Agresorius tęsia atakas Ukrainos užnugaryje. Šią naktį 39-niais Shahedais, trijomis balistinėmis raketomis Iskander M bei dvejomis raketomis Kh59. Ukrainiečiai skelbia numušę 35 dronus, o abi Kh59 elektroninės kovos priemonėmis numuštos nuo kurso ir nepasiekė taikinių. Tačiau Iskander‘ai ir toliau praeina. Maža to, raketos ir toliau kyla iš Krymo. Neatmestina, kad ryte Dzhankoy (Kryme) griaudėję sprogimai gali būti su tuo susiję – tikėtina, kad ukrainiečiai bando „pagauti“ raketų paleidimo sistemas.
Žiūrim ką turim fronte
Kharkiv kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Rusai suintensyvino veiksmus pietiniame flange ir sugebėjo pasiekti Zherebec upę prie Andriivka. Tiesa, persikelti į kitą krantą rusams nesiseka.
Lyman. Be pakitimų.
Syversk. Vakarykštės rusų pagyros „išlaisvinus“ Ivano Dariivka nepasitvirtino. Dar anksti sakyti, kad ukrainiečiams pavyko stabilizuoti padėtį, tęsiasi sunkios kautynės. Rusai įsitvirtina Rozdolivka ir tęsia atakas į šiaurę link Pereizne.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Rusams ir toliau nepavyksta kirsti kanalo, ukrainiečiai juos išlaiko rytinėje Chasiv Yar dalyje. Toretsk ruože tęsiasi sunkios kautynės, kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Pildosi liūdniausias scenarijus. Rusai beveik užėmė Prohres, pasistūmėjo Lozuvatske bei šias gyvenvietes jungiančiu keliu iš šiaurės ir pietų baigia sujungti savo pajėgas. Placdarmas upės Vovcha šiauriniame flange baigiamas formuoti. Tai reiškia, jog rusai tik intensyvins čia operacijas ir bandys apeiti Ukrainos pajėgų gynybinį rajoną palei šią upę.
Centras. Po sunkių kautynių ukrainiečiai buvo priversti dar šiek tiek atsitraukti iš šiaurinės Krasnohorivka dalies, tačiau išliko pozicijas pagrindinėje gynybos linijoje palei upę Lozova.
Pietiniame flange be esminių pakitimų.
Zaporizhia kryptis.
Rusai toliau atakuoja Storamayorske-Urozhaine ruože, sunkios kautynės Robotyne pleište. Agresorius kiek suaktyvėjo prie Marfopil link Huiliajpole, situacija čia nėra aiški.
Donaldas Trampas ir Borisas Džonsonas 2024 07 16 JAV | B. Džonsono X puslapio nuotr.
Liepos 19 d. buvęs Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Borisas Džonsonas britų dienraščio „Dailymail“ nuomonių skiltyje paskelbtame rašinyje „Kodėl esu labiau nei bet kada įsitikinęs, kad Trumpas turi jėgų ir drąsos išgelbėti Ukrainą ir užbaigti šį baisų karą“, atskleidė dalį buvusio JAV prezidento taikos plano Ukrainai.
Liepos 16 d. lankydamasis JAV B. Džonsonas dalyvavo Respublikonų partijos suvažiavime, kuriame D. Trampas buvo oficialiai patvirtintas šios partijos kandidatu į JAV prezidentus. Abu politikai skyrė laiko nuodugniam padėties Ukrainoje aptarimui.
Dienraštyje „Dailymail“, komentuodamas D. Trampo laikyseną Ukrainos atžvilgiu, B. Džonsonas rašo, kad D. Trampas niekada neleis Ukrainai pralaimėti, nes, pasak jo, tokiu atveju Ukraina būtų visiškai užgrobta, o Putinas anksčiau ar vėliau pultų Europą.
Ukrainai būtina suteikti visapusišką paramą, kuri, pasak jo, šiuo metu yra nepakankama Ukrainos pergalei. D. Trampas kritikuoja Vakarus, jog duoda Ukrainai nepakankamai ginklų, kad galėtų laimėti šį karą. Ukrainai turi būti perduota daug daugiau visų rūšių ginklų ir jai turi būti suteikta teisė smogti jais į visus karinius objektus visoje Rusijos teritorijoje. Būtent tai ir žada padaryti D. Trampas tapęs JAV prezidentu.
Buvęs JK vyriausybės vadovas teigia, kad D. Trampas privers Vladimirą Putiną baigti karą ir grąžins Ukrainą prie 2022 metų vasario 24 d. buvusių sienų.
Pasak B. Džonsono, D. Trampas, po karo, bent iš dalies norėtų Europoje dislokuotus 70 tūkstančių amerikiečių karių pakeisti Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis, kuriose yra daugiau nei 1 mln. karių. Gerai apginkluoti jie taptų Europos gynėjais, nes jie, pasak D. Trampo, yra pati geriausia šiuo metu antirusiška armija pasaulyje. Tai, pasak jo, padėtų sutaupyti pinigų armijai, sugrąžintų amerikiečių karius namo ir sustiprintų Europos gynybą. Tokiu būdų Europos teritorijoje vietoje NATO karinių bazių atsirastų Ukrainos karinės bazės NATO teritorijoje ir tai sensacingai pakeistų esamą padėtį.
***
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kapitonas, politologas Tarasas Berezovecas apie B. Džonsono rašinyje „Dailymail“ paviešintas D. Trampo taikos plano Ukrainai gaires:
Autorė yra Lvivo katalikiško univeriteto profesorė
(Pranešimas padarytas konferencijoje 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventės metu, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke)
Jūsų Ekscelencijos Vyskupai, mieli Kunigai, Gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josyp Slipyj.
Šiemet minime 10 metų nuo Alfonso Svarinsko mirties ir 40 metų nuo Josyfo Slipyj mirties. Šios dvi didžios istorinės asmenybės yra ištvermingos kovos su bedieviška represine sovietine sistema simboliai. Patyrę persekiojimus ir kančias jie abu išėjo nugalėtojai. Ir šiandien, Josyfo Slipyj garbei skirto paminklinio kryžiaus Didžiosios kovos apygardos partizanų parke pašventinimo dieną, dera pagerbti jųdviejų atminimą ir priminti dviejų didžių asmenybių ir Dievo tarnų draugystės ryšį.
Formacija (1892–1922 m.)
A. Svarinsko Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas
Slipyj išgyveno ilgą formacijos laikotarpį, trukusį daugiau nei 30 metų. Jis gimė gilaus tikėjimo valstiečių šeimoje, kuri įskiepijo jam meilę Kristui. Pajutęs Dievo kvietimą, po vidurinės mokyklos baigimo jis įstojo į dvasinę seminariją, ir 1917 m. rugsėjo 30 d. metropolitas Andrejus Šeptickis suteikė Slipyj kunigystės šventimus. Gavęs metropolito palaiminimą jis tęsė studijas Insbruko universitete ir apgynė pirmąją daktaro disertaciją bei gana greitai, maždaug per vienerius metus, parengė habilitacinį darbą.
Dėl Austrijos imperijos žlugimo ir Ukrainos–Lenkijos karo grįžti į namus nebuvo įmanoma, todėl Slipyj dar dvejus metus tęsė studijas Insbruke, o po to dvejiems metams išvyko į Romą, kur Grigaliaus universitete parašė ir apgynė antrąją daktaro disertaciją.
Akademinis laikotarpis (1922–1945 m.)
1922 m. vasarą grįžęs į tėvynę, jis ėmė dėstyti dogmatiką Lvovo dvasinėje seminarijoje, o po dviejų metų tapo jos rektoriumi (1924–1929 m.). Slipyj uoliai darbavosi ruošiant dvasios darbininkus Ukrainos graikų apeigų bažnyčiai (UGAB) ir kūrė Teologijos akademiją, svajodamas paversti ją universitetu. Prisimindamas tą laikotarpį jis sakė: „Kaip žmogus, savanoriškai tapęs Kristaus kaliniu, tarnavau kadaise tokiam ryškiam Ukrainos teologijos mokslui, stengiausi prikelti jį iš griuvėsių ir atgaivinti suvokdamas, kad mokslas yra vienas kertinių tautos atgimimo ir stiprybės akmenų, o teologijos mokslas įgyvendina Kristaus evangelijos įsakymą: Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mt 28, 19).“ Ši Slipyj tarnystė nebuvo lengva, netrūko rūpesčių ir kliūčių.
Tačiau nepaprastas jo darbštumas ir organizaciniai gebėjimai davė vaisių: po penkerių metų, 1929 m., buvo įkurta Lvovo teologijos akademija, kurios rektoriumi buvo paskirtas Slipyj. Jis dėjo visas pastangas, kad Akademija taptų mokslo centru, o ilgainiui – universitetu, turinčiu teisę teikti daktaro laipsnius. Per 10 metų akademija tapo autoritetinga švietimo įstaiga.
Tačiau Slipyj planams sutrukdė karas ir 1939 m. sovietų okupacija. Atėjus bolševikams, prasidėjo represijos, seminariją užėmė sovietų kariuomenė. Metropolitas Šeptickis baimindamasis, kad gali būti nužudytas, pasirūpino įpėdinio paskyrimu ir pasirinko Josyfą Slipyj.
1939 m. gruodžio 22 d. jis buvo slapta įšventintas vyskupu. Kai 1944 m. lapkričio 1 d. metropolitas Šeptickis mirė, jo vietą užėmė Slipyj. Tačiau jam nebuvo lemta vykdyti savo pareigų. Po penkių mėnesių, 1945 m. balandžio 11 d., jis buvo suimtas kartu su kitais UGAB vyskupais, ir jo gyvenimas kardinaliai pasikeitė.
Įkalinimo laikotarpis (1945–1963 m.)
Prasidėjo metropolito kryžiaus kelias – 18 prievartos, kalinimo, lagerių, etapų ir tremties metų. Štai kaip jis pats apibūdina šį savo gyvenimo laikotarpį:
„Naktinis kalinimas, slapti teismai, nesibaigiantys tardymai ir šnipinėjimas, moralinė ir fizinė prievarta, žeminimas, kankinimai, badas; nedori tyrėjai ir teisėjai, prieš kuriuos aš, kalinys katorgininkas, „tulysis Bažnyčios liudytojas“, išsekęs, fiziškai ir psichiškai, liudiju nebylią ir mirčiai pasmerktą gimtąją savo Bažnyčią… […]
Šiame kryžiaus kelyje dėl kalinio Kristaus mane stiprino suvokimas, kad kartu su manimi eina ir mano dvasinė kaimenė, gimtoji ukrainiečių tauta, visi vyskupai, kunigai, tikintieji, tėvai ir motinos, maži vaikai, pasiaukojantis jaunimas ir bejėgiai seneliai. Aš nesu vienas!
Slipyj buvo teisiamas keturis kartus, ne kartą įkalbinėtas atsisakyti vyskupo pareigų ir bendradarbiauti su sovietų valdžia, kuri jam siūlė Kijevo metropoliją ir kitų privilegijų su sąlyga, kad pereis į stačiatikybę. Tačiau vilionėms jis nepasidavė ir liko ištikimas Dievui ir kenčiančiai savo Bažnyčiai.
Pirmą kartą už „priešišką veiklą“ jis buvo nuteistas 1946 metais 8 metams kalėjimo. Bausmės pabaigos sulaukė 1953 m. Ji sutapo su Josyfo Stalino mirtimi ir politinės vadovybės pasikeitimais. Tuo metu SSRS puoselėjo viltis pagerinti santykius su Vatikanu ir norėjo tam panaudoti Slipyj. Metropolitas buvo atgabentas į Maskvą, ir KGB bandė su juo derėtis bei pavedė parašyti UGAB istoriją. Jam net buvo leista dirbti didžiausioje SSRS Lenino vardo bibliotekoje.
Slipyj pradėjo darbą, bet iš derybų nieko neišėjo. Po Berijos nužudymo jos baigėsi, ir Slipyj buvo ištremtas penkeriems metams į Maklakovą (netoli Jenisiejaus, Krasnojarsko kraštas). Būdamas tremtyje jis toliau rašė UGAB istoriją ir per 5 metus parašė 5 tomus. Be to, slapta vykdė sielovadą ir stengėsi palaikyti ryšį su savo Bažnyčia, stiprindamas savo kaimenę ir dvasininkus laiškais bei sielovadiniais pranešimais.
1958 m. birželį Slipyj vėl buvo suimtas ir 1959 m. birželio 17 d. nuteistas naujai 7 metų laisvės atėmimo bausmei. Per šį kalinimo laikotarpį sovietinė vyriausybė bandė įtikinti Slipyj kalbėti prieš popiežių mainais į jo paleidimą. Tam 1960 m. pabaigoje jis buvo atgabentas į Kijevą, tačiau ir dabar KGB patyrė nesėkmę. Slipyj drąsiai gynė savo Bažnyčią ir neketino išsižadėti popiežiaus. 1961 m. rudenį jis vėl buvo išsiųstas į lagerį Mordovijoje. Nenuolaidumas jam brangiai kainavo. Metropolito byla buvo peržiūrėta, ir 1961 m. rugsėjo 27 d. jis buvo nuteistas už akių kaip ypač pavojingas nusikaltėlis recidyvistas atlikti bausmę griežtojo režimo lageryje.
Kaip prisimena Slipyj, šiame kalėjime buvo susirinkę didžiausi nusikaltėliai. Prižiūrėtojai buvo žiaurūs, brutalūs. Dėl sunkių kalinimo sąlygų ir alinančio darbo, susirašinėjimo ir artimųjų siuntinių apribojimo, taip pat sistemingo marinimo badu kaliniai iš esmės buvo pasmerkti lėtai mirčiai nuo išsekimo ir bado. Praleidęs ten keletą mėnesių metropolitas labai nusilpo ir veikiausiai būtų miręs, jei netikėtai nebūtų paleistas.
1963 m. sausio 25 d. popiežiaus Jono XXIII ir JAV prezidento Džono F. Kenedžio prašymu Josyf Slipyj buvo paleistas ir išvyko į Romą. Venas bendražygis kalinys prisimena:
Mūsų būryje buvo Romos kardinolas, ukrainietis Slipyj […]. Šis kuklus, tylus žmogus lageriuose kentėjo jau antrą dešimtmetį, buvo labai ligotas, bet laikėsi tvirtai ir stengėsi nebūti našta savo bendražygiams, o jiems padėti. Supratome, kad tokio tautos lyderio, kaip Slipyj, sovietų valdžia nepaleis: ukrainiečiams jis buvo tarsi dvasinis vėliavnešys.
Tačiau įvyko stebuklas: iš Maskvos atvyko keli čekistai ir taip skubiai jį išvežė, kad jis vos spėjo atsisveikinti su draugais. Nežinojome, kur jį išvežė. Tik po dešimties dienų […] vienas vaikinas pranešė girdėjęs, kad kardinolas Slipyj yra Romoje.
Visi buvome sukrėsti: iš begalinių tolių į mus padvelkė laisvė.
Romos laikotarpis (1963–1984 m.)
Išleisdama sunkiai sergantį 71 metų senolį, sovietų valdžia tikėjosi, kad likusią gyvenimo dalį jis praleis kur nors poilsiaudamas ir netrukus mirs. Tačiau metropolitas neketino ilsėtis. Jis ne kartą skundėsi Dievui, kad produktyviausius ir vaisingiausius gyvenimo metus pražudė lageriuose ir tremtyje nieko negalėdamas nuveikti. Taigi Dievas suteikė jam kompensaciją – 21 metus. Ir šį laiką Slipyj išnaudojo maksimaliai, pradėdamas daugybę epochinio masto projektų.
Visą romėniškąjį jo gyvenimo laikotarpį žymėjo aktyvi veikla kuriant UGAB, plėtojant mokslą ir švietimą bei vienijant visame pasaulyje gyvenančius ukrainiečius. Belieka tik stebėtis, iš kur lagerių sugniuždytas senolis sėmėsi jėgų ir įkvėpimo nenuilstamam titaniškam darbui, kai aplinkiniai šaipėsi iš jo idėjų, laikė svajotoju, fantazuotoju, o didžiuosius jo sumanymus – seniokiškais kliedesiais. Tačiau dauguma jo svajonių ir iniciatyvų jau išsipildė arba mūsų akyse tampa tikrove.
Kalinimo metai nebuvo tokie bevaisiai, kaip atrodė Slipyj. Tuo metu jis išgyveno ypatingą vidinę transformaciją. Tomistinės mokyklos suformuotas scholastas virto brandžiu ir išmintingu ganytoju, suvokiančiu savo rytų krikščionio tapatybę ir turinčiu didingą savosios Bažnyčios viziją. Kalinimo metai buvo daugybės apmąstymų, idėjų generavimo, supratimo ir planų kūrimo laikotarpis. Dabar atsirado galimybė visa tai įgyvendinti.
Atvykęs į Romą Slipyj dalyvavo Vatikano II Susirinkime, kur 1963 m. spalio 11 d., dalyvaujant 2500 delegatų iš viso pasaulio, pasakė kalbą prašydamas suteikti UGAB patriarchato statusą. Nors Paulius VI metropolitą Josyfą Slipyj pakėlė kardinolu, tačiau atsisakė pripažinti UGAB patriarchatą. Slipyj tai nesustabdė.
Jam labai rūpėjo sutelkti įvairiuose pasaulio kraštuose pasklidusius ukrainiečius ir sukurti regimą jų vienybės simbolį. 1963 m. lapkričio 25 d. jis įkūrė popiežiaus Klemenso vardu pavadintą katalikišką ukrainiečių universitetą ir pradėjo statyti šv. Sofijos soborą – mažąją Kijevo Sofijos kopiją. 1969 m. rugsėjo 27 d. pašventintą soborą Slipyj laikė „sugriautų ir išniekintų Ukrainos bažnyčių ženklu ir simboliu“, „atgimimo ir naujų bažnyčių statybos Tėvynėje ženklu“, „Gyvųjų Ukrainiečių Sielų Soboro liudijimu, šventa maldos ir liturginės aukos už mirusius, gyvuosius ir negimusius vieta“. Iki šiol ši šventovė traukia ir vienija ukrainiečius visame pasaulyje ir yra didingas paminklas paties Josyfo Slipyj nuveiktam darbui.
Tačiau gyvenimo Romoje laikotarpis toli gražu nebuvo rožėmis klotas. Kaip ir kalinimo metais, taip ir dabar Slipyj patyrė apsčiai sielvartų. Dėl XX a. septintajame dešimtmetyje prasidėjusios Vatikano „Ostpolitik“ Romos kurija dažnai nepaisydavo UGAB ir išduodavo jos interesus vardan gerų santykių su Maskvos patriarchatu. Slipyj dėl to labai išgyveno, o vienybės stoka ir tai, kad jo idėjų nesuprato savi vyskupai, kėlė dar daugiau skausmo. Tačiau to nepaisydamas jis dirbo toliau ir kiek įmanoma gynė savo nebylią Kankinių Bažnyčią. Pats būdamas gyvas jos kančios liudijimas, jis apeliavo į pasaulio sąžinę, prašydamas, kad nebūtų leista, jog „virš nebyliosios Bažnyčios tvyrotų mirtina galinčių kalbėti tyla“. 1980 m. jis taip kreipėsi į kongreso „Stokojanti Bažnyčia“ dalyvius:
Mūsų Bažnyčia nėra mirusi, kaip kai kurie laisvojo pasaulio žmonės mano, o gal net nori, kad taip būtų, nes ji trukdo pernelyg žmogiškiems jų planams. Mūsų Ukrainos Bažnyčia gyva. Geriausiai tai įrodo jos kankinystė. […]
Negalima būti abejingais Ukrainos Bažnyčiai. Netekusi visų institucinių, organizacinių ir materialinių išteklių, kartu su beginkliu Kristumi ji visoms savo sesėms Bažnyčioms yra vidinės stiprybės ir tikrojo atgimimo šaltinis. Būtent todėl ji yra brangi Visuotinės Bažnyčios lobyno dalis… Moderniesiems ekumeninio judėjimo atstovams derėtų neišleisti to iš akių.
1984 m. rugsėjo 7 d. Slipyj mirė. „Testamente“ savąjį gyvenimą jis apibūdino taip:
„Meilė Kristui, meilė Šventajai Bažnyčiai, Jo slėpiningajam Kūnui, meilė gimtajai Ukrainos Bažnyčiai, kuri yra visavertė visuotinės krikščionių šeimos dalis, meilė gimtajai ukrainiečių tautai su jos dvasiniais ir materialiniais pasaulinę reikšmę turinčiais turtais nusako mano gyvenimo pastangas, mąstymą ir darbus laisvės ir nelaisvės metu. Visą savo gyvenimą buvau ir palieku šį pasaulį – Kristaus kalinys!
„Testamente“ Josyfas Slipyj prašė palaidoti jį Sofijos soboro kriptoje, o kai Ukraina taps laisva, parvežti jo kūną į gimtąjį kraštą. Tokia galimybė atsirado žlugus SSRS. Ir 1992 m. rugpjūčio 24–27 d. patriarcho palaikai buvo perkelti į Lvovą ir palaidoti Šv. Jurgio katedros kriptoje. Į šį perlaidojimą mirusio patriarcho pagerbti atvyko apie 2 mln. žmonių. Iš Lietuvos atvyko ir katalikų kunigas, disidentas, ilgametis sovietinių lagerių politinis kalinys kun. Alfonsas Svarinskas.
Josyfo Slipyj ir Alfonso Svarinsko bendrystė
Slipyj ir Svarinsko, dviejų didžių vyrų ir tikėjimo išpažinėjų, keliai susikirto 1959 m. (1960 m.) Mordovijos Dubravlago lagerio skyriuje Nr. 7/1, Sosnovkos kaime. Tai buvo vadinamasis „tikinčiųjų lageris“. 1960 m. rudenį čia buvo atvežta apie 450 įvairių konfesijų kalinių, nuteistų už religinius įsitikinimus arba kontrrevoliucinę veiklą pagal religinius įsitikinimus, o taip pat aktyvių ukrainiečių tautininkų.
Lageris buvo skirtas perauklėti tikinčiuosius. Jis buvo ypatingas tuo, kad kaliniai čia nesikeikė, nevogė, meldėsi valgio metu ir rengdavo religines diskusijas per vakarinius pasivaikščiojimus lagerio alėja. Šie pasivaikščiojimai ir diskusijos buvo puiki galimybė paskaitoms ir naujų dvasininkų rengimui. Lageryje susiformavo tarsi pogrindinė UGAB kunigų seminarija. Mokoma buvo užsienio kalba (lenkų, vokiečių ar lotynų). Pirmiausia todėl, kad nesuprastų prižiūrėtojai. Vieną iš tos pogrindinės lagerio seminarijos auklėtinių Slipyj net įšventino kunigu.
Kun. A. Svarinsko kapas
Šiame tikinčiųjų lageryje kalėjo ir lietuvių katalikų kunigai. Tarp jų buvo kun. Rauda, kun. Svarinskas, kun. Balčiūnas, kun. Račiūnas ir jėzuitas kun. Markevičius.
Šiame lageryje ir susipažino Slipyj su Svarinsku. Tarp jų užsimezgė tvirta, dešimtmečius trukusi draugystė. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, Svarinskas (32 metais jaunesnis už metropolitą) tapo Slipyj nuodėmklausiu ir savo atsiminimuose šią patirtį šiltai aprašė kaip didžiausią savo gyvenimo pasiekimą.
Kartą Slipyj peršalo ir susirgo plaučių uždegimu. Kadangi lagerio gydytojas nenorėjo jo gydyti, metropolitas liko gulėti barake. Svarinskas dirbo felčeriu sanitariniame padalinyje ir gavęs iš kun. Račiūno penicilino (jam iš Amerikos jo atsiuntė mama) atnešė jį metropolitui ir taip jį išgydė.
Tačiau tikinčiųjų perauklėjimo atskirame lageryje eksperimentas žlugo, nes užuot persiauklėję komunistine dvasia kaliniai gerokai sėkmingiau ugdėsi religine dvasia. Todėl 1961 m. rudenį lagerį imta likdviduoti, o kaliniai buvo skirstomi po skirtingo lygio lagerių punktus. Pirmiausia kun. Svarinską ir kitus perkėlė į griežto režimo lagerį. Netrukus ten pat buvo perkeltas ir Slipyj, ir kelis mėnesius praleido vienoje kameroje su Svarinsku. Kai 1963 m. pradžioje atėjo žinia apie jo išlaisvinimą, Slipyj norėjo pasiimti Svarinską kartu į Romą kaip savo asmeninį sekretorių, tačiau tai buvo neįmanoma. Svarinskas atliko šiame kalėjime likusią bausmės dalį ir 1964 m. grįžo į Lietuvą.
Nors jiedu kartu praleido ne tiek daug laiko ir vėliau niekada gyvai nesusitiko, jų dvasinis ryšys buvo gyvas visą gyvenimą. Kai Slipyj išgirdo apie Svarinsko suėmimą 1983 m., tuoj pat parašė solidarumo laišką Broliams Lietuviams, pavadindamas Svarinską „Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautos garbe“, o jo pagalbą metropolitui kalėjime palygindamas su Tito tarnyste apaštalui Pauliui. Kai 1988 m. vasarą JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu Svarinskas buvo paleistas į laisvę ir ištremtas iš SSRS, praėjus trims mėnesiams po išlaisvinimo jis aplankė patriarcho Josyfo Slipyj karstą Romoje ir jo sekretoriui vyskupui Ivanui Chomai pateikė papildomą liudijimą apie kalinimo laiką, praleistą kartu su metropolitu Josyfu. Jis sakė:
Labai džiaugiuosi, kad sutikau [Mordovijoje] šį didį Ukrainos žmogų. Ukrainiečių tauta man artima, nes mes kartu kentėjome ir meldėmės; daugelį metų ukrainiečiai buvo mano nelaimės draugai […], svarbiausia, susipažinau su Arkivyskupu (Josyfu). […]
Gyvenome šalia, kartu tarnavome Šventojoje Liturgijoje. Pirmiausia jį gerbiu kaip dvasininką, kuris, nepaisydamas įvairių išbandymų, liko ištikimas Dievui, Bažnyčiai ir Šventajam Sostui. Antra, jis buvo išsilavinęs žmogus.
Daug mums kalbėjo, skaitė konferencijas […]. Mačiau, kaip jis kentėjo. Prieš jam išeinant į laisvę ir išvykstant į Romą, gyvenome kartu. Jis nepamiršo manęs, stengėsi padėti, nors suprantu, kad jo galimybės buvo ribotos. […] Labai džiaugiuosi, kad galėjau pamatyti jo palaikus ukrainiečių Šv. Sofijos šventovėje Romoje ir pabučiuoti jo kojas.
Vietoj pabaigos
Šių dviejų didžių vyrų gyvenimo keliai buvo erškėčiuoti ir sunkūs, bet juos lydėjo Dievo palaiminimas. Abu nugyveno gana ilgą gyvenimą: Slipyj – 92, Svarinskas – 89–eris metus.
Dievas neliko Slipyj skolingas ir už 18 kalinimo metų atlygino 21–eriais aktyvios ir vaisingos veiklos metais. Svarinskas tvirtino, kad sulauks sovietų režimo žlugimo, nors kalinimo metu tai atrodė neįmanoma, ir Dievas leido jam sulaukti tos dienos. Išgyvenęs ilgiau negu daugybė jį kankinusių ir teisusių KGB–istų, kunigas Alfonsas sulaukė Sovietų Sąjungos žlugimo ir nepriklausomos Lietuvos atgimimo, grįžo į gimtąjį kraštą, tapo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu (1991–1995 m.), pelnė tautiečių meilę ir pripažinimą ir iki gyvenimo pabaigos spinduliavo šviesą stengdamasis tarnauti Tiesai.
Netrukus po kun. Alfonso mirties, 2014 m. rugsėjį, buvo paskelbti daugiau nei 50 metų archyve saugoti Slipyj „Atsiminimai“. Metropolitas čia labai šiltai atsiliepia apie Svarinską. Nors apie jų santykį jis rašo nedaug, keliose lakoniškose pastraipose jaučiamas du Kristaus tarnus siejęs abipusis palankumas ir šiluma. Jie praleido kartu ne tiek daug laiko, tačiau gimusi bendrystė paliko gilų pėdsaką jųdviejų sielose.
Tikinčiųjų lagerio stovykloje ir griežto režimo kalėjime kartu praleistas laikas susiejo ukrainiečių ir lietuvių dvasininkus tvirtais draugystės ir abipusės pagarbos saitais ir paskatino dviejų persekiojamų bažnyčių – LKB ir UGAB – abipusę paramą, sustiprino ukrainiečių ir lietuvių tautų ryšį. Šito bendradarbiavimo, draugystės ir abipusio palaikymo vaisius yra šiandieninė parama, kurią Ukraina gauna iš lietuvių tautos kovodama su blogio imperija, didingas kryžius Slipyj garbei šiame parke ir nuolatinis lietuvių solidarumas per visą mūsų kovą už laisvę.
Slipyj ukrainiečių tautai ir Svarinskas lietuviams yra laisvės, tvirtumo ir pergalės prieš blogį simboliai. Abu dvasios milžinai šiandien kartu su Pauliumi galėtų pasakyti: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ (2 Tim 4, 7–8). Kad ir mes savo gyvenimo pabaigoje galėtume taip pasakyti, kunigas Alfonsas Svarinskas paliko tokias gaires:
Norinčiam būti kataliku nepakanka turėti maldaknygę, rožinį ir retomis progomis nueiti į bažnyčią. Būtina, kad Dievo įsakymai būtų mūsų gyvenimo kertinis akmuo. Visa, kas prieštarauja Dievo įsakymams, turi būti mums svetima. Katalikas negali būti pasyvus stebėtojas. Gyvenimas nėra teatras; už kiekvieną minutę turėsime atsiskaityti, todėl sakau, kad visi turime tapti kariais, kovojančiais su dabarties blogybėmis.
Dviejų tikėjimo išpažinėjų – Slipyj ir Svarinsko – priesakai ir pavyzdys įkvepia mus šiandien sekti Kristumi ir bet kokiomis aplinkybėmis ar sąlygomis mylėti savo tautą.
Profesoriui Ignui Vėgėlei šalies prezidento rinkimų programoje išryškinus tiesioginės demokratijos svarbą krašto valstybingumui, vos 12 procentų rinkimuose dalyvavusių piliečių tai suprato ir todėl atitinkamai balsavo.
Pripildydamas šią idėją visu paketu priemonių, normiškai sukonkretintų naujos LR Konstitucijos projekte, bandžiau įvairiomis formomis pateikti kelioms politinėms partijoms, kad jos tai įtrauktų į savo programas Seimo rinkimuose. Nors rinkiminės programos dar rengimo stadijoje, tačiau iš partinių lyderių pirminės reakcijos supratau, jog jiems nereikalinga kitokia Lietuva. Jiems svarbu kitokios sudėties Seimas, kuriame vietoje esančiųjų atsirastų jie.
Manau, kad „masalas“ ant Seimo „kabliuko“ – piliečių nekontroliuojama prieiga prie viešųjų išteklių. Nesugalvoju kitos priežasties, kuri galėtų pateisinti, pavyzdžiui, steigiamas koalicijas, kai jų „komponentai“ iki susijungimo transliavo gana skirtingą retoriką. Kad geriau suprastumėte mano prielaidas ir nuogąstavimus dėl tautos ir valstybės ateities, pateikiu jums susipažinti tuos programinių metmenų projektus, kurie buvo pasiūlyti, kai kuriems politiniams dariniams.
Jeigu atidžiai perskaitysite, tikrai suprasite, kad tokiomis vertybinėmis ir organizacinėmis nuostatomis grindžiant šalies valstybingumą, prieigos prie viešųjų išteklių, juos slapta permetant į privačias „ėdžias“, būtų gerokai apsunkintos.
Aljanso „Piliečių Lietuva“ programinės nuostatos
Pilietinės daugumos interesus atstovaujantis humanistinės orientacijos aljansas „Piliečių Lietuva“, siekdamas realiai, konstitucinės reformos keliu, spręsti šalies valstybingumui aktualius tiesioginės demokratijos įgyvendinimo uždavinius, skelbia šiuos savo programinius tikslus ir jų įgyvendinimo priemones.
Aljanso tikslai
1. Konstitucinės reformos keliu įtvirtintinas piliečių dalyvavimas šalies valdysenoje, įvedant gyvenimo realijas atitinkančią referendumų skelbimo ir organizavimo tvarką, nustačius, jog referendumas taikos sąlygomis rengiamas besąlygiškai, jei to reikalauja ne mažiau kaip 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.
2. Visuose valstybės sisteminiuose sektoriuose (valdžios šakose), kurie tradiciškai vadinami įstatymų leidžiamasis (teisėkūrinis), vykdomasis ir teisminis, įvestina pilietinė ir/ar konstitucinė kontrolė, užkertant kelius korupcijai ir instituciniam savavaliavimui.
3. Didžiausias kompetencines galias valstybėje turinčių institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės, teismų) aktams įvestina atitikties LR Konstitucijai ekspertinė kontrolė, vykdytina pasitelkus dirbtinį intelektą. Tuo pagrindu likviduotinas teismine institucija nepagrįstai vadinamas LR Konstitucinis teismas, praktine savo veikla viršijantis galiojančios LR Konstitucijos (102 str.) jam suteiktą funkcinę kompetenciją.
A. Nustatytina tiesioginė (renka piliečiai, o ne partijos) ir lygi (kandidatas dalyvauja arba vienmandatėje, arba daugiamandatėje rinkimų apygardoje) LR Seimo narių rinkimo tvarka.
B. Nustatytina, jog kas renka, tas gali ir atšaukti Seimo narį, nesibaigus jo kadencijai.
C. Nustatytina, kad paskirtas į kitas pareigas Seimo narys netenka Seimo nario mandato.
D. Seimo nario kadencijų skaičius ribojamas – ne daugiau dvi kadencijos iš eilės, kadencijos trukmę padidinus iki 5- erių metų.
Vykdomasis sektorius
E. Įvestina valstybės tarnautojų (pareigūnų) pareiginės veiklos pilietinė kontrolė, kiekvienam piliečiui suteikiant teisę teismine tvarka ginti viešąjį interesą.
F. Nustatytina valstybės tarnautojų (pareigūnų) turtinė atsakomybė, padarius žalą netinkamu savo pareigų atlikimu ar simuliavus pareiginį neįgalumą.
Teisminis sektorius
G. Į teisminį bylos procesą įvestina visuomeninio teisėjo pareigybė su sprendžiamuoju balsu.
H. Atsisakytina galiojančio pasirinktinio teisingumo kasaciniame teisme. Turi privalomai būti nagrinėjami visi tinkamai paduoti kasaciniai skundai.
I. Siekiant išvengti Konstitucijai priešingų teismo aktų galiojimo, paskutinės instancijos teismo aktams įvestina jų atitikties LR Konstitucijai patikrinimo procedūra.
Aljanso siūloma bendroji priemonė
J. LR Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės narių ir teisėjų atlyginimų dydžiai susietini su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje.
Atsižvelgdami į išvardytus principus, galime paklausti: koks turėtų būti imigranto požiūris į jį priimančią šalį legalios, teisėtos imigracijos atveju? Asimiliacija, lygios teisės, šeimos susijungimas, getai, nacionalinio identiteto išsaugojimas ir pan. yra tie klausimai, kurie neišvengiamai ateina į galvą, ypač tada, kai didžiulė migracija vyksta tiesiog mūsų akyse.
The Angelus: Kunige, jūs pasiūlėte tam tikrus teorinius apibrėžimus. Tačiau ką galėtumėte apie imigraciją pasakyti konkrečiai?
Kun. Celier: Iš pradžių apžvelgsime normalų atvejį, kuris turėtų būti vienintelis ‒ kai imigrantas į šalį patenka teisėtai. Be abejonės, jis privalo prisiimti tam tikras pareigas, kaip ir kiekvienas tos šalies pilietis.
The Angelus: Kokias pareigas?
Kun. Celier: Na, pavyzdžiui, jis privalo gerbti įstatymus. Visų pirma moralinius įstatymus, o tada – ir civilinius įstatymus. Įstatymus gerbti privalo kiekvienas žmogus, tačiau imigrantui šis bendrasis reikalavimas yra griežtesnis dėl to, kad faktiškai jis yra jį priimančios šalies svetingumo gavėjas. Taip pat jis turėtų būti dėkingas jį priimančiai šaliai ir šį dėkingumą parodyti savo elgesiu. Kaip 1957 m. liepos 23 d. pasakė popiežius Pijus XII, imigrantas „turi suprasti, ką jis yra skolingas jį priimantiems žmonėms, ir stengtis prisitaikyti prie savo naujo gyvenimo būdo“.
Taip pat imigrantas privalo sąžiningai atlikti savo darbą. Šis reikalavimas taikomas kiekvienam ‒ tiek vietiniam gyventojui, tiek imigrantui, bet pastarojo atveju šis reikalavimas taikomas griežčiau, nes darbo sutartis buvo jo patekimo į šalį sąlyga. Trumpai tariant, jis turi būti doras ir rimtas žmogus, kaip ir visi kiti, tik papildomai turėti omenyje, kad, būdamas dosnaus svetingumo gavėjas, turi atidžiau stebėti savo elgesį.
The Angelus: Ar imigrantas turi pareigą integruotis į priimančią šalį, išmokti kalbą ir priimti vietinius papročius?
Kun. Celier: Į tai padės atsakyti pati svetingumo samprata. Jei pas ką nors svečiuojuosi, kažkiek prisitaikau prie šeimininko tvarkos. Bet tai priklauso nuo to, kiek laiko pas jį praleidžiu. Jei atėjau tik papietauti, prisitaikyti teks nežymiai. Jei tuose namuose praleisiu kelias dienas ar atostogas, reikės pasistengti labiau. Tačiau jei, pavyzdžiui, jauna mergina svečioje šalyje pasamdoma dirbti aukle, ji, be abejo, turės kur kas labiau prisitaikyti prie ją priimančios šeimos įpročių.
The Angelus: Taigi, laikinas imigrantas yra mažiau įpareigotas nei nuolatinis imigrantas?
Kun. Celier: Žinoma. Jei kas nors atvyksta į šalį keleto mėnesių praktikai, mokytis kalbos nėra būtina – tai būtų neproporcinga investicija. Bet tam, kuris nori šalyje gyventi nuolatos, yra normalu išmokti kalbą ir sužinoti, kaip reikėtų laikytis vietos papročių. Taip paprasčiausiai rodoma pagarba tiems, kurie dalijasi savo geru. Be abejo, gali būti ir išimčių, nes, kaip visi žinome, senyvame amžiuje išmokti svetimą kalbą yra sunku. Tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad ilgalaikis imigrantas privalo mokytis priimančios šalies kalbos ir papročių. Kai kurios šalys įstatymais išmintingai įtvirtino, kad norėdami gauti šalies pilietybę (paprastai tai būna galutinis imigracijos tikslas), imigrantai turi išlaikyti vietinės kalbos ir papročių testus.
The Angelus: Glaustai apibūdinote pagrindines imigranto pareigas priimančiai šaliai. O ar priimančioji šalis turi kokių nors pareigų atvykėliams?
Kun. Celier: Žinoma! Priminsiu, kad kalbame apie legalią imigraciją – kai šalis sutinka priimti imigrantą ir kai kuriais atvejais netgi pati jį kviečia. Tai kaip netiesioginė sutartis. Šalis dėl elementaraus padorumo (krikščionys sakytų – dėl teisingumo ir artimo meilės) turi elgtis su juo pagarbiai, garantuoti jo teises, rūpintis juo ir pan.
The Angelus: Ar imigrantai turi tas pačias teises, kaip ir piliečiai?
Kun. Celier: Nebūtinai, nes, paprastai kalbant, jie ir nėra piliečiai. Auklė neturi tokių pačių teisių, kaip jos prižiūrimi vaikai. Pavyzdžiui, jeigu jų tėvai mirtų, ji palikimo negautų. Tačiau ji nusipelno mandagaus elgesio, laisvalaikio, sutarto atlygio. Tas pats pasakytina apie imigrantą. Jis neturi būti įžeidinėjamas, varginamas, apgaudinėjamas ar išnaudojamas. Jo atžvilgiu galioja visuotinė taisyklė: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad būtų daroma tau“. Tokia yra natūrali kiekvieno piliečio ir viešosios valdžios pareiga. Tačiau imigrantas negali naudotis visomis teisėmis lygiai su piliečiais, nes yra priimamas kaip svečias. Pavyzdžiui, Prancūzijoje jis negali balsuoti, taip pat negali būti priimamas į kai kuriuos darbus, susijusius su nacionaliniu saugumu. Jungtinės Valstijos eina dar toliau – norintis tapti prezidentu turi būti gimęs šioje šalyje. Net jeigu jis būtų tobulai asimiliavęsis, net jei būtų tapęs piliečiu, pirmos kartos imigrantas neturi tokių pačių teises, kokias turi gimtojoje šalyje gimęs pilietis.
The Angelus: Ar šalis turėtų skatinti asimiliaciją?
Kun. Celier: Viskas priklauso nuo priimančios šalies imigracijos politikos. Jeigu ji linkusi imigraciją riboti, tuomet jai geriau rinktis griežtai kontroliuojamą trumpalaikių vizų sistemą. Tokiu atveju užtenka paviršutiniškos asimiliacijos, kad būtų užtikrinamas taikus sambūvis ir imigrantas per daug neprisirištų prie priimančios šalies. Jei šalis, priešingai, skatina imigrantus įsikurti visam laikui, ji, siekdama išvengti tautinės vienybės suirimo, privalo skatinti esminę asimiliaciją. Vis dėlto stengdamasi išlaikyti tam tikrą populiacijos homogeniškumą valstybė neturi virsti totalitariniu monstru ar pažeisti svarbiausias savo piliečių teises, ypač antprigimtines krikšto teises. Kaip 1957 m. liepos 23 d. pasakė popiežius Pijus XII, asimiliacija neturi būti vykdoma „pažeidžiant prigimtines teises ir paminant religines bei moralines vertybes.“ Musulmonų valstybė negali priversti kataliko išsižadėti tikėjimo tuo pagrindu, kad šalyje gyvena musulmonai.
The Angelus: Ar turi būti leidžiamas šeimos susijungimas?
Kun. Celier: Paprastai žmogus turi teisę tuoktis ir gyventi su šeima. Išimtys iš šios taisyklės turi būti pagrįstos ir ribotos. Pavyzdžiui, Prancūzijos svetimšalių legiono kariui neleidžiama tuoktis jo pirmojo įdarbinimo metu. Šios taisyklės tikslas yra ugdyti kario įsiliejimą į Legioną. Panašiai, įdarbinant asmenį ribotam laikui (pavyzdžiui, tam tikram darbui ar pamainai naftos gavybos platformoje), priimančioji šalis gali nurodyti, kad imigrantas turi atvykti vienas. Priešingai, ilgalaikė imigracija yra nesuderinama su atsisakymu leisti atvykti darbuotojo šeimai. Nuo aštuntojo dešimtmečio Prancūzijoje išduodama dešimties metų savaime pratęsiama darbo viza natūraliai numato šeimos susijungimą.
The Angelus: Šitaip laikinoji imigracija tampa nuolatine?
Kun. Celier: Be abejo. Kalbant apie ilgalaikę imigraciją, tai išplaukia beveik savaime. Leisti kam nors gyventi ir dirbti šalyje 10, 20, 30 ar 40 metų neišvengiamai atveria kelią tapti piliečiu. Norėti priešingo būtų nepagrįsta ir nežmoniška. Todėl jei šalis sutinka su ilgalaike imigracija, ji tuo pat metu sutinka su tuo, kad atvyks ir imigranto šeima (tai yra prigimtinis įstatymas, kaip mums primena popiežiai). Ir jei šalis leidžia čia gimti, mokytis kalbos ir šviestis jų vaikams, tada ji netiesiogiai priima tą faktą, kad ta šeima gali vienu ar kitu būdu tapti piliečiais. Jei to nenorima, tada turėtų būti suteikiamos tik trumpalaikės vizos, kurios nebūtų pratęsiamos savaime. O jei valstybė nori suteikti teisę tapti piliečiams tik kai kuriems žmonėms, tada ji turi įsivesti kvotų sistemą, kaip tai padaryta JAV.
The Angelus: Tai, ką Jūs siūlote, yra akivaizdi „diskriminacija“ – šis terminas šiandien nelabai mėgstamas.
Kun. Celier: Šis terminas siejamas su persekiojimu ir segregacija, todėl čia neturėtų būti taikomas. Tiesiog turėtume kalbėti apie skirtumus. Yra teisinių skirtumų tarp vaikų ir suaugusiųjų, tarp vyrų ir moterų (pavyzdžiui, kariuomenėje) ‒ taip pat yra visiškai pagrįstų skirtumų tarp piliečių ir imigrantų.
The Angelus: Kokias skirtis šalis galėtų nustatyti imigrantams?
Kun. Celier: Prisiminkime vieną iš mūsų temai galiojančių principų. Tauta yra teisėta teritorijos, kurioje gyvena, ir jos gamtinių bei žmogiškųjų išteklių šeimininkė. Ji gali jais dalytis su tais, su kuriais nori, neperžengdama tam tikrų ribų, kurias aptarsime vėliau. Viešoji valdžia pirmiausiai ir iš principo yra atsakinga tik už šios, o ne bet kurios kitos pasaulio tautos, bendrąjį gėrį. Todėl viešoji valdžia turi būti tikra, kad imigrantų priėmimas yra vykdomas bendrojo gėrio vardan ir jo nepažeidžia. Kaip 1946 m. kovo 13 d. pasakė popiežius Pijus XII, „tam tikras imigracijos ribojimas“ yra leistinas, nes „šiuo atveju turi būti paisoma ne tik imigrantų, bet ir tautos gerovės“.
The Angelus: Kokiu būdu?
Kun. Celier: Aš manau, kad viešoji valdžia pirmiausiai turi nustatyti, kiek imigrantų ji pajėgi priimti, ypač kalbant apie įsidarbinimą, kuris paprastai yra pagrindinis imigrantų tikslas. Yra visiškai nenormalu leisti atvykti imigrantams, kai tūkstančiai ar net milijonai pačios šalies piliečių neturi darbo ir yra pasirengę jo imtis. Tai akivaizdžiai neteisinga ir absurdiška. Kaip remdamasis sveiku protu pasakė komunistų partijos galva Žoržas Maršė (Georges Marchais), „naujų darbininkų atvykimas turi būti nustatomas kiekvienais metais, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį ir ekonomikos poreikius.“
Taip pat turi būti atsižvelgiama ir į tautos gamtinius išteklius: jei šalis gali pasigaminti tik tiek maisto, kiek reikia jai pačiai, ji negali priimti didelio imigrantų skaičiaus, nes ji nebegalės išmaitinti savo pačios populiacijos. Tas pats gali būti pasakyta ir apie būstą – absurdiška priimti šimtus tūkstančių imigrantų ir jų šeimų, kai žymi populiacijos dalis neišgali sau leisti padoraus būsto.
The Angelus: Vadinasi, viešosios valdžios pareiga yra žiūrėti pagrindinių tautos gėrybių balanso?
Kun. Celier: Tai yra savaime akivaizdu. Žmonija turėjo sulaukti šių laikų, kad pamatytų politikus, besivaikančius utopinių projektų, neturinčių nieko bendro su realybe. Valstybės politikos menas yra priešingas – tai menas veikti bendrojo gėrio labui. Tačiau aš manau, kad reikia kalbėti ne tik apie esminius tautos turtus, bet ir kitas bendrąsias gėrybes, kuriomis valstybė negali disponuoti kaip panorėjusi. Kalbu apie socialinę apsaugą. Ji yra neatimamas turtas tų, kurie prisidėjo prie jo sukaupimo. Man atrodo nenormalu suteikti milijonams imigrantų socialines išmokas nepasitarus dėl to su visais teisėtas šio turto savininkais, būtent – su visais mokesčius mokančiais dirbančiaisiais. Žinoma, imigrantas, kuris dirba ir pats moka mokesčius, turi vienodas teises. Bet ar turi būti taip, kad naujai atvykusieji turėtų būti automatiškai globojami tos sistemos, prie kurios jie niekaip neprisidėjo? Tai nedaroma su kitos rūšies draudimais – imigrantas negauna teisės į nemokamą automobilio ar gyvybės draudimą. Kodėl su medicininiu draudimu turėtų būti kitaip? Be abejonės, turime būti teisingi, humaniški, protingi. Normalu gerai elgtis su tais, kuriuos pats nusprendei priimti. Tačiau būtų nenormalu, jei imigrantas vien dėl savo statuso mėgautųsi didesnėmis privilegijomis negu tos šalies pilietis, ypač tais atvejais, kai tai susiję su pačių piliečių turtu.
The Angelus: Jei šaliai užtenka gamtinių išteklių ir imigracija padeda vystymuisi, ar viešoji valdžia gali tiesiog atverti sienas?
Kun. Celier: Aš taip nemanau. Dar kartą – viešoji valdžia tarnauja tautos bendrajam gėriui kaip visumai, todėl ji negali apsistoti vien ties ekonominiais svarstymais, kas, deja, šiomis dienomis yra daugelio vyriausybių silpnoji vieta. Spartus didelio migrantų skaičiaus atvykimas sukelia sugyvenimo konfliktų. François Mitterrand‘o žodžiais tariant, egzistuoja „tolerancijos slenksčiai“. 1989 gruodžio 10 d. jis sakė: „Aštuntajame dešimtmetyje imigracijos tolerancijos slenksčiai buvo peržengti.“
Maža to, tos pačios tautybės imigrantai yra natūraliai linkę įsikurti vienoje vietoje, spontaniškai sukurdami vadinamus „getus“ ‒ potencialių konfliktų su vietiniais gyventojais vietas. Savo vardo verta vyriausybė turi pareigą reguliuoti imigraciją, kad išvengtų tokių sunkumų ir įtampų. Ji turi valdyti į šalį patenkančių imigrantų srautą (kad suteiktų anksčiau atvykusiems imigrantams galimybę asimiliuotis), kaip ir bendrą imigrantų skaičių. Dar kartą prisiminkime JAV – šalies, kurioje gyvena praktiškai vien tik imigravę asmenys, kvotų sistemą, kaip išmintingą ir subalansuotą imigracijos strategiją.
The Angelus: Pagal jus, tam, kad būtų užtikrintas bendrasis gėris vykstant imigracijai, viešoji valdžia turi atsižvelgti į tautos pajėgumą asimiliuoti imigrantus, turi gerbti bendrąją piliečių nuosavybę ir ieškoti pusiausvyros tarp populiacijos grupių, siekdama išvengti balkanizacijos?
Kun. Celier: Taip, bet aš manau, kad būtina eiti dar toliau ir kalbėti apie tai, apie ką dauguma politikų dažniausiai nedrįsta užsiminti. Tauta nėra anonimiškų individų sueiga, vienoda ir pakeičiama bet kurios kitos tautos individais. Tauta turi etninį ir kultūrinį tapatumą, kuris yra jos turtas, jos nuosavybė, ir kurį jį turi teisę (ir netgi pareigą) ginti ir palaikyti. Prancūzai, pavyzdžiui, yra baltaodžių tauta – arba, jei norėtume išlikti politiškai korektiški – „kaukaziečių“ rasės. Prancūzijoje yra afrikiečių ir azijiečių kilmės piliečių, ir jų buvimas piliečiais yra visiškai teisėtas. Tačiau prancūzai yra juodaodžių ar geltonodžių tauta ne daugiau, nei senegaliečiai yra baltaodžių tauta, ar japonai ‒ juodaodžių tauta, net jei Senegale ar Japonijoje yra baltaodžių, geltonodžių ir juodaodžių piliečių. Prancūzijai norėti išlaikyti savo etninį identitetą yra normalu. Kad tai padarytų, ji turi nepaneigiamą teisę pirmenybę teikti kaukaziečių rasės imigrantams, ypač ‒ europiečiams, ir riboti juodaodžių bei geltonodžių žmonių imigraciją.
The Angelus: Jūsų pastaba gana drąsi mūsų dienomis, kai vyksta „raganų medžioklės“, tačiau negalima leistis nutildomam minios nuomonės.
Kun. Celier: Pereikime prie svarstymų apie kultūrą. Prancūzų kalba yra kilusi iš lotynų, todėl ji gali pirmenybę teikti imigrantams, atvykstantiems iš lotynų šalių, pavyzdžiui ispanams ar italams. Prancūzija turi savo istoriją, kultūrą, pasaulio suvokimą, kurį gali teisėtai ginti taip reguliuodama imigraciją, kad įsileistų tik tuos naujus imigrantus, kurie gali lengvai asimiliuotis. Net ir nepaisant kultūrinio paveldo, Prancūzijos identiteto pagrindą sudaro kai kas žymiai svarbesnio, tai, ką tauta turi ginti bet kuria kaina.
The Angelus: Kas būtent?
Kun. Celier: Jos katalikiškos šaknys. Prancūzų tauta pradėjo formuotis po Reimso krikšto ir bėgant amžiams vystėsi veikiama nuolatinės Bažnyčios, monarchijos ir tautos sąjungos. Be abejo, Prancūzų revoliucija ir jos padariniai, o ypač Bažnyčios ir valstybės atskyrimas 1905 m. sulaužė juridinį ryšį tarp katalikų tikėjimo ir prancūzo pilietybės. Tolesnis nukrikščioninimas, daugiausiai remiamas laisvųjų masonų, sekino gyvybines katalikybės jėgas. Nepaisant to, Prancūzijos gyventojai savo instinktyviomis reakcijomis, mąstymu, kalba, veiksmais, pasaulio matymu išlieka giliai paženklinti katalikybės. Todėl yra visiškai teisėta norėti išsaugoti šias šaknis ir pirmenybę teikti imigrantams iš Airijos, Lenkijos, Portugalijos ar Kvebeko, nei asmenims, atvykstantiems iš stačiatikių, protestantų, žydų ar musulmoniškų šalių.
Niekas nežino, kas nutiks artimiausiais mėnesiais. Tačiau turime pripažinti, kad liepos 13 d. pasikėsinimas nužudyti D. Trumpą vargu ar bus paskutinis smurtinis incidentas per 109 dienas iki lapkričio 5 d. – nesvarbu, ar jį įvykdytų kitas pamišęs vienišius, ar koks nors keršytojas.
Sukrėtimai, kuriuos sukėlė praėjusį šeštadienį pasikėsinimas į Donaldo Trumpo gyvybę, pažadino šalyje chorą, smerkiantį šį bjaurų aktą. Abu kandidatai į prezidentus, jų politinės kampanijos dalyviai bei kiti mūsų šalies politiniai lyderiai ir didžiosios spaudos redakcijų puslapiai vieningai tvirtino, kad ir kokie gilūs būtų nesutarimai tarp mūsų, jie turi būti sprendžiami prie balsadėžių, o ne kulkomis.
J. Bidenas, D. Trumpas ir visų mūsų visuomenės sluoksnių lyderiai taip pat vieningai tvirtino: tai ne mes.
Sekmadienį Donaldas Trumpas parašė: „VIENINGA AMERICA”. Tą patį vakarą savo pareiškime tautai prezidentas J. Bidenas pareiškė: „Amerikoje nėra vietos panašiam smurtui. Taškas.”
Dabar, kai mėginame šį siekį paversti realybe, negalime išvengti bjauraus, tačiau neginčijamo brutalaus fakto: tai, kas praėjusią savaitę įvyko Butleryje, Pensilvanijoje, tai nebuvo nenormalu. Per visą mūsų tautos istoriją nužudymai tęsiasi nuolatine, neišdildoma mūsų prezidentinės politikos gija.
Kiek iš 45 vyrų, ėjusių Jungtinių Valstijų prezidento pareigas, tapo taikiniais rimtų pasikėsinimų nužudyti, kurie vos nenusinešė jų gyvybių?
Dvylika – 27 proc. Keturi jų mirė nuo šūvių. Aštuoni po nepavykusių pasikėsinimų išliko gyvi, ypač Tedis Ruzveltas, kuris po šūvio į krūtinę primygtinai reikalavo pabaigti savo rinkimų kampanijos kalbą ir tik tada vykti į ligoninę.
Be šių dvylikos, dar keturis prezidentavimo laikotarpius prezidentai ar kandidatai į prezidentus buvo nužudyti.
Linkolno įpėdiniui Endriu Džonsonui (Andrew Johnson) trūko politinio apsukrumo ir teisingumo milijonams išlaisvintų vergų. Todėl po pilietinio karo jo rekonstrukcijos planai žlugo.
Po Džono F. Kenedžio nužudymo Lyndonas Johnsonas priėmė lemtingą sprendimą „amerikonizuoti” karą Vietname.
Iki 1968 m. 500 000 amerikiečių karių skendėjo tolimose Vietnamo džiunglėse. Pasipriešinimas karui tapo toks stiprus, kad LBJ nebegalėjo rinkimų kampanijos metu netgi rengti mitingų. Dėl riaušių juodaodžių bendruomenėse į Los Andželą, Detroitą ir Niuarką buvo siunčiami tūkstančiai amerikiečių karių. Kai šias aplinkybes dar labiau paaštrino Martino Liuterio Kingo jaunesniojo ir Roberto Kenedžio nužudymai, Ričardas Niksonas remdamasis „įstatymo ir tvarkos” platforma laimėjo triuškinamą pergalę.
Kas toliau?
Pirma, niekas nežino, kas nutiks artimiausiais mėnesiais. Bet turime pripažinti, kad liepos 13 d. pasikėsinimas nužudyti D. Trumpą vargu ar bus paskutinis smurtinis incidentas per likusias 109 dienas iki lapkričio 5 d. – nesvarbu, ar jį įvykdys kitas pamišęs vienišius, ar koks nors keršytojas.
Antra, padidėjusi rizika reikalauja žymiai geresnių rezultatų, nei praėjusią savaitę parodė mūsų vyriausybė. Ypatinga rizika reikalauja ypatingo budrumo ir ypatingų prevencinių veiksmų.
Slaptosios tarnybos direktorė ir jos vadovaujama agentūra akivaizdžiai nesugebėjo to padaryti. Paminėsiu tik vieną pavyzdį: kur buvo dronai?
Daugelio vietos teisėsaugos institucijų naudojamos „akys danguje” būtų pastebėjusios užlipusį ant stogo šaulį už futbolo aikštės atstumu nuo pakylos ir pasiruošusį šautuvą AR-15.
Direktorė Kimberly Cheatle ir kiti už D. Trumpo saugumą praėjusią savaitę atsakingi asmenys turėtų būti kuo skubiau atleisti iš darbo. Kompetentingiausi kovos su terorizmu ekspertai mūsų vyriausybėje dirba ne Slaptojoje tarnyboje, o Gynybos departamente ir žvalgybos bendruomenėje. Jie turėtų nedelsdami peržiūrėti dabartinius agentūros pajėgumus ir procedūras, padaryti viską, kas būtina, kad abiejų kandidatų į prezidentus saugumas ateityje būtų žymiai gerenis.
Trečia, atsižvelgiant į tai, kad vienas ar abu kandidatai per artimiausias 109 dienas gali atsidurti šaulio taikiklyje, abiejų kampanijų dalyviai turėtų persvarstyti ir peržiūrėti kampanijos planus – ir iš esmės juos pakoreguoti, kad sumažintų riziką. Tai turėtų apimti ir persikėlimą į labiau apsaugotas vietas, tiesioginio žmonių priėjimo prie kandidatų apribojimą ir kitus pakeitimus, kuriems abu kandidatai be abejonės priešinsis. Renginių, kuriuose dalyvauja kandidatai, dalyviai taip pat turėtų būti tolerantiškesni dėl įkyresnių ir daugiau laiko reikalaujančių saugumo priemonių.
Galiausiai tiek J. Bidenas, tiek D. Trumpas ragino sumažinti įtampą ir sušvelninti retoriką kampanijos metu.
Kad pripažintume faktą, jog retorika gali kurstyti smurtą, nebūtina sutikti su JD Vance’o tviteryje paskelbtu teiginiu, kad Bideno kampanijos retorika „tiesiogiai lėmė bandymą nužudyti prezidentą Trumpą”.
Reklamuotojai žino, kad formuodami klausimus, rinkdami įrodymus (arba teiginius) ir pateikdami argumentus, jie formuoja žmonių nuomonę. O tai, ką žmonės galvoja, lemia jų veiksmus.
Šiuo metu abiejų kandidatų kampanijos dalyviai įvardijo kitą kandidatą kaip „egzistencinę” grėsmę tautai.
Jeigu iš tikrųjų kas nors ar kas nors kelia grėsmę egzistencijai to, ką žmogus laiko šventa, ar jis turi teisę daryti ką nors, kad tai apsaugotų?
Ir atvirkščiai, ar galėtų abu kandidatai, kurie iš tikrųjų mano, kad jo oponentas kelia mirtiną grėsmę šalies demokratijai, susitarti dėl tam tikrų ribų, kurios apribotų jų kampanijos veikmus?
Visi turime tikėtis, kad šalies labui jie tai gali daryti ir padarys.
Suprantu, kad dauguma LT piliečių nė nežino tokio ir jiems visai neaktualus tas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kuris gaudamas bene vieną mažiausių finansavimų tarp kitų valstybinių įstaigų, atlieka mūsų tapatybei absoliučiai reikšmingą darbą – dirba ieškodamas sovietų nukankintų ir paslėptų mūsų partizanų palaikų, atlieka laisvės kovų tyrimus, o kai kremlius arba žydų bendruomenė inicijuoja viešą purvo pylimą ant mūsų rezistentų, rašo pažymas ir civilizuotai juos gina.
Centras ir jo savarankiškumas bei valdančiųjų parengta jo reforma – svarbu, velnioniškai svarbu. Kas rašo savo tautos istoriją, tas įtakoja jos savivertę ir ateitį. Manot atsitiktinai taip žaibiškai buvo sureaguota į plk. K. Škirpos atminimo lentos pakabinimą, o už jo pašalinimą pasisakiusi Vilniaus miesto istorinės atminties komisijos pirmininkė TS-LKD atstovė Kamilė Gogelienė staiga gavo Krašto apsaugos viceministrės pareigas? Manot atsitiktinai užsimota reformuoti Centrą atimant iš jo savarankiškumą? Manot skaičiuoti nemoka TS-LKD „patriotų“ flango atstovai A. Ažubalis, V. Rakutis, L. Kaščiūnas?
Lemtingo paskutinio balsavimo Seime metu visa opozicija sąmoningai išėjo iš salės. Balsavimo lemtį nulėmė 2 asmenys, pasilikę salėje. Vis dar save „patriotais“ prisistatantys TS-LKD nariai nesugriovė kvorumo, ir savo veiksmais padėjo priimti Centro reformą.
Diskutuoja: Istorijos instituto mokslininkas Darius Baronas ir istorijos ir pilietiškumo mokytojas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys Robertas Ramanauskas.
Šią savaitę minėjome Žalgirio mūšio metines. 1410-ųjų liepos 15-oji – tai data, kurią Lietuvoje žino bemaž visi. Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat latentinės Ordino ir Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Mūšio metu sutriuškinus Ordino pajėgas, prasidėjo Ordino valdžios Prūsijoje silpnėjimas, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis.
Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Tačiau ne tik Žalgirio mūšis yra reikšmingas Lietuvos istorijai. Saulės mūšis, Durbės mūšis, Mėlynųjų vandenų mūšis, Oršos mūšis ir daugybė kitų pasakoja mums apie protėvių karingumą. Kokios taktikos buvo naudojamos, kaip atrodė lietuvių karo menas?
Ukrainos pajėgos dronų spiečiais sėkmingai atakavo Milerovo karinį oro uostą (Rostov prie Dono). Liepsnoja dailiai.
Agresorius su dronais, trimis Iskander balistinėmis raketomis ir viena Iskander sparnuotąja raketa atakavo Ukrainos teritoriją. Ukrainiečiai numušė 13 iš 16 dronų, tačiau deja visos raketos praėjo.
Žiūrim ką turim fronte.
Kharkiv kryptis.
Be esminių pakitimų, tęsiasi abipusės atakos Vovchansk ir Lyptsi sektoriuose.
Luhansk kryptis.
Kupjansk. Panašu rusai nežymiai pasistūmėjo Peshchane, tačiau esmingai tai situacijos nekeičia. Tęsiasi mūšiai visoje kontaktinėje linijoje.
Lyman. Tęsiasi sunkios kautynės šiauriniame flange, Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.
Syversk. Okupantai užėmė visą Rozdolivka ir tęsia puolimo operacijas link Syversk. Taip pat, agresorius surengė puolimą nuo Spirne link kelių sugriautų trobų kaimo Ivano-Darivka. Rusai jau skelbia ją „išlaisvinę“, tačiau ukrainiečių pėstininkai ir artileristai yra kitos nuomonės. Tęsiasi sunkios kautynės.
Doneck kryptis.
Chasiv Yar. Agresorius labai intensyviai spaudžia Chasiv Yar rytinėje dalyje bei Toretsk ruože, tačiau Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas bei radę progą kontratakuoja.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Padėtis nesitaiso. Rusai dar pasistūmėjo Prohres, vis daugiau patvirtinimų, kad būtent čia okupantai bandys laužti ukrainiečių gynybą. Taip pat sunki padėtis Novoselyvka Persha.
Portale pozicija.org paskelbtą ir todėl lengviau bei plačiau prieinamą A. Ažubalio veidaknygės įrašą turėtų perskaityti ir atidžiai apmąstyti kiekvienas patriotiškas, bet iš iliuzijų dėl TS-LKD, o ypač dėl ,,krikdemiškojo“ partijos frakcijos Seime sparno galutinai neišsivadavęs ,,konservatorių“ partijos narys ir rėmėjas. Kad suprastų, kaip atrodo absoliučiai sąmoninga Lietuvos išdavystė. Ir galbūt pagaliau atsikvošėtų.
Veidaknygės įraše A. Ažubalis aprauda tik ką faktiškai sunaikintą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Maža to, balsavimo išvakarėse dalyvaudamas „Neredaguota” laidoje labai tiksliai ir dalykiškai įvardijo valstybei katastrofiškus Seime dar tik ketintos patvirtinti Centro ,,reformos“ padarinius.
Savajame jau po balsavimo padarytame veidaknygės įraše kartoja tuos argumentus ir komentaruose sulaukia padėkų ir pagyrų už ,,principingą ir tvirtą“ prolietuvišką poziciją.
Tiesa, yra ir visiškai priešingų vertinimų. Tačiau politiškai šį kartą svarbūs ne jie, o būtent pagyros ir padėkos. Juk šitaip suprantančių ir vertinančių A. Ažubalio ir jo bendrininkų ,,kovą už Lietuvą“ tarp TS-LKD narių ir rėmėjų vis dar yra labai daug. Iš tiesų pavojingai daug.
Mąstant apie tokius ,,kovotojus“ giriančius ir jiems dėkojančius žmones kyla tik vienas klausimas: ar šiame pasaulyje apskritai egzistuoja politinio naivumo ir aklumo ribos?
Aklumas pasireiškia tuo, kad A. Ažubalio ir panašių į jį veikėjų gerbėjai nebemato net to, kas yra jų panosėje, tiesiai prieš akis. Būtent kad A. Ažubalio rauda yra tik krokodilo ašaros išdavus Tėvynę.
Naiviai dėkojantys nepastebi, kad tai yra būtent išdaviko krokodilo ašaros. Jiems visai nekrenta į akis tai, kad užuot pavėluotai liejęs veidmainiškas ašaras, A. Ažubalis galėjo lengvai išgelbėti Centrą nuo sunaikinimo. Reikėjo mažmožio — pačiam ir dar vienam jo partijos nariui žengti kelis žingsnius ir paprasčiausiai išeiti iš Seimo posėdžių salės. Nesiregistruoti balsavimui. Šito būtų užtekę sugriauti kvorumą, kuris buvo būtinas norint priimti fatališką Lietuvos istorinei atminčiai, bet Kremliui žūtbūt reikalingą sprendimą dėl LGGRTC sunaikinimo.
Pats įrašo autorius puikiai supranta, kad Centrą valdysianti ir jo veiklą kontroliuosianti išorinė Taryba bus sudaryta iš sovietinį-rusišką Lietuvos pasipriešinimo istorijos pasakojimą aršiai palaikančių ir uoliai skleidžiančių asmenų. Kremliaus atrinkti ir Latvių g. rekomenduoti idėjiniai kovotojai su ,,lietuviškuoju buržuaziniu nacionalfašizmu“ sudarys Taryboje absoliučią daugumą. Ir vykdys jiems patikėtą svarbiausią uždavinį —galutinai pateisinti SSRS įvykdytą Lietuvos aneksiją ir atplauti okupantų nusikaltimus prieš lietuvių tautą. Prolietuviškų ir patriotiškų Tarybos narių bus įsileista vos vienas kitas. Grynai dėl kvapo, visuomenei apraminti.
Prof. Vytautas Radžvilas
Tačiau užuot paprastai, tiesiog nedalyvavimu balsavime, sugriovęs klastingą ir niekšišką Centro sunaikinimo ir Lietuvos valstybės ideologinės okupacijos planą A. Ažubalis apsisprendė jį paremti. Veidmainiškiausiu ir ciniškiausiu būdu. Bent jau būtų atvirai ir sąžiningai balsavęs už Centro sunaikinimą.
Bet kur tau — sumanė dar kartą ciniškai apmulkinti Lietuvos piliečius ir rinkėjus. Suvaidino ,,pasipriešinimo“ šiam planui spektaklėlį teatrališkai balsuodamas prieš. Aiškiai suprasdamas, kad reikėjo padaryti ir iš jo buvo tikimasi ko kito. Nedalyvauti spektaklyje.
bendrininkais tapo visa grupelė tokių ,,kovotojų už Lietuvą“: L. Kasčiūnas, V. Rakutis, iškiliojo Lietuvos partizano dukra L. Jakavonytė. Išdrįsusi išduoti net savo garbingąjį Tėvą ir sutrypti jo idealus bei šviesų atminimą.
Jo bendrininkais tapo visa grupelė tokių ,,kovotojų už Lietuvą“: L. Kasčiūnas, V. Rakutis, iškiliojo Lietuvos partizano dukra L. Jakavonytė. Išdrįsusi išduoti net savo garbingąjį Tėvą ir sutrypti jo idealus bei šviesų atminimą. Šią kompaniją papildė ,,susilaikiusi“ V. Aleknaitė Abramikienė, kurios balsas iš tikrųjų taip pat buvo balsas už Centro sunaikinimą.
Apie tai reikia ne kalbėti, bet šaukti visu balsu. Juk tokie ,,patriotai“ — pavojingiausia valstybės išdavikų ir pardavėjų grupė. Jie veikia ne atvirai, bet dangstosi patriotų kaukėmis ir todėl sunkiau atpažįstami.
Seniai niekas netiki ir nesitiki, kad Lietuvos išlikimas rūpėtų G. Landsbergiui, I. Šimonytei. A. Kubiliui, R. Juknevičienei, M. Maldeikiui ir panašiems tautos ir valstybės marintojams. Tačiau reikia pripažinti, kad jie bent savaip sąžiningesni ir atvirai sako bei daro tai, ką galvoja ir ko siekia. Seniai nebevaidina jokių patriotų ir tradicinių vertybių gynėjų.
Lietuva — be lietuvių, multikultūrinė centralizuotos ES teritorija, kurioje po pusšimčio metų ar kiek vėlaiu turi išnykti paskutinis praradęs savo kalbą, istoriją ir tapatybę lietuvis. Tokia yra jų neslepiama ,,globalios Lietuvos“ ateities vizija ir svajonė.
O štai Centro sunaikinimo slaptieji parankiniai toliau mėgina veidmainiauti. Nors puikiai supranta, kad yra nariai partijos, kurios vadovų nuostatos esminiais lietuvių tautos ir valstybės išlikimo bei ateities klausimais niekuo nesiskiria nuo drg. M. Burokevičiaus KPSS ,,platformininkų“ pažiūrų ir įsitikinimų. Bet išstoti iš tokios partijos nesiryžta. O juk, tiesą sakant, TS-LKD kai kuriais atžvilgiais galbūt yra net radikalesni antilietuviai ir antivalstybininkai už anuos Sąjūdžio laikų Lietuvos valstybingumo priešus ir griovėjus.
Štai kokia yra Judo trisdešimties sidabrinių galia, kuri užvaldo ir persmelkia vertelgiškumo dvasia net subjektyviai norinčių, bet nebepajėgiančių išlikti lietuviškos Lietuvos žmonėmis ir gynėjais politikų protą ir sąžinę.
A. Ažubalis, V. Rakutis, V. Aleknaitė Abramikienė politiškai, moraliai ir psichologiškai sulaužyti tiek, kad ne tik išsižadėjo visų savo principų ir vertybių. Jie net leidžiasi būti kasdien ujami ir žeminami. Iš jų atimta teisė dalyvauti Seimo rinkimuose vienmandatėse apygardose. Bet įsidėmėtina — šie akivaizdūs atskalūnai ir svetimkūniai nėra atskiriami nuo sveikojo TS-LKD kūno.
Be abejo, jie toleruojami ne už gražias akis. Jie nėra skubiai metami iš partijos, nes vis dar yra reikalingi. Kaip šydas ir jaukas suvilioti vilčių dėl TS-LKD nenorinčius prarasti rinkėjus. Jie palaiko tuščią viltį, kad tą antilietuvišką ir antivalstybinę, radikaliai kairiąją grupuotę dar galima atvesti į tiesos ir doros kelią.
Toji partija naikina Lietuvą ir stumia ją atgal į Rusijos glėbį. Faktiškai rengia idėjinę dirvą ,,išvaduotojų“ sugrįžimui ir naujai aneksijai. Juk būtent tam, o ne kam nors kitam skirtas ir LGGRTC pertvarkymas.
Bet tai reiškia, kad dalyvavę balsavime A. Ažubalis ir kiti išvardyti ,,patriotai” faktiškai atlieka — turbūt šito patys iki galo nesuvokdami — tokį patį vaidmenį, kokį buvo lemta suvaidinti daugeliui 1940 m. okupantų sukaltos ,,liaudies vyriausybės“ ministrų.
Siekiant nuraminti tautą ir be pasipriešinimo aneksuoti valstybę, visuomenė buvo apgalvotai klaidinama net apgaulingai prolietuviška vyriausybės sudėtimi. Neatsitiktinai toje vyriausybėje iš pradžių buvo vos vienas kitas atviras komunistas. Dauguma ministrų su V. Krėve-Mickevičiumi priešakyje buvo SSRS ambasadoje Kaune specialiai parinkti kaip patriotų reputaciją turintys ir keliantys tautai pasitikėjimą asmenys.
LGGRTC sunaikinimą išradingai parėmę TS-LKD frakcijos ,,patriotai“ iš esmės vykdo tokią pačią tautos klaidintojų ir patiklių rinkėjų balsų viliotojų misiją. Jie atidirbinėja už Judo sidabrinius, kuriais šių dienų Lietuvoje yra efemeriška viltis pakliūti su ,,konservatorių“ sąrašu į būsimąjį Seimą.
Dėl tos vilties galima išduoti ir parduoti viską. Net Tėvynę. Baisu net pagalvoti, kaip šie nieko asmeniškai nestokojantys ir tikrai ne badmiriaujantys politikai elgtųsi, jeigu pasikartotų kas nors panašaus į 1940-ųjų birželį.
Jeigu jie taip lengvai palūžta ir išduoda tik baimindamiesi dėl savo vietos prie valdžios lovio, tai kaip elgtųsi, jeigu būtų spustelėti keliauti Į Maskvą dar kartą parvežti Rytų saulės matydami šalia Seimo stovintį V. Putino kareivį su automatu?
Ką toks bestuburiškumas ir paklusnumas esant saugiems žada Lietuvos valstybei, jeigu staiga įvyktų tokia nelaimė ir susiklostytų tokios sąlygos?
Galima tik ironiškai šypsotis skaitant A. Ažubalio postringavus, kad ,,kada nors“ bus atkurtas Lietuvai, o ne užsienio valstybėms tarnaujantis LGGRTC. Nejaugi politikas nesupranta, kad pritaikant dabarčiai V. Molotovo kadaise V. Krėvei-Mickevičiui pasakytus žodžius, ,,konservatorių“ partija tam ir egzistuoja, kad šitoks Centras niekada nebūtų atkurtas?
Nejaugi buvęs Sąjūdžio dalyvis neatsimena ir nesupranta, kad bet kokie teigiami poslinkiai konsoliduojant Lietuvą siekiančius ginti ir pasiruošusius ją gelbėti žmones galimi tik brėžiant aiškias takoskyras tarp Tėvynės išdavikų bei naikintojų ir jos patriotų bei sargų? Juk okupacinė valdžia ir tvarka LSSR pradėjo eižėti tada, kai Lietuvos pusę pradėjo rinktis ir nutraukinėti ryšius su LKP drąsiai ir atvirai Sąjūdžio pusėn stoję kolaborantinės partijos nariai.
Todėl po šios apgailėtinos išdavystės prasminga kelti tik vieną klausimą: ar po trisdešimties metų, smarkiai pasikeitusiomis, bet kartu tokiomis pačiomis aplinkybėmis, išdrįs jais pasekti TS-LKD krikdemai?
Aplinkybės keičiasi, bet pasirinkimas tebėra tas pats: UŽ ar PRIEŠ Lietuvą? Ar išdrįs padėję sunaikinti Centrą konservatoriškieji krikdemai nutraukti ryšius su Lietuvą naikinančia partija ir tuo bent iš dalies atpirkti savo moralinę ir politinę kaltę prieš tautą ir valstybę?
Tik toks apsisprendimas ir pasirinkimas dar būtų naudingas ir prasmingas skubamoje iki pamatų sugriauti lietuviškoje Lietuvoje. Visa kita jau yra tik krokodilo ašaros ir demagogiški tauškalai.
