2025-05-23, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 232

Andrejus Illarionovas. Kursko anomalija

Remiantis generolo A. Syrskio pranešimu, 1150 kvadratinių kilometrų plotas yra daug ar mažai, praktiškai lygiai tiek pat, kiek Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. užėmė Ukrainos teritorijoje. Taigi, remiantis  pranešimu, per 10 karo veiksmų dienų Ukrainos kariai užėmė tiek pat, kiek Rusijos ginkluotosios pajėgos užėmė per 11 mėnesių.

Ukrainos kariai kontroliuoja 84 gyvenvietes. Ukrainos užimtoje teritorijoje gyvena keliolika tūkstančių žmonių, buvo paimta keli šimtai karo belaisvių, dėl kurių operacija vykdoma bent jau Ukrainos teritorijoje.

Pasak prezidento V. Zelenskio, pagrindinis tikslas – papildyti rusų karo belaisvių mainų fondą rusų karo belaisviais į ukrainiečių karo belaisvius, o sprendžiant iš užfiksuotų vaizdo įrašų, visų pirma į Azovo kovotojus.

Šiuo požiūriu rugpjūčio 1 d. įvykusių mainų pavyzdys yra įspūdingas. Jis rodo, ką V. Putinas yra pasiryžęs padaryti: galima keistis belaisviais, miestus ir miestelius į mietus ir miestelius, teritorijas į teritorijas, atominės elektrines į atomines elektrines. Šiuo požiūriu yra tokia keista neįprasto nelogiško anomalaus nenormalumo logika, palyginti su vadinamuoju normalumu per ankstesnius beveik 2 su puse metų Rusijos plataus masto agresijos prieš Ukrainą.

Pabandykime bent trumpai išvardyti keistumo ir nenormalumo klausimus, kurie kyla svarstant šią 10–11 dienų trukusią operaciją, kurioje nuoseklūs dalyviai yra Ukraina, Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija.

Taigi, kokie keistumo nelogiškumo nenormalumo klausimai kyla Ukrainos pusėje. Pirmas svarbiausias klausimas – kodėl Ukrainos ginkluotosios pajėgos kirto sieną. Pirmiausia, kodėl jos apskritai kirto sieną, kodėl jos nekirto sienos anksčiau.

Kodėl jos nekirto sienos ankstesnius 2 su puse metų, kodėl jos kirto sieną tik rugpjūčio 6 d. rugpjūčio 24 d., prieš pusmetį, prieš metus, prieš 22 metų vasarą, kodėl jos apskritai kirto sieną į Rusijos teritoriją.

Andrejus Illarionovas

Antra, jei anksčiau sienos perėjimus į Rusijos pusę vykdė savanorių batalionai, kuriuos bent iš dalies sudarė Rusijos piliečiai, tai dabar perėjimą į Rusijos teritoriją įvykdė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų reguliarūs daliniai. Jei anksčiau savanorių batalionai Legionas „Laisvoji Rusija“, RTK „Sibiras ginkluotosios pajėgos, kurios vykdė tokias operacijas, buvo aprūpintos buvusia sovietine ginkluote, buvusia rusiška ginkluote, ukrainietiška ginkluote, o jeigu būdavo aptinkam vakarietiška ginkluotė, tai ji tapdavo Ukrainos Vakarų partnerių ir sąjungininkų skandalo objektu.

Dabar viskas yra priešingai. Sieną peržengė Ukrainos armijos reguliarūs vienetai, aprūpinti vakarietiškais ginklais, kurie yra naudojami atvirai.

Yra nuolatiniai pranešimai apie trekerius, leopardus ir kt., ir niekas ne tik nekelia skandalų, bet netgi nekelia jokių klausimų.

Toliau, kodėl Ukrainos armijai pavyko taip palyginti lengvai greitai ir su palyginti nedideliais nuostoliais užimti gana nemažą teritoriją, ko negalėjo padaryti Ukrainos ginkluotosios pajėgos per pastaruosius du metus po sėkmingos Charkovo ir Chersono operacijos.

Dabar klausimai, susiję su JAV. Jei klausysite, ką sako Baltųjų rūmų ir Pentagono valstybės departamento spaudos sekretoriai, jie labai aiškiai komentuoja visus klausimus, susijusius su anomalia operacija „Kurskas“. Pirma, mes apie ją nieko nežinojome, mes nebuvome apie ją informuoti.

Norint atsakyti į jūsų klausimus, reikia kalbėtis su ukrainiečiais, kad sužinotume, kokie yra jų planai, o šie atsakymai išgirsti ne tik rugpjūčio 6 ir 7 d., bet ir po 10 dienų. Faktas lieka faktu, kad Ukrainos gynybos ministras Umerovas JAV Gynybos ministrui Austinui paskambino tik rugpjūčio 14 d. Atitinkamai iki rugpjūčio 14 d., nors ir būta tam tikrų kontaktų, bet tokio bendravimo ministrų lygiu nebuvo, nei užsienio reikalų ministrų, nei prezidentų lygiu, nei jokiu kitu reikšmingai pastebimu lygiu. Bent jau apie tai nebuvo pranešta ir todėl mes nebuvome informuoti, kad ukrainiečiai vykdo šią operaciją, mes apie tai nieko negirdėjome.

Mes norime apie tai sužinoti, mus tai domina, mums reikia apie tai sužinoti daugiau, bet mes remiame Ukrainos operaciją.

Mes tam neprieštaraujame, nesmerkiame, kaip kad kiekvieną kartą, kai Rusijos teritorijoje atsitiktinai būdavo randamas vakarietiškas automobilis ar amerikietiškas M16 šautuvas. Dabar nieko panašaus nėra. Nėra jokio pasmerkimo, jokių kaltinimų, visiška parama. Nors nieko nežinome apie tai, ką jie ten daro, kokie jų planai, kokia tolesnė veikla. Taigi visiška parama. Bet ne visiška.

Atsakymas į klausimą, ar Ukrainos ginkluotosios pajėgos gali naudoti tolimojo nuotolio ginklus, yra vienareikšmis. Griežtai draudžiama naudoti tolimojo nuotolio ginklus, pavyzdžiui, tolimojo nuotolio raketas, prieš taikinius Rusijos teritorijoje, įskaitant gynybai tų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalių, kurios yra Rusijos teritorijoje. Visų spaudos tarnybų nuoroda į Amerikos agentūras išlieka ta pati – JAV strateginė politika šiuo atžvilgiu niekaip nepasikeitė.

JAV administracijos palaikymas reiškiamas ne tik žodžiais, bet ir darbais. Rugpjūčio 9 d. buvo paskirta dar viena karinės pagalbos dalis. Taip, ji buvo visiškai simbolinio dydžio – 125 mln. dolerių. Tačiau ši dalis buvo paskirta ne eilės tvarka. Prieš tai 2023 metais karinė pagalba Ukrainai buvo teikiama beveik reguliariai, maždaug kas 2 savaites.

2024 metais priėmus vadinamąjį 61 mlrd. dolerių pagalbos Ukrainai paketą, puikiai žinome, kaip J. Baideno administracija keturis mėnesius blokavo bet kokią karinę pagalbą. Be to buvo keturių mėnesių pertrauka birželio mėnesį, tačiau, išskyrus šiuos atvejus, administracija apskritai stengėsi išlaikyti tempą – vienas paketas per dvi savaites.

Šį kartą paketas, nors ir vėl simbolinio dydžio, buvo perduotas po 10 dienų, pažeidžiant dviejų savaičių grafiką, o šio paketo perdavimas buvo aiškiai simbolinio pobūdžio jau vien dėl to, kad administracija ne tik žodžiais, bet ir darbais pareiškė, jog remia šią nenormalią Kursko operaciją. Be Jungtinių Amerikos Valstijų paramos pozicijos, atitinkamą pareiškimą padarė ir Didžioji Britanija bei Vokietija.

Be to, nei pareiškimų, kuriuos anksčiau girdėjome, kai Rusijos ir Ukrainos fronte ar tiesiogiai Rusijos viduje kilo kitos krizės, pvz., kiek daugiau nei prieš metus per Prigožino sukilimą, kai iš Vašingtono vienas po kito ėmė sklisti patikinimai, jog mes su tuo neturime nieko bendra. Buvo vienas po kito skambučiai iš Vašingtono į Maskvą iš Bernso Sullivano Ustino savo partneriui Maskvoje. Ne, girdi, tai ne mes, mes neremiame Prigožino, mes palaikome jus šioje kovoje Vladimirai Putinai.

Šį kartą nieko panašaus nebuvo girdėti, jokių tokių nutekinimų, jokių pareiškimų, jog tai ne mes, nebuvo girdėti. Tai yra tikriausiai pagrįsta, nes jei amerikiečių pusė nežinojo, kaip ji teigia, apie šios operacijos rengimą ir vykdymą, tai ji tikrai joje nedalyvavo ir atitinka pareiškimus, Griša, tai ne mes.

Toliau kiekvieną kartą, kai žurnalistai klausia amerikiečių pareigūnų, kas vyksta, kokia yra jų pozicija, amerikiečių pareigūnai atsako, kad mes ne visai suprantame, mes ne visai žinome, mums reikia pasikalbėti su ukrainiečiais, mes dar nesuprantame jų tikslų, kodėl amerikiečių pareigūnai, kurie realiu laiku stebėjo visus karinius veiksmus, ypač kontrpuolimą 2023 m. vasarą, tikrai nežino, kas vyksta fronte.

Beje, J. Baidenas, Naujajame Orleane paklaustas, ar žino, kas vyksta fronte, prisipažino, kad kas 4–5 val. gauna instruktažą apie karines operacijas Rusijos ir Ukrainos fronte. Jei J. Baidenas gauna tokį instruktažą, galima įsivaizduoti, kokio intensyvumo, dažnumo, reguliarumo ir detalumo instruktažus gauna visi kiti su tuo susiję asmenys.

Na, ir galiausiai Putino pozicija. Putinas atrodo, buvo sumišęs, matyt, jį tai nustebino. Jis ne tik demonstravo tai savo fizionomija. Svarbiausia, jis staiga ėmė daryti štai ką. V. Putinas, paskelbęs, kad regione pradedama antiteroristinė operacija, pasakė pažodžiui, jog Federalinė saugumo tarnyba kartu su Rosgvardija turi užtikrinti antiteroristinę situaciją. Antiteroristinė situacija. Tai pasakė žmogus, kuris nuo 1999 metų 25 metus dieną ir naktį vykdė antiteroristines operacijas prieš Čečėniją Šiaurės Kaukaze.

Kaip jis galėjo suklysti? Jis galėjo kalbėti tik tuo atveju, jeigu kažkas vyksta, jeigu situacija, yra neįprasta. Toliau kalbėdamas apie veiksmus pietinėje Rusijos Ukrainos fronto dalyje, Putinas sako, kad yra Rusijos ginkluotųjų pajėgų daliniai, savanoriai, veteranai… Kas tai yra savanoriai? Tai ginkluotųjų pajėgų dalis. Tai tie žmonės, kurie pasirašo sutartis karinės įskaitos įstaigose ir automatiškai tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi. Kaip jie gali būti atskirti atskirai nuo ginkluotųjų pajėgų? Visiškai atskira speciali kategorija yra veteranai. Kas tai? Ir kur jie?

Nėra jokių tradicinių charakteristikų ginkluotųjų pajėgų Rosgvardijos, FSB specialiųjų pajėgų, privačių karinių bendrovių. Vietoj to yra gana neįprastos kategorijos kreipimasis į laikinai einantį Kursko srities gubernatoriaus pareigas. Iš jūsų šiandieninė situacija reikalauja žinomos drąsos ir koncentracijos. Ką reiškia žinoma drąsą ir vyriškumas?

Putinas ėmėsi pedagoginio darbo per atstumą. Kodėl jis ruošia gubernatorių perimti pareigas? Kodėl šis gubernatorius dar nepasiruošęs? Bet jis turi perimti pareigas, o tam jam reikės ir drąsos, ir susikaupimo. Pati antiteroristinė padėtis, kurią paskelbė Putinas, buvo paskelbta iš karto trijose Kursko, Belgorodo ir Briansko srityse. Kodėl Ukrainos kariuomenė įžengė į Kursko sritį griežtai kalbant tik trijuose Kursko srities rajonuose – Sudžansko, Korenevskio, Ružkovskio.

Gal kovos vyksta gretimų trijų 4 rajonų teritorijose, t. y. net visa Kursko sritis yra kovų zonoje? Kurskas yra už 60 kilometrų nuo karo zonos. Kurskas yra už 60 kilometrų nuo kovų zonos. Visa teritorija už Kursko yra gilus užnugaris. Net visos Kursko srities teritorijos nereikia skelbti antiteroristinės operacijos zona. Tačiau prie Kursko srities buvo pridėta visa Belgorodo ir Briansko sričių teritorija, o Belgorodo srityje padėtis buvo paskelbta prieš pradedant Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operaciją Belgorodo srityje ir Briansko srityje.

Kodėl agentūra bloomberg pranešus, kad Rusijos žvalgyba užfiksavo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų telkimą priešais Kursko sritį likus 2 savaitėms iki tikrojo puolimo pradžios, nieko neįvyko? Generalinis štabas, ne Gynybos ministerija, ne Putinas nieko dėl to nedarė. Taip, dabar platinami propagandiniai pareiškimai, neva Generalinis štabas nežinojo, Gerasimovas nežinojo, Putinas negavo pranešimo… Palikime šiuos pranešimus propagandistams. Visi viską žinojo, viską gavo, bet nesiėmė veiksmų. Kodėl?

Toliau, Kursko srities teritorijoje yra šiaurinės grupuotės daliniai, kuriems vadovauja generolas pulkininkas Lapinas. Jo vadovas yra Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Bortnikovas. Po dienos Diuminas paskiriamas šių veiksmų koordinatoriumi šių trijų regionų teritorijoje.

Nuostabu, kad jau praėjo kelios dienos, tačiau jokio įsakymo ar oficialaus nurodymo, ar Diuminas paskirtas, ar ne, nėra.

Pirma vieta dešinėje pagal tradicinę biurokratinę hierarchiją yra Šoigu Saugumo tarybos sekretorius, trečia vieta – nepaprastųjų situacijų ministras, 4 vieta – Rosgvardijos vadas Zolotovas. Viskas teisinga pagal biurokratinę hierarchiją. Bet 2 vietoje yra prezidento padėjėjas Diumin. Tai rėksmingas subordinacijos pažeidimas. Padėjėjai tokiuose susitikimuose būna paskutinėje vietoje. Kitaip tariant, tai yra demonstratyvus signalas susitikimo dalyviams ir visam Rusijos biurokratiniam personalui bei visiems, kurie tai seka.

Svetimos kariuomenės įsiveržimas į Rusijos teritoriją karo padėties paskelbimas. Nesikreipiama į JT Saugumo Tarybą dėl suvereniteto pažeidimo, kuris iš tikrųjų vyksta. Negrasinama branduoliniu smūgiu, ką Putinas darė ankstesniais mėnesiais ir metais, vykstant plataus masto puolimui prieš Ukrainą. Putinas grasino branduoliniu smūgiu, kai Rusijos kariuomenė buvo Ukrainos teritorijoje, o Ukrainos kariuomenė buvo Ukrainos teritorijoje.

Bet kai tik Ukrainos kariuomenė atsidūrė Rusijos teritorijoje, kai ši kariuomenė prie Kursko atominės elektrinės artėjo prie Kursko regioninio centro ir apskritai priartėjo prie Maskvos, mums buvo pasakyta, kad nėra nieko pavojingesnio, nieko svarbesnio už tėvynės gynybą, ir kad mes laikysimės, kad tėvynė panaudos visas priemones, ten, kur yra grėsmė panaudoti branduolinį ginklą, ten, kur yra grėsmė panaudoti branduolinį ginklą, ten, kur yra NATO grėsmė. NATO nebuvo paminėta per 10 dienų, nė karto.

Eikime toliau. Kokią užduotį Putinas kelia ginkluotosioms pajėgoms ir jėgos daliniams?
Mes nepamiršome, apie ką Putinas kalbėjo pastaruosius dvejus su puse metų: Ukrainos demilitarizacija, Ukrainos denacifikacija. Kitaip tariant, visos Ukrainos teritorijos kontrolė, o dabar – tik išvijimas už sienos. Iš konteksto suprantu, kad kalbama apie sieną tarp Kursko ir Sumų sričių, o ne apie tą tolimą sieną. Nieko panašaus į įsibrovėlių apsupimą, jų nugalėjimą, sunaikinimą.

Įdomiausias Putino pasisakymas yra tas, kurį jis pateikė kaip pirmąjį savo komentarą apie šiuos įvykius rugpjūčio 7 d. per pasitarimą su vyriausybe. Jis šią operaciją apibūdino kaip dar vieną plataus masto provokaciją ir taip atkreipė dėmesį į sekančią, kuri buvo ankstesnė „provokacija iki šios akimirkos – 1941 m. birželio 22 d. provokacija.

Šią provokaciją Putinas su Rusijos ginkluotosiomis pajėgomis Ukrainoje vykdo pastaruosius du su puse metų.

Na gerai, jis Ukrainoje vadina kariniais veiksmais. Jis negali vadinti kariniais veiksmais savo šalies teritorijoje net ne tik karu. Jis net negali to vadinti specialia karine operacija. Jis tai pavadino antiteroristine operacija. Gerai, bet žodis provokacija yra kažkas, kas nukrypsta nuo normos, nuo to, dėl ko buvo susitarta susitarimuose.

Ukraina, JAV ir Rusija. Tai yra kažkas, ko nebuvo per pastaruosius dvejus su puse metų. Būtina suprasti, kas atsitiko, kas radikaliai pasikeitė veiksmuose, politikoje, mąstyme svarbiausių veikėjų suvokiamoje dramoje, kuri rutuliojasi pastaruosius dvejus su puse metų.

Svarbiausias klausimas apie šį tektoninį pokytį, kuris įvyko per pastarąsias 10 dienų. Žinoma, yra kodėl Ukrainos kariai kirto Ukrainos ir Rusijos sieną, kas davė įsakymą, kada buvo duotas įsakymas, kodėl šis įsakymas buvo duotas?

Jie turėjo tai daryti anksčiau, ankstesniais mėnesiais ir metais. Kada ir dėl kokios priežasties, kas davė tokį įsakymą?

Kadangi šiek tiek žinome, kaip vyksta šis karas, akivaizdu, kad ukrainiečiai negalėjo atlikti tokių veiksmų, nes neturėjo leidimo tai daryti. Neturėjo leidimo apšaudyti ir smogti Rusijos teritorijoje esantiems kariniams objektams, net jei tai kėlė realią grėsmę Ukrainos daliniams ir Ukrainos civiliams gyventojams.

Tik neseniai JAV administracija padarė nedidelę išimtį ir pakeitė šias taisykles, leisdama smūgius prieš Rusijos kariuomenę, esančią tiesiai už sienos, kuri pagal visus požymius ruošiasi arba įsiveržti į Ukrainą, arba apšaudyti Ukrainos teritoriją. Todėl yra net specialus terminas šaudyti per sieną į tuos dalinius, kurie yra pasirengę smogti Ukrainos teritorijai.

Tačiau tai įvyko visai neseniai. Ši operacija, kuri tebevyksta dabar, švelniai tariant, nelabai primena šaudymą per sieną. Kad gautume atsakymą į užduodamus klausimus, žinoma, pirmiausia reikia pabandyti suprasti, kada galėjo būti duotas toks įsakymas rengti operaciją.

Fronte sakoma, kad norint pradėti bet kokią rimtą operaciją, net jei yra paruoštos pajėgos, jos apmokytos ir parengtos, reikia mažiausiai 2 savaičių. Nuo rugpjūčio 6 d. nuo operacijos pradžios atskaitę 2 savaites gauname datą liepos 23 dieną. Apie šią datą skaitykite agentūros „Bloomberg“ pranešimus. Ši agentūra praneša, kad Rusijos žvalgyba užfiksavo ukrainiečių pajėgų telkimo prie Rusijos sienos pradžią per 2 savaites rugpjūčio 6 d., tai yra irgi maždaug liepos 23 d. O kas įvyko liepos 23 d. arba maždaug liepos 23 dieną?

JAV prezidentas J. Baidenas paskelbė, jog nedalyvaus prezidento rinkimuose. 24 d. atitinkamai 21 d. 22 d. 23 d. Vašingtone vyko reikšmingi politiniai pokyčiai ir buvo priimami svarbūs politiniai sprendimai, susiję su prezidento J. Baideno sprendimu. Iš to atitinkamai būtina suprasti, kaip ir kodėl Jungtinių Amerikos Valstijų Baltųjų rūmų administracijos politinė mašina veikė iki liepos 21–24 dienomis ir kaip ji pradėjo veikti po liepos 21 dienos.
Liepos 21 dieną pagrindinis karo vadovas buvo Džeikas Sullvanas, JAV prezidento nacionalinio saugumo padėjėjas. O kas yra asmuo, atsakingas už Rusijos ir Ukrainos karą iš Amerikos pusės po liepos 21 dienos?

Atsakymą į šį klausimą rasite Ukrainos prezidento kanceliarijos puslapyje, kuriame pranešama, kad liepos 23 d. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovas Andrijus Jermakas telefonu kalbėjosi su Filu Gordonu, kuris yra Filas Gordonas Filas Gordonas yra JAV viceprezidentės Kamala Harris nacionalinio saugumo padėjėjas.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai aštuntoji (rugpjūčio 19) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį rusai vėl Shahedais „čiupinėjo“ Ukrainos oro gynybą, o dieną į orą kilo rusų strateginiai bombonešiai Tu95, tačiau smūgių nebuvo. Testavimas tęsiasi.

Tuo tarpu po ukrainiečių dronų smūgio rusai jau antra diena negali užgesinti gaisro degalų gamykloje Kavkaz, kuri yra netoli nuo Rostov prie Dono.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursk kryptis.

Ukrainiečių kairysis flangas.

Prognozės apie ukrainiečių siekį įsitvirtinti palei Seym upę po truputį virsta kūnu. Ukrainos pajėgos sunaikino trečiąjį tiltą per šią upę, agresoriaus atsitraukimas, vienetų rotacijos ir aprūpinimas yra ženkliai apribotos. Kol šalia nėra Ukrainos pajėgų, negalima teigti, kad rusai atkirsti. Tačiau tikėtina, Ukrainos vienetai su dronais kontroliuoja judėjimą perkėlomis bei kitomis priemonėmis per Seym upę ir turi galimybę rusų pajėgas atakuoti ugnimi. Pavyzdžiui, nuo upės iki kontaktinės linijos apie 17 km, o vakarietiškai 155 mm artilerijai atakuoti gana aiškų objektą (perkėlas/pontonus ir jų prieigas) 20–25 km atstumu nėra didelių bėdų, tad Ukrainos artileristai gali dirbti sąlyginai saugiai. Savo ruožtu, ukrainiečiai nuo Snagost po truputį juda į vakarus, užiminėja kaimelius ir artėja prie Glushkovo gyvenvietės. Iš rytų (Tetkino) kol kas didesnio masto Ukrainos sausumos pajėgų operacijų nefiksuojama, tačiau tai gali būti tik laiko klausimas (tik priminsime, kad čia aktyviai veikia ukrainiečių aviacija).

Korenevo rytinėse apylinkėse tęsiasi mūšiai. Pasirodė informacija, kad ukrainiečiai miestelyje, tačiau šiuos duomenis reikia tikslinti. Taip pat, vėl rusų šaltiniuose kalbama apie Ukrainos vienetus ne tik šio miestelio šiauriniame flange, bet ir užnugaryje (pvz. prie Pushkarnoe). Jei tai tiesa, tai po dviejų savaičių rusams nepavyko sukurti tvarios gynybos sistemos viename esminių krypties ruožų ir ukrainiečiai toliau geba vykdyti reidus į agresoriaus užnugarį.

Centras. Lokalūs susidūrimai iš esmės vyksta Kremianoye – Safonovka – Kauchuk – Kromskye Byki – Martynivka ruože. Išskyrus Martynivka apylinkes, kontaktinė linija neaiški. Neatmestina, kad tai gali būti labiau taškiniai susidūrimai ukrainiečių reidų metu, o ne mūšiai nusistovėjusioje kontaktinėje linijoje. Taigi, galima daryti prielaidą, kad rusų gynyba čia taip pat nėra pilnai įrengta.

Ukrainiečių dešinysis flangas. Ukrainos pajėgos vykdo atakas link Belitsa, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Kharkiv kryptis.

Mūšių intensyvumas nukrito, o tai gali būti iš krypties jau atitrauktų rusų pajėgų efektas (priešakiniai vienetai aktyviai nepuola, nes rezervas susilpnėjo). Neatmestina, kad šis efektas bus trumpalaikis, kol agresorius pergrupuos savo pajėgas. Nuojauta mums kužda, kad Ukrainos gynėjai nesėdės rankų sudėję ir ims intensyviau atakuoti.

Luhansk kryptis.

Kupjansk. Problemų sektoriuje daugėja. Rusai toliau po truputį plečia savo pleištą prie Pischane. Jie stumiasi tiek aukštesniu šiauriniu, tiek žemesniu pietiniu upės Pischana krantais. Maža to, agresorius suintensyvino operacijas aukštumomis link Hlushyvka. Todėl neatmestina, kad rusai testuos kur ukrainiečių gynyba yra silpnesnė: į pietvakarius link Senkove – Borova ar į šiaurės vakarus link Kupjansk – Vuzlovyi geležinkelio mazgo.

Lyman. Tęsiasi mūšiai šiauriniame flange, taip pat abi pusės vykdo lokalias atakas kituose ruožuose.

Syversk. Nepatvirtintais duomenimis, okupantai pasigerino savo padėtį Vyimka gyvenvietės apylinkėse, tačiau ar jie tikrai, kaip skelbia kremliaus propaganda, užėmė čia esančią geležinkelio stotį – dar klausimas. Stebėsime situaciją.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste rusai ir toliau bando įsiveržti į vakarinę jo dalį atakuodami šiauriniame flange. Ukrainiečiams pavyksta išlaikyti pozicijas.

Toretsk ruožas. Padėtis Niu Jork šiauriniame pakraštyje labai sudėtinga. Okupantai kurį laiką bandė nuo rytinio flango (Zalizne) prisiveržti į Nelipivka, taip atkertant likusius Niu Jork gynėjus. Šiam sumanymui nepavykus, rusai suintensyvino veiksmus pačiame Niu Jork bei pasiekė Nelipivka gyvenvietę iš pietų. Nedidelis pozityvas, kad šiaurės vakaruose esančios aukštumos yra no mans land, tad dar mūšis dėl Niu Jork nebaigtas. Tačiau akivaizdu, kad agresorius bandys nuo Niu Jork, palei upę Kryvyi Torets, stumtis į šiaurę tam, kad blokuoti (atkirsti) Toretsk miestą iš vakarų. Pavyzdžiui, užimant Sherbynivka – Petrivka ruožą, kuris yra ne tik aukštumose, bet ir turi tiltus per Kryvyi Torets upę į Toretsk miestą. Tuomet puldamas agresorius gali bandyti iš rytų ir vakarų užimti Toretsk miestą.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Agresorius periminėja kelių sankirtą Novohrodyvka – Marynivka – Mykolaivka. Taip pat, rusai baigia užimti teritoriją rytiniame Vovcha upės krante, iš kur ukrainiečių vienetai jau atsitraukė ir puolančiuosius atakuoja ugnimi (artilerija, minosvaidžiai, dronai). Taigi, pildosi rusų VEV, kurį esame prognozavę dar prieš dvi savaites: https://www.facebook.com/photo.php?fbid=509891258096856&set=pb.100072279570119.-2207520000&type=3. Esminis klausimas – ar rusai turi galimybių vystyti puolimą visomis trijomis kryptimis (kelias Pokrovsk – Kostyantinivka, Pokrovsk ir Kurahove), ar visgi susikoncentruos ties kažkuria viena (pvz. Pokrovsk). Nors jų vienetai turėtų būti išsekę, tačiau spėtume, kad kurį laiką agresorius bandys veržtis visomis trijomis kryptimis, o tada įvertinęs ukrainiečių gynybos tvirtumą, priims sprendimą kurį variantą pasirinkti toliau.

Centras. Be pakitimų.

Pietų flangas. Tęsiasi sunkios kautynės prie Vodiane, rusams pavyksta išlaikyti placdarmą vakarinėje kelio Vuhledar – Konstyantinivka dalyje.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Paminėtos Lietuvos didvyrio K. Škirpos 45-osios mirties metinės

2

 

Rugpjūčio 18 d. sukako 45 metai nuo Lietuvos laisvės kovų dalyvio, pirmojo kariuomenės savanorio ir Birželio sukilimo rengėjo, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo pulkininko Kazio Škirpos mirties.

Vilniaus šv. Ignoto bažnyčioje buvo aukojamos šventos Mišios už Kazį Škirpą.

K. Škirpa 1918 m. buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919 m. sausio 1 d. kartu su būriu Lietuvos savanorių pirmą kartą Vilniuje, Gedimino bokšte, iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą.

K. Škirpa gynė jauną Lietuvos valstybę, vadovavo Generaliniam kariuomenės štabui, buvo Aukštųjų karininkų kursų lektorius, steigiamojo Seimo narys, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

Vėliau dirbo diplomatinėje tarnyboje Lenkijoje ir Vokietijoje. 1940 m. buvo vienas iš LAF kūrėjų ir 1941 m. Birželio sukilimo prieš SSSR okupaciją Lietuvoje rengėjas.

Minėjime Vilniaus miesto savivaldybės narys, NS pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica kalbėjo apie mūsų santykį su istorija, bandymus menkinti Lietuvos istorijai svarbių asmenybių atminimą ir apie nepagristus kaltinimus pulkininkui K. Škirpai.

Jo atminimo įamžinimo klausimu tapo memorialinės lentos istorija. Nacionalinis susivienijimas (NS) K. Škirpos 45-ąsias mirties metines paminėjo Vilniaus savivaldybės sunaikintos Kazio Škirpos atminimo lentos vietoje Vilniuje, Vasario 16-osios g. 1.

Kelios dešimtys spontaniškai susirinkusiųjų išgirdo Genocido centro (LGGRTC) parengtą objektyvią istorinę-archyvinę pažymą, kurioje paneigiami K. Škirpai inkriminuojami nusikaltimai, kaltinimai antisemitizmu ir kolaboravimu su naciais. Pažymą parengė Alfredas Rukšėnas, pasirašė dr. Arūnas Bubnys – du rimčiausi nacistinės okupacijos laikotarpio tyrinėtojai. Dokumentą perskaitė mokytoja Alina Laučienė ir režisierius Gaudentas Aukštikalnis.

LGGRTC pažyma valdantiesiems nepatogi ir medijose neskleidžiama, tad svarbu, kad buvo viešai pagarsinta, jog TS-LKD, arba vadinamųjų konservatorių antivalstybinė politika, šmeižtas pulkininko K. Škirpos atžvilgiu, lentos suniokojimas ir sulig tuo Sukilimo diskreditavimas nieko bendro su istorine tiesa neturi, tačiau, kita vertus, pažodžiui atitinka Kremliaus propagandą.

Kova nebaigiama. Neabejotinai memorialinė lenta K. Škirpai bus vėl pagamina ir pakabinta.

Susirinkusiems buvo pasakytas Nacionalinio susivienijimo sprendimas – beveik du mėnesius trukusi žvakučių akcija prie sudaužytos lentos vietos baigiama. Tačiau kova nebaigiama. Neabejotinai memorialinė lenta K. Škirpai bus vėl pagamina ir pakabinta, o iki tol ši jau istorine tapusi vieta bus lankoma ir pagerbiama.

Primename, kad birželio 21 d., 1941 m. sukilimo išvakarėse, Nacionalinio susivienijimo iniciatyva Vilniuje ant dabartinio Apeliacinio teismo rūmų sienos buvo pakabinta atminimo lenta skirta pulkininko, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo K. Škirpos atminimui pagerbti.

Jau birželio 23 d. (sekmadienį!) Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai su policijos pareigūnų pagalba lentą sudaužė ir nuplėšė. Pulkininko atminimo stojo ginti kelios dešimtys protestuotojų, policininkai prieš juos panaudojo jėgą ir sulaikė tris asmenis.

Dar po poros dienų, birželio 25 d. LGGRTC paskelbė naujausią oficialią išvada apie Kazį Škirpą, kurioje paneigiami jam metami kaltinimai. Ši išvada buvo pateikta vadinamajai Desovietizacijos komisijai.

Vytautas Sinica. Persekiojimas už nuomonę laisvoje Lietuvoje

Šią vasarą buvo net keli garsesni ar tylesni žodžio laisvės varžymo skandalai Lietuvoje. Nepagrįstai tyliai praėjo dar nesibaigęs profesorės Birutės Obelenienės persekiojimas už neva netinkamas paskaitas mokytojams apie lytiškumą (prie šios istorijos dar teks grįžti). Garsiau nuskambėjo kunigo Doveikos žodžiai, kad dauguma žmonių Lietuvoje bijo išsakyti savo nuomonę ir sekęs jo puolimas, geriausiai įrodęs, kad tikrai yra, ko bijoti.

Gal garsiausiai visgi nuskambėjo psichiatro, iki ką tik vienu iškiliausių savo profesijos atstovų Lietuvoje laikyto, o dabar kontraversišku mėginamo paversti profesoriaus Alekseičiko atvejis. Jis akademiniame interviu pasakė, kad sovietmečiu gynė žmones, norinčius atsikratyti homoseksualumo. Dabar už tai yra svarstomas darbovietės komisijose, o su juo susidoroti sugalvota subtiliai – panaikinant padalinį, kuriam jis vadovauja. Tada ir nepatogiu tapusio vadovo nebereikės.

Visuotinai pritaikius principą, kad žmonės gali darbe nukentėti už savo išsakytas mintis, labai greitai turėsime baimės ir nelaisvės visuomenę.

Yra nepaprastai svarbu, kad kiekviena laisva visuomenė išsaugotų paprastą principą: žmogaus vertinimui jo darbo vietoje įtakos gali turėti tik jo darbo rezultatai, o ne jo užklasinė veikla, įvaizdis visuomenėje, pasisakymai ir t. t. Tam yra išimčių – profesijų, kur reputacija ir įvaizdis ir yra tavo pagrindinė savybė tavo darbe, tačiau tai ir yra išimtys. Visuotinai pritaikius principą, kad žmonės gali darbe nukentėti už savo išsakytas mintis, labai greitai turėsime baimės ir nelaisvės visuomenę. Tik galėdamas laisvai reikšti mintis žmogus gali būti piliečiu ir tuo būdu iš tiesų laisvas. Be žodžio laisvės nėra jokios kitos laisvės. Visuomenė, kuri baudžia už nuomonę, neabejotinai serga ir psichiatrai jai nepadės.

Lietuvoje kol kas dar galima kalbėti, nors – kaip bandau atkreipti dėmesį – daugėja atvejų, kai tai ribojama, bauginama ir baudžiama. Štai aš kalbu. Bent viena televizija, TV3, tikrai reguliariai drįsta žiniose kelti tokius nepatogius klausimus ir cenzūros savo eteryje neįveda. Dalinuosi šeštadienio žinių nuoroda, kur cituojamas ir aš. Žodžio laisve reikia naudotis, tą darant jos daugėja, o ne mažėja.

O norintiems suprasti daugiau rekomenduoju dvi knygas – Beno Shapiro „Autoritarinis momentas“ apie demokratinėse šalyse plintančią ideologinę cenzūrą ir Roberto Reilly „Kaip gėjai tampa norma“, kur išsamiai ir su šaltiniais aprašyta, kaip XX amžiuje keitėsi homoseksualumo medicininis ir teisinis statusas. Mažai žinomi, nors gerai dokumentuoti faktai, labai verti susipažinti platesniam akiračiui.

Dana Kurmilavičiūtė. Senoji legenda atgyja

Rokiškio dvaro rūmai

Šviežiausia naujiena, kurią išgirsta į Rokiškį atvykę turistai, yra tokia: mieste netrukus iškils paminklas grafams Tyzenhauzams. Simbolinė kapsulė jau įmūryta į šio paminklo pamatus ir statyba vyksta sparčiu tempu. Reikia suspėti 525-osioms miesto gimimo metinėms, o jos – rugsėjo 20-ąją.

Tyzenhauzus įamžinsiantis simbolis iškils centrinėje Rokiškio aikštėje. Jį sukūrė architektai Gintaras Čaikauskas ir Faustas Lasys, atsiliepę į savivaldybės paskelbtą konkursą šios garsios giminės atminimui pagerbti. Kūrėjai iš „Architektūros linijos“ kolektyvo savo kūryboje rėmėsi Rokiškio krašte nuo seno gyvuojančia legenda: esą valdant didikams Tyzenhauzams būta paslaptingo tunelio, besidriekusio nuo dvaro rūmų iki bažnyčios. Tunelis buvęs platus – juo net karieta galėdavai važiuoti. Taigi garsiąją giminę pagerbsiantis kūrinys simbolizuos įėjimą į šį slėpiningą tunelį. Šviesos ir veidrodžių pagalba bus sukurta ilgiausio tunelio iliuzija. Veidrodinių grindų dėka kiekvienas žmogus regės ir savo paties atvaizdą, tai – savotiška praeities ir dabarties laikų ryšio tąsa.

Sumanymas centrinėje miesto aikštėje turėti paminklą iškiliai giminei, palikusiai gilų pėdsaką Rokiškio istorijoje, prieš kelerius metus kilo visuomeninei organizacijai „Tyzenhauzų paveldas“ ir tuometiniam jos pirmininkui Raimondui Sirgėdui. Šiai idėjai mielai pritarė ir Rokiškio rajono savivaldybė. Tiesa, prieš imantis statyti paminklą šią vietą kruopščiai ištyrė archeologai. Paminklas nebus didelis ir puikiai įsilies į bendrąją Nepriklausomybės aikštės architektūrą.

Įamžintas grafų atminimas nuolat skatins prisiminti garsios giminės nuopelnus kraštui

Tyzenhauzai – sena vokiečių giminė, kilusi iš Holšteino žemės. Pirmieji Tyzenhauzai atvyko į Padauguvį XII a. kartu su Rygos miesto įkūrėju vyskupu Albertu. Ilgą laiką Tyzenhauzai buvo viena iš įtakingiausių Livonijos didikų giminių, o žlugus Livonijai ir daliai jos žemių atitekus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nemažai šios giminės narių persikėlė į LDK. Jie ėjo aukštas valstybines pareigas, buvo renkami į Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Likimas vedybiniais saitais Tyzenhauzų giminę susiejo su Rokiškiu, kuris vėliau ilgai buvo jų valdomas. Iš šios giminės yra kilusi pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje Sofija Tyzenhauzaitė, pasaulinio lygio gamtininkas Konstantinas Tyzenhauzas, bet rokiškėnams labiausiai žinomos grafo Reinoldo Tyzenhauzo ir jo sesers Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės asmenybės.

Reinoldas Tyzenhauzas (1830–1880) savo dvaruose panaikino lažą valstiečiams, rūpinosi Rokiškio miestelio statyba, jo rūpesčiu čia iškilo plytinė, dviaukštis viešbutis, jis išlaikė ligoninę ir medikus, muzikos mokyklą. Grafas domėjosi menu, rinko meno kūrinius, turėjo puikią biblioteką. Su grafų Tyzenhauzų vardu susijusi ir viena svarbiausių Rokiškio įžymybių – dvaro rūmų sodyba. Dvaras Tyzenhauzų šeimai atiteko 1715 m., o 1801-aisiais iškilo rūmai. Dvaro sodybos pastatų formos atspindi Lietuvos architektūros stilių raidą, pradedant klasicizmo stiliumi ir baigiant modernu. 1905 metais perstatyti rūmai meniniu požiūriu yra vieni iš vertingiausių eklektinių dvarų rūmų pavyzdžių Lietuvoje. 1952 metais atnaujintuose dvaro rūmuose buvo įkurtas Rokiškio krašto muziejus. Tai buvo pirmasis muziejus Lietuvoje, duris atvėręs buvusio dvaro patalpose! Jame apsilanko kone visi į Rokiškį atvykstantys turistai: muziejuje – per 100 000 eksponatų, veikia dvaro kultūros, Rokiškio krašto istorijos, garsaus liaudies menininko Liongino Šepkos drožinių ekspozicijos. Čia galima apžiūrėti išlikusį unikalų dvaro valgomojo interjerą, čia gyvenusių grafų drabužių ir aksesuarų kolekciją, nuolat eksponuojamą vienintelį Lietuvoje prakartėlių rinkinį ir kitus įdomius dalykus.

Grafų Tyzenhauzų valgomasis | Dvaro rūmų interjero detalė
Liongino Šepkos drožiniai

Tačiau ši giminė savo vardą amžiams įrašė į Rokiškio istoriją jau vien tuo, kad jos dėka mieste iškilo neeilinio grožio mūrinė bažnyčia.

Katalikybės ir lietuvybės puoselėtojas

Norint gauti leidimą Rokiškyje statyti katalikiškus maldos namus, Reinoldui Tyzenhauzui teko padėti daug pastangų. Rūpintis tuo jis pradėjo po 1863–1864 metų sukilimo – labai nelengvu metu, kai lietuvybė buvo visuotinai puolama. Grafas  (beje, visokeriopai rėmęs sukilėlius) vis vien kreipėsi į rusų valdžios įstaigas leidimo statyti naują bažnyčią vietoj sudegusios senosios. Gubernatorius tam nepritarė, sakydamas, kad rokiškėnai gali melstis Obelių, Kamajų ar Panemunėlio bažnyčiose, bet Reinoldas nenuleido rankų ir vis vien išsirūpino paties caro Aleksandro leidimą statybai. Projektą kurti patikėjo įžymiam architektui Friedrichui Gustavui von Schachtui.

Liepsningoji gotika | Rokiškio bažnyčia

Pamatai šventovei buvo pradėti kasti 1868-aisiais; maldos namai kilo vadovaujant iškiliems Europos architektams, statybai naudotos kokybiškiausios medžiagos. Didingas neogotikinio stiliaus statinys užbaigė miesto aikštės formavimą, uždarydamas ją iš vakarinės pusės.

Deja, iškilmingo bažnyčios atidarymo dienos Reinoldas Tyzenhauzas nebesulaukė: vos 50-ies būdamas, mirė Vokietijoje. Tai nutiko 1880-aisiais. Mirties priežastis iki šiol tebėra neaiški, o grafo palaikai ilsisi jo statytos šventovės požemyje. Didiko amžinojo poilsio vietą galima aplankyti ir nusilenkti šio garbaus žmogaus atminimui. Kiekvienas grupę lydintis gidas netruks paminėti, kokia gili tai buvo asmenybė. Puikus literatūros ir meno žinovas, gerai išmanęs ekonomiką ir politiką, jis daug prisidėjo prie savojo krašto klestėjimo ir lietuvybės puoselėjimo. Rokiškyje lankydavosi garsūs to laikmečio menininkai, muzikai, literatai, filosofai. Reinoldo Tyzenhauzo dėka lietuviškai suskambo garsioji Antano Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“; jis buvo užsakęs į lietuvių kalbą išversti Jozefo Haidno oratoriją „Apie pasaulio sutvėrimą“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Te Deum“ ir kitus kūrinius. Grafas svajojo išgirsti šiuos kūrinius Rokiškio bažnyčioje, giedamus lietuviškai…

Įspūdingas sarkofagas Tyzenhauzų amžinojo poilsio vietoje

Brolio idėjų ir darbų tęsėja

Po Reinoldo mirties jo nenudirbtus darbus tęsė grafo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė (1827–1890). Pirmiausia jos pečius užgulė nebaigta bažnyčios statyba: teko daug bendrauti su architektais ir statybininkais, rūpintis interjero įrengimu. Jos pasamdytas architektas Georgas Verneris suprojektavo varpinės bokštą, šv. Juozapo koplyčią, bažnyčios vidaus įrangą.

Bažnyčios vidaus interjeras
Paauksuotas altorius

Šiandien galime tvirtai pasakyti: tik turintis subtilų meninį skonį žmogus galėjo įrengti tokį neogotikinės bažnyčios interjerą, kuriam sunku surasti lygių visoje Lietuvoje! Tą vieningai pripažįsta visi menotyrininkai. Marija Pšezdzieckienė, Italijoje ėjusi tapybos mokslus, puikiai žinojo, ko reikia, kad Dievo namai taptų išskirtiniais. Moteris pasistengė, kad bažnyčios grindis dengtų šlifuoto akmens plokštės, sienas puoštų skoningi ornamentai, būtų įrengtas išskirtinės meninės vertės paauksuotas centrinis altorius (beje, eksponuotas tarptautinėje parodoje Paryžiuje ir gavęs ten aukščiausią apdovanojimą – Garbės legiono ordiną). Jos dėka į bažnyčią buvo atvežti Belgijos Leveno mieste, brolių Gojerių dirbtuvėse, pagaminti neišpasakyto grožio bažnytiniai baldai. Akių neįmanoma atitraukti nuo alegorinėmis figūromis išpuoštos sakyklos (beje, kainavusios tiek, kiek visa kokios nors eilinės Lietuvos bažnyčios statyba), nuo kitų įspūdingų bažnyčią puošiančių medžio raižinių (brolių Gojerių medžio dirbtuvės garsėjo visoje Europoje), nuo iš Austrijos atkeliavusių vitražų. Niekur kitur Lietuvoje neišvysi ir tokios krikštyklos, kokia yra čia. Mat ji atitinka visus liturginius reikalavimus: raudono marmuro indas, uždengtas bronziniu dangčiu, stovi žemiau bažnyčios grindų. Taip yra senosiose Italijos bažnyčiose ir čia slypi gili prasmė. Vaikas prieš krikšto apeigą atsiduria žemiau tos vietos, kurioje stovi jau katalikais tapę žmonės, ir tik po krikšto tampa jiems lygus! Šone stovi šv. Jono Krikštytojo skulptūra, papildanti įspūdingą krikštyklos ansamblį.

Medžio drožiniai

Dar Marija Pšezdzieckienė pasirūpino, kad į bažnyčią būtų atvežti vargonai, pagaminti garsiausiose vokiečių Valterių dirbtuvėse (neatsitiktinai Rokiškyje kasmet organizuojami tarptautinės vargonų muzikos festivaliai), kad maldos namus puoštų Tyzenhauzų giminės atstovų bronzinės skulptūros, o šventintas vanduo būtų pilamas į didžiulę natūralią kriauklę, kurią jos broliui Reinoldui buvo padovanoję po Raudonąją jūrą plaukioję jūrininkai. Bažnyčią puošia Strasbūre pagamintas mechaninis laikrodis, o jos bokšte saugomas timpanas – milžiniškas būgnas, tradiciškai mušamas šv. Velykų rytmetį ir skelbiantis didžią Kristaus prisikėlimo naujieną.

Galutinai bažnyčia buvo baigta statyti 1885-aisiais. Žinoma, liūto dalį lėšų jos statybai paskyrė grafai Tyzenhauzai, tačiau būta ir daugybės kitų mecenatų, kurių pavardės ir aukotos sumos užrašytos antroje altoriaus pusėje.  Neseniai ši bažnyčia buvo restauruota. Kai kurie tvarkymo darbai dar tebevyksta; jiems pasibaigus, visuomenei bus atvertas turtingas bažnyčios lobynas…

Na, o grįžtant prie Marijos Pšezdzieckienės asmenybės, negalima nepaminėti ir kitų jos dosnios mecenatystės objektų. Grafienė rėmė Rokiškio krašte esančios Salų, Baltarusijos Pastovių miestelio maldos namų statybas, jos dėka Latvijoje esančios garsiosios Domo katedros Tyzenhauzų koplyčioje buvo įrengti vitražai su įamžintais Tyzenhauzų giminės Pabaltijo šakos pradininko Engelbrechto, Rokiškio dvaro savininko Reinoldo ir mylimo Marijos vaikaičio Jono Pšezdzieckio atvaizdais.

Marijos Pšezdzieckienės iniciatyva Rokiškyje atsirado vargonininkų mokykla, kurioje mokėsi muzikai gabių, tegu ir neturtingų tėvų vaikai; kai kurie iš jų vėliau tapo garsiais muzikais. 1881 metais ši moteris Vilniuje įsteigė akių kliniką, o jos sūnus Gustavas pasaulyje žinomas kaip vienas iš pirmųjų greitosios medicininės pagalbos organizatorių.

Marija mėgo tapyti, buvo dosni menininkų rėmėja. Deja, jos darbų Lietuvoje nėra išlikę, jie greičiausiai iškeliavo į Lenkiją, į kurią ji vėliau persikėlė gyventi ir ten yra palaidota. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis jos tapytas darbas. Šiame paveiksle ji vaizduoja save, du savo sūnus ir brolį Reinoldą. Šio paveikslo kopiją galima išvysti Rokiškio krašto muziejuje.

Vytautas Sinica. Biudžeto pinigų taškymas valstybės ir vietos lygiu

Nuotrauka tokia keistesnė, bet alfa.lt surinkta informacija įspūdinga. Ne taip seniai skelbta, kad Sveikatos apsaugos ministerija nupirkusi darbuotojams privatų sveikatos draudimą viso už 88 tūkstančius eurų, o dabar paaiškėja, kad tas pats padaryta Vyriausybės kanceliarijoje, bent penkiose ministerijose (tarp jų – visose, valdomose Laisvės partijos) ir pavaldžiose įstaigose. Bendra išlaidų suma peržengia milijoną eurų.

Privatus sveikatos draudimas yra privilegija, kuria verslas dažnai vilioja darbuotojus mūsų šalyje, kur viešosios sveikatos paslaugos dažnai reiškia ilgas eiles ir ilgą laukimą. Verslas gali vilioti darbuotojus kuo tik nori, juolab suteikti tas „papildomas naudas“ yra banaliai pigiau nei proporcingai pakelti darbuotojo atlyginimą. Bet privatus sveikatos draudimas viešajame sektoriuje reiškia vienu metu biudžeto lėšų švaistymą, nepasitikėjimą viešosiomis paslaugomis ir įteisintas privilegijas.

Negalima šiandieninio tarnautojo lyginti su sovietine nomenklatūra, bet konkrečiai ši privilegija, kai įteisinama tvarka, kad „su paprastais bėdžiais bendrose eilėse nesitrinama“ yra tikrai tiesiai iš sovietmečio, tik įgavusi naują formą pagal laikmečio sąlygas.

Kažkas labai panašaus padaryta ir biudžetinėje savivaldybės įmonėje „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT), kur kaip neseniai nutekėjo į viešumą, darbuotojams kas mėnesį mokama link tūkstančio eurų artėjanti nuoma už jų asmeninio automobilio naudojimą darbo reikalais ir kompensuojama iki šimto litrų kuro. VVT atstovė net reikalavo neplatinti tokios informacijos, nes ji esą privati ir negali būti viešinama. Bet lėšos tai savivaldybės biudžeto ir išleistos būti kažkodėl gali. Savo esme ši istorija yra kaip politikų čekiukai, tik stambiu mastu.

Klausimas mums visiems, kiek ir kokių dar privilegijų už biudžeto pinigus gyvuoja įvairiausiose biudžetinėse įstaigose? Kiek milijonų galėtų būti nukreipti į viešąsias paslaugas?

Apie persekiojamą V. Valiušaitį: istorinės aplinkybės nelaiduoja vadovaujančių pareigų nei Kultūros ministrui, nei bibliotekos direktorei

Žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į Kultūros ministrą Simoną Kairį, Martyno Mažvydo bibliotekos generalinę direktorę Aušrinę Žilinskienę reikalaudami nutraukti šios bibliotekos darbuotojo garsaus žurnalisto Vidmanto Valiušaičio politinį persekiojimą.

Išplatintame pranešime skelbiama, kad naujai paskirta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė A. Žilinskienė siekia skubiai pašalinti V. Valiušaitį iš darbo naikindama jo (bibliotekos Informacijos politikos ir analitikos departamento vyriausiojo tyrėjo) pareigybę.

V. Valiušaitis yra gerai žinomas aktyvus žurnalistas, XX a. kovų už laisvę Lietuvoje tyrinėtojas, nagrinėjantis dabarčiai itin aktualias istorines temas. Jis nuolat skelbia mokslinius straipsnius, skaito paskaitas ir pranešimus Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje klausimais, yra išleidęs svarbias Lietuvos istorijai knygas „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama“, „Juozas Lukša-Daumantas žmonos Nijolės prisiminimuose ir amžininkų liudijimuose“ ir kitas,- skelbiama žmogaus teisių organizacijų pranešime. Jame neabejojama, jog politinės valdančiosios daugumos (visų pirma TS-LKD frakcijos Seime) pritarimu ir iniciatyva skubama vykdyti neužbaigtus Lietuvos istorinės atminties „valymo“ darbus.

Tai rodo ne tik buvusių KGB bendradarbių įslaptinimas 75 metams, bet ir naujausi faktai: atminimo lentų Jonui Noreikai ir Kaziui Škirpai naikinimas, kova prieš partizano Juozo Krikštaponio paminklą Ukmergėje, siekis, prisidengus tariamos pertvarkos vardu, iš esmės panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro galias, suteikiant valstybinėse įstaigose dirbantiems ir jų finansuojamiems istorikams galią keisti istorinių įvykių aiškinimą.

Kreipimosi į Kultūros ministrą ir M. Mažvydo bibliotekos direktorę autoriai teigia, kad šiandien vis labiau ryškėja istorinės atminties kovų laukas, kuriame vėl atgimsta sovietinis, o dabar Kremliaus ideologų aktyviai formuojamas istorinis Lietuvos laisvės kovų vertinimas, esą Lietuvoje nebuvo jokio laisvės sukilimo ir laisvės kovų išsivadavimo judėjimo, esą mūsų šalis savanoriškai laisva valia įstojo į SSSR, o visi 1941 m. birželio sukilimo ir rezistencinio judėjimo dalyviai bei Lietuvos pokario partizanai buvo naciai ir žydšaudžiai.

Vidmantas Valiušaitis

Žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad kompetentinga V. Valiušaičio veikla tapo kliūtimi kremliaus mūsų visuomenei primetamam istorinių įvykių vertinimui ir dėl jis to tapo nepageidaujamas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Jie primena Kultūros ministrui ir minėtos bibliotekos generalinei direktorei, kad istorinės aplinkybės nuolatos keičiasi. Jos nelaiduoja vadovaujančių pareigų nei ministrui, nei minėtai direktorei A. Žilinskienei, bet leidžia vertinti jų politinius bandymus susidoroti su sąžiningais Lietuvos laisvės kovų tyrinėtojais ir kitaminčiais.

Šiuo metu yra rengiama III knygą „Lietuva ir žmogaus teisės“ (išleistos I ir II knygos), kurioje svarbi dalis skiriama dabartiniams politikams, valdžios pareigūnams ir visuomenės veikėjams, pasižymintiems prokremliška ir antilietuviška politine bei visuomenine veikla, vertinama žmogaus teisių kontekste. Istorijos požiūriu nei ministrui, nei minėtai direktorei nėra prasminga sulaukti atitinkamo viešo įvertinimo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendime byloje Drėlingas prieš Lietuvą nustatė, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. Lietuvos gyventojai buvo naikinami turint tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografinei būklei ir Lietuvos išlikimui. Didelės lietuvių tautos grupės (partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir kitų) pasipriešinimas SSRS okupaciniam režimui turėjo esminę reikšmę saugant ir ginant lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę, ir visos lietuvių tautos išlikimą.

V. Valiušaitis neabejotinai savo veikla realizuoja istorinį teisingumą, kurį įtvirtino minėti teismų sprendimai. Jie yra skausmingi ne tik 1940 m. Lietuvą okupavusios SSRS teisių perėmėjai Rusijai, bet ir vietiniams to meto okupuotos Lietuvos kolaborantų palikuoniams, kurių yra daug šiuo metu Seimo valdančiojoje daugumoje. Pastarųjų tėvai arba artimieji, visų pirma tarnavę SSSR represinėse struktūrose, tiesiogiai dalyvavo lietuvių tautos demografinę būklę bloginusiame ir pavojų Lietuvos išlikimui kėlusiame šalies gyventojų naikinime, todėl ministrui ir direktorei siūloma ne tapatintis su jais ir susilaikyti nuo žurnalisto Valiušaičio politinio persekiojimo.

Kreipimąsi pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija (Romualdas Povilaitis), Lietuvos žmogaus teisių asociacija (Vytautas Budnikas), Piliečių gynybos paramos fondas (Stasys Kaušinis), Lietuvos kultūros kongreso garbės primininkas (Krescencijus Stoškus), Lietuvos Helsinkio grupė (Aurelija Kuzmaitė). Jis adresuotas Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungai ir šalies politinėms partijoms.

Visas kreipimosi tekstas ČIA.

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Nuovargio visuomenė

Ką tik skaičiau tekstą apie fantastišką, unikalų knygynėlį „Kolibris“. Jo šeimininkas (nesinori rašyti „savinininkas“) tikėjosi, kad knygų erdvė (Dieve, koks nuvalkiotas žodis) taps vieta susitikimams, pokalbiams, diskusijoms. Neįvyko tatai. Keistai liūdna. Kultūros žmonėms nereikalinga kultūros vieta. Ir tame straipsnyje – nuostabi įžvalga apie nuovargio visuomenę. Kuriai nebereikia.

Kodėl nebereikia? Mes pavargome. Nuo nuolatinio foninio triukšmo. Nuo niekam nereikalingų, bet nesibaigiančių foninių motyvacinių kalbų. Būk savo kibiro dydžio pelkėje geriausia, labiausiai matoma, garsiausiai kvarkiančia varle. Lipk per kitų galvas. Kad galėtum: nusipirkti vardinę šmutkę, naujesnį rūdžių kibirą, išvykti atostogauti, per savaitę bandydamas atstatyti tai, ką gadinai metų metus. Bėk kaip asilas, tiesdamas snukį į ant virvutės parištą morką: kuo labiau stengiesi, tuo labiau visuomenės apdovanojimas, toji sąlyginė morka, tolsta. Ir tik beįpusėjus gyvenimą ateina suvokimas: nebėra noro ir gaila laiko kažkam kažką įrodinėti.

Imu suprasti ir tuos inteligentus, kurių laukė knygynėlio šeimininkas. Kurie neatėjo. Jie pavargo. Nuo didelio proto ir mažų algų. Nuo nuolatinio skendimo projektų projekčiukų pasaulyje. Kur, jau atrodo, tuoj pasieksi kojomis dugną, o nė velnio. Kur tik ką praėjo n-tasis ir ateina n+1-asis paraiškų teikimo laikas. Ir vėl galvoja, ką čia tokio superpuper iš mėšlo ir pagalių (taip vadinamo „finansavimo“) nulipdyti, kad įstaigos neuždarytų. Rašytojai, poetai, filosofai seniai nebesėdi po šakom akacijos baltos. Ir rašo jie seniai nebe knygas, o projekčiukus. Todėl projekčiukų daugėja, o knygos dulka niekam nereikalingos.

Žmogus nebeturi laiko skaityti. Devynioliką metų laksčiau be poilsio pildydama laikraščių puslapius. Kaip ir kolegos, rašydama straipsnius, kurie, kaip tikėjomės, apvers pasaulį. Neapvertėm. Ir iki mūsų buvo, ir po mūsų bus, kaip sakoma, kaip danguj, taip ir ant žemės. Štai prieš Naujuosius kunkuliavo Nacionalinio stadiono skandalas, dabar contribee. Ir ką: pinigai vaikšto pas naujus/senus savininkus, o visuomenei… Sakykim tiesiai šviesiai – px. O kai px, tai joks darbas nebetenka prasmės. Nei filosofo, nei rašytojo, nei žurnalisto.

Istorija, filosofija ir literatūra yra kertiniai visuomeninės minties matmenys. Jie nėra tik praeities ar dabarties pažinimo instrumentai. Istorija dėl istorijos, praeities ir dabarties blusinėjimas dėl blusinėjimo, mąstymas dėl mąstymo ir rašymas „į stalčių“ yra absoliučiai bevertis laiko gaišimas. Prasmę šie veiksmai įgyja tik tuomet, kai ima veikti ateitį. Knyga visada projektuoja ateitį, kalbėdama apie idėjas, naujoves. Juk taip pažįstamas posakis: „pralenkė savo laiką“.

Cenzūrą pakeitė dar efektyvesnė proto ir minties naikinimo priemonė: savicenzūra.

Kad mintis taptų kūnu, reikalingas eteris. Jis yra vieta. Diskusijoms. Knygynas, biblioteka, kaip knygų ir, svarbiausia, minčių erdvė. Žiniasklaidos puslapiai, kaip diskusijos ir atsakomojo ryšio vieta. O dabar… Perfrazuojant vieną taiklią epigramą: turime ir laisvę, ir sienas, ir dažų, tik nebeturime ką pasakyti. Cenzūrą pakeitė dar efektyvesnė proto ir minties naikinimo priemonė: savicenzūra. Kam deginti knygas, sodinti į kalėjimą rašytojus, filosofus, dvasininkus? Užtenka vieną kitą užlodyti, užpjudyti. Apkrauti kasdieniais beverčiais ir beprasmiais darbais. Kad jėgų nebeturėtų galvai pakelti. Kad nosimi artų purvyną, o ne dangų. Tada tylės. Patys. Toliau kovodami už duoną su sviesto pėdsakais, rašys ne knygas, o beverčius, vienadienius projekčiukus. Konkuruos su kitais tokiais pat badadvėsiais dėl tokių pat beviltiškų projekčiukų.

Pastebėkite, ko nebėra viešojoje erdvėje: diskusijos. Visuomenės mintis mirė ne užčiaupta cenzūros. Ji mirė iš nuobodulio ir beviltybės. Diskusija rodo visuomenės sveikatą. Gebėjimą kelti strateginius tikslus, tartis ir ginčytis dėl jų pakeitė šimtai smulkių skandalų skandalėlių. Žiniasklaida tapo feisbuko perrašinėtoja. Anksčiau dar bent vargindavomės skambinti, žmones klausti. Dabar jaunesni kolegos tiesiog perrašo feisbuko postus. Vis dar nesuprantu, kam tai reikalinga. Feisbuką daugelis turim, ir skaityti mokame. Naujienų portalai, laikraščiai atrodo pilni straipsnių. Žiniasklaida bando išgyventi siūlydama prenumeratas. Tik jiems bus tas originalus turinys. Ir kas iš to… Pasakysiu atvirai, nuovargio visuomenė nebeturi laiko ir noro skaityti tą originalų turinį. Nes jo neperskaičius niekas pasaulyje nepasikeičia: saulė tebešviečia, valdžia tebesukčiauja ir tebemulkina, o žmonės arba pjaunasi, arba poruojasi, arba skiriasi. Va ir visos filosofijos.

Viešosios erdvės nučiulpimo esminis ženklas – išnykę komentarai po straipsniais. Taip neva mokė liaudį atsakomybės, o redakcijos nusimetė riziką dėl to, kad kažkas prirašinės į tolerancijos rėmus netinkančių komentarų. Išjungėme juos ir patapome… teisingi, geri, balti ir pūkuoti? Ar tik nepasitenkinimas nebuvo užkastas po kilimu, kaip katės ne vietoje padaryta nuodėmė? Ir miglotai jaučiame, kad kambaryje smirdi. Bet išoriškai viskas gi gerai? Išorinių nuodėmės ženklų nesimato. O kvapas – dalykas subjektyvus. Ypač visuomenei, kuri tikrovę pažįsta ne galvodama savo galva, kliaudamasi savo protu, o vertindama pagal įvairių institucijų pažymas su penkiais štempeliais arba visuomenės apklausas. Ir tai ne visuomet: neseniai turėjome atvejį, kai buvo užlodytas dvasininkas, pacitavęs apklausą, kuri kažkaip keistai ėmė ir nesukoreliavo su vyriausybės ir valdančiosios partijos patvirtintu realybės modeliu. Nepasitikėkite savo juslėmis ir protu, kurios mūsų rūšiai lėmė išgyvenimą milijonus metų trunkančioje kovoje už būvį. Tikėkite valdžios ir inpupluencerių paaiškinimais: jie žino geriau.

Žmogus pratinamas prie feisbukinio teksto. Ir daugiau trijų sakinių nebeskaityti. Ką reiškia trys sakiniai? Prisiminkite viduramžių metraščius. Nepaprastai svarbiems įvykiams buvo skiriama maždaug pusė puslapio. Tada iš skurdo ir vargo: pergamentas buvo brangus. Dabar jau tik iš gryno, niekuo nepramušamo nuovargio. Ne tingėjimo. Nuovargio. Išsekimo. Nuolatinės beprasmybės ir bejėgiškumo jausmo, skatinančio nusivilti ir užsidaryti savo namuose. Nebeliko tos antikinės demokratijos simbolio. Agoros. Liko tik trinkelizuotos ar gipsokartonizuotos „įveiklintosׅ“ erdvės. Dažniausiai tuščios.

Štai neseniai interneto erdvėse radau tekstą, kodėl žmonės nebeskaito klasikos. Klasika: tai ne sovietinių rašytojų niekam be jų pačių neįdomūs kūriniai. Klasika – tai senieji šedevrai. Kuriuos mintinai citavo ištisos kartos. O dabar – viskas, nebeįdomu. Nebesugeba, nebenori. Trys sakiniai. Feisbuko paveikslėlių ir ikonėlių karta. Patogi karta. Vietoj literatūros mokykloje skaičiusi kritikų straipsnius. Valstybiniuose egzaminuose pagal nurodytas formas teisingai atpasakoję svetimas mintis. Istoriją pasimokę tekstukais: ar tik ne Vytautas laimėjo Žalgirio mūšį (taip-ne). Jie niekada negalvojo. Užtat masiškai neišlaikė matematikos. Nes ten neišzubrysi ir pagal schemą neparašysi. Ten galvot reikia. O galvoja už juos kiti. Iš pradžių mokytojai, literatūros kritikai, po to politikai, inpupluenceriai.

Todėl visuomenė galvojimo, ir kaip jo išraiškos, diskusijų ir nepasigenda. Jie pavargę. Nuo išgyvenimo. Nuo milžiniškų nereikalingos informacijos srautų. Nuo kasdien kalamos bejėgystės, to pranašės Kasandros prakeiksmo: matai, kad blogai, o nieko negali padaryti. Gerulių visuomenėje esi visiems blogas. Bandai. Kalbi. Rašai. Tik kas iš to…

Baisiausias to ženklas: žmogus nustoja tikėti, norėti ir svajoti. Mūsų karta prieš gerus dvidešimt metų dar tikėjo, kad žmonės kada nors nuskris į žvaigždes. Mokyklinių priešpiečių ar stipendijų pinigus taupėme. „Žiedų valdovui“, Pasaulinės fantastikos aukso fondo knygoms. Mes dar svajojome, skaitydami rankose byrančių knygų puslapius. Svaigome. Ne nuo žolės, kaip dabar. Nuo Pelanoro laukuose lekiančių rohirimų jėgos ir didybės. Nuo „Fondo“ ir jo socioistorijos: nuo Salvoro Hardino išradingumo, nuo Belo Rioso istorijos tragizmo. Nuo „Prieše mano“ ar „Gėlės Aldžernonuiׅ“ šviesaus liūdesio. Ašaros byrėjo nuo kerinčio „Quo vadis“ grožio. Dar ir dabar mūsų karta tebesakome: „rankraščiai nedega“. Bet šiandien mano bendraamžiai jau išparduoda tas knygas. Tas jaunystės svajones po eurą ar du. Visiems kitiems tai negirdėti vardai ir pavadinimai. Jūs neįsivaizduojat, kiek siūloma pirkti knygų. Ištisos bibliotekos. Ir niekam nebereikia.

Vietoj žvaigždžių pasaulis mums davė sielos naktį. Infantilių, niekada nesuaugsiančių vaikų dejones, apie savijautas… Apie įsižeidimus ir nuoskaudas. Apie savikančios ir savigailos pragarą. Apie nučiulptą visuomeninę erdvę, kur baisu ir žodį pasakyti, kad neateitų valdžios cenzorius dėl neapykantos kalbos. Kur žmogų žeidžia viskas: nuo lyties iki pavardės. Vienintelis būdas nieko neįžeisti: tapti skaičiukų, asmens kodų visuomene. Ja ir tampame. Sterilūs. Be pykčio, neapykantos. Ir be meilės. Nes mylėti reiškia atsiverti, svajoti, tikėti.

Mes to nebegalime. Nes mūsų sielų veidrodžiai – knygos miršta. Bunkame. Užsidarome. Nuolatiniame triukšme nebegebame suvokti, pajausti tylos. Su ja – išgirsti Kūrėjo balsą. Ir patiems kurti. Priimti bendrystę su kitais kūrėjais. Svajoti, mąstyti. Vietoj to skroliname. Beverčius niekus. Filmukus apie Gučiketo ir Tifani (katinas ir katė) humanizuotus santykius. Vaikiškais balseliais suaugusių žmonių įgarsintus dviejų gyvūnėlių santykius apie, pardon, pūkuotas subines, miausytę ir modernią besivartančią bei savo turinį sijojančią katės dėželę. Patys nejusdami, kaip tų dėželių turinys pildo mūsų smegenis. Tokiu pat turiniu pildo smegeninę ir gausa renginių: šikiojimo projektais-projekčiukais rezultatų. O naudos?

Katės dėželės formos smegeninės naudingos. Primityvi, lytinių organų problemomis užsižaidusi visuomenė tikrovės nebemato. Pervargę smegenys reikalauja vis naujų dirgiklių. Naujų kačiukų kasinėjančių dėželes. Naujų trijų sakinių. Apie nieką. Besikeičiančių paveiksliukų ir žinių, kurių seniai nebeįsimenam. Feisbuko postų, atvirų iki kūno ir sielos nuogumo, ir tuo pačiu niekam neįdomių, paskęstančių nesiliaujančiame verbalinės ir rašytinės diarėjos sraute.

O knygos reikalauja tylos. Reikalauja laiko… Jų nebereikia deginti. Jos sudegė. Mūsų sielose. Kai tapo nebereikalingos. Ir žvaigždžių nebereikia. Reikia tik duonos ir primityvių žaidimų. Kovų smėlio dėžėse dėl niekinių problemų. Nes tikrųjų pripažinti nuvargusi visuomenė nebenori. O tie, kuriuos ji išsirinko valdyti, dėl bukumo, elementaraus nemąstymo ir idėjų stokos, nei tų problemų mato, nei sugeba jas spręsti. Taip ir gyvename suaugusių vaikų darželyje „Neviltėlė“… Su filmukais apie sužmogintus katiniukus.

Tekstai Kontekstai

Almantas Stankūnas. Kam Turto bankui reikalingi visureigiai? (Atnaujinta)

Almantas Stankūnas

Kodėl Turto bankui būtina nuomoti net 16 padidinto pravažumo automobilių Kia Sportage ir Opel Crossland ir kaip tai dera su banko tituliniame tinklapio puslapyje išdidžiai skelbiamu šūkiu apie efektyvų turto valdymą?

Valstybinį turtą prižiūri, eksploatuoja konkursų būdu atrinktos įmonės. Todėl turto banko darbuotojai didžiąją laiko dalį praleidžia biure. Tiesa tokių, kaip dėsto banko vadovas, tėra tik apie 60%, o likę dirba nuotoliniu būdu iš namų.

Maža to, neseniai Turto bankas įdiegė DI valdomą sistemą pastatų priežiūrai, todėl dar daugiau darbų galima atlikti nevažiuojant į objektą.

Tada belieka viena versija – duodant tokius automobilius su kuriais puikiai galima keliauti po gamtą, mokami neoficialūs priedai darbuotojams.

Valstybė visada turės nekilnojamo turto ir jį reikės valdyti. Tačiau kaip užtikrinti, kad valdymo kaštai būtų pagrįsti, kad nebūtų piktnaudžiaujama taškant mokesčių mokėtojų lėšas nereikalingiems dalykams?

Kitas, dar svarbesnis klausimas yra, ar Turto bankas tinkamai vykdo pirkimo ir pardavimo aukcionus ar tuose aukcionuose naudos negauna valdančiosioms partijoms artimi verslininkai?

Ir čia labai atliepia STT pranešimas: „STT, atlikusi valstybei ir savivaldybei priklausančio turto pardavimo elektroniniuose aukcionuose teisinio reglamentavimo antikorupcinį vertinimą, nustatė, kad apie 44 proc. įvykusių organizuotų valstybės ir savivaldybių nekilnojamojo turto elektroninių aukcionų nekonkuruojama, juose valstybei ir savivaldybėms priklausantis turtas parduodamas už pradinę kainą dalyvaujant vieninteliam dalyviui. Nustatyti atvejai, kai valstybės ir savivaldybės nekilnojamojo turto elektroniniuose aukcionuose laimima galimai neskaidriai (vieninteliai aukciono dalyviai ir laimėtojai susiję su aukcioną organizuojančios įstaigos darbuotojais ir pan.)“.

Į visus klausimus bus galima atsakyti tik kai nušalinsime nuo valstybės valdymo politines partijas, kurios rūpinasi pirmiausia ne Lietuvos reikalais, bet tų partijų pagrindinių asmenų interesais.

Nepakaks pakeisti partijų, kurios jau įsivėlė į nešvarius reikalus ir yra pažeidžiamos dėl slepiamos kompromituojančios medžiagos, lyderius.

Valstybinių įstaigų tarnautojai paralyžiuoti – tenka nugirsti istorijų, kai yra atleidžiami sąžiningi žmonės, o kiti, kurie nenori įsivelti į nešvarius reikalus, ieško darbo kitur. Gali būti atakuojami ir šeimos nariai. Tvyro baimės atmosfera, kuri užčiaupia žmones.

Tik politikai, kurie dirba pirmoje eilėje Lietuvai ir nesivaiko greitos sėkmės, darydami kompromisus su sąžine ir deklaruojamomis vertybėmis bei programiniais siekiais, gali pradėti keisti situaciją iš esmės.

Būtinas naujas Lietuvos Atgimimo Sąjūdis. Viliuosi, kad tokį Sąjūdį gali įkvėpti Nacionalinis susivienijimas.

Turbūt politinė reklama.

Nuoroda į informaciją apie Turto banko automobilius ČIA.

Turto bankas pastatų valdymui pasitelks dirbtinį intelektą ČIA

Nuoroda į STT pranešimą apie galimą korupciją parduodant valstybės ir savivaldybių turtą ČIA

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai septintoji (rugpjūčio 18) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos dronais smūgiavo rusijos degalų gamyklai Kavkaz, kuri yra šalia Rostov prie Dono. Panašu, naktį ir ryte buvo bent porą kartų sėkmingai atakuota, objekte fiksuojami mažiausiai du gaisro židiniai.

Agresorius naktį atakavo Ukrainos užnugarį balistinėmis, sparnuotosiomis raketomis bei Shahed dronais. Iš trijų balistinių raketų buvo numuštos abi š. korėjos gamybos KN23, o Iskander deja praėjo. Taip pat, numuštos trys kol kas nenustatyto tipo sparnuotosios raketos, tačiau dvi Kh59 raketos irgi prasmuko pro Ukrainos pajėgų oro gynybą. Su dronais problemų nebuvo, ukrainiečiai numušė visus 8 Shahedus.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursk kryptis.

Į operacijos rajoną iš Kharkiv krypties permesta prie Vuhledar jau utilizaciją patyrusi, rusų 155-oji jūrų pėstininkų brigada. Tik atvyko ir jau spėjo „pasižymėti“ – ukrainiečiui karo belaisviui nupjovė galvą. Neatmestina, kad tarp į nelaisvę paimtų rusų, šios brigados karių nepamatysime.

Ukrainiečių kairysis flangas. Rusų padėtis šiame flange vis labiau komplikuojasi. Ukrainos vienetams sunaikinus jau antrą tiltą per Seym upę, vis aiškiau tampa matomas jų sumanymas įsitvirtinti palei Seym upę. Rusai yra priversti atsitraukti nuo Tetkino gyvenvietės į šiaurės vakarus, fiksuojami dideli gaisrai Glushkovo pietuose (ar čia vyksta mūšis sunku pasakyti). Kautynės Korenevo rytiniame pakraštyje ir flanguose tęsiasi. Galimybių rusams atsitraukti yra, tačiau sparčiai ir dideliais kiekiais į Glushkovo apylinkes permesti rimtas pajėgas jiems jau gali būti komplikuota.

Centras. Be pakitimų.

Ukrainiečių dešinysis flangas. Čia Ukrainos gynėjų operacijų intensyvumas nukrito, bet vis dar fiksuojamos Ukrainos pajėgų lokalios atakos Belitsa gyvenvietės link.

Kharkiv kryptis.

Lyptsi ir Vovchansk sektoriuose tęsiasi lokalūs susidūrimai, pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota.

Luhansk kryptis.

Kupjansk. Okupantai įsitvirtina pleište prie Pishchane, atakuoja visoje kontaktinėje linijoje. Tikėtina, kad artimiausiu metu agresorius su nauja jėga atnaujins puolimą ir pabandys išvystyti sėkmę.

Lyman. Ukrainos pajėgos neužleidžia pozicijų šiauriniame flange. Nesėkmių Kursk kryptyje fone, rusai bando savo visuomenei parduoti senas naujienas už naujas. Teigdami, neva prie Makiivka jiems pavyko nustumti ukrainiečius į kitą Zherebec upės krantą, nors ši situacija yra gal poros mėnesių senumo. Taip pat, tęsiasi lokalūs susidūrimai kituose ruožuose.

Syversk. Be pakitimų.

Doneck kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste agresorius bando prasiveržti šiauriniame flange, tačiau nesėkmingai. Ukrainos vienetai kol kas laiko pozicijas.

Toretsk ruožas. Tęsiasi mūšiai Toretsk gyvenvietės rytiniame pakraštyje bei Niu Jork, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Okupantai ir toliau kuria sąlygas tolimesnėms savo operacijoms Pokrovsk link. Agresorius nuo Zhelane pasistūmėjo į pietvakarius ir užėmė Mykolaivka gyvenvietę, pasiekdamas kelią Karlivka – Pokrovsk. Taip pat, nuo Zhelane rusai sėkmingai pajudėjo šiek tiek į pietus. Tikėtina, kad rytiniame Vovcha upės krante buvusios Ukrainos pajėgos sugebėjo atsitraukti, nes visas šis ruožas dabar yra įvardijamas kaip no mans land.

Centras. Be pakitimų.

Pietų flangas. Po ilgų ir kruvinų bandymų, rusams pavyko prie Vodiane kirsti kelią Vuhledar – Konstyantinivka. Nors placdarmas nedidelis, tačiau rusai ne kartą jau įrodė, kad geba juos išplėsti.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be esminių pakitimų.