Spalio 28 d. Vilniaus savivaldybėje įvyko Europos žmogaus teisių fondo surengta tarptautinė konferencija „Tautinių mažumų teisės ir lūkesčiai Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės kontekste“, skirta aptarti tautinių mažumų teisių problematikai Lietuvoje.

Minėtas fondas buvo įkurtas 2010 metais Vilniuje, kaip „atsakas į žmogaus teisių bei tautinių mažumų teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimus Lietuvoje“. Toks veiklos diskursas, matyt, verčia nuolat ieškoti tų pažeidimų ir piktnaudžiavimų, o jeigu jų neįmanoma surasti, tai pačiam fondui arba jam artimiems asmenims juos sugalvoti.

Ir pati konferencija, ir publikacijų apie ją antraštės Lietuvos lenkų žiniasklaidoje (pvz., Znad Wilii („ZW“)) teigė nuomonę, kad mažumų teisės Lietuvoje vis dar neapsaugotos – „Mažumų teisių srityje niekas nepasikeitė“, suprask, kaip buvo pažeidinėjamos, taip ir liko. Arba dar stipriau „Privalome įveikti tautinių mažumų diskriminacijos apraiškas“. Čia gi jau Baudžiamojo kodekso 169, 170 str., baisu!

Fondo direktoriaus pavaduotoja Kristina Voiciukevič tikino, kad per metus jokių esminių pakitimų tautinių mažumų teisių apsaugos srityje neįvyko, tačiau neįvardijo, kokiose srityse tie pakitimai turėjo įvykti. Kaip ir nebuvo įgyvendintos tarptautinių organizacijų rekomendacijos, kokios jos irgi nepasakė. Matyt, laikėsi principo – svarbu šaukti apie pažeidimus, o ar jie tikrai yra, ne taip svarbu.

Tiesa, ji pažadėjo, kad konferencijoje bus apžvelgti konkretūs pastarųjų metų žingsniai, pagerinę tautinių mažumų teisių apsaugą. Deja, konferencijos dalyviai nevykdė jos priesako, matyt, jie būtų sutrukdę Lietuvą skandinti nenutrūkstamų kaltinimų jūroje.

Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos mokslinė sekretorė dr. Elžbieta Kuzborska, kaip ir dera mokslininkei kalbėjo konkrečiau. Vis dėlto įsikalbėti stereotipai neleido jai objektyviai įvertinti esamų mūsų gyvenimo reiškinių.

Kaip ir kiti kalbėtojai, pirmiausia, ji trenkė stipriausią salvę: Lietuvoje vyksta diskriminacija pagal kilmę, nes nėra galimybės užrašyti savo pavardę originalo forma. Čia gerbiama daktarė šovė truputį pro šalį, nes būtent tokia diskriminacija gali pasitaikyti, pvz., priimant į darbą, viešojo ir medicininio aptarnavimo įstaigose, dėl apsigyvenimo tam tikrose teritorijose, taip pat žmonių tarpusavio santykiuose – pasityčiojimai, įžeidinėjimai.

Kad diskriminacija pavardžių rašyboje vyktų dėl kilmės, negirdėtas dalykas. Lietuva laikosi savo įstatymų, tarptautinių ir dvišalių teisės aktų, t.y. Europos Tautinių mažumų konvencijos, Lietuvos-Lenkijos sutarties. Pastarojoje sutartyje aiškiai nurodytas vienas variantas – „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.

Skirtingai nuo Latvijos-Lenkijos sutarties, kurioje dar įrašyta pagal „kalbos skambesį ir rašybą“. Bet Latvijoje lenkų pavardės vis tiek rašomos tik pagal skambesį ir nė vieno pikto žodžio iš Lenkijos nesulaukia, jos manymu, lenkų padėtis Latvijoje yra pavyzdinė.

Kitas E. Kuzborskos nurodytas neva pažeidimas: „Nėra galimybių raštu ir žodžiu kreiptis į vietos valdžią gimtąja kalba gausiai mažumos apgyvendintoje vietovėje“. Tai visiškas melas. Kreipkitės lenkiškai į Šalčininkų savivaldybę kad ir kasdien. Šio rajono valdžia sako, kad priimtų net ir kiniškai parašytą prašymą, tik surasti vertėją užtruktų ilgiau. O lenkų kalbos vertėjo toje savivaldybėje iš viso nereikėtų, ten visi ją moka. Beje, paklausus, ar gauna prašymų, parašytų lenkiškai, atsako, kad neprisimena tokio atvejo.

Konferencija Tautinių mažumų teisės ir lūkesčiai Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės kontekste“ | Vilniaus savivaldybės nuotr.

Kaip visada E. Kuzborska mini lenkų švietimo problemas. Faktų apie pažeidimus ji nesurado, nes jų nėra, todėl žiebė… Lietuvos visuomenei (!). Neva ji klaidingai įsitikinus, kad „mažumų švietimas yra sovietinių laikų reliktas“ arba kad „mažumų mokyklų abiturientai silpnai moka lietuvių kalbą“. Ši konferencija, anot prelegentės, leis įveikti šiuos ir daugelį kitų stereotipų.

Tai dar ne viskas. Anot pranešėjos, „Tarptautinių organizacijų, pvz., Pasaulio banko, tyrimais nustatyta, kad vaikai geriausiai įsisavina žinias, mokydamiesi gimtąja kalba, ypač pirmuosius 6-8 metus. Toks mokymasis skatina pasitikėjimą, sumažina mokyklos metimo tikimybę ir netgi leidžia geriau išmokti valstybinę kalbą“. Beje, šie tyrimai buvo vykdomi vienoje iš Afrikos šalių, o visoje Afrikoje pradinis mokslas iš tikro vyksta mažumos kalba, bet vidurinė baigiama valstybine anglų, prancūzų ar portugalų kalba.

E. Kuzborska dar pridėjo, kad „investuodami į mokymą tautinių mažumų kalba, gauname geriau išsilavinusią mažumą, turinčia galimybių studijoms, geresniam darbui, kas lemia ekonominę ir visuomeninę visos valstybės sėkmę“. Lietuva tą ir daro, gaila, bet kaimyninė Lenkija – ne, nes savo pusei milijono mažumų turi tik vos keturias mokyklas mažumų kalba, taigi neklauso nei Pasaulio banko, nei ponios E. Kuzborskos siūlymų.

Tarptautinis žmogaus teisių ir tautinių mažumų ekspertas Lukašas Vardynas (Lukasz Wardyn) piktinosi dėl  Lietuvos užtikrinimo, kad ji vykdo Europos tautinių mažumų konvenciją. Vis dėlto, anot jo, svarbiausios Lietuvos bėdos yra ne dėl konvencijos – vykdo ar nevykdo, bet dėl Tautinių mažumų įstatymo nebuvimo ir rinkimų slenksčio rinkimuose į Seimą.

Dėl to slenksčio tai čia dar vienas pavyzdys kaip šaukti vien dėl to kad šaukti. Lietuva yra vienintelė Europos, kartu ir pasaulio valstybė, kur lenkai už Lenkijos ribų turi lenkų frakciją parlamente. Bet, pasirodo, to maža, esą tas rinkimų slenkstis, jo neperžengus,  kada nors esą neleis lenkams dalyvauti šalies politiniame gyvenime (o ar dabar, turėdami frakciją jie dalyvauja šalies gyvenime?).

Kai dėl įstatymo, tai ar nebus taip, kad atsiradus įstatymui ir lenkai neradę jame savo vadinamųjų postulatų užtikrinimo (paskutinis projektas yra būtent toks), apie jį tiesiog užmirš. Kaip kad užmiršo atsiradusį Tautinių mažumų departamentą, lenkai jo tiesiog nepasigenda, nors dėl jo nebuvimo buvo šimtai skundų visai Europai.

Gana svarbi eksperto atskleista naujiena yra tai, kad lenkiškų pavardžių klausimas Lietuvoje nesisprendžia dėl to, kad jų… mažai kas nori. „Žinoma, daug kas apie tai kalba, net šaukia, bet niekas iki galo nenori pakeisti realybės, nes tai kainuos, reikės naujų dokumentų. Net Lietuvos lenkų politikai, kurie turėtų parodyti pavyzdį, primygtinai eksperto prašyti, niekur dėl savo pavardžių nesikreipė. Vieni sako, kad per seni, kiti, kad per jauni, taigi neaišku, kam tas pavardžių keitimas būtų reikalingas“.

Vis dėlto, anot L. Vardyno, svarbiausia ne pavardės, bet lenkų švietimas, kad lenkiškos mokyklos būtų tokio aukšto lygio, kad į jas plūstų lietuviai ir rusai. Ir svarbiausia: „Kad tie vaikai būtų auklėjami lenkų kultūros atmosferoje ir visko, kas yra šioje aplinkoje“. Na, žinoma, Lietuva yra niekieno žemė, todėl lenkai galėtų čia pasireikšti…

Tai dar ne visos Lietuvos nuodėmės. Ekspertas būtinai pamini ir žemės grąžinimą lenkams, nors Šalčininkų rajone žemė grąžinta 99,8 proc. pretendentų, Vilniaus rajone 97,9 proc. O tuo pat metu Lenkijoje, Varšuvoje yra negrąžinta ar ne 8000 po karo nacionalizuotų butų ar namų, vyksta milžiniškos reprivatizacijos aferos. Apie tai ekspertas, Lenkijos pilietis kažkodėl nekalbėjo.

Taip pat vėlgi melagingai tvirtino, kad negalima lenkiškai parašyti laiško savivaldybei, pyksta kad nėra lenkiškos informacijos Lietuvos bankuose, ir nusikalba, kad lenkai Lietuvoje laikomi ne pirmos rūšies piliečiais, bet antrarūšiais. Pagaliau teisinga mintis: jeigu kalba nevartojama, ji numiršta. Galima būtų ponui iš Europos priminti, kad Šalčininkų gyventojai (teigiama, kad 80 proc. gyventojų – lenkai) patys atsisakė rajono lenkiško laikraščio, nes nenori jo skaityti. Kas dėl to kaltas, lietuviai?

Žodžiu, visa ši konferencija buvo pačių lenkų sugalvotų neva tautinių mažumų teisių pažeidimų įvardijimo koncertas. Kaip visada, joje dalyvavo nemažas būrys užsieniečių, kuriems buvo mėginama įteigti lenkų pragaro Lietuvoje vaizdą. Ačiū Dievui, jiems jau nusibodo tokių koncertų tonacija.

Lenkija, atrodo, irgi jau mažiau kreipia dėmesio į šiuos lenkų pragaro Lietuvoje vaizdus. Taigi liko pats fondas, kuriam pačių sugalvotos Lietuvos lenkų engimo fantazijos yra reikalingos kaip narkotikai. Bet gal jau metas pagalvoti apie sveiką gyvenimo būdą, be narkotikų?

Anatolijus Lapinskas (asmeninė nuotr.)

www.alkas.lt

Susidaro įspūdis, kad pastarosiomis dienomis Lietuva, sulaikiusi kvapą, laukia. Neseniai Seimo rinkimus laimėję „valstiečiai-žalieji“ – naujas ir nepažįstamas Lietuvos politinio lauko žaidėjas, vienus trikdo, o kitus gąsdina. Jau netrukus, pradėjus dirbti naujam Seimui, ims ryškėti ir tikrasis šios partijos paveikslas. Bet viena aišku jau dabar – LVŽS yra unikalus reiškinys Lietuvos politiniame gyvenime, nes atstovauja tai visuomenės daliai, kuri sudaro daugiau nei pusę Lietuvos, tačiau ilgą laiką buvo užmiršta politinio elito.

Daugybė požymių rodo, kad maža mūsų šalis yra ryškiai pasidalinusi į dvi dalis – vadinamąsias „dvi Lietuvas“. Pirmoji Lietuva gyvena miestietišką, gana pasiturintį gyvenimą, yra išsilavinusi, vakarietiška ir liberali, per rinkimus balsuoja už dešiniąsias jėgas ir nuolat nustemba, kai laimi visokios darbo partijos. Tuo tarpu antroji Lietuva – visai kitokia: gyvena mažuose regiono miesteliuose ir kaimuose, dažnai skurde arba šešėlyje, skęsta socialinių problemų liūne, jaučiasi užmiršta ir ilgisi praeities. Per rinkimus jie desperatiškai ieško politinės jėgos, kuriai nors kiek rūpėtų, ir nuolat nusivilia.

Neperdėsiu sakydamas, kad šių dviejų Lietuvų atskirtis – tai ryškiausia ir svarbiausia mūsų laikų socialinė perskyra. Ją iliustruoja milžiniški gyventojų pajamų ir nedarbo rodiklių skirtumai, pašalpų gavėjų koncentracija, dideli emigracijos ir savižudybių mastai regionuose. Šią atskirtį pamatome po kiekvienų Seimo rinkimų, kai didmiesčiai ir regionai rinkimų žemėlapyje nusidažo skirtingomis spalvomis, o socialiniai tinklai ima ūžti stebėdamiesi, kas gi tas paslaptingas populistinių partijų rinkėjas, kurį retas miesto gyventojas buvo matęs gyvai.

Šis antrosios Lietuvos gyventojas – tai žmogus, kuris nuolat rinkdavo populistus, tikėdamasis sulaukti bent kiek dėmesio ir rūpesčio, nes kito pasirinkimo neturėjo. Ir kiekvieną kartą nusivildavo, kai naujasis gelbėtojas sėkmingai susiliedavo su miesčionišku Vilniaus politiniu elitu ir užmiršdavo savo pažadus ir rūpinimąsi regionų problemomis – ypač kai prasidėdavo postų ir fondų dalybos.

Kalbu būtuoju laiku, nes šie Seimo rinkimai – istorinis atvejis. Kaip jokia kita partija anksčiau, LVŽS pirmą kartą iš tikrųjų atstovauja antrajai – užmirštai, nematomai – Lietuvai (nepaisant to, kad už juos balsavo ir daug miestiečių).

Daugiai skaitykite www.bernardinai.lt

Kai kam labai nusibodo dažnai naudojami teiginiai, kad Lietuvoje nėra socialinio teisingumo, nėra teisingo apmokėjimo už darbą, kad darbdaviai naudojasi kapitalui suteiktomis neproporcingai didelėmis įstatyminėmis galiomis. Deja, visa tai teisinga ir todėl emigracija, suteikus jai laisvę, tapo nekontroliuojama. Šoko ištikti etatiniai televizijų komentatoriai rinkimų rezultatus bando pateikti įvairiausiais rakursais ir tik nedaugelis įvardija tikrąsias tautos nepasitenkinimo priežastis, t. y. didžiulę socialinę atskirtį, kuri susidarė dėl tik kapitalui palankios didžiųjų partijų politikos.

Jonas Valatka | asmeninė nuotr.

 Ir teisus Ramūnas Karbauskis teigdamas, kad tiek socialdemokratai, tiek konservatoriai yra vienodi. Skirtumai neesminiai. Kai kuriems komentatoriams ar konservatorių vadams tai sukelia nuožmų pyktį. Labai jau norisi būti skirtingiems rinkėjų akivaizdoje.

Ir staiga rinkėjai iš tikrųjų pamatė kitaip kalbančią partiją – valstiečius, kurie pareiškė sieksiantys didesnio valstybės reguliavimo. Pasipylė kritika ir netgi patyčios. Komercinių bankų ekspertai, o ir šiaip įvairaus plauko rašytojai, LRT eterį uzurpavę laukinio kapitalizmo propaguotojai nepailsdami šaukia apie tuoj, tuoj ištiksiantį kataklizmą, jeigu valstiečių programa, kuri labai nežymiai pasipildė socialdemokratinėmis idėjomis bus vykdoma. Galima šiems kritikams priminti Lietuvos respublikos konstitucijos 46 straipsnio nuostatas:

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.

Taigi, ką gi čia naujo sumąstė valstiečiai? Kiekvienam kuris nors šiek tiek domisi Lietuvos gyventojų šeimų biudžetu yra aišku, kad liūto dalį šeimyninio biudžeto gyventojai išleidžia komunalinių paslaugų, daugiausia šildymo išlaidoms, maisto prekių, vaistų, transporto išlaidoms apmokėti. Štai ir kyla klausimas, ar galima šias išlaidas sumažinti. Valstiečiai iš šio paketo pasirinko tik vaistų kainų mažinimą. Šis klausimas labai aktualus mažiausiai apgintai ir mažiausias pajamas gaunančiai gyventojų daliai, t.y. pensininkams, sergantiems lėtinėmis ligomis ir panašiai. Vaistų kainų mažinimas labai svarbus ir sveikatos biudžetui, kuris dengia kompensuojamų vaistų įsigijimą. Šiuo metu mažoje šios sferos rinkoje ryškiai matosi oligopolijos kontūrai, todėl apie sąžiningą konkurenciją galvoti būtų naivu. Čia konkurencijos nėra ir niekada nebuvo. Tai ką gi rinkos sąlygomis galima padaryti? Nieko kito kaip tik didinti konkurenciją. Naujų privačių žaidėjų į šią mažą ir jau pasidalintą rinką pritraukti, bent artimiausiu laiku, tikrai nepavyks, todėl kaip paskutinė galimybė apginti vartotojų interesus yra valstybės įsikišimas. Nieko ypatingai keisti nereikia. Visi dabartiniai rinkos dalyviai gali dirbti kaip dirbę. Valstybė, o, kitaip tariant, valdžia įkuria didmeninės valstybinės prekybos vienetą, kuris dirba tiesiai su vaistų tiekėjais, konkursų būdu pirkdamas gal būt ir siauresnio asortimento, bet gyvybiškai būtinus vaistus, gamintojų kainomis. Mažmeninės prekybos tinklas galėtų būti kuo įvairiausių nuosavybės formų, tačiau tvirtai surištas sutartimis su valstybiniu vaistų tiekėju, kad negalėtų didinti gaunamų vaistų kainų, išskyrus reikalingą pragyvenimui maržą.

Vaistų pirkėjai galėtų pasirinkti kur pirkti. Tie, kurie labai neskaičiuoja pinigų, sakykim etatiniai restoranų vertintojai, galėtų pirkti labai prestižinėse, dabartinių tinklų valdomose vaistinėse, mokėdami prestižines kainas. Ir jokių kapitalinių investicijų čia nereikia. Minimaliai panaudotos lėšos labai greitai grįžtų dėl kompensuojamų vaistų kainų mažėjimo, jau nekalbant apie gyventojų sutaupytus pinigus. Atrodytų, kad nieko čia sunkaus nėra ir nauja valdžia galėtų tai bandyti įgyvendinti. Deja, deja. Vaistų prekyboje sukasi milžiniški pinigai. Dabartiniai vaistų prekybininkai savo rankose laiko ir didmeninę, ir mažmeninę prekybą ir kai rinkos žinovai televizijos ekrane kalba apie labai mažus vaistinių pelnus, tai jie arba nieko nenutuokia apie tai, kaip nusodinami pinigai, arba specialiai klaidina visuomenę. Taip, kad valstiečiai susidurs su milžinišku pasipriešinimu, ir labai nedaug vilčių, kad jiems pasiseks. Tam jie turėtų turėti geležinį valdžios palaikymą ir nepaperkamus žmones.

Tas pats jų laukia ir dėl kitų pasiūlymų. Dėl valstybinio banko, kuris pradžioje galėtų apsiriboti tik atsiskaitymų ir panašiomis operacijomis, be kreditavimo funkcijų. Netgi apribojus funkcijas, toks bankas, gal būt, net neturėdamas banko pavadinimo, leistų sumažinti vien Sodros sistemoje dideles einamąsias išlaidas, jau nekalbant apie visos valstybinės sistemos patiriamas operacines sąnaudas, kurios šiandien atitenka kitų turtingesnių šalių bankams.

Reikia tik stebėtis, kad valstiečiai išdrįso pasikėsinti į antrąją pensijų pakopą. Sistemą, kuri nieko būsimiems pensininkams negarantuoja, tačiau mažina būsimą Sodros pensiją. Čia valstiečių laukia ne mažesnis pasipriešinimas.

Apie alkoholio prekybos sąlygų sugriežtinimą arba valstybinio monopolio įsteigimą daug kalbėti neverta. Pasipriešinimas bus ir gana nuožmus.

Oligopolijos susiformavo ir kitose sferose. Valdžia galėtų padidinti konkurenciją ir degalų rinkoje, kur jokios konkurencijos nesijaučia nė kvapo. Pradžiai, pirkdama kurą didmenine tvarka, panaudodama Klaipėdos naftos terminalą ir aprūpindama kuru bent biudžetines ir valdžios išlaikomas struktūras. Būtų ženkliai taupomos biudžetinės lėšos.

Elektros energetikoje kainas taip pat galima sumažinti atsisakant, taip vadinamos, rinkos, kurios iš tikrųjų nėra, tarpininkų, paliekant šias funkcijas valstybinėms struktūroms. Laimėtų tiek verslas, tiek buitiniai vartotojai.

Galima būtų kalbėti ir apie kitas ūkio sritis, kur didesnis valstybinis reguliavimas duotų teigiamą efektą, tačiau dar kartą galima pakartoti, kad šioms socialdemokratinėms idėjoms mūsų ekonomikoje įsitvirtinti matomai lemta nebus.

Norint šiek tiek pakeisti dabar egzistuojančią sistemą, reiktų keisti daug komercinių teisinių aktų, reiktų keisti vartotojų naudai nedirbančius konkurencijos tarybos, valstybinės kainų ir energetikos kontrolės tarnybos vadovus ir panašiai. Tam neužteks politinės valios netgi pačioje valstiečių frakcijoje. Juo labiau priėmus į koaliciją dabartinius socialdemokratus ar dar blogiau – konservatorius.

Taip, kad jokio proveržio eilinių žmonių naudai matomai nebus. O gal?

Konservatorių lyderiai rinkimus laimėjusiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) kėlė tokius nekorektiškus reikalavimus dėl bendros koalicijos sudarymo, kad buvo atstumti. Dabar jie laukia LVŽS derybų su socialdemokratais rezultatų ir tikisi, kad šioms dviem partijoms susiderėti nepavyks, o tada esą LVŽS vėl atsisuks į juos. Tai konservatoriai vadina taktišku elgesiu. O štai politologas prof. Algis Krupavičius čia nemato ne tik jokio taktiško elgesio, bet net ir savigarbos, į kurią spjaunama norint patekti tarp valdančiųjų.

Po užvakar vykusio konservatorių prezidiumo posėdžio partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis neslėpė, kad ši politinė jėga vis dar viliasi būti priimta į valdančiąją koaliciją. Anot jo, jei LVŽS derybos su socialdemokratais nepavyktų, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) yra „konstruktyvi politinė jėga, kuri svarstytų galimybę grįžti prie konsultacijų“. Tą patį jis kartojo ir laidoje per LRT, tvirtindamas, kad TS-LKD yra taktiškai besielgianti partija, o sprendimas nesakyti kategoriško „ne“ darbui koalicijoje neva tai įrodo. Tačiau LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis nesuteikė per daug vilčių konservatoriams. Jis pareiškė: derybos su socialdemokratais dėl konservatorių nebus nutrauktos, nes tai būtų nepadoru, o TS-LKD galėtų prisijungti prie koalicijos po derybų ir tapti trečiąja koalicijos dalimi. Tačiau vis dėlto pridūrė, kad nemato prasmės didinti valdančiosios koalicijos, kuriai visiškai užtektų ir socialdemokratų bei LVŽS mandatų.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A.Krupavičius įsitikinęs, kad patys konservatoriai, ypač jų lyderis G.Landsbergis, yra kalti, jog LVŽS nebepageidauja jų koalicijoje.

„G.Landsbergis po antrojo rinkimų rato elgėsi neadekvačiai. Kėlė daug klausimų, reikalavimų „valstiečiams“. Dar daugiau – viešojoje erdvėje abejojo LVŽS, kaip partijos, tapatybe, reikalavo VSD patikros, prikaišiojo tariamą prorusiškumą, bandė partijos lyderius pastatyti priešpriešiais – nekorektiškai kritikavo potencialų partnerį. Todėl LVŽS nusprendė derėtis su socialdemokratais. Akivaizdu, kad TS-LKD nuomonių yra skirtingų, dabar bandoma vytis nuvažiavusį traukinį ir tonas LVŽS atžvilgiu sušvelnintas, nes dalis konservatorių labai norėtų dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Bet traukinys jau nuvažiavęs, nes LVŽS ir socialdemokratų derybos vyksta sklandžiai, šios partijos, priešingai nei elgėsi TS-LKD, ieško sutarimų, o ne skirtumų. Tačiau G.Landsbergis laikosi taisyklės, kad viltis miršta paskutinė, todėl suvaldęs toną bando įsiteikti LVŽS, nes tikisi, kad dabar vykstančios derybos gali žlugti“, – dėstė A.Krupavičius.

Profesorius stebisi G.Landsbergio pareiškimais, esą partija elgiasi taktiškai, laukdama nesėkmingos LVŽS ir socialdemokratų derybų pabaigos. Anot jo, taktiška būtų pripažinti pralaimėjus rinkimus ir leisti juos laimėjusiai LVŽS ramiai lipdyti koaliciją, o ne pilstyti žibalą į ugnį.

„Taktiškos, tolerantiškos partijos iš konservatorių niekada nebuvo. Priešingai, tiek Andriaus Kubiliaus laikais, tiek dabar jie vertinami kaip arogantiški, sunkiai su kuo nors susikalbantys ir net nekalbantys, išskyrus Liberalų sąjūdį. Dabar yra nauja tik tai, kad partijos viduje išryškėję nuomonių skirtumai matomi viešai. Anksčiau nuomonių skirtumai paviešinami būdavo labai retai“, – priminė politologas.

Profesoriaus teigimu, konservatoriai derybas su LVŽS sužlugdė netyčia.

„Paprasčiausiai jauni politikai, tokie kaip G.Landsbergis, nesugebėjo susitaikyti su nesėkmingais rinkimų rezultatais, susierzino ir tą susierzinimą parodė viešojoje erdvėje. Būtent patirties trūkumas labiausiai kišo koją. Tačiau po tokio agresyvaus puolimo dabartinė nuosaiki pozicija, siekiant vis dėlto patekti į koaliciją su partija, kuri pačių konservatorių buvo taip kritikuojama, atrodo labai nekaip. Konservatoriams svarbiau patekti į koaliciją nei apsaugoti savigarbą. Savigarbos jie iš viso neturi. Ne vieną kartą matėme, kad jie dėl valdžios yra pasirengę viskam, net gerokai prieštaraudami viešai deklaruotiems principams. Dabar situacija kartojasi“, – konstatavo A.Krupavičius.

Reziumuodamas politologas pareiškė netikintis, kad konservatoriai vis dėlto paklius į koaliciją. Anot jo, realiausia, kad dėl jos susiderės LVŽS ir socialdemokratai, o konservatoriai, kurie pamynė savigarbą dėl valdžios, „neperlips per save tiek, kad dirbtų kartu su socialdemokratais“.

Danas NAGELĖ, zinios@vakarozinios.lt