikslas bus sunaikintas, nes moralinis principas, kad būti girtam yra blogai, nebeveiks.
Kokio tikslo vedini „aktyvūs“ alkoholikai turėtų stoti į Blaivybės draugiją? Jie stotų į šią draugiją ne tam, kad liautųsi gėrę ar kad pasikeistų; jie norėtų pakeisti pačią Blaivybės draugiją tam, kad sumažėtų visuomeninių organizacijų, trukdančių jiems būti girtais ir laimingais kada tik to užsinori. Ir jokio viešo gėdinimo! Jie stengtųsi pakeisti visuomenės požiūrį į girtuoklystę. Taigi, ar būtų prasminga netoleruoti alkoholikų Blaivybės draugijoje? Žinoma, kad taip, nors šis sprendimas būtų paremtas ne tuo, kas tie alkoholikai yra, o ką jie daro ir ką sako apie savo veiksmus.
Bet kuris pasitaisęs alkoholikas būtų priimtas į Blaivybės draugiją.
Dabar Washington Post galėtų rašyti, kad su girtuokliais elgiamasi kitaip nei su blaivininkais „tiktai dėl to, kad jie tokie gimė”. Ir iš tiesų, yra atvejų, kad žmonės turi įgimtą polinkį alkoholizmui. Tačiau vieni iš tų žmonių apsisprendžia negerti, tuo tarpu kiti mėgaujasi alkoholiu. Kitaip sakant, koks bebūtų genetinis polinkis gerti, pats veiksmas yra pasirinkimo laisvė ir todėl – moralinis sprendimas. Veiksmų lygiavos nėra. Moralus veiksmas yra pranašesnis už amoralų, dorybė – už ydą, tiesa – už melą.
Visa tai turint mintyje, galima sakyti, kad Washington Post redakcijos straipsnis buvo tiesiog dar vienas nuolatinio lyčių moralės ir santuokos puolimo pliūpsnis. Šis puolimas vyksta ne tik redakcijos straipsniuose. Washington Post stiliaus skiltis vis dažniau ir dažniau paskiriama griauti susilaikymo ir bet kokios užuominos apie santuokos, kaip ryšio tarp vyro ir moters, supratimą. Kaip ir visi propagandinio darbo baro darbininkai Washington Post leidėjai tiki, jog pakankamai dažnai kartojama jų mantra pakeis realybę arba tiesiog sukurs naują. Washinton Post neabejotinai jaučiasi galįs „kritikuoti“ ir „pasmerkti“ tokias organizacijas kaip Berniukai skautai, kurie nėra šio laikraščio bendraminčiai. Jei tu nesidžiaugi šia antirealybe, tau bus priekaištaujama. Ar tai tolerantiška?
Jau minėjau, kad Berniukai skautai, neatlaikę tokio stipraus spaudimo, galų gale pasidavė ir paskelbė palieką draudimą suaugusiems homoseksualams tapti vadovais, tačiau leis homoseksualiems, jaunesniems nei aštuoniolikos metų jaunuoliams, dalyvauti organizcijos veikloje. 2013 metų balandį BSA pareiškė, kad „tuo tarpu, kai požiūriai į perspektyvą bei nuomonės tebėra labai įvairios, tėvai, suaugę skautų bendruomenės nariai bei paaugliai linkę sutikti, kad iš jaunuolių nebūtų atimta galimybė tapti skautais“. Šis kompromisas atrodo šiek tiek nesąžiningas, nes lig tol stojant į skautus nebuvo jokio testo lytinei orientacijai nustatyti, ir tik viešai prisipažinę homoseksualai nebuvo priimami. BSA pateikė šį pasiūlymą balsuoti (beveik 61 procentas balsavusių tarybos narių palaikė pasiūlymą), o tada, po balsavimo, pasidavė. Ką dar, jei ne draudimo atšaukimą, reiškia šis politikos pokytis?
BSA, leisdama viešai prisipažinusiems homoseksualams tapti jos nariais, susidurs su dideliais trukdžiais (pvz., ar gali homoseksualūs skautai miegoti greta?). Tačiau dar blogiau yra tai, kad tuo būdu organizacija netiesiogiai racionalizuoja homoseksualų elgesį ir paverčia jį moraline norma, taip prisidėdama prie visuomenės tvirkinimo. Stengdamasi paslėpti savo pastangas palaikyti skautų dorovę, BSA teigė, kad „bet koks jaunųjų skautų seksualinis elgesys, ar heteroseksualus, ar homoseksualus, prieštarauja skautystės principams“. Tačiau, jei pritari, kad homoseksualus polinkis yra norma, tai kas gali būti negerai su jo raiška – homoseksualiu elgesiu?
„Aš laukiau šito 13 metų!“, – prisipažino Mattas Comeris, dabar 27-erių metų vyras, kuris, būdamas keturiolikmetis, turėjo išeiti iš skautų būrio po to, kai ėmė dalyvauti savo mokyklos GLSEN organizuotos Gėjų ir heteroseksualų susivienijimo (Gay-Straigth Alliance) veikloje. New York Times jis sakė, kad nuo ketvirtos klasės svajojo tapti erelio skautu ir buvo tiesiog sugniuždytas, kai ši galimybė iš jo buvo atimta. „Galų gale mes sulaukėme teisingumo“, – sakė Mattas. – „Tačiau jaunuoliams gėjams vis dar sakoma, kad jų jau niekas nebelauks, kai tik jiems sukaks 18.“
Ir iš tiesų, BSA sprendimas leisti viešai prisipažinusiems jaunuoliams, nesukakusiems 18 metų, būti organizacijos nariais, nėra logiškas. Jei nieko bloga viešai būti homoseksualiu, kai tau 17 metų, tai kodėl tai taptų problema, kai tau 18-ka ar 25-eri? Ši gynybos linija ilgai netvers. Ir, žinoma, šis kompromisas vargiai galėjo numalšinti Washington Post įtūžį. Laikraštis tiksliai pastebėjo, kad „Amerikos berniukų skautų vadovai tapo morališkai nenuoseklūs“. Vėliau Washington Post išreiškė nuomonę, jog „atstumdama viešai prisipažinusius gėjus [BSA] daro užuominą, kad jie yra pavojingi, potencialūs vaikų išnaudotojai ir tokie grėsmingi smegenų drumstėjai, jog jiems visiškai nėra vietos Amerikos berniukų skautų organizacijoje. [BSA] vadovaujasi klaidinga logika: paaugliai gėjai gali mokytis, augti ir tarnauti – bet tik iki jiems sukaks 18, po to jie virsta grėsme.“ (Washington Post nesivargino paaiškinti, kodėl pederastija yra blogis Katalikų Bažnyčioje, tačiau turėtų būti gėris Berniukų skautų organizacijoje.)
Ponas Comeris, įstodamas į Gėjų ir heteroseksualų susivienijimą, metė iššūkį Berniukų skautų principams ir taisyklėms. Kitaip sakant, užuot laikęsis organizacijos, į kurią įstojo savanoriškai, taisyklių, jis įsigeidė, kad jo paties sukurtoms taisyklėms paklustų Berniukų skautų organizacija. Štai kaip teisingumą supranta ponas Comeris – kiti turi paklusti jo valiai.
Man tai primena štai tokią situaciją: tarkim, užmiesčio golfo klube golfo žaidėjas staiga nutaria priešinga taisyklėms kryptimi įmušti kamuoliuką į aštuntą duobutę. Įsivaizduokime, kad klubo Taisyklių laikymosi komitetas kreipiasi į šį žaidėją ir primena jam šio žaidimo taisykles, o šis atsako: „Oi, bet aš mušiau kamuoliuką pagal savo taisykles, nes aš esu aš.“ „Bet jūs esate šio klubo narys ir jūs žaidžiate šiame klube“, – visai pagrįstai galėtų atsakyti Taisyklių laikymosi komitetas ir priminti nenuoramai klubo nariui, kad jis, stodamas į šį klubą, sutiko su jo taisyklėmis, ir jeigu jis daugiau nebenori joms paklusti, jam belieka išeiti iš klubo. Tai kodėl gi Berniukų skautų organizacija turėtų būti tas vienintelis „klubas“, kurio taisykles gali trypti net tie, kurie vis tiek reikalauja teisės būti jo nariais?
Norisi juoktis skaitant tuos veidmainiškus tekstus, kuriuose aprašomos homoseksualų judėjimo pergalės. Štai žodžiai apie pakantumą kitokiems žmonėms: erelio skautas Zachas Wahlsas, organizacijos „Skautai už lygybę“ įkūrėjas, užaugintas dviejų lesbiečių, mano, kad atėjo metas pokyčiams: „Nėra nieko skautiško nepakantume kitiems žmonėms ir nėra nieko skautiško manyti, kad tavo religiniai įsitikinimai yra svarbesni už kažkieno kito.“
Akivaizdu, kad Z. Wahlsas nesuvokia, jog naujoji politika bus nepakanti kur kas didesniam kiekiui žmonių nei toji, kuri dabar nepakanti viešai prisipažinusiems homoseksualams, ir kad jis ką tik savo tikėjimui suteikė didesnį svorį nei tų kitų žmonių įsitikinimams. Taip pat jis nepaiso fakto, kad, norint tapti skautu, vis dar reikia tikėti Dievą. Kodėl reikėtų leisti skautams turėti tokį išskirtinį reikalavimą? Juk privalu pagalvoti apie ateistus, taip pat norinčius tapti skautais. Negi atimsime iš jų skautystės patirtį dėl tokios paprastos priežasties – jie netiki Dievo? Kodėl gi neprivertus skautų atsisakyti šio savo principo tam, kad ateistai taip pat galėtų eiti į skautų žygius? Iš tikrųjų, tokių precedentų jau esama: Mergaičių skaučių organizacija Didžioje Britanijoje 2013 metų birželį paskelbė atsisakanti pasižadėjimo „mylėti savo Dievą“, o rugsėjo pradžioje šią priesaiką pakeitė į tokią – „būti sąžininga su savimi ir formuoti savo įsitikinimus“. Ketindama į skautus priimti jaunuosius ateistus, Didžiosios Britanijos Skautų draugija planuoja išimti iš skautų priesaikos žodžius „mano pareiga Dievui“. Vyriausiasis skautų vadas Wayne’as Brockas sprendimą priimti homoseksualius asmenis į skautus pavadino „mielaširdingu, rūpestingu ir supratingu“. Ar taip pat vadintinas ir sprendimas atmesti priesaiką Dievui? Ne, šiame sprendime nieko bendra su tais vado išvardytais šiltais jausmais. Tai tebūtų esminio principo, kad tikėjimas Dievą yra ypatingai svarbus ugdant vyrišką charakterį, nuneigimas, o nuneigti jį reikia tam, kad mums būtų sutrukdyta pabėgti nuo homoseksualizmo racionalizacijos.
Štai New York Times žinutė, pasakojanti, kaip kadaise buvę atstumtieji dabar atstumia kitus:
Pensilvanijos valstijoje, Hanoverio miestelyje gyvenanti Allison Mackey turi 5 sūnus: vienas yra erelis skautas, trys – aktyvūs skautai ir mažasis – aštuonerių metų – taip pat ketinęs stoti į skautus. Šeimos pasitarime paaiškėjo, kad visi sūnūs nori išstoti iš skautų organizacijos, jei į ją bus priimami gėjai. „Berniukai skautai yra organizacija, kuri mums patiko tuo, kad joje puoselėjamas vyriškumas ir lyderystė“, – sakė A. Mackey. Tačiau jiedu su vyru nori, kad jų vaikai „būtų auklėjami laikantis tradicinių krikščioniškų vertybių. Antraip būtų sunku laikytis savo principų. Todėl mes turėsime pasakyti jai „ne“. Ši organizacija atsisako savo laisvės.
Apie kokią laisvę kalba ši penkių sūnų mama? Akivaizdu, kad apie laisvę nuo prievolės padėti homoseksulistų judėjimui skleisti savo propagandą visuomenėje. Berniukų skautų vadovai privalo suvokti, jog jie jau prisidėjo prie šio proceso plėtotės, o jis dar tik prasidėjo. Deja, Berniukai skautai buvo paskutinė visuomenei reikšminga JAV piliečių institucija, besipriešinanti homoseksualizmo karo mašinai, kuri vos prieš metus buvo prarijusi JAV kariuomenę. Argi šis pokytis organizacijos politikoje nereiškia, kad ji atsisako drausti homoseksualams stoti į savo gretas? Jei padedi reklamuoti, sutinki su tuo, kas reklamuojama. Kad ir kuo Berniukų skautų vadovai bando pridengti šį savo sprendimą, jis liudija, kad jie pasidavė. Be to, minėtas sprendimas tapo tarsi žalia mėsa, numesta vilkams: jie norės jos dar. Ir naujos porcijos užsimanyta tuoj pat: „Organizacija „Skautai už lygybę“ ir toliau sieks, kad žodis „diskriminacija” daugiau niekada nebūtų siejamas su BSA,“ – pareiškė Zachas Wahlsas . „Šiandienos balsavimas yra svarbi visos šalies jaunųjų gėjų pergalė ir akivaizdus ženklas, kad Berniukų skautų draudimas suaugusiems gėjams tapti šios organizacijos nariais taip pat neišvengiamai bus panaikintas,“ – tarė „Gėjų ir lesbiečių aljanso prieš šmeižtą“ atstovas Richas Ferraro. „Mes ir toliau raginsime korporacijas bei valstybės tarnautojus neremti šios organizacijos, kol klausimas nebus išspręstas.“
Nebus kompromiso – nebus ir pinigų. Anot naujienų agentūros Associated Press, 2013 metų birželio 13 dieną „Bendrovės Caterpillar atstovė Rachel Potts pareiškė, jog Caterpillar Foundation, peržiūrėjusi savo remiamų visuomenės grupių sąrašą, nusprendė [neberemti Berniukų skautų]. Berniukų skautų organizacijos draudimą suaugusiems gėjams tarnauti būrių vadais ji pavadino diskriminuojančiu. R. Potts sakė, jog tokia politika neatitinka paties Piorijos mieste įsikūrusios sunkiosios pramonės mašinų gamintojo antidiskriminacinės politikos.“
Ar atsilaikys Berniukai skautai prieš taip stipriai pučiantį vėją? Jiems teks priešintis laukinei vėtrai, kuriai praūžus mažai kas belieka. Deja, tai buvo puiki organizacija; jai nederėjo padėti kitiems ją žlugdyti. Ji galėjo tęsti kovą, gal ir ne tokią sėkmingą, bet atitinkančią tuos drąsos ir lyderystės principus, kuriuos ši organizacija diegė jauniems žmonėms.
