Remiantis šiuolaikiniais kaprizais, egzistuoja beveik begalinis skaičius lyčių, su kuriomis asmuo gali tapatintis ir kurias galima kaitalioti kaip norima, o iš aplinkinio pasaulio vis agresyviau reikalaujama apsimesti, kad jis pritaria tokiems įsivaizdavimams. Tačiau britų mokyklų sistema dabar sako stop ir mokys, kad tėra tik dvi lytys – vyriška ir moteriška.
Būtent konservatyvi Didžiosios Britanijos vyriausybė parengė naujas šalies mokykloms skirtas gaires, kuriose atsisakoma visko, kas susiję su vadinamąja lytine tapatybe. Tai apibūdinama kaip saugumo priemonė ir, be kita ko, įvedama siekiant užtikrinti, kad vaikams nebūtų rodomas taip vadinamas nemalonų dėmesį keliantis turinys.
„Į švietimą neturėtų būti įtrauktos ginčytinos idėjos, kad galėtų būti iki 72 skirtingų lytinių tapatybių; pasitaiko kokių tik įmanoma beprotiškų įsivaizdavimų“, – sakė švietimo ministrė Džilien Kygen (Gillian Keegan).
Tuo pačiu metu Kygen tvirtino, kad santykių, seksualumo ir sveikatos ugdymo pagrindas yra biologinė lytis, o ne šios ginčytinos nuomonės.
Kita priemonė bus lytinio švietimo vaikams iki devynerių metų uždraudimas ir sudarymas sąlygų vaikų tėvams lengviau susipažinti su mokymo medžiaga, kad šie matytų, ko mokoma.
Dramatiškas padidėjimas
Kritikai baiminasi, kad jei vaikai negalės gauti informacijos tam tikromis temomis iš savo mokytojų, jie gali būti linkę dažniau susipažinti su potencialiai žalingu turiniu ir ieškoti atsakymų internete.
Pastaraisiais metais sparčiai padaugėjo jaunų žmonių, kurie teigia, kad yra pasimetę dėl savo lyties, ir manoma, kad viena iš priežasčių yra ta, kad tai paprasčiausiai tapo madinga ir kad jaunimą įtakoja socialinė žiniasklaida. Tuo pat metu vyksta vis sudėtingesnės fizinės intervencijos, dėl kurių daugelis vėliau gyvenime neretai gailisi, o pasekmės yra lemtingos.
Kunigas Alessandro Barelli SDB / Marijos radijo nuotr.
Šiais metais Lietuvos piliečiai bus net tris kartus kviečiami išreikšti savo pilietinę valią. Rinkimai nėra skirti vien tik „ekspertams“ ar „kitiems“. Kaip turėtų elgtis krikščionis, turėdamas, matydamas tiek daug pasiūlymų ir kandidatų?
2024 m. Lietuvoje vyks net treji rinkimai: Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo (taigi bus formuojama ir nauja Vyriausybė). Tai visai mūsų šaliai svarbūs įvykiai, kurie tam tikra prasme lems, kaip toliau kelerius metus bus sprendžiama daugybė klausimų, tiesiogiai susijusių su kiekvienu iš mūsų. Negalime vien tik pasyviai žiūrėti televiziją ar skaityti feisbuko komentarus, taip kone deleguodami savo ateitį kitiems. Kiekvienas pilietis yra kviečiamas nuodugniai apsvarstyti ir pasirinkti. Ką mūsų krikščioniškas tikėjimas turi bendro su politika? Ar tikrai galima atskirti tikėjimą nuo vertybių?
Politika
Kalbant apie politiką dažnai mes, italai, galvojame apie korupciją, piktnaudžiavimą ir tam tikrų atskirų grupių privilegijas. Arba manome, kad bet kuris žmogus, net ir pats sąžiningiausias, pasiekęs politinės galios postą pamiršta idealus ir veikia tik savo ar kelių kitų žmonių interesų labui. Tačiau toks požiūris iškreiptas. Iš tiesų pati žodžio „politika“ kilmė rodo visai ką kita: šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia tiesiog „valdyti miestą“ (graikiškai „miestas“ yra „polis“).
Taigi politika yra ne kas kita kaip bendruomenės reikalų tvarkymas, įrankis, lemiantis, kuria kryptimi visuomenė judės ateinančiais metais, piliečių apsauga ir jų poreikių tenkinimas. Kaip ir visi kitais įrankiais, politinėmis priemonėmis gali būti naudojama deramai – užtikrinant teisingumą bei teises ir puoselėjant visų gerovę, arba blogai – siekiant asmeninių interesų, šlovės ir valdžios.
Todėl krikščionis neturi bijoti gilintis į politiką, tačiau taip pat jam privalu turėti išminties ir sumanumo atskirti gerą ir blogą politiką, stengiantis kiekvienoje situacijoje ir kaskart renkantis būti šviesa. Be to, pati Biblija kai kuriuose savo skyriuose kviečia mus pažvelgti į aplinkinį politinį kontekstą.
Balsavimo akimirka / BNS nuotr.
Kadangi krikščionys, kaip atsakingi piliečiai, naudojasi savo balso teise, geriau žinoti, už ką balsuojame, suprasti savo pasirinkimo motyvus, o ne balsuoti remiantis simpatijomis ar kokiu nors prabėgomis nugirstu šūkiu. Paviršutiniškas balsavimas nėra dvasingesnis už sąmoningą! Tačiau net ir domėdamiesi politika niekada nepamirškime, kad mūsų, kaip krikščionių, tikslas yra ne vien siekti pagerinti pasaulį gyvenimo kokybę pasaulyje, bet netiesiogiai – ir gerinti pasaulį nešant Jėzaus šviesą bei meilę į kasdienybę.
Šv. Paulius viename iš savo laiškų Timotiejui rašo, kad „atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon“ (2 Tim 2, 4). Niekada nepamirškime, kad pagrindinė krikščionio užduotis – skleisti Dievo Meilę, kurią Jėzus parodė ant Kryžiaus. Tik Dievo meilės, kuri supurto ir perkeičia gyvenimus, dėka aplinkinių gyvenimai gali pagerėti giliąja ir amžina prasme.
Bažnyčios ir valstybės santykiai
Religija ir politika yra dvi skirtingos, bet ne visiškai atskiros sritys. Jei pilietis yra taip pat ir tikintis, šios dvi sritys gali derėti tame pačiame asmenyje, turinčiame religinių, socialinių, ekonominių bei politinių įsipareigojimų. Tačiau yra tokia sąlyga: „Tikintieji teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai.
Tegul jie stengiasi darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniška sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios. Ypač mūsų laikais dera, kad šis skirtumas ir drauge darna kuo skaisčiausiai šviestų iš tikinčiųjų veiksenos“ (Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium 36; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 912). Galima sakyti, kad šie žodžiai apibendrina, kaip katalikai turėtų gyventi pagal Viešpaties mokymą: „Tad atiduokite, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo, Dievui“ (Mt 22, 21).
Taigi Bažnyčios ir valstybės santykiai numato skirtumą be atskyrimo ir sąjungą be sąmyšio (plg. Mt 22, 15–21). Santykiai bus teisingi ir produktyvūs, jei bus laikomasi trijų pagrindinių principų: pripažįstama, kad egzistuoja etinė sritis, kuri yra pirmesnė už politinę sritį ir kuri pastarąją formuoja; religijos misija atskiriama nuo politikos misijos; skatinamas abiejų šių sričių bendradarbiavimas.
1. Moralinės vertybės turi įkvėpti politinį gyvenimą
„Etiškos valstybės“, siekiančios primesti piliečiams moralų elgesį, koncepcija yra daugelio atmetama, nes ji gali vesti į totalitarizmą ar bent jau suponuoja ryškią autoritarinę tendenciją. Ne valstybės reikalas yra nurodyti, kas gerai, o kas blogai. Jos užduotis – ieškoti bendrojo gėrio ir jį plėtoti. Norėdama tai įgyvendinti, valstybė kartais turės nustatyti tam tikras piliečių elgesio taisykles.
Tačiau „etiškos valstybės“ atmetimas neturi vesti prie priešingos klaidingos išvados, kad valstybė yra moraliai neutrali, nes tikrovėje taip nėra ir niekada negali būti. Iš tiesų moralinės vertybės nurodo kriterijus, kurie padeda asmenybei visapusiškai vystytis. Socialiniu aspektu toks vystymasis yra žemiškojo bendrojo gėrio dalis. O už bendrąjį gėrį visų pirma atsakinga valstybė. Be kitų dalykų, valstybė skatina moralų žmonių elgesį, bent jau socialiniame gyvenime.
2. Bažnyčia ir valstybė skiriasi savo prigimtimi ir tikslais
Bažnyčia iš Kristaus gavo apaštališkąjį siuntimą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Savo mokymu ir apaštališka veikla Bažnyčia prisideda prie teisingo laikinųjų dalykų sutvarkymo, kad šie pasitarnautų žmogui, padėtų pasiekti galutinį jo tikslą ir nuo jo nenutolti.
moralinės vertybės nurodo kriterijus, kurie padeda asmenybei visapusiškai vystytis.
Vykdydama savo misiją, Bažnyčia visų pirma pasitelkia dvasines priemones: Evangelijos skelbimą, sakramentų teikimą ir maldą. Tačiau ji taip pat turi naudoti ir materialias priemones, atsižvelgdama į savo narių – žmonių prigimtį (plg. Apd 4, 32–37; 1 Tim 5, 18). Šios priemonės turi visada derėti su Evangelija. Be to, kad galėtų vykdyti savo misiją pasaulyje, Bažnyčia turi būti nepriklausoma, jos neturi veikti politiniai ar ekonominiai veiksniai (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2246; Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 426).
Valstybė yra institucija, kylanti iš socialinės žmogaus prigimties. Jos tikslas – laikinas bendrasis pilietinės visuomenės gėris. Tai ne tik materialus, bet ir dvasinis gėris, nes visuomenės nariai yra kūną ir sielą turintys asmenys. Kad vyktų socialinė raida, reikia ne tik materialių priemonių, bet ir daugelio kitų dvasinio pobūdžio gėrybių: taikos, tvarkos, teisingumo, laisvės, saugumo ir t. t. Šių gėrybių galima pasiekti tik praktikuojant socialines dorybes, kurias valstybė turi skatinti ir saugoti (pvz., viešąją moralę).
Religinės ir politinės sferų atskyrimas reiškia, kad valstybė nėra „sakrali“ ir neturi pareigos vadovauti sąžinei. Moralinis politikos pagrindas yra už jos ribų. Kita vertus, Bažnyčia neturi galios ką nors nurodyti politinėje srityje, nes pilietiniu požiūriu narystė joje yra savanoriška. Bažnyčios galia yra dvasinio pobūdžio ir nesiūlo jokių politinių sprendimų. Valstybė ir Bažnyčia atlieka skirtingas funkcijas. Tai suteikia religinę ir socialinę laisvę. Iš to išplaukia dvi svarbios teisės: religijos laisvės teisė, kurią sudaro valstybės nesikišimas į religinius reikalus, ir katalikų teisė laisvai veikti žemiškos laikinosios valdžios atžvilgiu, nors ir privalant laikytis magisteriumo mokymų (plg. Kanonų teisės kodeksas, 227). Be to, Bažnyčia „skelbdama Evangelijos tiesą ir visas žmogaus veiklos sritis apšviesdama savo mokymu bei krikščionių liudijimu, taip pat gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76).
3. Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas
Skirtis tarp Bažnyčios ir Valstybės nereiškia visiško jų atskyrimo. Tai taip pat nereiškia, kad Bažnyčia turėtų apsiriboti tik privačia bei dvasine sritimis. Žinoma, Bažnyčia „negali ir neturi pakeisti valstybės. Tačiau ji taip pat negali ir neturi atsisakyti stengtis teisingumo labui“ (Benediktas XVI, enciklika Deus caritas est, 28). Šia prasme Bažnyčia turi teisę ir pareigą „aiškinti savo socialinį mokymą, tarp žmonių nekliudoma vykdyti savo uždavinį ir priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76).
Todėl, pavyzdžiui, Bažnyčia gali ir turi atkreipti dėmesį, jei įstatymas yra neteisingas, nes prieštarauja prigimtinei teisei (pvz., abortų ar skyrybų įstatymai), arba jei tam tikri nusistovėję elgesio modeliai ar situacijos yra amoralūs, net jei jie leidžiami civilinės teisės. Bažnyčia taip pat turi teisę paraginti katalikus neremti žmonių ar partijų, kurių keliami tikslai prieštarauja Dievo įsakymams, taigi ir asmens orumui bei bendrajam gėriui (plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 40–41).
Religinės ir politinės sferų atskyrimas reiškia, kad valstybė nėra „sakrali“ ir neturi pareigos vadovauti sąžinei.
Tiek Bažnyčia, tiek politika, kuri reiškiasi per įvairias institucijas ar partijas, nors ir eidamos skirtingas „pareigas“, tarnauja žmonėms, ir „šią tarnybą visų gerovei jos vykdys tuo sėkmingiau, juo labiau abi, atsižvelgdamos į laiko ir vietos aplinkybes, stengsis sveikai viena su kita bendradarbiauti“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76). Jei politinė bendruomenė (t. y. visa visuomenė, tam tikros valstybės valdantieji ir valdomieji) ignoruoja Bažnyčią, ji pati sau prieštarauja, nes trukdo daliai piliečių, konkrečiai katalikams, naudotis jų teisėmis ir pareigomis.
Praktiniai šių santykių reguliavimo būdai gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, vienokie jie bus katalikiškos tradicijos šalyse, visai kitokie – kraštuose, kur katalikai sudaro mažumą. Esminis dalykas, kurį visada reikia užtikrinti – teisė į religijos laisvę. Saugoti šią teisę – tai saugoti visą socialinę santvarką. Teisė į socialinę ir pilietinę laisvę religijos srityje yra visų žmogaus teisių šaltinis bei santrauka (plg. Jonas Paulius II, enciklika Centesimus annus, 47).
Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos kunigas Alessandro Barelli / Parapijos nuotr.
Daugelyje šalių Konstitucija ir pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys valstybės valdymo sistemą, garantuoja piliečių ir jų grupių religijos laisvę. Šiuo pagrindu Bažnyčia gauna pakankamą laisvę vykdyti savo misiją ir randa erdvę įgyvendinti apaštalines savo iniciatyvas. Taip pat, kai tik įmanoma, Bažnyčia su valstybe sudaro susitarimus, įprastai vadinamus konkordatais, kuriais priimami konkretūs sprendimai abiem pusėms rūpimais klausimais, tokiais kaip Bažnyčios ir jos institucijų veiklos laisvė, ekonominiai susitarimai, švenčių dienos. Lietuvoje valstybės ir Bažnyčios santykius taip pat apibrėžia konkordatas.
Patarimai, kaip būti politiškai sąmoningais piliečiais
Iš to, ką aptarėme, matyti, kad krikščionis negali atsiriboti nuo politinio konteksto, kuriame gyvena. Negalima palikti kitiems spręsti, kas ir remiantis kokiomis vertybėmis mus valdys. Galbūt kartais suprantame klydę balsuodami už vieną ar kitą partiją, bet kai kalbama apie amžinąjį išgelbėjimą ir geresnio bei teisingesnio pasaulio kūrimą, negalime sau leisti klysti!
Taigi, kaip mes galime priartėti prie politikos, pavyzdžiui, sąmoningai rinkdamiesi, už ką balsuoti, ir kartu parodyti, ką Dievas nuveikė mumyse? Štai keletas patarimų remiantis Šventuoju Raštu. Žinoma, neketiname pasisakyti už ar prieš ką nors konkrečiai. Paliekame kiekvienam iš jūsų sąmoningai pasirinkti ir balsuoti už tuos, kurie, jūsų manymu, geriausiai jums atstovauja.
1. Nėra tinkamos partijos krikščionims
„Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Labai svarbu neapsigauti: nepakanka, kad partija kartkartėmis prisistatytų kaip „krikščionių partija“ – tai dar nereiškia, jog ji iš tiesų atstovauja Evangelijos idealams. Dažnai „krikščionių“ (arba tų, kurie mėgsta save taip vadinti) balsai yra trokštamas politikų laimikis. Partijos bando patraukti rinkėjus šūkiais bei veiksmais, kurie dažnai iš tiesų yra tušti.
Dievas ragina mus būti išmintingus ir saugotis „vilkų avių kailyje“ (plg. Mt 7, 15). Saugokitės tų, kurie skelbiasi atstovaują krikščionims arba pernelyg paviršutiniškai demonstruoja tariamą savo tikėjimą, o paskui konkrečiais savo veiksmais pasirodo esą per šviesmečius nutolę nuo Biblijos principų. Išmokime į kiekvieną rinkimų programą ir politinį veikėją žvelgti Dievo žodžio šviesoje. Net jei ir nerasime tobulos partijos, su Dievo pagalba ir vadovaudamiesi sąžine galime protingai pasirinkti, kam atiduoti balsą. Parlamento rinkimuose (tiek nacionaliniuose, tiek ir Europos Parlamento) nepamirškime, kad pavienis politikas negali nieko pakeisti valstybės valdymo sistemoje, jei jo neremia partija, su kuria jį sieja bendra programa ir idealai.
2. Meilės vedami
„Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Tikro krikščionio užduotis – visada liudyti Dievo meilę, taip pat ir renkantis, už ką balsuoti. Politika nėra keršto ar susidorojimo su silpnesniaisiais įrankis. Ji turėtų būti priemonė, naudojama ginti, saugoti ir užtikrinti teisingumą net ir labiausiai atstumtiems visuomenės nariams. Nepriklausomai nuo skirtingų mūsų politinių pažiūrų, turime saugotis, kad mūsų niekada neužvaldytų neapykanta ar apmaudas kitų atžvilgiu – kad visada vadovautumės Dievo meile.
3. Atminkite, kad visa valdžia yra iš Dievo
„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1). Gali atrodyti labai keista, bet Biblijoje sakoma, kad visa žmogiškoji valdžia buvo tiesiogiai įsteigta Dievo. Tai nereiškia, kad valdovas yra Dievo vietininkas ir kad jo valia sutampa su Dievo valia, kaip buvo manoma praeityje. Tačiau neturime pamiršti, kad nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo.
Nemanykime, kad Dievas nesidomi tuo, kas vyksta mūsų šalies valdyme: jis viską kontroliuoja. Mūsų, kaip krikščionių, užduotis nėra bandyti nuversti valdžią ar protestuoti prieš ją naudojant fizinį ar žodinį smurtą.
Dievas ragina mus melstis už tuos, kurie mus valdo, kad jie iš Aukštybių gautų reikiamos išminties. Tai tikrai netrukdo mums išsakyti savo nuomonę, tačiau pasisakyti turime pagarbiai ir susivaldydami (plg. Pat 16, 32; 25, 28; Gal 5,22; 2 Tim 1,7; 2 Pt 1, 6 – kiek kartų Biblijoje primenama apie susivaldymą!).
Aktyviai dalyvauti rinkimuose svarbu dar ir todėl, kad vėliau netektų piktintis teisėtai išrinkta valdžia ir protestuoti griebiantis smurto (dažnai jis būna žodinis, tačiau kartais perauga ir į veiksmus, kurie ne visada suderinami su viešąja tvarką ir plietine pagarba kitaip manantiesiems).
4. Mylėk ir tuos, kurie turi kitokią nuomonę
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Vykstant rinkimų kampanijoms (ir ne tik) televizijos pokalbių laidose nuolat vyksta peštynės. Politikos temos uždega, skaldo, skatina dažnai ir labai aršų žmonių susipriešinimą.
Tai nebūtinai yra blogai. Neturėtume bijoti susidurti su kitaip manančiais žmonėmis ar išsigąsti karštų diskusijų, jei jos lieka kultūringos. Tačiau niekada nepamirškime, kad tie, su kuriais diskutuojame, nėra mūsų priešai ar varžovai, kuriuos reikia nugalėti, o meilės ir pagarbos verti žmonės. Net kai kalbame apie politiką, turi matytis mumyse esanti Dievo meilė! Ypač šeimos rate reikėtų vengti žodinio ar psichologinio smurto dėl to, kad kiti turi kitokią nuomonę politiniais klausimais. Argi bendra šeiminė malda nėra puikus vaistas nuo politikos sukelto susipriešinimo?
5. Būkite tiesos liudytojai
„Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?“ (Jok 3, 11). Melagienos, netikros naujienos… Politinėse diskusijose dažnai nelieka daug vietos tiesai. Skaičiai, naujienos ir faktai pernelyg dažnai iškreipiami, kad paremtų vieną ar kitą teiginį. Mūsų feisbuko sienos, WhatsApp pokalbiai ir diskusijos šeimose pernelyg dažnai užteršiami pramanytomis naujienomis, nesąžiningai sukurtomis tų, kurie bet kokia kaina nori įtikinti ir palenkti kitus į savo pusę. Kaip krikščionys, norintys skelbti Tiesą, negalime būti paviršutiniški. Jei norime, kad kalbėdami apie Jėzų būtume patikimi, turime visada sakyti tiesą. Prieš paskleisdami kokią naujieną ar teiginį, patikrinkime jį, net – o gal ypač – tuomet, kai jis patvirtina mūsų galvojimą. Negalime sugadinti savo liudijimo skleisdami netiesą ar pusiau tiesą. Nepamirškime, kad gyvename laikais, kai nuotraukas, vaizdo ir net garso įrašus galima padirbti pasitelkus dirbtinį intelektą. Išlikime budrūs aptikę „sensacingą“ naujieną.
6. Malda
„Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 1–2). Nežinote, už ką balsuoti? Melskitės! Norėtumėte geresnės valdžios? Melskitės! Nerimaujate dėl ateities? Melskitės! Mūsų priklausomybė nuo Dievo visada yra esminė, ypač kalbant apie svarbius politikos klausimus. Jei prašome Dievo, kad mus vestų, galime būti tikri, kad taip ir bus. Jis padės mums būti „pasaulio šviesa ir žemės druska“ (Mt 5, 13), taip pat ir per mūsų politinius pasirinkimus bei dalyvavimą.
Galiausiai, šiųmečių įvairių rinkiminių turų dienomis ir nepriklausomai nuo oro sąlygų („gražus savaitgalis, važiuosiu prie jūros, gal nebalsuosiu“) tegul kiekvienas pilietis pasinaudoja savo teise ir – pareiga dalyvauti rinkimuose. Krikščionys tedaro tai žinodami, kad ir šis veiksmas, kaip visi kasdieniai mūsų veiksmai, turi būti atliktas vienybėje su Dievu. O jis niekada neleis, kad mums ko nors pritrūktų: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7).
Gegužės 20 dieną režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Vaitkus atšventė 80-ies metų jubiliejų. Per ilgus kūrybinio darbo teatre metus J. Vaitkus sukūrė per 100 spektaklių Lietuvoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje, Rusijoje, Azerbaidžane, Kazachstane. Vienas brandžiausių lietuvių režisierių išugdė visą būrį aktorių ir režisierių, kurie dabar sudaro šiuolaikinio Lietuvos teatro elitą. Su J. Vaitkumi kalbamės ne tik apie jubiliejų, bet ir apie šiuo metu Vilniaus senajame teatre pagal Šolomo Zelmanavičiaus pjesę statomą spektaklį „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, kurio premjera įvyks birželio 15, 16 d. J. Vaitkus – šio spektaklio meno vadovas, režisierius – Albertas Vidžiūnas.
– Jūsų filosofija, drąsa, pilietinė pozicija, pasaulėžiūra padėjo pagrindus šiuolaikiniam Lietuvos teatrui. Kaip vertinate procesus, vykstančius dabartiniame Lietuvos teatre? Kokią regite jo ateitį?
Dabar teatras Lietuvoje, ir ne tik, yra karščiuojančioje kryžkelėje. Toks jausmas, kad atėjo laikas atrasti tikrąjį savo veidą, suvokti idėją, pašaukimą, misiją. Nes kiekvienas gyvas žmogus turi savo misiją, skirtą kelią. Jei to nesuvokia, laukia kiti pasirinkimai. Skaudu analizuoti tokius atvejus. Negalima remtis pažeistų, pakrikusių žmonių sąmone. Jie tavo kalbą, atsidavimą teatrui ar kokiai nors idėjai supranta fragmentiškai. Kryžkelė dabar akivaizdi, tą liudija darbai: isteriški šokinėjimai iš vieno žanro į kitą, bandymai būti įdomiu, iššaukiančiu, matomu, išreklamuotu ant feisbukinės tualeto sienos… Nepažeistų žmonių iš esmės neliko – jie nutilo arba tame „mirties šokyje“ dalyvauti nemato prasmės. Kalbiesi su žmogumi ir galvoji, kada jis tave „išdurs“, išprovokuos. Todėl su nepatikimais žmonėmis stengiuosi nebendrauti. Nepatikimais savo darbais. Žodžiai ir darbai – skirtingi dalykai.
Lietuvos teatre šiuo metu yra gal 5 rimtai dirbantys žmonės. Ir tie kartais klaidžioja, galvoja, kad viską žino ir moka. Tas mokėjimas – toks putų graibstymas. O juk be klaidų, nuopuolių, praradimų nėra tikros paieškos ir savivertės supratimo. Visą gyvenimą galvojau, kad žmoguje turi būti ir prokuroras, ir teisėjas, ir advokatas. Ir angelas sargas, netgi provokatorius. Žmogus linkęs snūduriuoti, greitai auginti riebalus, pasiduoti antropofaginiam rajumui, nutildyti sąžinę.
Kūryboje nėra etalonų, yra tik galimybė suvokti savo menkumą. Niekada nemėgau pagyrų, nors gerą žodį išgirsti malonu. Bet ne iš veidmainio, o sakančio nuoširdžiai ir sąžiningai. Drąsa atsiranda iš supratimo, kad kitaip pasielgti negali, kai peržengi norą pataikauti tiek sau, tiek saldžialiežuviams. Taip įgriso tas tvaikas, sklindantis iš visų pakampių, portalų. Žmonės tiesiog tirpsta, kad tokie vieni kitiems gražūs. Tiesiog varva riebalas nuo tokio džiugesio. O man atrodo, kad turėtų varvėti ašaros, apšvarinančios žmogų. Yra žmonių, ir jaunų, kurie mato, jaučia, bet tyli, nedrįsta, nesupranta, kaip galima tokią masę paveikti. Netgi gyvuliukai turi daugiau šilumos, drąsos ginti savo namus. Pasaulyje amžina kova tarp žmoniškumo ir žvėriškumo. Ir niekur nuo jos nepabėgsi.
– Ar teko išgirsti kaltinimą, kad senoji karta paleido iš savo rankų tą siūlą ir leido atsirasti tai „karščiuojančiai kryžkelei“?
Savo spektakliuose niekada nesirėmiau vulgarumu, grubumu. Žiaurumas scenoje – kaip injekcija. Operacija daroma tada, kai supūliuoja. Jei kaip poveikio priemonę žiūrovui imi naudoti nuogumą – tai tolygu žmogaus, dar turinčio vaikiško nuoširdumo, apnuodijimui. Man kartais labai keista žiūrėti tokius spektaklius.
– O kiek savęs matote savo mokiniuose?
Kai kuriuos dalykus matau, ir ne tik savo mokiniuose. Matyt, sekė mano darbus. Ir ne tik mano – Nekrošiaus, Tamulevičiūtės, kurie dirbo rimtai ir atsakingai. O mano drąsa… Nes negalėjau kitaip. Man svarbu buvo kalbėti apie tai, kas mane jaudina, žeidžia. Mano drąsa – iš nevilties. Kodėl tą patį spektaklį statau tris ar keturis kartus, einu iš vieno teatro į kitą? Ne iš gero gyvenimo.
– Jūsų 80-metį įprasmina ir Jūsų nuopelnai Lietuvos teatrui, ir ryžtas imtis globalios temos, kuri skleidžiasi Šolomo Zelmanavičiaus dramatinėje legendoje „Ger Cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Kuo įkvepia ši unikali medžiaga?
Jonas Vaitkus
Pirmiausia – religijų, tikėjimo svarba. Nuo to, kaip žmogus giliai priima tikėjimą, galima pamatyti jo esmę. Jei dėl tikėjimo žmogus gali ką nors paaukoti, gal net save, savo gerovę, tuomet supranti, kad jis neveidmainiauja, nes tikėjimas suteikia jėgų. Negaliu teigti, tas jo tikėjimas – teisingas ar geras. Š. Zelmanavičiaus pjesėje susiduria du tikėjimai – hebrajiškas ir krikščioniškas. Abiejuose tikėjimuose yra daug sąlyčio taškų, jei juos gerbi ir girdi.
– Ar šiuolaikinis, dažnai tikėjimo išsižadėjęs žiūrovas yra pasiruošęs tokiai medžiagai?
Neturi reikšmės. Jūsų bėdos. Ruoškitės… Man atrodo, pjesė išreiškia dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimą. Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra.
– Kiekvieną Jūsų premjerą žiūrovai vadina menine provokacija. Kas Jus išlaiko tame avangarde?
Čia ne avangardas, jaučiu savo paklydimus. Nenutolau nuo to, kuo aš bjauriuosi. Bet turi teisę rinktis. Jei žmogaus atviros nervinės ląstelės, jautrus, neapaugęs nagiena, riebaliena, jis tą jaučia. Ačiū Dievui, turėjau mokytojų, kurie mane palaikė, džiaugėsi augančiu talentu. Esu dėkingas jiems už tai. Norėjau būti ir šokėju, ir dainininku, ir muzikantu, ir aktoriumi. Režisūra tarsi apjungia visus dalykus, kurių pats nesugebėjau išpildyti. O režisieriaus nelaimė – rimta savianalizė. Bet ir laimė.
Jaunystę, teigiamą naivumą ir nuoširdumą. Ir neturi absoliučios profesinės patirties, kuri žmogų paprastai ištvirkina. Jis nesijaučia viską galįs. Daugiau man nieko nereikia… Jis paklusnus aktorius, režisieriui lengviau, kai aktorius nuolat nesiginčija. Man reikia žmonių, kurie nebijotų drąsiai eiti į sceną, drąsiai apsinuogintų dvasiškai. Žmogaus niekada gerai nepažinsi… Noriu pasidžiaugti scenografo Artūro Šimonio, kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės, kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės darbu. Tikiuosi, spektaklyje išorinio dekoratyvumo išvengsime.
– Kas tas Lietuvos teatro iki šiol neatrastas žmogus, Kauno žydų gete karo metais pražuvęs dramaturgas Šolomas Zelmanavičius, kurį į teatrą atvedate beveik po 100 metų?
Jam dailės neužteko, matyt, norėjosi išrėkti labai rimtą dalyką – kad religijos giminingos. Tikėjimas turi bendrą savybę – Meilę. Ir neskatina žiaurumo. Tikėjimas skatina būti kariu, gynėju, bet ne užkariautoju. Šios medžiagos niekas ir nenorėjo atrasti – ji pavojinga. Viskuo.
– Ar tikite, kad menininko darbas gali paveikti žmogaus sąmonę, priversti jį keistis, atsinaujinti?
Kauno laikotarpiu žmonės į premjeras atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Dabar teatras desakralizuotas. Metus stebėjau, kaip Miltinis repetavo „Mirties šokį“. Ir žiūrovai, ir aktoriai į sceną žiūrėjo kitaip. Supratau, kad toje pačioje erdvėje sugyventi įvairūs renginiai negali. Kas to nejaučia, yra praradęs supratimą, kas yra siela, sakralumas, tikėjimas. Teatras – vieta, kurioje kitų žmonių istorijose susiduria gyvenimas ir mirtis. Tas susidūrimas žiūrovų akivaizdoje kartais tikresnis nei realiame gyvenime. Ir įmanomas tik talentingų aktorių, išlaikiusių atvirą žmogiškumo nervą, jautrumą žmonių likimams, atsidavimo profesijai dėka.
Į prezidentus kandidatuojantis dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda mano. kad net sureguliavus tos pačios lyties porų civilinius santykius tokioms poroms neturėtų būti suteikta teisė įsivaikinti. Savo ruožtu jo oponentė premjerė Ingrida Šimonytė tikina, kad homoseksualios poros puikiai sugebėtų išauginti vaikus. Visgi, jos teigimu, tokį įstatymą šiuo metu svarstyti būtų per anksti. Pasak kandidatės, visų pirma reikia teisiškai sureguliuoti tos pačios lyties porų santykius.
„Jeigu jūs manęs klausiate asmeninės nuomonės, aš jums atsakysiu – tikrai manau, kad homoseksuali šeima gali tinkamai ir dorai išauklėti vaikus. Bet jeigu jūs manęs klausiate, ar toks įstatymas Lietuvoje šiuo metu turėtų būti svarstomas ar priimtas, aš pasakysiu ne” – LRT surengtuose debatuose pagrindinės balsavimo dienos išvakarėse sakė I. Šimonytė.
Prezidente siekiančios tapti Vyriausybės vadovės teigimu, Lietuvoje visų pirma reikėtų rasti sutarimą dėl teisinio vienos lyties porų santykių reglamentavimo, kuris numatytų, kad homoseksualių porų santykiai yra laikomi šeima. Todėl, anot jos, artimiausiu metu šis klausimas įstatyminiu reguliavimu sprendžiamas nebus.
„Šiandien įstatymų leidėjai pirmiausia turi išspręsti klausimą, kaip kartu gyvenantys (vienos lyties – ELTA) žmonės gali reguliuoti savo buities dalykus, lankyti vienas kitą ligoninėje, spręsti kitus elementarius (…) klausimus, nes tai yra žmogaus orumo, pagarbos jiems klausimas”, – akcentavo I. Šimonytė.
Savo ruožtu dabartinis šalies vadovas, atsakydamas į klausimą, ar vienos lyties poros gali įsivaikinti, buvo kategoriškas.
ELTA primena, kad sekmadienį vyksiančiame antrajame prezidento rinkimų ture – kaip ir prieš penkerius metus – susitiks perrinkimo siekiantis šalies vadovas G. Nausėda ir konservatorių kandidatė, premjerė I. Simonytė.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, pirmajame rinkimų ture nugalėtoju tapo G. Nausėda, surinkęs 43,95 proc. rinkėjų balsų. Antroje vietoje likusi I. Šimonytė sulaukė 20,05 proc. rinkėjų palaikymo.
Ką asmeniškai padaryčiau, jei būčiau išrinktas į Europos Parlamentą? Tokį klausimą gavau trečiadienį, per „Žinau, ką renku“ debatus Rokiškyje, kuriuose dalyvavau kaip Nacionalinio susivienijimo kandidatas į Europos Parlamentą.
Tos dienos debatų tema buvo saugumas Europoje. Kalbant apie saugumą, dažniausiai yra linksniuojami tokie dalykai kaip Ukrainoje vykstantis karas, migrantų krizė, terorizmo pavojus.
Tačiau saugumą dera suprasti kur kas plačiau.
Asmeniškai aš neįsivaizduoju, kaip galima kalbėti apie visuomenės saugumą, jei nėra saugomi mažiausi ir pažeidžiamiausi visuomenės nariai.
Štai visai neseniai Europos Komisija patvirtino septintąją̨ 2020–2025 m. ES saugumo sąjungos strategijos įgyvendinimo pažangos ataskaitą. Joje apžvelgiama pažanga ir pasiekimai penkiose pagrindinėse srityse, iš kurių viena yra kova su organizuotu nusikalstamumu ES.
Ataskaitoje pastebima, jog daugelis nusikalstamų grupuočių, užsiimančių neteisėtu migrantų gabenimu, taip pat yra įsitraukusios į prekybą žmonėmis. Europolo skaičiavimais, pasaulinis pelnas iš prekybos žmonėmis kasmet sudaro daugiau kaip 29,4 mlrd. eurų. Dauguma aukų yra moterys ir mergaitės, kurios didžiąja dalimi yra verčiamos tapti prostitutėmis, išnaudojamos pornografiniam turiniui kurti.
Seksualinis vaikų, ypač mergaičių, išnaudojimas yra pandeminė problema.
Tyrimai rodo, jog Europoje, ypač po Covid-19 pandemijos, padidėjo pornografinio turinio paklausa. Jei yra paklausa, visada bus ir norinčių iš to pasipelnyti. Internet Watch Foundation duomenimis, ne kur nors Azijoje ar Pietų Amerikoje, bet būtent Europoje yra daugiausia pasaulyje svetainių, kuriose yra medžiagos, susijusios su seksualine prievarta prieš vaikus. Taigi vienas iš pagrindinių būdų kovoti su vaikų seksualinio išnaudojimo pandemija – tai mažinti pornografinio turinio, kuriame yra vaizduojami vaikai, prieinamumą.
Manau, jog su tuo susijusių sprendimų reikia ieškoti būtent Europoje, nes nacionaliniame lygmenyje gali būti įvairių iššūkių. Štai Prancūzija, kuri įstatymu nustatė reikalavimą, jog jungiantis prie pornografinių puslapių, reikia nustatyti asmens tapatybę, įsivėlė į teismus su pornografijos industrija. O socialdemokratų ir žaliųjų valdomoje Vokietijoje kilo iniciatyva dekriminalizuoti vaikų pornografijos turėjimą (tai siūlantis įstatymo projektas jau pateiktas ir svarstomas Bundestage).
Ką būtų galima šiuo klausimu padaryti? Viena iš galimų priemonių – tai ES teisės akto (reglamento ar direktyvos) priėmimas, kuris nustatytų pareigą platformoms pašalinti vaikų pornografinį turinį per vieną valandą nuo pranešimo. Tokį reikalavimą ES jau yra nustačiusi teroristiniam turiniui internete pagal Reglamentą dėl teroristinio turinio internete.
Žinau, kad tai nebus lengva. Europos Komisijos pasiūlymas dėl medžiagos, susijusios su seksualine prievarta prieš vaikus (CSAM) reguliavimo, praeitos kadencijos EP taip ir nepasiekė teisės akto stadijos, nes buvo stiprus lobistinis veikimas prieš. Be to, nebuvo pakankamai politinės valios tai padaryti, nes, būkim biedni, bet teisingi, tiek EP kairiesiems, tiek liberalams pornografija ne problema.
Jeigu ir jums tai yra svarbu, birželio 9 d. ateikite į Europos Parlamento rinkimus ir balsuokite už Nacionalinį susivienijimą (sąrašo numeris – 15). Mano numeris sąraše – ketvirtas.
Vienintelis dalykas, kuris pastaruosius keletą metų neblogai sekėsi savąją premjerystę baigiančiai vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei, tai – kandidatavimas į prezidentus. Pavyko patekti į antrą turą ir 2019 metais, ir šiemet. Gal pavyktų ir po penkerių metų.
Visa kita – absurdo komedija, kurią geriausiai nusako premjerės žodžiai, ištarti po to, kai vienas jos mėgstamas paauglių lygio komikas scenoje nusimovė kelnes: „Aš pamačiau jo širdį”. Gal tą ir turėjo galvoje jos rinkėjai, sakydami, kad ji jiems – „širdžių prezidentė”?
Pirmasis šios komedijos veiksmas – kova su covid’u tokiais metodais, kuriems būtų galėjęs pritarti žmones namuose dėl šventos ramybės kalinęs Kinijos diktatorius Xi. Juk ir Šimonytė be skrupulų visus uždarė savivaldybėse, kai, nežinodama, ko imtis ir ką daryti, apsimetė kažin ką žinanti ir ryžtinga.
Kai nežinote, kaip gydyti ligą, galimai garinate actą arba liepiate gerti šlapimą. Kai bijote laisvo žmonių judėjimo (kurį jiems garantuoja Konstitucija, bet kam ji rūpi, tiesa?), uždarote juos savivaldybėse. Kai nežinote, ką daryti, tiesiog imituojate veiklą.
Čia – tas atvejis. Imituoti veiklą daug paprasčiau nei veikti. Taip ir prasidėjo ši didžiųjų veiklos imitacijų Seimo ir vyriausybės kadencija.
Antrasis veiksmas – Taivano atstovybės istorija ir beprasmė kova su Kinija. Visiška užsienio politikos nesėkmė ir pelnytas sąjungininkų susierzinimo bei patyčių objektas. Šimonytės vyriausybė ir jos pritarėjai kartojo, esą „mes – pirmi, ir tuoj Taivano atstovybes atsidarys kitos Vakarų valstybėse“. Bet nė viena to nepadarė. Tokiais atvejais sakoma ne „pirmi”, o „vieninteliai”. Ir jeigu dar yra manančių, jog būti tokiems vieninteliams – naudinga ir išmintinga, greičiausiai jie ir balsuos už tokių vienintelių vyriausybės vadovę ir šį sekmadienį, ir po penkerių metų.
Tuo metu dėl susireikšminusių politikos povų noro iškleisti savo spalvingas uodegas Lietuvai šią kadenciją buvo primestas neprognozuojamos, aferas mėgstančios šalies įvaizdis, kurį būsimoms vyriausybėms teks visaip glaistyti ir naikinti.
Šį įvaizdį dar labiau sustiprino trečias veiksmas – idėja blokuoti Kaliningradą, nesuderinus šio „drąsios Lietuvos” vyriausybės akibrokšto su Europos Sąjunga. Teko skubiai taisyti šią klaidą, slėpti po figos lapu vaizduotei vietos nepalikusią savo… „širdį” ir skubiai apsimesti, kad viso to net nebuvo.
Ketvirtas veiksmas – priešlaikinių rinkimų reikalavimas ir premjerės grasinimas, kad ji atsistatydins, jei jų nebus. Šis veiksmas – bene graudžiausiai juokingas. Jis parodė ne tik politinį, bet ir psichologinį užingridinės valdžios veidą.
Kaip knygoje „Narcisizmo kultūra” rašo Christopher’is Lasch’as, „nežiūrint kartais pasitaikančių visagalybės iliuzijų, Narcizas išlieka priklausomas nuo kitų, nes tik jais jis grindžia savo savigarbą. Jis neišgyvens be juo besižavinčios auditorijos <…> Narcizui pasaulis – tai veidrodis.” Vadinasi, Narcizo grasinimas atsistatydinti – apokalipsė. Persigalvojimas atsistatydinti – didžiausio humanizmo aktas (tiek to, pasauli, gyvuok).
Penktas komedijos aktas – žadėtoji mokesčių reforma. Jos tiesiog nebuvo. „Pritrūko laiko, turėjome daug kitų reikalų”, – paaiškino valdantieji. Ir, patrypčioje vietoje, pernai rudenį padovanojo Lietuvai socialiai jautrų rinkiminį biužetą, kuriame – sic! – neatsirado pinigų augantiems gynybos poreikiams. Poreikiams, apie kuriuos, biudžetui pasiekus Seimą, staiga prabilo partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Taip prasidėjo šeštas kadencijos linksmybių veiksmas: pinigų gynybai ieškojimas. Jis trunka jau gerą pusmetį.
Nors Rusija užpuolė Ukrainą 2022 metų vasarį, Landsbergis apie grėsmę ir pinigus kažkodėl prabilo tik 2023 metų rudens antroje pusėje. Beveik priėmus 2024 metų biudžetą, kurį, jei jį būtų siūlę politiniai oponentai, konservatoriai tikrai būtų išvadinę populistiniu, neatsakingu ar net nusikalstamu artėjančio (anot Landsbergio) karo akivaizdoje.
Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos profesorius, socialinis psichologas Jonathanas Haidtas yra atlikęs išsamius tyrimus apie vaikus ir išmaniuosius telefonus. Jo išvados pavertė jį vienu žinomiausių vienos pelningiausių pasaulio pramonės šakų kritiku, nes jis teigia, kad išmaniuosius telefonus su visą parą veikiančiomis pramogomis ir socialine žiniasklaida sukūrę milžinai yra pagrindinė paauglių nerimo ir depresijos didėjimo priežastis.
Haidto pozicija, išdėstyta jo naujoje knygoje „ Nerimo kupina karta“, įsuko jį į vis aštrėjančias diskusijas dėl vaikų ir telefonų.
Haidtas sako, kad jo tikslas – suvienyti tėvus imtis bendrų veiksmų, nes jie dažnai dėl bendraamžių spaudimo duoda savo vaikams telefonus ir socialinių tinklų programėles. „Mano tikslas – kad nė vienas iš tėvų, norinčių elgtis teisingai, nebūtų vienintelis, kuris elgiasi teisingai“, – sakė jis viename interviu.
Nuo kovo pabaigos, kai knyga pasirodė, ji kiekvieną savaitę buvo „New York Times“ negrožinės literatūros kietais viršeliais bestselerių sąrašo viršuje. Apie ją kalbama mamų grupių pokalbiuose. Ją gyrė Oprah Winfrey, taip pat tokios garsenybės kaip Jessica Seinfeld. Arkanzaso gubernatorė respublikonė Sarah Huckabee Sanders pirmadienį išsiuntė knygos kopijas visų valstijų gubernatoriams ir savo valstijos įstatymų leidžiamosios valdžios nariams kartu su laišku, kuriame ragina įstatymų leidėjus apsaugoti vaikus nuo socialinės žiniasklaidos „tamsiosios kanalizacijos“. Haidtas taip užsiėmęs knygos reklamavimu ir užklausų siuntimu, kad jo automatinis atsakymas el. paštu teigia, jog jis negalės atsakyti, kol rugpjūtį nesibaigs jo knygos turas.
Prestižiniame žurnale „Nature“ išspausdintoje apžvalgoje teigiama, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo teoriją, ir jis kaltinamas baimės kurstymu.
„Dar blogiau, drąsus pasiūlymas, kad dėl visko kalta socialinė žiniasklaida, gali atitraukti mūsų dėmesį nuo veiksmingo reagavimo į tikrąsias dabartinės jaunų žmonių psichikos sveikatos krizės priežastis“, – žurnale „Nature“ rašė Kalifornijos universiteto Irvine psichologijos profesorė ir prodekanė Candice L. Odgers.
20 metų paauglių psichikos sveikatą tyrinėjanti L. L. Odgers interviu teigė, kad psichikos sveikatos problemos kyla dėl sudėtingo genetinių ir aplinkos veiksnių, tokių kaip ginkluotas smurtas ir ekonominiai sunkumai, derinio.
Bendrovės „TikTok“, „Snap“ ir „Meta“, patronuojančioji „Instagram“ ir „Facebook“ bendrovė, atsisakė komentuoti Haidto išvadas.
Remiantis praėjusiais metais paskelbtais Ligų kontrolės ir prevencijos centro kas dvejus metus atliekamos apklausos duomenimis, 2021 m. apie 57 proc. vidurinių mokyklų moksleivių pranešė apie nuolatinį liūdesio ar beviltiškumo jausmą, o prieš dešimtmetį tokių buvo 36 proc. Tarp paauglių berniukų beviltiškumo jausmas išaugo nuo 21 proc. iki 29 proc.
Haidtas teigia, kad nors technologijos nesveikai pakeitė vaikų smegenis, socialinėms platformoms padėjo dvi vienu metu vykstančios tendencijos: mažėjantys laisvi žaidimai ir didėjanti pernelyg globėjiška tėvystė. Jis sako, kad tėvai, kurie atima iš vaikų galimybę patiems spręsti problemas, neleidžia jiems išsiugdyti drąsos. Socialinės žiniasklaidos ir vaizdo žaidimų populiarumas reiškia, kad vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų, bendraudami su draugais ir nepažįstamais žmonėmis.
Haidtas padarė išvadą, kad galima padaryti keturis dalykus, kurie padėtų sukurti sveikesnę vaikystę: neleisti vaikams naudotis išmaniaisiais telefonais, kol jie baigs vidurinę mokyklą, neleisti naudotis socialine žiniasklaida iki 16 metų, neleisti telefonų mokyklose ir skatinti daugiau žaisti be priežiūros.
Jis savo vaikams telefonus davė anksčiau, nei dabar rekomenduoja, – jo dukra gavo telefoną šeštoje klasėje, bet jis tvirtai laikėsi taisyklės neleisti naudotis socialine žiniasklaida iki 16 metų, nors abu vaikai vidurinėje mokykloje paprašė „Instagram“.
Jo sūnus, dabar 17-metis vyresniųjų klasių moksleivis, ir dukra, 14-metė pirmakursė, laikosi namų taisyklės naktimis nelaikyti telefonų miegamuosiuose.
Lietuviškai sakoma, kad tarptautinės organizacijos nuosekliai pramušinėja dugną, o anglai politkorektiškai sako, kad jos yra „record low“. Jungtinių Tautų, ESBO pėdomis pasuko ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT), kurio prokuroras Karimas Khanas paprašė išduoti trijų Hamas lyderių, taip pat ir Izraelio premjero B. Netanyahu ir gynybos ministro Yoavo Gallanto, įtariamų karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui, arešto orderius.
Izraelis tai pavadino „istorine gėda“, šį žingsnį pasmerkė JAV ir Britanijos atstovai, tuo tarpu ES užsienio politikos vadovui J. Boreliui toks sprendimas nekelia abejonių.
Taigi, TBT į vieną gretą sustatė auką ir agresorių, besiginančio Izraelio ir brutalių teroristų vadovus. TBT nerūpi, kad Hamas iki šiol laiko daugiau kaip šimtą įkaitų, o juk dar visai neseniai galiojo taisyklė, kad su teroristais nesiderama, jie tiesiog naikinami.
Tas pats TBT išdavė arešto orderį V. Putinui už Ukrainos vaikų grobimą, bet ne už ukrainiečių tautos genocidą, masinį civilių gyventojų žudymą ir sistemišką šalies naikinimą. Taigi, Gazos gyventojai, kurie išsirinko Hamas, praktiškai vieningai remia ir palaiko terorizmą ir sveikino Izraelio užpuolimą, TBT yra daug „vertingesni“, nei taikūs nuo rusų bombų ir reketų žūstantys ukrainiečiai.
Tai ilga, sudėtinga ir subtili tema, bet norėčiau paminėti vieną garsią pavardę, kuri iškilo šiame skandalingame reikale. Tai – Amal Clooney, garsaus aktoriaus George‘o Clooney žmona, kuri yra žinoma žmogaus teisių advokatė. Ji atliko svarbų vaidmenį priimant šį sprendimą.
Prieš išduodamas orderius, K. Khanas paprašė grupės ekspertų peržiūrėti įrodymus. Toje grupėje be A. Clooney buvo dar du asmenys – Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai pirmininkas Teodoras Meronas ir buvęs TBT teisėjas lordas Fulfordas. A. Clooney teigė, kad yra „pagrįstų priežasčių manyti“, jog Izraelio politikai „įvykdė karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, įskaitant badą kaip karo metodą, žudymą, persekiojimą ir naikinimą“.
Kaip rašėme vakar, Ukrainos pajėgos surengė keliolika smūgių ATACMS raketomis agresoriaus taikiniams pietų Kryme (Saki, Simferopol, Alushta). Kad nebūtų liūdna, ukrainiečiai po to dar pridėjo smūgius dronais. Rusų karo propagandistai ironiškai klausia kuom tikėti – „gynybos“ ministerija, teigiančia, kad visos raketos numuštos, ar rusų okupacinės administracijos atstovais, pranešančiais apie pataikymus ir aukas Nepatvirtintais duomenimis sunaikintas agresoriaus ryšių mazgas, atakuoti oro gynybos objektai. Panašu, tiesiamas raudonas kilimas netrukus turintiems pasirodyti pirmiesiems ukrainietiškiems F-16. Laukiam rezultatų
Kharkiv kryptis.
Agresorius toliau intensyviai raketomis ir KAB‘ais atakuoja Kharkiv miestą. Iš esmės daužoma civilinė infrastruktūra ir gyvenamieji rajonai. Publikuodami vakarykščio smūgio Kharkiv geležinkelio infrastruktūrai vaizdus rusai sunaikintos ukrainietiškos karinės technikos nebuvimą aiškina paprastai – „išvežė ir techniką ir lavonus“. Aha. Išvežė, o po to suvalgė.
Prie Lyptsy rusams toliau nepavyksta pasistūmėti. Vovchansk flanguose ir pačiame tęsiasi mūšiai. Mūšiai po truputį įgauna pagreitį, tačiau šiandieniniai Ukrainos Generalinio štabo atstovų pareiškimai, kad „ukrainiečiai pereina į kontrpuolimą“ gali būti švelniai tariant ankstoki. Klausimas, ar tai visi rezervai, kuriuos rusai pastarosiomis dienomis įvedė į mūšį, ar agresorius dar turi kozirių rankovėje. Stebėsime situaciją.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Rusai toliau bando intensyviai atakuoti, panašu tikisi išnaudoti operacijų Kharkiv kryptyje efektą. Tačiau kol kas rezultatai mažiau nei minimalūs. Jei ukrainiečiams pavyks stabilizuoti situaciją prie Kharkiv, mažai tikėtina, kad ir Kupjansk sektoriuje rusai gebės ką nors reikšmingo pasiekti. Viskas eina link to, bet anksti dar teigti užtikrintai.
Lyman. Tęsiasi susidūrimai Terny – Yampolivka – Torske. Taip pat agresorius atakuoja pietiniame flange. Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.
Syversk. Ukrainiečiai atmušė rusų bandymus atakuoti Bilohorivka ruože. Lyginant su pastarosiomis dienomis ar savaitėmis mūšių intensyvumas nukrito.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Rusų puolimas rytiniame Chasiv Yar pakraštyje stringa, agresorius įvedinėja papildomas pajėgas bando neprarasti puolimo tempo. Taip pat agredorius pabandė išvystyti sėkmę pietrytinėse miesto prieigose ir surengė ataką iš miško link miesto. Ukrainiečiai sudaužė rusų pajėgas, bent 10 šarvuotos technikos vienetų sunaikinta (kuopa minus).
Ukrainiečiai daužosi su agresoiumi Klishiivka – Andriivka ruože. Čia labai sunkios ir permainingos kautynės.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Agresoriui kiek pavyko pasistūmėti link Archangelske, tačiau esmingai tai situacijos nekeičia. Tiesa, rusai nustūmė ukrainiečius link Umanske, bando užimti no man land.
Centras. Ukrainos pajėgos neužleidžia pozicijų Netailove – Nevelske ruože.
Pietinis flangas. Tęsiasi mūšiai Krasnohorivka bei Paraskoviivka. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Vos nepraleidau publikacijos – prieš savaitę TV3 pakalbino apie kolegos Almanto Stankūno viešumon ištrauktą faktą, kad gėjų pasididžiavimo eitynes Vilnius ne tik leidžia, ne tik reiškia palaikymą, bet dar ir finansuoja. 14 tūkstančių eurų iš kultūros renginių konkursinio finansavimo programos. Kaip gerai klausia minėtas kolega, Čiurlionio garsinimo renginiams neskirta, bet Pride skirta.
Cituoju iš TV3 publikacijos:
V. Sinicos nuomone, eitynių organizatoriai eitynes turėtų organizuoti tik savo lėšomis, nes pasak V. Sinicos – tai politinis renginys.
„Visi politinio pobūdžio renginiai daromi arba už savo, arba už nevyriausybinio sektoriaus pinigus. Šiuo atveju kalbame apie Lietuvos gėjų lygą, o pagrindinis LGL rėmėjas būdavo Europos Komisija. Kiti didžiausi rėmėjai – Šiaurės ir vakarų šalių ambasados. Finansavimo šaltinių šiai organizacijai nestinga. 14 tūkst. eurų nėra dideli pinigai – turbūt tai yra daugiau principo klausimas. Ar politiniams renginiams turi būti skiriami, kad ir konkursinis, tačiau kultūros renginiams skiriamos programos finansavimas?“, – klausė V. Sinica.
Savivaldybė akivaizdžiai renkasi palaikyti Lietuvos gėjų lygą ir jos provokacinius renginius, finansavimą skirs, turbūt ir dalyvaus, ir sveikins. Čia juk, mero Benkunsko žodžiais, jau graži tradicija, o tradicijas jis puoselėja, mat yra konservatorius. Laisvės partija įperša naują, visuomenės tradicijoms radikaliai priešingą praktiką, o konservatoriai po to ją traktuoja jau kaip tradiciją. Tokiu pristatomuoju žingsneliu ir gyvename. Overtono langas, vadinasi.
Taip gyventi nebūtina. Galėjote nesunkiai pastebėti, kad Vilniaus taryboje pastaraisiais metais pradėti kelti klausimai, kurių anksčiau apskritai niekas nekėlė. Kolegos Almanto jau apskritai vengia leftistinių organizacijų atstovės, braukia klausimus iš darbotvarkės, kad tik su juo vėl nesiginčyti. Paprasčiausiai niekada iki šiol visuomenės perauklėjimui nebuvo oponuojama su stuburu. Bent Vilniuje.
Jeigu nenorime naujo žmogaus kūrimo, o priešingai, norėtųsi pagaliau po dvidešimties metų vėl turėti konservatyvią ir ne prokremlišką jėgą Lietuvos politikoje, šie metai yra tas šansas. Birželio 9 dieną Europos Parlamento rinkimuose balsuokite už valstybės išlikimą – už Nacionalinį Susivienijimą, numeris 15. Tuo padarysite didžiausią įmanomą indėlį ir mūsų patekimui į Seimą rudenį. Po žingsnį.
