Šią vasarą buvo net keli garsesni ar tylesni žodžio laisvės varžymo skandalai Lietuvoje. Nepagrįstai tyliai praėjo dar nesibaigęs profesorės Birutės Obelenienės persekiojimas už neva netinkamas paskaitas mokytojams apie lytiškumą (prie šios istorijos dar teks grįžti). Garsiau nuskambėjo kunigo Doveikos žodžiai, kad dauguma žmonių Lietuvoje bijo išsakyti savo nuomonę ir sekęs jo puolimas, geriausiai įrodęs, kad tikrai yra, ko bijoti.
Gal garsiausiai visgi nuskambėjo psichiatro, iki ką tik vienu iškiliausių savo profesijos atstovų Lietuvoje laikyto, o dabar kontraversišku mėginamo paversti profesoriaus Alekseičiko atvejis. Jis akademiniame interviu pasakė, kad sovietmečiu gynė žmones, norinčius atsikratyti homoseksualumo. Dabar už tai yra svarstomas darbovietės komisijose, o su juo susidoroti sugalvota subtiliai – panaikinant padalinį, kuriam jis vadovauja. Tada ir nepatogiu tapusio vadovo nebereikės.
Visuotinai pritaikius principą, kad žmonės gali darbe nukentėti už savo išsakytas mintis, labai greitai turėsime baimės ir nelaisvės visuomenę.
Yra nepaprastai svarbu, kad kiekviena laisva visuomenė išsaugotų paprastą principą: žmogaus vertinimui jo darbo vietoje įtakos gali turėti tik jo darbo rezultatai, o ne jo užklasinė veikla, įvaizdis visuomenėje, pasisakymai ir t. t. Tam yra išimčių – profesijų, kur reputacija ir įvaizdis ir yra tavo pagrindinė savybė tavo darbe, tačiau tai ir yra išimtys. Visuotinai pritaikius principą, kad žmonės gali darbe nukentėti už savo išsakytas mintis, labai greitai turėsime baimės ir nelaisvės visuomenę. Tik galėdamas laisvai reikšti mintis žmogus gali būti piliečiu ir tuo būdu iš tiesų laisvas. Be žodžio laisvės nėra jokios kitos laisvės. Visuomenė, kuri baudžia už nuomonę, neabejotinai serga ir psichiatrai jai nepadės.
Lietuvoje kol kas dar galima kalbėti, nors – kaip bandau atkreipti dėmesį – daugėja atvejų, kai tai ribojama, bauginama ir baudžiama. Štai aš kalbu. Bent viena televizija, TV3, tikrai reguliariai drįsta žiniose kelti tokius nepatogius klausimus ir cenzūros savo eteryje neįveda. Dalinuosi šeštadienio žinių nuoroda, kur cituojamas ir aš. Žodžio laisve reikia naudotis, tą darant jos daugėja, o ne mažėja.
O norintiems suprasti daugiau rekomenduoju dvi knygas – Beno Shapiro „Autoritarinis momentas“ apie demokratinėse šalyse plintančią ideologinę cenzūrą ir Roberto Reilly „Kaip gėjai tampa norma“, kur išsamiai ir su šaltiniais aprašyta, kaip XX amžiuje keitėsi homoseksualumo medicininis ir teisinis statusas. Mažai žinomi, nors gerai dokumentuoti faktai, labai verti susipažinti platesniam akiračiui.
Ar dar nežinojote, kad, taip vadinami, valdantieji irgi yra nematoma ranka valdomi, jiems nežinant ar žinant. Jie irgi dreba iš baimės. Bet ateis diena ir dar šioje žemėje atsiims, ką ant savo aptukusios galvos susikrovė. Jie vis galvoja, kad euriukų krūva juos apsaugo nuo visko. Ar tikrai? O kodėl Gabriukas dėjo į kojas kaip tikras kiškis? IŠ BAIMĖS! Taigi ir jis bijo. Ir vieną dieną jam vis vien reikės parodyti savo kreivą snapą, „atostogos” juk visada baigiasi. Kas šiandien norėtų būti jo vietoje? Juk jis gula ir kelia su baime ir mintimi, kaip čia dar patvarkius tą buką lietuvių tautą? O kur paprastas gyvenimo džiaugsmas? Brangieji, jie jo nepažįsta, nes su tokiu geru dėdule niekada ir nebuvo susitikę- nė vienas iš, taip vadinamų, valdančiųjų.
Tai ir galvokime, ką rinksime, kol dar laikas, jeigu galvelėj yra kiek smegenų. Bet jeigu ten tik košė, ir rinksite tuos pačius vagis, pasiruoškite drebėti, nes jie prijungs tokią elektros srovę, kad užmiršite ir savo vaiko vardą.
Kalbant apie Gabriuką, manau, kad jis iš savo šaltinių jau žino, kad euras smarkiai smuks, ir dėl to pirko nekilnojamo turto, kad taip daugiau turto išsaugotų.
Atkreipkite dėmesį, kad tose šalyse, kur valdo „liberalai“, suvaržymai yra didžiausi; visi tie liberalkosmonautai (ir jų analogai kitose šalyse) labiausiai mėgsta prievartą. O ten, kur valdo „kraštutiniai dešinieji nacionalistiniai radikalpopulistai“, suvaržymų yra mažiausia; va šitie mėgsta laisvę.
Panašiai kaip ir demokratijos mažiausia yra tose šalyse, kurių pavadinimuose yra žodžiai „demokratinė respublika“. O jei ta „demokratinė respublika“ dar ir „liaudies“, tai liaudis ten visiškai užguita.
Pritariu Tamstai 🙁