2025-05-25, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 18

Mokytojos A. Laučienės bylą prokuratūra prašo teismo grąžinti atgal, prokuratūroje vyks patikrinimas

Redakcija
-
2
Mokytojos A. Laučienės bylą prokuratūra prašo teismo grąžinti atgal, prokuratūroje vyks patikrinimas

Ingrida Stoniulienė

Bylą dėl neapykantos kurstymo, kurioje kaltinimai pareikšti politinės jėgos Nacionalinis susivienijimas narei Alinai Laučienei, prokuratūra prašo teismo grąžinti jai atgal tyrimui.

Be to, susipažinusi su atlikto patikrinimo išvada generalinė prokurorė Nida Grunskienė nurodė Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriui pradėti vidaus tyrimą, o Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentui – palaikyti valstybinį kaltinimą Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Kaip pirmadienį pranešė prokuratūra, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas, kuriam aukštesniojo prokuroro sprendimu pavesta palaikyti valstybinį kaltinimą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje dėl neapykantos skatinimo, priėmė sprendimą prašyti teismo perduoti nurodytą baudžiamąją bylą prokurorui.

Šis prokuroro prašymas bus pateiktas per teismo posėdį kovo 17 dieną.

Teisės aktai nustato, kad tuo atveju, jei teismas tenkina tokį prokuroro prašymą, teisminis bylos nagrinėjimas nutraukiamas ir atnaujinamas ikiteisminis tyrimas.

Prokuroras D. Čapliko sprendimą priėmė atsižvelgus į generalinės prokurorės N. Grunskienės vasario 10 dienos pavedimu atlikto minėtos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo medžiagos patikrinimo išvadas bei kilus pagrįstoms abejonėms, ar A. Laučienei surašytas kaltinamasis aktas atitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus.

Prokuratūra skelbia, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamente atlikto patikrinimo išvadose konstatuojama, kad atliekant Vilniaus apygardos prokuratūros kontroliuotą ikiteisminį tyrimą dėl A. Laučienės teiginių 2023 m. liepos 6 d. publikuotame straipsnyje, buvo padaryta procesinių pažeidimų ir galimai netinkamai įvertintos jo metu nustatytos faktinės aplinkybės, dėl ko kyla nusikalstamos veikos atitikimo baudžiamajai atsakomybei pavojingumo klausimas (ultima ratio principas).

Prokuroro D. Čapliko vertinimu, siekiant tinkamai kvalifikuoti galimai padarytos veikos pavojingumą, byloje būtina atlikti papildomus proceso veiksmus.

72 metų A. Laučienė kaltinimų sulaukė dėl savo 2023 metais parašyto straipsnio „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk“.

Lietuvoje jau seniai yra vieša ir aptarinėjama prie kavos puodelio, bet taip stipriai užmaskuota, kad tampa paslaptimi, ir nedrįstama drąsiai, sąžiningai įvardyti tos paslapties.
Tai kokia čia paslaptis? O ji yra tokia: mes, lietuviai, savo šalyje daromės vis įžūliau stumdomais kampininkais ir tuo esame be galo niekinami. Iš mūsų vis įsakmiau ir įžūliau reikalaujama savo Tėvynėje kalbėti ne gimtąja kalba, bet taikytis prie į Lietuvą atplūstančių svetimšalių reikalavimų ir jų užgaidų.

Gyvendama Vilniuje ir vaikščiodama jo gatvėmis savęs vis klausiu, kur aš gyvenu? Ar prieš daugiau nei 30 metų atkurtoje ir laisvoje, nepriklausomoje Lietuvos respublikoje, ar gyvenu vis dar okupuotoje Lietuvos sovietų socialistinėje respublikoje? Vilnius – nebe lietuviškas miestas, vilniečių šneka slaviška; čia nuolat girdi kalbant rusiškai“, – savo mintis viešai dėsto A. Laučienė.

Pedagogės išsilavinimą turinti moteris sako, kad jai keista ir sveiku protu net nesuvokiama, kad toks kai kurių tautiečių vergiškas nuolankumas ir prisitaikėliškumas tuoj pat pulti kalbėti atvykėlio, o tuo labiau buvusio okupanto kalba, neretai vadinamas tolerancijos ir svetingumo ženklu.

„Bet ką tai rodo? O iš tikrųjų tai rodo, kad prarastas elementarus tautinės savigarbos ir valstybinio orumo tautinės savigarbos jausmas“, – sako A. Laučienė.

Ji sako, kad jai visai nesvarbu, kokios tautybės žmonės gyvena mūsų šalyje.
„Man, kaip Lietuvos patriotei ir Lietuvos pilietei, rūpi, ar kitos tautos žmonės, gyvenantys mūsų šalyje, yra lojalūs mūsų valstybei, ar paklusnūs mūsų įstatymams ir ar jie, būdami valdžioje ir ne tik valdžioje, neiškreipia mūsų Konstitucijos straipsnių savo tautinės bendrijos naudai, tokiu būdu niekindami lietuvių tautą, kurioje gyvena. Ir tai liudija mano visas gyvenimas“, – teigia kaltinamoji.

respublika.lt

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt penktoji (gegužės 3) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt penktoji (gegužės 3) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Balandžio mėnesio apžvalga

Kovo mėnesio apžvalgą galite rasti čia https://www.facebook.com/share/1AFDESEMUZ/

Tinginiams – trumpas apibendrinimas:

JAV ir Ukrainos susitarimas dėl išteklių bei nepavykusios rusijos pastangos primesti savo darbotvarkę viena vertus nuteikia optimistiškai. Tačiau JAV veiksmai ir retorika dėl karinės paramos formos Ukrainai (eksportas vs parama) bei teiginiai apie Amerikos pasitraukimą iš derybų proceso įneša neaiškumo dėl tolimesnės taikos proceso perspektyvos (kuri ir taip buvo labai miglota).

Ukrainos politinė-karinė vadovybė tęsia žingsnius sprendžiant vadovavimo ir valdymo (korpusų kūrimas) bei rezervų telkimo (programa „Kontrakt 18–24“) problemas.

Agresoriaus nuostoliai eilėje kategorijų mažėjo, tačiau tai gali būti susiję su natūraliu dinamikos bangavimu (gyvosios jėgos nuostoliai), siekiu kompensuoti netektis kitais pajėgumais (šarvuota technika vs nešarvuota technika), bei dėl sėkmingo ukrainiečių darbo ankstesniais mėnesiais sumenkusio taikinių skaičiaus bei rusų taikytų apsaugos priemonių (MLRS ir oro gynyba).

Ukrainos ir rusijos pajėgos tęsė smūgius priešininkų užnugaryje. Ukrainiečiai sėkmingai smūgiavo agresoriaus karinei infrastruktūrai (smūgiai raketų brigadoms, 51-am šaudmenų sandėliui, Shahed gamyklai, šviesolaidžio gamyklai ir kt.). Agresoriaus pajėgos intensyvino smūgius raketomis ir KAB‘ais, o sumenkę smūgiai Shahed dronais tikėtina susiję su logistinėmis rusų problemomis pristatant naujas dronų partijas pajėgoms.

Nors agresorius išlaikė bendrą persvarą pajėgomis ir resursais Pokrovsk – Konstyantinopil sektoriuje, tačiau dėl nuolat atakuojamų tiekimo ir rotacijos kelių bei rezervų trūkumo, rusijos pajėgų puolimo dinamika neleido susikurti sąlygų Pokrovsko miesto šturmui. Kita vertus, rusų taktinių sėkmių Konstyantinopilio sektoriuje visuma gali sukurti sąlygas agresoriui intensyvinti operacijas Pokrovsko ruože, bei siekti perkelti operacijas į Dnepropetrovsko sritį. Tuo pačiu taktinė agresoriaus sėkmė vakariniame Toretsko flange didina grėsmę Konstyantinivka. Agresoriaus pastangos Luhansko kryptyje indikuoja, kad jis siekia intensyvinti pasirengimus perimti kairįjį Oskilo upės krantą ar atakuoti link Lymano, taip perspektyvoje grasinant Slovyanskui ir Izuymui.

Detaliau čia:

Tarptautinis frontas.

Balandžio mėnesį tarptautinis frontas priminė amerikietiškus kalnelius. Nuo pat mėnesio pradžios jautėsi JAV prezidento administracijos frustracija bandant pasiekti greitus rezultatus užbaigiant rusijos-Ukrainos karą diplomatiniu keliu. Pradžioje atrodė, kad niekas nesikeis – D. Trumpas toliau labiau spaus mažesnį darybų dalyvį, t. y. Ukrainą, taip bandydamas pasiekti greitą rezultatą. To geriausias pavyzdys – į viešumą nutekėjusios žinios, kad amerikiečiai gali pripažinti Krymą rusijai ir viešas amerikiečių valdžios atstovų susierzinimas, kad Ukraina nesirengia pritarti tokiai JAV pozicijai.

Tiesa, po rusų teroristinių smūgių Kryvyi Rih, Verbų sekmadienį Sumy ir tariamų Velykinių paliaubų, JAV Baltieji rūmai ėmė demonstruoti nepasitenkinimą rusų veiksmais. Po asmeninių pokalbių su V. Zelenskiu popiežiaus laidotuvių metu, atrodo D.Trumpas pakeitė (ar pakoregavo) savo poziciją. Ilgai netrukus buvo pasirašytas JAV ir Ukrainos susitarimas dėl išteklių.

Kita vertus, situacija nėra labai aiški. Vašingtonas rengiasi atnaujinti karinės pagalbos tiekimą Ukrainai, kuris yra susitarimo dėl išteklių dalis. Tiesa, paskelbtas 50 mln. JAV dolerių vertės eksporto, o ne karinės pagalbos paketas kelia klausimą – ar ilgalaikėje perspektyvoje tai bus karinė pagalba, ar eksportas, už kurį ukrainiečiai turės mokėti. O gal tai tik žodžių žaismas, kuriuo D. Trumpo administracija bando pridengti ankstesnius savo teiginius, kad Ukrainai daugiau nemokės nei dolerio? Ką reiškia JD Vence teiginys, kad JAV pasitraukia iš derybų proceso? Ar tai reiškia, kad gavusi minimumą (susitarimas dėl išteklių) JAV administracija neperspektyviose derybose „nebedegins“ ir taip krentančių D. Trumpo reitingų? Ar minėtas susitarimas turėtų signalizuoti rusijai, kieno pusėje atsistojo Vašingtonas, ir neva to turėtų pakakti taikai pasiekti? Klausimų daugiau nei atsakymų.

Svarbu paminėti, kad lyginant su kovo mėnesiu, pasikeitė kremliaus veiksmai diplomatiniame fronte. Praėjusį mėnesį v. putinas pasiūlė Ukrainos valdymą perduoti Jungtinėms tautoms, tarsi suponuodamas, kad rusija jau pasiekė pergalę. Šį mėnesį tokių keistų „nugalėtojo“ kliedesių nebematyti. Matydama stringančias derybas, rusija pabandė užsidėti „taikos balandžio“ kaukę. Siūlė Velykines bei „pergalės prieš fOšyzmą“ paliaubas. Tačiau kaip įprasta patys sulaužė pirmas, o antromis nei Ukrainoje, nei, panašu, Vakaruose tikėjimo nėra.

Kovinio potencialo dinamika.

Vadovavimas ir valdymas. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų korpusų formavimas įsibėgėja. Svarbu, kad korpusų vadai ir karininkai dalyvauja Generalinio štabo organizuojamuose kursuose. Jų metu išgryninamos pajėgų valdymo, rezervų formavimo, kovinės paramos ir kitos detalės bei sąveika su aukštesniais štabais. Tuo pačiu per balandį pasirodė daugiau detalių apie pačius korpusus. Daugiausia detalių apie Nacionalinės gvardijos ir Oro – desanto pajėgų korpusų sudėtį. Kol kas jie labiau primena pėstininkų brigadų rinkinius (korpuse penkios tokios brigados). Tačiau pasirodžiusi informacija apie vienam iš Oro desanto pajėgų korpusų priskirtą artilerijos brigadą leidžia viltis, kad aplink pėstininkų brigadų branduolį bus suformuoti ir įgalintojai – korpuso vado tiesioginiame pavaldume esantys artilerijos, dronų, logistikos, žvalgybos, inžinerijos pajėgumai.

Rezervai. Programa „Kontrakt 18–24“ išsiplėtė jau iki 24 Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadų (kovo mėnesį buvo 16). Šios programos esmė – finansine, socialine ir karjeros paskata į ginkluotąsias pajėgas pritraukti jaunus ir motyvuotus karius. Ši programa padės ne tik vienetus užpildyti motyvuotais kariais, bet ir yra svarbus žingsnis unifikuojant rekrūtavimo sistemą, kuri anksčiau neretai priklausė nuo kiekvienos brigados atskiro veikimo. Programoje dalyvaujančių brigadų skaičiaus augimas rodo, kad šis pasirinktas kelias yra efektyvus.

Manevras (žr. priedą Nr. 1)

Šį mėnesį agresoriaus gyvosios jėgos nuostoliai sumažėjo. Jei kovo mėnesį jie siekė 41 160, tai balandį – 36 260. Kažkuriame dalimi prie šių skaičių prisidėjo mažesni rusų nuostoliai per Velykas, tačiau kiek mažesnė rusų nuostolių dinamika buvo ir viso mėnesio metu. Tiesa, jie nėra kardinaliai mažesni, tad vertinti tai, kaip kažkokio ženklaus pokyčio negalime. Antai vasario mėnesį rusai nukautais ir sužeistais neteko 34 920.

Taip pat sumažėjo agresoriaus šarvuotos technikos nuostoliai. Tenka konstatuoti, kad jie sistemiškai mažėja jau trečias mėnuo. Vasarį sunaikinta/pažeista 906 šarvuotos technikos vienetų, kovą – 879, o balandį – 731. Tai labai aiškiai koreliuoja su ir toliau ženkliai augančiais agresoriaus nešarvuotos technikos nuostoliais. Jei vasario mėnesį rusai neteko 3446 nešarvuotos technikos vienetų, kovą – 3545, tai balandį – net 4 104. Praeitą mėnesį gana rezervuotai vertinome galimybę, kad šioje srityje rusai gali žengti Shahedų pramintu keliu, kai brangios raketos taupomos ir kaupiamos, o pigiai pagaminamų Shahedų smūgiai tik intensyvėja. Skaičiai rodytų, kad visgi negalime atmesti, kad rusai priėmė panašų sprendimą šarvuotos technikos srityje eiti šiuo keliu. Tačiau čia yra kitas niuansas – nešarvuotos technikos parkas rusijoje labai ribotas, sparčiai senka ir yra užpildomas visokiais „Mad Max“ stiliaus žiguliukais. Didelė dalis nešarvuotos ir civilinės technikos, kuri užima šarvuotos technikos vietą kontaktinėje linijoje, perkama už rusijos gyventojų suaukotus pinigus ir pristatoma savanorių (tų pačių, kuriuos „reikėtų atskirti nuo kremliaus režimo, jie prieš karą ir yra labai geros dūšios žmonės“). Karinės pramonės indėlis čia gana ribotas. Koks rusijos potencialas pramoniniu mastu išvystyti pigios nešarvuotos technikos gamybą frontui – sunku pasakyti. Ypač, kai tokią techniką reikalinga specialiai paruošti (EW, tinklai nuo dronų, važiuoklė etc.). Kol kas neatrodo, kad rusijos karinė pramonė žengtų plačius žingsnius šiuo keliu. Jeigu turite kokios informacijos šia tema, būtume labai dėkingi už pasidalinimą.

Ugnis:

Kontaktinė linija ir artimas užnugaris. Padėtį galima įvertinti analizuojant agresoriaus artilerijos ir oro gynybos sistemų nuostolius. (žr. priedą Nr. 2). Vertinant bendrai, agresoriaus nuostoliai šioje srityje taip pat sumažėjo.

Sumažėjo ukrainiečių efektyvumas naikinant agresoriaus netiesioginės ugnies sistemas, tačiau tai nėra drastiškas sumažėjimas. Analogiją galima išvesti su rusų gyvosios jėgos nuostolių dinamika (t. y. natūralus bangavimas). Per vasarį viso ukrainiečiai sunaikino 1412 artilerijos sistemų ir minosvaidžių, kovą – jau 1687, o balandį 1580. Tiesa, kiek neramina efektyvumas naikinant rusų MLRS. Nuo sausio fiksuotas spartus efektyvumo didėjimas (sausį 10, vasarį – 35, kovą – 43), tačiau balandį jis ženkliai krito – sunaikinti 29 MLRS vienetai. Tačiau neatmestina, kad tai ne tiek ukrainiečių kaltė, kiek jų efektyvumo įrodymas. MLRS vis labiau tampa reta ginkluotės sistema, ją sunkiau pakeisti nei minosvaidį ar net artilerijos sistemą. Pagal struktūrą vienetuose yra gerokai mažiau nei haubicų. Tad neatmestina, kad per pastaruosius du mėnesius ženkliai išaugę nuostoliai praretino rusų MLRS pajėgumus, kuriuos pakeisti ne taip lengva, tad ir taikinių ukrainiečiams mažiau. Be to tikėtina, atsižvelgdami į patiriamus nuostolius rusai ima labiau saugoti šį pajėgumą (maskavimas, perdislokavimas etc.)

Taip pat sumažėjo rusų oro gynybos nuostoliai. Ukrainiečiai per sausį sunaikino 18 tokių sistemų, vasarį – 37, kovo mėnesį – 35, o balandį – 25. Tačiau tikėtina situacija ir priežastys labai panašios kaip ir MLRS atveju.

Deep strike vs. oro gynyba. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad anksčiau vertintas Ukrainos smūgių vertinimas pagal regionus nėra objektyvus, kadangi trūksta aiškios informacijos. Gana sunku susidaryti tikslų vaizdą iš rusų pateikiamų duomenų tik apie numuštus dronus bei ukrainiečių pranešimų tik apie sėkmingus smūgius. Neretai nemaža dalis smūgių lieka „pilkojo zonoje“, kas iškreipia bendrą vertinimą. Todėl šio vertinimo atsisakysime.

Kalbant apie Ukrainos „deep strike“ dinamiką ji išliko aukšta. Svarbu atkreipti dėmesį, kad ukrainiečiai sugeba ne tik veikti pagal planą, bet ir reaguoti į besikeičiančią situaciją. Antai po teroristinio rusų smūgio Sumy Verbų sekmadienį, Ukrainos pajėgos surengė visą eilę smūgių šiame nusikaltime dalyvavusioms dviem rusų raketų brigadoms (448-oji ir 112-oji). Taip pat ukrainiečiai toliau atakavo taikinius rusijos gynybos gilumoje, pvz. atakuoti 51-as rusijos Generalinio štabo artilerijos šaudmenų sandėlis ir šaudmenų dalių gamykla Vladimir srityje, Shahedų gamyklai Tatarstane, FPV dronų gamybai kritiškai svarbi švieslolaidžio gamykla.

Agresorius toliau prioritetą teikė smūgiams Ukrainos civilinei ir energetinei infrastruktūrai, taip pat atakuoti prie Dniepro upės esantys ukrainiečių logistiniai mazgai bei Odesa jūrų uostas. Smūgių dinamika ir ukrainiečių oro gynybos efektyvumas atvaizduotas priede Nr. 3.

Smūgių raketomis intensyvumas toliau auga (vasarį – 56, kovą – 87, balandį – 126). Dažnėja didesni nei 10 raketų per naktį smūgiai, kas rodo, jog rusai pradėjo naudoti per keletą mėnesių prikauptas raketas. Įdomu, kad šį mėnesį sumažėjo smūgiai Shahed dronais. Antai kovo mėnesį smūgiuota 4 044 dronais ir dronais-masalais, vasario mėnesį 3933, o balandžio mėnesį – 2 646. Vargu ar tai susiję su problemomis gamybos srityje. Labiau tikėtina, kad tai labiau logistinės problemos – privežimas iš gamyklos nespėja kompensuoti dronų panaudojimo tempo. Panašią rusų problemą fiksavome prieš keletą mėnesių KAB‘ų panaudojimo srityje.

Žvelgiant į Ukrainos priešraketinės gynybos efektyvumą, tai viešų šaltinių duomenimis ukrainiečių priešraketinė gynyba veikia efektyviau. Kovo mėnesį numušta 43 proc. dronų, o balandį – 52 proc. Tiesa, tai gali būti susiję su tuo, kad didėjant raketų smūgių skaičiams, plečiasi ir naudojamų raketų nomenklatūra. Jei atakuodama retai rusija nemaža dalimi remiasi sunkiai ukrainiečiams numušamomis balistinėmis raketomis, tai didesnių smūgių metu agresorius priverstas įtraukti ir kitas, lengviau numušamas raketas (pvz. Kh101, Kh59, „Kalibr“). Tai tikėtina ir padidina ukrainiečių oro gynybos rezultatyvumą. Tuo tarpu dronų numušimo efektyvumas toliau mažėja – praėjo 9,7 proc. rusų dronų (vasario mėnesį taikinius pasiekė vos 2,7 proc. dronų, kovą – 9,7 proc., tai balandį – 15 proc. Kaip ir praėjusį mėnesį, galima konstatuoti, kad tikėtina šį pokytį įtakojo pasikeitusi agresoriaus smūgių taktika. Dabar rusai miestus pradėjo atakuoti didesniais, keliasdešimties dronų spiečiais, o ne mažesnėmis grupelėmis siekiant paveikti didesnes teritorijas. Todėl šiuos spiečius tapo sunkiau numušti, kas prisidėjo prie oro gynybos efektyvumo sumažėjimo. Taip pat rusams patobulinus dronus – masalus „Gerbera“ ir pridėjus kovinį užtaisą, padidėjo ir žalą galinčių padaryti dronų nomenklatūra.

KAB‘ų panaudojimas ir toliau sistemingai auga. Jei vasarį smūgiuota 3516 sklendžiančiomis bombomis, kovą – 4 311, tai balandį – net 5 272. Ukrainiečiai ir toliau šioje srityje nelabai turi priešnuodžių – per balandį nenumuštas nei vienas rusų orlaivis, o „ilgų rankų“ sistemingai atakuoti rusų karinius oro uostus ukrainiečiams labai trūksta. Beje, fronte pasirodė rusų atakos dronai „Chernika-2“, veikiantys 80 km atstumu. Jų kovinė dalis yra nedidelė, tačiau civilių terorizavimui užteks. Taip pat rusai pradėjo naudoti reaktyviniais varikliais varomus dronus, kurie gali pasiekti taikinius iki 150 km atstumu. Tad neatmestina, kad taip rusai nukraus dalį krūvio nuo KAB‘ų, gali pradėti juos naudoti didesniais kiekiais prieš vieną taikinį (pvz. siekiant pralaužti ukrainiečių gynybą).

Situacija fronte

Geresniam įsivaizdavimui siūlome naudoti DeepState žemėlapį

https://deepstatemap.live/en%22#10/48.1129329/37.0156860

Pagrindinių pastangų kryptis.

Nors agresorius išlaikė bendrą persvarą pajėgomis ir resursais Pokrovsk – Konstyantinopil sektoriuje, tačiau dėl nuolat atakuojamų tiekimo ir rotacijos kelių, rusijos pajėgų puolimo dinamika jau kelintą mėnesį neleido susikurti sąlygų Pokrovsk miesto šturmui:

Pietvakarinio pleišto smaigalyje situacija per balandžio mėnesį iš esmės liko nepakitusi. Rusai bando išplėsti pleištą, tačiau ukrainiečiai kontratakomis ir atakuodami agresoriaus tiekimo linijas šį rusų judėjimą sustabdydavo.

Atsižvelgiant į tai, rusai ir toliau bandė šią situaciją pakeisti intensyvindamas atakas pietiniame pleišto ruože (Nadezhdynka-Zaporizhia) bei Konstyantinopil ruože. Taip agresorius bandė įgalinti platesnį kelių tinklą bei susikurti sąlygas apeiti pietvakarinio flango pleištą. Rusams pavyko pasigerinti situaciją šiuose ruožuose. Yra grėsmė, kad juos sujungus agresorius susikurs tvarų placdarmą ne tik apeiti Pokrovsk, bet ir tęsti operacijas į Dnepropetrovsko sritį.

Rusų kairysis flangas. Po Velyka Novosylka užėmimo, keletą mėnesių agresoriaus operacijos palei upę Mokry Yali strigo, o balandžio mėnesį įgavo lokalų pobūdį.

Rusų dešinysis flangas. Agresoriaus pastangos iš pietų (Toretsk) ir vakarų (Tarasivka) priartėti prie Konstyantinivka ėmė duoti rezultatus. Agresorius ėmė periminėti svarbias aukštumas palei kelią Donetsk-Konstyantinivka, įsitvirtino Sukha Balka. Taip pat agresoriui pavyko pasigerinti padėtį Tarasivka, čia mūšių tempas mėnesio pabaigoje augo.

Remiančių pastangų kryptys:

Luhansk kryptyje agresorius intensyvina pastangas susikurti sąlygas perimti Oskil upės rytinį krantą, taip perspektyvoje grasinant Slovyansk ir Izuym. Įtempčiausia padėtis buvo Lyman sektoriuje. agresorius intensyvino operacijas abiejuose Zherebec upės krantuose. Jam pavyko išplėsti pleištą vakariniame krante (Nove – Katerynivka – Novomykhailivka), taip siekiant ženkliai išplėsti placdarmą, kuris leistų pradėti pasirengimą puolimo operacijai link Lyman ar link Borova.

Kitose kryptyse ir sektoriuose dominavo mažesnio intensyvumo mūšiai.

Vytautas Sinica. Praturtinimas pakistaniečiais

Redakcija
-
1
Vytautas Sinica. Praturtinimas pakistaniečiais

Trečiadienį vyko slaptas uždaras Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, kuriame VSD pristatė migracijos situaciją Lietuvoje. Negaliu pasakoti nieko, kas konkrečiai ten kalbėta, nebent kad akcentas buvo migracijai iš Baltarusijos ir iš Vidurio Azijos. Daug aktualių klausimų. Tačiau posėdis įkvėpė susimąstyti apie vieną tolimesnę šalį. Pakistaną. Pagalvojau, kad verta sujungti kelias iš pažiūros tarpusavyje nesusijusias naujienas.

Nedaug kas Lietuvoje pastebėjo, kad Lukašenka prieš kelias savaites pasigyrė su Pakistano vadovais sutaręs dėl 150 tūkstančių (!) pakistaniečių atvykimo dirbti į Baltarusiją. Esą Pakistano piliečiai dirbs ūkio ir pramonės darbus Baltarusijos laukuose ir gamyklose, o dėl to išloš abi garbingos tautos.

Man visgi atrodo, kad šis didelio masto kvietimas susijęs su kitkuo. Tai parengiamieji darbai ir kartu įspėjimas mums prieš artėjančius 2026-uosius metus. 2026 metais įsigalios pernai priimtas ES migracijos paktas. Paktas, kuris sąlyginai griežtina migrantų patikrinimus, lengvina ir greitina išsiuntimo procedūras, pripažįsta migrantų instrumentalizaciją ir dar daug ką, tačiau neleidžia vieno dalyko – apgręžimo prie sienos politikos. Kitaip tariant, ES teisė neleis Lietuvai fiziškai neįsileisti nelegalių migrantų nuo kitų metų. O migrantų, akivaizdu bus. Neleistų ir Lenkijai, bet Lenkija iškart aiškiai pasakė, kad šio migracijos pakto nesilaikys ir vadinasi migrantus toliau apgręžinės kaip ir dera. Visiems beliks eiti į Lietuvą ar gal dar Latviją.

Kokie žmonės yra pakistaniečiai? Patys įvairiausi. Turiu kaimyną pakistanietį ir susidariau įspūdį, kad tai puikus, mandagus, išsilavinęs, kvalifikuotą darbą dirbantis žmogus. Bet statistiškai būna visaip. 2013 metų „Pew Research Center“ duomenys rodo (vėlesnių neieškojau), kad šioje šalyje 84 procentai gyventojų pritaria, kad šarijos teisė taptų oficialiais valstybės įstatymais. Taip pat 88 procentai nuo tų, kas palaiko šarijos teisę, pritaria kūno bausmėms už nusikaltimus kaip vagystės, 89 procentai pritaria užmėtymui akmenimis už neištikimybę, 88 procentai mano, kad žmona privalo paklusti savo vyrui, vos mažiau nei pusė gyventojų laiko nepateisinamais garbės nužudymus, 76 procentai pritaria mirties bausmei už apostazę (islamo atsisakymą), o 26 procentai mano, kad savižudžių sprogdinimaisi siekiant civilių aukų gali būti pateisinami. Apie kitų islamiškų šalių sociologinius skaičius galite pasidomėti nuorodoje.

Neramina ir kita istorija. Mano suolo draugas Seime Vitalijus Šeršniovas ne kartą atkreipė dėmesį į pasibaisėtiną ir – kas baisiausia – britų teisėsaugos politkorektiškai dangstytą nuo teisingumo migrantų iš Pakistano ir jau vietoje gimusių šios kilmės asmenų seksualinių nusikaltimų ir prekybos žmonėmis tinklą Jungtinėje Karalystėje. Didžiulis skaičius Pakistano piliečių eilę metų prievartavo daugiausiai iš globos institucijų paimtus britų vaikus (daugiau nei 1400 aukų) ir už tai nesulaukė teisėsaugos dėmesio, nors tyrimai galiausiai parodė, kad faktų jų nuteisimui netrūko daug anksčiau, nei tai galiausiai įvyko. Dauguma aukų buvo baltųjų, etninės kilmės britų mergaitės. Dėl padarytų nusikaltimų įvyko ir daug nėštumų, persileidimų, abortų ir jų komplikacijų. 2016-2017 metais dėl to pagaliau nuteistas 21 asmuo. Tai yra tikrasis praturtinimas įvairove.

Pabrėžiu, ne visi konkrečių tautybių žmonės pasižymi tokiu elgesiu, koks čia aprašytas. Tačiau nepaprastai ženklus procentas jų palaiko elgesį ir normas, visiškai nesuderinamas su gyvenimu Europos šalyse ir demokratijoje. Klausimas mums, kaip šaliai, ar būtume atviri humanitariniais ar ekonominiais pagrindais įsileisti reikšmingą tokių svečių skaičių.

Audrius Bačiulis. Vokiečiai toliau daro viską, kad Alternatyva Vokietijai laimėtų kitus Bundestago rinkimus

Redakcija
-
0
Audrius Bačiulis. Vokiečiai toliau daro viską, kad Alternatyva Vokietijai laimėtų kitus Bundestago rinkimus
Alice Weidel / Bild. Olaf Kosinsky nuotr.

Bukiausia Europos nacija© vokiečiai toliau daro viską, kad Alternatyva Vokietijai laimėtų kitus Bundestago rinkimus ir kartu patvirtina JD Vance’o požiūrį, kad tironiškų Europos Sąjungos valdančiųjų vertybės neturi nieko bendra su Amerikos laisve ir demokratija:

„D. Trumpo administracija apkaltino Berlyną tironiškais veiksmais po to, kai vyriausioji žvalgybos agentūra oficialiai pavadino populistinę AfD partiją „ekstremistine“ grupe dėl jos pozicijos prieš masinę migraciją, taip atverdama kelią dar didesniam vyriausybės šnipinėjimui prieš dešiniojo sparno partiją.

Tariamai nepriklausoma Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba (BfV), tiesiogiai pavaldi išrinktos civilinės vyriausybės Vidaus reikalų ministerijai, penktadienį nusprendė, kad „Alternative für Deutschland“ (AfD) yra „dešiniojo sparno ekstremistinė“ organizacija. Toks priskyrimas leis valstybei vykdyti sustiprintą prieš masinę migraciją pasisakančios partijos priežiūrą, įskaitant jos susitikimų su informatoriais stebėjimą ir partijos telekomunikacijų klausymąsi.

Pareiškime, pagrindžiančiame šį žingsnį, BfV konkrečiai nurodė, kad AfD pozicija imigracijos, ypač iš musulmoniškų šalių, atžvilgiu yra „nesuderinama su laisva demokratine pagrindine Vokietijos santvarka“.

„Tai rodo daugybė nuolatinių partijos vadovaujančių pareigūnų pareiškimų, priešiškų užsieniečiams, mažumoms, islamui ir musulmonams. Ypač nuolatinė agitacija prieš pabėgėlius ir migrantus skatina skleisti ir gilinti išankstines nuostatas, apmaudą ir baimę šios žmonių grupės atžvilgiu.

„Minėtų žmonių grupių nuvertinimą taip pat atspindi apibendrintas tokių terminų kaip „peiliniai migrantai“ vartojimas arba bendras etnokultūriškai nulemto polinkio į smurtą priskyrimas vadovaujantiems AfD nariams.“

Agentūra taip pat teigė: „Vokietijos piliečiai, imigravę iš musulmoniškų šalių, nelaikomi lygiaverčiais partijos etniškai apibrėžtos Vokietijos tautos nariais.“

Šis žingsnis žengtas AfD pakilus į apklausų viršūnes ir po to, kai vasario mėn. vykusiuose federaliniuose rinkimuose ji laimėjo daugiausiai vietų per visą savo istoriją, todėl populistinė partija tapo didžiausia opozicine jėga Bundestago parlamente.

Auganti parama partijai atsirado didėjant visuomenės pykčiui dėl masinės migracijos politikos, kurią vykdo viena po kitos Berlyne dirbančios vyriausybės, ir virtinės garsių teroro išpuolių, kuriuos įvykdė tariami prieglobsčio prašytojai iš daugiausia musulmoniškų tautų.

Aukščiausi D. Trumpo administracijos pareigūnai, tokie kaip viceprezidentas J. D. Vance’as ir valstybės sekretorius Marco Rubio, apkaltino Berlyną, kad šis bando nustumti partiją į šalį dėl politinių priežasčių.

„AfD yra populiariausia partija Vokietijoje ir bene labiausiai atstovaujama Rytų Vokietijoje. Dabar biurokratai bando ją sunaikinti“, – rašė Vance’as X ir pridūrė: „Vakarai kartu nugriovė Berlyno sieną. Ir ją atstatė – ne sovietai ar rusai, o Vokietijos valdžia“.

Valstybės sekretorius Rubijus pateikė komentarą: „Vokietija ką tik suteikė savo šnipinėjimo agentūrai naujus įgaliojimus stebėti opoziciją. Tai ne demokratija – tai tik užmaskuota tironija.

„Tikrai ekstremistinė yra ne populiarioji AfD, kuri neseniai vykusiuose rinkimuose užėmė antrąją vietą, o valdančiųjų sluoksnių vykdoma mirtinai pavojinga atvirų sienų imigracijos politika, kuriai AfD priešinasi. Vokietija turėtų pakeisti kursą.“

Vokietijos užsienio reikalų ministerija atkirto, teigdama, kad sprendimas patvirtinti platesnį AfD, kuri jau buvo šnipinėjama po to, kai anksčiau buvo priskirta prie „įtariamų“ ekstremistinių organizacijų, sekimą, iš tiesų reiškia „demokratiją“, ir kartu tvirtino, kad BfV atliko „kruopštų [ir] nepriklausomą tyrimą, kad apsaugotų mūsų Konstituciją [ir] teisinę valstybę“.

„Iš savo istorijos pasimokėme, kad dešinįjį ekstremizmą reikia sustabdyti“, – pridūrė vyriausybės ministerija.

Kadenciją baigianti kraštutinių kairiųjų pažiūrų vidaus reikalų ministrė Nancy Faeser, kurios biuras prižiūri žvalgybos agentūrą, tvirtino, kad „naujajai ataskaitai nebuvo jokios politinės įtakos“ ir kad BfV veikė „nepriklausomai“.

AfD bendrapirmininkė Alice Weidel, kuri palaiko lesbietiškus santykius su moterimi iš Šri Lankos, tai atmetė, sakydama: „Šnipinėjimo agentūra dirba valdančiajai vyriausybei, kuri yra atsakinga už nelegalią masinę migraciją, sparčiai augančius nusikalstamumo rodiklius, didžiausius mokesčius ir didžiausias energijos kainas. Kadangi AfD šiuo metu yra stipriausia partija apklausose, jie nori nuslopinti opoziciją [ir] žodžio laisvę.“

Sprendimas AfD priskirti „ekstremistinei“ partijai nebūtinai reiškia, kad jai bus taikomas visiškas draudimas, kurį gali įvesti tik Bundestago arba Bundesrato įstatymų leidžiamieji rūmai arba Federalinis konstitucinis teismas. Tačiau sprendimas gali paskatinti tokį žingsnį.

Pastaraisiais mėnesiais buvo uždrausta dalyvauti rinkimuose ir kitiems populistams Europoje, įskaitant sprendimą uždrausti Călinui Georgescu dalyvauti artėjančiuose Rumunijos prezidento rinkimuose ir penkerių metų draudimą Prancūzijos Nacionalinio susivienijimo lyderei Marine Le Pen, kuri taip pat yra pagrindinė kandidatė būsimuose prezidento rinkimuose”.

Šaltinis breitbart.com

Veidaknygė

Kastytis Braziulis. Kaip Rusijos karinė žvalgyba veikia Lietuvoje

Redakcija
-
1
Kastytis Braziulis. Kaip Rusijos karinė žvalgyba veikia Lietuvoje

Šiais metais sausio mėn. specialus GRU padalinys gavo užduotį surinkti informaciją apie Vakarų Europoje gyvenančius visuomenės formuotojus. Sužinoti jų vardus, pavardes, adresus, finansinius šaltinius, kontaktus, problemas, ryšius ir taip toliau. Gal pradės „novičiokus“ siųsti.

Po karo Ukrainoje, kai iš Vakarų Europos buvo išvaryti šimtai GRU žvalgų, kai jie bandė nunuodyti Skripalius, kai Vakarai išmoko GRU žvalgus identifikuoti ir neutralizuoti, tai GRU kardinaliai pakeitė savo veiklos metodus. Kaip?

Mitinge prieš pensijų reformą Paryžiuje vasario 11 dieną buvo nemažai plakatų su užrašais prieš NATO, prieš Ukrainą, prieš Ukrainos finansavimą ir ginklų jai tiekimą. Pasirodė, kad šie asmenys iš GRU už šią akciją gavo pinigėlių, kriptovaliuotą, kad pėdsakų neliktų kas ir kaip finansavo.

Jeigu priklausai nusikaltėlių gaujai ar esi prorusiškas, ar esi radikalas, nesvarbu koks kairysis ar dešinysis idiotas, tai tu esi Rusijos karinės žvalgybos taikinys. Geidžiamas asmuo, būsimas jų agentas.

Vytautas Sinica. NT mokesčio gynybai nereikia

Redakcija
-
2
Vytautas Sinica. NT mokesčio gynybai nereikia

Ketinimas įvesti visuotinį nekilnojamojo turto (NT) mokestį rimtai supurtė Lietuvos visuomenę. Ar galima tokiam „išbuožinimo mokesčiui“ pritarti? Tikrai ne.

Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai nepalaikė tokio mokesčio įvedimo, priešingai, kai tą bandė padaryti praėjusioji „konservatorių“ vyriausybė, nuosekliai tai kritikavome. Tą patį akcentavome ir per rinkimus.

NT mokestis negali būti siejamas su gynybos reikmėmis. Iš šio mokesčio, kad ir kiek jį išplėstume, bus surenkama valstybės mastais juokingai maža suma, niekaip neatliepianti nors kiek žymesnės gynybos poreikių dalies.

Vytautas Sinica / D. Umbraso / LRT nuotr.

Gynybai ji nieko nelems. Tuo tarpu visuomenės susipriešinimas ir atmetimo reakcija bus milžiniška.

Mūsų tauta yra ypač nusistačiusi prieš šį mokestį ir į tai turi būti atsižvelgta, nes pasekmės einant kaktomuša su visuomene dažnai būna labai neigiamos.

Dangstant šio mokesčio išplėtimą gynybos reikmėmis, norom nenorom bus kompromituota pati gynybos stiprinimo idėja.

NT mokesčio plėtimas siūlomas visiškai ne dėl gynybos, o dėl Europos Sąjungos  reikalavimų.

Mat jei neįsivesime tokio visuotinio mokesčio, neteksime vadinamojo RRF fondo lėšų.

Tai labai atvirai ir sąžiningai žiniasklaidoje įvardijo Seimo vicepirmininkė socialdemokratė Rasa Budbergytė, po jos ir kiti politikai.

Tačiau prarastume jokiu būdu ne milijardus, o, jei valstybės institucijų pateikta informacija teisinga, viso labo apie 115 mln. eurų. Tai vėlgi nėra tos lėšos, dėl kurių reikėtų „perlaužti“ visuomenę šiuo jai principiniu klausimu.

Tiesa, kad didžiojoje dalyje Vakarų šalių turto mokestis egzistuoja, ir beveik visur jis faktiškai visuotinis.

Tačiau visur Vakaruose susiduriama ir su problema: nuosavas būstas ten daug mažiau prieinamas, daug daugiau žmonių gyvena amžinai nuomodamiesi ir net neturi vilčių per savo gyvenimą įsigyti savo nekilnojamojo turto, kurį kada nors galėtų perduoti savo vaikams.

Prie to ypač prisideda institucinių investuotojų įsileidimas į NT rinką, ką dabar Vilniaus meras Valdas Benkunskas suplanavęs daryti sostinės Šiaurės miestelyje.

Žinoma, negalima teigti, kad NT mokestis vienas nulemia būsto neprieinamumą, bet jis neabejotinai brangina būsto išlaikymą ir tuo pačiu didina NT koncentraciją turtingesnės visuomenės dalies ir juridinių asmenų rankose.

O Lietuvoje tokie žaidėjai (pvz., fondai) dar ir yra atleisti nuo pelno mokesčio.

Taigi NT mokestis gali veikti ir daug kur veikia kaip „išbuožinimo“ mokestis, priverčiantis žmones parduoti turtą, ypač sostinėse ir senamiesčiuose, nes jį išlaikyti tampa per brangu.

Tokiu būdu siaurinamas savininkų sluoksnis, bloginama šeimų ekonominė padėtis.

Reikia pripažinti, kad Finansų ministerijos pristatytame projekte siūlomi mokesčio tarifai neatrodo milžiniški – tokio dydžio mokestis tikriausiai nepriverstų gyventojų atsisakyti nuosavo būsto.

Tačiau žengus žingsnį visuotinio NT mokesčio link, būtų atverta savotiška Pandoros skrynia – vėliau mokesčio tarifus kelti būtų jau nepalyginamai lengviau, ir ilgainiui jis galėtų tapti nepakeliama našta vidutines ar mažesnes pajamas gaunantiems lietuviams.

Todėl esu įsitikinęs, kad Lietuvoje šiuo metu galiojantis NT mokestis yra pakankamas, o perskaičiavus būstų vertes taptų net per didelis Lietuvos visuomenei.

Visuotinio mokesčio įvedimo, ypač jo taikymo pirmajam būstui ar būstui, kuris įsigytas gavus paskolą ir yra įkeistas bankui, tikrai nepalaikysiu.

Vytautas Sinica yra Nacionalinio susivienijimo partijos atstovas Seime.

kaunieciams.lt

Nacionalinis susivienijimas išplatino protesto pareiškimą dėl visuotinio nekilnojamojo turto (NT) mokesčio įvedimo ir dabar galiojančių NT mokesčių didinimo. („Pozicijos“ prierašas)

Rasa Čepaitienė. Šviesos takais

Redakcija
-
0
Rasa Čepaitienė. Šviesos takais

Tai, kas labiausiai bado akis, kartais gali būti ir sunkiausiai įvardijamas bei apibrėžiamas reiškinys. Turiu omeny visuotinai klestinčią ypatingo, net paranojinio įtarumo, nepakantos kitai nuomonei ir verbalinio (kol kas?) smurto prieš kitaminčius atmosferą, kasdien vis labiau stiprėjančią Lietuvoje.

Randasi teisieji – teisingo Žinojimo atstovai ir Šviesos nešėjai, leidžiantys sau mažų mažiausiai griežtai ir be apeliacijų teisti ir smerkti kitus nesilaikant jų nustatytos ortodoksijos – Tikrojo Tikėjimo, – jei tik jiems kyla bent menkiausias įtarimas. Kai kurios temos, kaip antai Landsbergiai, Ukraina, Rusija, viena tokia išskirtinė mažuma, viena tokia išskirtinė tauta, žmogaus teisės, įtrauktis (jau seniai virtusi atskirtimi), ES, europinės vertybės, tolerancija, nevaržoma ir nekontroliuojama imigracija, žaliasis kursas ir toliau pagal sąrašą, gali būti vertinamos tik tam tikru būdu, reiškiasi, yra tapusios neginčijama ir nekvestionuotina dogma. Kitaip viskas aišku – ja suabejojęs ar, neduok dieve, kritikuojantis, žinoma, be abejonės, o kaip gi kitaip „dirba Putinui“ ir privalo nešdintis ten, kur „jam labiau patinka“, t. y. – „į Rusiją“.

Rasa Čepaitienė

Dekartiškąjį „mąstau, vadinasi esu“ jau seniai pakeitė „smerkiu, vadinasi esu“. Kur gi dingo dar taip neseniai mokykliniuose vadovėliuose ir universitetinių kursų aprašuose itin pabrėžtas „siekis ugdyti kritinį mąstymą“? Kur mūsų Konstitucijoje įtvirtinta žodžio, susirinkimų ir saviraiškos laisvė? Juos, kaip matome, pakeitė grynai religinė pasaulėjauta ir tam tikros grupės sau prisiskirtas tiesos monopolis: „tikėk mokslu“ (per plandemiją), tikėk Partijos ir Vyriausybės begaline išmintimi, garbink Va(l)dovą ir jo apaštalus, venk bet ko, kas galėtų sutepti tavo tyrą tikėjimą (ypač neteisingų ir smerktinų „nedemokratiškų“ mitingų…), ir bus tau išganymas, o gal net ir koks trupinys nuo didžiūnų stalo nubyrės…

Ši Naujoji Bažnyčia jau turi daug uolių išpažinėjų, ypač – dorųjų krikščionių ir apsukraus jaunimo tarpe, nepailstamai kovojančių su eretikais ar bent įtartais nelemtąja eretikyste. Jie karštai seka ir matuoja šio tikėjimo grynumą ir nepavargdami teisia ir baudžia baudžia baudžia netikėlius, nesibaimindami suklysti ar apsirikti. O kam: „kapok juos visus, Dievas atsirinks savus“.

Jų idealas – šalis, apvalyta nuo „vatnikų“, „liaudies priešų“ ir „užsienio agentų“, jų dėka „dar niekada taip gerai negyvenusi“ ir sparčiai žengianti Gerovės, Įvairovės ir Įtraukties keliu. Tik paradoksas – šis idealas jau keliolika metų vis sėkmingiau įgyvendinamas… toje pat Rusijoje, kurios pavyzdžio čia taip įnirtingai kratomasi. O jo turinys primena viena kitai prieštaraujančių reiškinių ir prasmių košę.

Naujoji religija labai išpopuliarėjusi sostinėje – šventojo Kristoforo (Kristaus nešėjo) mieste – ir yra net dėstoma seniausiame regiono universitete, kuris kažkada garbingai išlaikė persekiojimus dėl tiesos ir neprarado savojo kilnumo – kokia pasibaisėtina intelektualinė degradacija dabar! Čia bet kuris psichiškai nestabilus rėksnys, nusmūktakelnis ar pusmokslis, įsijautęs į inkvizitoriaus vaidmenį, gali sau leisti „cancelinti“ jam netikusį politinį oponentą, kunigą ar profesorių, o propagandistai su džiaugsmu siundo ant tokių savo išugdytų naujųjų chunveibinų būrius. Jau pasigirsta raginimų su kitaminčiais ir fiziškai susidoroti, arba netikėlius sudeginti ant socialinio atmetimo laužo. Apie vis stiprėjančią atmetimo kultūrą, kai eretikai demonstratyviai metami iš darbų, mobinami ar kitaip apribojamos jų karjeros ir visuomeninio veikimo galimybės, jau nekalbėsime – tai seniai tapę kasdienybe. Tad šios religijos adeptai dabar neša nebe Kristų, gerbiantį ir neprievartaujantį nei asmens sąžinės, nei proto, atlaidų žmogaus klaidoms bei nuodėmėms, kadangi Jis puikiai žino jo prigimties trapumą, bet ir atgailos, pasitaisymo iš klystkelių, atsisukimo Tieson galimybę, o bekompromisės naujosios ortodoksijos Šviesą. Taip jie tampa jos – Lux/Lucis – nešėjais… liuciferiais.

Iš tiesų tame nėra nieko naujo ar originalaus. Žmonija, ypač XX–XXI a., dažnai lipo ant šito religija paverstos ideologijos grėblio su visiems žinomomis to pasekmėmis. Bet kodėl ant jo vėl savanoriškai lipama Lietuvoje, atrodytų, išmokusioje baisias nesenos istorijos pamokas? Todėl, kad ideologiniam melui ir puikybei nepatinka loginiai argumentai ir tiesa, tad juos belieka užčiaupti cenzūra, nutildymu ir prievarta. Bet kodėl tad leidžiama šitai neapykantos isterijai taip įsigalėti, o protesto balsai tokie negausūs ir silpni? Nes bijoma. O bijoma todėl, kad tikrasis tikėjimas lieka silpnas, neauginamas, apleistas, arba suklastojamas pakeičiant religijos surogatais.

Veidaknygė

Edvardas Čiuldė. Tautinė tapatybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu

Redakcija
-
1
Edvardas Čiuldė. Tautinė tapatybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu
Nuotr. evangelija.lt

Kartais sakoma, kad, žiūrint iš amžinybės taško, tautinės tapatybės, rasių skirtumų ir panašūs klausimai yra niekur nevedantis bandymas laikytis įsikibus praeities, kai neva artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje tokių skirčių nebeliks, tautoms ir rasėms susimaišius į homogenišką visumą, tampriai sulipus į vieną pasaulinį skruzdėlyną. Kaip dar skelbia tokie ateities šaukliai, tautinio prisirišimo puoselėjimas, nacionalinis sentimentas yra atsilikusių, užklimpusių praeityje žmonių pasirinkimas, o labiau pažangūs žmonijos protai neva tiesiog privalo peržengti tautinio užsiangažavimo ribotumą.

Tačiau įdomu yra tai, kad pasaulinę istorinę reikšmę paprastai įgyja tos asmenybės, kurios nė iš tolo nesiekė kažkokios amžinosios šlovės, o savo gyvenimą pašventė savojo laikmečio problemų sprendimui, bandė susidoroti su konkrečiai bendrijai iškilusiomis problemomis, taigi buvo savo gyvenamosios vietos ir laiko spalvų prisodrintos, labai realistinės figūros. Toks, tarkime, buvo arba, tiksliau tariant, visados išlieka Sokratas, aktualizavęs tuos klausimus, kuriuos kėlė pats gyvenimas, sugebėjęs įsiklausyti į gyvenimo prieš 2,5 tūkst. metų paslaptį taip jautriai, kad jam nė iš tolo negali prilygti tie šiuolaikiniai autoriai, kurie yra linkę visados užbėgti į priekį. Jeigu apie pažangą kalbėtume labiau atsakingai nei esame įpratę mūsų laikais, nesunkiai pastebėtume, kad Sokratas pažangos lenktynėse pralenkė visus istorijos dalyvius, užmindamas mums mįslę apie tai, kad tolimas nuo pirmapradžio šaltinio veda į atsilikimą labiausiai dramatiška to žodžio reikšme.

Edvardas Čiuldė

Negaliu praleisti progos dar kartą nepademonstravęs savo pagarbos žydų tautybės žmonėms, sužavėtas šios bendruomenės žmonių ypatingu tautinio solidarumo pietetu, kai nuoroda „mūsiškiai“ čia yra svarbiausias veiklos variklis, aukščiausiasis visų pasirinkimų principas, toli pranokstantis galimų apsisprendimų dėl visuotinės tiesos, nelygstamo gėrio ar tobulo grožio paletę. Tačiau drauge pasidygėjimą kelia tie iš jų, kurie kitų tautų atžvilgiu jau laikosi atvirkštinio tautinio egoizmo refleksų nepripažinimo reikalavimo, primygtinai skatindami kitus morališkai nusiginkluoti.

Vengdamas nereikalingos įtampos, neminėsiu konkrečių pavardžių, tačiau nesunku bus suprasti, kad toliau čia kalbėsime apie visiems Lietuvoje gerai žinomą žydų tautybės bendrapilietį, iš protėvių paveldėjusį pavardę, atsiradusią kaip upės pavadinimo kalkė, o dabar visus mus stebintį jau iš amžinybės perspektyvos. Taigi, diskretiškumui nutylėti jo pavardę mus įpareigoja ta paprasčiausiai priežastis, jog anas dar ne taip neseniai paliko mūsų ašarų pakalnę, o skausmas dėl jo praradimo ir atmintis tarp jo artimųjų bei bendražygių dar yra gyvas dalykas.

Dažnai tvirtinama, kad jis paliko ypatingai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, nenustebčiau, jog jo vardu anksčiau ar vėliau bus pavadinta gatvė, skveras, mokykla, biblioteka, stadionas, garlaivis ar lėktuvnešis.

Nesiginčysiu nė iš tolo dėl to, kad jis išties paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dirvoje, net jeigu pripažinsime, kaip atrodo bent man, jog savo idėjų visiškai neturėjo, o beždžionavo pagal svetimus užkeikimus, tačiau tikrai ten, kur jis žengė, sudygo dygios piktžolės ir drauge užsiveisė nešvankios diskusijos – turi ar neturi lietuvaičiai teisę užsistoti savo tendencingai apkaltintus, dergiamus herojus? Dar daugiau, – esu linkę pripažinti, kad mūsų oponentas (kai diskusijos nesustabdo net mirtis) savo vardu yra užpatentavęs įdomią verbalinę formuluotę, kažką panašaus į loginį fokusą, kuris iš pradžių patraukia dėmesį elegantiška forma, bet, pasigilinus, vis tik nuvilia turinio tuštumu.

Taigi kartą anas (uždengiame pavardę), kalbėdamas apie tautos kaip darinio būvį, viešai yra pareiškęs maždaug taip: tautai svarbu ne paprasčiausiai būti, esą daug svarbiau tautai yra būti prasmingai. Kaip atrodo, čia pacituotus žodžius galima suvesti dar į tokią kraštutinai paradoksalią formulę, ribiniu būdu išryškinančią posakio keblumą: neva pats buvimas savaime nepateisina pasiryžimo būti, čia dar reikia nurodyti kažkokius papildomus argumentus, užtikrinančius tokią buvimo teisę.

Taigi cituotas autorius, jeigu ne tiesiogiai, tai bent užuomina kvestionuoja mūsų padangėje dažnai skelbiamą šūkį apie užduotį išsaugoti tautos egzistenciją, savo tautinę tapatybę, paprasčiausiai išlikti kaip tautai. Kita vertus, savo rizika dar kartą perklauskime – ar tautos išlikimo reikalas yra savitikslis, pats save grindžiantis uždavinys? Gal išties turėtume nerimauti, jaustis kažkam nusikaltę dėl to, jog priklausome tautai, kuri, tarkime, nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių jos, unikalios tautos, teisę būti dar ir kažkokiomis papildomomis nuorodomis į ypatingą buvimo prasmingumą…

Kas įprasmina tautos būvį – istorija, praeities žygiai ir ateities užmojai, bendras žmonių likimas, kultūra, sukurta valstybė? Visi čia nurodyti dalykai iš tiesų sutelkia tautą, sukuria prielaidas tautinio tapatumo išsaugojimui, leidžia užtikrinti tautos egzistencijos tęstinumą. Tačiau, kaip atrodo, įvesti čia papildomą prasmės konstantą, leidžiančią klasifikuoti tautas į labiau ar mažiau prasmingai liudijančias savo buvimą, yra ne tik beprasmiška, bet ir morališkai ydinga išmonė, primenanti blogiausius pavyzdžius iš košmariško nacių repertuaro. Be visa ko kito, toks prasmės klausimas įpainiotų į neišsprendžiamus prieštaravimus. Ar, pavyzdžiui, labiau prasmingai egzistuoja išpampusi nuo užkariavimų valstybė, koks nors engiantis kitas tautas imperijos plūduras, ar – priešingai – maža valstybėlė, kurioje bent kvailių skaičius pagal statistinės tikimybės dėsnį turėtų būti mažesnis nei didelėje tautoje? Kita vertus, jeigu kažkas negali išsiversti be tokio pobūdžio buvimo prasmės inventorizacijos, tebūnie, tačiau drauge svarbu pastebėti, jog lietuvių tautos sugebėjimas išlikti istorijos pervartose, atsispiriant įvairiausio plauko agresoriams, yra toks tautos kovinės dvasios paliudijimas, kuris prasmės klausimą daro pertekliniu, tinkamu nebent kaip teorinė inkrustacija, jau atkovojus savo būtį.

Kalbant labai abstrakčiai galima būtų sakyti, jog kiekvienos tautos buvimas yra prasmingas kaip leidžiantis užtikrinti kultūrų įvairovę, skirtingumą. Kita vertus, nuoroda į skirtingumą šiuo atveju nėra tik abstraktus prasmės galimybės konstatavimas, tai labiau yra pačios būties nuoroda, leidžianti atpažinti neišgalvotos tikrovės reljefą. Kaip nėra žmogaus apskritai, o yra tik „sudurstytas“ iš skirtumų žmogus, kaip nėra tokio dalyko kaip medis apskritai, o tik realiai į žemę šaknis suleidę beržas, klevas ir t. t. Tobulos globalizacijos ideali sąlyga yra vienodumo dykuma, o būties oazėse siautėja skirtumai.

Dabar paklauskime taip – kodėl privalome puoselėti tautinį tapatumą net ir tada, kai globalizacijos vėjų gairinamoje padangėje už tai tau, mielas žmogau, niekas nepasiūlys jokio prizo?

 Kaip jau buvo užsiminta, vieni atsakymo galimai ieškos praeityje, šlovingoje istorijoje, kiti – forsuodami ateities vizijas, tačiau tikriausiai nereikėtų išsigąsti ir tokios būsenos, kai galutinio atsakymo į šį klausimą su visų aplinkybių išskaičiavimu tu nežinai arba greičiau tau vis dar nesinori suskaidyti gyvą visumą į komponentus, susmulkinti į atskiras dalis, analitiškai išardyti laimės vaizdinį.

Neretai tai reiškiasi savaime lengvai ir džiugiai, panašiai kaip oras lengvai kvėpuojasi ten, kur dar nėra užterštas, o kvepia aukštikalnėmis ir pušų sakais.

Tautinė tapatybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt ketvirtoji (gegužės 2) diena

Redakcija
-
1
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt ketvirtoji (gegužės 2) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos surengė kombinuotą ataką prieš Juodojoje jūroje ir Kryme veikiančias agresoriaus pajėgas bei infrastruktūrą. Ukrainiečiai apie tai kalba mažai, detalesnį vaizdą galima susidaryti vertinant rusų šaltinius. Tikėtina ukrainiečiai atakavo 6–10 jūrinių dronų grupėmis, kuriose buvo oro gynybos, FPV ir žvalgybinių dronų bei PTRK nešėjai. Tokiu būdu ukrainiečiai jau veikia jūrinių dronų padaliniais, kurie dengia beveik visas mūšio funkcijas, t. y. įmanoma vykdyti pilnavertes operacijas. Atakuota agresoriaus infrastruktūra jūroje (dujų platformos), kurią rusai naudoja žvalgybai. Taip pat ukrainiečiai smūgiavo ir oro atakos dronais. Rusai teigia numušę 89 dronus, tačiau kaip įprasta – ne visus. Sprogimai Sevastopolyje, Simferopolyje, Dzhankoy. Teigiama, kad atakuota rusų raketų brigada. Tokie smūgiai labai laukti, nes yra atsakas į rusų raketų ir dronų smūgius iš Krymo. Jei tokie Ukrainos smūgiai būtų dažnesni, rusai būtų priversti riboti savo atakas iš pusiasalio.

Agresorius atakavo Ukrainos teritoriją 150 dronų Shahed ir dronų-masalų. Ukrainiečiai teigia numušę 64, 62 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Intensyviai atakuotas Zaporizhia miestas. Vėl smogta į gyvenamuosius rajonus, 28 civiliai sužeisti.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Tęsiasi mūšiai Sumy-Kursk sričių pasienyje bei Popovka-Demidovka ruože (Belgorodo sr.). Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Sunkios kautynės Nove-Katerynivka-Novomykhailivka ruože (vakarinis Zherebeco upės krantas). Padėtis no man land dinamiška. Taip pat mūšiai ir kituose sektoriaus ruožuose.

Syversk. Rusai bando pasistūmėti no man land Bilohorivka griuvėsiuose. Be esminių pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Problemos vakariniame Toretsko flange gilėja. Rusai pasigerino pozicijas Tarasivka ruože, bei nuo Sukha Balka stumiasi į šiaurę. Pastarasis ruožas pavojingesnis, kadangi rusai bando perimti aukštumas palei kelią į Konstyantinivka, kurios dominuoja virš Toretsko šiaurinės dalies. Jei rusams jose pavyktų įsitvirtinti, jie užeitų ukrainiečiams iš užnugario, kas ženkliai sukomplikuotų šiaurinių Toretsko prieigų gynybą bei sukurtų sąlygas russms platesniu frontu judėti link Konstyantinivka.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Be esminių pakitimų, snukiadaužis tęsiasi. Fiksuojami naujai atvykę rusų rezervai, tad tikėtina spaudimas tik didės.

Konstyantinopil. Rusų pastangos prasiveržti link Bahatyr-Odradne nebuvo sėkmingos. Tęsiasi sunkūs mūšiai.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Darius Kuolys. Nusiginklavimas (1)

Redakcija
-
7
Darius Kuolys. Nusiginklavimas (1)
T. Lukšio / BFL nuotr.

Šiandien Lietuvos žiniasklaida sutartinai piktinasi 2025-aisiais Maskvoje išleista „Lietuvos istorija“. Šią knygą pristato ir jos esmę pratarmėje nusako pats Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: veikalo „autoriai siekia visapusiškai ir moksliškai pagrįstai išnagrinėti raidą žemių, kurios skirtingu laiku buvo susijusios su Lietuva“.

Taigi rusakalbiam pasauliui Maskvos skelbiama „Lietuvos istorija“ – be lietuvių, be lietuvių tautos. Ir tai nieko nauja – tokia Lietuva vaizduota jau XVIII amžiuje Michailo Lomonosovo darbuose, tokią Lietuvą būsiant teigė Sovietų Sąjungos valdininkas Michailas Suslovas. Nauja yra tai, kad senas Maskvos pasakojimas pirmąkart susišaukia su Lietuvos valstybėje kuriamu ir savos vyriausybės lietuvių vaikams bei visuomenei siūlomu istoriniu pasakojimu.

Štai, 2022-ųjų rudenį, Rusijos kariuomenei griaunant Ukrainos miestus ir žudant jos gyventojus, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbia švietimo, mokslo ir sporto ministrės patvirtintas naujas bendrojo lavinimo mokyklos programas. Jose pirmąkart atsiradęs reikalavimas rusakalbiams lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams „tautos, pilietybės ir pareigos supratimo“ mokytis iš Michailo Lomonosovo kūrybos yra iškalbingas, bet ne vienintelis ženklas.

Darius Kuolys

Lietuvos pagrindinei mokyklai skirtoje naujoje istorijos programoje, kaip ir Maskvos pasakojime, neberasime lietuvių ir lietuvių tautos kaip istorijos subjekto. „Lietuvių“ ir „lietuvių tautos“ sąvokų čia pabrėžtinai – programiškai – vengiama. Kalbama apie Lietuvą, Lietuvos teritoriją, apie šioje teritorijoje vykusius įvykius ir veikusias asmenybes, net apie Lietuvos valstybę, bet apie lietuvius ir lietuvių tautą – nė žodžio. Nurodoma pamokose išsiaiškinti „rusėnų“, „litvakų“, „slavų“ ir net „baltų“ sąvokas, o „lietuvių“ sąvokos tiesiog nėra.

Lietuvos valstybė programoje skrupulingai atribojama nuo lietuvių tautos. Pagrindinės mokyklos mokiniams ji pristatoma kaip Mindaugo sukurtas ir Vytauto Landsbergio atkurtas darinys: „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė XIII–XVI a. Susipažįstama su karaliumi Mindaugu: asmenybės vaidmuo istorijoje. <…> Aptariama Vytauto Landsbergio, Laisvės gynėjų, žuvusiųjų 1991 m. sausio 13-ąją reikšmė Lietuvos valstybingumo atkūrime ir gynime“. Lietuvių tautos kaip Lietuvos valstybės kūrėjos šiame pasakojime neįžvelgsime.

Beje, pasakojimas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę programoje itin glaustas: jau nuo XVI šimtmečio vidurio LDK pradingsta – lieka mokykloje tik Abiejų Tautų Respublika. Tik dėl jos atkūrimo Lietuvos teritorijoje vykę ir XVIII–XIX amžių sukilimai.

Vilnių mokiniai raginami atrasti ne kaip Lietuvos sostinę, bet tik kaip „daugiakultūrį“ miestą: „Didieji Lietuvos miestai. Susipažįstama su Vilniumi – jo daugiakultūriškumo istorija. Susipažįstama su Kaunu – kaip laikinąja, bet moderniąja sostine“. O juk Vilnius, jei kelis šimtmečius nebūtų buvęs didelės valstybės sostine, vargiai būtų tapęs daugiatautis.

Įsidėmėtina: nerasime naujoje istorijos programoje ne tik „tautos“, bet ir „tiesos“ sąvokos. Tarp istorijos mokymosi tikslų, uždavinių nė neužsimenama apie tiesos paieškas, apie pagarbos tiesai ugdymą. Tiesos siekį programoje keičia interpretacijų įvairovė. Mokiniams keliamas uždavinys „įžvelgti skirtingas istorijos interpretacijas“. Ne jas tikrinti, vertinti, bet tik „įžvelgti“ – kaip lygiavertes. Ir šalia tokio uždavinio paaiškinama: „Istorijos interpretacija yra viena iš pamatinių istorinio tyrimo (istorinio metodo) procedūrų. Istoriniame tyrime istorikas <…> sukuria konkrečios istorinės problemos interpretaciją“.

Svarstyti, ar šiandien „sukurta istorinės problemos interpretacija“ atitinka istorinę tikrovę, praeities žmonių gyvenimo tiesas, Lietuvos mokiniams nesiūloma. Taigi ir Lietuvos leidyklų išleisti nauji istorijos vadovėliai, ir šiemet Maskvoje publikuota „Lietuvos istorija“ mūsų jaunimui turėtų pateikti tik įžvelgtinas „skirtingas istorijos interpretacijas“.

Postmodernų tiesos neigimą ir žaidimą interpretacijomis šiuo metu lietuviams siūlo ne tik Sergejus Lavrovas, ne tik Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto, bet ir mūsų Užsienio reikalų ministerija. Būtent ji neseniai paskelbė, kad „Pagonios herbas“ ir „lietuviškas Vytis“ – tai du „skirtingi simboliai“, kad „Pagonia nėra tas pats, kaip lietuviškasis Vytis“. Ir tokiu būdu atkartojo Maskvos pasakojimą apie slavišką ir nieko bendra su lietuviais neturėjusią senąją Lietuvos valstybę. Būtent mūsų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai primygtinai siūlo užsienio šalių ambasadoriams bendrauti tik su šitaip LDK istoriją interpretuojančiais lietuvių istorikais.

Taigi karo akivaizdoje Lietuvos vyriausybė ėmėsi įgyvendinti ne kadaise Jono Aisčio siūlytą tautos atsparos, bet dvasinio nusiginklavimo programą. Kodėl? Niekas iš sprendimus priėmusių neatsako.

Ar tikrai nebesuprantame, nebejaučiame, kad negausios tautinės bendruomenės laisvė, Lietuvos Respublikos likimas priklausė ir priklauso nuo tiesos? Juk istorinės tiesos siekiu buvo grįstas lietuvių tautos kelias į nepriklausomybę ir 1918, ir 1988–1991 metais. Juk tiesa buvo ir lieka mūsų – ir ukrainiečių, estų, latvių, lenkų – ginklas prieš šio pasaulio galingųjų melą ir prievartą.

Kaip skaidriai, Europoje siautėjant bolševikams ir naciams, tai suprato Marija Gimbutienė, 1940–1941 metais dienoraštyje rašiusi:

„Tokia kritiška padėtis. Pasauly tolerancijos nėra, tik savi interesai. Mus tegali gelbėti tiesa. Pasauliui turi būti įrodyta moralinė teisė egzistuoti. Dabar didžiausios reikšmės turės mūsų mokslinė karta. <…>

Nieko didesnio pasaulyje nėra už tiesą“.

Taigi.

Veidaknygė

1...171819...1 718Nuo 1 718 18 puslapis