2025-05-10, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 269

Karas Ukrainoje. Aštuoni šimtai trisdešimt ketvirtoji (birželio 6) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded 

Ukrainos GUR‘as ir SBU surengė sėkmingas operacijas agresoriaus užnugaryje. Dronais buvo atakuota rusų grupuotei Luhansk ir Donetsk kryptyse svarbi degalų gamykla esanti Rostove prie Dono. Taip pat, liepsnoja degalų saugykla okupantų grupuotės, veikiančios Kharkiv kryptyje, užnugaryje. Be to, vėl buvo jūriniais dronais atakuota okupuoto Krymo pakrantė. Atrodo, kad taikinys ne itin „seksualus“ – laivas-vilkikas. Tačiau tai galimai indikuoja, kad rusų kovinių laivų Kryme beveik nelikę arba yra nedaug, o tokio logistinio laivo sunaikinimas apriboja rusų galimybes aptarnauti ir likusius savo laivus jūroje.
Žiūrim ką turim fronte.
📌 Kharkiv kryptis.
Ukrainiečiai toliau bando stumti rusus iš Vovchansk miesto, agresorius stengiasi lokaliomis operacijomis pasigerinti savo padėtį rytiniame flange. Prie Lyptsi taip pat vyksta abipusės lokalios atakos, kontaktinė linija iš esmės be pakitimų.
📌 Luhansko kryptis.
📍 Kupjansk. Be pakitimų.
📍 Lyman. Rusai suaktyvino veiksmus šiauriniame flange bei pietinio flango miškuose, tačiau Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.
📍 Syversk. Agresorius koncentruoja savo pastangas prie Verkhnokamyanske. Tikėtinas jo tikslas – perimti čia esančių aukštumų kontrolę ir tuomet nuo jų atakuoti Bilohorivka į pietinį flangą bei užnugarį.
📌 Donecko kryptis.
📍 Chasiv Yar.
📎 Šiaurinis flangas. Be pakitimų.
📎 Centras. Sunkios kautynės vyksta rytiniame miesto pakraštyje. Rusai toliau bando pietiniame ruože persikelti į vakarinį kanalo krantą, įsitvirtinti ir taip atkirsti rytiniame krante veikiančius Ukrainos gynėjus. Padėtis čia nėra aiški, tęsiasi sunkūs mūšiai.
📎 Pietinis flangas. Okupantams nepavyksta pralaužti ukrainiečių gynybos.
📍 Pokrovsk – Vuhledar.
📎 Šiaurinis flangas. Rusai vysto vakarykštę sėkmę Novoaleksandrivka – Kalynove ruože, užėmė no mans land prie Arkhangelske. Taip pat, sunki padėtis Ukrainos vienetams klostosi vakariniame ruože. Rusai artėja prie Novopakrovske ne tik kalvomis iš šiaurės rytų, bet ir stumia ukrainiečius iš pozicijų pietiniame šios gyvenvietės gynybiniame ruože.
📎 Centras. Be pakitimų.
📎 Pietinis flangas. Labai sunkios kautynės Krasnohorivka, rusai graužia ukrainiečių gynybą, padėtis dinamiška.
📌 Zaporizhia kryptis.
Neatmestina, kad rusai koncentruoja prie Staromayorske veikiančius savo vienetus (daugiausiai 5-osios armijos vienetai) ir bando vystyti lokalią sėkmę. Ukrainiečiai apsigynė, tačiau padėtis išlieka sudėtinga.
📌 Pietų kryptis.
Kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Pasivaikščiokime „Parke“: LNOBT kviečia į baleto premjerą apie XVIII a. meilės ryšių labirintus

Redakcija
-
0
Pasivaikščiokime „Parke“: LNOBT kviečia į baleto premjerą apie XVIII a. meilės ryšių labirintus
Angelin Preljocaj

Birželio 15, 18, 19, 20 ir 21 d. 18.30 val. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pristatoma intriguojanti ir rafinuotu XVIII a. grožiu užburianti žymaus prancūzų choreografo Angelino Preljocajo baleto „Parkas“ premjera.

Parkas – vienas įdomiausių kraštovaizdžio architektūros ir jausmų istorijos fenomenų, turinčių ypatingą reikšmę XVII–XVIII a. Europos kultūroje. Tai vieta, kur žmogus susitinka su gamta be fizinių pavojų, tačiau iškyla kitos, ne mažiau pražūtingos grėsmės: būti sužeistam Kupidono strėlės, suviliotam, paliktam, išduotam…

Prancūziškojo parko koncepcija įsitvirtino XVII a., valdant Liudvikui XIV. Tuometinio parkų architekto André Le Nôtre’o projektuose – reprezentacinės erdvės, didingi pastatai, paviljonai ir skulptūrinės grupės, fontanai, išdėstyti pagal griežtą simetrijos ašį, plačios alėjos, negailestingai apkarpytų augalų rikiuotės, o sykiu ir lauko teatrai, labirintai, bosketai, kabinetai ir atokios altanos, apaugusios augalais ir teikiančios patikimą priedangą įsimylėjėliams. XVIII a. pirmoje pusėje parke prieglobsčio nuo kasdienybės ieškantys tapytojo Antoine’o Watteau režisuojamų galantiškų švenčių (les fêtes galantes) herojai ištobulino flirto ir ženklais bei jausmų atspalviais grįstos meilės meną.

Įkvėptas Mozarto ir senųjų meilės romanų

Choreografas A. Preljocajas gimė Prancūzijoje 1957 m. Pradėjęs nuo klasikinio baleto, vėliau pasuko į šiuolaikinį šokį, kurio mokėsi pas Karin Waehner, Zeną Rommett, Merce’ą Cunninghamą, dar vėliau – pas Violą Farber ir Quentiną Rouillier. Po studijų būsimasis choreografas tapo Dominique’o Bagouet šokio trupės nariu, o 1984 m. gruodį įkūrė savo trupę. Šiuo metu „Ballet Preljocaj” pasirodymuose dalyvauja 30 nuolatinių šokėjų, kasmet jie parodo apie 120 spektaklių visame pasaulyje.

Suknelė. Parkas. Herve Pierre premjera. foto Martyno Aleksos

Per savo karjerą A. Preljocajas sukūrė apie 60 originalių darbų – nuo solo numerių iki didelėms trupėms skirtų baletų, kuriuos choreografui užsako žymiausi pasaulio teatrai.

Baletą „Parkas“ A. Preljocajas pastatė prieš 30 metų – tuo metu, kai meilės samprata išgyveno tam tikrą krizę, vis labiau tapatindamasi su kūniškomis aistromis. Choreografą įkvėpė Wolfgango A. Mozarto muzika (spektaklyje skamba gražiausi jo koncertų fortepijonui adagio) ir XVII–XVIII a. prancūzų rašytojų –Madeleine‘os de Scudéry, Madam de La Fayette, Pierre’o Carlet de Marivaux, Pierre’o Choderlos de Laclos kūriniai, perteikiantys rafinuotą, iš jausmų ir intrigų nuaustą atmosferą, kurioje atsispindi reikšmingos politinės ir socialinės epochos saulėlydis, estetizuojami ilgesys ir melancholija.

Po 1994 m. premjeros Paryžiuje „Parką“ pastatė „Deutsche Oper“ baleto trupė Berlyne (1998), Bavarijos valstybinio baleto trupė Miunchene (2003), „La Scala“ baleto trupė Milane (2007), vėliau jis buvo atnaujintas Paryžiaus operoje (2010).

Suknelė. Parkas. Herve Pierre premjera. foto Martyno Aleksos

Bendradarbiavo su žymiausiais meistrais

Kurdamas „Parką“, A. Preljocajas bendradarbiavo su nuolatiniu savo kūrybos bendražygiu scenografu Thierry Leproustu ir nepralenkiamu aukštuomenės mados žinovu Hervé Pierre, o taip pat šviesų dailininku Christianu Kassu.

Baleto scenografija primena sodą, kuriame linksminasi įsimylėjėliai, arba labirintą metaforiškoms uždraustojo vaisiaus slapstynėms. Vis dėlto gamta čia struktūruota: krūmai suformuoti iš deglų ir medžių šakų, kurios taip nugenėtos, kad tampa narvais nugalėtoms širdims. Nuo debesų apsunkęs dangus slegia iškankintas sielas artėjančios audros grėsme.

Šioje nesvetingoje erdvėje ketvertas sodininkų – šiuolaikiniai kupidonai su juodais akiniais (meilė akla!) – stebi, kaip įsimylėjėliai vienas kitą gundo, geidžia ir atstumia. Padedant darbštiesiems sodininkams, išdidumo tvirtovės ima eižėti ir išlaisvina pernelyg ilgai slopinamas aistras…

Premjerinius „Parko“ spektaklius Vilniuje diriguos pastatymo muzikos vadovas Yannis Pouspourikas ir Adomas Morkūnas-Budrys.

Almantas Stankūnas. Žaliai raudoni neomarksistiniai teroristai patys nesustos

Redakcija
-
0
Almantas Stankūnas. Žaliai raudoni neomarksistiniai teroristai patys nesustos

Seimas priėmė svarstyti taip vadinamą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją.

Neskaitant tų 150 mlrd. eurų investicijų, vien už toje strategijoje numatyto žaliojo vandenilio pirkimą turėsime kas metus primokėti 500 mln. eurų ar daugiau.

Dar toje strategijoje kalbama apie modulinius reaktorius, kurių analogų iki šiol nėra Pasaulyje ir nežinia kada bus – strategija ramstoma fantazijomis.

Tačiau net opozicija neprotestuoja. Tebuvo vienas Seimo narys balsavęs prieš ir tik 22 susilaikė.

Nematyti gatvėse ir pasipiktinusios visuomenės.

Tuo tarpu Vilniaus m. savivaldybė kaip tikra eurokomjaunuolė jau planuoja pirkti pačius brangiausius vandeniliu varomus autobusus ir net nesvarsto kitų alternatyvų – netgi tokių, kurios galėtų irgi gelbėti klimatą bet yra daug pigesnės – tiek įsigyjant, tiek eksploatuojant. Savivaldybei nėra argumentas, kad Vakarų Europoje tokie projektai stabdomi. Bet jiems tai nė motais, nes kaip pasakė savivaldybės atstovas šiam klausimui pinigai nesvarbu ir nereikia nieko skaičiuoti!?

Tik man vienam rūpėjo šis klausimas komiteto posėdyje – kiti komiteto nariai, įskaitant opoziciją, ištvermingai patylėjo – gal nelabai suprato apie ką diskutuojame, o gal jiems iš tiesų nerūpi…

Ir visa tai vyksta kai, man prirėmus prie sienos turbūt aktyviausią žaliąjį lobistą – Atsinaujinančios energetikos konfederacijos Prezidentą Martyną Nagevičių, jis pripažino, kad žaliasis vandenilis ir nulinės CO2 emisijos ES dar nėra privalomi tikslai bet tik galimos gairės. Kitaip ir negali būti, nes net toks ES elito leidinys Politico pripažįsta, kad niekas nežino iš kur reikės paimti pinigų tam žaliai raudonajam kursui.

Betgi mūsų lietuviškiems eurokomjaunuoliams tai nė motais – reikia greičiau raportuoti Briuseliui kad rengiamės ne tik įvykdyti nustatytus planus bet ir juos viršyti. Tai primena man tai kas neseniai vyko, kai buvome okupuoti sovietų…

Panašu, kad mes reaguojame tik tada, kai pamatome asmeniškai mums išaugusią sąskaitą už elektrą ar kitas paslaugas. Todėl žaliai raudonieji elgiasi gudriau: p. Kreivys „nuramino“, kad iš biudžeto tos žaliai raudonosios nepriklausomybės beveik neteks finansuoti, elektros kainų irgi beveik nedidins, nes už viską susimokės privatus pramonės sektorius.

Tiesa, jis nepaminėjo, kad vėliau išaugs pramonės produkcijos kainos – maisto ir kitų produktų. Dalis pramonės išsikels į kitas šalis, nes negalės su papildoma žaliai raudona finansine našta konkuruoti Pasaulyje ir į gatves pasipils bedarbiai, sumažės mokesčių surinkimas į biudžetą ir išaugs socialinės išmokos, dar labiau reikės taupyti sveikatos apsaugai, švietimui ir gynybai.

Po to Rusijai beliks tik perimti nusilpusios ir nuginkluotos valstybės valdymą, kai su į rytus besidairančių piliečių pagalba bus sukelti socialiniai neramumai ir kai kurie vis didesnę politinę paramą gaunantys politikai paprašys „taikdarių“ iš Rytų…

Darosi vis akivaizdžiau, kad tuos žaliai raudonuosius neomarksistinius teroristus ryžtingai gali stabdyti tik Nacionalinis susivienijimas. Pasirūpinsime tuo Lietuvoje ir su kitų šalių sveiką protą nepraradusių politikų pagalba atnaujintame Europos Parlamente.

Birželio 9, rinkimuose į EP jūs turite šansą mums padėti tai padaryti – sąrašo Nr. 15

Turbūt politinė reklama.

Valdas Sutkus. Buvęs progresyvus demokratas – atvirai apie naująjį marksizmą

Redakcija
-
1
Valdas Sutkus. Buvęs progresyvus demokratas – atvirai apie naująjį marksizmą

Bilas Ackmanas – ilgą laiką buvo tipiškas liberalių pažiūrų turtingas Niujorko verslininkas. Šis milijardierius ilgus metus finansiškai rėmė demokratų partiją ir balsavo už demokratų partijos kandidatus rinkimuose. Jis yra pasirašęs „Giving Pledge“ deklaraciją – populiarų itin turtingų žmonių pažadą paaukoti bent pusę viso savo turto. Nuo 2006 m. jo labdaros fondas skyrė šimtus milijonų dolerių, dažnai socialinio teisingumo klausimams, tokiems kaip skurdas ir baudžiamojo teisingumo reforma, taip pat stipendijoms imigrantams.

Milijardieriui Ackmanui, kuris anksčiau laikėsi tik savo finansų srities, įsitraukimas į kultūrinius karus yra naujiena. Tačiau, kaip ir daugeliui jo itin turtingų kolegų, jam nebuvo sunku atkreipti į save dėmesį, nes jis turi daug įtakingų ryšių ir prieigą prie didelės socialinės žiniasklaidos auditorijos.

Bilo Ackmano kritika, nukreipta prieš JAV paplitusią socialistinę „Įvairovės, lygybės ir įtraukties“ politiką (angliškai Diversity, Equity & Inclusion arba sutrumpintai DEI) pavertė investuotoją aktyviu kultūrinio karo kovotoju. Be to, paaiškėjo, jog tai pasirodė naudinga ir jo verslui. Amsterdame listinguojamos investicinės įmonės akcijos sparčiai brango nuo tada, kai B. Ackmanas pradėjo kritikuoti įmonių įvairovės politikos pastangas, remti Izraelį, kritikuoti Hamas teroristus palaikančių studentų protestus, kurie buvo okupavę universitetų kvartalus visoje šalyje.

Ackmanui priklauso apie 27 proc. fondo akcijų, o tai reiškia, kad jo transformacija į konservatyvių pažiūrų aktyvistą jam atnešė 280 mln. dolerių. Per tą patį laikotarpį jo sekėjų skaičius socialiniame tinkle „X“ (buvęs Twitter) padidėjo puse milijono. Ackmanas sako, kad už jo stovi didelė žmonių minia – viskas, apie ką jis kalba, ypač kalbant apie DEI, yra „tarsi tai, apie ką visi norėjo kalbėti, bet bijojo“.

B. Ackmanas išsamiai išdėstė savo požiūrį į JAV vykstančius procesus savo paskyroje socialiniame tinkle „X“. Kadangi visa, kas vyksta Amerikoje, anksčiau ar vėliau atkeliauja ir pas mus, tai tekstas gali būti įdomus ir mums.  Todėl įdedu čia sutrumpintą jo vertimą. Tekstas gana ilgas, todėl perskelsiu jį į dvi dalis. Bus du ilgi tekstai.

Taigi, šiandien B. Ackmano mintys apie naująjį marksizmą, I dalis

Pirmą kartą susirūpinau dėl Harvardo universiteto, kai 34 Harvardo studentų organizacijos ankstyvą spalio 8 d. rytą, dar prieš Izraeliui imantis bet kokių karinių veiksmų Gazos ruože, viešai pareiškė remiančios „Hamas“, visame pasaulyje pripažintą teroristinę organizaciją, laikydamos Izraelį „vieninteliu atsakingu“ už barbariškus ir baisius „Hamas“ veiksmus. Man kilo klausimas, kaip tai galėjo nutikti ?

Kai pamačiau pirminį Harvardo prezidentės Gay pareiškimą apie žudynes, jis suteikė daugiau konteksto studentų grupių pareiškimui apie paramą terorizmui. Protestai prasidėjo kaip pasisakymai už Palestiną, o vėliau tapo antiizraelietiški. Netrukus antisemitizmas universiteto miestelyje sprogo, nes protestuotojai, kurie pažeidė Harvardo elgesio kodeksus, įgijo drąsos dėl to, kad Harvardo taisyklės nebuvo vykdomos, ir toliau bandė ribas, kiek agresyvūs, bauginantys ir trikdantys  veiksmai gali būti toleruojami. Po kelių savaičių nuvykau į universiteto miestelį, kad savo akimis įsitikinčiau padėtimi, išklausyčiau ir pasimokyčiau iš studentų ir dėstytojų. Susitikau su maždaug 15 dėstytojų ir keliais šimtais studentų mažose ir didelėse auditorijose, ir ėmė ryškėti aiškesnis vaizdas.

Galiausiai padariau išvadą, kad antisemitizmas nebuvo problemos esmė, jis buvo tiesiog nerimą keliantis įspėjamasis ženklas – tai buvo „kanarėlė anglių kasykloje“ – nepaisant to, kaip destruktyviai jis paveikė studentų gyvenimą ir mokymąsi miestelyje. Sužinojau, kad pagrindinė antisemitizmo Harvarde priežastis buvo universiteto miestelyje skleidžiama ideologija – engiamųjų ir engėjų ideologija, kuri tapo intelektualine platforma protestams ir padėjo kurti prieš Izraelį ir žydus nukreiptą neapykantos kalbą bei puldinėjimus. Tada atlikau daugiau tyrimų. Kuo daugiau sužinojau, tuo labiau susirūpinau ir supratau, kad nežinojau apie DEI – galingą judėjimą, kuris persmelkė ne tik Harvardą, bet ir visą švietimo sistemą. Supratau, kad įvairovė, lygybė ir įtrauktis nėra tai, ką, kaip naiviai maniau, šie žodžiai reiškia.

Visada tikėjau, kad įvairovė yra svarbus sėkmingos organizacijos bruožas, tačiau, kalbėdamas apie įvairovę, turiu omenyje pačią plačiausią įvairovę: požiūrių, politikos, etninės kilmės, rasės, amžiaus, religijos, patirties, socialinės ir ekonominės padėties, seksualinės tapatybės, lyties, auklėjimo ir kt. įvairovę. Tačiau sužinojau, kad DEI nesiekia grynosios įvairovės, o veikiau DEI yra politinis propagandinis judėjimas, atstovaujantis tam tikroms grupėms, kurios pagal pačios DEI metodiką laikomos engiamomis. Pagal DEI, žmogaus priespaudos laipsnis nustatomas pagal tai, kurioje vadinamosios priespaudos piramidės vietoje yra baltaodžiai, žydai ir azijiečiai, o tam tikra dalis spalvotųjų, LGBTQ žmonių ir (arba) moterų laikomi engiamaisiais. Pagal šią ideologiją, kuria filosofiškai grindžiamas Ibramo X. Kendi ir kitų iškeltas DEI, žmogus yra arba antirasistas, arba rasistas. Nėra tokio atvejo kaip „ne rasistas“.

Pagal DEI ideologiją bet kokia politika, programa, švietimo sistema, ekonominė sistema, klasifikacijos sistema, priėmimo į darbą politika (ir net klimato kaita dėl jos skirtingo poveikio geografinėms vietovėms ir jose gyvenantiems žmonėms) ir t. t., kuri lemia nevienodus rezultatus tarp skirtingos odos spalvos žmonių, laikoma rasistine.

Todėl, anot DEI, kapitalizmas yra rasistinis, žinių egzaminai į aukštesnį kursą – rasistiniai, IQ testai – rasistiniai, korporacijos – rasistinės, kitaip tariant, bet kokia nuopelnais grindžiama programa, sistema ar organizacija, kuri turi arba sukuria rezultatus skirtingoms rasėms, neatitinkančius šių skirtingų rasių atstovų dalies visoje populiacijoje, pagal DEI ideologiją yra rasistinė.

Kad būtų laikomas antirasistu, žmogus privalo asmeniškai imtis veiksmų, kad pakeistų bet kokius nevienodus rezultatus visuomenėje. DEI judėjimas, įsiskverbęs į daugelį universitetų, korporacijų, valstijų, vietos ir federalinės valdžios institucijų, yra sukurtas kaip antirasistinis variklis, padedantis pakeisti dabartinę, neva struktūriškai rasistinę, visuomenės būklę į antirasistinę.

Po G. Floydo mirties jau ir taip sparčiai kylantis DEI judėjimas įsibėgėjo be jokių realių iššūkių jo problemiškai ideologijai. Kodėl, galite paklausti, buvo taip mažai pasipriešinimo? Atsakymas yra tas, kad kiekvienas, išdrįsęs iškelti klausimą, kuris kvestionavo DEI, buvo laikomas rasistu – etiketė, kuri galėjo turėti rimtą poveikį darbui, socialiniam statusui, reputacijai ir kt. Dėl to, kad žmonės buvo vadinami rasistais, jie buvo šalinami, todėl neliko nieko kito, kaip tik tylėti šioje naujoje baimės atmosferoje. Metodai, kuriuos DEI naudojo opozicijai užgniaužti, yra panašūs į praėjusių dešimtmečių raudonąjį terorą ir makartizmą. Jei prieštarausite DEI, „teisingumas“ bus greitas, ir jūs galite likti be darbo, būti atstumtas kolegų, pašalintas ir (arba) kitaip rizikuoti savo karjera ir pripažinimu visuomenėje.

DEI judėjimas taip pat perėmė kalbos kontrolę. Tam tikros kalbos nebeleidžiamos. Vadinamosios „mikroagresijos“ traktuojamos kaip neapykantos kalba. Siekiant apsaugoti studentus, reikalaujama „dirgiklių įspėjimų“. „Saugios erdvės“ būtinos siekiant apsaugoti mokinius nuo traumų, kurias sukelia žodžiai, keliantys iššūkį mokinių naujai įgytai pasaulėžiūrai. Studentų miesteliuose dėstytojai, kurių pažiūros nėra priimtinos, yra užgauliojami, atstumiami ir šalinami. Dėl to studentai ir dėstytojai patys cenzūruoja savo pažiūras, kurių laikosi privačiai, bet kuriomis daugiau nebesidalija viešai.  Harvarde nėra jokio siekio laisvai reikšti savo nuomonę, išskyrus DEI patvirtintas pažiūras. Dėl to Harvardo universiteto miestelyje ir fakultete buvo užgniaužtos konservatyvios ir kitokios DEI neatitinkančios pažiūros, ir tai prisidėjo prie to, kad Harvardo žodžio laisvės reitingas buvo žemiausias iš 248 universitetų, kuriuos vertino Asmens teisių ir saviraiškos fondas.

Išnagrinėjus DEI ir jo ideologinį paveldą, netrunka paaiškėti, kad šis judėjimas iš esmės prieštarauja pagrindinėms Amerikos vertybėms. Mūsų šalis nuo pat įkūrimo siekė kurti ir plėtoti demokratiją, kurioje visiems būtų užtikrintos lygios galimybės. Milijonai žmonių paliko socializmą ir komunizmą ir atvyko į Ameriką pradėti viską iš naujo, nes matė, kokią destrukciją sukelia lygių rezultatų visuomenė.

Jonas Ivoška. Ar Lietuva gali tapti naujo visuomenės savivaldos modelio pavyzdžiu?

Redakcija
-
0
Jonas Ivoška. Ar Lietuva gali tapti naujo visuomenės savivaldos modelio pavyzdžiu?


Blaiviai mąstantiems žmonėms savaime suprantama, kad tai, jog 1% žmonijos valdo 50% planetoje esančių finansinių išteklių, nėra normalu. Nors žmonių gebėjimai gana skirtingi, bet rasti atskirą asmenybę, kuri savo intelektinėmis ar fizinėmis galiomis viršytų 50-ties normalių žmonių (planetoje tokių žmonių daugiausia) intelektines ar fizines galias, nėra realu. Tai liudija, kad visuomenės savivaldos modelis nesiejamas su teisingumo kriterijais.

Tai, jog masiškai žudomi ir luošinami žmonės, kad kažkas iš „karo vanagų“ per žmonių pralietą kraują turtėja iš ginklų prekybos, nėra normalu. Ar tai didžiajai daliai žmonijos nėra suprantama? Žinoma, suprantama. Tai kodėl visuomenė taikstosi su tokiu tariamos savivaldos modeliu, kur dėl niekingos mažumos trokštamo besaikio turtėjimo „pragaru“ verčiamas tūkstančių ir milijonų žmonių gyvenimas?

Man, kaip ir daugeliui kitų, pasakymas, jog geresnės visuomenės valdysenos niekas nesugalvojo (kalbama apie esamą pseudodemokratiją) skamba kaip bailiųjų melas. Užuot prisipažinę, kad mes esame bailūs svetimpročiai, nes nepasitikime savo įžvalgomis, todėl, bijodami ką nors keisti, suokiame apie idėjų stygių. Žinant, kad bailiai niekada nepatiria atradimo džiaugsmo (archimediško „eureka“), mes liekam apgailėtinai atsilikusia Europos provincija, apie kurią kaimynai sužino tik iš besikartojančių „šūvių į savo kojas“.

Ar daug reikia progresyvesnei tautos savivaldai įgyvendinti?

Pirma. Tiesioginei demokratijai suteikime gyvybingumą – svarbiausius šalies gyvenimo klausimus spręskime pagal pilietinės daugumos valią, protingumo kriterijų pagrindu konstituciškai sutvarkę referendumų organizavimo procedūras.

Antra. Laikykimės logiško principo: kas renka, tas ir atšaukia, kas skiria, tas ir atleidžia; konstituciškai nustatykime prezidento, parlamentarų ir vietos savivaldos tarybos narių atšaukimo tvarką, nesibaigus kadencijai, rinkėjų valia, visiškai atsisakius viešiesiems ištekliams nuostolingo apkaltos instituto.

Trečia. Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams skiriamas algas susiekime su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje, kad jų pastangos būtų orientuotos į krašto gerovę.

Ketvirta. Vykdomajame valstybės sektoriuje, kuris tvarko viešuosius išteklius, įveskime pilietinę kontrolę ir viešojo intereso teisminę gynybą.

Penkta. Panaikinkime antikonstitucinį (prieštarauja galiojančios Konstitucijos 7 straipsniui) teismo aktų galutinį ir neskundžiamą galiojimą, skatinantį korupcinius santykius, ir įveskime instanciškai baigiamiesiems teismo aktams atitikties Konstitucijai kontrolę.

Šešta. Likviduokime LR Konstitucijos nuostatas šiurkščiai pažeidinėjančią instituciją, klaidingai pavadintą Konstituciniu Teismu (tai ne teismas, nes jam galiojanti Konstitucija nenumatė kaip teismų sistemos teismams vykdyti teisingumą), pavesdami valstybės institucijų atitinkamų aktų (jų projektų) konstitucingumo kontrolę Konstitucingumo priežiūros kolegijai, kuri „įdarbintų“ dirbtinį intelektą ir taip išvengtų žmogiškojo šališkumo dėl tikrinamų aktų atitikties Konstitucijai.

Tai tik fragmentinis naujo visuomenės savivaldos modelio nuostų rinkinys. Gerokai plačiau siūlomi Lietuvos valstybingumo pokyčiai atspindėti naujos LR Konstitucijos projekte, su kuriuo galima susipažinti monografijoje: Jonas Ivoška. „Pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindai“,

STOP LGBT PROPAGANDAI!

Redakcija
-
0
STOP LGBT PROPAGANDAI!

✅Europos Sąjungoje turi būti atsisakyta translytiškumo ideologijos.

✅Nutraukti finansinę paramą politinio LGBT judėjimo propagandai.

✅Sustabdytas vaikų seksualizavimas mokyklose.

✅Gerbiama prigimtinė vyro ir moters šeimos samprata, o šalims suteikta visiška laisvė pasirinktu būdu teisiškai sureguliuoti visus šeimai neprilyginamus santykius.

‼️Jei pritariate šioms idėjoms Jums nebereikia rinktis mažesnių blogybių – Jūs pagaliau turite partiją, kuri suderina saugumą ir konservatyvumą. BŪTINAI ATEIKITE birželio 9 dieną į Europos Parlamento rinkimus ir rinkitės išlikimą – Nacionalinį susivienijimą.

‼️Jeigu manote kad Lietuvos Respublikos Seimas yra svarbesnė institucija ir Nacionalinis susivienijimas turi būti išrinktas būtent ten, vis tiek būtinai rinkite Nacionalinį susivienijimą ir į Europos Parlamentą – tai mums labai padės rudenį Seimo rinkimuose
Kartu už lietuvišką Lietuvą! 🇱🇹

https://www.facebook.com/nacionalinissusivienijimas/videos/1195800141730050

Politinė reklama apmokėta iš Nacionalinio susivienijimo politinės kampanijos sąskaitos.

Igno Vėgėlės rėmėjai ieško atsakymo į klausimą, kas jis toks iš tikrųjų

Redakcija
-
3
Igno Vėgėlės rėmėjai ieško atsakymo į klausimą, kas jis toks iš tikrųjų

Pasibaigus prezidento rinkimams kandidato Igno Vėgėlės rėmėjai ėmė svarstyti klausimą, o kas gi toks iš tikrųjų tas jų remtas kandidatas.

Žemiau pateikiame dokumentą – reprezentatyvų tokių svarstymų pavyzdį.

Šaltinis: infa.lt

Marius Parčiauskas. Laimėtas nedidelis mūšis Ukmergėje!

Redakcija
-
0
Marius Parčiauskas. Laimėtas nedidelis mūšis Ukmergėje!

Veidaknygė

Kaip teko rašyti anksčiau, vienas iš pirmųjų šiais metais įsteigto Nacionalinio susivienijimo Deltuvos skyriaus, kuriam turiu garbę vadovauti, darbų buvo kreipimasis į vadinamąją Desovietizacijos komisiją dėl Ukmergėje esančios sovietinės „Vėliavnešių“ skulptūros nukėlimo.

Ir… tyliai, tyliai, niekam iš anksto nepranešusi, Ukmergės savivaldybė paminklą nukėlė. Nukėlė, nes privalėjo vykdyti Genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus nurodymą, kuris priimtas po mūsų kreipimosi.

Nors dabar nemažai ir kitų partijų atstovų Ukmergėje džiaugiasi šia baigtimi, kyla klausimas, kodėl taip ilgai nesugebėta padaryti tokio paprasto veiksmo, kurį padarėme mes. Pati Ukmergės valdžia visais būdais siekė skulptūrą, pastatytą Sovietų Sąjungos 60-mečio proga, išsaugoti, nors dauguma Ukmergės rajono gyventojų, dalyvavusių savivaldybės surengtoje apklausoje, pasisakė už jos nukėlimą. Maža to, pasiduodant žydų bendruomenės spaudimui, visais būdais bandoma nukelti paminklinį akmenį antisovietiniam rezistentui „Vyčio“ apygardos vadui kpt. Juozui Krikštaponiui dėl tariamo jo dalyvavimo žydų žudynėse, kuris kol kas neįrodytas jokiu teismo sprendimu ir šiuo metu yra tik atskirų asmenų nuomonė. Iš visų partijų vienintelis Nacionalinis susivienijimas Ukmergėje garsiai tam priešinasi.

Pastačius šį paminklą, to meto vietinė spauda rašė, kad skulptūros autorius joje „įkūnijo revoliucinės minties nemirtingumą ir sukūrė paminklą garsiems mūsų krašto sūnums, į Lietuvą atnešusiems sovietinę santvarką“. „Vėliavnešių“ skulptūra Ukmergėje turėjo simbolizuoti „revoliucinę“ šio krašto praeitį ir tai, kad Lietuva nebuvo okupuota, o savo noru įsijungė į Sovietų Sąjungą ir laisva valia, iš apačios kylančio judėjimo dėka ėmėsi kurti komunistinę santvarką. Be to, tai, kad meninėje paminklo raiškoje galima rasti lietuviškojo modernizmo bruožų (kaip buvo nurodyta ant paminklo pritvirtintoje lentelėje), kaip tik tarnavo pagrindinei ideologinei paminklo žinutei – kad komunistinė ideologija kilo iš pačios lietuvių liaudies valios. Paminklo meninė forma turėjo pasitarnauti tam, kad komunistinė ideologija būtų pavaizduota kaip „sava“ lietuviams ir neva neprimesta.

Slovakijos Ministras Pirmininkas Robertas Fico padarė pirmąjį viešą pareiškimą po pasikėsinimo į jo gyvybę

Redakcija
-
0
Slovakijos Ministras Pirmininkas Robertas Fico padarė pirmąjį viešą pareiškimą po pasikėsinimo į jo gyvybę

Slovakijos Ministras Pirmininkas Robertas Fico padarė pirmąjį viešą pareiškimą po gegužės viduryje įvykdyto pasikėsinimo į jo gyvybę. Savo kreipimąsi į piliečius jis įrašė vaizdo įraše.

Gana ilgoje, 14 minučių trukmės kalboje Slovakijos vyriausybės vadovas pasidalino savo mintimis apie pasikėsinimą į jį ir kalbėjo apie savo ateities planus.

„Atėjo laikas žengti pirmąjį žingsnį, o tai yra atleidimas. Nejaučiu neapykantos į mane šaudžiusiam nepažįstamajam,” – sakė R. Fico.

Slovakijos premjeras žada nepaduoti savo užpuoliko į teismą ir nereikalauti piniginės kompensacijos. Tačiau Fico pažymėjo, kad pasikėsinimas į jį nebuvo pavienio radikalo veiksmas.

„Jis buvo blogio ir politinės neapykantos, kurią Slovakijoje iki nevaldomų mastų išvysto politiniai nevykėliai ir susipainiojusi opozicija, pasiuntinys. Buvo galima tikėtis, kad antivyriausybinė žiniasklaida, užsienio finansuojamos politinės organizacijos ir opozicija pradės menkinti pasikėsinimą į mane,” – sakė premjeras.

Kalbėdamas apie savo planus, R. Fico pažadėjo grįžti į darbą vyriausybės vadovo poste artimiausiomis savaitėmis – preliminariai birželio pabaigoje arba liepos pradžioje.

Bandymas nužudyti Robertą Fitzo

Gegužės 15 d. žinomas Slovakijos rašytojas ir opozicijos aktyvistas 71 metų Jurajus Cintula pasikėsino į Slovakijos premjero gyvybę, kelis kartus šovęs į jį iš pistoleto. Pareigūnas buvo sužeistas į pilvą.

Fitzo buvo paguldytas į ligoninę su sunkiais sužalojimais, jam buvo atliktos kelios operacijos, tačiau gydytojams galiausiai pavyko išvengti grėsmės jo gyvybei.

Pasak „Politico”, sulaikytas užpuolikas teisėsaugininkams aiškino, kad jautėsi „bejėgis ir nusivylęs visuomenės būkle” po 2023 m. spalio mėn. į valdžią atėjusios R. Fico vyriausybės įgyvendintų pokyčių.

Viena iš pagrindinių opozicionieriaus nepasitenkinimo priežasčių buvo neva Fico sprendimas nutraukti karinę pagalbą Ukrainai.

unian.net

Šarūnas Legatas. Kokias vertybes atstovauja europarlamentarais tapti siekiantys politikai?

Redakcija
-
0
Šarūnas Legatas. Kokias vertybes atstovauja europarlamentarais tapti siekiantys politikai?

Artėjant Europos parlamento (EP) rinkimams Laisvos visuomenės institute atlikome tyrimą, kuriame nagrinėjome kandidatų nuostatas šeimos sampratos, gyvybės apsaugos, lytiškumo, žmogaus orumo klausimais. Praeitame straipsnyje pateikėme dabartinių EP narių, siekiančių perrinkimo, nuostatų analizę: peržiūrėjome jų balsavimus EP įvairiais klausimais, susijusiais su surogatinės motinystės legalumu, LGBT organizacijų įtaka, šeimos ir lyties samprata, lytiniu švietimu, atlygintine embrionų ir spermos donoryste ir abortais. Dabar metas susipažinti su politikais, kurie siekia pakeisti dabartinius ir tapti naujaisiais europarlamentarais. Siekdamas geriau išsiaiškinti jų nuostatas, LVI pakvietė visų kandidatų į EP sąrašų pirmajame dešimtuke esančius politikus iki gegužės 24 d.  dalyvauti apklausoje ir pareikšti savo nuomonę 2019­­­–2024 m. EP svarstytais vertybiniais klausimais (tais pačiais, pagal kuriuos buvo analizuoti dabartiniai EP nariai iš Lietuvos). Iš apklaustųjų kandidatų savo nuostatomis iki nurodyto termino pasidalinti sutiko 30 kandidatų iš 10 partijų (vėliau atsakiusiųjų kandidatų nuostatos straipsnyje nebus analizuojamos, jos bus atvaizduojamos LVI internetinėje svetainėje).

Kaip nuosekliausi ir atviriausi politikai atsiskleidė Nacionalinio susivienijimo (NS) kandidatai ­– visi 10 apklaustų politikų, tarp kurių partijos pirmininkas Vytautas Radžvilas (Nr. 1 sąraše) ir vicepirmininkas Vytautas Sinica (Nr. 2 sąraše), sutiko pasidalinti savo nuostatomis. Jie nurodė, jog ne vieną kartą paskutinėje EP kadencijoje svarstytą surogatinės motinystės praktiką laiko nesuderinamą su žmogaus teisėmis ir demokratinėmis nuostatomis. Visi kandidatai taip pat išreiškė nepritarimą progresyvistiniam lytinio švietimo modeliui ir lyties tapatybės teorijos pripažinimui, prieštaravimą LGBT organizacijų finansavimui. Politikai tvirtai pasisakė už nacionalinio suvereniteto apsaugą: nesutiko, jog vaiko apsaugos ir šeimos teisinio reguliavimo įgaliojimai būtų perduodami ES institucijų kompetencijai bei nepritarė tėvų teisių pripažinimui vienalytėms poroms tokių teisių nenumatančiose šalyse, net jeigu tokios poros yra įregistravusios santuoką ES valstybėje, kurioje tai legalu. Galiausiai, kandidatai nepritarė atlygintinės embrionų ir spermos donorystės legalizavimui ir tvirtai prieštaravo neseniai EP svarstytai iniciatyvai įtraukti teisę į abortą į ES pagrindinių teisių chartiją. Visi 10 apklaustųjų NS kandidatų minėtais klausimais išreiškė beveik tapačias pozicijas. Galima drąsiai teigti, jog tai nuosekliai konservatyvi politinė jėga, palaikanti prigimtinės šeimos ir lyties sampratą, pasisakanti už negimusios žmogaus gyvybės apsaugą, nepritarianti LGBT organizacijų ideologijai ir jų įtakos plėtrai visuomenėje bei nesutinkanti, jog šiais klausimais didėtų Europos Sąjungos įgaliojimai nacionalinių valstybių savarankiškumo sąskaita.

Nuo NS konservatyvumu nedaug atsilieka Aurelijaus Verygos vedamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašas bei Rimanto Dagio vadovaujama Krikščionių sąjunga (KS), nors, palyginti su NS, šių partijų kandidatai ne taip noriai dalinosi savo nuostatomis.

Iš penkių  savo nuostatas išreiškusių LVŽS politikų (A. Veryga, A. Kubilienė, G. Surplys, Ž. Savickas, A. Norkienė) visi, išskyrus stipriausiąjį planetos žmogų Žydrūną Savicką, nurodė nepritariantys surogatinės motinystės praktikai. Šeštoje sąrašo pozicijoje esantis sportininkas nurodė, jog nepritaria teiginiui, kad surogatinė motinystė nesuderinamas su žmogaus teisėmis ir demokratinėmis nuostatomis. LVŽS kandidatų pozicijos išsiskyrė ir LGBT problemų klausimu – pavyzdžiui, A. Veryga, A. Kubilienė ir Ž. Savickas teigė, jog „laisvos nuo LGBT propagandos erdvės“ (kokios prieš keletą metų buvo nustatytos Lenkijoje), yra suverenios valstybės vidaus politikos reikalas, į kurį ES institucijos neturėtų kištis. Priešingą poziciją išsakė A. Norkienė ir G. Surplys, kurie teigė, kad atskiros ES valstybės su LGBT propaganda kovoti neturėtų. Kiti LVŽS kandidatai išsakė konservatyvias nuostatas minėtais klausimais. Galima daryti išvadą, jog su tam tikromis išlygomis tai konservatyvus kandidatų į EP sąrašas.

Prie konservatyvių politinių jėgų priskirtina ir Krikščionių sąjunga. Į LVI užduotus klausimus sutiko atsakyti trys jų kandidatai į EP: partijos pirmininkas, už konservatyvias pažiūras iš konservatorių partijos (TS-LKD) pašalintas Rimantas Dagys, vienas iš Šeimų sąjūdžio lyderių Algimantas Rusteika ir buvęs tautininkas Marius Kundrotas. Visi jie deklaravo nuosekliai konservatyvias nuostatas, kuriomis išreiškiamas palaikymas žmogaus orumo ir negimusios gyvybės apsaugai, prigimtinės šeimos ir lyties sampratai, ginamas nacionalinių valstybių savarankiškumas šiais klausimais nuo ES įgaliojimų plėtros.

Sąlyginai aukštą susidomėjimą LVI apklausa iki nurodyto termino pademonstravo ir Darbo partijos kandidatai į EP – savo nuostatomis pasidalino 5 politikai: Darius Ulickas, Mantas Stulgaitis, Giedrius Bindza, Raimundas Markauskas ir vienas savęs neįvardijęs kandidatas. Lyginant su prieš tai aptartų politinių jėgų kandidatais, jų nuostatos liberalesnės. Ypač tai akivaizdu negimusios gyvybės apsaugos klausimu – dauguma Darbo partijos kandidatų teigia, jog sutiktų įtraukti teisę į abortą į ES pagrindinių teisių chartiją. Kita vertus, visi atsakiusieji nurodė, jog prieštarauja progresyvistiniam lytinio švietimo modeliui, kuris akcentuotų seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės aspektus. Taip pat beveik visi nurodė nepritariantys idėjai perduoti nacionalinėms valstybėms priklausančią vaiko apsaugos ir šeimos teisinio reguliavimo kompetenciją Europos parlamentui. Be to, beveik visi deklaravo nesutikimą, jog vienoje ES šalyje registruotų vienalyčių sutuoktinių tėvų teisės būtų pripažįstamos visoje ES. Kitais klausimais – surogatinės motinystės, LGBT organizacijų įtakos, atlygintinės embrionų ir spermos donorystės ­– darbiečiai, panašu, neturi vieningos pozicijos. Be to, pastebėta, kad neretai jie rinkosi atsakymą „nei sutinku nei nesutinku“, kas signalizuoja apie šių politikų neapsisprendimą vertybiniais klausimais. Darytina išvada, jog Darbo partijos kandidatai yra tarp konservatyvių ir progresyvistinių nuostatų svyruojanti politinė jėga.

LVI pateikė savo nuostatas vertybiniais klausimais po vieną ar du kandidatus ir iš partijų sąrašų: Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjūdžio, Regionų partijų, Tautos ir teisingumo sąjungos, Taikos koalicijos.

TS-LKD kandidatų tarpe iki nurodyto apklausos termino savo pažiūromis pasidalino du gana skirtingi politikai: Paulius Saudargas ir Matas Maldeikis. P. Saudargas liberaliosios liaudies tarpe priskiriamas TS-LKD „talibų“ kuopai – patiems konservatyviausiems šios partijos politikams. Iš tiesų, tai vienas iš nedaugelio TS-LKD Seimo narių, palaikančių tikrai konservatyvią partijos darbotvarkę – pavyzdžiui, jis oponavo daugumos jo partijos kolegų palaikomiems Partnerystės ir Civilinės sąjungos įstatymų projektas, kuriais siekta įteisinti šeimai prilygstančius vienalyčių porų santykius bei parengė jiems alternatyvų „Artimojo ryšio“ įstatymo projektą, kuriuo valstybė pripažintų vienalytes poras, neprilygindama jų šeimos santykiams. LVI apklausoje jis deklaravo išimtinai konservatyvias nuostatas: už valstybių narių suverenitetą (kovojant su LGBT propaganda, reglamentuojant vaikų apsaugos ir šeimos santykius), prieš progresyvistinį lytinį švietimą, LGBT organizacijų finansavimą, prekyba embrionais ir sperma bei abortų įtraukimą į ES pagrindinių teisių chartiją. Tuo tarpu M. Maldeikis atsiskleidė labiau kaip progresyvistinių nuostatų besilaikantis politikas: prieš LGBT propagandos ribojimus, už LGBT organizacijų finansavimą, už progresyvistinį lytinio švietimo modelį ir vienalyčių porų tėvų teisių pripažinimą visoje ES (tiesa, kiek nustebino, jog ir P. Saudargas pareiškė, jog neprieštarautų pastarajai iniciatyvai). Kita vertus, M. Maldeikis, kaip tikras konservatorius, išreiškė nepritarimą abortų įtraukimui į ES pagrindinių teisių chartiją, atlygintinei embrionų ir spermos donorystei bei surogatinės motinystės praktikoms. Dabartinių TS-LKD EP narių (A. Kubiliaus, R. Juknevičienė, L. Mažylio) nuostatos jau buvo išanalizuotos ankstesniame straipsnyje – iš esmės, visi jie laikosi progresyvistinių pažiūrų. Todėl pastebėtina, kad trečiuoju numeriu TS-LKD sąraše į EP kandidatuojantis P. Saudargas turi realius šansus tapti naujuoju europarlamentaru ir, tikėtina, įnešti daugiau konservatyvumo į Europos parlamentą.

Įdomiausius atsakymus pateikė LLRA-KŠS atstovas Michail Andrijanov (3 Nr. sąraše), kuris nuo atsakymų į visus klausimus akivaizdžiai išsisukinėjo ir pateikė ne savo nuostatas EP svarstytais ir LVI keltais klausimais, o filosofavo apie pačių klausimų formuluotes ir prasmę. Pavyzdžiui, paklaustas, kaip vertina surogatinės motinystės praktiką, jis teigė, jog „kiekvienas atvejis yra unikalus“, todėl vertinti šią praktiką bendrai yra „makabriška“. Ne pati surogacija makabriška, o jos vertinimas, teigia kandidatas. Panašiai šis politikas atsakė ir į visus kitus klausimus – nei vienu atveju nepateikė aiškaus vertinimo ir teigė, jog gyvenimas įvairus, ES įvairi, todėl nieko kategoriškai vertinti negalima. Šio politikos vertybės neaiškios net jam pačiam.

Regionų partijos atstovė Aurelija Jonikaitė (Nr. 8 sąraše) beveik visais klausimais deklaravo konservatyvias nuostatas: pasisakė prieš surogatinės motinystės praktiką, abortus, LGBT finansavimą, progresyvistinį lytinį švietimą, tėvų teisių pripažinimą vienalytėms poroms, vaiko apsaugos ir šeimos teisinio reglamentavimo perdavimą EP ir atlygintinę embrionų ir spermos donorystę. Kita vertus, reiktų nepamiršti, jog šios partijos sąrašą į EP vedantis europarlamentaras S. Jakeliūnas, kaip ankstesniame straipsnyje parodė jo balsavimų analizė, beveik nuosekliai atstovauja progresyvistinę darbotvarkę.

Taikos koalicijos atstovas Erikas Pavlovičius (Nr. 2 sąraše) taip pat beveik visais minėtais klausimais deklaravo konservatyvias nuostatas, išskyrus surogatinės motinystės praktiką (nurodė „greičiau nesutinkantis“ su teiginiu, kad surogatinė motinystė nesuderinama su žmogaus teisėmis ir demokratinėmis nuostatomis) ir atlygintinę embrionų ir spermos donorystę (nurodė, kad „turi būti apibrėžti aiškūs tikslai“).

Galiausiai, visais LVI užduotais klausimais konservatyvias nuostatas išreiškė ir Tautos ir teisingumo sąjungos atstovė Edita Navickienė (Nr. 7 sąraše).

Kaip matyti, dauguma LVI apklausoje dalyvavusių kandidatų į EP yra konservatyvūs politikai. Vis dėlto, būtina paminėti ir vieną progresyvistinę politinę jėgą, pirmą kartą dalyvaujančią EP rinkimuose ir juose keliančią naują, tačiau sąlyginai įžymų politiką. Tai, žinoma, yra Laisvės partija ir jos sąrašo vedlys Dainius Žalimas. Dalyvaudamas Prezidento rinkimuose jis pasirengimą birželio 9-ajai pradėjo kur kas anksčiau nei kiti politikai ar partijos. D. Žalimui jie nebuvo sėkmingi, jis surinko tik 3,5 proc. balsų. Tai parodė, jog Laisvės partijos ir D. Žalimo šansai birželio 9 d. peržengti 5 proc. barjerą į EP yra menki. D. Žalimo nuostatos jau buvo išanalizuotos Prezidento rinkimų kampanijos metu: tai progresyviausias ir liberaliausias vertybes atstovavęs kandidatas. Jis pasisako ne tik už vienalyčių porų partnerystės įteisinimą, bet ir už kryptingą judėjimą link santuokos bei įsivaikinimo teisių suteikimą joms. „Manobalsas.lt“ vykdytoje kandidatų į EP apklausoje jis „nurodė visiškai“ sutinkantis su teiginiu, kad „Bet kurioje valstybėje narėje sudarytos tos pačios lyties santuokos turi būti pripažintos visoje Europos Sąjungoje“. Be to, D. Žalimas remia socialinės lyties sampratą ir ne kartą yra pasisakęs už Stambulo konvencijos ratifikavimą, o jos kritiką tapatino su „rašizmo postulatais“. „Manobalsas.lt“ apklausoje jis nurodė, kad palaiko ir ES direktyvą dėl lyčių pusiausvyros įmonių valdyme ir pridūrė, kad pritaria „preferenciniam tam tikrų jautresnių grupių traktavimui stiprinant jų įgalinimą ir šalinant diskriminaciją“. Šioje apklausoje jis taip pat išreiškė nepritarimą, jog ES pripažintų savo krikščioniškąją tapatybę, kadangi „tai galėtų sukelti daug beprasmės politinės įtampos, ideologinių ginčų ir net mėginimų iš esmės pakeisti ES vertybių suvokimą“. D. Žalimas ir anksčiau keletą kartų pasisakė prieš Bažnyčios dalyvavimą visuomeninių klausimų sprendime tvirtindamas, jog tai prieštarauja „šiuolaikinės europietiškos pasaulietinės“ valstybės sampratai. Galima teigti, jog ir EP rinkimuose D. Žalimas ir jo vedamas Laisvės partijos sąrašas yra vienas iš labiausiai progresyvistinių pasirinkimų Lietuvos rinkėjams.

Prie nuosekliai progresyvistinių politinių jėgų priskirtina ir Socialdemokratų partija bei Liberalų sąjūdis – jų nuostatos išanalizuotos ankstesniame straipsnyje.

O kokia partija galėtų būti apibūdinama kaip nuosekliausiai ginanti konservatyvias vertybes? Atlikto LVI tyrimo kontekste, tokia galėtų būti įvardijamas Nacionalinis susivienijimas. Nors konservatyvias nuostatas išreiškė ir nemažai kitų į EP kandidatuojančių politikų, šios politinės jėgos atstovai buvo atviriausi dėl savo pažiūrų ir pademonstravo vieningą požiūrį dėl 2019–2024 m. EP svarstytų ir šiame tyrime LVI keltų moralinių-vertybinių klausimų. Tai rodo šios politinės jėgos pažiūrų nuoseklumą ir tvirtą apsisprendimą dėl savo ginamų vertybių. Be to, pora šios partijos kandidatų į EP (Vytautas Sinica ir Almantas Stankūnas) jau kuris laikas yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai. Jų veikla rodo, kad NS ne tik deklaracijomis išpažįsta krikščioniškojo socialinio mokymo principus, bet ir turimo politinio atstovavimo lygmeniu aktyviai gina šią darbotvarkę. Pavyzdžiui, 2023 m. Vilniaus miesto taryboje jie reikalavo neskirti lėšų LGBT simboliams Vilniaus mieste, o 2024 m. – nefinansuoti LGBT Pride parado. NS, kaip neparlamentinė partija, nuosekliai reiškė poziciją už prigimtinę vyro ir moters šeimą ne tik šios rinkimų kampanijos kontekste. Tiek 2023 m., tiek 2024 m. ji viešai kreipėsi į užsienio šalių ambasadorius Lietuvoje reikalaudama nepažeidinėti Vienos konvencijos ir netaikyti spaudimo Lietuvai įteisinti vienalytę partnerystę ir kitus susijusius įstatymus. Todėl galima teigti, kad NS savo aktyvumu išsiskiria iš konservatyvių neparlamentinių partijų.

Tarp parlamentinių partijų, keliančių savo kandidatus šiuose EP rinkimuose, kaip konservatyviausia gali būti įvardijama LVŽS. Nors 2019–2024 m. EP ją atstovavęs B. Ropė ir S. Jakeliūnas (iki 2024 m., dabar kandidatuojantis su Regionų partija) vykdė labiau progresyvistinę darbotvarkę, LVŽS išsigrynino kaip pakankamai nuosekliai konservatyvias vertybes ginanti politinė jėga po to, kai nuo jos atskilo liberalioji Sauliaus Skvernelio frakcija.

Tarp parlamentinių partijų link konservatyvių vertybių atstovavimo linksta ir Darbo partija, nors LVI tyrimo kontekste jų kandidatai į EP atsiskleidė kaip pakankamai neapsisprendę EP darbotvarkėje svarstomais vertybiniais klausimais.

O Tėvynės sąjunga, kuri plačiojoje visuomenėje vis dar žinoma kaip konservatorių partija, vertinant jos veiklą EP, sunkiai telpa į konservatyvių vertybių rėmus. Kita vertus, EP posto siekiantis partijos vicepirmininkas P. Saudargas yra vienas iš keleto šios partijos politikų, vis dar mėginančių paneigti šios politinės jėgos liberalėjimo tendencijas.

1...268269270...1 706Nuo 1 706 269 puslapis