2016 m. gegužės mėnesį buvęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis šventė pergalę. Beveik metus trukusi baudžiamoji byla dėl tariamai padaryto nusikaltimo  baigėsi pedagogą juodinusių asmenų pralaimėjimu –  Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs B.Burgio apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį visiškai išteisino. Ko gero tai netikėta kai kuriems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, kai kuriems laikraščiams, žiniasklaidos portalams, – visiems, kone metus talkinusiems ir tuo būdu bendrininkavusiems su pedagogo baudžiamojo persekiojimo iniciatoriais.

Iš pirmo žvilgsnio ši žiniasklaidos eskaluota byla atrodė skirta sensacijų ir dirgiklių mėgėjams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.

 2015 m. kovo mėnesį Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į LR Prezidentę, Vyriausybę, Seimą,  Švietimo ir mokslo ministeriją ragindamos įsigilinti į vertybinius šios bylos aspektus, galimas jos pasekmes Lietuvos švietimo sistemai, pabrėždami, kad baudžiamojoje byloje prieš pedagogą naudojami neteisėtai (slapta) daryti pokalbių įrašai, nors slapta gautą medžiagą galima naudoti tik kriminalinėje žvalgyboje ar išimtiniais, visuomenei ypač pavojingais atvejais. Vargu ar B.Burgis buvo toks pavojingas visuomenei.

     Teisinėmis priemonėmis buvo kuriamas precedentas, kai neteisėtu būdu surinkta informacija panaudojama prieš asmenį, dirbantį viešajame sektoriuje ir atstovaujantį viešajam interesui. Net ir neetiškas pedagogo elgesys moksleivės atžvilgiu neįgalina teigti, kad jis siekė naudos, veikė reklamos, pasipelnymo ar kitokiais savanaudiškais tikslais.

     Žiniasklaidos dėmesio B.Burgiui galėtų pavydėti bet kuris aukšto rango politikas. Netgi buvęs Seimo narys E.Masiulis, galimai paėmęs kyšį iš MG Baltic kompanijos atstovo, tokio dėmesio nesusilaukė. Juodinamam ir menkinamam B.Burgiui teko patirti bjauriausias viešo susidorojimo su asmeniu formas.

Byla neabejotinai sudavė smūgį pedagogo profesijos prestižui. Baudžiamojo persekiojimo taikymas pedagogui už profesinę veiklą vargu ar gali skatinti šios atsakingos ir sunkios profesijos atstovus atkakliau skiepyti auklėtiniams dorovines nuostatas ir pagarbą bendrabūvio taisyklėms. Gimnazijos direktoriaus elgesio su auklėtine kriminalizavimas  dar labiau sukomplikuoja ir taip sudėtingus pedagogų ir auklėtinių santykius.

Beje, tuo metu, kai didieji žiniasklaidos portalai liejo žodžių pamazgas ant garbaus amžiaus pedagogo, kuriam rūpėjo mokinių auklėjimas pagal gimnazijos nustatytas taisykles, pedagogų profsąjungos nevykdė (bent jau viešai) savo tiesioginės pareigos, tik užkerėtos stebėjo savo atstovaujamos, vienos iš garbingiausių profesijų saulėlydį.

Byloje dviprasmiškas teismo vaidmuo. Kauno apylinkės teismas, galimai nesugebėdamas atsispirti  konjunktūriniam  spaudimui, 2015 m. rugpjūčio mėnesį nuteisė B. Burgį skirdamas jam vienerių metų lygtinę laisvės atėmimo bausmę už neva sistemingą nepilnametės bauginimą naudojant psichinę prievartą.  Tačiau net ir aukštesnės instancijos – Kauno apygardos teismui panaikinus tokį sprendimą, po pusantrų metų melo ir patyčių pedagogo prestižas nepataisomai sugriautas.

B.Burgio bylos teismine praktika pradėtas įgyvendinti naujas pedagogų ir auklėtinių santykių modelis: tėvai dukteriai  parodė pavyzdį, kaip galima nepaisyti taisyklių, išsisukti, išvengti atsakomybės, apkaltinant gimnazijos vadovą, principingai reikalaujantį laikytis gimnazijos taisyklių. Paradoksalu, tačiau gimnazistės tėvai šiuo atveju keršijo gimnazijos direktoriui už savo dukters nederamą elgesį, naudodami visas įmanomas priemones ir asmeninę įtaką įtvirtinti savo galią gimnazijos direktoriaus ir bendruomenės atžvilgiu, asmeninius interesus ir teises iškeldami aukščiau už gimnazijoje nustatytą tvarką ir ją įtvirtinančias taisykles.

Pagarbos verta gimnazijos bendruomenės (pedagogų, tėvų, gimnazistų) pilietinė pozicija: B.Burgio kolegos pedagogai, pritardami KTUG peticijai ir pareikšdami, jog laikysis KTU gimnazijos principinių nuostatų, saugos abipusį pasitikėjimą, nesitaikstys su sąmoningu drausmės pažeidinėjimu, savivale ir nesąžiningumu, deklaravo ištikimybę gimnazijos nuostatoms ugdyti atsakingus, sąžiningus ir garbingus žmones.

Pilietiškumo pristigo Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkams, pedagogų profesinių sąjungų ir netgi Kauno apylinkės teismo teisėjui, priėmusiam neteisėtu būdu surinktais įrodymais paremtą sprendimą.

Kokiais  vidiniais įsitikinimais vadovavosi teisėjas, vertindamas gimnazistės elgesį? Ji buvo nutverta rūkanti, nors gimnazijos taisyklės tai griežtai draudžia. Gimnazijos direktorius gimnazistės tėvams sumokėjo 30 tūkst. litų neturtinės žalos ir pasitraukė iš KTU gimnazijos direktoriaus pareigų!  Tačiau teisėjo įsitikinimu, B.Burgio elgesys buvo vertas vienerių metų laisvės atėmimo bausmės.

Taip visuomenei buvo pasiųsta žinia, kad  privilegijuoto individo teisės yra svarbesnės už jo pareigas visuomenei, kad privilegijuotas individas gali būti ginamas ir neteisėtomis, neadekvačiomis priemonėmis (neteisėti garso įrašai, pasiklausymas ir kt.).

Kauno apygardos teismo kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo teisėjas neįsigilino į įrodymus,  vertino juos neteisingai, nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykį, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino nesilaikydamas baudžiamojo proceso reikalavimų ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Kauno apygardos teismo kolegija nustatė, kad B.Burgis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir jį išteisino.

Tačiau apie dešimt tūkstančių mokytojų stebėjo bylos eigą. Retorinis klausimas: kaip bylos eiga paveikė jų pilietines nuostatas, ar sustiprino jų pilietinę poziciją?

Šia byla visuomenei buvo pasiųstas nedviprasmiškas signalas, kad asmens, ginančio bendrąjį gėrį, teisės ir orumas mažesnės vertės už įtakingų asmenų teises ir orumą.

Žiniasklaida, metus eksploatavusi gimnazijos direktoriaus tariamo nusikaltimo temą, nesureikšmindama teužsiminė apie teisme jo pasiektą pergalę.

B.Burgio byla dar pareikalaus mūsų dėmesio, nes 2016 m. rugpjūčio 3 d. Kauno prokuratūra pateikė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui, prašydama panaikinti apeliacinės instancijos išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Tad verdiktą tars Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

Lytiškumo ugdymo klausimu nėra tokios programos, kuri būtų moraliai neutrali. Mat lytiškumo ugdymas yra pasaulėžiūros ugdymas, o pasaulėžiūroje nėra moraliai neutralios erdvės.

Etiškai neutrali lytiškumo programa yra maždaug tas pat, kaip siekis ugdyti valstybės kareivį būti moraliai neutralų savo šaliai...

Tai antroji pokalbio dalis. Pirmąją skaitykite ČIA.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.

Ar pagal krikščionišką lytiškumo etiką arba panašią pasaulėžiūrą suformuotas lytiškumo ugdymo programos projektas gali būti moksliškai pagrįstas?

Ar tokia programa gali būti moksliškai pagrįsta? Be abejo, taip. Diskusija sukasi apie kairuoliškus argumentus, kad lytiškumo medikalizavimas yra „moksliškas“, o lytiškumo traktavimas etikos kontekste yra „nemoksliškas“, „bažnytiškas“. Reikia pabrėžti, kad etika yra filosofijos mokslo dalis, o filosofija – klasikinis mokslas. Ginčytis su tuo būtų išsilavinimo stoka. Todėl į moralinį ir etinį ugdymą orientuota programa gali būti solidžiai moksliška.

Argumentai, kurie priešinasi radikaliai atsisakyti lytiškumo medikalizavimo ir etinės dimensijos, ateina iš akvinietiškosios etikos, tačiau savaime jie nėra krikščioniški. Tai dažnai – tiesiog sveiko proto laikysena. Pavyzdžiui, kad šeima yra vertybė ir santuokiniai saitai šventi, kad gyvybė saugotina nuo pradėjimo. Krikščionybė nesugalvojo to. Krikščionybė tiesiog perėmė tai ir sustiprino… Tą etiką, tą grožį, kurie visuomenėje jau buvo žinomi. Aristotelis to irgi nesugalvojo pats. Jis viso labo perėmė tam tikrą ontologinę tiesą ir jos pagrindu išvystė etiką. Kad saugiausias seksas yra santuokoje, nėra krikščioniškas pramanas. Tai ateina dar iš antikinės etikos ir dar antikoje filosofai kalbėjo apie Erosą ir Agapę. Abu žodžiai nurodo į meilę, bet vienas žodis – į erotinę meilę, kitas – į kilnesnę meilę. Erotinė meilė yra gaivališka jėga, kuri, jeigu nesiremia kultūra, etine sistema, gali griauti žmogaus gyvenimą. Čia antikinė idėja. O kadangi žinome, kad krikščioniškoji filosofija remiasi antikine filosofija, tai ji natūraliai šią idėją perima ir paveldi.

Mes krikščioniškoje (arba gal tiksliau pokrikščioniškoje) visuomenėje turime tą požiūrį, kad seksualumo etika turi kreipti į santuoką. Tai savaime ir krikščioniška idėja, bet ne autentiškai krikščioniška, ateinanti iš dar senesnės filosofinės tradicijos.

Kitas dalykas, ką reikia pasakyti, kalbant apie lytiškumo ugdymo programas, nes pasigendama diskusijos šiuo klausimu: teko skaityti studiją, kuri gana įtikinamai teigia, kad santuoka kaip reiškinys elitizuojasi. T. y. darosi aiški klasinė atskirtis. Santuoka vis labiau būdinga viduriniajai klasei ir vadinamajam elitui, o kohabitacija (gyvenimas kartu be santuokos) yra labiau būdinga kitų socialinių sluoksnių žmonių gyvenimo modeliui. Tačiau elitizmą šiuo atveju suvokiu ne klasine prasme, bet kaip brandų pasirinkimą. Manau, kad lytiškumo ugdymo programos turėtų būti orientuotos kelti žmogaus lygį, o ne pataikauti instinktyviai elgsenai.

Kairios pasaulėžiūros siūloma lytiškumo ugdymo programos koncepcija formuluojama pagal seksualinės revoliucijos dvasią. Suponuoja tariamai kultūros pančių, tradicijos ir religijos „nevaržomą“ seksualinę elgseną. Tačiau net ir patys „kairieji“ pripažįsta, kad tokia elgsena rizikinga. Todėl, gyvenant tokį gyvenimą, reikia išmokti saugaus elgesio taisyklių, nes kitaip gali būti bėdų. Štai čia įžengia visas medicinos mokslas, skirtas lytiškai plintančių ligų ir nelaukto nėštumo prevencijai. Tačiau mokslas čia pasitelkiamas tik suvaldyti rizikai. Taigi, tokioje koncepcijoje lytiškumo ugdymo programų moksliškumas yra tik siauro rizikos valdymo lygmens. Mokslas čia vaidina viso labo tik įrankio, apsisaugančio nuo rizikingo elgesio padarinių, vaidmenį. Tai programos savaime nepadaro labiau moksliškos, palyginti ją su programa, grįsta etine laikysena. Priešingai, manyčiau, kad programa, skatinanti vaikų ir jaunimo rizikingą elgesį, o po to tariamai mokanti juos tą riziką valdyti, yra nenuosekli ir net pavojinga.

Gerai žinomos studijos, kurios rodo, jog rizikingo seksualinio elgesio propagavimas skatina jaunuolius elgtis rizikingai, o rizikos suvaldymo technologijas jie dažnai taiko neteisingai arba ne nuolatos. Tokiu būdu ne tik nesustabdomas venerinių ligų plitimas bei nelaukti nėštumai, tačiau visa tai padidina abortų skaičių. Jei mergina (programos subjektas) pastoja nesuveikus kontracepcijai, tikimybė, kad ji darys abortą, yra didžiulė, mat ji norės atitaisyti „žalą“, kurią jai padarė nesuveikusi priemonė. Yra žinoma tiesa, jog „kontraceptinis mentalitetas“ ne mažina, bet didina abortų riziką. Taigi šiuo atveju galutinis tokios programos rezultatas būtų mergina su poabortiniu sindromu – sunkia psichologine trauma visam gyvenimui. Manau, kad lytiškumo ugdymo programų kokybiniai siekiniai turėtų žmones kelti aukštyn, tam tikra prasme ugdyti iš mūsų vaikų elitą, o ne traukti žemyn pagal biologinius instinktus su rizikos mažinimo elementais.

Lytiškumas yra bendros etinės sistemos dalis, jį izoliuoti nuo sistemos iš tikrųjų reiškia ugdyti jaunimą, kuris seksualumą sieja išskirtinai su malonumu. Bet mes žinome, kad visi malonumai turi formas ir ribas. Grįžtant prie antikos filosofų – jie dar tuomet žinojo, kad į etiką „neįtrauktas“ Erosas yra pragaištingas. Lietuvai reikia programos, kuri iš tikrųjų iškelia aukštus etinius standartus.

Taigi lytiškumo ugdymo programa, grįsta visų pirma etikos principais, yra moksliška laikysena – sakyčiau, kad tai moksliška, visų pirma, filosofijos ir etikos kontekste, o kartu – ir statistikos kontekste.

Kalbėdamos apie siūlomas programas ir apie siekį mažinti ankstyvų nėštumų, abortų, lytiškai plintančių ligų skaičių, ir viena, ir kita pusė tarsi priskiria savo programoms šiuos pliusus. Abi teigia, kad mažina grėsmes. Ar taip yra realybėje?

Ne. Net ir tų programų šalininkai dabar jau greičiausiai nebesako, kad jų programa išsprendžia lytiškai plintančių ligų problemą. Nes neišsprendžia. Skatindamas rizikingą elgesį, bet informuodamas apie saugos techniką, kaip minėjau, problemos neišsprendi, bet ją tik labiau skatini. Tai byloja įvairi statistika.

Kartu reikia pasakyti, kad vienintelis modelis, kur seksas yra tikrai saugus, yra lytinių santykių atidėjimas iki santuokos, o santuokoje – abipusės ištikimybės puoselėjimas. Nesvarbu – tu sutinki su šiuo modeliu, ar nesutinki, gyveni pagal jį, ar ne. Nėra kito saugesnio modelio. Visi kiti modeliai yra nesaugūs.

Jūs jau būtumėt apkaltintas klerikalizmu, nes kalbate apie tai, ko moko Bažnyčia.

Tuomet klerikalizmu turėtų būti apkaltinti ir visi tie, kurie pabrėžia, jog mes turime saugoti planetą ir rūšiuoti šiukšles, mat popiežius savo paskutinėje enciklikoje būtent apie tai rašo. Suprantate – sveiko proto argumentai arba etiniai argumentai savaime nėra nei klerikaliniai, nei jokie kitokie. Gali būti, kad kai kurie iš jų sutampa su Bažnyčios pozicija.

Tenka girdėti kairiųjų pažiūrų atstovų kaltinimų, kad jeigu tik pozicija rezonuoja su Bažnyčios etika, su krikščionybės etika arba su Bažnyčios deklaruojama laikysena, ji savaime yra nemoksliška, neprogresyvi, tamsuoliška. Čia reikia paaiškinimo. Didelė dalis kardinolų, vyskupų yra mokslų daktarai. Ne vien teologijos, bet ir filosofijos, politikos mokslų, sociologijos, ekonomikos, gamtos mokslų ir t. t. Kai Vatikane sudaromos komisijos rašyti dokumentus, enciklikas, jose sėdi ne parapijų klebonai (tarp kurių, beje, neretai pasitaiko mokslų daktarų), bet akademikai, tik turintys ekleziastinius titulus.

Pavyzdžiui, kardinolas Ratzingeris, kuris yra popiežius Benediktas XVI, dar prieš tapdamas popiežiumi, buvo vienas žymiausių pasaulio akademikų, kai kurie net sako, kad vienas didžiausių XX a. mąstytojų – šalia Jurgeno Habermaso, Levi-Strausso, Baumano ir kitų. Jeigu tokių žmonių raštai laikomi nemoksliškais, peršasi trys išvados: arba žmonės šių raštų neskaitė ir yra agresyvūs dėl kristianofobijos, arba jie skaitė, bet nieko nesuprato (greičiausiai jų erudicija arba išsilavinimas yra nepakankamas), arba jie skaitė, suprato, bet vis vien atsisako šaltinį traktuoti kaip mokslišką vien dėl to, kad autorius yra krikščionis. Tai vėlgi kristianofobiška laikysena.

Fobijas artikuliuojantys asmenys neturėtų dalyvauti formuojant socialines, politines ar ugdymo programas. Demokratinėje visuomenėje mes turime kovoti su visomis fobijomis. Ne tik su homofobija, ksenofobija, bet su islamofobija, antisemitizmu, taip pat ir kristianofobija.

Parengtas programos projektas skirtas ugdyti mokinius, kuris padėtų lytinius santykius atidėti iki pilnametystės (pagal naują pataisą – iki brandos). Ar tai nėra mokinių laisvės varžymas?

Lytiškumo etikos ugdymas nedraudžia žmonėms rinktis gyventi, kaip jie nori, tačiau švietimo įstaigos turi turėti aiškią koncepciją, kuria linkme jie ugdo savo jaunąją kartą ir, kaip sakiau, man atrodo, kad argumentas, jog švietimo įstaigos paskirtis turėtų būti jaunąją kartą kelti aukštyn, keliant etinius principus, etines laikysenas, o ne traukti žemyn, orientuojantis į tokią programą, kuri šiaip atspindi polinkių netvarką. Švietimo sistema turi diegti programą, kuri kelia visuomenės lygį, o ne prisitaiko prie žmogaus instinktų.

Kairės stovykla sakytų, kad jie kaip tik kelia, kad jie yra pažangos nešėjai.

Tai Jūs tokias programas net ir šitaip sulygintumėte?

Taip. Skatinti rizikingą jaunuolių elgesį rizikinga. Yra priežasčių, dėl ko balsavimo teisė turi nustatytą amžiaus ribą. Lygiai kaip ir teisė vairuoti ar įsigyti alkoholio. Taip pat yra ir su seksualine elgsena ar lytiškumo etika. Seksas yra gaivališka jėga, kuri, neatsakingai elgiantis, gali pridaryti daug bėdos. Ne tik sau, bet ir kitam žmogui. Todėl programa turėtų ugdyti visų pirma suprasti šios galios vaidmenį ir galutinį telosą (Aristotelio žodžiais tariant) bendrame žmogaus, visuomenės bei kultūros vaidmenyje.

Ar, Jūsų nuomone, vaikus mokyklose reikėtų supažindinti su skirtingomis šeimos formomis – ne tik vyro ir moters, bet ir tos pačios lyties?

Nežinau, ar tą reikėtų daryti mokyklose, bet visuomenė turės suprasti, kad valstybė ilgainiui neturės kitos išeities, kaip tik rasti teisinį būdą reglamentuoti tos pačios lyties asmenų santykiams. Jei žmonės nori taip gyventi, jie turi tokią teisę. Tačiau turėtų būti labai aiški riba. Jokiu būdu, mano nuomone, tokie gyvenimo modeliai neturėtų būti prilyginami šeimai. Net iš tolo. Senovės Romoje buvo atskirai suprantama konkubinato teisė, kurioje vyravo visokie gyvenimo modeliai. Tačiau konkubinatas buvo visiškai atskirtas nuo šeimos teisės. Tai buvo du atskiri dalykai. Galbūt kur kas produktyvesnis pasiūlymas šiuolaikinei visuomenei, būtų ne perrašinėti šeimos ir santuokos sampratą, bet diskutuoti ir praplėsti konkubinato teisės sampratą?

Jeigu žmonės nori gyventi taip, kaip jie nori, greičiausiai įstatymai turėtų reglamentuoti, pvz., paveldėjimo teisę, galbūt gali būti kažkokia mokestinė teisė, bet turi būti aišku, kad valstybė netraktuoja to kaip šeimos ir santuokos. Įteisinus tos pačios lyties santuoką, nebeliks jokių argumentų, kodėl reikėtų diskriminuoti poligamiją. Tačiau tradicinė poligamija, poliginijos ir poliandrijos forma yra diskriminacinė pagal šiuolaikinius standartus. Todėl, ją atnaujinus pagal šiuolaikinius principus, ji neišvengiamai turės būti liberalizuota ir tokiu būdu poligamija taps poliamorija. Ši diskusija jau vyksta ten, kur tos pačios lyties santuokos jau yra įteisintos. Apie tai šiame interviu negaliu plėstis, tačiau pasakysiu tik tai, kad iš to kils tikra teisinė ir socialinė netvarka. Ar į painiavą, kurios socialinių padarinių mes patys kol kas negalime prognozuoti, norime įtraukti ir savo vaikus? Ar ugdymo programos turėtų imtis tokių socialinių eksperimentų, kurių artimiausių padarinių nežino ir negali numatyti? Nemanau.

Na, lytiškumo klausimu jie tokie atrodė gal aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, bet, kaip sakiau, šis judėjimas jau yra gerokai senstelėjęs, ir šie argumentai apie seksualinį liberalizavimąsi jau pasenę. Tai yra praėjusio amžiaus seksualinės revoliucijos idėjos, kurios dabar neatlaiko kritikos net ten, kur prasidėjo. Bendruomenės, kurių programos paremtos holistiniu požiūriu į lytiškumo etiką, generuoja daug geresnius rezultatus, nei programos, kurios siūlo: „darykite viską, ką norite, tik mokėkite apsisaugoti“. Kaip kažkas pasakė, tai labai panašu, kaip mokyti vaikus gerai ir saugiai kūrenti laužą ant parako statinės.

Ar lytiškumo ugdymo klausimais apskritai yra įmanomas moralinis neutralumas?

Be abejo, kad ne. Wilhelmas Röpke, žymus vokiečių ekonomistas, yra pasakęs, kad mokslinė prieiga, kuri tiki galinti apsieiti be etikos ir moralės, nesusigaudo žmogiškojoje tikrovėje. Ir būtent dėl to ji nėra moksliška.

Moralinis neutralumas yra mitas. Populiarus, bet vis dėlto mitas. Moraliai neutralios erdvės žmonių santykiuose tiesiog nėra. Ar galėtume laikytis moralinio neutraliteto, pvz., antisemitizmo, rasizmo ar moterų diskriminacijos klausimu. Jei ne, tuomet natūraliai esame moraliai šališki.

Lytiškumo ugdymo klausimu nėra tokios programos, kuri būtų moraliai neutrali. Mat lytiškumo ugdymas yra pasaulėžiūros ugdymas, o pasaulėžiūroje nėra moraliai neutralios erdvės. Galima sudaryti moraliai neutralią fizikos programą, matematikos ugdymo programą (nors Platonas, Aristotelis ir Tomas Akvinietis čia prieštarautų), bet lytiškumo etika nepavaldi gamtamokslio dėsniams. Etika yra mokslas, filosofijos mokslo dalis, todėl etiškai neutrali lytiškumo programa yra maždaug tas pat, kaip siekis ugdyti valstybės kareivį būti moraliai neutralų savo šaliai.

Aš turėčiau dieną naktį už jus melstis, kad gailestingasis Dievas, jūs šliundros paskutiniai, įkvėptų savo dvasios į jūsų atšalusias širdis ir savo šventa malone nuplautų nuo jūsų nuodėmes, kad  būtumėt jo per amžius ir kad jums, niekšams, jis atleistų nuodėmes.

Karo kapelionas Otas Kacas (Otto Katz)

Kapelionas Kacas, ne Dievo, o didžiojo Čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko buvo pašauktas pamokslu kreiptis į tuntą neturinčių ką prarasti kandidatų patrankų mėsai  Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis akivaizdžiai buvo girtuoklis, paleistuvis ir įgaliotasis demagogas.  Tačiau literatūrinio charakterio pavyzdys neblogai iliustruoja, kaip net ir šiais laikais keičiamos įprastos sąvokos, terminai, moralinės normos, išverčiamas ir  spalvingu propagandiniu burbulu paverčiamas gražiausių idėjų turinys. Dar kartą įsiklausykime į kreipimąsi iš TV ekranų:

„Ar tikrai Lietuva – geriausia vieta Europoje? Kol kas dar ne. Kodėl?
– mes esame didžiausi girtuokliai Europoje;
– socialinės rizikos šeimos netilptų  į Žalgirio areną;
– tūkstančiai globos namų vaikų laukia įvaikinimo;
– mes žudome ir žeminame vieni kitus ;
– kas valandą penki pranešimai apie smurtą artimoje aplinkoje;
– savo namuose mušama kas trečia moteris;
– kas trečias mokinys patiria patyčias.
Ar tai ne jūsų vaikas, ne jūsų namai? Vien pernai nusižudė 900 žmonių, o 180 nužudyta buitinių konfliktų metu. Visi žudikai būna apsvaigę. Visi. Ką daryti? Galime toliau naikinti save arba…“

Ir tada išgirstame balsą, tokį panašų į mūsų Prezidentės:

„Arba netylėti, padėti, išdrįsti, įsivaikinti, įkvėpti ar surasti pagalbą. Niekas kitas už mus to nepadarys…“

Ar nejaučiate, negirdite kapeliono Kaco balso intonacijų? Ar neįtariate, kad tai kapelionas Kacas su Dievo pagalba siekia įkvėpti dvasios į atšalusias mūsų – šliundrų, girtuoklių, žudikų, smurtautojų -širdis? Įtaigus propagandinis triukas: sakoma „mes“, o galvoje turima – „jūs“. Taip, tai „Jūs – šliundros paskutiniai!“ Kad miegotume ramiau, šis kreipimasis vakarais kartas nuo karto iš ekrano pakartojamas.  Net  optimizmo krislą išsaugojusi siela  turėtų likti  sutrypta žemės purve.

Taip istorinę šių metų balandžio 18 dieną, 17 valandų trisdešimt  minučių Prezidentė paskelbė ilgalaikės nacionalinės kampanijos „Už saugią Lietuvą” pradžią.  O saugi Lietuva aukščiau išvardintų socialinių problemų turėti ne-ga-li! Todėl šio rašinio autorius tęsia pasakojimą kaip ir dera pakiliu tonu, prezidentūros „piarininkų“ pasiūlyta melodija (Prezidentės balso šiame chore tik tiek, kad ji yra aktyvi ir iniciatyvi valstybinės sistemos dalis).

Į eskscelencijos kvietimą prisidėti spendžiant  minėtas bėdas atsiliepė  ir  kampanijos ambasadoriais imti tituluoti žinomi Lietuvos žmonės:  5 muzikos žvaigždės, 10 TV ir radijo žvaigždžių, dvi bažnyčios žvaigždės ir  du dailininkai. Visi jie įsipareigojo  savo darbais  kiek įmanoma keisti Lietuvą į gerąją pusę.

Keletas ambasadorių kartu su prezidente liepos pabaigoje lankėsi neseniai įkurtame vaikų dienos centre (VDC) Tulpiakiemio kaime, Ukmergės rajone.  Citata iš Prezidentūros tinklalapio: „Šalies vadovė į Tulpiakiemį nuvyko gavusi laišką iš balandžio mėnesį čia įkurto vaikų dienos centro, prašantį kartu su kampanijos ,,Už saugią Lietuvą“ ambasadoriais padėti šiame kaime gyvenantiems vaikams – skirti jiems dėmesio, pasidalyti geruoju pavyzdžiu, įkvėpti gyventi kitaip“. Juk socialinės rizikos šeimose šiame kaime auga 39 iš 50 (kitaip tariant, beveik 80 proc. –aut.) vaikų.  Suprantama, ambasadoriai pasidalijo savo  gerąją patirtimi. Kokia? Vaikų priežiūros? Auklėjimo? Maitinimo? Istorija apie tai nutyli. Kokias veiklos kryptis jie mato judėjime „Už saugią Lietuvą“, galime įvertinti, išklausydami vieno gerai žinomo scenos grando mintis: „Bičiuliai, aš svajoju apie Lietuvą be prievartos ir baimės, kurioje kiekvienas žmogus gali būti savimi, kurioje sklando sugyvenimo dvasia, kur kiekvienas žmogus kuria save, kuria savo tautą, kuria savo valstybę. Įsipareigoju siekti šito tikslo visom savo jėgom ir padaryti taip, kad Lietuvoje būtų daugiau pagarbos ir meilės“. Supraskim: telydi ši malda visus, ne vien Tulpiakiemio ,vaikus nuo namų slenksčio iki VDC.

Prie nacionalinės socialinio saugumo kampanijos „Už saugią Lietuvą“ jau prisijungė per 180 puikių iniciatyvų, pranešama minėtame tinklalapyje.  Kampanija telkia visus žmones, organizacijas, socialiai atsakingas verslo įmones, kurie savo darbais, idėjomis ir pagalba pakeis žmonių gyvenimus.  Iniciatyvos tinklalapyje registruojami geri darbai. Pavyzdžiui, šalies žemėlapyje (nuolat atnaujinamas) matome, kiek daug  gerųjų pavyzdžių atsiranda šalies gyvenvietėse. Štai jau pirmosiomis rugpjūčio dienomis tų pavyzdžių užregistruota: Tauragėje, Molėtuose ir Šalčininkuose – po 3, Telšiuose, Visagine ir Mažeikiuose – po 4, Radviliškyje ir Palangoje – po 2. Kol kas tokių nėra Prienuose ir Raseiniuose. Tikėkimės, jų netrukus atsiras ir ten. Naujausia tinklalapio informacija: „Rūpestis visuomenės socialinėmis problemomis prie kampanijos paskatino prisijungti Finansų ministerijos darbuotojus. Olimpinių žaidynių įkvėpti jie kviečia drauge auginti ateities Lietuvos olimpiečius“.  Tikėkim, nuo šiol ministerija ir kiekvienas šalies gyventojas asmeniškai imsis olimpiečių auginimo. Puikioje nuotraukoje ant ministerijos laiptų puikiai atrodo puikaus ministerijos kolektyvo atstovai su puikia ministre priešakyje (suprantama, kai kurie ministerijos darbuotojai negalėjo fotografuotis, nes tuo metu dirbo). Tai akivaizdi užuomina kitoms ministerijoms, savivaldybėms, visoms valdiškoms įstaigoms. Tuo bus prisiminta ir Smetonos laikų tradicija, kai žemės ūkiui paremti kiekvienas valdininkas Kalėdoms privalėjo nusipirkti po žąsį.

Jei trumpam grįžtume prie vaikų globos, neįmanoma nepaminėti  nevyriausybinės tarptautinės organizacijos „Gelbėkite vaikus“  (pavadinimas angliškai – „Gelbėkite Lietuvos vaikus“), kuri taip pat įsijungė į projektą. Jos veikla prasidėjo gerokai anksčiau ir, galima sakyti, Lietuvai yra pavyzdinė. Ji gauna paramą iš įvairiausių organizacijų, įmonių ir privačių  asmenų. Su šūkiu „Jūsų parama kuria laimingą vaikystę“ ji remia ne tik  Lietuvos, bet ir Zimbabvės vaikus.  Sunku atspėti,  kiek lėšų surenkama Zimbabvės vaikams, tad ir nesukim sau galvos. Tikriausiai tam paslaugiai ir siūloma pažymėti varnele kvadratėlį po nuoroda į banko sąskaitą, paaiškinant jo reikšmę:  „Aš nenoriu gauti naujienlaiškių, kuriuose informuojama, kaip yra naudojama mano auka“.  Jums pakaks žinoti („Gelbėkite vaikus“  kalkuliacija):  5 eurai – tiek užtenka vieną vaiką pamaitinti keturis kartus; 10 eurų – tiek užtenka, kad vaikas turėtų būtiniausias mokymosi priemones; 15 eurų – už šią sumą vaikui padėti gali psichologas.

Besidomįs, iš kur  atplaukia ir  kur nukeliauja pinigai, yra bjaurus cinikas.  Tokiam žiupsnelis nelabai konkrečios informacijos pateikiama praėjusių metų veiklos ataskaitoje. Štai Lietuvos  žmonės paaukojo 140 542,30 EUR.  Galimas daiktas čia įskaičiuota ir  Sveikatos apsaugos, Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros, Švietimo ir mokslo  ministerijų, Vilniaus savivaldybės perduotos lėšos. Labai prisideda užsienio ir tarptautinės organizacijos. Trejų metų trukmės projektui  IKEA foundation (Švedija) paaukojo 476 340,00 EUR. Šio projekto  tikslas –  sudaryti  sąlygas  vaikui  augti biologinėje  šeimoje,  o netekus   tėvų   globos      užtikrinti   efektyvias   alternatyvas   institucinei globai. Apskritai, skandinaviškos  pedagogikos išminties Lietuvoje buvo apmokyta  per pusantro tūkstančio specialistų, beveik tūkstantis rizikos šeimų  dalyvavo konsultacijose,  „pozityvios tėvystės mokymuose“,  per 600 vaikų suteikta  psichologų pagalba ir, be abejo, buvo dirbama su naujais, esamais ir potencialiais globėjais. Kitą dviejų metų 146 579 EUR  projektą parėmė ES fondai. Iš ataskaitos:  48 renginiai; dalyvavo 651 asmuo; parengtos 4 TV laidos, Žinių radijo laida, lauko plakatai, reklama viešajame transporte.

Smulkmena: nenurodyta, kiek  pagal Šiaurės ministrų Tarybos biuro Lietuvoje administruojamą Baltijos ir Šiaurės šalių nevyriausybinių organizacijų  bendradarbiavimo rėmimo programą skirta lėšų pamokyti specialistus,  dirbančius su  vaikais, kiek gauta lėšų tarptautinei  konferencijai  apie  Švedijoje  taikomus  metodus, apie vaiko  teisių  apsaugą  Norvegijoje. Matote: šimtai tūkstančių eurų, dešimtys mokymų, tūkstančiai apmokytų…  Didžioji gaunamų lėšų dalis skiriama kaip tik tokiems dalykams.  Tačiau „Gelbėkite vaikus“ ne tik ima, bet ir duoda. Pavyzdžiui, daug nuveikta  stiprinant  vaikų dienos centrų veiklą. Ataskaitoje teigiama, kad  „be  paramos  nustotų  veikti  net  4 vaikų dienos centrai“; „33  vaikų  dienos  centrams,  kuriuos lankė daugiau nei 700 vaikų, skirta parama sudarė 27 804 EUR“. Paimkite skaičiuotuvą, suprasite, kodėl parama vaikų centrams tikrai reikalinga:   jei aritmetika neapgauna, tai pernai kiekvienam šių vaikų vidutiniškai skirta net  3 (trys!) eurai ir 31 centas per mėnesį. Dar keletas nuostabių pavyzdžių: dviem asmenims  gydymui nuo priklausomybės alkoholiui suteikta parama 78 eurai, vienam Lietuvos  vaikui nupirktas kompiuteris už 500 eurų, kelioms šeimoms nupirkti butai kaime, o daugiavaikei šeimai net atnaujintas namas Alytaus rajone  už 42 811  eurų. Kaip pavieniai laimėtojai išskiriami iš  kitų, gal ir ne mūsų reikalas, bet, tikriausiai, būtų geriau, jei už tuos pinigus būtų nupirkta ir po lygiai padalinta loterijos bilietų.
Dievas pats galėtų nuspręsti, kam dovanoti išloštą kompiuterį, o kam namą.

Neabejotina, kad  į Prezidentės inicijuotą  judėjimą įsijungs vis daugiau organizacijų ir asmenų. „Saugioje Lietuvoje“ mokytojai ir tėvai labiau mylės vaikus, gaisrininkai gesins gaisrus, policininkai dar aktyviau gaudys girtus vairuotojus, teisininkai patars, teisėjai teis, gydytojai gydys  ir t.t. – visose gyvenimo srityse.

Daugiau nei prieš šešerius metus buvo priimtas memorandumas „Vaikystė be patyčių“. Jį pasirašiusieji Seimo nariai, ministrai, mokyklų vadovai, žurnalistų, policijos lyderiai, mokytojai ir moksleiviai, nevyriausybinės organizacijos sutarė, kad vaikai turi augti be patyčių (šūkis: „Patyčios gali ir turi liautis“), ir daryti viską, kad vaikai Lietuvoje augtų laimingi. Jau keleri metai VšĮ „Vaikų linija“ organizuoja „Veiksmo savaitę be patyčių“, kurioje dalyvauja „tūkstančiai“…  Galybė renginių, tarp kurių išsiskyrė Lietuvos mokinių parlamentas ir Lietuvos moksleivių sąjunga, organizavę  flashmob akciją  (lietuviškai – žaibiškas sambūris, sulėktuvės, sąspietis – aut.), „kurio metu  įvairių Lietuvos mokyklų mokiniai [buvo] kviečiami sukurti žmogaus siluetą ir tuo pačiu metu kartu, iškėlę rankas į viršų, sušukti „gyvenimas be patyčių“. Vaikai buvo skatinami rašyti rašinėlius, kurti dainas (Patyčioms „ne“, svajonėms „taip“), ir video apie tai, kaip atliekamos patyčios ir kokios jos yra bjaurios…

Ypač sveikintina vieno aktyvaus kovotojo sumanyta  socialinė akcija,  pavadinta „Už laimingesnius vaikus!“ Akcijos  tikslas buvo – pakeisti švietimo sistemą taip, kad joje būtų ugdomi laimingesni vaikai, atkreipti dėmesį, kaip mokyklose jaučiasi vaikai, spraudžiami į įsisenėjusius švietimo sistemos standartus. Tam reikalui jis nubėgo 862 kilometrų maratoną, per 20 dienų aplankydamas 20 mokyklų. Sutikime, tai buvo tikrai didvyriškas žygis ne tik fizine (nubėgti kasdien po 43 km net užgrūdintas sportininkas sunkiai pakeltų), bet ir moraline prasme. Ak, jei mūsų Seimo nariai bent kartą per mėnesį nubėgtų nors nuo Seimo iki Katedros. Tik įsivaizduokite, kokie laimingi taptume po akcijos „Tebūna laimingi visi“…

Bet ačiū ir už tai, kad šį pavasarį Seimas pritarė nutarimo projektui, kuriuo Vyriausybė raginama užtikrinti, kad visose šalies mokyklose nuolatos veiktų bent viena patyčių ir smurto prevencijos programa. Mat, kaip minėta, kas trečias vaikas Lietuvoje patiria patyčias. Vaikus vis minime ne be priežasties. Juk nedaug tėra žmonių, kuriems  vaikai nekeltų nuoširdaus ir  meilaus  susidomėjimo, tai jautriausia, nuoširdžiausia, naiviausia, kantriausia visuomenės dalis. Nedaugeliui gudručių apeliacija į vaikus yra ir lengviausias suaugusiųjų  papirkimo kelias.

Tuo tarpu  pasidžiaugę bendravimu su aukštais svečiais, pažaidę, pavalgę  dienos centre  dauguma  Tulpiakiemio vaikai pareina namo.  Įsivaizduokim, ten jų  laukia ta pati socialinės rizikos šeima, kurioje pagal apibrėžimą bent vienas iš tėvų:
• piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis;
• yra priklausomas nuo azartinių lošimų;
• dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų;
• naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą;
• gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.

2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis visose savivaldybėse  socialinės  rizikos šeimose augo 19668 nepilnamečiai. Pavydėtinas tikslumas, turint galvoje, kad dar  neseniai buvo ginčijamasi – mokyklų nelanko 6 ar 14 tūkstančių  Lietuvos vaikų.

Keistoka, kad šioje statistikoje nėra šeimų, iš kurių tėvai yra emigravę, o vaikai laikinai palikti su seneliais ar giminaičiais. Kol gimdytojai įsikurs „ten“, paaugliai kartais lieka ir visai vieni, nes nėra kam palikti buto, arba reikia pabaigti mokyklą. Emigracijos tempai ne mažėja, o didėja, vyriausybės prioritetuose emigracijos – ne sustabdymo, nors tik sumažinimo – nėra.  Žiniasklaidoje jau atsiranda informacijos, kad išgeriamo (išgerta ir nupirkta ne tas pat) alkoholio kiekiai yra statistikos padidinti. Iš kur tie skaičiai apie nuolat mušamas moteris, apie patyčių epidemiją mokyklose ? Viešoji įstaiga „Vaikų linija“, apibendrindama  penkerių metų kampaniją „Be patyčių“ paskelbė , kad 2011 – 2014 metais nemokamu telefono numeriu iš vaikų buvo priimta 600 tūkstančių skambučių, beveik 9 tūkstančiai  vaikų kreipėsi dėl patyčių. Tai  ne kas trečias, tai tik vienas procentas skambinusiųjų. Neseniai Lietuvos gyvybės įmonių draudimo asociacija paskelbė dar vieną „gerą“ naujieną – mūsų vaikai yra nesaugiausi visoje ES, nes… apdraustų jų tėra 15 proc. Tą skaičių atrado draudikai? Vaikas tampa nesaugus, jei nėra apdraustas?

Tad  savo aplodismentais prisidėdamas ir kartu ėmęs gilintis į tą prakeiksmą, siunčiamą „paskutiniams šliundroms“, imi suvokti, kad dalyvauji Didžiame  Visuomenės Mulkinimo Spektaklyje. Nesugebama, vengiama, nenorima ieškoti problemų ištakų, nes kovoti ne su priežastimis, o su pasekmėmis naudinga politiškai, reklamiškai,  dažnai ir finansiškai. Juk ne paslaptis – kol pinigai mokami vaikų gelbėtojams, nelaimingų vaikų nepritrūksim, kol pinigai skiriami kovotojams už žmogaus teises, baisių pažeidimų visada atsiras, o šeimos teisės  bus pažeidžiamos tol, kol jos nesusilygins su prigimtinėmis „gyvulių teisėmis“. Žinoma, vieno vaiko šypsena gali atpirkti daugybę nuodėmių, tik ar gali atpirkti didžiulę turtinę nelygybę, skurdą, korupciją, emigraciją, valdžios savivalę, godumą,  kvailumą ir patyčias  iš eilinio piliečio? Tebūnie pagerbti ištiesiantys pagalbos ranką, bet kai skęsta tūkstančiai, nedora mėgautis vienu numestu gelbėjimo ratu. Juk negali būti laimingi nelaimingų tėvų vaikai. Ar  tokia Lietuva gali būti saugi?

***

Michailas Bulgakovas,  apysaka „Šuns širdis“, viena scena: veiksmas vyksta bolševikiniame  Petrograde trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, šalyje, kurioje uždrausta gedėti pasaulinio ir pilietinio karų aukų, kurioje visuotinis chaosas, badas ir bolševikų teroras  virsta naujo, šviesaus ir laimingo gyvenimo apgaulingais pažadais.  Kai profesoriui F. Preobraženskiui  pavyksta atremti keturių  bolševikinių aktyvistų  bandymą „sutankinti“  jo butą revoliucinio proletariato naudai, ypata juodu odiniu švarku,  paaiškinusi, kad yra moteris, iš užančio išsitraukia keletą šlapių žurnalų.  Tai paskutinė galimybė palenkti buržuazinį inteligentą nuolankiam  veiksmui:

-Noriu jums pasiūlyti keletą žurnalų  Vokietijos vaikų labui. Pusrublis už vienetą.
-Ne, neimsiu, – dėbtelėjęs į žurnalus, trumpai atsako  profesorius.
Visas ketvertas  apstulbęs, o moteriškės veidas  tampa spanguolės spalvos.
-Kodėl atsisakote?
-Nenoriu.
-Jūs neužjaučiate  Vokietijos vaikų?
-Užjaučiu.
-Gaila pusrublio?
-Ne
-Tai kodėl?
-Nenoriu.

Scenos pabaiga.  Akivaizdu, kad badaujančių Vokietijos vaikų neįmanoma išgelbėti vien perkant keletą žurnalų, o bandyti pagrįsti savo sprendimą yra pavojinga, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus.  Šiais laikais pasakyti „nenoriu“  ar pareikalauti ataskaitos už paaukotus pinigus taip pat reikia ryžto, nes visiškai įmanoma pagarsėti kokiu nežmogiu ar homofobu. Kas gi išdrįstų pagailėti  puseurio kilniam tikslui?

Beje, trečiojo dešimtmečio pradžioje po Sovietinę Rusiją klaidžiojo šeši milijonai beglobių vaikų…

Tiesos.lt 2016 m. rugpjūčio 12 d.

Kviečiame pasižiūrėti video filmą apie organizacijas, kurioms vertybinis paauglių ugdymas kelia pasipiktinimą. Filme paaiškinama, kodėl jos siekia diegti liberalesnį, į kontracepcijos vartojimą nukreiptą „lytinį švietimą“. Toks švietimas yra paremtas komerciniu interesu išsiugdyti „vartotoją“, todėl jo tikslas yra sudominti vaikus seksualiniais santykiais ir skleidžiant „gender“ ideologiją pakeisti prigimtinę lytiškumo sampratą.

Švietimo ir mokslo ministerijoje yra rengiama Lytiškumo ugdymo programa Lietuvos mokykloms. Programos projektas orientuotas į moralinį paauglių ugdymą, rengimą šeimai, sveikos gyvensenos propagavimą ir lytinės elgsenos keitimą, kuris padėtų paaugliams gyventi asmens ir visuomenės sveikatai palankų gyvenimą bei skatintų lytinius santykius atidėti iki pilnametystės. Tačiau viešai yra reiškiami kaltinimai, neva programa yra moksliškai nepagrįsta, neatitinka šių dienų realijų.

Paskelbta (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kokia-lytinio-svietimo-programa-norima-iteisinti-lietuvoje-video)