2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 2

Adv. Povilas Žumbakis. Kad suprastume: Lietuvos partizanai, kovoję su rusais, kovojo prieš amerikiečius, nes rusai buvo JAV sąjungininkai prieš nacistinę Vokietiją…

Redakcija
-
1
Adv. Povilas Žumbakis. Kad suprastume: Lietuvos partizanai, kovoję su rusais, kovojo prieš amerikiečius, nes rusai buvo JAV sąjungininkai prieš nacistinę Vokietiją…
Adv. Povilas Žumbakis

Tęsiame žymaus JAV advokato POVILO ŽUMBAKIO  diskusijų ištraukas dėl persekiojamų Lietuvos laisvės gynėjų.

 I dalis ČIA, II dalis ČIA.

P. Žumbakis: Kalbant apie amerikiečius, reikia prisiminti, kad jie nevertina istorijos, net ir savosios. Jie neturi supratimo apie Europos istoriją. Dėl to svarbu, kaip amerikiečiams pristatomas Antrasis pasaulinis karas, t. y. holokausto blogis – todėl per Antrąjį pasaulinį karą buvo tik viena blogio jėga, t. y. Naciai.

Tada, supaprastintai žvelgiant, amerikiečiai mokomi, jog visi, kurie kovojo prieš amerikiečius, o amerikiečiai kovojo su naciais, iš tikrųjų palikė nacizmą. Taigi Lietuvos partizanai arba kovojantys su rusais rusai buvo JAV sąjungininkai prieš nacistinę Vokietiją, todėl Lietuvos partizanai buvo pronacistiniai. Tai viskas, ką jiems reikia žinoti.

Šiandieninis vidutinis amerikietis net nežino, kas buvo Antrojo pasaulinio karo kovotojai. Paklausti gatvėje jie nežino, kas kovojo jų pačių pilietiniame kare. Šis istorijos neišmanymas Jungtinėse Valstijose yra visuotinis. Tai padeda Putinui diplomatiškai bendrauti su amerikiečiais, kurie yra pakankamai naivūs.

Tai turime visada prisiminti, kai pristatome Lietuvos klausimus Vakarams. Europiečiai šiek tiek geriau supranta, bet vis tiek yra ta pati problema, todėl turime suprasti europiečius ir amerikiečius, pristatydami savo požiūrį.

Tęsiamos diskusijos  su žiniasklaida

KLAUSIMAS (Globe and Mail): Ar manote, kad kai kurie iš tų, kurie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, deportuoti ar neteko pilietybės, yra nekalti? Vieni teigia, kad JAV Teisingumo departamento pateikti įrodymai yra labai tvirti, kiti – kad jie silpni ir paremti KGB sufabrikuota medžiaga. Ar teigiate, kad vien dėl to, jog šie žmonės kilę iš už geležinės uždangos esančių šalių, jie yra nekalti?

S. P. ŽUMBAKIS: Noriu pasakyti štai ką: kai OSI (Specialiųjų tyrimų tarnyba) JAV tiria 800 asmenų, iš kurių 750 yra kilę iš už geležinės uždangos esančių šalių, tai jau kelia susirūpinimą. Daug vokiečių verslininkų Jungtinėse Valstijose priklausė SS, tačiau jiems leidžiama čia gyventi. Tuo tarpu OSI dažnai taikosi į tuos, kurie net netiesiogiai buvo susiję su vokiečių struktūromis. Ir dažniausiai pirštu rodoma į Sovietų Sąjungą – tai kelia nerimą.
Sutinku su Davidu Matasu, kad visi karo nusikaltėliai turi būti teisiami. Tačiau dabar matome selektyvų persekiojimą. Kai kurios bylos pagrįstos, kitos – visiškai ne. Kai kurie žmonės teisiami ne dėl karo nusikaltimų, o dėl to, kad prieš keturis dešimtmečius migracijos dokumentuose neteisingai nurodė savo karo metų veiklą. Vienas žmogus buvo deportuotas nepateikus jokių įrodymų, kad jis dalyvavo karo nusikaltimuose. Jis buvo nubaustas vien dėl to, kad nepakankamai tiksliai nurodė savo veiklą per Antrąjį pasaulinį karą – techniškai teismas teisus, bet iš esmės tai – kaltė asociatyvi.

Geležinkelis į konclagerį Sibire

KLAUSIMAS (Toronto Star): Kodėl teikiate pirmenybę Kongreso ar parlamentiniam tyrimui, o ne teisminiam procesui?

S. P. ŽUMBAKIS: Kreipiausi į OSI, nes ši tarnyba veikia JAV vyriausybės vardu karo nusikaltimų klausimais. Tipiškas jos atsakymas yra toks: „Jūs turite forumą – teismą. Teisme galite įrodyti, kad dokumentai suklastoti, liudytojai nepatikimi. Jūs turite galimybę.“ Tačiau iš tikrųjų – neturite.

Pateiksiu pavyzdį: viena didžiausių JAV advokatų kontorų „Kirkland & Ellis“ ėmėsi ginti vieną kaltinamąjį pro bono – iš principo. Iki bylos pasiekimo teismą jau buvo išleista 755’000 JAV dolerių. Kiek žmonių galėtų sau tai leisti?

JAV tokios bylos yra civilinės – jose nėra teisės į prisiekusiuosius, paskirtą advokatą ar kompensaciją už bylinėjimosi išlaidas. Be to, negalime reikalauti informacijos iš Sovietų Sąjungos – pagrindinio OSI įrodymų šaltinio. Tai nėra sąžiningas procesas.

Tipinėje byloje OSI pateikia nuo 500 iki 2000 puslapių dokumentų. Vien jų analizė klastojimo požiūriu kainuoja apie 500’000 dolerių. Nei vienas kaltinamasis tiek neturi. OSI tvirtina, kad atsakovas turi galimybę gintis – bet jei neturi lėšų įrodyti, kad dokumentai suklastoti, laikoma, kad jie yra autentiški.

M. KUROPAS: Norėčiau paminėti Allaną Ryaną, buvusį OSI vadovą. Jo knygoje Quiet Neighbors („Ramūs kaimynai“) gausu perdėjimų ir iškraipymų. Štai ką jis rašo:

„1948 m. perkeltųjų asmenų įstatymas buvo įžūliai diskriminacinis. Jis buvo parengtas taip, kad būtų išvengta kuo daugiau koncentracijos stovyklas išgyvenusių asmenų ir būtų įleista kuo daugiau baltarusių, ukrainiečių ir etninių vokiečių (Volksdeutsche)“.

Tai skandalingas teiginys – jis leidžia suprasti, kad pagrindinis šio įstatymo tikslas buvo suteikti prieglobstį naciams. Kaip jau pažymėjo p. Zumbakis, jis išskyrė ukrainiečius ir baltarusius.

T. HUNCZAKAS: Norėčiau paminėti Franko Waluso atvejį – tai rodo, kaip lengvai gali būti padaryta klaida. Simonas Wiesenthalis jį apkaltino žydų žudymu. Į Čikagą atvyko Izraelio policijos iškviesti liudytojai. Žmogus buvo pripažintas kaltu. Visgi jis visada tvirtino esąs nacių tironijos auka.

Jo advokatas nuvyko į Vokietiją ir rado dokumentų, įrodančių, kad tuo metu jis dirbo priverstinį darbą pas ūkininką. Šį kartą dokumentai išgelbėjo. Bet kas būtų buvę, jei jų nebūtų pavykę rasti?

Net ir šiuo atveju nekalto žmogaus reputacija buvo suniokota. Vienas Čikagos laikraštis rašė, kad Walusą reikėtų surišti ir išmesti į vandenyno vidurį. Jis neteko draugų ir kaimynų.

S. P. ŽUMBAKIS: Buvo akivaizdžių požymių, kad vyriausybė turėjo liudytojų sąrašą, kurių parodymai galėjo išteisinti Walusą. Dabar šis žmogus turi 200’000 dolerių skolą, o jo sveikata – sugriauta. Jo byla buvo plačiai aptarinėjama spaudoje. Visur jis buvo vadinamas ne lenkų imigrantu, o nacistu. Šis žmogus buvo visiškai sunaikintas dar prieš prasidedant teismo procesui.

KLAUSIMAS (Toronto Star): Bet ar tokia situacija nebūdinga ir parlamentinėms ar karališkosioms komisijoms? Pavyzdžiui, turėjome Grange’o karališkąją komisiją, kurioje žmonės neturėjo Kanados Įrodymų įstatymo suteikiamos apsaugos. Jie negalėjo duoti parodymų ir būti atleisti nuo kaltinimų. Neturėjo teisės į valstybės apmokamas advokato paslaugas. Tai jiems kainavo turtus, sugriovė reputaciją. O galiausiai pati komisija pasirodė neveiksminga – negalėjo nieko konkretaus nustatyti, todėl ir nieko neišteisino.

D. MATAS: Parlamentinės komisijos, kaip ir teismai, turi savo paskirtį. Komisija – tinkama pradžia, kai reikia atlikti sisteminį situacijos vertinimą. Kanadoje turime Descheneso komisiją – tokią, kokios, ko gero, mano pašnekovas pageidautų ir Jungtinėse Valstijose. Teismai yra tinkamiausia institucija nustatyti asmens kaltumą ar nekaltumą, todėl nei Grange’o, nei jokia kita komisija neturėtų to daryti.

Jungtinėse Valstijose nėra tokios teisinės pagalbos sistemos, kokia egzistuoja Kanadoje. Tiesa, ir čia teisinės pagalbos prieinamumas skiriasi tarp provincijų, ir tai gali sukelti problemų konkrečiose bylose. Vis dėlto neturėtume nuvertinti savo teisingumo sistemos. Siekiant išvengti selektyvaus baudžiamojo persekiojimo, turime siekti sistemingo ir nuoseklaus teisinio proceso – o ne visiško jo nebuvimo. Tikiu, kad Descheneso komisija, kaip ir Kanados vyriausybė, šiuo klausimu elgsis atsakingai ir nuosekliai.

M. YURKEVIČIUS: Norėčiau iškelti vieną klausimą dėl terminologijos: nėra prasminga vadinti Rytų Europos žmones „nacių“ karo nusikaltėliais, nes nacistinis režimas pats laikė juos „nežmonėmis“. Daugeliui jų nebuvo net leista įstoti į nacių partiją. Tai netikslus terminas, kurį dažnai vartoja spauda, ir jo reikėtų vengti.

Bus tęsinys

Nuo Vilniaus iki Venecijos su Mūza Rubackyte

Redakcija
-
1
Nuo Vilniaus iki Venecijos su Mūza Rubackyte
Mūza Rubackytė / Igorio Bitmano nuotr.

Vilniaus festivalio tradicija – pristatyti lietuvių atlikėjo rečitalį. Šiemet ją pratęs viena svarbiausių Lietuvos pianisčių ir muzikinės kultūros ambasadorių pasaulyje, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įkūrėja ir meno vadovė Mūza Rubackytė. Jos rengiama programa „Nuo Vilniaus iki Venecijos“ Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje skambės birželio 4 dieną. Į muzikinę kelionę lydės Leopoldo Godowskio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Ramintos Šerkšnytės ir Ferenco Liszto muzika.

Festivalio rečitalio programą M. Rubackytė grindžia vienais sėkmingiausių savo atlikimo meno pavyzdžių. Pirmiausia tai visą gyvenimą pianistę lydinti F. Liszto kūryba. Žurnalo „Fanfare“ (JAV) pavadinta „viena geriausių gyvųjų Liszto atlikėjų“, M. Rubackytė yra tarptautinių F. Liszto asociacijų (ILA) biuro narė, draugijos „LiSZtuania“ ir konkurso „Lisztofonija“ prezidentė, ilgametė tarptautinių F. Liszto pianistų konkursų žiuri narė. 2020 m. Vengrijos F. Liszto sąjunga 41-uoju Didžiuoju prizu įvertino M. Rubackytės kompaktinę plokštelę „De la valse á labime“ („Lyrinx“) kaip geriausią F. Liszto muzikos metų įrašą, o 2024 m. Vilniuje Vengrijos prezidentas pianistei Mūzai Rubackytei įteikė Vengrijos ordino „Už nuopelnus“ Riterio kryžių.

Vilniaus festivaliui pianistė pasirinko F. Liszto triptiką „Venecija ir Neapolis“ ir aukščiausia kompozitoriaus fortepijoninės kūrybos viršukalne laikomą Sonatą h-moll. M. Rubackytė šiuo F. Liszto šedevru susižavėjo dar paauglystėje – pirmą kartą Sonatą h-moll atliko būdama penkiolikos. Nuo to laiko šis kūrinys nuolatos yra pianistės repertuare, iki šiol menininkę žavėdamas savo gelme ir paslaptingumu.

Mūza Rubackytė / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pastaruosius kelerius metus M. Rubackytė pasaulyje skleidžia ir neseniai atrasto litvako L. Godowskio kūrybą. Jo Sonata e-moll (su Karolio Szymanowskio kūriniais), įrašyta kompaktinėje plokštelėje („Godowsky / Szymanowsky“, kompanija „Ligia“), pelnė svarbiausią tarptautinį prizą Prancūzijoje „Diapason d’Or“ bei autoritetingiausią publikos prizą „ffff Įvykis“ („Télérama“). Kanadiečių pianistas Marcas-Andre Hamelinas pirmąją L. Godowskio sonatos dalį Allegro non troppo, ma appassionato yra pavadinęs „didingiausia Godowskio lyrinio talento manifestacija“. Būtent šią įspūdingo ciklo dalį rečitaliui Vilniuje ir pasirinko M. Rubackytė.

Dar vienas ryškus pianistės repertuaro akcentas – M. K. Čiurlionio kūriniai ir jo sklaida pasaulyje. „Vaikystėje mane supo Čiurlionio muzika. Mama mokė fortepijono, jos mokiniai skambindavo Čiurlionio kūrinius. Pati esu M. K. Čiurlionio menų mokyklos alumnė, tad mane išties formavo Čiurlionio įtakos. Šio kompozitoriaus muzikos palikimas – stebinančiai eklektiškas, ypač jo vėlyvieji darbai. Čiurlionio vėlyvoji kūryba nutolo nuo tonalumo į gerokai eksperimentiškesnes teritorijas. Nepaprasta, kaip per tokį trumpą laiką jo muzikinė kelionė apėmė viską nuo klasikinės tradicijos iki modernizmo, o galiausiai to, ką galėtume apibūdinti kaip kosminę muziką“, – apie Čiurlionio kūrybą ir įtakas savo kūrybiniam keliui sako M. Rubackytė.

Dar 1993 m. pasirodęs pianistės įgrotas dvigubas albumas, išleistas prestižinėje „Marco Polo“ / „Naxos“ leidykloje, buvo pirmasis tokios reikšmės Čiurlionio muzikos pristatymas Vakaruose. Šis albumas iki šiol labai populiarus ir nuolat išleidžiamas pakartotinai. Be to, M. Rubackytės pastangomis tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas tapo tarptautinės WFMC nariu.

Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių proga pianistė rečitalyje Vilniuje atliks tiek iš ankstyvojo, tiek iš vėlyvojo kompozitoriaus kūrybinių periodų atklystančius jo preliudus d-moll (VL 239), d-moll (VL 294, „Ruduo“), f-moll (VL 197). Šalia jų nuskambės dar du ankstyvosios kompozitoriaus kūrybos pavyzdžiai – romantine ir kontempliacine nuotaika pažymėti Noktiurnai cis-moll (VL 183), fis-moll (VL 178).

Dabarties lietuvių muzikos štrichą fortepijono muzikos programoje brūkštelės R. Šerkšnytės „Pasakalija“. Kompozitorė prisipažįsta, kad „Pasakalija“ – vienas tų jos kūrinių, kurių nuotaika savaip artima Čiurlionio kūrybos dvasiai. Savo ruožtu pianistė M. Rubackytė įžvelgia „Pasakalijos“ sąšaukų ir su F. Liszto pjese „Funerailles“. Pernai rudenį šį kūrinį M. Rubackytė ne kartą atliko Lietuvos sezono Prancūzijoje koncertuose.

Vilniaus festivalio koncertas „Maestra Mūza Rubackytė. Nuo Vilniaus iki Venecijos“ vyks birželio 4 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visi festivalio koncertai skelbiami interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Festivalį rengia Lietuvos nacionalinė filharmonija ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remia Vilniaus miesto savivaldybė, Juozas ir Laima Magelinskai, „Artis Centrum Hotels“.

VF inf.

Česlovas Iškauskas. Ar mums reikia savojo Stalino?

Redakcija
-
9
Česlovas Iškauskas. Ar mums reikia savojo Stalino?

Apie Stalino kulto įsigalėjimą Ru­sijoje kalbame jau seniai. Ypač jo garbinimas pasireiškė 2019 metais, kai buvo pažymimos „plieninio“ 140-osios gimimo metinės. Buvo ištirta, kad jį teigiamai vertina apie 70 proc. rusų. Tuomet išsiaiškinta, jog per pastaruosius dešimt metų nuo 60 iki 45 proc. sumažėjo skaičius žmonių, manančių, kad Sta­lino epochos represijos buvo ne­pateisinamos.

Bareljefas „Žmonių padėka vadui“ / moskvichmag.ru nuotr.

Ar čia ne mūsų problema? Nesakykite. Lietuvoje taip pat atrasime ne vieną veikėją ir galbūt net sėdintį valdžios kėdėje, kuris palankiai vertina Stalino „nuopelnus“ karo metais ir tvirtina, jog Lietuvai reiktų tokios diktatoriškos rankos. Kaip sakoma, pirštais nerodysime. Iš tokių vienas kitas laižo padus Lukašenkai, iš Minsko pila pamazgas ant Lietuvos, ragina paduoti liokajaus ranką Maskvai arba tyliai svarsto, koks „tautų tėvas“ buvo ryžtingas, pokariu sudorojęs „buožių atplaišas“ ir kėlęs žemės ūkį amžino įšalo zonoje…

Šiandien apie tai rašau ne be pagrindo. Neseniai „Telegram“ kanalas „We Can Explain“ paskelbė, kad Stalino paminklų statymo tempas tapo rekordiniu nuo sovietų lyderio asmenybės kulto laikų. Šiais metais Rusijoje atsirado net septyni tokie paminklai, o dar vienas anksčiau. Pačioje Maskvos širdyje, 53 metrų gylyje įrengtoje metro stotyje „Taganskaja“, gegužės 15 d. atida­rytas Chruščiovo valdymo metu sunaikintas. Iš viso Rusijoje stovi 123 šio vado skulptūros, bareljefai, kompoziciniai pamink­lai. 90 proc. jų atsirado per 25-erius Putino valdymo metus.

Česlovas Iškauskas

Tiesa, kai kuriais atvejais gyventojai pasipriešina raginimui paminėti Staliną. Viename Baškirijos kaime žmonės balsavo prieš biusto pastatymą, bet jis vis tiek vietos valdžios buvo perkeltas į privačią teritoriją ir, matyt, laukia palankesnio meto.

O jis atėjo. Pagal 2012 m., likus porai metų iki faktiškos karo prieš Ukrainą pradžios, atliktus tyrimus, Stalinui pirmenybę atidavė 42 proc. apklaustųjų, Leninui ir Petrui I – 37, o Puškinui, kuris anksčiau buvo šovęs į lyderių poziciją, – 29, gi Putinui – vos 22 proc. Dabartinio Kremliaus šeimininko, kuris save lygino jei ne su Leninu ar Stalinu, tai su Petru I, populiarumas pakilo virš 85 proc. ir, ko gero, jau susilygino su Stalino.

Kas pasidarė ir kas dėl to kaltas? Nereikia toli ieškoti argumentų, jog apkaltintume Putiną ir jo aplinką. Bet juk už jo pradėtą karą ir keturis kartus padidintą karinį Rusijos biudžetą, dabar prilygstantį nebent Izraelio karinėms išlaidoms, balsuoja visa šalis. Anąkart pažiūrėjau TV reportažą iš Kursko. Septyni iš dešimties korespondentės kalbintų miestiečių, paklaustų, kaip jie vertina Stalino atminimo įamžinimą, atsakė tam pritariantys. Ir tik du žmonės nedrąsiai sudvejojo: „Gal nereikia…“

Gyventojai bijo? Neturi nuomonės? Mena Stalino piktadarybes? To mes nesužinosime: Putino komanda toje šalyje sunaikino bet kokią minties, žodžio ir veiksmų laisvę.

Vos Putinui atėjus į valdžią, Mask­voje pasirodė ženklų, kad Rusijai reikia ryžtingo lyderio. Dar 1996 m. reformatorių komanda pradėjo skiepyti suvokimą apie tai, jog reformos turi būti įvykdytos greitai, ryžtingai ir nepaisant kokių nors „atsilikusių“ visuomenės grupių ar neorganizuotos opozicijos pasipriešinimo.

„Labai svarbu, kad autoritarinių pokyčių modernizavimo idėja sklido ne tik iš konservatorių pusės, ji atėjo iš abiejų pusių. Tai yra šiuolaikinės vertikalaus manipulia­vimo visuomenės sąmone idėjos gulė ant gerai parengtos dirvos“, – 2019 m. „Levados“ centro, vėliau paskelbto „užsienio agentu“, apklausą komentavo jo vadovas Levas Gudkovas, kuris šių metų vasario 14 d. pats atsidūrė tokiame pat sąraše. Mitus apie Staliną jis yra pavadinęs Džiugafilija (iš jo prigimtinės Josifo Džiugašvilio pavardės).

Stalino dievinimas glaudžiai susijęs su Sovietų sąjungos ilgesiu, beje, dažnu ir Lietuvoje. Galiu tik pakartoti prieš 8 metus skelbto straipsnio ištrauką: „Šiandien vis dar nuskamba pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus, nesidairyti į okupacinį istorijos laikotarpį, ypač į vadinamą tarpukario „smetonmetį“, atsisakyti kompensacijų už sovietinio režimo padarytą žalą, santykius su Rusija megzti katino Leopoldo principu „vaikai, gyvenkime draugiškai“. Jie dažną lietuvį įspėja, kad gręžiojimasis į buvusią imperiją demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai“.

Šiaip jau nostalgija kam nors – dvasinė dimensija. Bet tie žodžiai ypač aktualūs šiandien, kai šalia Lietuvos stiprėja autoritariniai agresyvūs režimai, kai vienijasi brutalios jėgos, o atsvara joms – europinė vienybė ir susitelkimas – braška per visas siūles. Tuomet ir gimsta mintys bei idėjos, jog neva ir mums reikia „plieninės rankos“ kaip atsvaros.

silales-artojas.lt

Paaiškėjo Lenkijos prezidento rinkimų antrojo turo dalyviai

Redakcija
-
1
Paaiškėjo Lenkijos prezidento rinkimų antrojo turo dalyviai
Lenkija / Soc. tinklų nuotr.

Remiantis pirmadienio rytą paskelbtais galutiniais Lenkijos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatais, daugiausia balsų gavo liberalusis Varšuvos meras Rafalas Trzaskowskis (Rafalas Tšaskovskis) – 31,36 proc., o konservatyvių pažiūrų istorikas Karolis Nawrockis (Karolis Navrockis) liko antras su 29,54 proc. balsų.

Antrasis Lenkijos rinkimų turas vyks birželio 1 dieną. Jame susirungs du didžiausio rinkėjų palaikymo pirmajame ture sulaukę kandidatai: R. Trzaskowskis iš premjero Donaldo Tusko Pilietinės koalicijos (KO), didžiausios valdančiosios koalicijos jėgos, bei kadenciją baigiančio prezidento Andrzejaus Dudos (Andžejaus Dudos) ir pagrindinės dešiniojo sparno opozicinės partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) remiamas K. Nawrockis.

R. Trzaskowskis ir K. Nawrockis vėlų sekmadienį išėjo į gatves susitikti su rinkėjais. R. Trzaskowskis Kelcų gatvėse dalijo saldžias mielines bandeles, o K. Nawrockis Gdanske dalijo spurgas ir pozavo asmenukėms su rėmėjais.

R. Trzaskowskis, kuris 2020 metais kandidatavo ir nedidele persvara pralaimėjo dabartiniam prezidentui A. Dudai, šiemet buvo laikomas favoritu. Tačiau po sekmadienio balsavimo jis negali būti tikras dėl pergalės, nes atotrūkis tarp kandidatų yra itin nedidelis.

K. Nawrockis pareiškime žiniasklaidai pareiškė esąs „kupinas energijos ir entuziazmo kelyje į pergalę“ ir pridūrė, kad „tikriausiai visa Lenkija pamatė, kad Rafalas Trzaskowskis yra kandidatas, kuris nesusitvarko“.

Tuo metu R. Trzaskowskis pažadėjo kovoti iki galo.

„Bandysiu įtikinti jaunimą ir visus, kurie balsavo kitaip, kad verta balsuoti už normalią, o ne radikalią Lenkiją“, – sakė R. Trzaskowskis per spaudos konferenciją Skaržyske-Kamenoje.

Didelis palaikymas dešiniųjų kandidatams

Šių dviejų vyrų politinis likimas labai priklausys nuo rinkėjų, kurie pirmajame ture pasirinko kitus 11 kandidatų, o kaip jie balsuos, gali būti sunku nuspėti. Ekspertai įspėja, kad kai kurie lenkai, balsalapyje nematysiantys savo pasirinkto kandidato, gali visai nebalsuoti.

Rezultatai rodo, kad sekmadienį kas penktas rinkėjas pasirinko dešiniųjų kandidatus, kurių konservatyvi ir nacionalistinė pasaulėžiūra daug labiau atitinka K. Nawrockio pasaulėžiūrą.

Slawomiras Mentzenas (Slavomiras Mencenas) iš kitos dešiniųjų partijos „Konfederacija“ gavo 14,8 proc. balsų, o Grzegorzas Braunas (Gžegožas Braunas), kuris yra dar labiau dešinysis, – daugiau kaip 6 procentus.

D. Tusko koalicinės vyriausybės, kuriai priklauso kairiosios, centristinės ir liberaliosios partijos, partijų kandidatai kartu surinko apie 40 proc. balsų.

Rinkėjų aktyvumas sekmadienį siekė 67,31 procento.

Nors Lenkijos ministras pirmininkas ir parlamentas turi pagrindinius įgaliojimus vidaus politikos srityje, prezidentas irgi turi nemažai galių. Prezidentas yra ginkluotųjų pajėgų vadas, vaidina svarbų vaidmenį užsienio ir saugumo politikoje ir gali vetuoti teisės aktus.

Konservatyvusis kadenciją baigiantis prezidentas A. Duda per pastaruosius metus ne kartą pasinaudojo pastarąja galia, kad sutrukdytų D. Tusko darbotvarkei, pavyzdžiui, blokavo ambasadorių paskyrimus ir pasipriešino ginčytinų teismų ir žiniasklaidos reformų, įvestų PiS valdymo laikotarpiu atšaukimui.

laikmetis.lt

Norvegijos įstatymas: 25 mln. kronų baudos parduotuvėms, kurios atsisako priimti grynuosius pinigus

Redakcija
-
0
Norvegijos įstatymas: 25 mln. kronų baudos parduotuvėms, kurios atsisako priimti grynuosius pinigus

Seimas svarstys, ar nuo kitų metų didinti NPD iki 460 eurų

Dabartinė Švedijos vyriausybė kalbėjo, tyrė ir skelbė pareiškimus žiniasklaidoje apie galimybę vėl įvesti grynuosius pinigus kaip mokėjimo priemonę, tačiau nieko neįvyko. Tačiau Norvegijoje viskas atrodo kitaip.

Nuo gegužės 1 d. Norvegijos parduotuvėms, kurios atsisako priimti grynuosius pinigus, gali būti skirtos baudos iki 25 milijonų Norvegijos kronų, praneša šalies televizija TV2.

Naujasis Finansinių sutarčių įstatymas buvo priimtas 2024 m. spalio mėn., tačiau tik dabar vyriausybė išleido reglamentą su aiškiomis taisyklėmis dėl sankcijų.

Vyriausybės teigimu, baudos gali siekti keturis procentus metinės apyvartos arba ne daugiau kaip 25 milijonus kronų.

„Galimybė atsiskaityti grynaisiais pinigais užtikrina saugumą ir prieinamumą tiems, kurie neturi prieigos prie skaitmeninių mokėjimo būdų arba nėra įpratę jais naudotis. Tai taip pat svarbi visuomenės pasirengimo dalis“, – sako Norvegijos Socialdemokratų partijai priklausanti Vaikų ir šeimos reikalų ministrė Lenė Vogslid (Lene Vågslid), kuri yra šio įstatymo iniciatorė.

Už taisyklių laikymosi stebėseną atsakinga Vartotojų apsaugos agentūra. Parengtos gairės, skirtos paaiškinti, kada reikia priimti mokėjimus grynaisiais pinigais.

friatider.se

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 19) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt pirmoji (gegužės 19) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos atakavo Krymą. Rusai teigia numušę 26 ukrainiečių dronus, tačiau kaip įprasta – ne visus.

SBU surengė jūrinių ir oro atakos dronų operaciją Juodojoje jūroje. Dujų gavybos platformoje rusai buvo įsirengę radarą Neva bei sandėlius, ukrainiečiai šiuos taikinius sunaikino: https://t.me/SBUkr/14851.

Fiksuoti sprogimai Dzhankoi ir Krasnogvardeiske. Per juos abu eina svarbi geležinkelio linija, kuria juda karinė įranga ir pajėgos į Simferopolio bei Sevastopolio miestus. Dzhankoi apskritai yra kritiškai svarbus logistinis mazgas okupantams, kuriame paskirstoma ginkluotė, įranga ir pajėgos.

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo su 112 dronų Shahed ir dronais-masalais. Ukrainos pajėgos teigia numušusios 41 droną, o 35 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Dieną Ukrainos oro pajėgos perspėjo, kad į Sumy skrido „greitas taikinys“. Dažniausiai ukrainiečiai taip įvardina balistines raketas. Taip pat, rusai Ukrainos teritoriją atakavo dronais, KAB’ais ir aviacinėmis raketomis.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi mūšiai įprastuose ruožuose, pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota.

Kharkivo kryptis.

Agresorius rengė lokalias atakas Vovchansko sektoriuje. Nepatvirtintais duomenimis čia ukrainiečiai prarado keletą pozicijų, padėtis nėra aiški.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Ukrainos gynėjai neleidžia okupantams prasiveržti link Torske, sunkūs mūšiai vyksta Yampolivka. Taip pat, agresoriui nepavyksta išplėsti savo pozicijų vakariniame Zherebeco upės krante, tęsiasi sunkios kautynės.

Syversk. Be pakitimų.

Donetsko kryptis.

Konstyantynivka.

Agresorius bando griauti Ukrainos pajėgų logistiką ir trikdyti užnugarį. Toliau dronais ir aviacija atakuojami keliai link Kramatorsko. Negana to, rusų aviacija smūgiavo Kontyantynivka, miestas dalinai kuriam laikui buvo likęs be elektros.

Vakariniame Toretsk flange toliau karšta. Rusai bando vystyti sėkmę Malynivka – Novoolenivka – Oleksandropil ruože, taip susikuriant sąlygas tolimesnėms operacijoms Pokrovsk bei Konstyantynivka link. Deja, agresoriui pavyko pralaužti Ukrainos vienetų gynybą Malynivka – Novoolenivka ruože ir pasistūmėti keliu link Popiv Yar. Tokiu būdu, pildosi blogiausias prognozuotas PVEV – rusai išeina čia esančioms ukrainiečių pozicijoms kalvose į flangą ir užnugarį.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Okupantų pastangos rytiniame flange pasinaudoti sėkme Malynivka ir taip išplečiant placdarmą prie Myroliubivka nebuvo sėkmingos. Snukiadaužis tęsiasi ir pietvakariniame flange, esminių pokyčių čia nefiksuota.

Konstyantinopil. Labai permaininga padėtis Bahatyre ir jo prieigose. Rusai ir toliau teigia užėmę gyvenvietę, bet ukrainiečiai to nepripažįsta. Galima konstatuoti, kad Bahatyr optimistiniu variantu yra no mans land.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Almantas Stankūnas. Didžiulė našta mūsų vaikams

Redakcija
-
1
Almantas Stankūnas. Didžiulė našta mūsų vaikams

Politikai priėmė sprendimą, kurio pasekmes srėbs netgi ne sekančios, bet dar sekančios kadencijos Seimas. Todėl tokia lengva ranka ir priimtas sprendimas dėl II jūrinio vėjo parko paramos.

II jūrinio vėjo parko elektra VISIEMS vartotojams įskaitant PVM, indeksavimą, perdavimo, skirstymo ir kitus mokesčius kainuos virš 30 ct/kWh.

Visai atsinaujinančių energijos šaltinių galiai, kuri svyruoja priklausomai nuo oro sąlygų, jeigu ja numatyta dengti Lietuvos poreikius, reikalingas gamtines dujas deginančių elektrinių rezervavimas.

Todėl vertinant ar vartotojams naudingas II jūrinis vėjo parkas reikia lyginti jo elektros gamybos kainą (šiuo atveju apie 20 ct/kWh) su kintamais dujomis kūrenamos elektrinės elektros gamybos kaštais, kurie šiuo metu yra apie 10 ct/kWh. Net jeigu dujos pabrangtų, mums vis tiek nebus naudingas II jūrinis vėjo parkas. Remsime tą vėjo parką šimtais milijonų eurų.

Štai ir visa aritmetika, kurios negalėjo ar nenorėjo suprasti sprendimui pritarę Seimo nariai.

Rinkėjams dabar nelabai rūpi tokie sprendimai, nes jie nejaučia jo pasekmių. Tuo tarpu, kai pasekmės pasijaus, visi jau bus užmiršę kas balsavo už sprendimą, kai kurie sprendimą priėmę politikai jau nepolitikuos ir jiems bus tas pats. Badys vieni į kitus pirštais o kaltų nebus.

Kalčiausiais laikau tuos, kurie turėjo visą informaciją apie pasekmes ir vis tiek pritarė sprendimui. Taip pat tuos specialistus, kurie irgi supranta pasekmes, bet dėl šiltos kėdės ar ramybės, viešai nedrįsta apie tai parašyti.

Vargše Lietuva, kiek dar tave apgaudinės sukčiai, bailiai ir savanaudžiai!

Nuorodos į pranešimą ir į Seimo narių asmeninio balsavimo rezultatus. Įsidėmėkite tuos Seimo narius, kurie pritarė sprendimui.

Mickas Hume’as. Netikri „antifašistai“ – kovingasis ES atšaukimo (cancel) kultūros sparnas

Redakcija
-
2
Mickas Hume’as. Netikri „antifašistai“ – kovingasis ES atšaukimo (cancel) kultūros sparnas

Naujausi bandymai cenzūruoti konservatyvias pažiūras Briuselyje rodo, kad šiandien didžiausią grėsmę žodžio laisvei kelia ne „kraštutiniai dešinieji“, o netikri kairieji „antifašistai“. Ir jiems pavyksta tik todėl, kad jų cenzūros reikalavimams nuolaidžiauja pagrindinės politinės srovės bei institucijos, kurios nebetiki Europos žodžio laisvės idealais.

Dabar akivaizdu, kad net tariamai civilizuotoje Europos Sąjungos sostinėje anuliavimo (angl. cancel) kultūra tapo norma. „Antifa“ tėra agresyvus šios kampanijos, nukreiptos prieš nacionalinius konservatyvius balsus, sparnas.

George’o Orwello distopinėje knygoje 1984-ieji režimo minčių policijos atstovas O’Brienas pateikia niūrią nelaisvos visuomenės viziją: „Jeigu norite įsivaizduoti ateitį, įsivaizduokite batą, spaudžiantį žmogaus veidą – amžinai.“

Šiandien, apžvelgdami Europos padėtį, galėtume sakyti: „Įsivaizduokite kiaušinius, mėtomus į viešbučio duris – tiek užtenka.“

Būtent tiek ir užteko, kad „Antifa“ šią savaitę Briuselyje pradėtų puolimą prieš žodžio laisvę. Saujelė aktyvistų iš grupės „Poulettes Antifascistes“ (jų pavadinime esantis terminas „jaunos vištos“ bent jau tinkamai atspindi jų brandą) pasirodė naktį ir į penkių žvaigždučių viešbučio, kuriame turėjo vykti analitinio centro MCC renginys, fasadą sumetė kelias dėžes kiaušinių.

Rezultatas: šaligatvis pavirto omletu, o viešbutis skubiai atšaukė renginį. Briuselio elitas tylėjo. Laimei, MCC organizatoriams pavyko paskutinę minutę rasti alternatyvią vietą, ir susitikimas įvyko. Tačiau žodžio ir susirinkimų laisvė Briuselyje buvo sužeista.

Dažais ir grafičiais apipurkštos renginių vietos

Po to sekė kiti išpuoliai – dažais ir grafičiais apipurkštos renginių vietos. Tai buvo signalas: visi, kurie drįsta ginti nacionalinį suverenitetą, demokratiją ar kritikuoti centralizuotą „pabudusiųjų“ ideologiją, turi būti nutildyti.

Minėtas MCC susitikimas, kurį „Antifa“ siekė sabotuoti, buvo pavadintas „Trumpo naujoji pasaulio tvarka“. Jame dalyvavo du gerbiami intelektualai: Kembridžo universiteto docentas, Edmundo Burke’o fondo JK vadovas Džeimsas Oras (James Orr) ir buvęs Italijos vyriausybės ministras, dabar dirbantis Makiavelio politinių ir strateginių studijų centre, Guglielmas Pikis (Guglielmo Picchi). Tai nebuvo kažkoks šiuolaikinis Niurnbergo mitingas.

Tačiau „Antifai“ renginio turinys nebuvo svarbus. Pakako to, kad MCC Brussels buvo įvardytas kaip „kraštutinė dešinė“, kad viskas, ką jis daro, būtų laikoma nepriimtinu.

Kaip po išpuolio pareiškė viena iš „Antifa“ aktyvisčių vardu Thelma, tokie renginiai neturėtų vykti, nes esą per arti „trumpistinės kraštutinės dešinės“ temų: rasizmo, seksizmo, transfobijos, klimato skepticizmo ir t. t. Tas „ir t. t.“ pasako labai daug – viskas, kas prieštarauja kairiajai Briuselio darbotvarkei, turi būti draudžiama.

Šie kairieji cenzoriai savavališkai pasiskyrė arbitrais, nusprendžiančiais, kas demokratinėje visuomenėje yra priimtina. Jie – netikri antifašistai, kurie, kaip pažymi MCC Brussels, elgiasi kaip nihilistiniai banditai, primenantys tuos, kurie 3-iajame XX a. dešimtmetyje padėjo kilti tikrajam fašizmui.

Kaip jie išvengia atsakomybės? Užtenka pažvelgti į „antifašistines“ ir „demokratines“ institucijas. Geriausiu atveju jos apsimeta nematančios, blogiausiu – tiesiogiai skatina „Antifa“ netoleranciją.

Priminsime, kad pernai Briuselio meras mėgino teismų ir policijos pagalba uždrausti NatCon konferenciją, organizuotą MCC Brussels ir The European Conservative, kurioje dalyvavo nacionaliniai konservatyvūs lyderiai iš visos Europos.

Šis akivaizdus išpuolis prieš žodžio laisvę Briuselio širdyje sulaukė tokios kritikos, kad net Belgijos premjeras ir aukščiausiojo teismo teisėjai buvo priversti reaguoti. Konferencija vis dėlto įvyko. Tačiau tuomet jau buvo aišku – karas prieš žodžio laisvę tik stiprės. Ir taip ir nutiko.

Briuselio savivaldybė – „antifašistinis miestas“ be fašistų

Briuselio savivaldybės taryba neseniai žengė žingsnį pagal „Antifa“ scenarijų: vienbalsiai nusprendė paskelbti Europos sostinę „antifašistiniu miestu“, esančiu „pasipriešinimo“ fronto linijoje. Tačiau prieš ką tiksliai tas pasipriešinimas nukreiptas? Šiuolaikiniame Briuselyje nevaikšto fašistinės šturmuotojų armijos. Kai jie sako „fašizmas“, iš tikrųjų omenyje turi vis augantį nacionalinio populizmo maištą prieš ES institucijas. Kaip pareiškė pasiūlymo autorius, ekologinės kairės atstovas, „kraštutinės dešinės ideologijos šiandien yra labai gyvos“. Taryba visiškai pritaria „Antifa“ idėjai, kad tokioms populistinėms idėjoms neturėtų būti vietos ES elito bastione.

Būtent todėl į pastaruosius mėginimus cenzūruoti konservatyvias diskusijas politinis Briuselio elitas reagavo vangiai ar visai nereagavo. Panašu, kad dar labiau nei pernai ES širdyje įsigali šliaužianti atšaukimo kultūra.

Nenuostabu, kad, kaip praneša europeanconservative.com, MCC valdybos pirmininkas Balázsas Orbánas paskelbdamas atvirą laišką Belgijos ministrui pirmininkui perspėjo: „Atšaukimo kultūros skverbimasis į Briuselį – simbolinę ir politinę Europos Sąjungos širdį – turėtų kelti susirūpinimą visiems, kurie vertina laisvę.“ Jis paragino Belgijos vadovą „užimti tvirtą ir principingą poziciją ginant žodžio ir taikių susirinkimų laisvę.“ Orbánas pabrėžė: „Laisvė yra brangiausias mūsų turtas – todėl neturime pasiduoti patyčioms.“

Baikštūs „Antifa“ chuliganai šiandien tapo agresyviu ir vis labiau įsitvirtinančios Europos atšaukimo bei cenzūros kultūros sparnu. Stebina tai, kad būtent kairieji radikalai tapo aršiausiais žodžio laisvės priešais – jie palaidojo pačių kairiųjų kovos už žodžio laisvę ir demokratiją paveldą. Atrodo, kad šiandien būti „kairiuoju“ reiškia būti netolerantišku fanatiku.

Šiandien tokie istorinių kairiųjų herojų kaip Roza Liuksemburg žodžiai – „Laisvė visada ir išimtinai yra laisvė tam, kuris galvoja kitaip“, – arba George’o Orwello pastebėjimas – „Jei laisvė apskritai ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę sakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti“ – tikriausiai būtų pasmerkti kaip „kraštutinis dešinysis ekstremizmas“ ar net „neapykantos kalba“.

Atsakydami į tai, turime atsistoti ir tvirtai ginti žodžio laisvę visiems, be jokių „jeigu“ ar „bet“. Nes tikra laisvė – tai gyvybinė demokratinės Europos jėga. Tegul mus, populistinio maišto šalininkus, vadina kaip tik nori – šmeižikais, ekstremistais ar dar kaip nors. Mūsų nenutildys nei įžeidimai, nei draudimai, nei sviesti kiaušiniai.

Mickas Hume’as yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, rašytojas ir redaktorius. Šiuo metu jis taip pat rašo žurnalams Spiked, The Daily Mail ir The Sun. Tarp jo žinomiausių knygų – Revolting! How the Establishment are Undermining Democracy and What They’re Afraid Of (2017) bei Trigger Warning: Is the Fear of Being Offensive Killing Free Speech? (2016), abi išleistos „Harper Collins“.

LGBT maldos budėjimų banga pasiekia Bažnyčią

Redakcija
-
0
LGBT maldos budėjimų banga pasiekia Bažnyčią
Mišios už LGBT 2019 m. / Youtube stop kadras

Gegužė, tradiciškai skirta Švč. Mergelei Marijai, vis dažniau tampa ideologinių akcijų mėnesiu – rašo portalas La Nuova Bussola Quotidiana. LGBT aktyvistai ir jiems prijaučiančios religinės bendruomenės visoje Europoje, taip pat ir Katalikų Bažnyčios viduje, kviečia į vadinamąsias „maldas prieš homofobiją“, kurios, pasak kai kurių stebėtojų, labiau primena paraliturginį propagandos įrankį nei autentišką krikščionišką maldą.

Tinklalapis gionata.org, vienijantis LGBT+ krikščionių grupes, paskelbė šių metų maldos budėjimų (vigilijų) žemėlapį, kuriame – daugiau kaip 60 renginių Italijoje ir kitose Europos šalyse. Kaip teigiama pranešime, šios „ekumeninės maldos“ vyksta nuo gegužės 9 d. iki birželio 13 d. tokiuose miestuose kaip Milanas, Roma, Neapolis, Florencija, Barselona, Krokuva, Varšuva ir kt. Siekiama įtraukti įvairių konfesijų atstovus, tačiau vis daugiau iniciatyvų vyksta katalikiškuose kontekstuose.

Katalikų vyskupai – tarp dalyvių

Maldos budėjimams vadovaus ir keli Katalikų Bažnyčios hierarchai. Tarp jų – Fano vyskupas Andrea Andreozzi, Pezaro arkivyskupas Sandro Salvucci, Florencijos arkivyskupas Gherardo Gambelli, Kremonos vyskupas Antonio Napolioni ir Parmos ganytojas Enrico Solmi (portalas La Nuova Bussola Quotidiana yra itališkas – red. past.). Kai kuriais atvejais jie prisijungs prie renginių, kurių metu naudojami LGBT simboliai, tokie kaip vaivorykštinės stulos.

Tuo tarpu Lugane (Šveicarija), kaip skelbia žiniasklaida, vietos vyskupas, priešingai, sustabdė tokią iniciatyvą, kuri turėjo vykti protestantų bažnyčioje.

Organizuota strategija, ne spontaniškas judėjimas

Svarbu pastebėti, kad šios iniciatyvos nėra pavienės ar spontaniškos. Jas remia tokios struktūros kaip Tikėjimo, lyties ir lytiškumo komisija, priklausanti protestantiškoms bažnyčioms (baptistams, metodistams, valdiečiams), bei Global Network of Rainbow Catholics – pasaulinė LGBT katalikų organizacija, kurios tinklalapis veikia kaip šių akcijų koordinavimo centras.

Bažnyčios mokymas – ar vis dar galioja?

Šios iniciatyvos kelia klausimą: ar vyskupai, dalyvaujantys tokiose budėjimuose, prisimena oficialų Bažnyčios mokymą? Dar 1986 m. tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris (vėliau – popiežius Benediktas XVI) paskelbė dokumentą „Laiškas apie homoseksualių asmenų pastoraciją“, kuriame perspėta dėl grupių, darančių spaudimą Bažnyčiai keisti jos mokymą apie žmogų ir kūriniją.

Dokumente nurodoma, kad kai kurios grupės, save vadinančios katalikiškomis, realiai nepalaiko Bažnyčios Magisteriumo, o kartais jam net atvirai prieštarauja. Vyskupai raginami būti ypač budrūs tokių programų atžvilgiu.

Kardinolas Mülleris: homofobija – išgalvotas terminas

Vokietijos kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris, buvęs Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas, neseniai interviu pareiškė, kad „homofobija paprasčiausiai neegzistuoja“ ir yra „ideologinis įrankis, kuriuo siekiama valdyti žmonių sąmonę“. Jo nuomone, LGBT judėjimas stokoja mokslinių argumentų, todėl kuria ideologiją, kuri primena marksistinę pasaulėžiūrą – ne tikrovė formuoja mąstymą, o mąstymas kuria savo „tikrovę“.

Pasak Müllerio, kai kurie vyskupai šiandien tiesiog bijo pasakyti tiesą ir leidžiasi bauginami. „Pirmųjų amžių krikščionys buvo metami žvėrims – šiandien tikintieji draskomi psichologiniu teroru, pasinaudojant žmonių nežinojimu“, – sakė jis.

Meilė visiems – bet ne ideologijai

Bažnyčia turi pašaukimą mylėti kiekvieną žmogų, taip pat ir tuos, kurie jaučia trauką tos pačios lyties asmenims. Tačiau, kaip pabrėžia kardinolas Mülleris, meilė nereiškia paklusimo genderizmo propagandai. Krikščioniškas gailestingumas neturėtų virsti ideologiniu nuolaidžiavimu.

Ar šis balsas bus išgirstas? Ar vyskupai, kuriems patikėta ginti Bažnyčios tikėjimą, ištars aiškų žodį? Gegužė – metas Marijos garbei ar gender ideologijai?

Šaltinis LANUOVABQ.IT

Juozas Stasinas. LIETUVAI PAGRAŽINTI DRAUGIJA ISTORINIUOSE VINGIUOSE

Redakcija
-
4
Juozas Stasinas. LIETUVAI PAGRAŽINTI DRAUGIJA ISTORINIUOSE VINGIUOSE
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (kairėje)

Atkurtos Lietuvai pagražinti draugijos 30-mečio proga

IŠTAKOS

Lietuvai pagražinti draugija (LPD) įkurta 1921 m. balandžio mėn. Kaune Lietuvos šviesuolių kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto, prof. Povilo Matulionio, teisingumo ministro ir Valstybės tarybos pirmininko Stasio Šilingo, prof. Tado Ivanausko, prof. Liudo Vailionio ir kt. iniciatyva. Draugijos pirmininku Lietuvos gražintojai išsirinko Juozą Tumą-Vaižgantą. Populiarus dvasininkas ir visuomenės veikėjas pakvietė Lietuvos žmones aktyviai veiklai – gražinti kraštą, ugdyti jaunąją kartą meilės tėvynei, jos gamtai dvasia, saugoti gimtąjį kraštą, kultūros ir istorijos paminklus.

Vaižgantas su savo Kauku. Nuotr. iš žurnalo „Naujoji sodyba“, 1943 m., Nr. 5

Iki 1940 m. Draugija atliko reikšmingą darbą: jos nariai sodino medelius, žiemą globojo miškų ir laukų gyvūniją, rengė inkilų kėlimo ir paukščių sutikimo šventes. Draugijos struktūroje veikė įvairūs gamtos mylėtojų bei kultūros puoselėtojų būreliai, komitetai.

1925 m. birželio 28 d. Lietuvai pagražinti draugija Veliuonoje surengė Tautos suvažiavimą, o 1930 metais – Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjimą. Draugijos nariai aktyviai dalyvavo paminklų Vytauto Didžiojo garbei statymo reikaluose, iškilmingoje Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto paveikslo kelionės per šalies miestus, miestelius ir kaimus procesijoje.

Draugijos rūpesčiu ir narių surinktomis lėšomis buvo sutvarkytas Gedimino kalnas Veliuonoje, Birutės kalnas Palangoje, daktaro Jono Basanavičiaus parkas Kaune. Draugijos nariai ir talkininkai tvarkė miestelių aikštes, prižiūrėjo sodų, mokyklų ir kapinių aplinką, rinko eksponatus Kauno oro muziejui.

Draugijos pastangomis parengtas ir 1937 m. išleistas almanachas, skirtas Vytautui Didžiajam. Lietuvos gražintojai skaitė paskaitas, kalbėjo per radiją, spausdino straipsnius periodiniuose leidiniuose, leido įvairią literatūrą.

Sovietams okupavus Lietuvą, vidaus reikalų liaudies komisaro 1940 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu 12 visuomeninių patriotinių organizacijų buvo panaikintos ir jų veikla uždrausta, tarp jų: Lietuvos teisininkų draugija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugija, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, Draugija užsienio lietuviams remti, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos evangelikų sąjunga, Lietuvos evangelikų draugija „Radvila“, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga, Lietuvos latvių susivienijimo draugija, Lietuvos vakarų sąjunga, Lietuvos gimnastikos ir sporto federacija.

SOVIETMEČIU SUMANYTA ATKURTI

Sovietmečiu, 1984 metais, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos vadovai, tarp kurių buvo ir šių eilučių autorius, sumanė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją, ir kreipėsi į aukščiausiąją tuometinę valdžią šiuo klausimu. Kokios priežastys mus vertė žengti tokį žingsnį?

LPD Centro valdyba

Tam mus paskatino 1984 metais į Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinę tarybą atėjęs laiškas iš Maskvos. Jame buvo rašoma, kad Visos Rusijos gamtos apsaugos draugija, įkurta 1924 m. Vladimiro Lenino bendražygės Nadėždos Krupskajos iniciatyva, ruošiasi minėti 60 metų sukaktį. Jubiliejaus proga sąjunginė valdžia numatė šią organizaciją apdovanoti Darbo raudonosios vėliavos ordinu. Laiško autoriai rinko informaciją apie analogiškų draugijų „amžių“ sąjunginėse respublikose, nes juos „neramino“ mintis, kad gali atsirasti daugiau panašių „jubiliatų“, kuriems tektų taip pat skirti po ordiną.

Perskaitę laišką ir pasitarę tarpusavyje, susizgribome 1960 m. įkurtą Lietuvos gamtos apsaugos draugiją „perkrikštyti“ Lietuvai pagražinti draugijos, veikusios 1921–1940 metais, vardu, juolab, kad ir sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos veikla buvo plėtojama vaižgantiškosios draugijos idėjų pagrindu, kitaip tariant, savo veikloje iš esmės ji rėmėsi Vaižganto filosofija, kurioje išreikšta pagrindinė žmogaus elgesio gamtoje taisyklė: „Gamta – pasaulio Kūrėjo šventykla, į kurią žengiama basomis kojomis ir be kepurės“.

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos stalčiuose jau senokai turėjau sukaupęs gausią Lietuvai pagražinti draugijos archyvinę medžiagą. Jos nemažai „pametėjo“ smetoninių laikų gamtininkai profesoriai Tadas Ivanauskas, Steponas Jankauskas, miškininkas Mykolas Jankausks, vieną kitą knygelę atnešė ir populiarusis prof. Česlovas Kudaba, kai ką buvau ir aš aptikęs savo žmonos Gražinos iš tėvų paveldėtame archyve.


Taigi, gerai žinojau apie tarpukariu veikusią Vaižganto draugiją, savo amžiumi pranokstančią rusiškąją „kolegę“, todėl kilo sumanymas pakeisti sovietmečiu įkurtos Gamtos apsaugos draugijos pavadinimą vaižgantiškosios draugijos vardu ir juridiškai sugrįžti prie 1921 metais veikusios Draugijos ištakų.

Buvome įsitikinę, kad mums tai pavyks padaryti ir vienu šūviu nušautume du zuikius: susigražintume Lietuvai pagražinti draugijos prasmingą vardą ir dar labiau pagarsintume savo šalį kaip turinčią gilesnes gamtosaugos tradicijas.

Neabejojome jog šiam mūsų sumanymui pasitarnaus ir anuomet „plačiojoje šalyje“ aukštai vertinama Lietuvos gamtosauga. Priminsiu, kad Lietuvoje žymaus gamtosaugininko Viktoro Bergo iniciatyva jau nuo 1957 m. veikė pirmasis tuometinėje sąjungoje valstybinis gamtos apsaugos komitetas, buvo kuriami draustiniai, rezervatai, nacionalinis parkas, 1960 m. pradėtas leisti populiarus žurnalas „Mūsų gamta“, pasiekęs 60 tūkst. skaitytojų auditoriją, plačią visuomeninės gamtosaugos vagą vertė ir Lietuvos gamtos apsaugos draugija

Tarp kitko, noriu atkreipti dėmesį į šios organizacijos pavadinimą: jame nėra privalomo prielipo „TSR“, dėl kurio būtinumo pavadinime, tvirtinant įstatus vyriausybėje, teko „karštai“ diskutuoti. Priešingai, tokie prielipai buvo beveik visų tuometinių valstybinių ir visuomeninių organizacijų pavadinimuose, pavyzdžiui, oficialus kraštotyrininkų draugijos pavadinimas – „Lietuvos TSR kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija“, medžiotojų – Lietuvos TSR Medžiotojų ir žvejų draugija“, skęstančių gelbėjimo – „Lietuvos TSR skęstančiųjų gelbėjimo draugija“, automėgėjų – Lietuvos TSR automėgėjų draugija“, t. t. ir pan. Bet grįžkime prie aptariamo laikmečio gamtosaugos…

J. Stašinas

Anuomet į mūsų Šalį „pasisemti“ gamtosauginio darbo patirties atvykdavo delegacijos iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Gruzijos (dabar Sakartvelas) ir kitų, taip vadinamų, „broliškųjų respublikų“. Turėdami visa tai galvoje ir pasinaudoję palankia situacija dėl to ordino, nutarėme prašyti valdžios, kad leistų mums susigražinti Lietuvai pagražinti draugijos pavadinimą. Tačiau, kiek mes besistengėme, ir kaip beįrodinėjome direktyvinės valdžios vyrams apie gerus savo tikslus, leidimo negavome: mums buvo atsakyta trumpai ir aiškiai: „Visos visuomeninės-politinės organizacijos, veikusios Lietuvoje iki 1940 metų, yra panaikintos ir jų atkurti negalima“…

Štai kodėl anuomet ir „nenušovėme“ tų dviejų planuotų zuikių – atkurti Lietuvai pagražinti draugiją ir gamtosaugai pelnyti apdovanojimą. Tiesą pasakius, anuomet mes „nosis nukabinome“ ne dėl to, kad draugija negavo apdovanojimo, bet dėl to, kad neleido atkurti mūsų šaliai istoriškai reikšmingos Vaižganto draugijos.

Kaip ten bebūta, bet Juozo Tumo-Vaižganto, kaip ir Tado Ivanausko, Viktoro Bergo, Česlovo Kudabos bei kitų Lietuvos gamtai nusipelniusių žmonių vardai, nepaisant įvairių ideologinių skersvėjų, nepamiršti.

Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininkas akademikas Alfonsas Merkys (iš kairės) Vaižganto bareljefą įteikia Svėdasų krašto muziejaus įkūrėjui Vytautui Bagdonui,1989 m.

Prisimenu Vaižganto pagerbimą, įvykusį 1989 metais. Tais metais pažymėjome Juozo Tumo-Vaižganto 120-ąsias gimimo metines. Į iškilmes, kurios vyko Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinės tarybos patalpose, susirinko mokslo, kultūros, dvasininkijos, kitų visuomenės sluoksnių atstovai. Draugijos pirmininkas, akademikas Alfonsas Merkys ir kunigas Stasys Lidys susirinkusiems pristatė draugijos lėšomis užsakytą ir skulptoriaus, profesoriaus Leono Žuklio sukurtą Juozo Tumo-Vaižganto bronzinį bareljefą.

Aktoriai Tomas ir Perlis Vaisietos paskaitė ištraukas iš Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos. Po iškilmių Vaižganto bareljefo gipsinę kopiją išsivežė Juozo Tumo-Vaižganto tėviškėje Malaišiuose įsteigto memorialinio muziejaus vadovas Vytautas Bagdonas. Vėliau „Vaižganto skaitymų“ Svėdasuose metu bronzinis Vaižganto bareljefas buvo perduotas saugoti Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai.

Bus daugiau

JUOZAS STASINAS yra Lietuvos nusipelnęs gamtosaugininkas, Česlovo Kudabos premijos laureatas.

123...1 716Nuo 1 716 2 puslapis