Bendrame laiške prezidentui Džo Baidenui (Joe Biden) 22 valstijų generaliniai prokurorai aiškiai nurodo, kad nepritaria Pasaulio sveikatos organizacijos planuojamai pandemijos sutarčiai. Jie mano, kad susitarimas kelia grėsmę nacionaliniam suverenitetui ir konstituciškai saugomoms teisėms.
Gegužės pabaigoje PSO šalys narės susitinka, kad priimtų sprendimą dėl naujos pandeminės sutarties ir siūlymų keisti tarptautines sveikatos taisykles – sutarties, susilaukusios griežtos kritikos daugelyje pasaulio vietų.
Dabar prieš tai, kad prezidentas Džo Baidenas pasirašytų šią sutartį, susibūrė valstybės kaltintojų grupė. Perspėjama, kad sutartis suteikia „precedento neturinčius ir antikonstitucinius įgaliojimus“ JT sveikatos agentūrai.
Montanos generalinio prokuroro Ostino Nadseno (Austin Knudsen) vadovaujama koalicija rašo Dž. Baidenui, kad nepaisant pirminio projekto pakeitimų, naujausia sutarties versija „vis dar labai problemiška“.
Grupė taip pat tvirtina, kad darbas, liečiantis tarptautines sveikatos taisykles „daugiausia vyko už uždarų durų, nes darbo grupė svarstė šimtus pasiūlymų“.
„Skirtingu mastu šios priemonės grėstų nacionaliniam suverenitetui, menkintų valstijų autoritetą ir keltų grėsmę konstituciškai garantuojamoms laisvėms. Galiausiai šių priemonių tikslas nėra apsaugoti visuomenės sveikatą. Ji perduoda PSO, ypač jos generaliniam direktoriui, įgaliojimus apriboti mūsų piliečių teises į žodžio laisvę, asmens neliečiamumą, judėjimą (ypač tarptautines keliones) ir informuotą sutikimą.“
Taip pat įspėjama, kad siūlomi pakeitimai suteiktų PSO generaliniam direktoriui teisę vienašališkai paskelbti „tarptautinės svarbos visuomenės sveikatos krizę“ vienoje ar keliose šalyse narėse ir kad tokie pareiškimai gali apimti numanomas ar galimas ekstremalias situacijas, kitas nei pandemijos, įskaitant klimato. pokyčius, migraciją, ginkluotą smurtą ar net „nepaprastąsias situacijas“, susijusias su augalais, gyvūnais ar ekosistemomis.
Dar pavojingesnės pasiūlymų versijos suteiktų teisę generaliniam direktoriui nurodinėti, ką reikia daryti reaguojant į paskelbtą krizę. Kitaip tariant, Amerikos išrinkti atstovai nebenustatytų šalies visuomenės sveikatos politikos. Konstatuojama, kad net ir sušvelnintoje versijoje šie pasiūlymai netinkamai perleistų JAV suverenitetą PSO.
Pandemija – pasikėsinimas
Remiamasi pandemijos metu galiojusiomis taisyklėmis, kurias Aukščiausiojo Teismo teisėjas Nilas Gosačas (Neil Gorsuch) apibūdino kaip „didžiausią pilietinių laisvių pažeidimą taikos metu šios šalies istorijoje“.
Tuo pat metu, kai valstybė apribojo amerikiečių laisvę, PSO nesugebėjo patraukti atsakomybėn už melą ir apgavystes pandemijos metu Kinijos komunistų partijos, nurodo grupė.
Pareiškime taip pat pabrėžiama, kad pagal JAV Konstituciją atsakomybė už visuomenės sveikatos politiką nesuteikiama federalinei vyriausybei, tačiau šie įgaliojimai paliekami valstijoms.
Panašu į komunistinę sistemą
Dar vienas įspėjimas yra tas, kad šiuo susitarimu būtų padėti pagrindai pasaulinei stebėjimo infrastruktūrai, kuri tariamai būtų sukurta visuomenės sveikatos labui, tačiau jai būtų būdinga kontrolės galimybė, panaši į komunistinės Kinijos „socialinių kreditų“ sistemą.
Valstijų prokurorai taip pat yra susirūpinę dėl raginimo valstybėms narėms „bendradarbiauti remiantis nacionaline teisę, kad būtų užkirstas kelias dezinformacijai“, t. y. dėl formuluotės, kurią pandemijos metu nuolat naudojo Džo Baideno administracija. Tai ypač pavojinga, atsižvelgiant į tai, kaip pandemijos metu valstybė spaudė ir skatino socialinę žiniasklaidą slopinti žodžio laisvę.
Jūs žinote, kad vyksta rinkimai, galimai žinote, kad vyksta debatų maratonas ir galimai net matėte per LRT ar kitur, kiek daug dalyvių būna tuose debatuose ir koks nedėkingas tai žanras.
Todėl manau, kad mums su Remigijum Šimašium labai pasisekė, jog gavome asmeninius kvietimus iš Vilniaus licėjaus surengti debatus šioje šiemet ir vėl geriausioje Lietuvos mokykloje tiesiog vienas prieš vieną. Kaip suprantu, moksleiviai patys norėjo tikrai skirtingų pažiūrų kandidatų. Ir kas tam gali tikti geriau, negu Nacionalinis susivienijimas ir Laisvės partija – konservatyviausia ir progresyviausia Lietuvos partijos (prokremliškų nevertinu).
Debatai truko virš valandos ir manau, tikrai parodė skirtumus, nors man buvo labai neįprasta girdėti iš buvusio mero tikrai daug gana konservatyvių pozicijų, ypač apie ES Žaliąjį kursą, kurį pasakė, kad remia, bet po to išsakė daug kritikos. Jei klausysite, įvertinsite patys. Aptarėme tikrai labai daug klausimų, nuo grūdų iki ginklų, nuo ekologijos iki partnerystės, kaip man jau įprasta, gana daug kalbėjome ir apie kolonizaciją bei suverenumą. Gal ir aš oponentą kuo nustebinau, matysime.
Noriu labai padėkoti mokyklai – direktoriui Sauliui Jurkevičiui, istorijos mokytojui Algiui Sindaravičiui ir moksleiviams, kurie ne tik norėjo renginio, bet ir gausiai susirinko bei uždavė tikrai labiau suaugusiųjų vertus klausimus. Mokyklos gerą vardą tikrai pateisina.
Jeigu debatai, ar ligšiolinė pažintis su manimi ir Nacionaliniu susivienijimu leidžia apsispręsti rinktis Nacionalinį susivienijimą, birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose balsuokite už paskutinį biuletenyje 15 numerį. Už lietuviškos Lietuvos išsaugojimą.
Kaip atrodo bent man, S. Skvernelis yra įdomus personažas, galima būtų net pasakyti, žmogus – mįslė. Vardan palyginimo pastebėsiu, kad, manding, Čmilytė-Nielsen, Šimonytė ir panašūs politikos išsišokėliai mūsų padangėje yra žmonės be paslapties, kai iš anksto gerai žinai, ko gali iš jų tikėtis (ogi didesnės ar mažesnės kiaulystės, dažniausiai susivedančios į lietuvių tautos paniekinimą), yra lėkšti kaip (norėčiau pasakyti kažką apie pirštus, tačiau palyginimo neužbaigiu dėl savicenzūros sumetimų) politikos personažai. S. Skvernelis neabejotinai išsiskiria tarp tokių politikos nususėlių kaip sudėtingesnės struktūros žmogus.
S. Skvernelis | P. Peleckio (BNS) nuotr.
Ko vertas yra jau jo skulptūrinio formato veidas, savo išsprogusiomis akimis primenantis ateivį iš kitos planetos, ar ne?
Pirmą kartą S. Skvernelį išvydau dar sovietinės TV ekranuose, postringaujantį kažką stulbinančiai įdomaus apie eismo pertvarką… Įspūdis buvo toks netikėtas, tarsi iš tiesų būčiau išvydęs ateivį. Šūktelėjau žmonai į virtuvę, kad ateitų pasižiūrėti ir paliudytų, kad nesapnuoju, nes laidos dalyvis su milicininko antpečiais kalbėjo kaip išmanantis dalyko esmę, protingas, verbalizuotas žmogus. Vis dėlto, primenu, tai buvo laikai, kai daugėjo labai negražių pasakojimų apie to meto milicininkus, kad neva jie sumuša ir apiplėšia į blaivyklą patekusius, taigi pavargusius nuo gyvenimo sovietinius piliečius, o padauginusias svaigalų moteris ir merginas (pasakojama, kad pasitaikydavo net nepilnamečių) prievartaudavo, kol atsibosdavo.
Žinia, S. Skvernelis tapo beveik legenda jau mūsų laikais, apgynęs savo kolegą nuo Dalios Grybauskaitės savivalės (tai buvo taip nuostabu, kad net šiandien apsąla širdis, prisiminus) ir sugebėjęs subtiliai pasišaipyti iš tokios užtūpusios aukštą postą, bet neretai nugrybaujančios Loretos Graužinienės. Tada jis tapo herojumi! Neatsitiktinai Ramūnas Karbauskis jį pasirinko savo partijos rinkiminio sąrašo „veidu“, anas turi uoslę, nieko nesakykite, tiksliai pasirinkti tą, iš kurios charizmos galima būtų pelnyti politinių dividendų.
Pernelyg nesiginčyčiau, jeigu kažkas sakytų, kad vadovaudamas vadinamajai technokratų vyriausybei, S. Skvernelis užsirekomendavo kaip neprastas vadybininkas. Kita vertus, kyla klausimas – ar technokratinis, – jeigu šį žodį išties suprasime konceptualiai, – užsiangažavimas kaip tik nebuvo didžiausia šios vyriausybės bėda, būtent kaip šleifas prasitęsianti iki mūsų dienų ir išstatanti tautą katastrofos akivaizdoje?
Turiu galvoje pirmiausiai Vaido Navicko liudijimus apie tai, kad visoms didžiausioms nesąmonėms, Ingridos Šimonytės vyriausybės laikais jau akivaizdžiai išryškėjusioms kaip nusikaltimo požymius įgyjantys pasirinkimai, starto komandą davė dar S. Skvernelio vyriausybė. Žinoma, kalbame pirmiausiai apie „Ignitis“ privatizavimą ir valingą valdančiosios kastos pasirinkimą Lietuvą užtvindyti migrantų miniomis, tapusioms mūsų šaliai dirbtinai primesta saugumo, identiteto išsaugojimo, o gal jau net paprasčiausio išlikimo problema.
Ar sakote, kad, kas ne kas, o „Ignitis“ privatizavimas buvo racionaliai technokratiniu požiūriu suprastas veiklos optimizavimo pasirinkimas, kai neva privatizacija pagal idėją turėtų užtikrinti didesnį veiklos efektyvumą. Tačiau to meto „Ignitis“ vadovų pasirinkimas pasidovanoti sau įmonės akcijų paketus, kaip atrodo bent man, per šviesmečius yra nutolę nuo laisvosios rinkos etikos supratimo ir greičiausiai primena komandinės ekonomikos išugdyto „ lapė vištidėje“ mentaliteto refleksus. Arba net atsiduoda sukčiavimu taip akivaizdžiai, kad to neįmanoma buvo pridengti net ultreapažangietiškais įmonės vadovų raginimais darbuotojams sudalyvauti gėjų paraduose?
Kaip atrodo bent man, toli gražu ne specialistui, „Ignitis“ yra strateginė įmonė kaip teikianti galimybę elektros energijos transliacijos tinklais užtikrinti socialinio kontrakto tęstinumą, o tokios įmonės privatizavimas primena kažką panašaus į visuomenės sutarties nutraukimą didžiausių išbandymų metu.
Dar daug kas mūsų padangėje buvo optimizuojama – mokyklos, ligoninės… Galiausiai kyla įspūdis, kad minėtosios vyriausybės technokratinį optimizacijos modelį, vedantį į sunaikinimą, buvo (yra) linkusios pritaikyti apskritai lietuvių tautai, pradedant nuo bandymų užtildyti lietuviškos populiacijos balsą tarp kleketuojančių kitaip, nes, kad ir kaip žiūrėtume autochtonai kartas nuo karto gali pasijusti šios žemės šeimininkais, keliančiais valdžiai nepatogius klausimus, yra jautresni apgaulei nei perėjūnų minios, priverstos pasijusti skolininkais juos įsileidusiems.
Tačiau didžiausia bėda ir yra tai, kad čia teisingai ar neteisingai technokratais pavadintiems politikams pritrūksta net užuomazginio pavidalo vaizduotės, kuri leistų įvaizdinti akivaizdžią tiesą, kad visi jų vadybiniai talentai (jeigu tokių būta), karjeros, tarpusavio susitarimai yra mažiau verti nei musės kakutis ant gryčios lango stiklo, jeigu dedamo pastangos neveda į lietuvių tautos interesų atstovavimą ir lietuvybės puoselėjimą, net nekalbant apie pastarosios kadencijos valdžiomenę, atvirai stojusią prieš lietuviškumo išsaugojimo Lietuvos valstybėje pastangas ir žmonių iniciatyvas.
Žinia, toks lietuvybės puoselėjimas ir lietuviškumo išsaugojimas nėra tik kažkoks sentimentas, atliekantis nuo svarbių reikalų, bet yra Lietuvos valstybės egzistavimo substancinis pagrindas, ne kitaip.
Dar daug būtų galima prifantazuoti apie S. Skvernelį, bandant „įsigauti“ į jo tikrą ar tariamą paslaptį, tačiau šydą pradengia ta aplinkybė, kad pirmojo artimas bendražygis yra toks Bakas, andai raginęs atidaryti Lietuvoje visus šliužus Lukašenkos instrumentalizuotai migracijai, ta proga įrodinėjęs, kad taip pasielgti įpareigoja aukštasis europiečio vardas, šiandien, kaip atrodo bent man, jau radęs savo niekingumo pritaikymą ne tik visų aukštųjų žodžių išniekinimui, bent ir kaip subrendęs ar net perbrendęs Ekspertai.eu terpėje ekspertas prie konservatorių partijos. O gal, nesiginčysiu, tokia sielų giminystė čia reiškia tik tai, kad S. Skvernelis nemoka pralaimėti. Technokratai apskritai nemoka pralaimėti, nesugebėdami įsivaizduoti, kad, palyginus su didžiuoju pralaimėjimu, visi mūsų pralaimėjimai iki to „ įvykio“ yra tik dėmesio nevertos gyvenimo smulkmenos.
Po metų ar kitų nuo Lietuvos įstojimo į ES lrt.lt portale publikavau straipsnelį, pavadinimu „Ar Europos Sąjunga yra vien tik technokratinis projektas?“. Per prabėgusius beveik 20-metį mano nuomonė apie aptariamą dalyką pasikeitė taip ryškai, kad nesiūlyčiau skaityti šio straipsnelio jokiu atveju, jeigu ne ta aplinkybė, kad publikacija iš lrt.lt archyvų yra ištrinta tikriausiai dėl to, kad čia per pusę sakinio išsakiau ne iki galo subalansuotą pagal leftistinius korektiškumo kanonus nuomonę apie seksualines mažumas. Toliau ir talpinu tą tekstą, kurį prašyčiau neskaityti, neužsibūti čia, nes mano požiūris į ES, bėgant metams, švelniai tariant, mutavo, kurį atsiversti kaip autorius galiausiai leidžiu tik tiems, kuriems yra įdomu sužinoti – kaip gali būti cenzūruojama ne tik ateitis, bet ir praeitis?
***
Edvardas Čiuldė
Klausimas iš tiesų nevienareikšmis, be to, labai nenorėčiau, jog žodis „technokratinis“ čia būtų suprastas išankstinėje neigiamų konotacijų perspektyvoje. Vardan palyginimo galima prisiminti, jog vadinamoji Sovietų sąjunga iš esmės buvo ideokratinis projektas, kai išplėtoto teroro priemonėmis, sukūrus prievartos sistemą buvo siekiama gyvenimą įsprausti į ideologinių postulatų nubrėžtas ribas. Taigi žodžio „idėja“ reikšmė ne visuomet yra prakilnesnė už žodžio „techne“ (verčiant iš graikų kalbos – sugebėjimas, mokėjimas) reikšmę.
Pradėjęs vienytis kaip Europos anglių ir plieno bendrija, sukūręs Europą kaip bendrąją rinką, šiandien senasis žemynas įteisintu Europos Sąjungos (ES) statusu siekia ne tik ekonominės, bet ir politinės šalių sanglaudos. Kita vertus, galima kelti klausimą, ar dėl to dabar dar aktualesniu tampa europiečio kultūrinės tapatybės klausimas. Įsivaizduoju, kontroversijos sklaidos argumentus, jog kultūrinis savitumas ir skirtumai yra kiekvienos šalies reikalas, nebandant primesti kitiems kokių nors bendrų orientyrų. Dar daugiau! Galima teigti, jog ES nesiekia suniveliuoti tautas kultūriniu požiūriu, o atskirais atvejais, galimas daiktas, teikia paramą šalies kultūrinio savitumo puoselėjimui.
Į tokius kontrargumentus verta įsiklausyti, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, kyla abejonės ar grynasis pragmatizmas gali tapti ta cementuojančia medžiaga, kuri galėtų užtikrinti ilgalaikį naujojo politinio darinio stabilumą.
Pragmatizmas, kuris vis dažniau prasikiša ES šalių bendruomenėje, nesukuria dirvos ilgalaikiam įsišaknijimui. Kaip atrodo bent man, apie tokią įsišaknijimo sistemą būtina pradėti kalbėti iš naujo, nes vadinamoji žmogaus teisių ir laisvių programa pastaruoju metu ES institucijose yra susiaurėjusi iki karikatūrinės ribos, iškilius tokios programos lozungus kažkodėl suvedant išimtinai į seksualinių mažumų teisių užtikrinimo užduotis.
Nepretenduodamas rasti visus tenkinantį atsakymą, čia vis tik ruošiuosi atkreipti dėmesį į istorijos teikiamą pavyzdį, kai Europa buvo natūraliai vienijama bendros kultūros idėjų ir turėjo neprievartinius tokios vienybės įgyvendinimo instrumentus. Kalbu, žinoma, apie viduramžių istorinę epochą, krikščioniško mokymo kultūrinį likimą ir šioje epochoje susiformavusį universitetą kaip idėjų apyvartos vietą.
Nudėvėta tiesa, regis, yra išvada, jog Vakarų kultūros tipas susiformavo krikščionybės išplitimo areale, taigi mėginti priminti šią tiesą, pateikiant papildomus argumentus, atrodytų yra tas pat, kas veržtis pro atviras duris. Tačiau dar gyvai mūsų atmintis saugo tą nesusipratimą, kai ES konstitucinių dokumentų rengėjai atsisakė paminėti krikščionybę kaip europinės kultūros pagrindą. Nesunku suprasti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos pozicija šioje situacijoje iš esmės buvo nulemta labai egoistinių politinių interesų, t. y. to žvalgymosi pro petį į įspūdingai išaugusį skaičių islamo kultūrai priklausančių rinkėjų, dabar – naujųjų šalies piliečių.
Kita vertus, čia dar būtina plačiau aptarti vieną išlygą. Garsus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis argumentuotai ir detaliai yra paaiškinęs, jog religija savaime, o tuo labiau tikėjimo išpažinimas nėra kultūrologinės refleksijos dalykas. Kultūros filosofijos Lietuvoje pradininkas ir daug jo sekėjų tikina, jog religija ir kultūra nėra viena kitos dalys, nors gali daryti įtaką viena kitai. Iš tiesų, kultūrinio veiksmo subjektas, kultūros kūrėjas yra žmogus, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus dalyvavimą. Dabar išpuolė gera proga vėl prisiminti, jog priešdėlis re lotynų kalboje žymi pasikartojimą, kilimą iš naujo, o žodžio religio etimologinis aiškinimas nurodo dvi šio žodžio reikšmes, t. y. manoma, jog ši verbalinė konstrukcija įvardija abipusio ryšio arba, kita etimologinė versija, abipusio surinktumo perspektyvas.
Visiškai sutinkant su šia, ne kartą išsakyta nuostata, vis dėlto nesi drauge dėl to įpareigojamas atsisakyti kultūrologinės religijos temų redukcijos, jeigu tai darydamas suvoki tokio žingsnio sąlygiškumą. Kita vertus, kaip atrodo, kaip tik čia labiausiai tinka prisiminti garsųjį tėvynainį Cz. Miloszą, kuris kartą pareiškė, jog jeigu net yra taip, kad tik žmonija pastatė savąją tilto dalį, kuris galbūt neužbaigtas iš anos pusės dabar kybo virš prarajos, vis tiek tai yra pats didingiausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti.
Kokios krikščionybės idėjos iš tiesų labiausiai akivaizdžiai tapo europinės kultūros skiepais ir tokiu būdu yra vienijančios mus iki šiolei?
Visuomenės kitimo istorinis supratimas užsimezga tik viduramžiais krikščionybės idėjų dėka, yra pagoniškai antikai visiškai svetima visuomenės apmastymo perspektyva. Būtina pažymėti, jog antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko sampratą, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas
Laikas antikoje dauguma atveju buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje vyravo išvada, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas.
Savo ruožtu, krikščionių religija kaip tik ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas ir šiapusinio, laike išsidėsčiusio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje dominavusią ciklinę laiko sampratą, krikščionybė paskelbė, jog laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti istoriškai suprasti visuomenės kitimą. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmąstoma tokios laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą, atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo krikščionybėje puoselėjama transcendencijos idėja.
Kita vertus, ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, kuri pakeitė antikoje dominavusią žmogaus kaip mikrokosmo sampratą.
Biblijinis postulatas, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugoma Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti traktuoti Kūrėją kaip anapusinę, užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus „teritorija“, t. y. žmogus pradedamas įsivaizduoti kaip toks, kuris savo vidujiškumu tarsi pradygsta kosmoso daiktiškumo paviršių. Taigi mutuoja pati vidujiškumo įžvalga, dabar nurodanti ne tiek į vidaus organų dislokaciją (kaip antikoje), kiek į psichologinį bedugniškumą.
Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.
Kita vertus, kyla klausimas, ar pavyks išsaugoti tokį „viduramžišką produktą“ kaip universitetas. Jau yra pastebėta, jog iš mūsų leksikono beveik nepastebimai, bet kažkaip labai staigiai pradingo anksčiau kur reikia ir kur nereikia mojuota universitetinių studijų akademinės laisvės vėliava. Žinia, europinės direktyvos orientuoja universitetus į didesnę komercializaciją, ir čia, kur kaip tik nereikėtų skubėti, mūsų ostapai benderiai, atsiprašau, didieji reformatoriai veržiasi į pirmąsias gretas. Šiandien iš naujo Europos šalyse prasideda diskusijos dėl universiteto likimo, o pirmavimas įdiegiant laisvosios rinkos principus beveik tūkstantmetę istoriją turinčios institucijos veikloje, kaip atrodo, yra tokia pat liūdna lyderystė, kaip ir pirmavimas pagal savižudybių skaičių, emigracijos srautus ir pan. Vadinamoji reforma šioje sferoje liudija tai, jog valdžią įgiję nekantrūs žmones viską gali suvelti taip, jog niekas nesugebės atpainioti iki pasaulio pabaigos.
Universiteto idėja tūkstantmetėje istorijoje visų pirma buvo siejama su požiūriu į filosofijos studijas, apibrėžiama per tokių studijų prioritetą. Šiandien dauguma profilinių Lietuvos universitetų, siekdami išgyventi, mažina bendrojo lavinimo, humanitarinių dalykų, taigi ir filosofijos studijų apimtis, universitetą paversdami aukštąją profesine mokykla.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras išplatino reikalavimą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT) nedelsiant nutraukti akademinės bendruomenės narių persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.
Reikalavime, kuris taip pat adresuotas šalies Prezidentui Seimo nariams, politinėms partijoms, Lietuvos Mokslų akademijai (LMA) bei Vytauto Didžiojo universitetui (VDU) nurodoma, jog LGKT pradėjo tyrimą dėl VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojos, profesorės, daktarės Birutės Obelenienės pedagoginės mokomosios metodinės medžiagos (Mokomoji medžiaga) moksleiviams ir mokytojams apie lytiškumo ugdymą.
Tyrimas pradėtas pagal anoniminį skundą, kuriame Anonimas skundžiasi, esą Profesorės Mokomoji medžiaga „prieštarauja“ moksliniams tyrimams ir galimai diskriminuoja lyties ir lytinės orientacijos pagrindu.
LGKT raštu pateikė VDU vadovybei klausimus, kurių turinys rodo, jog LGKT, pažeisdama Konstitucijos 29 str., kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, dėl pasaulėžiūrinio ginčo šališkai ėmė ginti tik Anonimo teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Reikalavime pabrėžiama, kad pagal Konstituciją bažnyčios laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Lietuva yra pasirašiusi tarptautines sutartis su Šventuoju Sostu, vienoje kurių (2000-05-05 sutartyje) nustatyta, jog Katalikų Bažnyčia gali užsiimti dvasiniu-religiniu lavinimu universitetuose ir kitose aukštojo mokslo institucijose.
Taigi Profesorės Mokomoji medžiaga „Katalikiškos lytiškumo ugdymo gairės“ yra parengta vadovaujantis Bažnyčios doktrina. Šią medžiagą 2009 m. gruodžio 30 d. patvirtino Lietuvos Vyskupų Konferencija. Atitinkamai LGKT negali kvestionuoti nei Bažnyčios doktrinos, nei Lietuvos Vyskupų Konferencijos aprobuotos Mokymo medžiagos. Daroma išvada, kad LGKT prieštaraudama tarptautiniams susitarimams, ir laikydamasi konfrontacinės nuostatos Katalikų Bažnyčios ir Vatikano atžvilgiu bei viršydama savo kompetenciją siekia įtvirtinti visuomenėje asmens pažiūrų ir įsitikinimų sklaidos laisvės cenzūrą,
Tokios konfrontacijos laikosi ir Laisvės partijos atstovė Seime Morgana Danielė, socialiniuose tinkluose dalindamasi mintimis apie vyro ir moters lytinį aktą, viešai darydama spaudimą VDU administracijai atleisti Profesorę iš darbo, pradėti jos persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus (retoriškai klausdama, ar tokie dėstytojai gali dirbti universitete?).
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad LGKT pradėjusi minėtą tyrimą pagal Anonimo skundą, siekia išplėsti Anoniminių skundų taikymą. Anoniminio skundo pagrindu susidorojimo metodai yra lengvai atpažįstami SSRS okupaciją išgyvenusiems ir komunistinio totalitarinio režimo realijas prisimenantiems Lietuvos gyventojams.
Pabrėždamos, kad Konstitucijos 42 straipsnis laiduoja, jog <Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi>, jog reikalauja LGKT nedelsiant nutraukti Profesorės persekiojimą, kaip prieštaraujanti pagrindinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamoms žmogaus teisėms ir laisvėms.
Prašo Seimo laikinąją grupę „Už šeimą“ viešai apsvarstyti Seimo narės M. Danielės neetišką ir piktnaudžiaujantį elgesį Profesorės atžvilgiu ir dėl to kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją.
Prašo Lietuvos Mokslų akademiją surengti mokslinį kongresą, konferenciją ar simpoziumą ir šiuo klausimu pateikti išsamias rekomendacijas Lietuvos aukštosioms mokykloms ir švietimo įstaigoms.
Kviečia VDU Senatą ir Tarybą principingai ginti VDU autonomiją, neleisti, kad VDU įsivyrautų kitaminčių persekiojimo „kultūra“, sėjanti visuomenės supriešinimą ir tarpusavio neapykantą.
Dokumento autoriai ragina Lietuvos politines partijas principingai reikalauti, kad asmenims, ideologiniais tikslais persekiojantiems kitaminčius, būtų ribojamos karjeros galimybės valdžios ir valstybės valdymo įstaigose. Pažymima, kad kitaminčių persekiojimą toleruojančių politinių partijų veikla, priešinga jų deklaruojamiems tikslams, prilygintina žmonių apgaudinėjimui ir turi būti viešinama visuomenei, – teigiama dokumente.
Reikalavimo kopijos siunčiamos Lietuvos Vyskupų konferencijai, Seimo nariams, Vyriausybei, Švietimo ministerijai, Vatikano seminarijų ir universitetų studijų Kongregacijai, Krikščionių darbuotojų ir aukštųjų mokyklų profesinėms sąjungoms, Mokslininkų sąjungai ir aukštosioms mokykloms
Reikalavimą pasirašė Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininkas.
Teatras suburia draugus premjera. Foto Martyno Aleksos
Pirmąkart gegužės mėnesį minint Vaiko dieną, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šeimynose globojamus ir dienos centrus lankančius vaikus pakvietė į ekskursiją po teatro užkulisius.
Tai ne pirma tokia teatro socialinę atsakomybę ir rūpestį sudėtingo likimo vaikais atskleidžianti akcija: kone kasmet jie kviečiami apsilankyti teatro renginiuose ir spektakliuose. Štai ir praėjusį savaitgalį 20 šeimynose globojamų vaikų nemokamai apsilankė orkestro pučiamuosius instrumentus patraukliai pristatančiame edukaciniame muzikiniame vaidinime „Teatras suburia draugus“.
Ekskursijų po teatro užkulisius metu jaunieji teatro žiūrovai supažindinami su teatro gyvenimu: pamato, kur spektakliams gaminamos dekoracijos, kur siuvami ir saugomi artistų kostiumai, pasivaikšto visas scenos paslaptis menančiais užkulisių takais. Tokiose ekskursijose LNOBT vien šiais metais jau pabuvojo daugiau kaip du tūkstančiai Lietuvos vaikų.
„Nūdienos vaikų klausimai ekskursijos gidui būna labai tikslūs, konkretūs ir neretai susiję su technologijomis. Pavyzdžiui, moksleiviai domisi, kodėl orkestrantai grodami vis dar seka natas popierinėse partitūrose, o ne naudojasi šiuolaikinėmis planšetėmis, kiek kvadratinių metrų ploto scenoje tenka vienam artistui arba kodėl kabinamos dekoracijos negali viršyti nustatytos svorio ribos, – pasakoja kartais pati ekskursijas po teatrą moksleiviams vedanti LNOBT meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.
Ji pastebi, kad kuo jaunesni vaikai pradeda lankytis renginiuose – tuo daugiau šansų teatrui „užsiauginti“ naują žiūrovų kartą. Būtent todėl LNOBT jau šeštą sezoną sėkmingai plėtoja žaismingą kūdikiams skirtų koncertų ciklą „Muzika mažoms ausytėms“, o paūgėjusius kviečia į daugiau žinių apie muziką suteikiančius pasimatymus – tokius, kaip neseniai pradėtas rodyti ir jau ne viename Lietuvos miestelyje viešėjęs spektaklis „Teatras suburia draugus“.
Įrodyta, kad klasikinės muzikos klausymas skatina vaikų smegenų vystymąsi. Tad LNOBT veikla prisideda prie to, kad ateities kartos užaugtų jautresnės ir sąmoningesnės.
„Savaime suprantama, vaikai į teatrą neateina vieni, todėl jiems skirti edukaciniai renginiai padeda pritraukti, sudominti operos, baleto žanrais ir juos atlydinčius suaugusius. Šito irgi nereikėtų pamiršti“, – akcentuoja J. Skiotytė-Norvaišienė.
LNOBT rūmuose veikia ir dvi mažuosius lavinančios meno studijos, kurių auklėtiniai dalyvauja teatro spektakliuose: tai klasikinio ir modernaus šokio kolektyvas „Polėkis“ (vadovė Indrė Pačėsaitė) bei Vaikų operos studija (vadovė Samanta Bielskytė). Rugsėjį jos abi lauks naujų šokėjų ir dainininkų savo užsiėmimuose.
Ukraina surengė didelę ataką prieš Rusiją, kurios metu buvo panaudotos mažiausiai devynios JAV ATACMS (armijos taktinės raketų sistemos) ir maždaug 60 bepiločių orlaivių.
Pasak naujienų agentūros „Interfax”, šeši bepiločiai orlaiviai nukrito netoli naftos perdirbimo gamyklos teritorijos pietinėje Slaviansko srityje ir nutraukė jos veiklą, o trys bepiločiai orlaiviai buvo numušti virš Belgorodo srities.
Raketos ATACMS buvo paleistos virš Krymo, kuriame padažnėjo išpuolių po Rusijos prezidento Vladimiro Putino surengtos 2022 m. vasario mėn. invazijos į Ukrainą. Kijevas žada susigrąžinti šią teritoriją.
Rusijos gynybos ministerija nurodė, kad sunaikino ATACMS, „vieną UAV [nepilotuojamą orlaivį] virš Krymo Respublikos teritorijos, tris UAV – virš Belgorodo srities ir sunaikino arba užblokavo 57 UAV virš Krasnodaro krašto”.
Ukraina teigia, kad juos panaudojo siekdama sunaikinti Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemą S-300 per praėjusios savaitės ataką prieš Belbeko aerodromą Kryme.
Buvęs bataliono „Aidar” vadas Jevhenas Dykyi ketvirtadienį sakė: „Smūgiai Belbekui yra ATAKMS – tos pačios 300 kilometrų (186 mylių) ATAKMS, kurių taip ilgai reikalavome iš [prezidento Joe] Bideno ir dėl kurių jis pagaliau nusileido.”
Ukraina pranešė, kad gegužės 17 d. naktį numušė 37 Rusijos paleistus atakos bepiločius orlaivius „Shahed-131/136. Teigiama, kad jie buvo sunaikinti virš Kijevo, Odesos, Nikolajevo, Sumų, Vinicos, Žytomyro, Čerkasų ir Chersono po to, kai buvo paleisti iš Primorsko-Achtarsko ir Kursko sričių Rusijoje.
Taip Ukrainos karinių oro pajėgų vadas Mykola Oleščukas, kuris apie ataką paskelbė „Telegram” teigia, kad..: „Atremiant Rusijos oro ataką dalyvavo oro pajėgų naikintuvai ir priešlėktuvinės raketinės pajėgos, Ukrainos gynybos pajėgų mobiliosios ugnies grupės ir elektroninės kovos padaliniai”.
Odesos gubernatorius Olehas Kiperas tvirtino, kad regione sunaikinta 20 bepiločių orlaivių. Jis rašė „Telegram”: „Odesos rajone krintančios nuolaužos apgadino administracinį pastatą. Odesoje nuolaužos nukrito į gyvenamojo rajono kiemą. Laimei, sužeistųjų nebuvo”. Nė viename iš regionų apie nukentėjusius nepranešta.
Tuo tarpu,kaip pranešama, specialusis Ukrainos sienos apsaugos dalinys „Feniksas” sunaikino Rusijos šaudmenų sandėlį Bachmuto sektoriuje.
Ukrainos valstybės sienos apsaugos tarnyba savo interneto svetainėje rašė: „Naktį pasieniečiai, pasitelkę „Vampyrą” [droną], sunaikino šaudmenų sandėlį, automobilius „Ural” ir UAZ, smogė okupantų pozicijoms ir slėptuvėms. Priešas nuo „Fenikso” nepasislėps”.
Kovo mėnesį JAV paragino Ukrainą nutraukti smūgius Rusijos energetikos infrastruktūrai, nerimaudamos dėl eskalacijos ir pasaulinių naftos kainų kilimo, – rašo laikraštis „The Financial Times”, cituodamas tris su diskusijomis susipažinusius asmenis.
Tuo metu JAV nacionalinio saugumo taryba laikraščiui sakė: „Mes neskatiname ir nesudarome sąlygų išpuoliams Rusijos viduje”.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tiesiogiai į straipsnį nereagavo, tačiau neseniai „Pravda” citavo jo žodžius, kuriais jis užsipuolė JAV dėl jų ginklams taikomų apribojimų.
„Nemanau, kad turėtų būti kokie nors draudimai, nes kalbama ne apie Ukrainos puolimą naudojant Vakarų ginklus Rusijos teritorijoje. Tai yra gynyba. Lygiai taip pat kaip prevencinės sankcijos, kurias aptarėme prieš plataus masto invaziją. Tai yra tas pats dalykas. Tai yra įspėjimas [Rusijai]. Jie savo vidaus pasienyje beveik neturi civilių gyventojų. Dėl akivaizdžių priežasčių.”
Šiais metais Vaiko dieną šventėme trečiąjį gegužės penktadienį. Vaikų teisių gynimas yra patvirtintas tarptautiniuose dokumentuose. Bene svarbiausias iš jų yra Vaiko teisių konvencija. Lietuva prie jos prisijungė 1992 m. ir įsipareigojo įgyvendinti jos nuostatas, tarp kurių – ir įsipareigojimas kovoti su fiziniu vaikų baudimu. Šalių, kuriose įstatymais uždraustas fiziškai bausti vaikus, vardinimas užimtų kelis puslapius.
Regis, įstatymų, draudžiančių fiziškai bausti vaikus ir pasaulyje, ir Lietuvoje turėtų pakakti, bet Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas 2024 m. pareiškė susirūpinimą dėl vis dar dažno vaikų fizinio baudimo.
Rūpintis yra kuo, nes valstybinė statistika rodo, kad 2022 metais dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių 10,3 proc. buvo nepilnamečiai. Teisiškai užfiksuotas smurtas – tarsi ledkalnio viršūnė. Po ja slepiasi į fizines bausmes žvelgiantys atlaidžiai ir meiliai vaikų mušimą vadinantys „beržine koše“, „auklėjimu dirželiu“, „įkrėtimu į kailį“ ar panašiai. Savitai mąstančiu (gal išvis nemąstančių) buvo visada ir visur. Gal juos paskatintų mąstyti faktai ir skaičiai.
Apklausoje, reprezentuojančioje Lietuvos gyventojų patirtį, užduotas klausimas: „Ar vaikystėje buvot fiziškai bausti? Dažnai, retkarčiais, labai retai (1-2 kartus), nebausti?
Ne vienam skaitytojui skaičiai ir procentai atrodo neįdomūs. Todėl tiesiog apibendrintai galima pasakyti: du iš penkių Lietuvos piliečių vaikystėje gana dažnai „ragavo beržinės košė“, trys iš penkių jos beveik ar net ir visai išvengė. Be to, lygių teisių visuomenėje berniukams kliuvo pastebimai labiau nei mergaitėms.
Nenuostabu, kad savą patyrimą žmogus linkęs laikyti visiems tinkama ir netgi pageidautina. Maniusių, kad saikingos fizinės bausmės vaiko nepagadins, o padės jį išauklėti, paminėtoje apklausoje buvo daugiau nei pusė. Visų pirma, jiems ir skiriamas šis tekstas.
Regis, visi tėvai nori, kad jų vaikai džiaugtųsi laiminga vaikyste ir užaugtų laimingais žmonėmis. Gražūs norai vertingi patys savaime. Vis dėlto pasikliauti vien likimu nėra protinga, geriau ugdyti psichologines savybes – optimizmą, geranoriškumą kitiems, smalsumą, atvirumą, kūrybiškumą ir kt., – kurios leis laimingai gyventi. Regis, dauguma tėvų sutiktų su tokiu požiūriu. Tačiau realybėje pernelyg dažnai labiau nei šių savybių ugdymu rūpinasi savo ramybe ir tyliu vaikų klusnumu. Todėl ir užaugina nuolat susirūpinusius, susiraukusius bei nelaimingus žmones.
G.Navaitis
Jei kam atrodo, kad priminimas apie laimingo žmogaus ugdymą tėra gražios kalbos – pereikim prie apskaičiavimų. Nesunku sugretinti minėtų apklaustųjų laimingumo lygį šiandieną ir jų vaikystės patirtį. Suprantama, „laimės lygio“ rodiklis priklauso ne tik nuo vaikystės patirties. Suprantama, kad niekada vaikystėje fiziškai nebaustas Petriukas, susirgęs sunkia liga, nebesidžiaugs gyvenimu. Bet jei aptarinėsim ne atskirus atvejus, o didesnes žmonių grupes, atsiskleis ryšys tarp ugdymo vaikystėje ir suaugusio laimės.
Tarp apklaustųjų, kurie pristatomame tyrime priskirti aukščiausio laimingumo grupei, atsakiusių, kad juos baudė retai, buvo 23,1 proc., o 44,4 proc. atsakė, kad fiziškai išvis nebuvo bausti. Žemiausio laimingumo lygio grupės apklaustųjų atsakymai pasiskirsto atitinkamai: 26,8 proc.; 28,1 proc. Skirtumai statistiškai reikšmingi.
Todėl išgirdus išdidžiai samprotaujant: „Mane negailėdami lupo, o aš doru žmogumi išaugau“ pagrįstai galima atsakyti: „Gal ir doru, bet mažiau laimingu nei tie, kurie nebuvo mušti“, o vis dar mėgstamą patarlę pakeisti ir sakyti: „Už vieną nemuštą – dešimt muštų duoda.“
Neverta ginčytis, ar fizinės bausmės yra ugdomasis poveikis. Verta pamėginti sužinoti, ką jos ugdo. Atsakymas žinomas – ugdo autoritarinę asmenybę.
vėl bandoma suprasti, kodėl milijonai rusų nuolankiai pritaria Putino svaičiojimams, kodėl nekenčia laisvų šalių ir žūsta Ukrainoje.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo bandoma suprasti, kodėl išsilavinusi, turinti žymių mokslininkų, filosofų, menininkų, vokiečių tauta pasidavė nacizmo ideologijai, pritarė ar abejingai stebėjo milijonų žmonių žudymą. Šiandieną tokie tyrimai vėl tapo itin aktualūs, nes vėl bandoma suprasti, kodėl milijonai rusų nuolankiai pritaria Putino svaičiojimams, kodėl nekenčia laisvų šalių ir žūsta Ukrainoje.
Psichologai, atsiliepdami į panašius klausimus, pasiūlė autoritarinės asmenybės sampratą. T. Adorno ir jo bendradarbiai apibūdindami tokią asmenybę nurodė, kad ji pasižymi nepakantumu kitoniškumui, silpnumo netoleravimu, pritarimu griežtoms bausmėms, nuolankumu autoritetams bei linkęs pasiduoti prietarams ir stereotipams.
Jų surinkti duomenys parodė, kad autoritarizmo ištakos griežtoje vaikų kontrolėje ir baudime, reikalavimuose besąlygiškai paklusti tėvų nuomonei, sekti jų vertybėmis. Autoritarišką asmenybę ugdo ir tėvų emocinis atsiribojimas nuo vaiko.
Taip auklėtas vaikas užaugęs į valdžios atstovą žvelgia tarsi į tėvą ir nesvarstydamas vykdo jo nurodymus. Autoritariški žmonės nedrįsta pripažinti savo neigiamų jausmų – pykčio, nusivylimo, liūdesio, agresyvumo.
Gyvenantys nuslopintų, nepripažintų net sau jausmų pasaulyje nesijaučia saugūs, todėl perdėtai rūpinasi savo galia, o ją sieja su statusu bei valdžia. Slopinamas priešiškumas aplinkiniams turi kokiu nors būdu būti „išliejamas“. Vaikystėje tėvai pasako ką laikyti „blogiečiu“, ko nekęsti, suaugus nuslopintas, neišreikštas priešiškumas nukreipiamas „tėvo – vado“ nurodyta linkme.
Lygybės autoritarinė asmenybė nesuvokia ir ja nesivadovauja. Vaikystėje ji buvo verčiama besąlygiškai paklusti, į ją žvelgta tarsi į blogai dresiruotą žvėrelį, jo nuomonė niekam nerūpėjo. Suaugusi ji taip pat elgiasi su kitais – arba verčia paklusti jai, arba nekritiškai priima stipresnio nurodymus. 21 a. tokie žmonės ir patys nebus laimingi ir kliudys kurti sėkmingą Lietuvą.
Pakalbėkime šįkart rimtai ir dalykiškai apie tvariosios energetikos problemas. Tiksliau, vieną specifinį aspektą.
Senesniems skaitytojams daug kas kartosis, aš daug kartų minėjau šias problemas. Bet noriu šį kartą išdėstyti nuosekliai ir suprantamai visiems.
Kame yra pagrindinė energetikos strategijos problemų šaknis?
Ji yra labai labai paprasta – tvariosios, „atsinaujinančios“ elektros gamybos modelis yra netvarus ekonomiškai. Tiksliau, – kol apimtys yra pakankamai mažos, tai bala nematė. Jis pilnai gali veikti. Net su ta fiktyvaus „pasaugojimo“ schema. Bet mes iš šito etapo jau baigiame išaugti.
Modelio netvarumą supranta kiekvienas, kas nors truputuką yra įsigilinęs. Netgi didžiausi „atsinaujinančios“ energetikos lobistai. Netgi tas pats Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius. Aš dažnai pašiepiu jį ir jo pozicijas. Bet, teisingumo dėlei, reikia pasakyti ir vieną pagiriamąjį žodį jam: jis bent neslepia, kad problema egzistuoja. Tikra, didelė, struktūrinė „atsinaujinančios“ energetikos problema. Tik tiek, kad jo (o taipogi ir visų parlamentinių partijų) siūlomi sprendimai yra visiškai ne sprendimai, o veikiau būdai problemą dar labiau gilinti, ir kišti papildomas lėšas tol, kol „atsinaujinančios“ energetikos burbulas sprogs su fejerverkais.
Tikriausiai jau visi girdėjote apie tai: mūsų elektros tinklo operatorius jau dabar nebepajėgia susidoroti ir prijunginėti naujai įrengtų saulės elektrinių. Ir čia tikrai ne tik mūsų, ir netgi ne tik specifinė ES „žaliojo“ kurso problema. Čia yra labai globali problema, kylanti iš pačios „atsinaujinančių“ elektros gamybos šaltinių, visų pirma saulės ir vėjo elektrinių, prigimties.
Elektros tiekimo tinklui pritaikyti prie nepastovių, geografiškai paskirstytų gamybos šaltinių reikia grandiozinių investicijų. Jos neįmanoma išspręsti šiek tiek daugiau investuojant į elektros diegimo tinklą. Jos neįmanoma išspręsti netgi daug investuojant į elektros diegimo tinklą, ir kaupiklius. Ką daryti užsispyrusiai ragina lobistai.
„Atsinaujinančiais“ šaltiniais, visų pirma saule ir vėju, plius milžiniškomis kaupiklių fermomis paremtas elektros tiekimo tinklas gal ir būtų šioks toks kreivas, šleivas, itin brangus ir nelabai patikimas sprendimas labiau saulėtuose kraštuose. Nors, kaip rodo kokios nors itin progresyvios, ir itin daug į „atsinaujinančią“ energetiką investuojančios Kalifornijos valstijos pavyzdys, ir ten susiduriama su didelėmis problemomis. Dėl ko tenka toliau deginti ir dujas (vis dar didžiausia dalis Kalifornijos elektros pagaminama dujinėse elektrinėse), ir anglį, ir pratęsinėti paskutinės senutės neuždarytos branduolinės jėgainės eksploatacijos terminus, ir t.t.
Mūsų geografinėje platumoje kažkokie siekiai pasikliauti vien saule ir vėju, plius investicijomis į kaupimo įrenginius, apskritai yra pavojinga utopija, balansuojanti ant beprotybės ribos.
Mūsų deklaruojmi tikslai (ir įsipareigojimai) dėl visiško energetikos „dekarbonizavimo“ ir NET ZERO yra tiesiog nerealūs. Jie nerealūs, kaip jau minėjau, net gerokai palankesnėse „atsinaujinančiai“ energetikai šalyse, su daugiau metinių saulėtų dienų, jūros pakrančių, kalnų ir kalnų upių, ir t.t.
Mūsų geografinėje platumoje kažkokie siekiai pasikliauti vien saule ir vėju, plius investicijomis į kaupimo įrenginius, apskritai yra pavojinga utopija, balansuojanti ant beprotybės ribos. Toliau užsispyrusiai vykdoma saulės energijos skatinimo politika apskritai yra tiesiog groteskiškai neefektyvus ir neracionalus lėšų švaistymas. Sąlygotas tiek sektantiškos ES politikos ir mūsų įsipareigojimų tai politikai, tiek ir lobistų gobšumo.
Netgi dabar, jau esant akivaizdžioms problemoms su naujų elektrinių prijungimu, toliau dalinamos subsidijos įsirenginėti saulės elektrines (iki 500 kW galios, kas nėra taip mažai) ne tik fiziniams asmenims, bet ir smulkioms įmonėms.
Jau dabar vos ne kasdien spaudoje mirga pranešimai, kaip kažkas pasistato ar ketina pasistatyti saulės elektrinę, ir nustėra pamatę ESO sąskaitas ir sąlygas dėl prijungimo prie tinklo.
Aišku, – tokiais atvejais visų pirma visi puola grūmoti ESO dėl aplaidumo ir grobuoniškumo. Kai kuriais atvejais, reikia manyti, pasitaiko ir to.
Bet, ko daugelis nesupranta, ir ko tinkamai nepaaiškina tvarumo bei „atsinaujinančios“ energetikos lobistai, elektros tiekimo tinklas – tai ne kažkokia juoda dėžė, kur galima bet kada ir bet kur kažką įjungti, išjungti, sumažinti/padidinti prijungtų pajėgumų galią ir taip toliau.
Elektros tiekimo tinklas yra sudėtinga sistema, sudaryta iš pastočių, transformatorinių, aukštos ir žemos įtampos perdavimo tinklų, dabar jau ir pramoninių baterijų parkų, ir taip toliau. Kažkur tai trumpam atsiradus pertekliui, jo taip lengvai nenugabensi ten, kur trūksta. Istoriškai Lietuvoje, savaime suprantama, elektros tiekimo tinklas buvo statytas ir pritaikytas prie pagrindinių gamybos pajėgumų – Elektrėnų, Ignalinos, Kruonio, ir t.t. Į mūsų tinklo pritaikymą prie besikeičiančių gamybos ir vartojimo tendencijų ir taip kasmet yra investuojami šimtai milijonų eurų. Bet to toli gražu neužtenka.
Atsirandant vis daugiau nepastovių saulės elektrinių pajėgumų, elektros tinklo problemos ir investicijų poreikis auga eksponentiškai. Tų investicijų niekada nebus gana. Šito jums tikrai nepapasakos lobistai, kai pasakos, kokia pigi yra saulės elektrinės gaminamos elektros savikaina.
Taip, atsiribojus nuo viso būtino konteksto, tai yra būtinų investicijų į tinklą ir saugojimą, „atsinaujinanti“ elektros energija yra pigi. Labiausiai dėl dempinginės kiniškos įrangos ir perteklinių gamybos pajėgumų Kinijoje. Bet jau dabar saulėtomis dienomis, šviesiausiu paros metu elektros kaina dažniausiai yra nulinė ar net minusinė. Labai greitai tinklo operatoriai bus priversti tiesiog atjungti saulės elektrines. Reikia įsisąmonint tokį faktą: Lietuvoje ir taip 4–5 metų mėnesius saulės elektrinės stovi praktiškai tik dėl grožio, nes neužtenka saulės. Tai įsivaizduokite, kai teks periodiškai atjunginėti ir šviesiuoju metų laikotarpiu… Liks labai mažai laiko metuose, kuomet saulės elektrinės galės prasmingai dirbti.
Šitoj vietoj daugelis dar bandytų vėl minėti „žaliąjį“ vandenilį. Atskira plati tema. Apie tai kitą kartą…
Kitas techninis momentas, kurio visuomenei nepaaiškina lobistai: nepastovius „atsinaujinančios“ energetikos pajėgumus tinkle turi dubliuoti kitokios, dažniausiai dujinės, „greito starto“ elektrinės. Kurias reikia pastoviai tai paleisti, tai sustabdyti. Žymiai efektyvesnės yra pastoviai veikiančios kombinuoto ciklo elektrinės. Taigi, bendrai paėmus supaprastintą ir lokalizuotą pavyzdį, tiesiog pakeitus vėjo elektrinę ir ją dubliuojančią „greito starto“ dujinę į vieną pastoviai veikiančią modernią kombinuoto ciklo dujinę elektrinę, – viskas gautųsi ne tik pigiau ir paprasčiau. Netgi CO2 pėdsakas sumoje tikriausiai gautųsi mažesnis…
Čia tik vienas eilinis neracionalaus mąstymo pavyzdys. Jų yra begalė.
Pabaigai – tai yra politinė reklama. Artėjančiuose EP rinkimuose Lietuvai būtinai reikia turėti atstovą, kuris būtų pasirengęs su kitomis sveiko proto jėgomis EP kovoti prieš „žaliojo“ kurso sektantų fantazijas. Pilnas elektros gamybos ir bendrai ekonomikos „dekarbonizavimas“ nėra nei realistiškas, nei racionalus. Dabar dar galima kažkuriuos momentus pristabdyti. To tikrai nedarys nė vienos iš dabartinių parlamentinių partijų atstovai.
Agresorius antrą naktį iš eilės Ukrainos teritorijoje surengė smūgius Shahedais, ukrainiečiai numušė visus 37 „mopedus“. Vėl rusai atakos aikštele nesirinko gerokai patogesnio Krymo, o dronus leido iš Kursk ir Krasnodar sričių. Tai, kad ir čia agresorius negali jaustis saugus rodo šios nakties Ukrainos pajėgų smūgiai Krasnodar srityje – sėkmingai su dronais buvo atakuoti Kushchevskaya karinis oro uostas ir Slavyansk na Kubani esanti naftos perdirbimo gamykla (beje, ši gamykla atakuojama jau ne pirmą kartą). Taip pat buvo smogta Vyborg degalų saugyklai (beveik 1000 km nuo kontaktinės linijos).
Kharkiv kryptis.
Situacija kontaktinėje linijoje dinamiška. Lyptsi sektoriuje rusai šiek tiek pastūmė ukrainiečius į pietus. Tuo tarpu Vovchansk situacija tampa sudėtinga. Kai kuriuose telegram kanaluose teigiama, kad okupantai užėmė miesto ligoninės pastatus (labai tikėtina apleistus, nes jau kuris laikas vyko civilių evakuacija). Šie pastatai ne tik patogus objektas gynybai netoli miesto centro, tačiau ir yra prie pat tiltų per Vovcha upę, kurie veda tiesiai į pramoninį rajoną. Ukrainos gynėjai reaguoja į situaciją – rusų užimtą objektą atakavo jų aviacija (su JDAM bombomis). Tai būtų labai įdomus posūkis, nes parodytu rusų oro gynybos skyles ir/ar sąveikos trūkumą. Savo ruožtu, rusai taip pat su aviacija ir MLRS smūgiuoja kontaktinėje linijoje ir Kharkiv.
Ukrainos viešoje erdvėje vis aštrėja diskusijos dėl neįrengtos gynybinės linijos Kharkiv kryptyje, kur buvo galima lengvai prognozuoti rusų puolimą. Faktai tokie, kad Lyptsi sektoriuje gynyba įrengta tik dalinai, o prie Vovchansk iš esmės jos nebuvo. Pagrindinė Ukrainos gynybos linija eina 15 km nuo sienos dėl nuolatinių rusų artilerijos apšaudymų. Visiškai sutinkame su ukrainiečių oficialiais pareigūnais ir analitikais, kad įrenginėti gynybos liniją reikia atsižvelgiant į savo sumanymą, priešo galimybes, vietovę ir kitus faktorius, o ne aklai palei valstybių sieną. Tačiau kaip ten bebūtų, vargu ar mūšiai Vovchansk su gana realia perspektyva netekti miesto yra Ukrainos plano dalis, kuriam buvo ruoštasi. Išmokta pamoka mums – gynybinės pozicijos tai civilių ir karinių pajėgų bendradarbiavimo rezultatas. Kariškiams (pvz. tam tikram batalionui) neužteks pajėgumo ir resursų kokybiškai ir giliai įsirausti į žemę, o inžinerinio bataliono ar pulko visuose ruožuose tikrai neužteks. Čia mūsų galva didžiulį vaidmenį turėtų vaidinti steigiamos komendantūros, kurios telktų resursus (rekvizuotu juos) ir sąveikaujant su manevriniais vienetais atlieptų jų poreikius gynyboje.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius dar šiek tiek pasigerino pozicijas prie Krokhmalne.
Lyman. Be pakitimų.
Syversk. Rusai koncentruoja vienetus Bilohorivka ir Rozdolivka ruožuose bei labai intensyviai bando pralaužti Ukrainos vienetų gynybą. Ukrainiečiai didvyriškai ginasi.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Agresorius intensyvina aviacijos smūgius Niu York, Druzhba gyvenvietėse, kas rodo jo aiškų susidomėjimą Toretsk. Tačiau tam okupantams reikia užimti Chasiv Yra, o čia kontaktinėje linijoje tęsiasi mūšiai. Ukrainiečiai atmušinėja rusų desantininkų atakas rytiniame miesto pakraštyje. Didelį darbą daro legendinis ukrainiečių GUR SOP vienetas „Kraken“. Tai, kad šiame kare abiejų pusių SOP vienetai neretai dirba pėstininkų darbą, jau nieko nebestebina.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos atmušė rusų bandymus pajudėti į šiaurę (Kalinove) ir į vakarus (Novopokrovsk – Umanske).
Centras. Sunki Ukrainos gynėjų padėtis Netailove, bet jie išlaiko pozicijas ruože Netailove – Nevelske.
Pietinis flangas. Agresorius bando pasistūmėti Heorhiivka bei prie Paraskoviivka, tačiau ukrainiečiai apsigina.
Zaporizhia kryptis.
Lokalūs susidūrimai vyksta Staromayorske – Urozhaine ruože. Robotyne pleište mūšių intensyvumas yra sumenkęs.
Kaune vyko debatai į Europos Parlamentą tema „Žmogaus teisės ir europietiškos vertybės“.
Tikėjausi, kad bus arši diskusija apie LGBT ir prigimtines žmogaus teises, bet debatai pasisuko į žmogaus teisių susiejimą su migracija į Europą. Ir kaip pasisuko, taip ir išliko diskusijos fokuse. Gal taip netgi įdomiau, nes iš karto sugalvojau, ko norėsiu paklausti diskusijos dalyvių.
Sugalvot sugalvojau, bet „Žinau, ką renku“ kaip Nacionalinio susivienijimo nariui (o tiksliau – vien dėl to, kad pasisakiau priklausantis partijai), klausimo užduoti neleido. Nelabai suprantu, kokia logika jie vadovaujasi, nes debatuose bet kuriuo atveju savo pozicijos aštriais klausimais niekas neslepia, tad klausimas gali būti koks tik nori, o visų teisės į jį atsakyti yra vienodos.
O paklausti aš norėjau štai ko: Ar kandidatai į EP žino apie tokią Kairo žmogaus teisių deklaraciją, priimtą 1990 m. ir ar nemano, kad islamas yra nesuderinamas su europietiškomis vertybėmis, kaip jie jas įsivaizduoja?
Taigi, kas yra Kairo žmogaus teisių deklaracija ir kokiu tikslu ji buvo priimta? Na, ji buvo priimta todėl, kad 1948 m. Vakarų paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija netenkino musulmoniškų šalių. Ji neatitiko islamo šariato teisės. Kokie konkrečiai punktai – čia jau mus ne taip domina. Svarbu tai, kad ne mes, vakariečiai, nubrėžėme tą skirtį, bet patys musulmonai oficialiu lygmeniu atsiribojo nuo vakarietiškų vertybių / žmogaus teisių, kurios tiems laikams dar buvo labai konservatyvios. Apie transgenderizmą tada kalbos dar nebuvo – nebent H. Markuzės permanentinės seksualinės perversijos strategijoje, kuri buvo reikalinga sugriauti toms nekenčiamoms buržuazinei šeimai, religijai ir valstybėms.
Paskutiniai du tos Kairo žmogaus teisių deklaracijos punktai skamba taip:
„24 STRAIPSNIS:
Visoms teisėms ir laisvėms, numatytoms šioje Deklaracijoje, taikoma islamo šariato teisė.
25 STRAIPSNIS:
Islamo šariatas yra vienintelis šaltinis, kuriuo galima remtis aiškinant ar patikslinant bet kurį šios Deklaracijos straipsnį.“
Visiems viskas aišku? Manau, kad net diskusijos pašnekovams turėtų būti aišku. O gal ir neaišku, nes panašu, kad dauguma diskusijose priešingai nei Nacionalinis susivienijimas pasisakiusių kandidatų islamo grėsmės visiškai nesuvokia ir gyvena kažkokiuose burbuluose. Arba, kas būtų dar blogiau – nutyli ją dėl politkorektiškumo ir ES politinės valios prisivežti X milijonų imigrantų, kurių dauguma yra iš islamiškų šalių.
P.S. 2021 m. Kairo žmogaus teisių deklaracija buvo atnaujinta pašalinant iš jos paskutiniuosius punktus, mininčius šariato teisę, bet reikėtų būti naivuoliu, kad nematytum, jog Europoje musulmonai panieką bet kokioms tikroms ar tariamoms europinėms vertybėms ir žmogaus teisėms įrodo savo praktiniu elgesiu, kuris kyla iš paniekos tiems, kurie netiki vieną tikrą dievą – Alahą. Raymond Ibrahim tinklaraštyje rasite paaiškintą islamo taqiya doktriną – mokymą, kuris leidžia musulmonui netgi viešai išsižadėti savo tikėjimo, jei tik galima apgaule pastūmėti islamo reikalą į priekį.
