Italija prieš Lietuvą: kodėl lietuviai atsisako pilietybės?
Nuo šiandien mano lietuvė pusseserė – nebe Lietuvos pilietė. Prisipažinsiu, žinia – netikėta. Žinoma, kitokia ji būti negalėjo: artimos mes buvome vaikystėje ir paauglystėje, o suaugusių gyvenimai mus vieną nuo kitos atskyrė, nutolome. Su neartimais, žinia, apie ypatingus gyvenimo sprendimus mes nekalbame, jais nesidalijame. Be abejo, gaila, jog nutolome. Gal viskas būtų buvę kitaip, jei būtume likusios, kaip kadaise, ,,sesės per pusę“… Nepastebėjau, kada pasukome skirtingais gyvenimo keliais, kol šie mus nuvedė į priešingas Europos puses: mane į Pietus, ją – į Šiaurę.
Nesvarstysiu jos asmeninio pasirinkimo. Ji pasinaudojo savo, suaugusio žmogaus, teise rinktis. Ir jums neleisiu smerkti, nes jūs žmogaus nepažįstate, nežinote jos gyvenimo patirčių. Aš ją prisimenu iš vaikystės. Vis dar tikiu, kad tyri žmonės piktavaliais netampa. Priešingai, manau, pasielgė sąžiningai, LR Ambasadoje savo gyvenamojoje šalyje pasisakiusi apie savo pasirinkimą tapti tos kitos šalies piliete. Dabar manau, kad lietuvių, pasiprašiusių kitos šalies pilietybės, pasaulyje yra daug. Nedaug iš jų (gal net ir kai kurie mano bičiuliai socialiniuose tinkluose) yra tiek sąžiningi, kad apie tai pasisakytų viešai, kad būtų sąžiningi prieš tą valstybę, kurioje gimė, kurioje augo, kurioje tapo žmonėmis. Mano pusseserė šiuo požiūriu pasielgė sąžiningai.
Nediskutuosiu jos pasirinkimo motyvų. Prisipažinsiu, nesuprantu jos pasirinkimo. Nežinau, kodėl ji taip pasielgė. Jos motyvas, esą jos namai – ten, kur dabar gyvena, manęs neįtikina. Mano namai taip pat – ne Lietuvoje, bet man tai nėra priežastis atsisakyti dalelės savasties, savo istorijos, kitų man iškovotos privilegijos, savo prievolių. Vargu bau, nesmerkiu pusseserės sprendimo. Žinau, jog ji, kaip ir daugelis panašaus likimo išeivių, turėjo, matyt, tikrai svarių internalių, o, galbūt, ir objektyvių priežasčių pakeisti savo likimą: uždaryti visas duris atgal, be galimybės grįžti į tą turėtą būseną, reikia svaraus motyvo ir blaivaus proto. Kliedesiams ir blefui čia vietos nėra. Tiesa, – sprendimo nesuprantu. Norėčiau suprasti, kodėl. Ir ne tik jos atveju. Mano pusseserė – tik precedentas, tokių atvejų, tikiu, yra ne vienas tūkstantis, gal net šimtai tūkstančių Europoje. Man, mokslą mylinčiam žmogui, nerimą kelia klausimas, kas mūsų žmones verčia atsisakyti to, dėl ko mūsų tėvų ar senelių kartos stovėjo Baltijos kelyje, gynė televizijos bokštą ir Seimo rūmus, dėl ko ten žuvo žmonės, ko vardan raudojo vyrai? Kokios vertybės vyrauja dabartinėse kartose? Kas nutiko, kad materialūs dalykai lenkia moralines diretyvas?
Nujaučiu sulauksianti atsakymų apie kitokią dabarties Lietuvą (juk ne už tokią kovota), apie nesuteiktus šansus, neišpildytus lūkesčius, apie šalį, kuriai pačiai jos piliečiai nereikalingi… Daug tokių pasiaiškinimų skaičiau, kai ką pati girdėjau. Ir vis tiek nesuprantu. Juk visi augome toje pačioje Lietuvoje, kodėl tad vieni dėl jos skaudulių rauda, jie kovoja iki paskutiniųjų (beje, nuoširdžiai tikiu, kad mūsų valstybė per itin trumpą laiką pasiekė didelių laimėjimų ir to pagrindas – jos žmonės), o kitiems tai atrodo tinkama priežastis nuo jos nusigręžti? Kas taip įskaudina žmogų, kad ji(s) gali atsisakyti motinos ar tėvo, o gal – abiejų?
Aš negaliu gyventi Lietuvoje, man dėl to labai skauda, bet darau viską, kad Lietuva gyventų manyje ir mano šeimoje. Mūsų vaikai, tegul laužyta, nenuglaistyta, su akcentu, bet kalba ir skaito lietuvių kalba. Gal ir rašyti išmokinsiu. Aš sąmoningai darau viską, kad jie nuo mažumės žinotų savo šaknis: jie – lietuviai ir italai, abu po lygiai. Kovojau ir tęsiu kovą dėl jų prigimtinės teisės į dvigubą pilietybę – jiems, jų vaikams ir šiųjų palikuonims. Mano vaikams kol kas pilietybė siejasi su jų motina ir tėvu, atsisakyti vienos, vadinasi, atsisakyti kažkurio iš tėvų. Suvokiu, kad su ta privilegija jie kartu įgyja ir prievoles, tad aš, jų motina, su skaudančia širdimi, bet jau nuo dabar juos pratinu prie minties, kad kažkada ateityje jiems teks atlikti karinę prievolę, nes Lietuva – jų tėvynė, tokia pati, kokia yra Italija. Jiems Lietuva yra svajonių šalis. Nes tokia yra man. Ir daugeliui mano draugų. Iš kur žinau? Nekalbu apie skambias frazes: ,,Lietuva – protingų žmonių kraštas“, ,,Čia gyventi gera“, kalbu apie sakinį, ištartą karinės grėsmės akivaizdoje: ,,Niekur nebėgsiu. Čia – Lietuva, čia – mano širdis, visas mano gyvenimas – čia“. Taip kalba ir mano tėvai, kurie niekada nebuvo ypatingi Lietuvos patriotai. Jie tiesiog žinojo, kitaip – negalima. Tad kas nutinka žmonėms, kad jie, šiais galimybių ir atvirų durų į pasaulį su lietuvišku ,,žaliu“ pasu laikais, atsisako savo istorijos, prigimties, ateities? Kas nutinka, gyvenant kitoje kultūroje, kad prisireikia nusikratyti praeities? Ar tas [ne]pritapimas toks skausmingas, kad vienintelis būdas sumažinti skausmą – sudeginti tiltus į savo šaknis?
Kaip socialinių mokslų atstovė aš suprantu, jog kintanti socialinė realybė veikia kitas aplinkas – politinę, ekonominę, kultūros, psichologinę. Būtina ieškoti atsakymų, kodėl netenkame piliečių. Gal jau laikas, užuot kovojus su vidiniais slibinais, valstybės mastu pagalvoti apie visas ,,prarastas sielas“, tūkstančius, gal – šimtus tūkstančių, pasirinkusių būti kitur kitais, tegul niekada ten, kitur, nepritapsiančiais, net ir tapus anos šalies piliečiais? Kiek Lietuvai reikės nukraujuoti, kol supras: įstatyminiai aktai gali išgelbėti Lietuvą nuo nykimo, kaip dabar tie patys aktai skatina kraujavimo intensyvumą? Kada biurokratai per savo didelius egopilvus pamatys, kad Lietuvos, kokia buvo prieš ketvirtį amžiaus, seniai nėra, o tos būsimos Lietuvos – nė nebematyti?.. Užaugo kartos, žinančios teises ir gebančios reikalauti, naujų, žinančių ir pareigas, taip greitais neužauginsime. Gydykimės dabar. Rytoj bus per vėlu.
Kai kurių, ,,išėjusių“ be galimybės grįžti, klausiu: suprantu, kad turėjote svarią priežastį išmesti Lietuvos pilietybę į šiukšliadėžę, nes neapdairiai pasielgti drąsos ir impulsyvumo nepakanka, bet ar esate dėl to tikrai, giliai, išvidiniai laimingi?.. Ar tai buvo taip paprasta padaryti, kad nuo šiol sveikinate vienas kitą ,,su nauja pradžia“, ,,įstojus į naują klubą“? Ar tas jūsų džiaugsmas – tikrai tyras ir nuoširdus? Ką Lietuva padarė, kad reikia džiaugtis ,,jos nusikračius“? O jūs patys ar tikrai padarėte viską dėl jos?.. Mat dabar tie džiaugsmingi šūksniai – lyg makabriški šokiai ant Sausio tryliktosios ar Medininkų tragedijos aukų kapų: be garbės ir kraupūs. Nereikia jų… Jei tikrai džiaugiatės, nebesantys Lietuvos Respublikos piliečiais, labai prašau, džiaukitės pagarbiai, nežemindami likusių ir išėjusių… Tarp likusiųjų, galbūt, – ir jūsų tėvai…
Įrašas iš Italijos lietuvės Simonos Crisafulli tinklaraščio „Sicilija. Užrašai iš Le Giare balkono“.
Matote,
kol Lietuvos radijui ir televizijai (ir kitoms kultūros, švietimo bei valstybės institucijoms) vadovaus žmonės, kurie prisigėrę blaivosi elektros paskirstymo spintose, o visi abejingai į tai žiūrės, tol nieko gero ir nebus. Jis net „sugebėjo“ gražų ir aiškų Lietuvos televizijos ir radijo pavadinimą pakeisti kažkokiu tai neaiškiu trumpiniu LRT. Kas gali pasakyti, ką toks trumpinys reiškia, ypač to tiksliai nežinantis. Mat kai kam Lietuvoje jau nepatinka, kad yra naudojamas Lietuvos vardas. Pakeitė kažkokiu trijų raidžių trumpiniu. Tai gal ir visą Lietuvą pavadinkime kokia nors LT ? Kitas absurdiškas pvz. yra taip vadinama dukterinė Lietuvos pašto įmonė, jos pavadinimas „Pay Post“. Ką tai reiškia ? Mes Vilniuje, Tarybos visuomeninė lietuvių kalbos komisija ilgai kovojome dėl šių nesąmonių panaikinimo, bet nepavyko jų išguiti, nes niekas iš oficialių asmenų ir institucijų mums nepritarė, nepadėjo, tik juokingai atsirašinėjo ir gynė niekadėjus, visiems yra gerai. Ilgalaikė ir mažai naudinga buvo kova ir dėl reklamos bei užrašų anglų kalba, nors kai ką ir pavyko pasiekti. Šiek tiek sumažėjo anglicizmų, žmonės pradėjo galvoti ir teikti žmoniškesnius pavadinimus. Tai toli gražu netenkina normalaus žmogaus ir jo poreikių. Bet iš valdžios (taip pat ir miesto) jokios pagalbos, priešingai, prasidėjo mūsų puolimas ir kaltinimas, kad mes kenkiame verslui. Galop išvaikė tą komisija ir viskas baigėsi, dabar nebėra kam „kenkti“ verslui. Tokių pvz. tūkstančiai. Tai taip ir gyvename, gyvendami laisvi ir savo Tėvynėje nutaustame. Tai mato jaunimas ir ta dvasia yra ugdomas. Juk mūsų mokykla yra kosmopolitinė, nors 1990 m. kalbėjome apie tautinę mokyklą. Ką sėjame, tą ir pjauname. Todėl nereikia stebėtis, kad atsisakome tų šventų dalykų savo noru, dėl kurių amžius kovojo mūsų tėvai, seneliai, proseneliai ir ankstesnės kartos. Sovietų įdiegtas materializmas, dvasinių dalykų, tikėjimo nuvertinimas po dainuojančios revoliucijos buvo vėl greitai perkeltas į mūsų mokyklas, TV, radiją, spaudą ir dabar turime to auklėjimo rezultatus. Liberalėjome. Visi greitai norėjome praturtėti, griebėme materiją (net Gariūnų prekeiviai šaipėsi iš aukštojo mokslo ir kitų vertybių, o valdžios vyrai jiems linkčiojo, inteligentija susigūžusi tylėjo), todėl praradome visą kartą, o gal net ir dvi. Dabar turime dideliu greičiu link globalizmo blogybių skriejančią, leftliberalizmo idėjas gaudančią ir išpažįstančią visuomenę. Kur jau ten moralinės vertybės, kalba, papročiai arba panašūs dalykai. TV, radijuje, spaudoje, politikų ir šiaip daugiau prakutusių kalbose vos ne kas antras žodis jau angliškas. Ir tuo norima parodyti, kad toks pilietis yra „kietas“, bandoma tuo net didžiuotis, kad nebemoka ir visiškai nebejaučia savo gimtosios kalbos, jos grožio, sandaros, logikos. Juk kartais sunku suprasti ką žmogėnas kalba per TV ar radiją – kažkoks žodžių kratinys, kurių iškreipta prasmė, žodžiai naudojami ne ten, kur reikia. Greitai Lietuvoje kalbėsime taip, kaip kalbėjo XX amžiaus pradžios mūsų bemoksliai išeiviai JAV, vaikščiodami po Čikagos pliažą. Eisime į strytą ir į byčą.
Tokią padėtį privalome keisti ir laikytis savo kalbos, kultūros, papročių ir padėti tiems, kurie bent žingsnelį žengs ta kryptimi. Vadovais turi tapti žmonės, kurie yra neabejingi savo tautai ir jos poreikiams, jos išgyvenimui.
Lietuva yra nematomo karo zonoje – tarp kremliaus “meškos” ir briuselio “krokodilų”. Silpnesni neatlaiko ir bėga
Pirmas žingsnis, manau būtų atkreipti dėmesį į nusikalstamą Televizijos ir radijo strategų veiklą. Tai kas yra gėdinga mūsų tautai transliuojama kiekvienų žinių laidų pirmumo tvarka, o mūsų gražūs dalykai dažniausiai nepastebimi arba transliuojami antrame plane. Taip daroma ne tik vidaus rinkai, o net laidose išeivijai. Tai tiesiogiai nusikaltimas tautai.
Ir beje, nepaisant to, jog Jazzu yra liberale, taciau dainuoja ji graziai ir turi graziu lietuvisku dainu, taip kad, mielas komentatoriau, … 🙂
Dziugu, kad dar yra zmoniu, kurie nedergia ant Lietuvos, o tuo paciu graudu, kad ziniasklaida (delfi ir 15min), kuria varto didele mases dalis, raso “isvaziavau is LT ir tapau laimingas”… cia didziausia tragedija. Idomu, kas juos taip finansuoja!
Per televiziją transliuoja laidą “X Faktorius”, kurios metu atrenkami balsą turintys asmenys, tačiau visos atliekamos dainos tik anglų kalba. O kodėl? Todėl, kad toks yra komisijos nustatytas pagr. reikalavimas. Kad nebūtų atliekamos dainos lietuvių kalba, p. Jazzu net garsiai tai pareiškė vienos laidos metu su pašaipa. Ir aplamai ar kas nors yra girdėjęs ją atliekant dainą lietuvių kalboje. Ši susireikšminusi panele, savo arogantišku charakteriu, matyt, nepakenčia lietuvių kalba atliekamų dainų. Šlykštu.
As atstovauju puse iseiviu kurie nusileido i neplanuota kelia, turi vaika su negalia. Del mokymosi negalios autizmo mes laikomes vienos kalbos namuose nors ir Mano vyras nelietuvis irgi prarado vilty ismokinti savo kalba, tokia tiesa kad dziaugiames jei ismoks vietine anglu. Kai tik gryztu I lietuva visi uzpuola model nemokinam lietuviu, nera supratimo apie spec vaikus dar labai. Pasas Irgi toks dalykas jok zmones pagal individualia situacija psisprendzia- Anglija isstoja is europos, tai priverstinai daugelis busim eileje keisti pilietybe. Ar esi lietuvis iseivis patriotas ar uzsienieis sirdyje be jokio noro keliauti I praeity tai yra asminis patirties ir esamos situacijos maisinys.. Juk gali aprengti zmogu kukliai bet jei jo elgesys palaidas tai daug labiau kalba uz save. Taip pat kad ir pasas gali aprengti Kokia nori pilietybe tai tavo elgesys ir tavo sarysis su gimtine, tevais yra svarbesne kalba. Kuri persiduoda kartoms. Nevisi galime deja perteikti vaikam tradicijas ir mokymus gimtus nes jei Kaip Mano atveju mokymasis yra pazeistas tai kad ir kaip noretus sitai yra neigyvendinama.
Taip, tai labai skaudu ir apmaudu, kad ligšioliniai valdantieji į tai nekreipė dėmesio, betgi tikėkimės, gal naujas Seimas susirūpins mūsų tautine savastimi ir ne tik lietuvių kalbos išlikimu, bet ir jos tinkamu statusu Lietuvoje.
Taip sakant – iniciatyva iš apačios. O iš viršaus tai – nesimato. Čia taip pat nemaža bėda. Statybos srityje yra parengęs akademikas Kudzys. Bet kiek juo naudojamasi, kai taip madinga viską vadinti ne lietuviškai. Tarkim, ką mes čia vadiname renovacija, lietuviškai – atnaujinimu,- anglai vadina retrofiting’u (pastatams) bei refurbishment’u (vidaus įrangai, langams…). Taigi, mes net čia sugebame paslysti. Blogai tai, kad dauguma nesuvokia taip žeminantys patys save, savo tautą, savo protėvius:(
Ne tik tai, pažiūrėkim į mūsų miestų gatves, kokia kalba iškabos vyrauja, na, tikrai ne lietuvių… O gyvename tai Lietuvoje ir tai mūsų kraštas…
Taip, į gatves, firmų pavadinimus, maisto produktų parduotuvėse – užrašus ant pakuočių… į tai, kad mažai gaminame sau, bet importuojame labai daug (iš Lenkijos), kad net nežinome, kuo galėtumėm didžiuotis …. o tikrai vis dar yra likę kuo … Nepastebime, kaip pakeista per tuos metus lietuvių kalba, kaip ji toliau susinama, keičiant seniai nusistovėjusius lietuviškus terminus angliškais ar pseudolotyniškais ir t.t.
Propaganda per ilgesnį laiką padaro savo: vis dar garbinamas bet koks užsienis ir menkinamas savasis kraštas; net per LRT ryte muzikiniai intarpai beveik vien tik dainuojant angliškai, visokie auksiniai protai teikia klausimus beveik išimtinai tik ne apie Lietuvą, rodomi atspėti vaizdai, taip pat beveik išimtinai tik iš kitų kraštų, natūralu, kad filmai irgi apie kitų tautų, kitų valstybių gyvenimus, istoriją, pasiekimus ir panašiai. Semiamės patirties irgi tik iš kitur … negi dar tęsti? Tai pasekmės po truputį imasi rodytis:(
Mano vyras, prof. Petras Zabiela, jau 5-tus metus rašo ( šiemet turėtų atiduoti spaudinimui), Kardiologijos terminų žodyną, anglų-lietuvių kalbomis, tam, kad studentai medikai ir gydytojai nepamirštų savo gimtosios kalbos…
O kas tokius žodynus rašo kitų sričių specialistams???…