Edvardas Čiuldė. Moralizavimas čia nepadės, bet bjaurėtis niekas nedraudžia

Tik šį antradienį, pasižiūrėjęs Eurovizijos televizines transliacijas, o ypač Didžiosios Britanijos atlikėjo pasirodymą, galiausiai supratau, ką andai turėjo galvoje Platonas, sakydamas, kad tie pederastai (dabar neprisimenu, ar didysis antikos filosofas pavartojo būtent šį reljefišką žodį, ar jo eufemizmą) krušasi kaip gyvuliai. Neturiu nė mažiausios teisės pasisakyti už visus, tačiau bent man minėta TV transliacija tapo vaizdine čia pacituotų Platonui žodžių iliustracija, prisipažįstu!

Kitas dalykas, kad žodis „vizija“ yra suprantamas kaip ateities vaizdinys, taigi galimai spalvoto brito pasirodymas su homoseksualinį gašlumą demonstruojančių uždarame narve, instaliuotame kaip zoologijos sodo aptvaras, vyrukų kompanija, teikia pretekstą pabandyti įsivaizduoti bent tai – kokį estetinį Europos vaizdinį esame kviečiami pasirinkti, žengdami į ateitį (kas be ko, šis vokalinis pasirodymas labai dera ir gali tapti neseniai Lietuvoje įteisintos šalies strateginės raidos vizijos „Lietuva 2050“, suniekinusios šeimos sampratą, vokaliniu apipavidalinimu arba net savotišku himnu)?

Ar sakote, kad neverta dėl to net pradėti diskusijų, demonstruoti savo pasipiktinimą, nes tai tik pakutentų anos pusės savimeilę, kai net senojo Landsbergio arkliui yra aišku, jog aptariamu atveju pirmiausiai ir buvo siekiama išprovokuoti triukšmingų pasipiktinimų konvulsijas ir taip sureikšminti neskonybės išstatymą ir muzikinį apipavidalinimą scenoje. Tačiau, kaip jau buvo galima spėti iš prieš tai buvusio sakinio, šių eilučių autorius nė iš tolo nesiruošia graudenti publikos, valingai atsisakydamas moralinių užkeikimų tiražavimo ir apsiribodamas tik estetine reikalo puse.

Kaip nepajudinama uola stoviu vietoje, net ir tokiu kraštutiniu atveju kaip aptariamas ekscesas neišsižadėdamas savo jau tikriausiai tūkstantį kartų išsakyto teiginio, kad moralizavimas yra neprotingo santykio tarp žmonių primetimas arba net dar daugiau – moralizavimas galiausiai naikina moralinę pasaulio tvarką.

Kaip sako I. Kantas, moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis.

I. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, kad moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarp jų – politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, kad moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Dar kitaip tariant, tik per postuluojamą laisvės idėją nusakomas moralinės reglamentacijos savitumas tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų įgalina moralinį pasirinkimą suprasti kaip atsakomybės naštą, nes laisvė pagal apibrėžimą ir yra atsakomybės našta, o moralė savo ruožtu yra giliausias laisvės vykdymas.

Kaip ne kartą esu matęs žmonių pasirinkimuose, doras žmogus, nekalbant čia apie tėvų pareigą mokyti savo vaikus perimti bendrabūvio normas ar dvasiškio statuso suteiktą teisę pamokslauti, nebūtinai yra linkęs strimgalviai kitus mokyti doro elgesio, nes supranta savęs pastatymo į aukštesnę moralizuotojo poziciją keblumą ar net nedorumą.

Kitas dalykas yra estetinio skonio sprendinys, nes, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, taigi ir mano supratimas apie grožį ir bjaurumą negali pažeminti kito žmogaus (pretenzija į visuotinumą čia neperauga subjektyvaus pobūdžio, kitaip net moralinio pasirinkimo situacijoje, kur elgesio įprasminimui per laivę kategorinio imperatyvo seka tokiam pasirinkimui suteikia visuotinai objektyvų turinį).

Dabar girdėjau sakant, kad Eurovizija yra draugiškas LGBT bendruomenei įrenginys. Savo ruoštu po minėto antradienio tėvai jau kelia balsą dėl to, kad būtų parengtas išankstinis perspėjimas S raide dėl tokių laidų netinkamumo vaikų ir paauglių kultūriniam prusinimui.

Tai nėra perteklinis puritonizmas, o teisėtas tėvų lūkestis, grindžiamas dorovinio pobūdžio sumetimais ir teisiniais argumentais, ar ne?

Savo ruožtu nuo savęs dar norėčiau pridurti, kad kažkaip tarsi užmiršome, išsiruošę į didžiąją kelionę, kad dar yra toks teisėtas lūkestis kaip estetinės žmogaus teisės, kai turėtų būti draudžiamą net ir suaugusį žmogų per prievartą vimdyti. Todėl, manding, tokie „draugiški“ renginiai turėtų būti iš anksto pažymėti perspėjančiu ženklu dr. hom ar panašiai.

Buvo laikas, kai visa tauta prabudo laisvei, ta proga užkilusi į savo aukščiausiąjį tašką ir drauge pražydusi gražiausiomis spalvomis, o dabar, kaip atrodo bent man, žingsnis po žingsnio leidžiamės į apačią, kai, be visa ko kito, po truputėlį nusistovi estetinės sutemos.

Dėl teiginio iliustracijos, daug netuščiažodžiaujant, užteks pastebėti tik tai, kad gyvename aukštojo meno galutinio žlugimo epochoje, įžengdami pro duris į pasaulį be meno.

 Kartą esu kėlęs klausimą –  „Kodėl geriausi moterų rūbų modeliuotojai yra gėjai?“. Tačiau į klausimą – ar yra koks nors tiesioginis priežastinis ryšys tarp to, kad gėjai galimai yra puikūs rūbų modeliuotojai ir, iš kitos pusės, aukštojo meno žlugimo, tvirto atsakymo dar nežinau…

P. S.

Būtų nuodėmė nepastebėti, kad savo ruožtu Lietuvos atstovo pasirodymas šiųmetiniame Eurovizijos konkurse, padaliję visiems gerą nuotaiką, išsiskyrė paprastumo subtilumu ir skoningumu…