Agresorius prieš Ukrainos teritoriją panaudojo dvi balistines raketas Iskander M. Vėl smogta Odesa sr. (rusai skelbia smūgiavę ukrainiečių oro uostui Lymanske). Čia reikalingi pokyčiai, stiprinantys oro gynybos saugumą. Tuo pačiu būtina sunaikinti agresoriaus pajėgumus smogti šiam regionui iš Krymo. Tokia pat raketa smūgiuota Poltava srityje. Taip agresorius bando trikdyti Ukrainos logistiką, kuri keliauja į Kursk kryptį. Kad tai vienas iš tikslų rodo ir tai, kad viena iš Kh59 raketų paleista ne kur kitur, o į Sumy sritį. Taip pat agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 68 Shahedais (67 numušti arba EW priemonėmis nuvesti nuo taikinių). Ir vėl jie kilo iš Kursk ir Oriol sričių, tad prieš kelias dienas sėkmingas ukrainiečių smūgis dronų sandėliui Krasnodar sr. duoda efektą.
Gana plačiai aptarinėjama, kad užvakar numuštas agresoriaus S34 krito nuo F16 (pvz raketa AMRAAM). Tai labai gera žinia. Belieka viltis, kad ji taps tendencija ir KAB’us drabstantys rusų orlaiviai bijos artėti link kontaktinės linijos ir ukrainiečių pėstininkai ir civiliai galės kiek atsikvėpti. Tačiau visgi tikėtina, kad žinodami, jog ukrainietiškų F16 parkas gana ribotas ir labai saugomas, rusai tęs smūgius KAB’ais. Tiesa, neatmestina, kad rusai sustiprins savo bombonešių palydėjimą naikintuvais.
Pasirodė informacija, kad agresoriaus kariai Kursk kryptyje prie Liubimovka sušaudė ukrainiečių dronų padalinio karius. Šie buvo priversti stotį į mūšį, tačiau pasibaigus šoviniams pasidavė į nelaisvę. Tai rodo kokia dinamiška padėtis kontaktinėje linijoje (dronų operatoriai veikia savo pajėgų užnugaryje). O Mordore nieko naujo – telegramuose rusai sveikina tokį savo kiauliasnukių nusikaltimą ir ragina tai daryti dažniau.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursk kryptis. Padėtis kontaktinėje linijoje ne gerėja. Rusų pleištas prie Liubimovka plečiasi, ukrainiečiai nenori užleisti pozicijų ir kontratakuoja. Taip pat karšta dešiniajame ukrainiečių flange prie Plechovo. Ukrainiečiai turi patirties kautis daliniai atkirsti, tačiau ar tai perspektyvu rusams sukoncentravus pastangas atakuoti Ukrainos pajėgų tiekimą – klausimas atviras. Neatmestina, kad Ukrainos pajėgos pabandys atsitraukti ir taip išlyginti kontaktinę liniją Liubimovka – Pogrebki ar Liubimovka – Malaya Loknya.
Kharkivo kryptis. Be esminių pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius Pishchane pleište šiek tiek pasistūmėjo link upės Oskil, tačiau šiame etape pavojingiausias rusų judesys siekiant išlėsti jau beveik upę pasiekusį agresoriaus placdarmą. Jie toliau atakuoja Lozova ruože.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Tęsiasi sunkios kautynės, pakitimų nefiksuota.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainiečių kontratakos Lysivka – Mykolaivka buvo sėkmingos. Jie prie geležinkelio apie vieną kilometrą nubloškė rusus atgal. Mūšiai tęsiasi, priešakiniai rusų vienetai pasiekia Myrnohrad prieigas. Taip pat sunkios kautynės Selydove rytinėse prieigose. Rusai per daug užimti Tsukuryne ir bent kol kas neturi pajėgumo atakuoti Selydove iš pietų.
Centras.
1) Rusai deda dideles pastangas užimti Tsukuryne, taip pat atakuoja į pietus Novoselydivka – Izmailivka ruože. Tai rodo, kad jie vis dar tikisi susikurti galimybę apeiti Tsukuryne nuo Novoselydivka, o taip pat tikisi blokuoti Hyrnik vakarinį flangą.
2) agresorius karštligiškai bando užverti ukrainiečių atsitraukimo kelią iš rytinės Vovcha upės pusės. Sunkūs mūšiai Zhelane Druha. Rusai pasiekia ir Zoriane, tačiau čia yra sunaikinami.
Pietinis flangas. Rusai pasigerino pozicijas prie Katerynivka, tačiau ukrainiečių gynybos linija čia vis dar laikosi.
Zaporizhia kryptis. Kaip ir spėjome, situacija Velyka Novosylka sektoriuje kaista. Prieš kurį laiką sukomplikavę ukrainiečių padėtį rytiniame flange prie Zolota Nyva, rusai pradėjo puolimo operaciją vakariniame flange prie Levadne. Čia vyksta permainingas mūšis, situacija nėra aiški. Rusams anksčiau sunkiai sekėsi stumtis centre palei upę Mokry Yali į šiaurę link Velyka Novosylka. Tad dabar tikėtina agresorius ne tik bando prasiveržti naujuose ruožuose, bet ir išbalansuoti ukrainiečių gynybą, priversti juos permetinėti vienetus į kitus ruožus, o tada vėl sustiprinti puolimą centre.
Turbūt viena svarbiausių Kremliaus svajonių būtų visiškai nuginkluoti Lietuvą, kad nesusikurtų jokie partizanų būriai, civiliai nemokėtų naudotis ginklais, negalėtų treniruotis ir negalėtų karo atveju papildyti kariuomenės gretų. Ir, regis, Kremlius turi savo įtakos agentų aukštuose Lietuvos postuose. Galbūt, juos galima būtų pavadinti naudingais Kremliaus idiotais.
Netruko pasibaigti dabartinių valdančiųjų kadencija, o mes jau srebiame jų veiklos vaisius. Be jokio patikrinimo į Lietuvą atvykę 220.000 migrantų kelia vis daugiau saugumo problemų. Vos prieš keletą dienų Lietuvą apskriejo žinia apie ieškomą tamsaus gymio vyriškį, kuris stipriai į veidą sumušė mergaitę. Nors daugybę kartų buvo viešoje erdvėje kartota, kad mes negalime lipti ant to paties grėblio, kaip vakarų Europa, kad negalime įsileisti didžiulius kiekius imigrantų, kurie sukelia didžiules nusikalstamumo problemas tokiose valstybėse, kaip Švedija ir Vokietija. Danija, Didžioji Britanija ir kitos šalys jau pripažino migracijos politikos klaidas ir pradėjo kalbėti apie migracijos ribojimus. Tuo tarpu, mūsų valdantieji patvirtino kasmetines 40.000 imigrantų kvotas. Protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvaili nesimoko net iš savo?
Regis, kad su migrantų daromais nusikaltimais statymai kyla dar aukščiau.
2008 metais į Lietuvą atvykęs rusijos pilietis Igor Moskaliov vedė lietuvę. Tokiu būdu gavo laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Apsigyvenęs jos bute ima smurtauti, ko pasekoje moteris išsikrausto gyventi kitur ir buvęs sutuoktinis tampa buto okupantu. Matyt bute surengė kokį nors referendumą. Simptomatišką, ar ne?
Lyg to būtų maža, naujasis įnamis terorizuoja kaimynus, kliudo vykdyti laiptinės rekonstrukciją, o kai jam buvo pasiūlyta grįžti į pelkes, pradeda dar ir grasinti.
Po keleto metų Lietuvos pilietė pagaliau teisinėmis priemonėmis pasiekia, kad „okupantas“ iš jos buto būtų iškeldintas. Atvykus policijai, antstoliui ir advokatui, „kvadroberis“ ima šaudyti iš nelegaliai laikomo rusiško kovinio pistoleto TT. Žūsta beginklis advokatas, padėjėjas per plauką išvengia kulkos, du policininkai sužeisti, jų gyvybes išgelbėjo šarvinės liemenės. Atvykus Aro pareigūnams „ruskij mir“ didvyris išmeta pistoletą ir pasiduoda.
Normalus, adekvatus Vidaus reikalų ministras tokioje situacijoje, ko gero imtųsi inciatyvų labiau kontroliuoti atvykstančius imigrantus, tikrinti jų praeitį, sąsajas su nusikalstamu pasauliu ar užsienio valstybių tarnybomis. Dar, ko gero, reikėtų kažką užsiminti, kad policija skirs daugiau dėmesio neteisėtai laikomų ginklų radimui ir tokių nusikaltimų užkardymui.
Kaip į šį incidentą reaguoja mūsų, ne kartą liūdnai pagarsėjusi, vidaus reikalų ministrė? Konferencijoje, ji pareiškia, cituoju pažodžiui: „Šis incidentas įpareigoja mus labai atsakingai vertinti iniciatyvas dėl ginklų įsigijimo ir laikymo liberalizavimo. Turime sudėti visus įmanomus saugiklius, kad išvengtume skaudžių įvykių ir užtikrintume visuomenės saugumą.“
Taigi, atvyksta į Lietuvą teroristinės valstybės pilietis, pagal savo šalies tradicijas terorizuoja, nelegaliu ginklu žudo šalies, į kurią atvyko gyventojus, o mūsų vidaus reikalų ministrė nori nuginkluoti sąžiningus legalių ginklų savininkus. Sekantis žingsnis, ko gero bus apriboti vairuotojo pažymėjimų gavimą, kai koks girtas be teisių įlėks į autobusų stotelę?
Kremliaus žiurkės ploja atsistojusios! Bravo ministre! Šauniai dirbate! Atsiųsime dar daugiau „imigrantų” per Baltarusiją, su Baltarusijos išduotais pasais. Tik šį kartą geriau apmokytų, kad padarytų daugiau žalos. Tuomet tikrai visi Lietuvoje turintys legaliai išduotus ginklus bus nuginkluoti.
Mums priešų nereikia, kai savi ministrai galimai veikia priešų naudai.
Teksto autorius Šarūnas Jasiukevičius yra Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ tarybos narys, kandidatas Aleksoto–Vilijampolės apygardoje
Ukrainos pajėgos sėkmingai atakavo agresoriaus degalų saugyklą Rovenki (Luhansk kryptis). Čia rusų okupantai nuo ukrainiečių smūgių kenčia ne pirmą ir ne penktą kartą. Rovenki, tai strateginės reikšmės geležinkelio atkarpoje Gukovo – Debaltseve esanti gyvenvietė, kurioje agresorius iškrauna ir sandėliuoja ginkluotę, šaudmenis, degalus (beveik visas penkias aprūpinimo klases), per čia į kontaktinę liniją vyksta agresoriaus gyvosios jėgos pastiprinimas. Šį kartą gerą darbą nudirbo GUR’as, tad tikėtina buvo smūgiuota su dronais. Anksčiau tokius taikinius okupuotose teritorijose ukrainiečiai atakuodavo su aviacija (pvz. raketomis Storm Shadow) arba ATACMS. Kodėl šį kartą darbo ėmėsi ukrainiečių žvalgai, sunku pasakyti. Gal tiesiog elementariai raketos taupomos svarbesniems taikiniams.
Kaip ir spėta, agresorius pergrupavo savo Shahed pajėgumą Krasnodar srityje ir vėl surengė smūgį iš Primorsko Achtarsk miesto apylinkių. Tiesa, smūgis nedidelis, labiau demonstracinio pobūdžio, norint parodyti, kad „viskas vyksta pagal planą“. Iš čia bei iš Kursk srities iš viso kilo 28 dronai (iš jų buvo numušti 24). Ukrainos pajėgoms reikia kartoti smūgius dronų sandėliams ir paleidimo aikštelėms. Panašu, šią naktį tai ir buvo bandoma daryti. Rusai praneša numušinėję ukrainiečių dronus virš jau minėto Primorsko Achtarsk. Taip pat, agresorius Ukrainos teritoriją atakavo dvejomis raketomis, o vakarop vėl ore buvo fiksuojama rusų aviacija – KAB’ai krito Sumy, Kharkiv ir Kherson srityse.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Apie ne itin optimistines perspektyvas rašėme vakar. Padėtis kol kas nesitaiso.
Ukrainos pajėgos priverstos kiek atsitraukti nuo Vesioloe (Glushkovo rajono pietūs), rusai čia labai stipriai spaudžia bei bando nustumti Ukrainos vienetus už sienos.
Sunki padėtis klostosi ir Liubimivka – Olgivka ruože. Rusai bando perskelti ukrainiečių placdarmą į dvi dalis, Ukrainos pajėgos kontratakuoja.
Dešiniajame ukrainiečių flange sunkios ir permainingos kautynės vyksta prie Plechovo gyvenvietės.
Kharkivo kryptis.
Kontaktinėje linijoje tęsiasi lokalūs susidūrimai, esminių pakitimų nėra.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius dar suintensyvino puolimą, atakuoja visoje kontaktinėje linijoje. Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas, tačiau padėtis sudėtinga.
Lyman. Čia okupantai taip pat suintensyvino puolimą, jie ir toliau savo pastangas koncentruoja šiauriniame flange.
Syversk. Kontaktinėje linijoje štilis, sunku pasakyti ar ta sąlyginė ramybė nebus laikina.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Rusams ir toliau nepavyksta pasistūmėti vakarinėje kanalo dalyje. Taip pat, ukrainiečiai neleidžia jiems plėsti pozicijų Toretsk, tęsiasi permainingi mūšiai. Tuo tarpu, prie Niu Jork gyvenvietės okupantai truputį pajudėjo į priekį link Leonidivka, t. y. pietvakariniame Toretsk pakraštyje.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusai suintensyvino veiksmus Lysivka – Mykolaivka ruože. Jie sugebėjo pasistūmėti palei geležinkelį į šiaurę. Kaip esame anksčiau rašę, tokiu manevru agresorius bando ne tik užimti sausumos koridorių link Pokrovsk, bet ir apeiti Ukrainos vienetų gynybos rajoną Lysivka apylinkėse iš rytų ir užnugario. Tai suprasdami Ukrainos gynėjai ne tik ginasi, bet ir kontratakuoja. Be viso to, tęsiasi sunkūs mūšiai rytinėse Selydove prieigose.
Centras. Permainingos kautynės vyksta Tsukuryne – Hyrnik ruože, tačiau rusams prasiveržti bei įsitvirtinti naujose pozicijose nepavyksta. Rytiniame Vovcha upės krante tęsiasi mūšiai, karščiausia šiuo metu prie Zhelane Druha, ukrainiečiai laiko atsitraukimo kelią per Vovcha upę atvertą. Deja, bet vakarykštė agresoriaus sėkmė Ostrivske komplikuoja pietinio ruožo gynybą. Antai, okupantai tikėtina nuo Ostrivske ėmė pulti link Kurahivka. Nors iki pačios gyvenvietės dar 2,5 km, o vietovė puolimui nėra dėkinga (vandens kliūtys ir aukštumos), tačiau tendencija nėra gera. Per gyvenvietę, eina vienas iš dviejų didesnių kelių, kuriais galėtų judėti iš rytinio Vovcha upės kranto atsitraukusios Ukrainos pajėgos. Kitas kelias eina taip pat iš Zoriane ir pasuka į šiaurę per Hyrnik, kurio prieigose irgi jau vyksta mūšiai.
Pietinis flangas. Kaip minėta, rusai įsitvirtina Ostrivske ir bando ne tik atakuoti į šiaurę link Kurahivka, bet ir į pietvakarius link Kurahove. Šiose apylinkėse puolančius agresoriaus vienetus bando pasivyti ir kiti okupantai atakuojantys nuo Maksimilianivka. Taip pat, Kurahove kryptimi, tik dar piečiau atakuoja rusų mechanizuotos kolonos nuo Kostyantinivka. Tuo tarpu, Novoukrainka – Bohoiavlenka ruože Ukrainos gynėjai toliau išlaiko pozicijas.
Zaporizhia kryptis.
Velyka Novosylka sektoriuje karšta. Tęsiasi mūšiai prie Zolota Nyva, taip pat agresorius ruošia atakas link Makarivka. Panašu, situacija šiame sektoriuje tik kais.
Pasibaigus didžiausiai Lietuvoje saugumo konferencijai „Defending Baltics“ galvoje ūžia aibė minčių, pasiūlymų, kurie būtinai pasieks sprendimų priėmėjus. Tačiau atrodė, kad konferenciją galime uždaryti vos pradėjus. Lenkijos atsargos generolas Rajmund Andrzejczak išsakė mintį, kad NATO šalys rytiniame flange turi pereiti nuo strateginės gynybinės pozicijos (angl. defensive posture) ir būti pasirengus smūgiuoti agresoriui jo teritorijoje.
Žvelgiant bendrai, NATO daugiau nei pajėgus su kaupu įvykdyti šią funkciją. Negalima nesutikti su NATO SHAPE štabo viršininko pavaduotoju operacijoms gen. mjr. Matthew J. Van Wagenen – „Aljanso karas su rusija būtų kitoks, Vakarai turi visiškai kitokias galimybes ir resursus nei Ukraina“. O bet tačiau, tai nieko nepasako apie mūsų pačių, NATO rytinio flango, pajėgumą gintis ir smogti. Tai mūsų žemė, todėl mes patys turime būti pasirengę ją ginti bei sudaryti sąlygas sąjungininkams ateiti mums į pagalbą per priimančiosios šalies paramos sumanymą. Būtent apie tai kalbėjo tiek Lietuvos kariuomenės vadas, gen. Raimundas Vaikšnoras, tiek Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Remigijus Baltrėnas.
Kitais žodžiais tariant – kalavijui reikia ir skydo. Tam, kad kelti agresoriui saugumo dilemas, neužtenka nusipirkti ATACMS ar F16. Pafrontės valstybės turi sukurti efektyvią ir lanksčią gynybos sistemą, kur „deep strike“ smūgiai būtų integrali mechanizmo dalis. Šią tezę padės paaiškinti, „Defending Baltics“ konferencijos metu skaitytas pranešimas „Lessons for NATO Eastern flank: can we stand?“ Atleiskite, bet tekstas bus ilgas
Puolimas prasideda nuo gynybos
Niekas nemėgsta raustis į žemę. Paprastas pėstininkas nekenčia kasti, nes tai sunku, todėl jam atrodo, kad tai beprasmiška („juk niekas taip jau nebekariauja“). Vadai taip pat nemėgsta kišti savo pajėgų į apkasus, nes tada vienetai pasidaro statiški, sunkiau manevruojantys ir lengvai užpuolami. Karas prieš tarptautinį terorizmą Vakaruose sukūrė iliuziją, kad apkasai, tranšėjos, bunkeriai – tai kažkokio seno, „nemodernaus“ karo atgarsiai. Tačiau rusijos – Ukrainos karas įrodė, kad inžinerija (fortifikacija, mobilumas ir kontrmobilumas) vis dar yra vienas esminių karybos elementų. Konvenciniame kare naudojamos modernios žvalgybos priemonės, ugnies intensyvumas ir galingumas bei poreikis trikdyti ir nukreipti oponento manevrą verčia abi kariaujančias puses lįsti į apkasus. Tai priversta daryti net daugiau ugnies galios, resursų ir rezervų turinti rusijos kariuomenė (prisiminkime Surovikino liniją).
Tai matydamos valstybės rytiniame NATO flange ėmė kurti kontrmobilumo pajėgumą, kalbama apie bendrą gynybos liniją. Šis pokytis yra geras ir perspektyvus pirmas žingsnis. Tačiau rusijos – Ukrainos karas parodė, kad pagrindinė gynybos linija tėra pirmoji gynybos linija, kurią oponentas gali įveikti. Geriausias to pavyzdys – mūšis dėl Avdiivka. Okupantai čia bandė pasistūmėti dar 2022 m., tačiau pagrindinis puolimas čia prasidėjo 2023 m. spalio 10 d. Kol laikėsi Ukrainos vienetų pagrindinis gynybos rajonas, tol rusų stūmimasis buvo labai lėtas (spalio – vasario mėn. tik 72 km2). Tačiau pralaužus pagrindinę gynybos liniją, rusų teritoriniai laimėjimai augo tarsi ant mielių. Antai, kovą – birželį rusai šiame sektoriuje užėmė 220 km2, o liepą – rugsėjį net 480 km2. Kaip ne kartą pabrėžė Ukrainos karo analitikas Y. Butusov (beje, taip pat kalbėjęs konferencijoje), viena iš priežasčių – ukrainiečių negalėjimas mūšio sąlygomis įrengti antros, trečios, ketvirtos gynybinės linijos. Akivaizdu, kad mūšių metu prieš kiekybine prasme gerokai pranašesnį priešą, patys batalionai ar brigados ne visada sugebės įrengti vėlesnes (antrines) pozicijas (angl. subsequent positions). Taigi, būtina sąveika ne tik su kitais vienetais, bet ir su civiline administracija, kuri gali pasitelkti papildomus resursus (pvz. statybos įmones). Šią sąveiką kritiškai svarbu planuoti bei treniruoti dar taikos sąlygomis, kad vykdant ginkluotą gynybą netektų krauju mokėti už nepadarytus namų darbus. Manytume, kad čia yra kritiškai svarbus Lietuvoje šiuo metu reformuojamų karo komendantūrų vaidmuo jau taikos metu.
Priešą reikia mušti
Žinoma, gynybos linija priešo nenaikina. Tai tik žemė, betonas ir plienas. Atsispyrus nuo jų, ugnis ir manevras daro mirtiną žalą priešui. Tam, kad nekalbėtume abstrakčiai, palyginkime vieną iš NATO rytiniame flange besikuriančių divizijų su rusijos 1-osios tankų armijos 2-ąja motorizuota divizija. Aišku, galima sakyti, kad lyginame obuolius su kriaušėmis. Viena divizija dar nesukurta, tad teoriškai skaičiai gali kisti, o kitos divizijos pajėgumas realybėje yra gerokai kritęs dėl labai sėkmingo Ukrainos pajėgų darbo. Tačiau žvelgiant teoriškai, akivaizdu, kad vamzdžių persvara nėra mūsų pusėje. Rusiška divizija tankų turėtų 3,14 karto daugiau, PKM – 1,5 karto daugiau, artilerijos – 2,9 karto daugiau, o MLRS – 1,5 karto daugiau.
Čia verta prisiminti ir tai, kad agresorius savo operacijas grindžia didele ugnies persvara, t. y. svarbu ne tik artilerijos vamzdžių kiekis, bet ir amunicija. Seni, netikslūs, tačiau dideliais kiekiais ant ukrainiečių galvų verčiami rusų sviediniai yra didžiulė problema mūšio lauke. Žvelgiant į rusijos ir NATO balansą šiuo klausimu, tai iš paukščio skrydžio viskas atrodo lyg ir neblogai. Rusai pajėgūs per metus pagaminti apie 1,5 mln. 152 mm kalibro sviedinių, o iš NATO vien tik JAV – apie 700 tūkst. 155 mm sviedinių. Jei dar pridėtume kitus sąjungininkus, bei įvertintume, kad vakarietiški šaudmenys gerokai tikslesni, atrodytų, kad galima nusiraminti. Tačiau reikia turėti omenyje šiuos aspektus:
Agresorius naudoja ir 122 mm kalibrą, kurio pagamina beveik tiek pat kiek ir pagrindinio 152 mm kalibro.
Teoriškai, kiekybine prasme nenusileidžiant rusams, mums reikės (ir reikia) spręsti logistinius klausimus, kur dar ne iki galo paruošta infrastruktūra ar įsiterptu politinis aspektas (pvz. tranzito šalis X nuspręs, kad amunicijos judėjimas per jos teritoriją kelia grėsmę jos teritorijos saugumui).
Rusai išvystė koreguojamų aviacinių bombų pajėgumą, kuris yra didžiausia problema Ukrainos pajėgoms kontaktinėje linijoje. Taigi, pajėgų oro gynyba yra kritiškai svarbi.
Agresorius išmoko ukrainiečių jiems 2022 m. duotas pamokas ir visoje savo ginkluotųjų pajėgų struktūroje išvystė dronų pajėgumą, pradedant nuo kuopos lygmens. Kas iš to:
Žvalgybinių dronų pagalba net tokios senienos, kaip rusų haubicos „Gvozdika“, „Akacija“ ar D30 gerokai padidina savo ugnies efektyvumą, ką jau kalbėti apie modernesnes artilerijos sistemas. Taip rusų kiekybinė persvara yra sustiprinta dronų kokybiniu postūmiu, kuris yra labai pavojingas mūšio lauke;
Atakos dronų pagalba geba nukrauti dalį krūvio nuo artilerijos (t. y. taupyti šaudmenis, kur ir taip rusai tikėtina turėtų pranašumą);
Įgalina savo operacijas, t. y. dronų pagalba realiu laiku valdo pajėgas ant žemės, minuoja, koreguoja netiesioginę ugnį, vykdo elektroninę kovą, aprūpina pajėgas ir t. t.
Tai verčia mus visame NATO rytiniame flange galvoti:
Ne tik apie savo ugnies ir manevro pajėgumo didinimą, t. y. perkant brangias „ilgas rankas“ (pvz. smūgiams agresoriaus teritorijoje), bet ir gilinimą, t. y. divizijos padaliniams ir šalia veiksiantiems vienetams (Lietuvos atveju – KASP) suteikiant gal ne tokias brangias, bet adekvačias ugnies ir manevro (ar bent mobilumo) galimybes.
Dronų, elektroninės kovos ir oro gynybos pajėgumo išvystymas, kuris leistų ne tik apsaugoti pajėgas, bet ir išplėstų pajėgų kovines galimybes.
Karus laimi žmonės
Geležis yra beprasmė, kol vyrai ir moterys jos nepaverčia mirtinu ginklu. Ilgus metus vykstant karui prieš terorizmą dalyje mūsų regiono vyravo mintis, kad nebereikia didelių kariuomenių, visus darbus padarys profesionalai, o šauktinių kariuomenė – tai senų karų reliktas. Tačiau 2014 m. ir ypač 2022 m. rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad parengtas rezervas yra vienas iš lemiančių faktorių kare. Ir kalba eina ne apie „parengtojo rezervo“ teisinį apibrėžimą, o apie jo turinį.
Esminė žinia, kad neužtenka tik užpildyti praradimų, bet reikia ir kurti naujus padalinius ir dalinius, kas leidžia tikėtis primesti agresoriui savo mūšio tempą ir perimti iniciatyvą. Tiek Ukraina, tiek rusija, mobilizuodamos pajėgas susidūrė su ta pačia problema – formuojamus rezervinius vienetus reikia mokyti, motyvuoti, jiems reikia ginkluotės ir įrangos. Kitas svarbus dalykas, didžiausia problema yra ne pėstininkų trūkumas. Kritiškai trūksta vadų, artileristų, elektroninės kovos specialistų, logistų ir kitokių specialistų, kurių mokymas ar įgūdžių atnaujinimas užtrunka ilgiau. Ką jau kalbėti apie ginkluotės, technikos ar įrangos suteikimą. Vykstant karui papildomų instruktorių, automatinių šautuvų, tankų, artilerijos sistemų, šaudmenų, maisto, degalų ir kt. ieškoti yra vėlu. Ukraina (ką jau kalbėti apie rusiją) dar turi didesnę teritoriją ir galėjo sau leisti klysti bei mokytis iš savo klaidų. Mūsų regiono gynybos gylis nesuteiks tokios prabangos, tad NATO rytiniame flange reikalinga lanksti ir efektyvi rezervo rengimo ir aprūpinimo sistema. Kita vertus, mes juk neplanuojama atiduoti teritorijų, kad po to kažkada NATO jas atsiimtu, mes privalome gintis nuo pirmo teritorijos colio.
Tiekimo grandinių saugumas
Konvencinis karas – tai sekinantis karas. Betono, geležies ir žmonių čia gali nepakakti, kritiškai svarbu sutelkti ir gaminti resursus vietoje. NATO rytinio flango atveju ne mažiau svarbu ir galimybė tiekti ginkluotę, šaudmenis ir įrangą iš kitų Aljanso narių bei kuo sparčiau atvykti sąjungininkams. Tokiu būdu esminis to faktorius – maksimaliai saugūs tiekimo ir pajėgų judėjimo keliai. Ukraina savo kailiu tai patiria kasdien, nes vienas rusų esminių tikslų yra sugriauti galimybes iš Vakarų aprūpinti ukrainiečius ginkluote, šaudmenimis bei suardyti pačių Ukrainos pajėgų logistinę ir rotacijų sistemą. Žinoma, ši užduotis vykdoma paraleliai kartu su siekiu terorizuoti Ukrainos gyventojus, tačiau „deep strike“ smūgiai yra faktorius, ženkliai įtakojantis Ukrainos galimybes tęsti kovą. Agresorius Ukrainoje tai iš esmės daro keturiais įrankiais:
Ilgo nuotolio žvalgybos dronai (pvz. Orlan), dideliame aukštyje giliame Ukrainos užnugaryje virš strateginės reikšmės objektų žvalgantys taikinius, koreguojantys ugnies priemonių ugnį ir vykdantys smūgio efektyvumo vertinimą (angl. battle damage assessment).
Shahed dronai, vykdantys nuolatinį Ukrainos pajėgų oro gynybos testavimą ir varginimą, kas leidžia rusams ne tik naikinti taikinius, bet ir identifikuoti silpnąsias ir stipriąsias ukrainiečių oro gynybos puses.
Platus spektras raketų, kuriomis atakuojami svarbūs taikiniai visoje Ukrainos teritorijoje.
Jau minėtos koreguojamos aviacinės bombos, kurios iki 100 km atstumu smūgiuoja ne tik Ukrainos pajėgoms, bet ir atakuoja logistinę sistemą.
Kovoti su šiomis grėsmėmis Ukraina turi ribotas galimybes, tačiau visgi sukūrė gana efektyvią ir daugiasluoksnę oro gynybą – ribotas kiekis modernių ilgo nuotolio sistemų, sovietinės oro gynybos sistemos ir mobilios komandos su trumpo nuotolio sistemomis, priešlėktuvinėmis patrankomis, sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Be to, ši sistema veikia sąveikoje su Ukrainos elektroninės kovos vienetais, kurie efektyviausiai veikia prieš rusų dronus. Antai, 2024 m. rugsėjo mėnesį Ukrainos teritorija atakuota 132 raketomis (4,4 per dieną), 1340 dronais (44,6 per dieną) ir 3374 KAB‘ais (112,4 per dieną). Daugiausia per vieną dieną rusai smogė 35 raketomis, 80 dronų Shahed ir 146 KAB‘ais.
Paeksperimentavome. Kasdiena atakuojamą Ukrainos teritoriją uždėjome ant NATO rytinio flango žemėlapio. Šis teorinis smūgių sektorius dengia Baltijos jūros sąsiaurius, Suvalkų koridorių, Gotlando salą, Baltijos jūros uostus bei sausumos priartėjimo kelius link jų. Ar mes rytiniame NATO flange esame pasirengę apsaugoti savo logistiką bei leisti atvykti sąjungininkams, jei kasdien tektų atlaikyti tokį bombardavimą? Galima sakyti, kad atskris F35 ir keliai bus saugūs ir švarūs. Galbūt. O kas bus jei sąjungininkai paklaus – jūs norite, kad F35 savo super brangiomis raketomis šaudytų į šimtus rusų pigių Shahed dronų ar kreivas, tačiau visgi mirtinas Kh101 raketas? Taip dalykai neveikia, mielieji. Tai mūsų žemė ir mes turime padaryti namų darbus. Kalba neina tik apie brangius Patriotus. Esmė yra daugiasluoksnė ir lanksti oro ir elektroninės gynybos sistema, kuriai sukurti reikalingas procesas, investicijos ir sąveika tarp valstybių. Kai NATO rytiniame flange turėsime tokį pajėgumą, tuomet ne tik F35 atskris kai reikės, bet ir Patriotai be vargo atvažiuos ir liks pasisvečiuoti ilgam.
„Nemesk kelio dėl takelio“
Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad bent Lietuvoje turime gynybos linijos užuomazgą, vystome divizijos ugnį ir manevrą (įskaitant dronų pajėgumą), turime rezervą ir kalbame apie visuotinį šaukimą, vystosi gynybos pramonė, stipriname oro gynybą. Ar esame ten, kur norime būti? Žiūrint į prieš tai išdėstytas mintis, akivaizdu, kad ne. Tačiau pasirengimas gynybai tai nesibaigiantis procesas, kurio rezultato, t. y. efektyvumo mūšyje, geriau jau nepamatytume niekada. Nei vienas geras skyriaus vadas, generolas ar ministras nepasakys – mes viską mokame, esame viskam pasiruošę bei turime visko. Visuomet kažko trūks. Tad šį netrumpą tekstą galima užbaigti „House of the Dragon“ personažo lordo Otto Hightower citata: „Mes žaidžiame bjaurų žaidimą. Ir štai, dabar, pirmą kartą matau tavo ryžtą jį laimėti“. Lietuvos, NATO ir laivės gynyba – tai bjaurus, brangus ir dažnai kruvinas žaidimas. Jei liksime kelyje ir didinsime judėjimo spartą – mes jį laimėsime.
Noelis Gallagheris, buvęs grupės „Oasis“ gitaristas, yra žinomas dėl savo tiesmukų nuomonių apie šiuolaikinę popmuziką, įskaitant ir Taylor Swift kūrybą.
Jis kartą kritikavo popmuzikos paprastumą ir teigė, kad daugelis šiuolaikinių dainų, tarp jų ir Swift kūriniai, neturi melodijos, kuri liktų žmonių galvose.
Jis pabrėžė, jog „negali niūniuoti Taylor Swift dainos“, taip parodydamas savo įsitikinimą, kad dabartinė popmuzika yra neįsimintina ir nyki.
Tą patį galima teigti ir apie politiką, ne tik Lietuvoje, bet ir visame vakarų pasaulyje. Nyku, neįsimintina, painu ir neaišku.
Nyku – Visas vatinis frontas:
Neįsimintina – Socialdemokratai, Vardan Lietuvos.
Painu – TS-LKD
Neaišku – Liberalų sąjūdis, Valstiečiai žalieji.
Mano drąsus pasirinkimas – Nacionalinis susivienijimas.
Vytauto Sinicos vedina, tikrųjų dešiniųjų jėga. Ideologija, erudicija, politinė kultūra, principingumas ir aiškumas. Tai savybės, kurios žavi labiausiai.
Kokia bebūtų šių rinkimų baigtis, kviečiu atkreipti dėmesį į Nacionalinį susivienijimą, įsiklausyti į idėjas, atkreipti dėmesį į keliamą politinę kokybės ir kultūros kartelę. Lyderių Lietuvai, kaip niekada trūksta. Vytautas Sinica su milžinišku potencialu, kurį iššvaistyti būtų neapsakomai gaila.
Jei jautiesi tikru konservatoriumi – rinkis Nacionalinį susivienijimą.
Jei esi piktas ir turi protesto balsą, nesirink abejotinos vatos, rinkis Nacionalinį susivienijimą.
Ar žinote, kas yra blogiau už vatą? Lietuvos Respublikos pilietis, kuris turi PRIVILEGIJĄ balsuoti ir nebalsuoja.
Garsūs visuomenininkai ir žmogaus teisių gynėjai susibūrę į visuomeninę iniciatyvą „Apginti istorinę atmintį“ paskelbė pareiškimą „DĖL KALTINIMŲ LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJUI, KARIUI-SAVANORIUI JUOZUI KRIKŠTAPONIUI“
Jame reikalaujama nutraukti vykdomą kampaniją prieš legendinį partizaną, laisvės gynėją Juozą Krikštaponį, kuriam Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos valstybė pastatė paminklą Ukmergėje.
Šiam Lietuvos laisvės kovų didvyriui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Tačiau vadinamoji Desovietizacijos komisija rekomendavo Genocido centrui, o šis apkaltino minėtą partizaną padarius nusikaltimus žmoniškumui, esą jis 1941 m. dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje.
Pareiškimo autoriai įsitikinę, jog ši Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus ardanti kampanija, kuri vykdoma tiesioginio Rusijos pavojaus akivaizdoje, turi tikslą: skleisti bei įtvirtinti Kremliaus pokario metais suformuotą, o dabar, Maskvos geopolitiniams planams ir jos vykdomai agresijai pateisinti naudingą, istorinę versiją apie Antrąjį pasaulinį karą, kuri klastoja bei neigia lietuvių tautos pasipriešinimą nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams.
Autoriai įsitikinę, kad J. Krikštaponio biografijos tyrinėtojai nepakankamai neatsižvelgė į reikšmingas partizano biografijos detales. Archyvuose esantys parodymai jo atžvilgiu yra prieštaringi, painūs, dažnai stokojantys dokumentais pagrįstų nepaneigiamų įrodymų – pavyzdžiui, tai, kad vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis nacių buvo kalinamas, po to nuo jų slapstėsi. Netgi Lietuvos istorijos instituto darbuotojo dr. Mindaugo Pociaus parengtoje pažymoje „Apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“ dalis teiginių grindžiami prielaidomis, sovietinių represinių struktūrų apklausinėjamų nelaisvų žmonių liudijimais, nepaneigiamų įrodymų stoka. Todėl laikytina, kad Desovietizacijos komisijos rekomendacija ir Genocido centro padaryta skubota išvada dėl šio partizano, iš esmės paneigia konstitucinio teisinės valstybės principą.
Asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje – kiekvienam nusikaltimo padarymu kaltinamam asmeniui laiduojama teisė būti laikomu nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. EŽTT yra pažymėjęs, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai.
Nacionalinėje teisėje asmens nekaltumo prezumpcija taip pat yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Baudžiamajame kodekse – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, vadovaujantis principu in dubio pro reo (lot. abejojant – kaltinamojo viršus). Be to, vadovaujantis Konstitucijos 31-str. nuostata, asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Tačiau joks teismo sprendimas ar nuosprendis minėto laisvės gynėjo atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo priimtas, todėl pareiškimo autoriai Desovietizacijos Komisijos rekomendaciją ir Genocido Centro įpareigojimą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai nukelti paminklą Juozui Krikštaponiui Ukmergėje traktuoja kaip neteisėtus, todėl teisinių pasekmių negalinčius turėti nutarimus.
A. Svarinsko Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas
Visas pareiškimo tekstas žemiau.
Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Lietuvos Respublikos Seimo nariams Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei LR valstybės saugumo departamento Direktoriui Dariui Jauniškiui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Pirmininkei Skirgailei Žalimienei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Generaliniam direktoriui Arūnui Bubniui Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisijai Lietuvos istorijos instituto Direktoriui Aurimui Švedui Ukmergės rajono Merui Dariui Varnui Ukmergės rajono savivaldybės tarybai Žiniasklaidai Visuomenei
Visuomeninė iniciatyva „Apginti istorinę atmintį“ PAREIŠKIMAS
„DĖL KALTINIMŲ LIETUVOS LAISVĖS GYNĖJUI, KARIUI-SAVANORIUI JUOZUI KRIKŠTAPONIUI“
2024 m. spalio 7 d., Vilnius
Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija (toliau – Komisija) 2023 m. birželio 29 d. rekomendavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) priimti sprendimą, įpareigojantį Ukmergės rajono savivaldybės administraciją nukelti paminklą Lietuvos partizanų Vyčio apygardos kūrėjui ir vadui Juozui Krikštaponiui Ukmergėje. Šią rekomendaciją LGGRTC įvykdė, įpareigodamas Ukmergės rajono savivaldybės administraciją pašalinti Ukmergėje esantį atminimo paminklą Juozui Krikštaponiui.
Pareiškimo autoriai pažymi:
LGGRTC pateiktas nusikaltimu žmoniškumui apkaltinto J. Krikštaponio veiklos vertinimas atliktas, mūsų nuomone, nepakankamai įvertinus visas reikšmingas jo biografijos detales. Parodymai jo asmens atžvilgiu yra prieštaringi, painūs, dažnai stokojantys dokumentais pagrįstų nepaneigiamų įrodymų, todėl vertintini atsargiai, o išvados darytinos apdairiai. Nesame tikri, kad šiuo atveju pasielgta būtent taip.
Priešingai. Esama reikšmingų, J. Krikštaponiui palankių ir jį teisinančių faktų, užfiksuotų okupacinių represinių struktūrų dokumentuose (NKVD, Pabaltijo karinės apygardos prokuroro, KGB), į kuriuos nėra atkreiptas deramas dėmesys. Pavyzdžiui, tai, kad vokiečių okupacijos metais J. Krikštaponis nacių buvo kalinamas, po to nuo jų slapstėsi. Lietuvos istorijos instituto darbuotojo dr. Mindaugo Pociaus parengtoje pažymoje „Apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą“ dalis teiginių grindžiami prielaidomis, sovietinių represinių struktūrų apklausinėjamų nelaisvų žmonių liudijimais, nepaneigiamų įrodymų stoka.
Būtinybę vykdyti tolimesnius tyrimus pripažįsta ir pats pažymos autorius, tiek dėl asmenvardžio skirtingos rašybos („Asmenvardžio [Krikštaponis ir Krištaponis] naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“), tiek ir dėl kaltinimus inkriminuojančių liudijimų („Kodėl M. Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“).
Tai reikšmingas prisipažinimas, nes 1948 m. vasarą NKVD vykdyto tardymo metu 2osios kuopos, dalyvavusios nacių vykdytose represijose Baltarusijoje, jaunesnysis kareivis Martynas Kačiulis, parodė, kad 1941 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesiais 2-ajai kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Tai patvirtino ir kiti 2-osios kuopos policininkai Baltrus Simonavičius ir Stanislovas Gervinas, apklausti 1948 m. Tačiau 1980 m. liepos 14 d. apklausoje (t. y. po 32 metų!) tas pats M. Kačiulis jau liudijo priešingai – „J. Krikštaponį (Krištaponį) 1941 m. rudenį ėjus 2-osios kuopos vado pareigas“. Dar vienos apklausos, vykdytos 1982 m. rugpjūčio 16 d. Vilniuje, dalyvaujant JAV teisėsaugos pareigūnams, savo parodymų pabaigoje M. Kačiulis vėl paneigė 1980 m. liepos 14 d. liudijimą ir pareiškė, kad minėtos kuopos vadu buvo „ne Krištaponis, o Reikalas“.
Panašiais prieštaravimais ir abejotino patikimumo liudijimais negali būti grindžiamos jokios pagrįstos išvados, jos privalo būti paremtos išsamiais tyrimais ir nepaneigiamais įrodymais. Todėl Komisijos rekomendaciją LGGRT Centrui dėl J. Krikštaponio paminklo pašalinimo vertiname kaip skubotą išvadą ir konstitucinio teisinės valstybės principo paneigimą.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje garantuojama kiekvieno nusikaltimo padarymu kaltinamo asmens teisė būti laikomam nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad nekaltumo prezumpcija yra baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesinė garantija. Pagal nekaltumo prezumpcijos principą įrodinėjimo našta priklauso kaltinimui, o bet kokia abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai.
Nacionalinėje teisėje asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (BK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatose. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Be to, vadovaujantis Konstitucijos 31-str. nuostata, asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. O Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, vadovaujantis principu in dubio pro reo (lot. abejojant – kaltinamojo viršus). Tai esminis teisės principas. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Kadangi joks Lietuvos Respublikos teismo sprendimas ar nuosprendis minėto laisvės gynėjo atžvilgiu nėra ir niekada nebuvo priimtas, pareiškimo autoriai Komisijos rekomendaciją ir LGGRT Centro įpareigojimą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai nukelti paminklą Juozui Krikštaponiui Ukmergėje traktuoja kaip neteisėtus, todėl teisinių pasekmių negalinčius turėti nutarimus.
Drauge pareiškimo autoriai pabrėžia:
Nusikaltimais žmoniškumui apkaltintų sovietinių represinių struktūrų dalyvių kaltumą ar nekaltumą vertino ne komisijos ar LGGRTC istorikai, o teismas. Ir tik teismas pripažino atsakingų už nusikaltimus asmenų kaltę ar juos išteisino, todėl ir J. Krikštaponio atveju negali būti taikomas „išskirtinis teisingumas“.
Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos valstybė paminklu Ukmergėje pagerbė Juozą Krikštaponį kaip laisvės gynėją. Jam 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Šių teisės aktų niekas neatšaukė, todėl J. Krikštaponio veikla negali būti paneigta ar atšaukta Komisijos rekomendacija.
Holokausto ir karo nusikaltimams, kaip ir visiems nusikaltimams prieš žmoniškumą, nėra ir negali būti senaties. Tikri nusikaltėliai, Lietuvos Respublikos teismui įrodžius jų kaltę, privalo būti įvardyti ir principingai pasmerkti. Tačiau tuo pat metu keliami reikalavimai pašalinti paminklą partizanui J. Krikštaponiui, teismui neįrodžius jo kaltės, negali būti vertinami kitaip, kaip aptarnavimas Rusijos mėginimų tęsti okupacijos laikotarpiu vykdytą, o šiuo metu ypač sustiprėjusią informacinę-propagandinę kampaniją prieš Lietuvos valstybę, siekiant diskredituoti šalies nepriklausomybę ir Lietuvos valstybingumą.
Pareiškimo autoriai ragina:
1. Nutraukti šią Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindus ardančią kampaniją, vykdomą tiesioginio Rusijos pavojaus akivaizdoje, kurios tikslas buvo ir tebėra tas pats: skleisti bei įtvirtinti Kremliaus pokario metais suformuotą, o dabar, Maskvos geopolitiniams planams ir jos vykdomai agresijai pateisinti naudingą, istorinę versiją apie Antrąjį pasaulinį karą, kuri klastoja bei neigia lietuvių tautos pasipriešinimą nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos okupaciniams režimams.
2. Politikus, pareigūnus, institucijas ir pavienius asmenis – susilaikyti nuo nepagrįstų ir nepateisinamų bandymų daryti spaudimą Ukmergės įstaigoms dėl paminklo J. Krikštaponiui nukėlimo; šį klausimą šiuo metu nagrinėja teismas, tad panašūs bandymai tegali būti vertinami kaip neleistinas spaudimas teismui ir pastanga paveikti jo sprendimą.
3. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą – grįžti prie J. Krikštaponio biografijos tyrimo, pakviečiant prisidėti prie jo deramų kvalifikacijų tyrėjus ir iš kitų institucijų, atsižvelgti į išryškėjusius ir ankstesniuose tyrimuose neįvertintus faktus, tyrimui panaudoti ne vien Lietuvos, bet ir Vokietijos, JAV bei kitų šalių archyvuose galimai esančius duomenis.
Audronius Ažubalis (Audronius Ažubalis), žurnalistas, politikas, buvęs užsienio reikalų ministras
Prof. dr. Libertas Klimka (Libertas Klimka), mokslo istorikas, etnologas
Prof. dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas
Dr. Vytautas Sinica (Vytautas Sinica), politologas, politinės filosofijos ir teorijos knygų leidėjas
Arvydas Sekmokas, inžinierius ekonomistas, buvęs energetikos ministras
Giedrius Steponkus (Giedrius Steponkus), fizikas, ekonomistas, asociacijos “Lietuvos Investuotojai“ steigėjas ir tarybos pirmininkas nuo 2002 m., Berlynas
Prof. hab. dr. Vytautas Radžvilas (Vytautas Radžvilas), filosofas, politikas, vertėjas
Prof. dr. Valdas Rakutis (Valdas Rakutis), istorikas, politikas
Prof. hab. dr. Alfonsas Vaišvila, teisės istorikas ir filosofas
Vidmantas Valiušaitis (Vidmantas Valiušaitis), žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, knygų autorius
Dr. Robertas Vitas(Robert Vitas), istorikas, Lituanistikos tyrimų centro vadovas, Čikaga
Adv. Povilas Žumbakis, JD (Juris Doctor), Čikaga
Organizacijos:
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – Ernestas Subačius (Ernestas Subačius)
Lietuvos laisvės kovų sąjūdis – Giedrius Gataveckas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija – Pranas Ulozas (Pranas Ulozas)
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – doc. dr. Romualdas Povilaitis (Romualdas Povilaitis)
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas (Vytautas Budnikas)
Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinė Taryba (NOKT) – Arnoldas Kulikauskis (Arnoldas Kulikauskis)
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis (Stasys Kausinis)
Agresorius toliau atakuoja Odesos jūrų uosto infrastruktūrą. Šią naktį vėl buvo smūgiuota balistine raketa Iskander M, taip pat priešradarine raketa Kh31P. Be to, iš Kursko srities paleisti 66 dronai Shahed, iš kurių 60 neutralizuota. Šį kartą iš Krasnodaro srities ir Krymo rusai dronų neleido. Galima svarstyti, kad jie bijojo pakartotinio Ukrainos pajėgų smūgio, tačiau realistiškesnė versija, jog šioje kryptyje sumažėjus dronų atsargoms, rusai pergrupuoja turimas šių dronų atsargas. Gali pakeisti ir paleidimo vietas. Stebėsime situaciją.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Problemos kairiajame ukrainiečių flange didėja. Rusai atakuoja poros kuopų ar net bataliono dydžio pajėgomis ir sugebėjo pajudėti į priekį prie Liubimovka, ukrainiečių pozicijoms Olgovka – Pogrebki ruože gręsia atkirtimas (gal net apsupimas). Kituose ruožuose rusai taip pat skelbiasi pasistūmėję, tačiau patvirtinimo nėra.
Dinamika kryptyje jau kurį laiką nėra palanki Ukrainos vienetams:
Ukrainiečių veiksmai nebeturi netikėtumo efekto.
Buferinė zona nuo agresoriaus smūgių Sumy sričiai nesukurta. Maža to, šioje srityje nuolat su KAB‘ais, Shahed’ais bei MLRS/artilerija yra atakuojama Ukrainos pajėgų logistika ir civilinė infrastruktūra, o ukrainiečių „ilgų rankų“ efekto rusų vienetų aprūpinimo sistemai nebesijaučia.
Agresorius sukoncentravo pakankamas pajėgas ir periminėja iniciatyvą.
Agresoriaus rezervo vienetų pritraukimas neturi didelės reikšmės jų pačių operacijoms, rusai toliau ne tik turi iniciatyvą Luhansk ir Doneck kryptyse, bet ir sugebėjo ženkliai priartėti prie savo vasaros – rudens kampanijos tikslų įgyvendinimo (išimtis gal tik Kharkiv kryptis).
Sunku tikėtis, kad veiksmai šioje kryptyje dar gali reikšmingai pakeisti situaciją fronte Ukrainos naudai. Iš pozityvo, galima būtų įvardinti tai, kad agresoriaus užnugaryje (Leningrado karinėje apygardoje) formuoti nauji 44-ojo korpuso vienetai buvo priversti anksčiau laiko įsitraukti į mūšius. Jei ukrainiečiams pavyks išlaikyti pozicijas Kursk kryptyje ir šie rusų vienetai liks prikaustyti, tuomet tai gali turėti poveikį, nes nauji vienetai nebus metami į mūšius kitose kryptyse, kas gali atsiliepti agresoriaus operacijoms 2025 m. Tačiau mūšių dinamika rodo, kad placdarmą ukrainiečiams gali būti sunku išlaikyti. Ypač kai jų resursai ir rezervai nėra begaliniai. Ukrainos pajėgos turės spręsti šias dilemas, sprendimai gali būti sunkūs.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius po truputį stumiasi link Lozova, taip pat atakuoja Synkivka ir bando pasigerinti savo pozicijas Kupjansk link. Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Okupantai pasigerino savo pozicijas šiaurinėse Niu Jork prieigose ir tęsia puolimą link Leonidivka bei Nelypivka. Taip pat, jie puola ir link Panteleimonivka, bandydami užtikrinti savo veiksmų saugumą Leonidivka – Nelypivka vakariniame flange.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Agresoriui pavyko nežymiai išplėsti savo pozicijas prie Mykolaivka, o prie Selydove ukrainiečiai toliau neužleidžia laikomų pozicijų. Antai, 15-osios nacionalinės gvardijos brigados BTR-4 taršo rytiniame Selydove pakraštyje pastate bandžiusius įsitvirtinti okupantus: https://t.me/ORK_AIRLINES/64.
Centras. Tęsiasi mūšiai Tsukuryne, situacija permaininga, rusai bando įsitvirtinti vakarinėje gyvenvietės dalyje.
Pietinis flangas.
Agresorius toliau strimgalviais veržiasi link Kurahove, jiems pavyko pasiekti arba užimti Ostrivske.
Novoukrainka – Bohoiavlenka ruože Ukrainos pajėgos neužleidžia pozicijų okupantams.
Zaporizhia kryptis.
Tęsiasi mūšiai Zolota Nyva, situacija nėra aiški. Tikėtina, jei rusams ir toliau nepavyks pasistūmėti į šiaurę nuo Vuhledar, agresorius gali bandyti perkelti dalį savo pajėgų į Zolota Nyva, taip sustiprinant puolimą šiame sektoriuje, kas komplikuotu Ukrainos pajėgų rytinį flangą Velyka Novosylka sektoriuje.
Rusai keletą dienų mažomis grupėmis atakavo Kamenske ruože, atrodo padėtį Ukrainos gynėjams pavyko suvaldyti.
Toyota – dar viena iš eilės didžiųjų įmonių, pastaruoju metu atsisakiusių politinio korektiškumo nuostatų. Tai neseniai įvyko po to, kai automobilių koncernas tapo politinio korektiškumo kontraversijų internete objektu.
Agentūros Bloomberg (https://archive.is/y86xJ#selection-1791.1-1839.75) duomenimis, Toyota išsiuntė įmonės vidaus naudojimo atmintinę savo darbuotojams Jungtinėse Valstijose, kurioje teigiama, kad ateityje daugiausia dėmesio skirs iniciatyvoms, skatinančioms švietimą mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos (angl. – STEM) temomis bei ruošimą darbinei veiklai.
Toyota taip pat paskelbė, kad nebedalyvaus Žmogaus teisių kampanijos įmonių lygybės indekse, kuriame įmonės vertinamos pagal palankumą LGBTQP.
Praėjusią savaitę prieš nubudusiųjų ideologiją kovojantis aktyvistas ir režisierius Robis Starbukas (Robby Starbuck) atskleidė keletą politiškai korektiškų Toyota iniciatyvų, įskaitant paramą organizacijoms, kurios prieštarauja įstatymams, draudžiantiems lyties keitimo operacijas nepilnamečiams. R. Starbukas taip pat atkreipė dėmesį į darbuotojų išteklių grupių (angl. ERGs) formavimą pagal rasę ir lytinę tapatybę, o taip pat į Toyota remiamą „drag queen“ programą vaikams.
Robis Starbukas giria „Toyota“ sprendimą ir dabar dalijasi kai kuriomis bendrovės atmintinėmis.
„Stengsimės užtikrinti, kad veikla ir renginiai būtų orientuoti į profesinį tobulėjimą, tinklų kūrimą, mentorystę ir savanorystę, t. y. į įsipareigojimus, kuri skatina mūsų verslą“, – be kitų dalykų rašo vadovų komanda.
Toyota seka kitų didžiųjų bendrovių, pavyzdžiui, Ford Motor Company, Lowe ir Molson Coors, neseniai nusprendusių atsiriboti nuo vadinamųjų įvairovės, lygybės ir įtraukties (angl. – DEI) iniciatyvų, patyrusių tokių kritikų kaip Starbukas spaudimą, pėdomis. Rugpjūtį Ford paskelbė, kad daugiausia dėmesio skirs verslo tikslams, o ne pozicijai poliarizuojančiais socialiniais klausimais.
Vakar dienos šaudynių dramos, pasibaigusius advokato mirtimi, nekorektiškoji pusė liko nutylėta tiek politikų, tiek žiniasklaidos.
Pradėtos diskusijos apie ginklų ribojimą, apie policijos pasirengimą, net apie psichologinę įtampą visuomenėje. Apie policijos pasirengimą ir įtampą visuomenėje kalbėti galima ir prasminga. Apie ginklų ribojimą, kaip užsimojo, pavyzdžiui, Julius Sabatauskas – nepagrįsta ir net ciniška, nes šaudyta nelegaliai laikomu ginklu ir legalaus ginklų įsigijimo taisyklių griežtinimas neturi jokio ryšio su tokia nelaime (o geopolitinė situacija kaip tik reikalauja legalų ir atsakingą ginklų turėjimą visuomenėje normalizuoti).
Galbūt tiesioginio ryšio su nelaime neturi ir tai, kad šaulys – kolonistas imigrantas iš Rusijos. Bus teisūs tie, kas sakys, kad ir vietiniai šaudo, kitus nusikaltimus padaro. Bet gal ir užtenka vietinių? Kodėl reikia importinio kriminalo? Ir kodėl taip ilgai buvome kaip valstybė jam pakantūs?
Žydų kilmės Lietuvos pilietis Emilis Zingeris, ko gero, pirmasis iškėlė šį klausimą (nuoroda ČIA). Kodėl Lietuva glaudžia recidyvą iš Rusijos? Vakar dienos žudikas Igoris Moskaliovas Lietuvoje vedė lietuvę, vėliau prieš ją ne kartą smurtavo, bet po skyrybų liko gyventi jos bute, kur pakeitė spynas ir įsitaisė kaip savo būste, nors neturėjo teisės ir net nemokėjo komunalinių mokesčių (mokėjo žmona). Taip pat nemokėjo baudų, į teismus neatvykdavo.
Priešingai, reguliariai vyko į Rusiją. Tai į Voronežą slaugyti mamos (gal iš ten kilęs? Nepateikiama informacija), tai į Lipecką gydytis, o iš tiesų slapstosi nuo teismų. Yra mirtinai sumušęs žmogų, neva jam skolingą, tačiau – įdomu – įrodytas tik pats sumušimas, bet ne kad sekusi mirtis jo pasekmė. Sistemingai vengta mokesčių, nedeklaruotas visiškai joks turtas, joks darbas, vengta teismo, atsisakyta išsikraustyti iš faktiškai užgrobto buto.
Štai toks žmogus metų metus gyvena Lietuvoje ir… Nieko. Neįgali sistema. Valstybė bejėgiškai leidžia jam taip gyventi. Vakaruose jau dešimtmetį nuolatinė problema – užsieniečiai, darantys smurtinius nusikaltimus, žmogžudžiai ir prievartautojai, kurie jau anksčiau buvo nuteisti už panašius darbus, tačiau arba deramai nenubausti, arba priimtas deportacijos sprendimas taip ir neįvykdytas. Visiška savivalė. Tokios istorijos ypač plačiai skamba Švedijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje. Lietuvoje lyg ir neteko girdėti tokio klausimo. Ar ne laikas jį iškelti?
Kodėl „Russkij mir“ atstovas Lietuvoje gali dešimtmečius gyventi, paneigdamas visas teisinės valstybės ir normalaus visuomenės sugyvenimo taisykles? Šaudė tikrai ne ginklas. Šaudė žmogus. Kolonistas, tik ne šiandieninis. Galima sakyti, prototipas, ką galima nuveikti azijinės ordos atstovui įsitrynus Lietuvoje.
Kas nori aštresnio teksto be mandagių užuolankų, primenu Emilio Zingerio tekstą – nuoroda ČIA. Faktologija iš DELFI publikacijos.
Ar bereikia ir kartoti, kad kviečiu spalio 13 dieną balsuoti už lietuvišką Lietuvą? Rinkitės Nacionalinį susivienijimą #2. Rinkitės išlikimą. Politinė reklama.
Visiškai netinka šiandieninei Lietuvai prieš šimtmetį neblogai tikęs politinių jėgų skirstymas į „dešiniąsias“ ir „kairiąsias“. Labai mažai bendro su anuometiniu „kairuoliškumu“ turi šiandieniniai Lietuvos socdemai. Dar mažiau anuometinio „dešinumo“ išsaugojusi politinė grupuotė TS-LKD, kurie, lyg pasityčiojant iš žodžio prasmės, dažnai pavadinami „konservatoriais“. (Dėl tam tikro personalinio ryšio su buvusia Lietuvos konservatorija interesų grupę TS-LKD gal ir galima sąlyginai vadinti „konservistais“.)
Analizuojant Lietuvos „politinį lauką“ ir bandant rasti ryškesnę takoskyrą tarp gausaus būrio politinių grupuočių, peršasi išvada, jog dalį politinių jėgų šalininkų galima pavadinti „tradicininkais“, o dalį – „neofitais“.
Tradicininkai iš esmės vadovaujasi iš anuometinės Lietuvos dar nuo žynių mokymo likusiu priesaku: „Kiekvienam šventa tai, kas lemta, tačiau nelemta eiti prieš gamtą.“
Neofitai – uolūs, fanatiški naujos (mūsuose vadinamos – „vakarietiška“) ideologijos išpažinėjai, kuriems istoriškumas, sakralumas, pagaliau ir moralumas, pasak vieno dar gyvo „klasiko“, nėra šio gyvenimo dimensijos.
Kurie, tradicininkai ar neofitai, siekia mūsų tautos tvarumo ir pažangos? Manau, be mano patarimo nuspręsite patys.
Beje, apie tai dar kartą pagalvokite ir spalio 13 dieną su balsavimo biuleteniais atėję į kabiną, kurioje rasite pririštą brošiūrėlę su keliolika sąrašų ir daugybe pavardžių.
