Baigėme švęsti Velykas, bet liko netikėtai atrasta ypatinga šios didingos krikščioniškos šventės minėjimo istorinė tradicija iš Mažeikių rajone esančio Pievėnų kaimo. Beveik visai Lietuvai tapo netikėta ši tradicija, kurią atskleidė šaunus žinomos kino autorės Giedrės Beinoriūtės filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“.
Tradicija „verčia iš koto“ savuoju teatrališkumu, ogi mes turime prastą „tradiciją“ nesidomėti mūsų dokumentiniu kinu, kuris dar taip neseniai akivaizdžiai pranokdavo lietuvišką vaidybinį kiną. Tai rašau, nes nemenka tikimybė, jog penktadienį jau nebeliks filmo kino teatrų repertuaruose.
O pieveniškiai, gyvenantys dabar kaime bei sugrįžtantys į jį švęsti Velykų, vieninteliai Lietuvoje saugo Velyknakčio misterijos tęstinumą savojoje 1788 metais pastatytoje medinėje bažnyčioje. Velykų šventimas Pievėnų kaime yra kur kas svarbesne data nei Naujųjų metų sutikimas, ar pan.
Kad naujasis filmas yra talentingai sukurtas, rodo ir LRT Panoramoje matytas reportažas, kai lietuviai, iki šiol nieko negirdėję apie prie Ventos intako PIEVIO esantį kaimą, skubėjo šiemet atsidurti čia ir savomis akimis pamatyti Velyknakčio budėjimus bažnyčioje.
Čia vyksta kryžiaus, paguldyto ant pagalvėlės ir simbolizuojančio Kristaus kapą, saugojimas. Jį saugo keturios kardais ginkluotos pieveniškių karių, apsirėdžiusių skirtingų spalvų istorinėmis kariūnų uniformomis, kuopos, rituališkai besikeičiančios kas 10 minučių. Filme nepabrėžiama, bet raudonieji kariai simbolizuoja Kristaus kraują, mėlynieji – Kristaus žengimą į dangų, žalieji – atgimimą, baltieji (pernai tai buvo merginų kuopa) – drobulę, į kurią buvo suvyniotas Jėzaus kūnas.
Budėjimo metu šioje iš praeitų amžių išlikusioje tradicijoje Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje ir varpinėje šmėžuoja kaukėti persirengėliai (žydukai), apsirūpinę replėmis, plaktukais – įrankiais, kokie buvo naudojami nukryžiuojant Kristų, ir bandantys pavogti saugomą kryžių. Žinoma, jog kova, kai kardais atmušami persirengėlių nedori kėslai, yra komedijos žanras ir juokina besimeldžiančiuosius Velykų naktį. Be kėsinimosi į sakralųjį kryžių, žydeliai kimba prie besimeldžiančiųjų, pririša virvėmis vieną prie kito snaudžiančiuosius, gąsdina didžiulėmis žirklėmis vaikus. Kad persirengėliai vadinami žydukais, vertinama dviprasmiškai. Laikoma, kad tai sena tradicija, paremta Biblija, kurioje žydai buvo kaltinami dėl Kristaus mirties.
Sovietiniais metais ne visada šis teatralizuotas vaidinimas būdavo leidžiamas. Tokiais metais pieveniškiai sakydavo, jog „Velykų kaip ir nebuvo šiemet“. Klebonai šventę vertina taip pat nevienareikšmiškai. Pirma, tokia koloritinė tradicija akivaizdžiai padeda žmones priartinti prie bažnyčios, sudominti čia vykstančiais ritualais. Iš kitos pusės, šėlsmas velyknaktį šiek tiek trukdo besimeldžiantiesiems susikaupti.
Viskas, ką paporinau, skirta papasakoti mažą dalį to, kas parodoma filme. Be šio intriguojančio siužeto, Giedrė Beinoriūtė ir operatorius Mindaugas Survila pateikia žiūrovams ir daug kaimo, esančio prie pat Latvijos sienos, gyvensenos meniškų apraiškų. Ko vertos scenos, rodančios užsikonservavusioje laike kaimo parduotuvę, gerai soprano saksofoną pučiančio bažnyčios orkestranto repetavimą (kai šuniukas iš paskutiniųjų stengiasi pataikyti į natą, bei jo abiejų šunų šeimininko sutiktuvių džiaugsmą, kai šis grįžta iš velyknakčio), merginų-karių stambiuose veidų planuose atsispindinčią susikaupimo išraišką. Taip pat pajuntame ir žemaitiško charakterio niuansus, kai ypač mažai kalbama, o daug daroma. Pripažintas filmų montuotojas Saulius Urbonavičius, pradėjęs savo darbą, pareiškė, kad visai nesupranta, ką pieveniškiai šneka. Todėl nutarta filmą subtitruoti lietuviškai…
Labai rekomenduoju nepraleisti filmo. Jis iš tų, kuriems pasibaigus, apleidi kino salę pakylėtos nuotaikos.
Treileryje galima regėti, kokia minia žmonių traukia į Pievėnų bažnytėlę švęsti Velykų:
Jacques’o Offenbacho operos „Hofmano istorijos“ premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre daugelis žiūrovų įsiminė žavingą Lindorfo, Kopelijaus, Miraklio ir Dapertuto vaidmenų atlikėją – bosą Giorgi Manoshvili iš Sakartvelo. Balandžio pabaigoje jis sugrįš į Vilnių dainuoti „Hofmano istorijų“ spektakliuose, tad nutarėme susipažinti iš arčiau.
Kokia buvo jūsų kelio į muziką pradžia?
Vaikystėje mokiausi groti smuiku aštuonerius metus, bet vėliau tiesiog mečiau, nes dainavimas man teikė daugiau džiaugsmo. Dainavau kartvelų liaudies muzikos chore maždaug penkiolika metų, studijavau etnomuziką. Tada atradau operą ir po truputį pradėjau jos mokytis, pradėjau praktikuotis. 2020 m. nusprendžiau stoti į magistro studijas Tbilisio valstybinėje konservatorijoje. Tad su opera esu labai neseniai – vos penkerius metus.
Ar jau teko padirbėti kurio nors operos teatro trupėje?
Ne, esu laisvai samdomas ir tiesiog keliauju po pasaulį, dalyvaudamas skirtinguose pastatymuose skirtinguose pasaulio teatruose – Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Beje, kol kas neteko pasirodyti Tbilisio operos ir baleto teatre, bet tikiuosi, kad tai įvyks netrukus.
Jūsų įspūdžiai apie „Hofmano istorijas“: ar pernai dainavote šioje operoje pirmą kartą?
Tai nuostabi opera su įdomia istorija ir gražia muzika. Ir pastatymas, kurį parengėte, yra labai geras. Man tai buvo debiutas LNOBT ir debiutas „Hofmano istorijose“ tuo pat metu. Atlieku net keturis „blogiukų“ vaidmenis, o tai smagu iš artisto perspektyvos. Kadangi personažai keturi, turiu atrasti būdą padaryti juos šiek tiek skirtingus, bet kartu išlaikyti vientisą blogio liniją operoje. Nes tie keturi personažai – jie tarsi vienas žmogus: kartais jis – piktas, kartais – juokingas, bet visuomet elegantiškas.
Kuri J. Offenbacho operos vieta jus labiausiai jaudina?
Trečias veiksmas, kuriame dalyvauja Antonija ir Miraklis. Mano personažas ten labai piktas, bet muzika ten – nuostabi. Labai gražus tercetas su Antonija ir jos Mama. Ir dar – ketvirto veiksmo arija „Scintille, diamant“ („Žėrėk, deimante“).
Jean Francois Borras, Giorgi Manoshvili. „Hofmano istorijos“
„Hofmano istorijos“ – prancūzų opera. Jums patinka dainuoti prancūziškai?
Tai mano pirmasis didelis pasirodymas prancūzų kalba, taigi iš pradžių buvo šiek tiek sunku, bet vėliau su ja „susidraugavome“. Manau, tai viena iš labiausiai operai tinkančių kalbų, tačiau bet kuria kalba galima atrasti būdą dainuoti. Iki šiol man nėra tekę dainuoti vokiečių kalba.
„Hofmano istorijų“ pastatymą Vilniuje sukūrė jaunų statytojų komanda iš Italijos. Jūs labai dažnai dainuojate būtent Italijoje…
Taip, ir šįmet Neapolyje dainuosiu Giuseppe‘s Verdi operoje „Atila“. Pezaro mieste, kuriame rengiamas Gioachino Rossini operos festivalis, dainuosiu šio kompozitoriaus operoje „Italė Alžyre“. Veronoje, garsiojoje „Arena di Verona“, pasirodysiu operose „Karmen“ ir „Aida“. Tai – vien šios vasaros planai…
Tad ar išties vis dar gyvenate Tbilisyje?
Taip, visada ten grįžtu, kai turiu daugiau laiko, nes mano artimi žmonės yra ten. Bet kartu jaučiu, kad iš Sakartvelo nuolat keliauti darosi per sudėtinga, todėl galvoju persikelti gyventi į Europą. Manau, tai bus Italija, kurioje aš pradėjau savo operos solisto karjerą, kurioje yra daug svarbių man teatrų. Tiesiog patinka ta šalis, patinka žmonės. Manau, kad ten persikelsiu.
Itališkai dar nekalbu taip gerai, kaip norėčiau, bet tobulėju su kiekvienu nauju operos pastatymu. Italijoje žmonės eina iš proto dėl operos, jie ją labai myli, tai jų prigimtyje. Be to, italai truputį panašūs į kartvelus – labai emocionalūs, truputį pašėlę.
Mačiau vieną vaizdo įrašą, kuriame grojate gitara. Turite savo gitarą?
Taip, žinoma. Man patinka groti gitara. Sėdėdami prie stalo, mes dažnai dainuojame kartveliškas dainas. Liaudies muzika išliko mano širdyje, ji užima didelę mano sielos dalį.
Laimėjau tik vieną tarptautinį konkursą – Nicolai Ghiaurovo dainininkų konkursą Italijoje, Modenoje. Bet mano karjera ir taip gerai klostosi – turiu pakankamai kontraktų žymiuose teatruose. Perklausos, konkursai – tai patirtis, kurti svarbi nepriklausomai nuo to, ar tau pasiseka, ar ne. Ji tave sustiprina ir padeda tobulėti.
Ar dažnai tenka atsisakyti pasiūlymų dainuoti?
Kartais reikia, nes turi būti atsargus rinkdamasis repertuarą. Turi žinoti, kas tau tinka, kas – ne. Kartais patinka vaidmuo, patinka opera, bet turi pasakyti „ne“, ypač kai esi jaunas, nes reikia būti protingam, po truputį kurti savo techniką ir neprisiimti per sunkių vaidmenų. Taigi, keletą kartų pasakiau „ne“, nes maniau, kad dar ne laikas. Tuos vaidmenis dainuosiu po penkerių, septynerių ar dešimties metų.
Bosų karjera operoje pati ilgiausia. Iki kokio amžiaus norėtumėte dainuoti scenoje?
Noriu dainuoti kuo ilgiau, bet kai pamatysiu, kad nebepavyksta, kad balsas prastėja – tiesiog sustosiu. Nenoriu, kad žmonės mane prisimintų dainuojantį blogai. Viskas priklauso nuo to, kaip dirbsiu, kaip tobulinsiu techniką, kaip atsargiai rinksiuosi repertuarą… Dabar man 34-eri, o bosų karjera nuo tokio amžiaus tik prasideda.
Ar šios dienos susitikimas Londone tarp prezidento Trumpo atstovų ir partnerių iš Ukrainos bei iš Vakarų Europos, tariantis dėl taikos Ukrainoje, bus lemtingas? Jeigu taip, tai kodėl? Jeigu ne, tai, kodėl ne? Kokie dalykai paliekami šešėlyje, kalbant apie nuotaikas dėl šio susitikimo?
Tai ilgas tekstas, bet tikiuosi, rasite laiko.
Taikos Ukrainoje laukia daugelis. Ne tik Ukrainos žmonės, bet ir žmonės Lietuvoje, kitur Europoje, o gal ir pasaulyje. Galimai jos laukiama ir Rusijoje. Klausimas tik, kokia kaina tai gali būti pasiekta ir kokios pasekmės gali būti ne tik Ukrainai, bet visos Europos saugumui.
Alvydas Medalinskas
Artėjant šiam susitikimui Londone, žiniasklaida mirga straipsniais ir nuotraukomis, kur kalbama apie prezidento Putino atvirumą taikos deryboms. O ir paties Putino veidas nuotraukose toks ramus, taikus. Bet visose kalbose apie šį susitikimą, kaip skelbiama, kuriuo siekiama baigti karą Ukrainoje, neretai yra nutylima keletas labai svarbių dalykų.
Visų pirma, tai, galimai nebus Konsultacijos. Greičiausiai šio susitikimo metu Ukrainai ir Vakarų partneriams Trumpo administracijos atstovai pateiks tai, kas jau sutarta su Putinu ir spaus, kad Londone visa tai būtų priimta. Putino ta pati Trumpo komanda taip nespaudžia, o tik stengėsi sužinoti, visų pirma, Trumpo derybininko Witkoffo susitikimuose, bet galimai ir per neskelbus Trumpo-Putino telefono pokalbius, ko Putinas nori, kad perfiltravus per JAV interesus, kaip Trumpo valia, tai būtų pateikta Londone. Nepaisant retų Putino pabarimų iš Trumpo pusės, jokių rimto pobūdžio sankcijų prieš Putino Rusiją Trumpo JAV taip ir neįvedė.
Antra, nors visi kalba apie tai, jog šio susitikimo svarbiausias tikslas yra surasti sprendimą neutralų abiems karo šalims, kad Rusijos kare prieš Ukrainą ateitų taika, iš tikrųjų, pats Ukrainos klausimas šio susitikimo metu yra tik trečioje arba ketvirtoje vietoje. Pirmoje vietoje Trumpui, nepaisant visų graudžių kalbų apie tai, kad šiame kare kasdien žūsta daug žmonių, yra Trumpo ir jo komandos suvokimas, jog artėjant po savaitės 100 dienų nuo Trumpo vadovavimo, nieko teigiamo užsienio politikoje, nepaisant gražių kalbų, jam taip ir nepavyko pasiekti. Ir iki Nobelio taikos premijos labai dar toli.
Todėl Trumpui truks plyš reikia pasiekti tai, ką jis galėtų paskelbti, kaip taika Ukrainoje, iki balandžio 30 d., kai sueis jo 100 dienų valdymas. Buvo norų tai paskelbti dar iki šv. Velykų, kad pasiekti dar ir dvigubą tikslą: Trumpas taikdarys apie taiką Ukrainoje paskelbia šv. Velykų išvakarėse. Bet šis planas sugriuvo. Putinas supranta, kaip svarbu Trumpui pasiskelbti taikdariu ir tempė laiką, pamažėle išmušinėdamas iš Trumpo įvairius dalykus savo geopolitiniams interesams. Bet dabar Putinas suprato, kad tempti laiko daugiau negali, o daug ko norėjo, jis jau sutarė.
Trečia, šis susitikimas Londone, deja, jau nėra tarp partnerių. Ir Putinas gali tik ploti rankomis. Trumpas savo kalbomis apie Grenlandiją, Kanadą, o po to ir muitų paskelbtą karą Europos Sąjungai bei kalbas, kad ES egzistuoja, kad kenkti JAV, įvarė jau tokį pleištą Vakarų valstybių tarpe, apie ką Putinas galėjo tik pasvajoti. Tačiau Pelenės užduotys iš Kremliaus pusės Trumpui ir jo komandai tuo nesibaigė. Jis dabar nori, kad Trumpas ir jo komanda Londone priverstų ne tik Ukrainą, bet ir Ukrainos partnerius Vakarų Europoje priimti tai, kas sutarta tarp Vašingtono ir Maskvos, palaužiant jų pasipriešinimą. Štai, kodėl Londono susitikime, nors gal ir matysime prieš kameras šypsenas, bet, iš tikrųjų, gali būti labai daug įtampos su galimomis pasekmėmis ateičiai.
Kijevas tikisi, kad Londonas, Paryžius, kitos Europos sostinės maksimaliai, kiek įmanoma, parems Ukrainos poziciją, kuri, atvirai pasakius, nemaža dalimi atitinka ir Europos saugumo interesus. Bet galimai per šias dienas Vašingtonas spaudė Londoną, kad Kijevas pasijustų vienas šiame susitikime. Norėčiau tikėti, kad Londonas, Paryžius, kitos Europos šalių sostinės palaikys Kijevą. Taigi, šis susitikimas yra dar taip pat ir apie Europos NATO partnerių santykius su JAV.
Ketvirta, tai, kad į šį susitikimą neatvyksta nei JAV Valstybės sekretorius Rubio, nei nuolat su Putinu bendraujantis ir jau galintis, matyt, Kremliuje kabineto sau paprašyti Trumpo patikėtinis Witkoff, kad tartis jau ir dėl Trump Tower Maskvoje, apie ką rašo ir Vakarų žiniasklaida, rodo galimus du dalykus: arba Trumpo komanda galvoja, kad liko tik formalumai prispausti Vakarų partnerius ir Ukrainą priimti jau padarytą susitarimą su Putinu, o tada nereikia rimtos komandos, kad tai formalizuoti, arba, priešingai, suvokimą, kad gali būti fiasko šiame susitikime, jeigu Londonas, Paryžius ir Kijevas kartu pasipriešins. O niekas nenori dalyvauti nesėkmingame susitikime.
Bet kuriuo atveju, JAV į šį susitikimą atsiuntė neutraliausiai nusiteikusį iš visos šios komandos generolą Kellog ir jam yra patikėta perduoti žinią apie tai, kas sutarta su Putinu, nors tai jau yra vieša paslaptis, nes Vakarų žiniasklaida jau daug dalykų yra aprašiusi. Suvokdamas, kas gali būti pasiūlyta Trumpo komandos, į Londoną nusprendė nevykti ir prezidentas Zelenskis, o nusiuntė ištikimą Prezidento administracijos vadovą Jermaką.
Penkta, daug dėmesio Vakarų žiniasklaidoje yra skiriama tam, kad atseit Putinas pasakė Witkoff, jog sutinka nepretenduoti į Donecko, Zaporyzhia ir Chersono sričių teritorijas, kurių nekontroliuoja, bet įsirašė į Konstituciją. Tikrai „labai reikšmingas“ Witkoffo pasiekimas ir „labai reikšminga“ nuolaida. Rusijos vadovas, kuris visą laiką sakė, kad situacija turi atspindėti tai, kas yra mūšio lauke, įsirašė sau į Konstituciją teritorijas, kurių nesugebėjo užimti ir dabar įtakingiausia Vakarų valstybė: JAV tūpčiojo apie šį reikalavimą ir labai džiaugėsi, kad Putinas jo lyg ir atsisako. Bet daug mažiau kreipiama į kitus du Putino reikalavimus, kurie vėlgi ne apie Ukrainą, o rodo Putino ambicijas visos Europos saugumui: pripažinti, kad Ukraina niekada nebus NATO ir formaliai pripažinti Rusijai Krymą.
Šešta, visiškai galimas dalykas, kad Putinas ne šiaip sau reikalaus pareiškimo iš JAV, o gal ir Ukrainos pusės, kad Ukraina nebus NATO narė. Galimai jis reikalaus, kad visa NATO šią vasarą per Haagos viršūnių susitikimą atšauktų ankstesnius savo viršūnių susitikimų sprendimus, jog Ukraina bus NATO ir, visų pirma, Bukarešto bei Vilniaus NATO viršūnių susitikimo sprendimus. Bet vargu, ar su tuo visos šalys NATO sutiks. Gali kilti viduje NATO didelės diskusijos, trintys. O to Putinui tik ir reikia. Jam reikia matyti silpną NATO ir reikės daug jėgų padėti visiems NATO partneriams, kad Putino viltys neišsipildytų.
Bet tas reikalavimas, kad klausimas būtų svarstomas NATO viršūnių susitikime, duotų Putinui galimybę dabar paskelbus taikos paliaubas, rugsėjo mėnesį atnaujinti karo veiksmus. Kadangi NATO viršūnių susitikimas Hagoje, matyt, šių Putino norų netenkintų.
Septinta, ne mažiau pavojingas Putino reikalavimas pripažinti formaliai de jure Krymą Rusijai. Tai gal pats pavojingiausias Europos saugumui reikalavimas, daug pavojingesnis už Rusijos siekį kontroliuoti de facto užgrobtas Ukrainos teritorijas. Nors pats Krymas turi svarbią geopolitinę reikšmę, kalbant apie Juodosios jūros ir net Viduržemio jūros regioną, bet šis Putino reikalavimas dėl Krymo neša labai didelę ir daug platesnę grėsmę Europoje.
Jeigu Ukraina su tokiu Putino reikalavimu nesutiks, o Trumpo JAV pripažins de jure Krymą Rusijai bei atsisakys ankstesnės Krymo okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos, tai Trumpas atsistos į vieną gretą su Čemberlenu ir kitais Miuncheno suokalbio dalyviais.
Tada tai buvo suokalbis su Hitleriu. Dabar tai būtų suokalbis su Putinu. Bet abiejų tikslas vienas: sugriauti Europos saugumo architektūrą. Mat Krymo pripažinimu Rusijai de jure Trumpas paneigtų vieną iš svarbiausių pamatinių Europos saugumui principų: sienų neliečiamumo principą, įtvirtintą 1975 m. Helsinkio susitarimu. Šį principą Putinas norėjo sugriauti Krymo aneksija, bet kitur Europoje ant šios Putino provokacijos niekas neužkibo.
Dabar gi įtakingiausia Vakarų valstybė JAV atrištų, iš vienos pusės, rankas Putinui žvalgytis kokias čia teritorijas Rusija, Sovietų Sąjunga ar Rusijos imperija turėjo aplink, o, iš kitos pusės, neatmetama, kad ir kitų tautų nacionalistai Europoje imtų žvalgytis, kokias žemes iš gretimų kraštų paimti, kurios gal kažkada jiems priklausė. Ne tik Putinas, bet ir Trumpas atidarytų Pandoros dėžę Europoje, stimuliuodamas chaosą ir karo diplomatiją Europoje.
Labai norėčiau tikėti, kad paskutinę akimirką Vakarų šalys įtikins Trumpą, žinant, visų pirma, jo garbėtrošką, kad sudaręs tokį susitarimą su Putinu, jis įeis į istoriją tamsiomis, kruvinomis raidėmis. Tada Nobelio taikos premijos siekimas atrodys tarsi tuščios, bet labai grėsmingos Europos ir pasaulio stabilumui kalbos. Suprantu, kad asmeniniai biznio ir kitokie interesai yra varomoji jėga Trumpo veiksmų.
Stebėdamas paskutinių kelių mėnesių veiksmus, deja, turiu pripažinti, kad Trumpui, taip mėgstančiam kalbėti apie kortas, Ukraina yra tik korta geopolitiniuose žaidimuose kitur pasaulyje. Putinas turi vieną interesą Ukrainoje: neutralizuoti valstybę, kuri yra viena didžiausių grėsmių jo režimui, o galimai ir vienas iš galimų svarbiausių ramsčių Europos saugumui ateityje, kaip labiausia motyvuota ir turinti pajėgiausią armiją Europoje.
Jeigu Trumpas atsisakytų planų pripažinti de jure Krymą Rusijai, o laikytųsi kartu su kitais partneriais Rusijos užgrobtų teritorijų okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politikos ir sudaręs sutarimą su Putinu, vėliau sutiktų palaikyti Ukrainos norą tapti stipria ekonomine ir karine prasme valstybe, tai Trumpas galėtų tikrai įsirašyti savo vardą gražiomis raidėmis į istoriją.
Kartu, aišku, tai turėtų reikšti ir JAV tolesnį dėmesį Europos saugumui, palaikant NATO, juo labiau, kai dabar Europos partneriai sutinka prisiimti daugiau įsipareigojimų dėl žemyno saugumo.
Bet, jeigu Trumpas sužais keturių rankų kombinaciją su Putinu, pagelbėdamas jam neutralizuoti Ukrainos valstybę, jeigu atsisakys palaikyti Ukrainą karine pagalba, o tik rūpinsis, kaip panaudoti Ukrainos gamtinius turtus, jeigu Trumpas manys, kad dėl JAV santykių su Kinija jis gali atiduoti Putinui lemiamas kortas Ukrainoje, o vėliau galimai ir platesniame regione, tai Trumpas greičiai pralaimės ir Kinijai, ir Europoje neteks partnerių.
O šioje artimiausioje laiko perspektyvoje Trumpas ir jo komanda mato, kad iki balandžio 30 d., t. y. iki 100 dienų pabaigos, jis gali pasiekti tik du dalykus: taika Ukrainoje ir derybos su Iranu. Štai, kodėl jis spaudžia, kiek gali ir vieną, ir kitą procesą, nors nežino, ar pavyks. Beje, Irano derybų klausimu Trumpui palaikymas iš Putino yra nemažiau svarbus, nei santykiuose su Kinija. O kur dar Arktika, politika Tolimuosiuose Rytuose ir kitur planetoje. Žinodamas Trumpo biznio interesus, Putino komanda pabandė čia rasti raktą į Trumpo ir jo komandos sprendimus.
Kalbant apie taiką Ukrainoje, kad ir kaip nebūtų paradoksalu, greičiausiai didžiausia kliūtimi pasiekti čia rezultatų, palankių Trumpui taikdariui, JAV vadovas mato Ukrainą, o ne Rusiją. Galimai ir Ukrainos partnerius Europoje, jeigu jie priešinsis.
Štai, kodėl, jei aukščiau parašytus Putino reikalavimus Trumpas patenkins, šis susitikimas Londone gali būti Ukrainai tarsi du įremti pistoletai į smilkinį. Trumpo, kuris nori būti taikdariu. Ir Putino, kuris karo leksiką pastaruoju metu pakeitė į taikos leksiką taip, kaip tai patiktų Trumpui.
O galimai tie du pistoletai yra įremti ir į NATO partnerius Europoje bei į Europos Sąjungą: arba sutikite su tuo, ką siūlo Trumpas, arba Trumpas supyks. Ne ant valstybės agresorės. Ant užpultos valstybės ir ją palaikančiųjų. Nes būtent jos, Trumpo suvokimu, gali sukliudyti jam tapti Nobelio taikos premijos laureatu.
Labai norėčiau klysti dėl to, ką parašiau. Bet pažiūrėsime, kaip bus ir, kiek sveiko proto, nugalinčio tuščias ambicijas ir asmeninio biznio interesus yra galvose tų, nuo kurių veiksmų labai daug priklauso.
Seime šią kadenciją KGB bendradarbių klausimu susidarė keista situacija. Rodos, tik Nacionalinis susivienijimas ir Nemuno Aušra per rinkimus žadėjo tokį išviešinimą. Prasidėjus kadencijai siūlymus viešinti KGB bendradarbius užregistravimo ir pateikimą praėjo ir keli TS-LKD atstovai, ir Remigijus Žemaitaitis. Abu projektai suplaukė į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą svarstymo stadijai. Kaip ir būtų gerai.
Tačiau abu turi esminių trūkumų ir realiai išviešinimo, o tuo pačiu ir istorinio teisingumo bei prielaidų visuomenės susitaikymui negarantuoja.
Anušausko projektas perleidžia teisę spręsti dėl tolesnio KGB bendradarbių įslaptinimo paslaptį saugančiai institucijai (VSD). Ši yra išsakiusi poziciją toliau tą ir daryti. Taigi įstatymas nebeįpareigotų, bet leistų toliau slėpti asmenis ir VSD tą darytų. Žemaitaičio projektas siūlo išslaptinti tik tuos, kas užima pareigas valstybės valdyme arba žiniasklaidoje. Seimo salėje daug linksniuota hipotetinė Valatkos pavardė, bet kalbant rimtai, tai apimtų labai mažą dalį valstybei žinomų KGB bendradarbių. Absoliuti dauguma juk jau mirę arba pasitraukę iš aktyvios veiklos.
Esu tikras ir Nacionalinis susivienijimas visada skelbė, kad išslaptinti žinomus KGB bendradarbius reikia ne dėl to, kad jie šiandien daro didelę įtaką valstybės gyvenimui, o dėl paties istorinio teisingumo. Visuomenė turi žinoti jos narius išdavinėjusius asmenis. Negalime žinoti visų, bet galime žinoti bent tuos, kurie prisipažino ir apie kuriuos pranešė prisipažindami. Tai jau daug. Tai nėra kerštas ar kiršinimas, priešingai, tikras visuomenės susitaikymas po okupacijų ir genocidų galimas tik tiesos ir atgailos pagrindu.
KGB bendradarbių paviešinimas nėra pažado jiems sulaužymas. Pirminis valstybės pažadas buvo įslaptinti jų tapatybes daug trumpesniam laikui. Tai buvo pažadas ir jiems, ir visai visuomenei, kad po pirmojo termino jų tapatybės taps žinomos. Tačiau tas pažadas buvo sulaužytas terminą pratęsiant. Šią klaidą galima ir reikia atitaisyti. Todėl su Seimo kolega Martynu Katelynu užregistravome būtent tokį siūlymą: išviešinti visus valstybei žinomus KGB bendradarbius be papildomų sąlygų nuo 2026 metų sausio 1 dienos. Pasižiūrėsime, kiek Seime yra valios iš tiesų, o ne butaforiškai spręsti šį klausimą.
Sacharos dulkės Lietuvoje – geologinis ryšys tarp žemynų / am.lrv.lt nuotr.
„Į Lietuvą atkeliaujančios Sacharos dulkės – tai ne tik trumpalaikis atmosferos reiškinys, bet ir geologinės bei klimatinės sąveikos rezultatas, jungiantis skirtingus žemynus.
Šios smulkios mineralinės dalelės susiformavo iš senovinio megaežero Čado (angl. Mega-Chad) dugno nuosėdų – šis milžiniškas ežeras maždaug prieš 5–7 tūkst. metų plytėjo dabartinio Čado teritorijoje ir galėjo užimti net 400 tūkst. kv. km – beveik tiek, kiek šiandien užima visa Prancūzija“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos specialistai.
Ilgainiui dėl klimato pokyčių ežeras išdžiūvo, o jo dugnas virto dykuminga lyguma. Ypač daug smulkių nuosėdų susikaupė Bodelės įduboje, iš kurios, veikiant sausrai ir stipriems vėjams, šios dalelės lengvai pakyla į atmosferą. Palankiomis meteorologinėmis sąlygomis jos nukeliauja net tūkstančius kilometrų – iki Europos, įskaitant ir Lietuvą.
Į Lietuvą atnešamos Sacharos dulkės yra įvairių mineralų mišinys – jose aptinkama kvarco, geležies ir aliuminio oksidų, molio dalelių, kalcio junginių ir kitų komponentų.
Tai ne šiaip dulkės – tai milijonus metų skirtingo klimato ir aplinkos sąlygomis formavęsi mikrofragmentai, kuriuos dabar perneša pasauliniai atmosferos srautai. Šis reiškinys vadinamas aeoliniu procesu – kai vėjas tampa geologiniu veiksniu, gebančiu pernešti medžiagas per žemynus.
Nors Lietuvoje Sacharos dulkės dažniausiai siejamos su trumpalaikiu oro kokybės pablogėjimu, pasaulyje jos turi ir daug didesnį poveikį. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Amazonės atogrąžų miškai, kurių dirvožemis labai senas ir skurdus.
NASA ir kiti mokslininkai nustatė, kad būtent Sacharos dulkės, perneštos per Atlantą, atneša fosforo ir kitų maistinių medžiagų, pamaitinančių miško ekosistemą. Šios dulkės veikia tarsi natūralios, geologiškai susiformavusios trąšos.
Lietuvoje šis poveikis mažesnis, bet pats reiškinys svarbus ir geologiniu požiūriu. Tokie dulkių epizodai – ne atsitiktiniai. Jie dažniausiai pasitaiko pavasarį (kovą–gegužę), kai Sacharoje dominuoja sausros ir stiprūs vėjai. Tad šis reiškinys turi sezoninį pobūdį ir gali būti stebimas reguliariai.
Lietuvos geologijos tarnybos specialistai atkreipia dėmesį, kad reiškiniai, kuriuos pastebime kasdienėje aplinkoje, – drumstas dangus, rausvas lietus ar dulkės ant langų – gali būti ir geologinių procesų rezultatas. Tai priminimas, kad geologija „veikia“ ne tik mums po kojomis, bet ir danguje.
Pavyzdžiui, dangus „drumstas“ tampa dėl ore tvyrančių smulkių kietųjų dalelių, kurios yra nuosėdinės kilmės – kvarco dulkės, molio mineralai ir kt. Rausvas lietus susiformuoja lietui išplaunant šias dulkes iš atmosferos – rausvą spalvą suteikia geležies oksidai. Dulkių sluoksnis ant paviršių – ne šiaip nešvarumai, bet tikri mikromėginiai, kuriuos galima naudoti geologiniams tyrimams.
Net keli miligramai tokių dulkių leidžia nustatyti jų kilmę ir sudėtį. Šių dalelių analizė gali atskleisti jų susidarymo sąlygas, pernešimo kelius ir galimą poveikį dirvožemiui ir bet kokiems kitiems paviršiams. Skirtingos dulkių kilmės vietovės turi unikalią mineralinę sudėtį – vadinamąjį geocheminį parašą. Todėl pagal dulkes galima net identifikuoti, iš kurios Sacharos dalies jos kilusios.
Kai Sacharos dulkės nusėda ant sniego (pvz., Alpėse), sniego paviršius įgauna gelsvą ar oranžinį atspalvį. Dėl to sniegas atspindi mažiau šviesos (sumažėja albedas) ir sniegas greičiau tirpsta. Tai dar vienas pavyzdys, kaip geologinės dalelės veikia klimato procesus.
Dulkės stebimos naudojant palydovinius vaizdus – tokie duomenys leidžia numatyti, kur ir kada dulkės pasieks Europą. NASA ir Europos kosmoso agentūros palydovai (pvz., MODIS, Sentinel-5P) fiksuoja dulkių debesis ir jų koncentraciją ore.
Tai geras priminimas, kad geologija, atmosfera, biosfera ir hidrosfera susijusios tarpusavyje.
Pradžioje tebūnie įvardyti keisti dalykai. Tokie sutapimai, kuriuos Dievo Apvaizda parinko mums neatsitiktinai. Maždaug tuo pačiu metu viešojoje erdvėje buvo aptariami du svarbūs procesai: reikia sutarimo dėl to, kad galėtume priešams po kojomis dėti pėstininkų minas (atsisakyti Otavos konvencijos draudimų) ir už mus nutarė, kad galima registruoti nuo lyties nepriklausančią partnerystę.
Abiem atvejais kalbame apie minas. Tik vienos sprogsta iš karto, o kitos – po tam tikro laiko. Vienos terioja kūnus, kitos – galvas. Vienos skirtos apsiginti nuo priešų, o kitos – priešus augina, gydo, daugina.
Neseniai perskaičiau Timothy Snyderio knygą „Kelias į nelaisvę. Rusija, Europa, Amerika“ (leidykla „Hubris“, 2024). Pateikęs aibes įžvalgų autorius puikiai aprašo nuolatinius rusijos bandymus Vakarus tapatinti su nuodėminga seksualine indoktrinacija „nekaltai rusijai“. Suprask, ji, rusija, yra nekalta dėl savo amžino į(si)pareigojimo saugoti „tikrąsias vertybes“ nuo iš Vakarų sklindančios degradacijos, kuri pirmiausiai sietina su LGBTQ ideologijos plėtra.
ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas?
Po minėto KT sprendimo girdžiu į teisines peripetijas nesigilinančių piliečių reakcijas (ne visi privalome būti teisininkais, tačiau gera ir teisinga, kai visi gerbia Konstituciją). Daugumai KT verdiktas nepatinka, netinka ir piktina.
Natūraliai kyla klausimas, ar šis sprendimas, sąmoningai paskelbtas prieš pat Šv. Velykas, didina mūsų atsparumą ir pasiryžimą ginti valstybę ar ją silpnina? Ar turėdami begales kitų teisinių būdų užtikrinti suinteresuotų žmonių teises, pasirinkome geriausią? Pastaba: kad jie tvarkytini ir kelia bėdų – faktas.
Žodžiu, ar nėra taip, kad neramiais laikais patys sau po kojomis dedame minas? Kodėl būtent dabar reikėjo tokio KT sprendimo? Tuo metu, kai judame dėl teisingo ir racionalaus atsisakymo vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją dėl priešpėstinių minų uždraudimo, tokie sprendimai yra labai pavojingi. Racionaliai mąstantis žmogus visada vengia pavojingų kelių ir juda ten, kur saugu, kur mažiausiai galimų nuostolių.
Jeigu manote, kad priešiška propaganda nepasinaudos šiuo precedentu – klystate. Reikalui esant reikia turėti galimybę sprogmenimis blokuoti okupantų kelius, bet nesuteikime jiems šanso minuoti mūsų smegenis.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pirmadienį pareiškė, kad Briuselis neketina leisti pasaulinėms technologijų bendrovėms išvengti atsakomybės už turinio moderavimą, kaip reikalaujama pagal Skaitmeninių paslaugų aktą (DSA) – ES teisės aktą, kurį kritikai vadina cenzūros įrankiu. Ji pabrėžė, kad tai galioja nepriklausomai nuo to, kur bendrovės įsikūrusios ar kas jas valdo.
Von der Leyen kalboje akcentuota kritika socialinių tinklų milžinėms – ypač „Meta“ ir „X“, anksčiau žinomai kaip „Twitter“, kurios, pasak jos, anksčiau glaudžiai bendradarbiavo su D. Trumpo administracija ir skelbėsi ginančios žodžio laisvę.
„Taisyklės, už kurias balsavo mūsų teisės aktų leidėjai, turi būti vykdomos“, – balandžio 22 d. sakė ji leidiniui Politico. „Todėl pradėjome bylas prieš TikTok, X, Apple, Meta – ir tai tik keletas pavyzdžių“, – pridūrė Komisijos pirmininkė, neigdama bet kokį politinį šališkumą: „Taisykles taikome sąžiningai, proporcingai ir be šališkumo. Mums nerūpi, iš kur įmonė yra kilusi ar kas ją valdo – mums rūpi žmonių apsauga.“
Tačiau nors visoms minėtoms bendrovėms ES taiko įvairias sankcijas, kol kas jos dažniausiai apsiribojo kelių milijonų eurų baudomis, ir dažniausiai ne dėl DSA, o dėl švelnesnio Skaitmeninių rinkų akto (DMA) pažeidimų.
Situacija su Elono Musko valdomu „X“ yra išskirtinė ir, daugelio manymu, paneigia Komisijos teiginius apie nešališkumą.
Dar šio mėnesio pradžioje pranešta, kad Briuselis ketina skirti šiai platformai rekordinę – net 1 mlrd. eurų – baudą dėl tariamų DSA pažeidimų. Tyrimas pradėtas 2023 m., netrukus po to, kai Muskas perėmė „Twitter“ ir paskelbė ją laisvosios žodžio erdvės simboliu.
Byla susijusi su „X“ atsisakymu cenzūruoti „neteisėtą“ turinį – tai, ką ES traktuoja kaip „žalingą“ ar „dezinformaciją“ – ir bendrovės nepasirengimu dalytis duomenimis su tyrėjais, reguliavimo institucijomis ar faktų tikrintojais. Šis požiūris susilaukė palaikymo tarp tų, kurie prisimena „Twitter Files“ atskleidimus.
„Meta“ gali susidurti su panašia situacija – ypač po to, kai Markas Zuckerbergas nutraukė bendradarbiavimą su kai kuriais faktų tikrintojais, kaltindamas juos politiniu šališkumu ir tarnavimu Demokratų partijai bei JAV žvalgybos institucijoms.
Kitaip tariant, bendrovės, siekiančios ginti žodžio laisvę, šiuo metu spaudžiamos Briuselio grąžinti įtaką tiems pačioms ES remiamiems tikrintojams, kuriuos JAV pusėje atmetė dėl politinės angažuotės.
Nors Ursula von der Leyen teigia, kad visos technologijų bendrovės traktuojamos vienodai, šių metų pradžioje pagrindinės Europos Parlamento „Uršulės koalicijos“ partijos aiškiai nurodė savo tikslą – atsikratyti technologijų oligarchų, glaudžiai bendradarbiavusių su prezidentu Donaldu Trumpu.
Tariama dezinformacija, skleidžiama per „X“ ir „Meta“, taip pat įvardyta kaip viena pagrindinių priežasčių, kodėl ES kuria vadinamąjį „Demokratijos skydą“ – naują priemonių paketą, kuriuo siekiama dar labiau kontroliuoti turinį internete ir užtikrinti DSA vykdymą.
Vis agresyvesnė Briuselio pozicija žodžio laisvei palankių platformų – ypač JAV kilmės – atžvilgiu neliko nepastebėta D. Trumpo administracijos. Dar vasarį JAV viceprezidentas JD Vance‘as pasmerkė tai kaip politinės cenzūros reikalavimą, o Briuselio spaudimą JAV technologijų milžinams pavadino esmine įtampa vykstančiame prekybos kare tarp Vašingtono ir ES.
Atsižvelgiant į visus šiuos faktus, Ursula von der Leyen teiginys, kad DSA taikymas nėra politizuotas, daugelio akimis atrodo neįtikinamas. Galbūt kitą kartą jai reikėtų pradėti nuo faktų tikrinimo.
Tamásas Orbanas yra portalo EuropeanConservative.com politinis žurnalistas, dirbantis Briuselyje. Gimęs Transilvanijoje, jis studijavo istoriją ir tarptautinius santykius Kolozsváre, dirbo politinių tyrimų institutuose Budapešte.
Popiežius Pranciškus paskutinį kartą prieš mirtį pasirodo Šventojo Petro bazilikos centrinėje ložėje, kad suteiktų Urbi et Orbi Šventojo Petro aikštėje Vatikane 2025 m. balandžio 20 d., sekmadienį. (Gregorio Borgia/AP)
Pirmadienį mirusio popiežiaus Pranciškaus paskutiniai žodžiai buvo padėka jo asmeniniam slaugytojui Massimiliano Strappetti – tai antradienį atskleidė Vatikanas, aprašydamas 88 metų pontifiko paskutines valandas.
Pasak „Vatican News“, prieš pat mirtį Pranciškus dar kartą nustebino 50 tūkst. tikinčiųjų minią, susirinkusią Šventojo Petro aikštėje – po Velykinio palaiminimo jis nusprendė pasirodyti aikštėje popemobiliu. Prieš tai jis paklausė Strappetti: „Kaip manote, ar man pavyks tai padaryti?“
Kai buvo patikintas, kad tai įmanoma, Pranciškus išvyko pasivažinėti po aikštę, sveikindamasis su žmonėmis, ypač apkabindamas vaikus.
Tarp paskutiniųjų jo žodžių buvo nuoširdi padėka:
„Ačiū, kad sugrąžinote mane į aikštę“, – sakė Pranciškus, dar vadinamas „liaudies popiežiumi“, savo asmeniniam sveikatos priežiūros padėjėjui.
Popiežius Pranciškus minioje pasibaigus Velykų mišioms Šventojo Petro aikštėje Vatikane sekmadienį, 2025 m. balandžio 20 d. Pranciškus mirė pirmadienį, 2025 m. balandžio 21 d. (AP nuotrauka / Gregorio Borgia)
Sekmadienio popietę Pranciškus ramiai ilsėjosi ir vakarieniavo, pranešė Vatikano oficiali naujienų tarnyba.
Popiežius Pranciškus mirė pirmadienį, 2025 m. balandžio 21 d.
Sekmadienį, balandžio 20 d., jis paskutinį kartą pasirodė Šventojo Petro bazilikos ložėje ir suteikė tradicinį Urbi et Orbi palaiminimą.
Remiantis „Vatican News“ informacija, pirmieji sveikatos pablogėjimo požymiai pasireiškė pirmadienį apie 5.30 val. ryto, o po valandos popiežių ištiko koma. Prieš netekdamas sąmonės, Pranciškus dar spėjo mostelėti ranka – atsisveikinimo gestu Strappetti.
Oficiali mirties priežastis – širdies smūgis, įvykęs komos būsenoje. Pasak šalia buvusių žmonių, pontifikas nekentėjo, o mirtis buvo greita ir rami.
Pranciškus mirė po kelerius metus trukusių sveikatos problemų, įskaitant neseną hospitalizavimą dėl dvigubo plaučių uždegimo.
Laidotuvės numatytos šeštadienį, balandžio 26 d., 10 val. ryto Šventojo Petro aikštėje. Kūno peržiūra prasidės trečiadienį Šventojo Petro bazilikoje.
Antradienį paskelbtos oficialios nuotraukos, kuriose užfiksuotas popiežiaus kūnas mediniame karste – jis vilki raudoną liturginį apdarą ir vyskupo mitrą.
Šiai žiniai papildomą informaciją pateikė „Associated Press“.
AfD federalinė pirmininkė Alice Weidel spaudos konferencijoje AfD federaliniame biure, skirtoje Brandenburgo žemės rinkimų rezultatams aptarti. (Bernd von Jutrczenka / picture alliance via Getty Images nuotr.)
AfD pasiekė istorinį rezultatą
Alternatyva Vokietijai (AfD) pasiekė istorinį lūžio tašką – pirmą kartą tapo populiariausia partija šalyje. Naujausios apklausos, kurią atliko „Forsa“, duomenimis, AfD remia 26 proc. rinkėjų. Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) yra antroje vietoje su 25 proc.
Jeigu rinkimai vyktų šiandien, nei SPD, nei CDU nepakaktų balsų formuoti vyriausybei – socialdemokratai (SPD) turi vos 15 proc. Parama žaliųjų partijai sumažėjo vienu punktu iki 11 proc., o kairiesiems – iki 9 proc.
Šie rezultatai pasirodė tuo metu, kai Bundestage vis dažniau kalbama apie galimybę uždrausti AfD – apie tai išsamiai rašė „Remix News“. Nors pradžioje buvo skelbta, kad CDU gali palaikyti tokį žingsnį, dabar partijos pozicija tampa vis mažiau aiški.
Kai kurie CDU ir jos seserinės partijos CSU nariai ragina santūriau vertinti AfD vaidmenį. Tarp jų – įtakingas CDU/CSU frakcijos Bundestage pirmininko pavaduotojas Jensas Spahnas. Jo teigimu, AfD, kaip antroji pagal dydį parlamento frakcija, turėtų turėti teisę vadovauti kai kuriems Bundestago komitetams – nors dauguma nori partiją eliminuoti, ypač iš žvalgybos komitetų.
Tai kelia įtampą CDU-SPD koalicijoje. SPD Bundestago narys Ralfas Stegneris laikraščiui „Welt“ pareiškė, kad bet kokios pastangos sušvelninti požiūrį į AfD būtų „didžiausias išbandymas“ vyriausybei. Jo žodžiais, „sudaryti koaliciją su SPD ir tuo pačiu palaikyti dešiniuosius radikalus – neįmanoma. Tokie veiksmai reikštų paramą demokratijos priešams.“
Stegneris taip pat pabrėžė, kad jeigu Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV) pripažins AfD dešiniųjų ekstremistų partija, būtina pradėti jos uždraudimo procedūrą.
Tuo metu CDU/CSU šalinasi „automatinės“ draudimo idėjos. CDU/CSU frakcijos atstovas teisės klausimais Günteris Kringsas pabrėžė, kad vien konstitucijos apsaugos tarnybos pozicijos nepakanka. Jo manymu, su AfD reikia kovoti politiškai – atskleidžiant jos ekstremizmą ir siūlant konkrečius sprendimus migracijos, saugumo bei ekonomikos srityse.
Kringsas taip pat įspėjo, kad teisinis procesas gali pasitarnauti AfD kaip propagandinė priemonė, stiprinanti jos „aukos“ įvaizdį.
Savo ruožtu AfD griežtai atmeta draudimo idėją. Alice Weidel pareiškė, kad tai būtų „visiškai nepagrįsta ir beviltiška“. Ji kritikavo Stegnerį, esą šis turėtų susimąstyti, kodėl SPD jau daug metų praranda rinkėjus, o ne kurti „antidemokratines fantazijas“.
BSW partijos lyderė Sahra Wagenknecht taip pat pasmerkė siūlymus uždrausti AfD: „Ar gali būti dar kvailiau? Tai – gėdinga.“ Ji pabrėžė, kad tokie veiksmai labiau būdingi autokratijoms nei demokratinei valstybei.
Net SPD partijos viduje kyla abejonių. Saksonijos ministras pirmininkas Stephanas Weilas (SPD) įspėjo, kad nesėkmingas bandymas uždrausti AfD taptų „švente“ šiai partijai.
Ukrainos pajėgos surengė smūgį 51-ajam rusijos Generalinio štabo šaudmenų sandėliui. Fiksuota daug kabūm. Trumpai jau šią situaciją aprašėme anksčiau: https://www.facebook.com/share/v/19Z5FPYawU/
Rusai Ukrainos teritoriją intensyviai atakavo naktį ir dieną:
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 54 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 38 dronus, o 16 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Smarkiausia atakuota Odesa. Vėl buvo smūgiuota dideliu dronų spiečiumi (viso fiksuota apie 30 dronų). Atakuojant iš didesnio nei 2 km aukščio, ukrainiečių sunkiaisiais kulkosvaidžiais ginkluotos mobilios komandos nebūna tokios efektyvios. Dronai ima leistis jau būdami virš taikinių, tad net ir juos numušus, jų nuolaužos krenta ant objektų. Tai buvo masiškiausias smūgis Odesai per visą karą, kai dronai atakuoja objektus vienų ypu. Keli civiliai sužeisti.
Ryte agresorius vėl surengė smūgius dronais. Tai nėra labai įprasta, kadangi dažniausiai dronais atakuojama išimtinai naktį. Smūgiai tęsėsi visą dieną. Fiksuota, kad iš 77 dronų Ukrainos gynėjai numušė 38, o 31 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Atakuota Sumy, Kharkivo, Khersono miestai. Yra sužeistų tarp civilių. Taip pat, rusai smūgiavo ir KAB’ais. Po smūgio į gyvenamąjį namą Zaporizhia mažiausiai 23 civiliai buvo sužeisti.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Be esminių pakitimų, lokalūs mūšiai toliau tęsiasi.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Tęsiasi mūšiai šiauriniame sektoriaus flange, Petropavlika ruože. Taip pat, okupantai pabandė pasigerinti savo padėtį Lozova ruože, Oskilo upės pakrantėje. Ukrainos vienetai neleido jiems pasistūmėti.
Lyman. Padėtis išlieka sudėtinga. Rusai bando plėsti pozicijas Nove – Katerynivka ruože, tačiau jų atakos baigėsi nesėkme.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Karštos dienos Toretsko ruože tęsiasi. Rusai spaudžia ne tik vakariniame flange (Sukha Balka), bet ir rytiniame. Pastarajame okupantai bando pasiekti Dylivka ir išeiti šiaurinį Toretsko pakraštį ginantiems ukrainiečiams į flangą bei į užnugarį. Kautynės tęsiasi.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Ukrainos pajėgų kontratakos pietvakarinio flango smaigalyje vėl duoda rezultatus. Ukrainos gynėjai pasigerino savo padėtį prie Uspenivka. Tik priminsime, kad praeitą savaitę agresorius šiame ruože telkė pajėgas, rengė kontratakas ir buvo sugebėjęs kažkiek pajudėti no mans land. Tačiau dabar panašu, kad ukrainiečiai sugebėjo minimizuoti tas rusų pastangas ir ne tik laiko rusus sukaustytus, tačiau ir atsiiminėja pozicijas.
Konstyantinopil. Okupantai tęsia atakas link Odradne – Bahatyr, tačiau jos nebuvo sėkmingos. Ukrainiečiams pavyksta neleisti rusams prasimušti į šias gyvenvietes ir jose įsitvirtinti. Tačiau, kaip jau minėjome vakar, pastarųjų dienų rusų sėkmė susikuriant tvarų placdarmą Rozlyv, indikuoja, kad išlaikyti esamą padėtį Ukrainos vienetams gali būti sunku.
Zaporizhia kryptis.
Tęsiasi mūšiai Orihiv – Kamyanske sektoriuje. Agresoriui kažkiek pavyko pasigerinti pozicijas no mans land Kamyanske pietrytinėse prieigose, tačiau esmingai tai situacijos nekeičia. Rusų karo propagandistai pripažįsta, kad pasistūmėti Stepove – Shcherbaky ruože agresoriui nepavyksta.
