Matant latvių problemas, mūsų rūpesčiai ieškant tinkamiausių žodžių, atrodo žymiai menkesni. Ir vis tik jie nėra tokie jau nesvarbūs. Todėl besimezganti diskusija, manau, yra prasminga. Juk sutarėme, kad Nacionalinio susivienijimo misija yra ne tik kitus šviesti ir žadinti, bet ir patiems ugdytis.
Prisiminkime kokį malonų pasididžiavimo džiaugsmą mums suteikė solidus Nacionalinio susivienijimo komandos pasirodymas Europos Parlamento rinkiminėje laidoje. Kompetencija ir pagarba oponentams liejosi iš kiekvieno mūsiškio sakinio.
Siekti tokiais būti turėtume visose situacijose. Todėl žodžių, kuriais homoseksualūs asmenys yra vadinami, turi įžeidžiančią konotaciją, o jų vartojimas parodo ne tiek mūsų požiūrį, kiek bendrą kultūrą.
Bendraudami su mumis jie dažnai blogai jaučiasi. Patys sutinka būti vadinami gėjais. Kur kas maloniau skambantis žodis. Ar ne? Tačiau ar jie kitokie?
Manau, kad taip. Ar jie turi teisę gerai jaustis?
Manau, kad taip. Iki 1972 m. jie buvo laikomi jeigu ne psichiniais ligoniais tai bent jau žmonėmis turinčiais rimtų psichologinių problemų. Jie turėjo diagnozę, kuri buvo tarptautiniame ligų sąraše.
JAV psichiatrų asociacija tai panaikino ir dabar juos laikyti ligoniais nepriimtina.
Apsidairykime aplinkui. Kiekvienas iš mūsų jų pažįstame ne vieną. Tai mūsų kaimynai, bendradarbiai, o gal net ir artimieji. Prisipažinkime, neretai tai puikūs žmonės, geri darbuotojai, talentingi arba net ypatingai talentingi žmonės.
Ir vis tik trūksta abipusės pagarbos. Kodėl? Kuri pusė kalta arba kaltesnė?
Jie yra absoliučiai lygiaverčiai visiems išskyrus vieną sritį. Sritį, kurioje didžioji visuomenės dalis negali nusileisti – tai šeimos klausimas.
Konstitucija labai lakoniškai ir aiškiai yra apibrėžusi šią sąvoką. Deja, šioje šviesoje žalimo Konstitucinis teismas pasirodė tiesiog niekingai.
Daugelis mūsų pagrįstai įsitikinę, kad šie žmonės, kad ir kaip gražiai save vadintų, yra tiesiog gamtos nuskriausti. Jie negali nei turėti vaikų, nei… teisės juos auginti. Dėl suprantamų priežasčių, negaliu čia Jums pacituoti daugybės mokslinių tyrimų išvadų, kurios tai įrodo.
Tačiau viena, dėl kurios mokslininkai nesiginčija, yra tokia – kūdikis ir vaikas turi vyraujančią pirminę signalinę nervų sistemą, kuri vystosi ir toliau po gimimo. Todėl net vadinama antruoju gimimu. Tai reiškia, kad vaiką ugdo, brandina tiktai jį supančių žmonių pavyzdys.
Tai bene svarbiausia visavertės asmenybės subrendimo sąlyga. Žodžiai, žaislai ir materialiai aprūpinta vaikystė yra mažareikšmiška. Geriausia jeigu tai daro biologiniai tėvai. Būtinai abu – mama ir tėvas, nes nei kiek nėra mažiau svarbu ar vaikas įsisavins motinos ir tėvo vaidmenis.
Kiekvienas nustemba sužinojęs koks subtilus vaiko pasaulis ir kokie niuansai šiame periode yra be galo svarbūs. Tiesiog nulemiantys visą gyvenimą.
Dėl šių ir mano nepaliestų kitų priežasčių toks žmogus vargu ar gali būti mokytojas. Tokiu rakursu reikia žiūrėti ir į gėjų paradus. Kadangi iki šiol neįrodyta genetinė šio sutrikimo prigimtis, pagrįstai tokie paradai laikomi jų gretų dauginimosi priemone.
Toks labai senas, tačiau biologiškai ir moksliniais tyrimais pagrįstas požiūris, dabar menkystų pravardžiuojamas Putinišku.
Visai kaip smėlio dėžėje. Prasivardžiuojama kai nelieka jokių argumentų. Deja, šiais čia išdėstytais argumentais turėtų būti paremta valstybės politika.
Tiesa ir tai, kad dėl jų nebus pilno abiejų pusių sutarimo. Tačiau, nepaisant to, mes į juos turime žiūrėti mandagiai, bet nebūtinai taip kaip seniau žiūrėdavo į juos gydytojai.
Autorius yra gydytojas, Nacionalinio susivienijimo Tarybos narys, Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas
Kažin ar tai politinė reklama. Bet jeigu toks reikalavimas, – tebūnie.
Kauno valstybinis choras_Nuotr. Gabrieliaus Jauniškio
Gegužės 23 d. LVSO koncertų salėje klausytojų laukia išskirtinė premjera – kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus opera „Pasaulio sutvėrimas“. Po didžiulės sėkmės sulaukusios roko operos „Eglė“, prieš ketverius metus pradėjusios Tūkstantmečio dainų šventę, tai – pirmasis tokios apimties kompozitoriaus darbas. Įgyvendinti L. Vilkončiaus ir libreto autorės Daivos Čepauskaitės idėją ir šį kartą ėmėsi maestro Gintaras Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Premjeroje pagrindinius vaidmenis atliks žymūs solistai: Ieva Prudnikovaitė, Jeronimas Milius, Egidijus Bavikinas, Steponas Zonys, Ona Kolobovaitė ir Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervernikas). Kaip gimė kūrinio idėja, apie ką galės susimąstyti ir ko tikėtis klausytojas, prieš ketvirtadienį įvyksiančią premjerą kalbamės su operos „Pasaulio sutvėrimas“ autoriumi, kompozitoriumi L. Vilkončiumi.
— Gerbiamas Laimi, gegužės 23 d. LVSO koncertų salėje skambės naujausio Jūsų kūrinio – operos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera. Kaip kilo šio kūrinio sumanymas?
— Sumanymas kilo beveik iš karto po „Eglės“ premjeros. Mane jau kurį laiką domina muzikinė sceninė dramaturgija. Opera, miuziklas, baletas, misterija. Taigi po „Eglės“ ėmiau galvoti, koks bus kitas mano kūrinys. Vėl norėjosi mito, kai paliekant siužetą galima panardyti po žmonių santykius, po jų emocijas, kurios juk nekinta per amžius. Tai meilė ir neapykanta, ištikimybė ir išdavystė. Tokio lygio, tokios apimties, tokio dramatiškumo kito lietuviško mito nelabai žinome. Tada ir kilo mintis pasamprotauti apie žmogaus sutvėrimą. Tik ne bibliniu siužetu, o kaip pasaulį tvėrė senovės lietuvių pagonių dievai.
— Kūrinio idėją vystėte kartu su poete, dramaturge Daiva Čepauskaite. Kaip susitiko Jūsų keliai?
— Iš tiesų ilgokai ieškojau libretisto. Puikią poetę ir dramaturgę man rekomendavo vienas kolega. Mano inciatyva susitikome, matyt, pavyko įgyti Daivos pasitikėjimą, užsidegėme sumanymu, ėmėme susirašinėti, dalindamiesi idėjomis. Libretas „Pasaulio sutvėrimui“ gimė gal tik per pusantrų metų. Beje, tai jau antrasis stambios formos mūsų bendras darbas. Sausio mėnesį pristatėme misteriją „Saulei paliepus“. Planuose yra ir trečiasis sumanymas. Jo premjera numatoma 2025 metais. Idėjos dar neatskleisiu. Iš tiesų, ėmus bendradarbiauti su tokia puikia literate, randasi daug naujų minčių.
— Kaip sekėsi rinkti medžiagą operos siužetui? Kokiais šaltiniais rėmėtės?
— Medžiagą rinkome tikrai sunkiai. Iš pagonybės laikotarpio rašytinių šaltinių beveik neišlikę. Todėl teko perskaityti daug istorinių knygų, susipažinti su visų religijų, taip pat pagonybės, vystymosi raida pasaulyje. Deja, tai nebuvo operai tinkamas siužetas. Konsultavomės su etnologu, profesoriumi Libertu Klimka. Profesorius padrąsino siužetą kurti patiems. Iš pradžių buvo nedrąsu, bet po truputį radosi idėjos, dramaturginiai vingiai. Susitikau su šiandienos lietuvių pagonių Vyriausiąja krive Inija Trinkūniene. Iš jos gavau autentiškų pagonių giesmių melodijų, kurias gausiai panaudojau partitūroje.
L. Vilkoncius_Pasaulio sutverimas
— Gal galite šiek tiek atskleisti operos siužetą? Kokia pagrindinė „Pasaulio sutvėrimo“ idėja?
— Iš nuotrupų apie pagonių dievų kurtą pasaulį liko tik „liudijimas“, kad dievas kūrėjas turėjo nerti į dugną, pasemti dumblo ir iš jo sukurti žemę. O iš to darytina išvada, kad iš pradžių buvo tik vanduo. Ir, žinoma, nemirtingi dievai. Logika suponuoja mintį, kad tas vanduo buvo švarus kaip ašara ir lygus kaip stiklas. Nes juk ir vėjo nebuvo, vanduo nebangavo. Gana nuobodus vaizdas. Nuobodulį pajunta galingiausia pagonių deivė Žemyna.
Moteriai būdingas estetikos, grožio siekimas. Žemyna suvokia, kad grožis gali atsirasti tik sukūrus žemę, gamtą, taigi ir žmogų. Todėl Deivė paragina du savo sūnus, Praamžių ir Veliną, sukurti žemę. Vyresnysis sūnus Praamžius greit perpranta motinos troškimą ir ima kurti. Tuo tarpu jaunesnysis jo brolis Velinas nemano, kad dar ko nors reikia, kai jie yra nemirtingi, viską valdantys dievai. Jis dėl visko ginčijasi, prieštarauja, niekina brolio pasiryžimą.
Praamžius sukuria gražią, panašią į motiną Žemyną žemę. Norėdamas įrodyti, jog taip pat gali sukurti grožį, Velinas sukuria nepaprasto grožio mergelę Aušrinę ir nori vienas ja grožėtis. Supyksta, kai Aušrinė atsisako jam priklausyti. Tuo tarpu Praamžius atsitiktinai sukuria Žmogų. Žmogus pasijunta ne tik Žemės, bet viso pasaulio valdovu ir ima ginčytis su Praamžiumi, kuris iš jų yra kūrėjas. Tokia operos intriga. O kuo visa tai baigiasi, galima pamatyti apsilankius premjeroje.
— Kūrinį atliks Lietuvos scenos žvaigždės Ieva Prudnikovaitė, Jeronimas Milius, Egidijus Bavikinas, Steponas Zonys ir Ona Kolobovaitė, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus. Ar rašydamas muziką jau turėjote galvoje konkrečius atlikėjus?
Laimis Vilkoncius_Foto Juozo Siruso
— Taip, kai kuriuos solistus numačiau kurdamas partitūrą. Tačiau galutinai sprendėme kartu su maestro Gintaru Rinkevičiumi. Jau ne pirmą kartą bendradarbiaujame ir visada ieškome bendrų sprendimų. Man maestro nuomonė labai svarbi. Ypatingai džiaugiuosi, kad visi atlikėjai yra didžiulę patirtį turintys artistai. Su Jumis kalbamės dar net neprasidėjus bendroms repeticijoms, bet jaučiuosi gana ramus, kad viskas bus profesionalu ir kokybiška.
— Ko gali tikėtis klausytojas, atėjęs išgirsti šios operos?
— Pirmiausia klausytojas išgirs ne roko operą. Suprantu, kad to galima buvo tikėtis po „Eglės“. Šį kartą norėjau sukti šiek tiek kitokios muzikinės kalbos kryptimi. Tačiau muzika „Pasaulio sutvėrime“ tikrai „vilkončiška“. Na, ir viskas skambės rekonstruotoje LVSO koncertų salėje su žymiai pagerėjusia akustika. Tad ateiti tikrai verta.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro premjera L. Vilkončiaus opera „Pasaulio sutvėrimas“ įvyks 2024 m. gegužės 23 d. LVSO koncertų salėje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Bilietus platina Bilietai.lt ir LVSO koncertų salės kasa. Orkestro generalinis rėmėjas – „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
Ieva Bačiulytė
LIETUVOS VALSTYBINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
www.lvso.lt; https://www.facebook.com/LVSO.LSSO/
Toks klausimas savaime kyla skaitant apie įnirtingą latvių pasipriešinimą užmojams rengti rinkimų į Europos parlamentą debatus ne tik valstybine, bet ir rusų kalba. Nėra abejonių, kad pats sumanymas yra siekio paversti Latviją „multikultūrine“ visuomene dalis. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, netrūksta tokios visuomenės kūrėjų, tikrų „euroentuziastų“, pasiruošusių įgyvendinti kiekvieną Briuselio rekomendaciją, direktyvą ar net kaip „draugišką patarimą“ išsakomą užuominą kalbos ir kultūros politikos klausimais.
Pačios „multikultūrizmo“ idėjos esmę ir praktinį tikslą galima nusakyti tokia formule: latvių tauta turi būti pakeista Latvijos tauta. Ta formulė tinka bet kuriai ES šaliai, taigi ir Lietuvai – čia taip pat netrūksta vadinamosios Lietuvos tautos kūrėjų.
Tačiau didžioji bėda yra ta, kad daugelis piliečių nepastebi arba aiškiai nesuvokia principinio ir milžiniško, bet toli gražu ne akivaizdaus ir todėl nelengvai įžvelgiamo skirtumo tarp, pavyzdžiui, latvių ir Latvijos tautos, arba lietuvių ir Lietuvos tautos.
Todėl galbūt verta trumpai išdėstyti keliais punktais, kas iš tiesų slypi už šito iš pažiūros menkučio skirtumo. Iš tikrųjų tai yra neperžengiama praraja tarp absoliučiai skirtingų požiūrių į pačią tautą ir valstybę. Taigi pradėkime:
a) Kalbantis apie latvių arba lietuvių tautą turi omenyje brandžią etnokultūrinę ir kalbinę bendruomenę, kuri turi teisę ir, susiklosčius palankioms sąlygoms, įstengia jos gyvenamose žemėse sukurti savo nacionalinę valstybę ir būti jos politiniu suverenu bei šeimininku;
b) Kalbantis apie Latvijos arba Lietuvos tautą turi omenyje tam tikroje teritorijoje įsikūrusias etnokultūrines ir kalbines gyventojų grupes, kurios, remiantis „multikultūrizmo“ logika, visos iš principo turi būti laikomos tik gausumu besiskiriančiomis etninėmis mažumomis, iš kurių nei viena neturi teisės ir negali būti laikoma vyraujančia, arba tituline, tauta, o toje teritorijoje esantis politinis arba administracinis darinys turi būti pripažįstamas „visų“ nuosavybe;
c) Latvių ar lietuvių tautos teisė būti savo žemės valdytoja ir šeimininke, kaip ir teisė joje sukurti savo nepriklausomą valstybę, pirmiausia yra grindžiama istoriniu šimtmečių gyvenimo toje žemėje faktu, iš esmės savotiška senaties teise;
d) Latvijos ar Lietuvos tautos yra suvokiami kaip tam tikroje teritorijoje apsistojantys iš principo laikini ir nuolatos besikeičiantys pasaulio klajoklių sambūriai, kurie, vos įkėlę koją į teritoriją, turi būti laikomi tokiais pat visateisiais jos šeimininkais, kokiais, laikantis tautos ir nacionalinės valstybės principo, gali būti pripažįstami tik žemės senbuviai ir per tam tikrą laiką natūralizavęsi bei visavertiškai į titulinę tautą integravęsi svetimšaliai;
e) Nacionalinę valstybę sukūrusios tautos kalba paprastai pripažįstama valstybine kalba ir oficialia visų šalies piliečių viešojo bendravimo priemone;
f) Neigianti tautos kaip valstybės kūrėjos principą „multikultūrinės“ visuomenės ideologija neišvengiamai skatina atvirai arba slapčia neigti ir griauti valstybinį tautinių kalbų statusą bei siaurinti jos viešojo vartojimo sferą įvedant šalyje etnolingvistinių grupių kalbų „lygiateisiškumo ir įvairovės“ viešojoje erdvėje ir oficialios daugiakalbystės režimą, atveriantį kelią anksčiau ar vėliau oficialiomis tarpetninio bendravimo ir viešojo administravimo kalbomis paskelbti ir oficialiai įtvirtinti kurią nors iš didžiųjų kalbų, kokiomis Latvijoje ir Lietuvoje gali būti tik anglų (nominaliai) ir rusų (masiškai vartojama ir faktiškai vyraujanti) kalbos.
Šie skirtumai tarp etninės tautos ir pilietinės tautos, kaip absoliučiai skirtingo valstybės politinio pagrindo ir organizacijos principo, leidžia suprasti ir deramai įvertinti Latvijoje kilusių „aistrų“ ištakas ir jų reikšmę latvių tautos ir valstybės ateičiai. Visiškai akivaizdu, kaip lengvai ES kultivuojamas ir skleidžiamas „multikultūrizmas“ faktiškai tampa SSRS okupuotoje šalyje dešimtmečius vykdytos“ proletarinio internacionalizmo“, o iš tikrųjų šalies masinės kolonizacijos ir rusinimo politikos „europeizuotu“ pakaitalu.
Taip pat lengva pastebėti, kad toks „multikultūralizmas“ puikiai tinka kaip ideologinė širma ginant ankstesniųjų sovietinių ir dabartinių iš Rusijos plūstančių kolonistų interesus toliau gyventi juos priglaudusioje šalyje kaip savo namuose, jaustis jos tikraisiais šeimininkais ir išsaugoti dar okupacijos laikais gautą privilegiją nesimokyti ir nekalbėti latviškai.
Atpažinti latvių tautos ir valstybės interesus išdavinėjantį ir pardavinėjantį latviakalbį (kaip ir lietuviakalbį) „multikultūristą“ labai lengva vos išgirdus banalų ir nuvalkiotą argumentą, kad Latvijoje esama daug rusakalbių. Šie „internacionalistai“ išsiduoda tuo, kad atkakliai negirdi jų argumentą akimirksniu paverčiančio niekiniu ir net absurdišku principinio klausimo: Latvija jau tris dešimtmečius yra nepriklausoma, tad kas trukdo daugybei jos rusakalbių gyventojų ir piliečių išmokti valstybinę kalbą nors tiek, kad įstengtų suprasti, kas šnekama rinkimų debatuose, o politikams – latviškai pasakyti, ko nori ir siekia rinkimuose?
Apibendrinant galima pasakyti, kad Latvijos ir Lietuvos tautų kūrėjai ir „multikutūrinės pilietinės visuomenės“ statytojai iš esmės yra „europietiškumo“ spalvomis persidažę sovietiniai proletariniai internacionalistai. Taip pat sąmoningi arba nesąmoningi rusiškojo pasaulio rėmėjai ir gynėjai bei savo tautų ir valstybių duobkasiai.
Latvijoje net sisteminiai politikai savo sukeltomis „aistromis“ parodė, kad vis dėlto yra išsaugoję tautinės ir valstybinės jausenos likučius. Jie parodė turintys stuburą.
Stebint juos kyla klausimas: o kaip būtų su Lietuvos politikais? Ar juose pabustų ir sukiltų net menkiausios „aistros“, jeigu keliaklupsčiaujanti prieš kiekvieną „multikultūristų“ užgaidą Lietuvos valdžia sumanytų rengti rinkimų debatus rusų, lenkų, baltarusių, o netrukus kazachų, tadžikų, arabų, puštunų, akanų (gausiausia Ganos gentis) ar tamilų kalbomis?
Klausimas ne retorinis, nes valdančiosios daugumos principinė nuostata seniai aiški: kuo mažiau Lietuvos ir lietuvių kalbos tik Lietuva vadinamoje jų administruojamoje „multikultūrinėje“ ES provincijoje.
Politinė reklama. Birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose rinkitės 15 numerį – Nacionalinį susivienijimą.
Naujasis ES migracijos paktas „turi būti taikomas“ visose valstybėse narėse, o Europos Komisija „užtikrins, kad taip ir būtų“, pareiškė jos atstovas spaudai, reaguodamas į Nyderlandų konservatoriaus Gerto Vilderso (Geert Wilders) planus nedalyvauti šiame projekte.
Europos Komisija užsipuolė naujosios Nyderlandų koalicinės vyriausybės planus atsisakyti ES migracijos pakto.
Ketvirtadienį kalbėdamas Hagoje Laisvės partijos (PVV), didžiausios Nyderlandų parlamento partijos, lyderis Gertas Vildersas paskelbė, kad nauja dešiniojo sparno administracija, dėl kurios susitarė keturi koalicijos partneriai, sieks išlaisvinti šalį iš Briuselio gniaužtų prieglobsčio ir migracijos klausimais.
„Daug kas pasikeis. Bus prieglobsčio krizės įstatymas. Bus pasienio kontrolė. Statuso turėtojams bus uždrausta įgyti pirmenybę gauti socialinį būstą“, – Nyderlandų spaudai sakė G. Vildersas.
Tada jis užsiminė apie olandų prieštaravimą ES migracijos paktui ir pažadėjo „kovoti už atsisakymą teikti prieglobstį Europos Sąjungoje“.
Tačiau Europos Komisija vos po kelių valandų ėmė slopinti šiuos planus, siųsdama signalą, kad ketina užtikrinti, jog visos valstybės narės laikysis naujųjų taisyklių.
„Turime naują migracijos ir prieglobsčio paktą, dėl kurio buvo balsuota, ir jis buvo patvirtintas, todėl turi būti taikomas“, – Briuselyje spaudos konferencijoje sakė ES Komisijos atstovas Erikas Mameris (Eric Mamer).
„Šie teisės aktai bus taikomi, o Komisija atliks savo vaidmenį užtikrinant, kad tai būtų daroma“, – pridūrė jis.
Kadenciją baigianti liberali Nyderlandų administracija balsavo už antradienį Europos Vadovų Tarybos priimtą prieglobsčio paktą kvalifikuota balsų dauguma. Tik Vengrija ir Lenkija nepritarė visam paktui, o Čekija, Austrija ir Slovakija balsavo prieš tam tikras teisės akto nuostatas.
Pagal naująjį planą ES valstybės narės turės priimti tam tikrą skaičių migrantų, kurių kvotą kasmet nustato Briuselis. Nesilaikančios reikalavimų valstybės narės bus baudžiamos 20 000 eurų bauda už kiekvieną atsisakytą priimti asmenį.
G. Vildersas seniai kritikuoja Vakarų Europos liberalų požiūrį į masinę imigraciją ir jau dešimtmečius agituoja už griežtesnę sienų kontrolę. Kadangi Nyderlandų visuomenės nuomonė šiuo metu atitinka jo partijos vertybes, o rinkėjai atvedė PVV į valdžią, jis ir toliau ketina įgyvendinti tai, ką jis apibūdino kaip „griežčiausią visų laikų prieglobsčio politiką“ Nyderlanduose.
Naujoji Nyderlandų koalicija gali rasti sąjungininkų Višegrado šalyse, kurios visos išreiškė bent šiokį tokį nepritarimą šiems planams.
Po pakto priėmimo Vengrijos finansų ministras Michai Varga (Mihály Varga), lankydamasis faktinėje ES sostinėje, žurnalistams pareiškė, kad Budapeštas šiuo dokumentu nesivadovaus.
„Vengrija nepritaria migrantų kvotų primetimui“, – sakė M. Varga.
„Ypač žalinga ir nepagrįsta, kad remiantis naujojo ES prieglobsčio teisės aktų rinkinio nuostatomis, šalys, nenorinčios priimti migrantų į savo teritoriją pagal privalomas kvotas, turės mokėti 20 000 eurų baudą už kiekvieną migrantą.“
Naujoji kairiųjų liberalų vyriausybė Lenkijoje taip pat pakartojo ketinanti atsisakyti migrantų kvotų, o Ministras Pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk) antradienį žurnalistams pareiškė, kad Lenkija „bus migracijos pakto naudos gavėja“.
„Mes už nieką nemokėsime, mums nereikės priimti migrantų iš kitų šalių. ES neprimes mums jokių migrantų kvotų“, – sakė jis.
Tačiau konservatoriai Lenkijoje skeptiški dėl tikrųjų Tusko ketinimų, manydami, kad jis migrantų priėmimui oponuoja tik žodžiais, bet galiausiai sutiks.
Ateina laikas rinktis. Biuletenyje pasirinkimų bus 15, bet renkamės iš tikro juk vizijas. Atmetus melagingus taikos per draugystę su Rusija pažadus, vizijos yra iš esmės dvi.
Vieną įkūnija dabartinė valdžia ir stipriausia jos partija TS-LKD, tautoje žinoma kaip „konservatoriai“. Kitą įkūnija Nacionalinis susivienijimas. Daugybė partijų, nuo bereikšmių iki pirmaujančių reitinguose, apskritai jokios vizijos ir idėjų nesiūlo ir čia, tiesą sakant, bent man akis labiausiai bado būtent LSDP. Reitingai ir pinigai atneš jiems pergalę, bent toks jų planas. Tebūnie.
Bet gebantiems skaityti, mąstyti ir vertinti idėjas reikia rinktis viziją ir žiūros tašką.
Kaip tik visai neseniai NS pirmininkas prof. Radžvilas paskelbė programinį tekstą apie ES portale DELFI, o TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis – LRT portale. Landsbergio vizija iš esmės sako, kad Lietuvoje ir ES viskas gerai, nuolatos augome ir stiprėjome, atitinkamai viską reikia daryti kaip iki šiol, tik dar geriau, na ir gal dar pridėti europinės vienybės prieš Rusiją.
Tipinis Landsbergio programinio teksto pavyzdys:
„Tvarkosi didieji miestai ir pakraščių miesteliai, dramatiškai persitvarkė Lietuvos žemės ūkis. Iš esmės atsinaujino šalies kultūros įstaigos: teatrai, muziejai, bibliotekos. Į virsmo tašką pagaliau pajudėjo švietimo ir sveikatos priežiūros įstaigos, žinoma, šiuos pokyčius, kaip ir ankstesnius, lydi ir neišvengiamai lydės ilgos bei karštos diskusijos.
Bene labiausiai džiugina iš pragaištingos duobės pradėjusi kilti Lietuvos demografijos kreivė. Gyventojų skaičius stabilizavosi ir pastaruoju metu net po truputį didėja. Lietuvos nuolatinių gyventojų vis dar apie pusę milijono mažiau nei prieš 20 metų, bet emigracija, kone du dešimtmečius tuštinusi mūsų demografinį aruodą, pagaliau nebeatrodo tokia grėsminga.“
Miestai ir miesteliai gražėja ir tvarkosi, bet tuštėja milžiniškais tempais. Žemės ūkis „persitvarkė“ taip, kad ūkiai tik stambėja, išlieka tik didžiausi, tikro ūkio gyvulininkystės apskritai neliko, kaimo gyvenimas, kurį pažinojo dar net mano karta, visiškai išnyksta. Švietimo ir sveikatos sektoriai išgyvena didžiausias giliausias krizes gal net per nepriklausomybės istoriją, „tvarkymasis“ vis naujomis reformomis ją kol kas tik gilina.
Ciniškiausias apvertimas – „tvarkosi demografinė kreivė“. Taip, valdantieji jau kalba apie būsimą 3,5 milijonų Lietuvą, nes gyventojų vėl daugėja. Bet daugėja nebe tautiečiais, o kolonistais iš rusakalbių posovietinių šalių. Emigracija sustojo, bet tai niekaip nesprendžia pačių lietuvių demografinio nykimo tiesiog dėl per mažo gimstamumo. Lietuva auga, bet auga atvykėliais. Tokiu tempu kaip pernai per 6 metus pasiektume tokį patį kolonizacijos mastą, kaip per visą sovietmetį.
Landsbergis ciniškas ir su pasiūlymais ES, nes visgi rinkimai. Jis atsargiai ir netikėtai pasisako prieš vienbalsiškumo naikinimą ir centralizaciją, nors jo partijos atstovai nė vienas prieš centralizaciją pernai EP nebalsavo. Jis pasisako už sienų apsaugą, nors jo partija labai proaktyviai giria sienų saugoti neleidžiantį ES migracijos paktą, o jo vyriausybė atsakinga už didžiausią legalios, pačios valdžios skatinamos imigracijos bangą per visą Lietuvos istoriją. Jo piešiamas Lietuvos vaizdas rožinis, o žadama pozicija pamatiniais klausimais tiesiogiai prieštarauja visiems jo partijos darbams. Paskaitykite tekstą, įvertinsite.
Atitinkamai turime prof. Radžvilo tekstą. Jame nieko rožinio, jokios apgaulės. Radžvilas nuosekliai tą patį kalba dešimtmečius. Nelaimei visi laukė, kol tai pradės pildytis. Na, dabar jau pildosi. Europa nėra vieninga nei savo vertybėmis, nei prieš Rusiją, Europa nebegeba net būti konkurencinga ir nuosekli siekdama efektyvumo ir naudos, nes pasidavė ją žemyn tempiančioms ideologijoms. ES rizikuoja pati save sužlugdyti forsuodama centralizaciją, kuriai gal ir abejingos Baltijos šalys, bet kurios tikrai nenori ES šalių senbuvių visuomenės. Turime visą eilę pamatinių problemų, prieš kurias nereikia ir negalima pasiduoti, reikia ir galima jas spręsti.
Neseniai paskelbta, kad Lietuvos atstovai Europos Parlamente išsiskiria mažiausiu aktyvumu. Nieko labai keisto, kai vadovaujiesi prisitaikymo ir pataikavimo Briuseliui instinktais, tai pirma reakcija yra pritarti viskam, ką siūlo centras, kai pieši rožinį ES vaizdą, kuriame viskas tik gerai, o tikslai tegali būti „daryti dar geriau“, koks gali būti darbas? Gali būti tik pensija ir personalo tavo vardu Lietuvos auditorijai kepami tekstai apie šlovingas pergales.
Lietuvai reikia rinktis net ne tarp dviejų vizijų, o tarp realybės ir sapno. Sapnas saldus, veikia raminančiai ir natūraliai daug kam patinka. Kolektyvinės bendrijos ir tautos problemos atrodo toli ir netikros ypač tuo atveju, jeigu asmeninė situacija gana gera ir norisi tikėtis, kad valstybės ar ES masto iššūkiai tiesiog aplenks. Neaplenks.
Realybė tokia, kad Lietuva ir Europa turi problemų ir ne „einamųjų“, o išlikimo. Jų tikrieji interesai stebėtinai sutampa. Atsilaikyti prieš karo grėsmę, išlikti demografiškai, išvengti kolonizacijos kaip iliuzinio gimstamumo problemų sprendimo, atsikratyti skaldančių ir žlugdančių ideologijų, įgyti daugiau lankstumo ir konkurencingumo pasaulyje – to paties reikia ir Lietuvai, ir ES. Nors ligšiolinė dauguma, vyraujanti ES institucijose, ir mąsto priešingai.
ES kryptis priklausys nuo Europos tautų pasirinkimo birželio 9 dieną. Rožinis sapnas ar sudėtinga tikrovė. Mėgstama kartoti, kad nacionalistai yra populistai, sako tai, ką nori girdėti žmonės. Bet akivaizdu kaip ant delno, tai, ką norisi girdėti kartoja „globali Lietuva“. Nacionalistai sako tai, kas nemalonu, nes tik taip daryti yra sąžininga ir teisinga. Rinkimės, o prieš tai paskaitykim tekstus.
Nacionalinio susivienijimo sąrašo numeris 15, biuletenyje paskutinis. Lygiai kaip Lietuva yra paskutinė visoje ES be nacionalistų Europos Parlamente. Gal nebeilgai. Politinė reklama, žinoma.
Aš nesimaivydamas sakau, kad esu šventai įtikėjęs, jog geresnioji žmonijos dalis yra moterys, nors su dideliu liūdesiu stebiu kartais pasitaikančius išsidirbinėjimus, kai kokia nors pamišusi feministė įrodinėja, kad neva dėl lyčių balanso atstatymo vietoj Vyčio mūsų herbe turėtų būti vaizduojama Vytė, jojanti ant žirgo (tikriausiai kumelės veislės – mano pastaba), o Kristus neva turėtų būti pervadintas Kriste.
Ar sakote, kad, nežiūrint autoriaus sentimentalaus nusiteikimo, bent jau filosofijoje moterys vis tik neturėjo progos ar net negalėjo iš principo prilygti tokiems minties korifėjams kaip Immanuelis Kantas ar Sokratas, kas tarsi rodytų vyriškojo prado pirmavimą meilės išminčiai pasižadėjimo sferoje?
Kažin kažin…
Jau turėjau kartą progą atkreipti dėmesį į tai, kad nematau Sokrato, atsisakiusio palikti Atėnus vien dėl to, kad išvengtų mirties, pavyzdžio geresnio atkartojimo mūsų laikais kaip opozicionierės Lukašenkos režimui Maryjos Kalesnikos apsisprendimas suplėšyti savo pasą pasienyje, kad nebūtų išsiųsta iš šalies, taip švelniasielei fleitininkei pasirinkus ilgus žiauraus įkalinimo kankinystės metus savo Tėvynėje.
Neseniai prabėgomis esu užsiminęs ir apie tai, kad triukšmingo dėmesio susilaukęs Alinos Laučienės straipsnis man visų pirma į atmintį įsirėžė dėl straipsnio autorės sokratiškos manieros daiktus įvardyti tikraisiais jų vardais, drauge siekiant iki galo išgryninti sąvokas. Tai daro ypač stiprų įspūdį mūsų laikais, palaipsniui grimztančiais į nutylėjimo subkultūros ir ezopinės kalbėsenos sutemas, ar ne? Kita vertus, praeitą kartą neišdrįsau prisipažinti dėl pristojusios blogos nuojautos, kad A. Laučienės straipsnio intonacijos kažkokiu paslaptingu būdu susišaukia su antai pasakytos jau nuteisto mirti Sokrato kalbos intonacijomis bent jau sielos ritmikos panašumu ir stilistikos kongenialumu.
A. Laučienė
Kad ir kas ką sakytų, A. Laučienės nė iš tolo neforsuoja neapykantos net ir lietuvių tautos ar kalbos niekintojams, nors savo kartėlio dėl kartas nuo karto parsimušančio į paviršių prašalaičių nepadorumo nesugeba arba ir nebenori jau slėpti. Tačiau tokia karti neretai yra pati tiesa, kai didesnis nusaldinimas tik pridengtų ar iškreiptų tiesą. Todėl, kaip atrodo, autorė ne šiaip yra užsipuolama dėl nepriklausomos nuomonės demonstravimo, ką lietuvybės priešai dar sukandę dantis galėtų pernešti, kiek jau yra teisiškai persekiojama dėl tiesos sakymo (senovės graikai labai aiškiai skyrė nuomonės ir tiesos pozicijas). Kas be ko, toks persekiojimo dėl tiesos precedentas naikina teisinės visuomenės ir demokratinės tvarkos pamatus, kitaip nepasakysi.
Štai straipsnio teiginys, sukėlęs didžiausias keistai mąstančio teisėjo ir pseudoekspertų pasipiktinimo konvulsijas: „Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, o tuo labiau į Seimą, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno, tyčiotis iš jos švietimo struktūros, ją visiškai sugriaunant“.
O kaip kitaip dar būtų galima įvardyti tą paprastą tiesą, kad svetimtaučiui, pajutus kunkuliuojantį iš neapykantos lietuvybei kraują, nederėtų veržtis į Lietuvos valdžios struktūras, gražiau tokiu atveju būtų susilaikyti, apsiriboti, pasukti askezės keliu jau vien dėl to, kad nebūtų priskaldyta dar daugiau malkų. Kita vertus, kaip atrodo bent man, dar baisiau yra tai, kad kartais patys lietuviai („grynakraujai“) lietuvybės niekinimą paverčia savo nešvariu, bet tvariu verslu, kur užsakovų niekados nepritrūksta.
Vis dar negaliu atsistebėti, kad, prasidėjus rinkimų batalijoms, niekas pretendentams nepasiūlė atsakyti į štai tokį ar panašų klausimą – kaip reikėtų vertinti liūdną A. Laučienės, ryžtingai stojusios ginti lietuvybės ir lietuvių kalbos valstybinio statuso išsaugojimo interesus, teisinio persekiojimo precedentą? Kaip kriminalinį nusikaltimą, kaip politinį nusižengimą ar kaip moralinio apsigimimo atvejį?
Šiandien, intensyvėjant rinkimų karuselės apsisukimams, vis dažniau girdisi pasisakymai, kad nebevaldomos migracijos srautų Lietuvoje šliuzus atidarę politikai yra tikri šliužai, pastūmėję Lietuvą į pražūtį. Tačiau dar laukiu, kad kažkas iš naujųjų pretendentų išdrįs pripažinti, kad tokie Lietuvą naikinantys veiksmai turėtų būti įvertinti teisiškai, galimai net keliant klausimą dėl dabartinės konfigūracijos TS-LKD partijos uždraudimo.
Nesakau, kad A. Laučienė yra tautos balso tiesioginis įasmeninimas, greičiau yra taip, kad lietuvybės dvasia pasirinko ją kaip savo mediumę…
Latvijos televizijos planai Europos Parlamento rinkimų debatus rengti ir rusų kalba sukėlė pasipiktinimą ir protestus. Kelios politinės partijos atsisakė juose dalyvauti. Latvijos žiniasklaidos kontrolierė ragina nepamiršti, kad dalis šalies auditorijos supranta tik rusiškai.
Dainos latviškai – atsakas į rusų kalba Latvijos televizijos planuojamus Europos Parlamento rinkimų debatus.
„Šis sprendimas žemina Latvijos politikus, kurie savo šalyje bus priversti kalbėti svetima kalba“, – sako protestuotoja Ina Druviete.
„Ne rusifikacijai“ – skelbia plakatas. Dar didesnis pasipiktinimas, nes latviškai planuojami treji, o rusiškai – ketveri debatai.
„Yra viena valstybinė kalba ir man nepriimtina, kad taip stipriname okupantų buvimą Latvijoje“, – kalba protestuotojas Ainis Sprogis.
LRT stop kadras
Protestai vyksta prie Latvijos žiniasklaidą prižiūrinčios institucijos. Ši nusprendė, kad Latvijos televizijos reikalas, kokia kalba rengti debatus.
„Kalbos klausimas yra redakcinis sprendimas, priimdami kitokį sprendimą būtume įsikišę į programos turinio formavimą“, – sako Visuomeninės elektroninės žiniasklaidos tarybos pirmininkas Janis Siksnis.
Nors pati taryba nevieninga. Kai kurie siūlė apskritai drausti debatus rusų kalba.
„Ar tokioje situacijoje planas vis dar įmanomas? Laukiame Latvijos televizijos sprendimo“, – sako Visuomeninės elektroninės žiniasklaidos tarybos narys Janis Eglytis.
Tačiau Latvijos televizija sprendimo keisti neketina.
„Nemanome, kad pažeidžiame įstatymus. Manome, kad vykdome visuomeninės žiniasklaidos misiją ir tai darome sąžiningai“, – tvirtina Latvijos televizijos valdybos pirmininkas Ivars Priede.
LRT stop kadras
Debatai rusų kalba vyksta ir Estijoje.
„Mūsų televizijos kanalas ir skirtas gyventojams, laisvai nekalbantiems estiškai. Bet jie yra estai“, – teigia Estijos ETV redaktorius Mikhailas Malkinas.
Debatus rusų kalba ketinama transliuoti internetu ir per antrąjį Latvijos televizijos kanalą. Tačiau kai kurios pagrindinės politinės partijos atsisako juose dalyvauti.
„Valdyba priėmė sprendimą, kad partijos lyderiai negali duoti interviu rusų kalba“, – sako Naujosios konservatorių partijos vadovas Gatis Eglytis.
Rusijos vėliava / AP nuotr.
„Gerbiame žiniasklaidos laisvę, tačiau taip pat laikomės politinės pozicijos, kad debatuose, kuriuose piliečiai sprendžia Europos ateitį, turėtų būti kalbama valstybine kalba“, – konstatuoja „Naujosios vienybės“ frakcijos parlamente pirmininkas Edmunds Jurevics.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą Latvijoje daugiau latvių kalbos – atsisakoma rusų kalbos mokyklose, o neišlaikę latvių kalbos egzamino Rusijos piliečiai deportuojami. Latvijos televizijos sprendimą dėl debatų gina žiniasklaidos kontrolierė.
„Niekas neprieštarauja latvių kalbos pozicijos stiprinimui. Tačiau reikia atsižvelgti į dabartinę situaciją – yra dalis auditorijos, kuri žiūri rusakalbę žiniasklaidą“, – sako Latvijos žiniasklaidos ombudsmenė Anda Rožukalne.
Latvijos parlamente – siūlymai įstatymu įtvirtinti, kad debatai gali vykti tik latviškai.
„Nepriklausomybę atkūrėme daugiau nei prieš 30 metų, o daugiau nei 30 metų – užtektinai laiko išmokti latviškai“, – sako Nacionalinio aljanso parlamentinės partijos atstovė Inara Mūrniece.
„Jei stipriname valstybinės kalbos vartojimą žiniasklaidoje, debatai negali būti išimtis“, – sako „Jungtinio sąrašo“ parlamentinės frakcijos vadovas Edgars Tavars.
Apklausos rodo, kad daugiau nei trečdalio Latvijos gyventojų rusų kalba gimtoji. Tiesa, devyni iš dešimties kalba ir latviškai.
Šiandien gegužės 9 d. Nacionalinis susivienijimas (NS) išplatino reikalavimą kandidatams į Prezidentus, Seimo nariams ir Vyriausybei nedelsiant stabdyti Rusijos ir Baltarusijos imigrantais vykdomą šalies kolonizaciją.
Requiem gegužės 9-osios maskaradui. Nuotr. ve.lt
Reikalavime nurodoma, kad per 50 sovietinės okupacijos metų buvo į Lietuvą buvo atgabenta ir joje apgyvendina virš 400 tūkst. kitataučių, tačiau šios kadencijos Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė vos per kelerius metus į Lietuvą sukvietė virš 230 tūkst. svetimšalių, t. y. beveik pusę tiek, kiek į Lietuvą jų buvo suvežta per 50 sovietinės okupacijos metų. Tarp sukviestųjų – daugiausia Rusijos, Baltarusijos ir buvusių Azijos sovietinių respublikų piliečiai.
Skelbiama, kad dabartinė vyriausybė 2021 metų pavasarį sąmoningai leido nekliudomai nelegaliems migrantams masiškai plūsti į šalį, kertant Lietuvos-Baltarusijos valstybinę sieną (kasdien į Lietuvą praleista nuo 100 iki 200 nelegalių migrantų).
Šalies vadovai gerai žinojo ir suprato, kad Rusijos ir Baltarusijos šalių specialiosios tarnybos, pradėjusios hibridinę agresiją prieš Lietuvos valstybę, tikslingai gabena nelegalius migrantus iš Afrikos bei Azijos šalių, telkia prie Lietuvos valstybinės sienos ir prievarta siunčia juos į Lietuvą siekdamos destabilizuoti padėtį mūsų šalyje. Tačiau šie vadovai jokių esminių veiksmų vykdomai hibridinei agresijai sustabdyti nesiėmė. Tik kilus visuotiniam pasipiktinimui, 2021 m. liepos 2 d. visoje šalyje buvo paskelbta ekstremali padėtis ir, pasitelkus į pagalbą kariuomenę, VSAT buvo įpareigota pradėti tverti valstybiną sieną spygliuota tvora (koncertina).
Iškviesta Europos Komisijos vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson susitikime su Vidaus reikalų ministre turėjo užglaistyti šiuos nusikalstamus valdžios veiksmus (neveikimą saugant suverenios Lietuvos valstybės sienas), todėl prisidengus tariamu rūpesčiu stiprinti ES valstybės sienų apsaugą, lyg prekybvietėje vyko derybos dėl ES lėšų įsisavinimo, rengiant būsimą užtvarą sąmoningai neužtvertai Lietuvos – Baltarusijos valstybinei sienai. Paaiškėjo, kad šalies valdžia nė neketina laikytis konstitucinės priesaikos ginti Lietuvos valstybės žemių ir sienų neliečiamumą, o aklai vykdo ES biurokratinių institucijų instrukcijas.
Skelbiama, kad per kelis 2021 m. mėnesius valdžia sugebėjo į Lietuvą įsileisti per 4000 nelegalių migrantų. Paaiškėjo, kad buvo pasiruošusi jų priimti net apie 40 tūkstančių – tiek buvo paruošta vietų migrantams apgyvendinti ir šiam tikslui buvo skirti 726 ml. Eurų 40 tūkst. gyvenamųjų vietų konteineriams išsinuomoti/įsigyti.
Valdžios sprendimu užsienio valstybėse pradėjo veikti net 34 migrantų verbavimo agentūros – „išorinių paslaugų centrai“, kurių paskirtis – vilioti migrantus lengvatomis, supaprastinant jų atvykimo į Lietuvą procedūras
Žlugus akcijai apgyvendinti Lietuvą nelegaliais migrantais, valdančioji dauguma Seime 2022 m. priėmė sprendimą nelegalią migraciją keisti legalia. Seimas įteisino masinį legalių darbuotojų iš užsienio verbavimą, o vyriausybė ir jai pavaldžios instancijos ėmė skatinti migrantų srautus iš Baltarusijos, Rusijos bei musulmoniškų Azijos šalių. Valdžios sprendimu užsienio valstybėse pradėjo veikti net 34 migrantų verbavimo agentūros – „išorinių paslaugų centrai“, kurių paskirtis – vilioti migrantus lengvatomis, supaprastinant jų atvykimo į Lietuvą procedūras.
Šiam sprendimui aktyviai talkino iš imigrantų lobstančios nevienareikšmiškai vertinamos nevyriausybinės organizacijos, daugeliui kurių atstovauja sovietų okupacijos kolaborantų, jų giminaičių ir buvusių represinių struktūrų (KGB) bendradarbių šeimų nariai.
Vien per 2023 metus, neskaičiuojant Ukrainos karo pabėgėlių, į Lietuvą suplūdo virš 70 tūkstančių Baltarusijos piliečių. Neabejotina, jog toks nereguliuojamas imigrantų srautas reiškė valdžios sąmoningą šalies kolonizavimą svetimšaliais.
Valdžia nepaisė netgi Valstybės saugumo departamento perspėjimų apie šimtatūkstantinės migrantų minios keliamą pavojų valstybei, taip pat perspėjimų apie tarp Rusijos bei Baltarusijos migrantų infiltruotų specialiųjų tarnybų darbuotojų, profesionalių sabotažo organizatorių ir diversantų keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui.
Dalies Seimo narių mėginimai stabdyti nevaldomą imigraciją patyrė nelauktą esamos valdžios pasipriešinimą – 2024 m. balandžio 24 d. Seime svarstant „Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo pakeitimo projektą“ siūlymams „panaikinti Rusijos ar Baltarusijos Respublikos piliečiams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, jei pastarieji per 3 kalendorinius mėnesius daugiau nei kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui, arba jei kuris tyčia, viešai sistemingai skleidžia melagingą, visuomenės ar valstybės interesams prieštaraujančią informaciją“, ryžtingai pasipriešinoSeimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Laisvės, Liberalų sąjūdžio frakcijos ir Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“ nariai, suteikdami neribotas galimybes Rusijos ir Baltarusijos specialiosioms tarnyboms tvirtinti ir plėsti savo agentūrinius tinklus Lietuvoje ir kitose regiono valstybėse.
Kita vertus, Seime pradėta atvirai diskutuoti apie galimybę atkurti 3,5 milijono gyventojų Lietuvą, todėl jos rusinimas vyksta neįtikėtinu greičiu, ypač Vilniuje, kurį dabartinės kadencijos Seimas (Seimo narys R. Lopata) užsimojo paversti milijoniniu miestu, t. y. sostinėje apgyvendinti papildomai apie 0,5 mln. migrantų.
valdžia sąmoningai ir atvirai skatina imigraciją į Lietuvą, netgi lėšomis remia imigrantus ir juos priimančius darbdavius (mokama 3000 Eur ,,atvykimo“ išmoka, o darbdaviui, ,,pritraukusiam“ darbuotoją iš užsienio – 500 Eur išmoka), tuo būdu šalindama iš darbo rinkos Lietuvos piliečius
Reikalavimo autoriai teigia, kad ši valdžia sąmoningai ir atvirai skatina imigraciją į Lietuvą, netgi lėšomis remia imigrantus ir juos priimančius darbdavius (mokama 3000 Eur ,,atvykimo“ išmoka, o darbdaviui, ,,pritraukusiam“ darbuotoją iš užsienio – 500 Eur išmoka), tuo būdu šalindama iš darbo rinkos Lietuvos piliečius, kurie dėl nelygiavertės konkurencijos su migrantais (nes pastarieji valstybės remiami subsidijomis) yra priversti emigruoti ir ieškotis darbo užsienio valstybėse.
Lietuvą masiškai kolonizuojančiai ir rusinančiai valdžiai daugeliu atveju atstovauja sovietmečio okupacinės nomenklatūros ir represinių struktūrų darbuotojų šeimų palikuonės V. Čmilytė ir I. Šimonytė bei tokios pastarosios pavaldinės kaip Teisingumo ministrė E. Dobrowolska ir ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė, kurioms atgrasi lietuvybė ir visa, kas lietuviška.
NS teigimu, šios atvirai prieš Lietuvos suverenumą ir lietuvybę veikiančios valdžios atstovės deda neįtikėtinas pastangas naikinant konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos statusą ir lietuviškumą apskritai.
Seimo pirmininkė V. Čmilytė ir vyriausybės vadovė I. Šimonytė, pažeisdamos Valstybinės kalbos įstatymo 7 str. reikalavimą ir manipuliuodamos visuomenės užuojauta pabėgėliams, skatina migrantų įdarbinimą be privalomų minimalių lietuvių kalbos žinių viešojo aptarnavimo sektoriuje (pvz., parduotuvėse), atvirai viešomis kalbomis netiesiogiai kviečia migrantus neskubėti mokytis valstybinės lietuvių kalbos, ragindamos (V. Čmilytė) atidėti prievolę išmokti valstybinę kalbą neapibrėžtai ateičiai, tuo įtvirtinant šalyje daugiakalbystę, kuri, jų įsitikinimu, turi būti oficialiai įtvirtinta ir tapti šalies viešojo gyvenimo norma.
Lygiai taip pat manipuliuodama visuomenės empatija persekiojamiesiems, vyriausybės vadovė I. Šimonytė atvirai meluoja, esą atvykėliai iš Baltarusijos yra persekiojami, t. y. „bėgantys nuo režimo“ asmenys. Tačiau akivaizdus faktas, kad iš virš 70 tūkstančių iš Baltarusijos atvykusių piliečių, Statistikos departamento duomenimis, tik kiek daugiau kaip 200 asmenų yra pripažinti prieglobsčio prašytojais.
Valstybės vadovės apeliacija į žmoniškumą dėl tariamų Baltarusijos pabėgėlių yra atvira ir ciniška melagystė, kaip ir melagingas jos teiginys, esą drastiškai padidėjusį užsieniečių skaičių labiausiai išaugino pabėgėliai iš Ukrainos – Statistikos departamento duomenimis, iš visų į Lietuvą virš 200 tūkstančių atvykusių migrantų, Lietuvoje tėra likę vos 40 tūkst. ukrainiečių.
NS teigimu, V. Čmilytė, I. Šimonytė bei kiti dabartinei valdžiai atstovaujantys asmenys sąmoningai siekia atkurti okupacinio režimo LSSR įtvirtintą demografinę bei kalbinę padėtį ir toliau mėgina įgyvendinti nespėtą realizuoti Sovietų Sąjungos ideologo M. Suslovo suformuluotą tikslą – sukurti „Lietuvą be lietuvių“.
V. Čmilytės iniciatyvos siekiant sunaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Valstybinę kultūros paveldo komisiją ir kitas valstybės patariamąsias įstaigas, kurios trukdo šalies dabartinių kolonizatorių ir rusintojų planams
Taip manyti leidžia jų pastangos naikinant lietuvybę Lietuvos lenkakalbių gyventojų regionuose, keičiant lietuvių kalbos abėcėlę, siūlant ją papildyti diakritiniais ženklais, griežtai priešinantis seniai turėjusiam būti įvestam mokymui mokyklose valstybine kalba ir inicijuojant valstybės asignavimus rusakalbėms mokykloms, eliminuojančioms kitataučių poreikį mokytis valstybinės lietuvių kalbos. Ypač pažymėtinos V. Čmilytės iniciatyvos siekiant sunaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Valstybinę kultūros paveldo komisiją ir kitas valstybės patariamąsias įstaigas, kurios trukdo šalies dabartinių kolonizatorių ir rusintojų planams leisti nevaržomai įsitvirtinti daugiakalbystei, skleistis ir plėstis Lietuvoje rusiškam pasauliui.
Šios personalijos ir jas palaikantys asmenys sutinka, kad Lietuva netektų VETO teisės priimant sprendimus Europos Vadovų taryboje, jų iniciatyva rengiamas dviprasmiškas referendumas dėl daugybinės Lietuvos pilietybės su teisiškai sukta formuluote, kurio tikslas – ne tik atimti iš Tautos teisę spręsti pilietybės klausimus referendumu, perleidžiant tokią teisę spręsti daugumos gyventojų pasitikėjimo neturinčiam Seimui, bet ir neegzistuojančiu (būsimuoju) Konstituciniu įstatymu suteikti Lietuvos pilietybę šimtams tūkstančių imigrantų, numatant dvigubą pilietybę lenkakalbiams Lietuvos gyventojams, kurių prokremliškų pažiūrų vadovai puoselėja Pietryčių Lietuvos krašto autonomijos ir net šio krašto atskyrimo nuo Lietuvos planus.
NS nuomone, dabartinės valdžios veiksmai turi vienintelį tikslą – paversti Lietuvą kitataučių gyvenamąja teritorija be valstybinės lietuvių kalbos, be lietuvių laisvės kovų istorinės atminties, lietuviškos kultūros ir, sprendžiant iš pastarųjų veiksmų – be lietuvių Tautos.
Nėra joks atsitiktinumas, kad aktyviausi lietuvių kalbos, kultūros, tautos ir Lietuvos valstybės naikintojai V. Čmilytė, I. Šimonytė, R. Lopata, A. Žukauskas ir kiti yra kilę iš sovietinių Lietuvos okupantų ir kolaborantų šeimų, kurių nariai buvo karšti Lietuvos aneksijos rėmėjai ir vykdytojai, okupacinės valdžios aktyvistai ir aukšti pareigūnai, represinių struktūrų dalyviai, nepriklausomos lietuvių nacionalinės valstybės nesutaikomi priešai ir fanatiški menkiausių tautinės ir valstybinės jausenos apraiškų slopintojai.
SSRS okupacijos laikotarpiu veikę kaip uolūs Kremliaus parankiniai, nuožmiai kovoję su ,,lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“ ir aklai nekentę tarpukario lietuviškos valstybės, jie nesusitaikė su atkurta Lietuvos nepriklausomybe. Išvengę dekomunizacijos ir liustracijos dėl savo nusikalstamos praeities, jie skverbėsi į valdžią ir laukė keršto už Sąjūdžio laikotarpiu patirtą trumpalaikį politinį pralaimėjimą akimirkos bei progos suvesti istorines sąskaitas su išdrįsusia tapti laisva lietuvių tauta.
NS teigimu, tris dešimtmečius formaliai nepriklausomoje Lietuvoje okupantai ir kolaborantai ruošė dirvą politiniam ir istoriniam revanšui, kuriuo siekiama visiškai įvykdyti SSRS nespėtus įgyvendinti tikslus galutinai sunaikinti lietuvių tautą ir visiems laikams iš pasaulio politinio žemėlapio ištrinti nacionalinę lietuvių valstybę. Šiomis dienomis šį revanšą vykdo okupantų ir kolaborantų tiesioginiai palikuonys ir reikalo tęsėjai, kurie faktiškai veikia kaip SSRS įpėdinės Rusijos ir dabartinio Kremliaus režimo įtakos agentai.
vykdomas Lietuvos valstybės dekonstravimas, yra pražūtinga, artinanti neabejotiną ir neišvengiamą lietuvių tautos egzistavimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės pabaigą.
Tokiomis aplinkybėmis pasyvi Lietuvos inteligentijos ir dalies gyventojų laikysena stebint, kaip yra vykdomas Lietuvos valstybės dekonstravimas, yra pražūtinga, artinanti neabejotiną ir neišvengiamą lietuvių tautos egzistavimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės pabaigą.
Dėl to NS nemato prasmės kreiptis į dabartinės kadencijos Seimo narius, kurie leidžia didžiosioms kaimynėms be minimaliausio pasipriešinimo atimti Lietuvos valstybės suverenitetą ir galimybę lietuvių Tautai pačiai spręsti savo likimą, yra dar pajėgus išsaugoti suverenią valstybę.
Dabartinės kadencijos Seimo nariai, entuziastingai pritarę valstybinės lietuvių kalbos darkymui, prigimtinės šeimos ardymui, masiniam Lietuvos kolonizavimui migrantais ir rusinimui bei kitoms valstybę dekonstruojančioms iniciatyvoms, nėra pajėgūs suvokti Lietuvos valstybės suverenumo reikšmės ir gyvybinės naudos jos piliečiams savarankiškai spręsti svarbiausius Tautos ir valstybės gyvenimo klausimus – šie išrinkti atstovai jau nėra pajėgūs atsikvošėti ir šiuo pavojingu geopolitinio bei saugumo lūžio laikotarpiu būti su savo tauta ir likti ištikimiems savo valstybei. Jie renkasi SSRS okupaciją išgyvenusiems lietuviams iki skausmo pažįstamą Lietuvos duobkasių ir tautos naikintojų kelią.
Nepaisant to, NS reikalauja kadenciją baigiantį Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę nedelsiant stabdyti Rusijos ir Baltarusijos imigrantais vykdomą šalies kolonizaciją.
Minėtas reikalavimas kartu yra ir kreipimasis į Lietuvos valstybės ir valdžios institucijų tarnautojus, žiniasklaidą ir visuomenę.
valdžios ir valstybės įstaigų tarnautojai, turintys neįkainojamą suverenios Lietuvos valstybės kūrimo patirtį, supranta, jog praradusi suverenitetą, svetimų šalių migrantais apgyvendinta Lietuvos teritorija be valstybės statuso, praras ir valstybę reprezentuojančias institucijas,
Esame įsitikinę, kad Lietuvos valdžios ir valstybės įstaigų tarnautojai, turintys neįkainojamą suverenios Lietuvos valstybės kūrimo patirtį, supranta, jog praradusi suverenitetą, svetimų šalių migrantais apgyvendinta Lietuvos teritorija be valstybės statuso, praras ir valstybę reprezentuojančias institucijas, kartu su šių institucijų tarnautojais (panaikinus Valstybinę lietuvių kalbos ar Paveldo komisiją, asmuo neteks Valstybinės komisijos nario statuso),- skelbiama išplatintame dokumente.
NS kreipiasi į valstybės valdžios įstaigų tarnautojus, prašydamas skleisti visuomenei žinią apie Lietuvos kolonizavimo keliamą egzistencinę grėsmę laisvai Lietuvos visuomenei ir apie pražūtingas daugybinės pilietybės pasekmes suvereniai Lietuvos valstybei, kartu įspėdamas Lietuvos valstybės dekonstruotojus, kad šie bet kuriomis aplinkybėmis neišvengs istorinio teisingumo.
Dokumente pažymima kad šio teisingumo jau sulaukė bundančios Europos Sąjungos valstybės, ginančios savo nacionalinį suverenumą. Jam kviečia ir tautiškai sąmoninga bei valstybiškai patriotinė mūsų šalies visuomenės dalis, kuriai siekinys ir moralinis bei politinis idealas yra ne ,,globali“ kitataučiais apgyvendina ir jų užgrobta ,,multikultūrinė“ Lietuvos teritorija, o Europos Sąjungoje sudėtyje išliksianti suvereni LIETUVIŠKA LIETUVA.
NS kreipiasi į visuomenę, kurios prigimtinės savisaugos jausmas turėtų pažadinti troškimą išlikti kaip tautai ir įkvėpti ryžtą išsaugoti tėvų ir protėvių brangintą bei pasiaukojamai gintą suverenią Lietuvos valstybę. Ragina būsimuose Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose pasipriešinti Lietuvos kolonizavimui ir suplanuotai Lietuvos valstybės pabaigai, ragina nebalsuoti ir braukti kandidatų sąrašuose tuos, kurie ardo mūsų šeimas, niekina lietuvybę ir lietuvių kalbą, kviečia į Lietuvą imigrantus, kartu varydami iš Lietuvos į emigraciją mūsų šeimas ir vaikus.
Rusai ir vėl atakavo Ukrainos karinę ir civilinę infrastruktūrą ne tik iš Kursk, bet ir iš Krymo. Kaip ir vakar minėjome, artumas iki Odesa okupantams leidžia tikėtis, kad ne visi dronai, skriejantys į šį miestą, bus numušti. Šį kartą viltys nepasiteisino – visi 24 „mopedai“ buvo numušti.
Tuo tarpu ukrainiečiai toliau vysto dronų pajėgumą. SBU ant jūrinių dronų Sea Baby sumontavo MLRS Grad raketas ir šią sistemą išbandė atakuodami agresoriaus pozicijas Kinburno nerijoje. Žinoma, didelio tikslumo tikėtis neverta, bet nedideliu atstumu priartėjus prie uostų, galima pagauti ir riebių „žuvų“. Anksčiau fiksuota, kaip Ukrainos gynėjai ant jūrinių dronų montuoja oro gynybos raketas, o dabar ir MLRS.
Kharkiv kryptis.
Lyptsi. Nors rusų 18-osios divizijos vienetai ir jiems priskirti vienetai bando pasistūmėti link pačios Lyptsi gyvenvietės, ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
Vovchansk. Mūšiai flanguose tęsiasi. Vakariniame rusams nepavyko pasistūmėti, tačiau jie suintensyvino veiksmus rytiniame flange ir pabandė apeiti miestą forsuodami upę Vovcha. Ukrainos vienetai išlaikė pozicijas. Tęsiasi sunkūs mūšiai miesto centre. Ukrainos analitikas K. Mashovetc praneša, kad agresorius iš rezervo į mūšį įvedė du pulkus, kautynės tęsiasi.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Dar sunku teigti ar ukrainiečiams pavyko stabilizuoti situaciją Berestove – Stelmahivka ruože, tačiau per pastarąją parą rusams pasistūmėti nei čia, nei kituose ruožuose, nepavyko.
Lyman. Ukrainos pajėgos apdaužė Torske ruože bandžiusius į priekį pasistūmėti rusus.
Syversk. Okupantai su pasididžiavimu publikuoja, kaip jų termobarinės sistemos (TOS) smūgiuoja Bilohorivka, taip patys paneigdami užvakar savo paskleistą informaciją (tiksliau, dezinformaciją), kad jie neva užėmė Bilohorivką.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Agresorius toliau aktyvina operacijas šiame sektoriuje. Jam pavyko užimti keletą namų rytiniame miesto pakraštyje bei išplėsti no mans land Klishiivka. Kaip esame minėję, tai rusai daro „vietinėmis“ pajėgomis, t.y. tais pačiais desantininkų, 3-ojo korpuso, 150-osios divizijos ir kitas vienetais, kurie jau ilgus mėnesius bando pralaužti ukrainiečių gynybą. Jokių papildomų rezervo vienetų nefiksuota.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos atmušė rusų bandymus pajudėti šiaurėje (Novoaleksandrivka – Kalynove – Oleksandropil), agresorius padėtį bando pakeisti mėtydamas KAB‘us. Vakaruose (Sokil – Novopokrovske – Umanske) okupantams pavyko išplėsti no mans land, mūšiai tęsiasi.
Centras. Agresorius išplėtė savo pozicijas Netailove pietiniame pakraštyje. Rusai nuo aukštumos gali bandyti stumtis į vakarus link Karlivka, tačiau tokiam puolimui „koridorius“ gali būti per siauras, nes atsirastų grėsmė rusų flangams ir logistikai. Tad tikėtina, kad agresorius bandys judėti į pietus ir platesniu lanku apeiti Nevelske bei sieks išmušti Ukrainos gynėjus iš dominuojančių aukštumų šiaurėje.
Pietinis flangas. Tęsiasi mūšiai Paraskoviivka rytiniame pakraštyje. Taip pat, rusai bando pulti ir Heorhiivka, Krasnohorivka bei kituose ruožuose.
Pavasarinėje žalumoje paskendęs ir puikiai sutvarkyta aplinka žvilgsnius pradžiuginęs Gižų kaimas buvo pirmasis, į kurį užsuko nemažas mūsų, žurnalistų, ir turizmo organizatorių būrys. Pasisvečiuoti savo valdose pakvietę Vilkaviškio rajono turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai Gižus pasiūlė neatsitiktinai: ši seniūnija kuo toliau, tuo labiau virsta keliautojų traukos centru. Ypač vasarą, kai čia pražysta liepos, Gižams suteikiančios teisę vadintis Liepų kaimu.
Liepos – Dievų dovana ir bitėms, ir žmonėms
Taip, liepos čia auga visur, ir šių medžių puoselėjimas yra sena gižiečių tradicija. Šiandien sunku pasakyti, kas buvo pirmasis liepų sodinimo iniciatorius šiose apylinkėse.
Gal kuris iš dvarininkų, kurių per 400 metų skaičiuojančią kaimo istoriją pasikeitė nemažai? Yra juk išlikę prisiminimų, kaip vienas dvarininkas buvo liepęs kiekvienai šeimai pasodinti po dvi liepas. Sodintojai privalėjo jas kruopščiai prižiūrėti, kad nenudžiūtų, antraip už sunykusius medelius laukdavo bausmės…
Kaip ten bebūtų buvę, bet Gižuose liepų teikiamos naudos idėjos įsišaknijo visiems laikams. Ypač daug šių medžių ošia aplink bažnyčią, tad galima tik įsivaizduoti, koks svaiginantis aromatas čia tvyro, joms sužydėjus, ir kaip čia dūzgia bitelės.
Per ilgus metus susiklostė ir tvirtos šio medžio populiarinimo tradicijos, nuolat pasipildančios vis naujomis idėjomis. Jas įgyvendina aktyvi kaimo bendruomenė, kurioje netrūksta kūrybingų žmonių. Jų iniciatyva, pavyzdžiui, jau kuris laikas vykdoma edukacinė programa „Gižai – liepų kaimas“. Informacija apie ją, patrauklią ir jaunimui, ir vyresnio amžiaus žmonėms, yra netrukusi pasklisti po visą Lietuvą, tad į Gižus veržiasi smalsuoliai iš visos Lietuvos.
„Lietuvą kuria ne vien didieji miestai“, –
– su šypsena mus pasitikdama, pasakė šio istorinio kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Svirupskienė. – Kur begyventume, savo darbais prisidedame prie mūsų šalies klestėjimo. Mes, gižiečiai, esame iš tų, kuriems svarbu nebūti nežinoma vietove. Nenorime, kad Gižų pavadinimas kada nors taptų iškaltas akmenyje, žyminčiame buvusio kaimo vietą, taigi savo kraštą stengiamės garsinti…
Gižų kaimo aplinka
Kaimo bendruomenė džiaugiasi, kad Gižuose gyventojų ne mažėja, o atvirkščiai – daugėja. Nors nekilnojamasis turtas čia – vienas brangiausių Vilkaviškio rajone, vietovė patraukli jauniems žmonėms. Dalis jų į Gižus keliasi iš miestų – čia smagu, ramu ir patogu auginti vaikus. Naujakuriai patenkinti, galėdami įsilieti į veiklių žmonių tarpą ir prisidėti prie aktyvaus kultūrinio gyvenimo.
Šeimininkų pakviesti, užsukame į bendruomenės namus, kuriuose jau garuoja aromatinga liepžiedžių arbata. Grožimės besikeičiančia šio gėrimo spalva: pro stiklinių indų sieneles aiškiai matyti, kaip iš švelniai geltonos ji pamažu tampa rausva. Šeimininkės vaišina liepos lapelių formos meduoliais, meiliai liepinukais vadinamais. Štai tokius kepinėlius iš medumi pagardintos tešlos patys gaminasi čia organizuojamų edukacijų dalyviai. O kol jų suformuoti meduoliukai kepa, vyksta aktyvi pažintinė – kultūrinė programa, kurioje pagrindinis dėmesys, žinoma, irgi tenka nuostabiai gamtos dovanai – liepai.
Ypač propaguojamos jos gydomosios savybės, patariama, kaip su liepžiedžiais gaminti gydomąsias voneles, kompresus, pavilgus. Beje, visi edukacijų metu naudojami liepžiedžiai – pačių bendruomenės narių rankomis surinkti ir sudžiovinti.
Na, o vėliau edukacinės programos dalyviai būriu patraukia susipažinti su pačiu Gižų kaimu ir pasigrožėti jo garsiosiomis liepomis. Darniu būriu nukeliavome ir mes.
Legendinė liepa
Istorijos liudininkės
O, kad šios liepos galėtų prabilti – daug nežinomų praeities paslapčių atskleistų! Daugelis jų regėjo nutikimus, šiandien jau legendomis virtusius. Štai kad ir senoji liepa, ošianti Gižų dvarvietės teritorijoje. Manoma, kad ji buvo pasodinta, užbaigus dvaro rūmų statybą. Su šiuo medžiu susijusi istorija dabar nuolat paįvairina gidų pasakojimus apie Gižus. Ji byloja apie čia gyvenusius dvarininkus Vaičekovskius, daug laiko praleisdavusius Lenkijoje; iš ten vasaromis į Gižus atvykdavo vasaroti jų dukros. Vyresnioji dukra buvusi puiki raitelė, yra išlikę jos laiškai, bylojantys apie tai, kad čia jai labai patikdavę, nors ir trūkdavę knygų bei kai kurių muzikos instrumentų. Tai rodo, jog jaunoji dvarininkaitė buvo išsilavinusi.
Kai šiai merginai atėjo laikas tekėti, jos mama ėmė dairytis jaunikio. Savame kaime jo nebuvo, užtat gretimame gyveno dailus ūkininkaitis, sudominęs potencialią uošvienę. Dvarininkė, sugalvojusi kažkokį pretekstą, su dukra nuvyko pas jį. Vyruko būta sumanaus: jis įvertino parodytą dėmesį ir suprato tikruosius šių damų vizito tikslus. Tiesa, abejojo, ar galės pritapti dvare, juk ten reikėsią laikytis tam tikro etiketo. Ilgai nesiryžo parašyti merginai žadėtąjį laišką. O ši, vieną dieną pasibalnojusi žirgą, nutarė pajodinėti po Gižų apylinkes: gal pavyks prasiblaškyti ir atsikratyti liūdnų minčių?
Pasijodinėjimas, deja, baigėsi nelaime: kažko pasibaidęs žirgas stojo piestu, išmesdamas iš balno dvarininkaitę – krisdama mergina užsimušė. Jos žūties vietą iš pradžių ženklino akmuo, o vėliau žmonės čia supylė kalvelę ir ant jos merginos atminimui pasodino liepą. Ošia šis medis iki šiol; prie jo neseniai darbavęsi specialistai iš Vilkaviškio nustatė, jog jis dar ilgai žaliuosiąs.
Prie senosios liepos būriais traukia keliautojai, čia fotografuojasi: istorija, susipynusi su romantika, turi savito žavesio. O patys gižiečiai, švęsdami savosios kaimo mokyklos 150-ąsias metines, ant kitos kalvelės pasodino naują liepaitę, kuri turės pakeisti senąjį medį, kai jo nebeliks. Kalvelėje užkasė kapsulę su palinkėjimais ateities kartoms. Taigi dabar netoli viena kitos ošia dvi simbolinės liepos… Beje, kaimo 400 metų jubiliejų simboliškai paženklino toks pat liepų skaičius. Visur, kur tik atsiranda laisvos vietos, Gižų gyventojai sodina liepas. Sodinami šie medeliai ir bendruomenei svarbiomis progomis, o kaime esančiame Jaunystės parke tėvai sodina liepaites, kai jų šeimoje gimsta dukros.
… Susidomėję klausomės gižiečių pasakojimų apie įspūdingą jų gimtojo kaimo praeitį. Kaimo gyventojai nuolat domisi savojo krašto istorija, bando priartėti prie seniausių šaltinių, vienu ar kitu aspektu praskleidžiančių praeities laiko uždangą. Įdomios medžiagos apie Gižus yra surinkusi buvusi M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos darbuotoja, jau išėjusi į užtarnautą poilsį ir sugrįžusi į savo tėviškę.
Žinių aruodą apie Gižus papildė ir neseniai išleista vietos kulinarinių receptų knyga. Pasinaudota rastais buvusio dvaro šeimininkės receptais.
Gižų liepžiedžiai
Svečiuojantis Gižuose, į akis ypač krito išpuoselėta kaimo aplinka. Gižiečiai sutvarkė ir išvalė vietos tvenkinį (kažkada, pasirodo, dvare būta visos sistemos tvenkinių, kurių vandenyse plaukiodavo raudonos žuvytės ir juodosios bei baltosios gulbės). Beje, garsus Suvalkijos praeities tyrinėtojas Benjaminas Mašalaitis savo knygoje apie Lietuvos dvarus mini ir senąjį Gižų kaimo svirną – vieną gražiausių svirnų Lietuvoje, išlikusį iki šių dienų.
Gižų dvaro šeimininkai 1847 – 1850 metais šiame kaime pastatė ir neogotikinio stiliaus bažnyčią. Šie mūriniai maldos namai, iškilę pagal italų architekto Henriko Markonio projektą ir pavadinti šv. Antano Paduviečio vardu, taip pat verti aplankymo. Viena didelė liepa ir parko tilteliai mena laikotarpį, kai Gižuose veikė Seinų kunigų seminarija. Tai buvo 1922 – 1930 metais. Seminarijai atminti 2012 metais buvo atidengtas paminklas.
Egzotiškasis namas
Šitaip galima pavadinti Gižuose esantį vadinamąjį „amerikono namą“. Jam šiemet sukanka 100 metų. Statinys iškilo pagal JAV seniau populiarų „prerijų tipo“ namo pavyzdį, Lietuvoje anksčiau visai nežinomą. Mūsų šalyje ir dabar jis vienintelis toks. O pasistatydino jį iš JAV grįžęs Rimavičius, kartu iš užjūrio atsiplukdęs visas tokiam namui iškilti būtinas statybines medžiagas ir furnitūrą. Kaimiečiams naujai iškilęs dviaukštis su dideliu balkonu atrodė tikra egzotika, juokais jie jį vadino „špokinyčia“.
Amerikono namas
Yra išlikusi nuotrauka, vaizduojanti, kaip tas namas atrodė seniau. Jame esančių kambarių aukštis siekė 4 metrus, langai atsidarydavo rėmus keliant į viršų, to niekas kaime iki tol nebuvo matęs.
Dabar kai kurių eksterjero ir interjero detalių jau nelikę, tačiau namas vis tiek stoiškai ištvėrė visas istorinių kataklizmų negandas. Senieji kaimo gyventojai pasakodavo, kad šis namas nuo vėjo gūsių net svyruodavęs, mat aplink nebūta jokių medžių. Šiame egzotiškame trobesyje savininkas buvo įsteigęs vadinamąjį „saliūną“, t.y. užeigą.
Rimavičiaus jau seniai nebėra, o jo egzotiškasis namas tebestovi, ir jį aplanko visi į Gižus atvykstantys turistai. Gižiečiai įsitikinę, kad ir artėjančią vasarą lankytojų nestigs – kad šeimos su vaikais vėl grožėsis kaimo aplinką puošiančiomis skulptūromis, trauks Šeimos taku, fotografuosis prie šimtmečius skaičiuojančių liepų. Ir, žinoma, būtinai paglostys Liepinuko kepurę.
Liepinukas – iš liepos medžio šakos išdrožtas žmogeliukas, kurį palietę, į namus visi parsiveža puikios nuotaikos, geros energijos ir tvirtos sveikatos. Tą gali patvirtinti visi, kada nors Liepinuką glostę, o jis juk, kaip simbolinis talismanas, dažnai lydi gižiečius į įvairius renginius.
Gižiečiai mėgsta pasižmonėti: jie – nuolatiniai rajone vykstančių švenčių dalyviai. Štai praėjusį rudenį į Vilkaviškyje vykusią Derliaus šventę išsirengė, vilkėdami „liepų kostiumus“: tikrai romantiškai atrodė iš liepos žiedų ir lapų pasiūdinta suknelė ir vyriška liemenė.
Editos Jakštienės ir Laimutės Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotraukos.
