2025-06-05, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1345

Arūnas Svitojus: „ES parama Lietuvos ūkiams turi būti lygiavertė ir proporcinga“

Redakcija
-
0
Arūnas Svitojus: „ES parama Lietuvos ūkiams turi būti lygiavertė ir proporcinga“

Apie Lietuvos žemės ūkio sektoriaus padėtį, neproporcingą Europo Sąjungos išmokų ūkininkams skirstymą ir kitokios žemės ūkio politikos reikiamybę kalbamės su Žemės ūkio rūmų pirmininku dr. Arūnu Svitojumi.

– Kokios pagrindinės šiandienos Lietuvos žemės ūkio sektoriaus problemos?

– Tai gyventojų kaime mažėjimas ir neproporcinga žemės ūkio paskirties žemės koncentracija mažos grupės rankose. Šių problemų gylį iliustruoja statistiniai duomenys. Štai 2016 m., lyginant su 2010 m., ūkių, kuriuos valdo 35-44 m. amžiaus žmonės, sumažėjo net 41,4 proc. Nuo 2004 m. iki 2018 m. gyventojų kaimuose sumažėjo 210 tūkstančių. 2003-aisiais ūkiuose dar dirbo 545 tūkst. darbuotojų, o 2016 m. liko tik 257 tūkst. Jei nieko nedarysime, tendencijos tikrai nesikeis.

Istorinė Lietuvos patirtis mums gali padėti suprasti, kodėl situacija yra tokia. Dar prieš I Pasaulinį karą Lietuvoje 4 proc. savininkų valdė 36 proc. žemės. Šis santykis radikaliai pasikeitė, kai įsteigus tautinę valstybė, buvo įvykdyta žemės reforma – dvarų dydis apribotas iki 150 ha. Kodėl tai svarbu? Turime pripažinti, kad šiandien turime į prieš šimtmetį buvusią padėtį panašią situaciją: 3,5 proc. ūkių subjektų valdo net 50 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Ir dėl to turime imtis priemonių, kad ši neproporcingos monopolizacijos situacija būtų sprendžiama iš esmės.

– Europos Sąjungos tiesioginių išmokų (TI) ūkininkams vidurkis – 266 eur/ha. Tuo tarpu vidutinis Lietuvos ūkininkas 2018-aisiais tegavo 174 eur/ha. Lietuva pagal TI dydį yra trečia nuo galo visos ES mastu – mus lenkia ir Estija, ir Latvija. Kodėl mūsų ūkininkams galima mokėti ženkliai mažiau?

– Derybose Europos Komisija (EK) Lietuvai pateikia mums nepriimtinus ir neteisingus argumentus. Pavyzdžiui, jie sako, kad Lietuvos ūkininkams ženkliai padidinti TI jie negali, nes Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė yra pigesnė nei kitose ES šalyse. Esą pigesnės ir žemės ūkio technikos paslaugos, ir lietuviai ūkininkai samdomiems darbuotojams moka mažesnius atlyginimus nei mokami, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalyse.

Toks požiūris nėra pagrįstas. Žemės ūkio technikos kaina tokia pati visoje ES rinkoje, o neretai čia, Lietuvoje, net didesnė. Be to, žemės ūkio produktų supirkimo kainos Lietuvoje yra mažesnės nei daugelyje ES šalių, todėl tie ūkininkai, kurie norėtų samdomiems darbuotojams mokėti didesnius atlyginimus, neretai neišgali to padaryti, nes neturi tiek lėšų, kiek turi daugiau paramos gaunančių valstybių ūkininkai.

Žemdirbiai 2018-aisiais surengė net dvi tarptautines protesto akcijas Briuselyje – reikalaujant, kad ES bendroji žemės ūkio politika tikrai būtų bendroji, o ne dviejų greičių, kuomet vienų valstybių ūkininkai vertinami labiau nei kitų. Neprašome to, ko nenusipelnėme, neprašome jokių išskirtinių lengvatų – tereikalaujame vienodų konkurencijos sąlygų. Labai gaila, kad bandydami inicijuoti pokyčius ir nuvažiavę į Briuselį iš Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių reikalingo palaikymo nesulaukėme.

Žemės ūkio rūmų informacija

– Nors nuo 2004-ųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriui ES ir skiria milijardines lėšas, tačiau Lietuvos ūkių skaičius per pastaruosius penkiolika metų sumažėjo perpus, o skurdo lygis kaime toliau auga. Kaip manote, kodėl, nepaisant tokio gausaus finansavimo, ūkių skaičius Lietuvoje menksta taip sparčiai, o kaime gyvenantys žmonės vis labiau skursta?

– Nors ES parama galėtų ir turėtų būti didesnė, tačiau svarbia problema yra ir gaunamos paramos teikimo tvarka. Parama yra skirstoma netikslingai. Kodėi? Todėl, kad, žiūrint absoliučiais skaičiais, ES parama ūkio sektoriui kasmet auga, o žemės ūkių ir dirbančiųjų juose skaičiai mažėja.

Taigi, susidaro situacija, kuomet stambiausieji ir turtingiesieji ūkiai gauna vis daugiau ir daugiau ES paramos ir vis labiau turtingėja, o smulkieji ir vidutiniai ūkiai arba gyvena vis sudėtingesnėmis sąlygomis, arba išvis išnyksta.

Deja, tokio tipo ES parama pasiekia ne visus ūkius, kai kurie tegauna tiesiogines išmokas. Kalbėkime aiškiai – 1 proc. Lietuvos ūkių gauna net 50 proc. visos ES paramos. Remiantis skaičiavimais, per 7 metų laikotarpį vidutiniškai kiekvienas Lietuvos ūkis turėtų gauti apie 50 tūkst. eurų dydžio paramą. Deja, realybė gerokai kitokia. Šiandien vieni yra gavę net po kelis milijonus eurų paramos, kuomet kiti tegauna supaprastintą 15 tūkst. eurų paramą, o treti tenkinasi tiesioginėmis išmokomis arba išvis nieko negauna.

Taigi, jeigu nepakeisime dabartinės ES paramos skirstymo tvarkos, tai socialinė atskirtis kaime tik didės, vis daugiau kaime gyvenančių žmonių gyvens ties ar net žemiau skurdo ribos.

– Ar toks ES lėšų įsisavinimo būdas, kuomet didžioji dalis finansavimo atitenka mažai grupelei didžiųjų ūkininkų, yra ir kitose ES šalyse įprasta praktika?

– Vakarų Europos šalyse padėtis skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui, Lietuvoje vidutinis ūkio dydis siekia 20 ha, tačiau manoma, kad toks ūkis neperspektyvus. Vakarų Europos šalyse toks požiūris nėra savaime suprantamas, ten tokio dydžio ūkiai išgyvena. Žinoma, turėdamas tokio dydžio ūkį, daug neuždirbsi, tačiau negyvensi skurde. Ir toks požiūris į ūkį nėra būdingas tik Vakarų Europai – juk ir kaimyninėje Lenkijoje smulkūs bei vidutiniai ūkiai išgyvena.

– Kokia ES žemės ūkio politika reikalinga Lietuvai?

– Nereikia išradinėti dviračio – naudokimės Austrijos, Vengrijos ir ypač kaimyninės Lenkijos patirtimi. Būtinai turime suteikti galimybes rinkoje išlikti 15-20 ha ūkiams. Tokie ūkiai yra mobilūs, gali labai greitai prisitaikyti prie pasikeitimų rinkoje.

Tačiau tam turi būti priimami politiniai sprendimai, tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Politikams trūksta argumentų? Tuomet atsigręžkime į savo aukštos kvalifikacijos mokslininkus, kurie sugeba apdoroti šiais laikais ne taip lengvai surenkamą informaciją ir pateikti profesionalias išvadas. Argumentų yra, reikia politinės valios.

Tam, kad galėtume realiai formuluoti efektyvią žemės ūkio politiką, turime suprasti, jog didelės dalies to, ką kaime praradome, jau nebesugrąžinsime. Visgi galime ir privalome padėti išlaikyti dabartines darbo vietas. Pirmiausiai kalbu apie paramą gyvybingiems smulkiesiems ir ypač vidutiniams ūkiams. Neleiskime jiems žlugti.

Povilas Gylys. KOVA UŽ TEISINGUMĄ

Redakcija
-
0

Nuotraukoje 2012 metų gegužę vykusio protesto mitingo prie prezidentūros vaizdas. Protestavome, prieš prievartinį, prieš jos valią įvykdytą Klonio gatvės mergaitės Deimantės paėmimą iš ją mylinčių namų, prieš grubų 240 policininkų elgesį gerų, taikių žmonių, tikrų piliečių atžvilgiu. Kaip matot, ten buvau, kalbėjau. Iki šiol džiaugiuosi, kad atlikau savo pilietinę pareigą, neišsigandau.

Už tai buvau teisiamas. Vienintelis iš visų dalyvavusių renginyje. S.Skvernelio vadovaujama policija man, buvusiam užsienio reikalų ministrui, sąjūdiečiui, vienam iš Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Maskvos organizatorių sufabrikavo bylą. Manau, norėta išgąsdinti ir pažeminti. Išėjo kitaip- netikėtai pats sau ketveriems metams grįžau į politiką.

Kas gali paneigti, kad S.Skverneliui komandą iškelti bylą davė D.Grybauskaitė, kuriai mes, mitingo dalyviai, negailėjom karčių žodžių. Teisėsauga iki šiol giliai įklimpusi šioje gėdingoje istorijoje. S.Skvernelis taip pat. Jei būtų kitaip, jis nevadintų sesės Nijolės melage ir atsakytų į sesės klausimą : „Kur yra mergaitė?”. Atsakymo nėra iki šiol. Drįstu manyti, kad visa ta istorija yra chrestomatinis pavyzdys , kai TEISĖSAUGA NUEINA PRIEŠ TEISINGUMĄ.

Šiuo klausimu mano, ekskomunisto, ir gerbiamo kunigo Roberto Grigo nuomonės visiškai sutampa.

Pranciškus Rabato Caritas centre susitiko su migrantais

Redakcija
-
0
Pranciškus Rabato Caritas centre susitiko su migrantais

Šeštadienio programą popiežius užbaigė Rabato arkivyskupijos Caritas centre, kuriame susitiko su migrantais. Rabato Caritas organizacija vienokia ar kitokia forma paremia per 8000 migrantų, kurie sudaro didžiąją arkivyskupijoje gyvenančių katalikų dalį. Popiežių pasveikino Tanžero arkivyskupas Santiago Agrelo Martínez O.F.M, o vienas iš migrantų pasakė liudijimą. Šventasis Tėvas sveikino susitikimo dalyvius.

Savo kalboje jis priminė, jog prieš keletą mėnesių būtent Maroke pasirašytas Pasaulinis susitarimas apie saugią, tvarkingą ir teisėtą migraciją buvo žingsnis pirmyn tarptautinėje bendruomenėje.

„Kalbama apie tai, kokį veidą norime suteikti sau, kaip visuomenės, ir kokią vertę kiekvienam gyvenimui“, – sakė popiežius Pranciškus, prieš tai pažymėjęs, jog šiandien dažnai asmeniui tampant migrantu jo teisės, jo orumas tarsi užšaldomi. Migrantas tampa tarsi nebe žmogus ar mažiau žmogus.

Migracijos klausimas, pabrėžė Šventasis Tėvas, nėra vien technologinis ir ekonominis. Turime leistis būti „pajudinami“ širdyje ir gyvenime tų, kurie beldžiasi į mūsų duris, neatstumti jų dėl stabų, kurie žada iliuzinę laimę, kai kiti kenčia. Miestas be užuojautos tampa dykuma, o visuomenė be širdies sterilia. Migracija yra vienas iš pagrindinių XXI amžiaus reiškinių ir tuo pat metu viena iš didžiausių žmonijos žaizdų, kuri tarpsta abejingume ir tyloje.

„Priimti, saugoti, remti ir integruoti“ – šiais keturiais veiksmažodžiais migracijos reiškinys buvo aptartas 2018 metų Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos žinioje. Pranciškus dar kartą priminė jų prasmę šiame kontekste.

„Priimti“ reiškia praplėsti teisėtus migracijos kanalus. Tai būtina, kad „prekeiviai žmonių mėsa“ nespekuliuotų migrantų svajonėmis ir poreikiais. Kolektyvinio atmetimo priemonės, kurios korektiškai neatsižvelgia į atskirus atvejus, neturi būti taikomos.

„Apsaugoti“ pirmiausia reiškia migrantų kelionėje saugumą. Jų kelias dažnai tampa žiaurumo spektakliais, visų formų išnaudojimo ir piktnaudžiavimo vietomis. Tuo tarpu tarp migrantų daug moterų ir nelydimų nepilnamečių. Antra, apsauga reiškia tokių vietų, kuriose prarastas orumas bent iš dalies sugrąžinamas, egzistavimą. Rabato Caritas centras yra viena iš tokių vietų.

„Remti“ reiškia sąmoningumą, jog migrantas nėra „šiukšlė“, tačiau asmeniškai, kultūriškai ir savo kompetencijomis turtingas žmogus, kuris gali įnešti įnašą jį priimančioje visuomenėje. Tam reikia sąlygų. Viena iš pagrindinių yra galimybė išmokti kalbą, pažinti vietos kultūrą, papročius ir įstatymus.

Tai jau žingsnis į „integravimą“, kuris nėra vienpusis, tačiau dvipusis. Integracija iš kiekvienos pusės reikalauja „atsistoti į kito batus“, neatsisakyti susitikti, neišsigąsti, neapsistatyti kliūtimis, pasiryžti kartu kurti orų gyvenimą.

Teisė migruoti, kuri yra susijusi su teise į gyvenimą ir teise į ateitį, turi žengti kartu su teise nemigruoti, nebūti priverstiems migruoti, pabrėžė popiežius.

„Brangūs draugai migrantai, Bažnyčia pripažįsta kančias, kurios ženklina jūsų kelią ir kenčia su jumis. (…) Noriu padėkoti visiems asmenims, kurie tarnauja migrantų ir pabėgėlių poreikiams visame pasaulyje“, tokiu būdu liudydami gailestingą Dievo meilę, – pažymėjo Pranciškus, melsdamas visiems Dievo palaimos ir linkėdamas pirmiausia tarpusavyje būti „saugiais svetingumo uostais“.

Po susitikimo Rabato Caritas organizacijos centre popiežiaus laukė privati vakarienė ir nakties poilsis apaštalinėje nunciatūroje.

Marius Kundrotas. Populizmas, radikalizmas ir konservatizmas

Redakcija
-
0

Populizmo sąvoka dabar – vienas pagrindinių sisteminių politinių jėgų keiksmažodžių, skiriamų politiniams oponentams, atstovaujantiems alternatyvioms vertybėms ir siekiantiems alternatyvios darbotvarkės. Ką iš tiesų reiškia šis žodis? Tai reiškia politinę retoriką ir praktines priemones, kurios patinka liaudžiai arba, jei kitaip sakant, politinei tautai.

Šia prasme populizmas gali būti tiek geras, tiek blogas. Vienas didžiausių populistams būdingų minusų – tai demagogija, melas, kai populistinė retorika kertasi su tikrovės galimybėmis ar net realiais populisto ketinimais. Bet yra ir kitas minusas. Populistas gali iš tiesų siekti ir net įgyvendinti savo pažadus, bet ilgalaikėje perspektyvoje tas įgyvendinimas gali pasireikšti didesniu blogiu, nei gėriu.

Visai kas kita, kai politikas siekia visuomenei gero įsitvirtinusios politinės sistemos sąskaita. Toks politikas drąsiai gali būti pavadintas populistu, nes apeliuoja į liaudies simpatijas, užmiršdamas prieš tai pasiklausti politinio, žurnalistinio ar akademinio elito. Dažnai – apsišaukusio. Šia prasme Sąjūdis, be jokios abejonės, buvo šimtu procentų populistinis judėjimas. Kaip ir daugelis alternatyviosios dešinės, nacionalistinių ir euroskeptinių judėjimų šiuolaikinėje Europoje.

Alternatyvios politinės jėgos Lietuvoje, kaip Centro partija, Tautininkų ir respublikonų sąjunga ar net Vytauto Radžvilo sąrašas, vadinamos populistinėmis. Kiekviena jų apeliuoja į tam tikrą elektorato segmentą ir kalba tai, ką šio segmento žmonės nori girdėti. Bet ar jų retorikoje – melas? Vargu. Siekis atsikovoti tautinę valstybę, prigimtinę šeimą ir klasikinę kultūrą iš liberalų ir marksistų yra visiškai realus ir panašu, kad realiai siekiamas įgyvendinti. Ar tai atsilieptų visuomenei blogiu? Sunku būtų rasti to įrodymų.

Priešingai, populistais blogąja prasme reiktų vadinti konservatorius, pasisakančius už tautinės valstybės panaikinimą, Tėvynės užleidimą svetimšaliams ir šeimos dekonstravimą, socialdemokratus, remiančius oligarchus, liberalus, siekiančius komunistų vertos diktatūros. Kai pavadinimais deklaruojama viena, o konkrečiais siūlymais ir veiksmais daroma kita.

Radikalizmas – dar vienas sistemos keiksmažodis, nors taikomas kiek siauriau. Iš esmės radikalas reiškia žmogų, siekiantį esminių permainų sistemoje ar net visos sistemos pakeitimo. Tai vėlei gali būti gerai arba blogai – vėl galima prisiminti Sąjūdį. Bet ar tikslu dabartines antisistemines jėgas vadinti radikaliomis? Tik iš dalies. Jos tikrai siekia pakeisti įsivyravusią liberalią ir marksistinę politinę, kultūrinę ir akademinę sistemą, bet tai daro, siekdamos išsaugoti tai, kas sukurta tolimesnėje ar artimesnėje praeityje.

Nacionalinį suverenumą, etninę tapatybę ir prigimtinę šeimą saugančias jėgas būtų kur kas tiksliau vadinti konservatyviomis. Būtent jų griovėjai šiandien – patys tikriausi radikalai, o gal net – revoliucionieriai. Juk akivaizdu, kad pamatinės kultūrinės ir socialinės struktūros yra esmė, o politiniai, kultūriniai ar kitokie elitai – tik antstatas. Taigi, susiklosto paradoksali situacija, kai antisisteminės jėgos iš esmės yra konservatyvios, o sisteminės – radikalios. Vieni siekia sugriauti ar iš esmės pakeisti įprastą visuomenės sanklodą, kiti – ją išlaikyti.

Šia prasme jungimasis į dešiniąsias ir centro dešiniąsias alternatyviąsias politines jėgas, jų palaikymas ir balsavimas už jas yra konservatyvūs žingsniai. Už tai, kas sukurta Dievo, gamtos ar protėvių, prieš abejotinos vertės socialinę inžineriją. Pats metas Europos centralizuotojus, imigrantų sveikintojus, LGBT rėmėjus demaskuoti kaip radikalus, partinių etikečių klastotojus – kaip populistus, o patiems išdidžiai ir atvirai iškelti tautinio, socialaus konservatizmo vėliavą.

Už konservatorius, piliečiai.

Už ką Europos Sąjunga baudžia Lietuvą?

Redakcija
-
2
Povilas Urbšys

Jaunius POCIUS

Seimas gavo Europos Komisijos atstovybės ataskaitą „Lietuva 2019“. Su ja susipažinęs parlamentaras Povilas Urbšys konstatuoja: pagal EK esame stabilios būklės sunkūs ligoniai, kuriuos nelabai norima gydyti.

– Ataskaita – tarsi mūsų valstybės būklės apibendrinimas, tačiau man tai primena tarsi ligonio vizitavimą, – sako P.Urbšys. – Visi mes žinome, kad Europos Sąjunga serga, o kiekviena valstybė savotiškai yra atsidūrusi tarsi atskiroje palatoje, kurias lanko vyriausieji EK daktarai. Iš šios ataskaitos atrodo, kad Lietuva guli reanimacijos palatoje, o daktarai eilinį kartą konstatuoja, kad ligonio būklė nepasikeitusi ir yra stabiliai bloga.

– Metafora suprantama, tačiau kaip visa tai atrodo ataskaitoje?

– Pagal socialinę atskirtį mes esame antri nuo galo ES. Jeigu kalbame apie skurdą ir socialinės atskirties riziką, mes esame nuo galo ketvirti. Vienas šios ataskaitos paradoksas tas, kad pažymima, jog viešieji finansai tvarkomi atsakingai, tačiau tuo pačiu metu didėja socialinė nelygybė. Tame paradokse galima įžiūrėti tokią tendenciją – tarsi valdžios institucijos viešuosius finansus administruoja gerai, bet dėl to žmogui ne geriau. Negana to, ir vertinant mokesčių reformą pažymima, kad nors sprendimai padaryti, bet socialinių problemų diagramos kreivė ne kyla, o krinta žemyn. Ataskaitoje parodytos diagramos mirčių, kurių gali padėti išvengti sveikatos apsauga. Mes pagal vyrų mirtingumą esame pirmi Europoje. Taigi vizitatoriai, aplankę ligonį, konstatuoja, kad būklė ne pagerėjo, o kai kuriais parametrais pablogėjo. Bet ką girdime iš mūsų „gydytojų“, t. y. mūsų valdžios? Sako, nors padėtis stabiliai bloga, bet parametrai rodo, kad ligonis dar nėra numiręs, tuo ir reikia džiaugtis.

– Ar ne keista, kad dabar 2019-ieji, o ataskaitoje kai kuriais atvejais operuojama poros metų senumo duomenimis?

– Ankstesnėse ataskaitose EK atstovai nesivargindavo tiksliai nurodyti šaltinių, tiesiog būdavo pasirašyta „Europos komisija“. Dabar jie nurodo metus, bet toks įspūdis, kad EK biurokratai nesivargina gauti naujausius duomenis ir vizitaciją atlieka formaliai. Nepaisant to, turime pastebėti, kad jų įvardijamos tendencijos nėra guodžiančios. Apibendrindami jie konstatuoja, mes pagal šaliai teikiamų rekomedacijų įgyvendinimą atrodome prastai. Štai pagal mokestinių prievolių rekomendacijų vykdymą esama „tam tikros“ pažangos, taip pat įvertintas rekomendacijų vykdymas dėl pensijų tvarumo ir adekvatumo, o švietimo, mokymo, sveikatos priežiūros srityse – „nedidelė pažanga“. Iš esmės pagal dešimtbalę vertinimo sistemą save įvertintume vienu atveju trejetu, kitu – dvejetu.

– Kokios mintys kyla skaitant šią ataskaitą?

– Ten, kur EK atstovai nurodo sanglaudos politikos investicijų gaires 2021-2027 metams, išskiriamos tam tikros sritys, tarp jų – ir regionų netolygumo mažinimas. Bet keisčiausias tų vyriausiųjų vizitatorių elgesys dabar, kai vyksta derybos dėl būsimo 2021-2027 metų finansavimo. Ignoruodami konstatuotą būklę, EK biurokratai Briuselyje sako, kad skirs mažesnį finansavimą. Iš esmės tai mums kainuotų 2,6 mlrd. eurų. „Eurostate“ yra fiksuoti du regionai – Vilnius ir likusi Lietuva. Mes bandome jiems įrodyti, kad nors Vilniaus regiono ekonominiai rodikliai yra pagerėję, bet pagal Vilnių negalima vertinti visos Lietuvos. Pagal tai prašome skirti finansavimą, kas atitiktų realią situaciją, leistų regionų būklę pagerinti, naikinti atskirtį sprendžiant socialines problemas. Keista, kad biurokratai, nors sako suprantantys mūsų ligas, bet pinigų vaistams daugiau neduos. Tad kyla klausimas, ar tie biurokratai reikalingi tik sveikatos būklei diagnozuoti? Nes kai imama kalbėti apie sanglaudos lėšų skyrimą toms problemoms, jie sako – pinigų nėra.

– Populiariai kalbant, tai reiškia, kad patys turime surasti pinigų „iš vidinių rezervų“.

– Nors iš esmės Briuselis realiai suvokia, kad visos Lietuvos prilyginimas Vilniaus regionui iš tikrųjų iškreipia realią situaciją ir neatitinka tiesos, bet tai biurokratiškai ignoruojama.

– Tokiu atveju dabar būtų pats laikas savo derybinius sugebėjimus parodyti mūsų valstybės vadovams.

– Kai vyksta derybos dėl būsimo finansavimo, Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovauja ne kas kitas, o mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors derybos vyksta vyriausybių vadovų formatu. Kiek man teko domėtis, nebuvo jokios informacijos, kad Europos Vadovų Taryboje prezidentė bandytų atkreipti dėmesį, jog EK ignoruoja realią situaciją Lietuvoje ir dirbtinai mažina sanglaudos lėšas. Iš esmės kyla logiškas klausimas – tai koks yra mūsų valstybės atstovavimas? Gal reikia peržengti ambicijas ir susėsti prie vieno stalo tiek Vyriausybės vadovui Sauliui Skverneliui, tiek prezidentei. Mes matome, kokie dabar jų santykiai, bet dabartinėje situacijoje ypač svarbu siekiant geresnių sąlygų, kad aukščiausios valdžios veiksmai būtų koordinuojami. Jeigu EK baudžia Lenkiją ar Vengriją dėl nepaklusnumo, jos žino, už ką baudžia. O už ką baudžia mus? Juk mes santykinai nukenčiame daugiau, nei Lenkija ir Vengrija.

Irena Vasinauskaitė. Ar nereikėtų Meškuičių gimnazijoje socialinės pedagogės rašomų tarnybinių pranešimų išleisti atskira knyga? [3]

Redakcija
-
0
Irena Vasinauskaitė. Ar nereikėtų Meškuičių gimnazijoje socialinės pedagogės rašomų tarnybinių pranešimų išleisti atskira knyga? [3]

Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA.

Antrasis Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybinis pranešimas direktoriui greičiau panašus į detektyvą nei į informaciją apie profesinius pažeidimus ar prasižengimus. Ką tai galėtų reikšti: kerštas kolegoms, nesistengiantiems jai patikti, ar pagalba Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyboms?

Pati I.Antulienė susitikime kelis kartus kartojo, kad nesikalbės su Tiesos.lt portalo autore, vis dėlto kone 25 bendravimo minutes skyrė man.

Kaip „sukurti“ kriminalą?

Skaitant socialinės pedagogės tarnybinius pranešimus, prašymus gimnazijos vadovui Algirdui Kontrimui, pasikalbėjus su pradinukų tėvais, aiškėja keista tendencija – judrias vaikų „patirtis“ mokykloje I. Antulienė „pastebi“ tik Lietuvos Švietimo darbuotojų Meškuičių profsąjunginės organizacijos vadovės Ilonos Tiknienės bei jos vyro Virginijaus Tiknio klasėse. Kitų dviejų pradinukų klasių mokytojos – D. Š. bei E. V. – yra socialinės pedagogės vadovaujamo Švietimo darbuotojų profsąjunginio susivienijimo narės, todėl galimai jų klasėse mokinukai pertraukų metu mezga ar šiaip tarsi stabo ištikti ramiai stovi, kad tik ko netyčia neužkliudytų ar pan.

Antrojo tarnybinio pranešimo klampuma

Antrasis socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybinis pranešimas „gimė“ tarsi atbuline tvarka, po to, kai dėl pačios socialinės pedagogės elgesio į gimnazijos direktorių A. Kontrimą kreipėsi mokytoja I.Tiknienė, A.S. [neva nukentėjusio berniuko mama] ir J. V. [vadinamojo skriaudiko mama]. Jos 2018 m. lapkričio 21 d. įvykius gimnazijoje paaiškino taip: A. S. papasakojo, kad po pamokų namo grįžęs sūnus buvo linksmas, niekuo nesiskundė, pasakė, kad mokykloje jam tądien sekėsi puikiai.

Tuo tarpu I.Antulienės tarnybiniame, parašytame po mamų skundo gimnazijos vadovui, gana klampiai kuriama mažne kriminalinė istorija: neva A. S. sūnų taip „sumušė“ J.V. vaikis, kad I.Antulienė jau norėjo ir greitąją pagalbą, ir policiją į mokyklą kviesti. Iš tarnybiniame skunde pateikiamų faktų sunku suprasti, kada berniukai nesutarė – prieš savaitę ar 2018 m. lapkričio 21 dieną. Aišku tik viena, kad vaikai susistumdė fizinio lavinimo pamokoje, o pastarąją vedė …Virginijus Tiknis. Beje, J. V. berniukas yra I. Tiknienės mokinys. Ideali situacija įkalbinėti mamą A.S. įskųsti abu Tiknius vienu skundu ir galimai įrodyti, kad tik šie per trisdešimt metų su pradinukais dirbantys pedagogai nesusitvarko su judriais auklėtiniais.

A.S. atsisakė rašyti skundą, kviesti medikus ar policiją, nes prisiminė savo sūnaus atsakymą į klausimą, kaip sekėsi mokykloje. Ir garbieji skaitytojai, galimai, dar nepamiršo – berniukas gyvai šūktelėjo: „Puikiai“.

To kuriamo incidento metu mokykloje pradinukų mokytojos jau nebebuvo, o vadinamojo skriaudiko mama J. V. neva neatsiliepė ir nereagavo į socialinės pedagogės siunčiamas žinutes.

Tai buvo ar nebuvo informuotos klasės auklėtoja ir mamos?

Narpliojant šį detektyvu vos netapusį mokinių pasistumdymą fizinio lavinimo pamokoje, paaiškėjo, kad nei J. V., nei pradinukų mokytoja I.Tiknienė jokių pranešimų apie konkrečią situaciją nė akyse nebuvo regėjusios. I.Tiknienės iš mobiliojo operatoriaus gauta išklotinė liudija, kad I. Antulienė… apie informavimą dėl jos auklėtinio elgesio meluoja.

O kas, kam ir ką pranešė, aiškinimasis jau prasidėjo Šiaulių rajono policijoje, nes jai skundą pateikė I. Antulienė, o dėl pastarosios sistemingo įvairių fantazijų skleidimo užtarimo pas Angelus sargus suskato ieškoti ir pradinukų mokytojai Virginijus Tiknis ir Ilona Tiknienė.

Gimnazijos direktorius tampa sekliu ir taikytoju

Pirmuose dviejuose Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės Indrės Antulienės tarnybiniuose pranešimuose aprašytus atvejus ėmėsi tirti ir direktorius A. Kontrimas. Jis išklausė mokinių, jų tėvų ir pedagogų paaiškinimus, stebėjo Virginijaus Tiknio vedamas kūno kultūros pamokas ir liko patenkintas atmosfera klasėje. Beje, norėdamas paįvairinti užsiėmimus ir suprasdamas, kad ne kiekviena šeima gali tiek visokių sporto reikmenų savo vaikams parūpinti, mokytojas didžiąją dalį sportinio inventoriaus yra įsigijęs iš savo lėšų.

Tačiau jo kolegei I. Antulienei vis negerai – tarsi kas būtų užsakęs stebėti V. Tiknio pamokas, o po to tarnybiniuose pranešimuose fantazijomis dalintis.

Vykdama į Meškuičius norėjau pasikalbėti su socialine pedagoge, o kadangi jau buvau skaičiusi Šiaulių savivaldybėje sukurtos komisijos išvadas, magėjo išsiaiškinti vieną detalę, labai jau panašią į sąmoningą I. Antulienės melą bei V. Tiknio apšmeižimą. Bet ši, kaip jau minėjau, tarsi medituodama vis kartojo, kad su manimi nesikalbės.

O man rūpėjo išsiaiškinti didžiausią nerimą kėlusią detalę iš pirmojo tarnybinio pranešimo. Todėl tiesiai šviesiai ir paklausiau, kas prieš pradinukų klasę aiškinantis incidentą, aprašytą viename pirmųjų tarnybinių, pavadino mergaitę skundike: mokytojas ar bendraklasiai. Ir I. Antulienė tvirtai ištarė: „Mokytojas“.

Tai išgirdusi net suglumau: tai buvo taip įžūlu.. Mat I. Antulienė dar nežinojo, kad aš jau žinau, jog pati mergaitė atsakiusi priešingai…

Kaip jau sakiau, ši socialinės pedagogės skundo detalė man nedavė ramybės, todėl prieš susitikdama su I. Antuliene užsukau pas Meškuičių gimnazijos direktorių A. Kontrimą pasiteirauti, kaip jis vertina susiklosčiusią situaciją. Jis ir papasakojo, ką jam pavyko išsiaiškinti iš pokalbio su M.Z. ir jos tėvu. Šis norėjo sužinoti, kas atsitiko, o direktorius, pasinaudodamas proga, mergaitės pasiteiravo, kas iš tiesų ją išvadino skundike: mokytojas ar klasiokai? M.Z. nė nemirktelėjusi išpyškino, kad vaikai…

Tai, kad šis galimai „nekaltas“ I. Antulienės melas – joks atsitiktinumas, rodo ir kitų tarnybinių pranešimų rašymo istorijos.

Ką sufleruoja raktiniai žodžiai?

Nori nenori kyla klausimas, kodėl socialinė (!) pedagogė taip stengiasi sukompromituoti profsąjungos aktyvistus Iloną ir Virginijų Tiknius, kad ji galimai „pritempinėja“ faktus? Turi kokių nesuvestų sąskaitų?.. O gal moterį kas nors skatina vis įsipainioti į jai visiškai nenaudingas, nervų sistemą alinančias istorijas?

Kodėl taip rašau?

Per dvidešimties minučių pokalbį su mokytoja Indre vis girdėjau: melas, šmeižtas, kerštas… žinoma, ne jos, kitų… Klausytis, kaip tokiais „raktiniais“ žodžiais socialinė pedagogė, nepateikdama jokių įrodymų, „atrakina“ viską, kas vyksta jos gyvenime ir profesinėje bei visuomeninėje veikloje, buvo nejauku. Juk jei šie žodžiai, ką ir paaiškina, tai tik galimai charakterizuoja asmenybę ir apibūdina paties žmogaus elgesį, ypač prisiminus paprastą mokyklinę, vaikų sugalvotą taisyklę: „Kas ant kito sako, ant savęs pasisako“…

Tačiau tarnybinių pranešimų rašymo istorijoje „dar ne viskas, dar ne galas, dar ne pabaiga“. Šį kartą Indrė Antulienė galimai pranoko save – trečiąjį tarnybinį pranešimą parašė tokį įslaptintą, kad jis buvo prieinamas tik jį tyrusiai Meškuičių gimnazijos steigėjai Šiaulių rajono savivaldybei, tačiau nei Tikniai, nei mokyklos vadovas A. Kontrimas, nei kiti suinteresuoti asmenys to dokumento net nematė.

Šiuo I.Antulienės „šedevru“ ir jo nagrinėjimo istorija susidomėjo ir Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolierių įstaiga – ji ir privertė Šiaulių rajono savivaldybę trečiąjį tarnybinį Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės I.Antulienės pranešimą … išslaptinti. Todėl, tikėkimės, sužinosime, kas „melavo, šmeižė ar keršijo…“ Ir, svarbiausia, kodėl.

O gal mūsų visuomenėje plinta nauja informacijos rinkimo Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyboms forma, kuomet ugdymo institucijose renkami duomenys, keistai modeliuojamos konfliktinės situacijos, o psichologinis spaudimas tėvams tampa pirmuoju postūmiu į „Pozityvios tėvystės“ kursų plėtrą bei globotinių „tiekimą“ plačiajai laikinų ar nuolatinių globėjų kastai?

Laukite tęsinio.

Algimantas Rusteika. Tai mūsų prakeikimas

Redakcija
-
0
Algimantas Rusteika. Tai mūsų prakeikimas

Yra laisvieji ir yra vergai. Vergai laimingesni, nes nieko nereikia galvoti ir už nieką neatsakai, visada gali būti saugus, teisus ir paglostytas, o svarbiausia – nieko nereikia daryti! Ir gali mokyti kitus, nes esi neklystantis.

Ir vargas darantiems, nes jie tai visada suklysta! Ak, kaip aš myliu vergus, kurie ilsisi išsidrėbę tribūnose ir bijo net pirštą pakrutinti, bet viską žino kaip nereikia daryti! Kaip reikia jie nežino, bet tai juk nesvarbu, svarbiausia atsinešti dar alaus ir pasakyti – ne taip reikėjo, jūs viską darot ne taip!

Jie visada garbina nugalėtoją, o kai kas nors kalba, ko jiems tikrai reikia – tą apspjaudo populistu – vergams labai patinka, kada apspjaudo tą, kuris sako, ko jiems tikrai reikia. Visų laikų ir visų tautų didžiausias populistas buvo Jėzus Kristus, kuriam reikia melstis, bet po palaiminimo elgtis priešingai.

Laisvam žmogui valdžios nėra, valdžia jam tik užtikrina sąlygas pačiam susikurti gyvenimą, dūšion nesibruka ir to pakanka. Jeigu valdžią imi pastebėti kasdienybėje, galvoti ar patiksi – vadinasi kažkas negerai, o jei apima baimė laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus elgtis ar net kalbėti, vadinasi riba peržengta ir prasidėjo negrįžtamumas.

Vergui valdžia yra viskas, tai jo esminė gyvenimo sąlyga ir jos dėmesio vergui niekada nepakanka. Vergas nori visada patikti ir įtikti, jis karštai pritaria viskam, ką sako ir daro galingi. Būti tokiu kaip visi yra jo laimės variklis, vergas labai pavydi ir bijo, kad kiti nesielgtų laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus, nes tai sugriautų visą jo gyvenimo teisumą.

Vergas myli savo valdžią kaip pats save ir niekada negalvoja kitaip, nes kitaip negu reikia negali galvoti, kitaip jo pasaulis susprogtų. Jis garbina, bučiuoja savo grotas ir jaučiasi laisviausiu žmogumi istorijoje, susijaudinęs laukia naujų draudimų, bausmių ir nelaisvių. Vergai itin mėgsta mokyti laisvuosius laisvai gyventi ir teisingai mąstyti.

Tačiau vergas visgi nujaučia ir trokšta paneigti savo nelaisvę, todėl slapta siekia tapti valdžia, o drąsesnis net ryžtasi tapti išgebėtoju, kurio kelyje jam nėra jokių taisyklių ir gailesčio, jokios tiesos ir šviesos. Viską maskuoja kova už kitų laisves, vergas visada kovotojas, drąsus net vyresnybės akivaizdoje, kol tikrai neprireikia.

Vergų numylėti išgelbėtojai taip pat yra vergai ir visada sako tai, ką vergas nori girdėti, bet nutyli kas pačiam nenaudinga, net jei tai Tiesų Tiesa. Laisvasis sako ką galvoja ir kas vergams nepatiks, nes tikra laisvė visada atsakomybė ir veikimas, bet kam vergui tiesa – jam reikia teisumo neveikime, pašaro, patelės ir grandinių.

Širdyje ir gyvenime išgelbėtojai yra bailiai, veidmainystė lengvatikiams – jų egzistavimo būdas. Laisvas daugiausia vienišas, o vergai buriasi į gaujas ir neapkenčia laisvųjų, kelia laisvės vėliavas ir jų veikimo rezultatas visada priešingas šūkiams.

Pradėję išgelbėjimo misiją vergai labai trokšta dėmesio, labai bijo likti kameroje vieni, jie skelbia naujus ir naujus išgelbėjimus ir visada greiti pelnytis iš kito nelaimės, kur tik bėda – visada pamatysi jų nuotraukas, užuojautas ir kaip jie kovojo.

Vergai minta savo nelaisve ir laisvųjų laisve, ir jų netikrumą sunku atskirti, nes ir patys savimi netiki, ir save apgaudinėja. O tapę išgelbėtojais girdi ir mato tik save, ir nepaaukos nei mikrono savo populiarumo kitam žmogui ar deklaruojamam tikslui, ir visada ras pasiteisinimų, kuriems kiti vergai kels ovacijas.

Vergai išgelbėtojai daro tik tai, kas jiems naudinga ir kam vergai atsistoję ploja, jie minta plojimais ir jų susilaukę naktimis nemiega iš laimės, o gelbėjamieji negailestingi ir jei tik proga – skundžia valdžiai ir gelbėtojus, ir vienas kitą, ir nuoširdžiai jaučiasi teisūs, juk kas gali būti maloniau nei matyti kitokius prikaltus?

Vergai visada arenose rodo nykščiais žemyn ir išgelbėtojai visada patvirtina jų sprendimus. Tikrą Mesiją vergai su džiaugsmu prikals už tai, kad reikės ką nors daryti. Jie myli savo nelaisvę ir viską padarys, kad ji išliktų, iš jų teisumo nieko nedarant visada atpažinsite juos. Tai mūsų prakeikimas.

Raimondas Navickas. Patraukti organizuotus niekšelius baudžiamojon atsakomybėn yra šventa pareiga

Redakcija
-
0

Nuorodos į pasirašymą už Radžvilo komitetą blokavimas FB atšauktas. Laikas aiškintis – kas konkrečiai organizavo ir įvykdė LR BK 172 str. numatytą nusikaltimą – Putino troliai ar jų šeštoji kolona Lietuvoje?

Pilietinės visuomenės jėga suveikė. Po neabejingų asmenų bei atitinkamų institucijų pastangų šią naktį Zuckerbergas peržiūrėjo savo algoritmų sprendimą priskirti spamui oficialaus rinkėjo puslapio nuorodą į pasirašymą už Vytauto Radžvilo komiteto teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose ir atšaukė totalinį tos nuorodos blokavimą socialiniame tinkle.

Teisingumas atstatytas, rinkėjų teisės atgautos? Taip.

Galime tuo pasidžiaugti ir ploti rankutėmis ar palikti visa tai negirdomis? Galime, bet geriau neskubėti.

Nes daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais. Šiuo atveju FB mes susidūrėme su tuo, kas Lietuvos BK 26 skyriuje yra aiškiai įvardinta, kaip NUSIKALTIMAS ASMENŲ RINKIMŲ TEISĖMS IR […] EUROPOS PARLAMENTO […] RINKIMŲ AR REFERENDUMŲ TVARKAI.

Tai ką padarė kažkokie susiorganizavę asmenys neviešai sukoordinuotomis pastangomis – sąmoningai pateikdami FB žinomai melagingus skundus, neva nuoroda į oficialų rinkėjo puslapį yra spamas su tikslu paveikti Zuckerbergo algoritmus taip, kad ši nuoroda ir visi tekstai bei komentarai, kuriuose ji yra, būtu totaliai užblokuoti socialiniame tinkle – visiškai atitinka konkretaus BK straipsnio antros dalies sudėtį:
—–
172 straipsnis. Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise (ČIA)

1. Tas, kas prieš asmenį, turintį teisę rinkti arba dalyvauti referendume, panaudojo psichinę prievartą, apgaulę arba jį papirko, siekdamas paveikti jo valią realizuojant savo teisę rinkti ar nuo jos susilaikyti arba dalyvauti referendume, arba šiuos veiksmus atliko prieš asmenį, turintį teisę būti išrinktam, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus organizavo, juos atliko sistemingai arba jeigu dėl to rinkimai ar referendumas buvo pripažinti negaliojančiais, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
——————–
Kitaip sakant, tie kol kas nežinomi mums ir teisėsaugai veikėjai įvykdė nusikaltimą.

Ne, tai nebuvo smagus pokštas, linksmas patrolinimas ar kvailas džioukas – tai buvo organizuotas, sistemingas veiksmas, kuriuo sąmoningai ir tikslingai buvo siekiama paveikti asmenų, turinčių teisę rinkti bei teisę būti išrinktais, valią per galimybės realizuoti įstatymų jiems suteiktą teisę apribojimą neteisėtais veiksmais.

Esame teisinė valstybė, kurioje nusikaltimai turi būti ištirti, kaltininkai nustatyti ir griežtai nubausti.

Šiuo atveju nustatyti tuos FB dalyvius, kurie organizavo ir vykdė nusikalstamus veiksmus prieš Lietuvos piliečių teises, yra juokų darbas. Zuckerbergas juos visus žino.

Bereikia tik, kad nuo nusikaltėlių veiksmų nukentėję politinio proceso dalyviai oficialiu kreipimusi primintų prokuratūrai, VRK ir policijai jų pareigas ir pareiklalautu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal aukščiau minėtą BK straipsnį bei kreiptis į Facebooko atstovybę, kad Lietuvos teisėsaugai būtu perduoti visų to organizuoto nusikaltimo dalyvių duomenys. Būtent tam, kad kiekvieno jų kaltė būtu nustatyta, dalyvavimo nusikaltime mastas ištirtas bei teismas galėtu skirti pelnytą bausmę.

Žinoma, jeigu paaiškės, kad nusikaltimą organizavo ir įvykdė Putino troliai iš Olgino, tai pasiekti jų mūsų teisėsaugai nepavyks. Rankos per trumpos.

Tačiau jeigu tą neteisėtą veiksmą įvykdė jų šeštoji kolona, esanti Lietuvoje, patraukti Lietuvos piliečių teises ribojančius organizuotus niekšelius baudžiamojon atsakomybėn yra šventa pareiga. Pradžiai netgi pakaktu jų aiškaus įvardinimo – idant visi sužinotu, kas konkrečiai kenkia demokratijai ir žmogaus teisėms Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Vytauto Radžvilo komitetas taip ir pasielgs. Kreipsis į teisėsaugą ir pareikalaus tyrimo bei nusikaltėlių nustatymo. Linkiu jiems tame tvirtumo, ryžto ir užsispyrimo.

Eglė Mirončikienė. Išvada paprasta: Lietuva nepajėgi pasirūpinti savo vaikais

Redakcija
-
2

Ginčo mergaitė iškeliavo į Naująją Zelandiją ir rytoj ją visi užmirš. Niekas net nepastebėjo, kad bylą iš esmės sužlugdė abejingumas, nusikalstamas neišmanymas ir/ar korupcija.

Nebuvo kam skųsti VTAT sprendimo dėl įvaikinimo į užsienį, mergaitė neturėjo tik jai skirto valstybės advokato, globėja, galima įvaikintoja nesusiprato teisme ginti savo reikalavimų, buvo net nebandyta ginčyti teismo nutarties neįtraukti artimųjų į bylą (ačiū nemokamam advokatui).

Niekam neužkliuvo, kad įvaikinimo konfidencialumas tapo visišku slaptumu. Niekas neatkreipė dėmesio, kad tarptautinės normos nenumato galimybės įvaikinti vaiką be suinteresuotų asmenų, pvz. artimųjų giminaičių duoto sąmoningo sutikimo (Vaiko teisių konvencijos 21 str. a papunktis, Hagos konvencijos 4 str. c pastraipa).

Niekam neatėjo į galvą, kad toks įvaikinimas pažeidžia Hagos konvenciją, kurios preambulėje rašoma „kiekvienos valstybės pareiga yra pirmiausia užtikrinti vaikui tos šalies globą šeimoje, iš kurios yra vaikas kilęs“, o tarptautinis įvaikinimas atitinka reikalavimus tik tuomet, kai gimtinės kompetentingos institucijos „deramai išnagrinėjusios klausimus, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje gimtinėje“ (Hagos konvencijos 4 str. b papunktis).

Mūsų valstybinės institucijos iki šiol dar nežino, kad „įvaikinimą kitoje šalyje galima laikyti alternatyviu vaiko priežiūros būdu, jei vaiko negalima perduoti šeimai, kuri galėtų jį auklėti arba įvaikinti, IR JEI NEĮMANOMA SUTEIKTI TINKAMOS PRIEŽIŪROS toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs“ (Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis).

Dėl daugybės pažeidimų šį procesą būtų įmanoma atnaujinti. Tai galėtų daryti suaugę šeimos nariai, ginti viešąjį interesą galėtų prokuratūra, dėl teismo sprendimo panaikinimo galėtų kreiptis ir vaiko teises ginančios organizacijos.

Pabandykime atspėti ar tokių atsiras? O gal politikai dabar puls keisti įstatymus, numatyti aiškias tarpvalstybinio įvaikinimo procedūras, jas aiškiai reglamentuoti?

Išvada paprasta – LIETUVA NEPAJĖGI PASIRŪPINTI SAVO VAIKAIS, SUTEIKTI JIEMS TINKAMĄ PRIEŽIŪRĄ IR APGINTI JŲ TEISES – teisės gyventi gimtoje šalyje, išsaugoti savo identiškumą, pilietybę, šeimos ryšius, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, jau nekalbat apie teisę turėti tinkamas gyvenimo sąlygas, neskursti ir augti sveikam.

Hagos konvencija „Dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje„

Vaiko teisių konvencija

1999-12-31 LAT Senato nutarimas Nr. 24

Rasa Čepaitienė. Į TREČIĄJĮ AUKŠTĄ

Redakcija
-
0

Vilniuje, nuo seno garsiame savo barokinėmis bažnyčiomis, kurios, lyg maldininkas rankas, tiesia abu savo bokštus aukštyn į Dangų, yra viena kitokia – vienabokštė – šventovė. Kaip ir daugelis jų Stalino laikais buvus uždaryta, paversta sandėliu, vandalų nuniokota, ilgai liko neprieinama ne tik maldai, bet ir turisto smalsumui. Tačiau šiandien ji vėl tampa traukos centru charizmatiško kunigo Algirdo Toliato ir jo komandos dėka. Kiekvieną sekmadienį žmonių čia vis daugiau ir daugiau. Jau greit trečiajame aukšte jiems gali nebelikti vietos.

Perdirbant švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią į sandėlį jos vidinės erdvės buvo perskirtos į tris aukštus ir dabar pamaldos vyksta paskutiniajame iš jų, kurio link veda iš abiejų pusių įrengtų laiptų vijos. Nepaisant papilkusių plikų sienų ir nykios aplinkos, visų nuotaika čia giedra, o kunigas Algirdas šią nestandartinę padėtį net panaudojo metaforai, viename pamoksle kalbėdamas apie žmogaus veikimo būdus – gavimą (pirmas aukštas), davimą (antrasis) ir buvimą (trečiasis).

Gimstame kaip nuo kitų egzistenciškai priklausomos imančios būtybės, kurios, tik laikui bėgant, po truputį išmoksta ir duoti – savo šypseną, juoką, žodį, dėmesį, gestą, darbą… Išties, yra laikas gauti ir laikas duoti. Ir laikas būti. Su savo artimaisiais. Ir su Dievu. Kaip kažkada pasakojo pernai, po galiausiai pralaimėtos atkaklios kovos su vėžiu mirusi draugė, jai įstrigo epizodas iš kaimo žmonių gyvenimo, nebepamenu, jos giminaičių, kaimynų ar šiaip pažįstamų. Po dienos darbų pagyvenusi pora tiesiog susėsdavo ant suolelio pašalėj ir ilgai sėdėdavo tylėdami. Į klausimą, ką čia daro, pagalvoję lėtai atsakydavo: MES TIESIOG BŪVAM…

Sovietmetis paliko ne tik šią nuniokotą šventovę. Ne mažiau nuniokota, priteršta ir šlamšto prigrūsta liko ir mūsų vidinė šventovė. Tik to nepastebim. Žmogus juk irgi yra trejybiškas, sakytume, triaukštis. Kūno pamatas, sielos erdvė ir dvasios viršūnė. Dažnai visa aplinka nuo pat mažumės mus skatina rūpintis tik fundamentu, užkrauti pirmąjį ir antrąjį aukštą daiktais, veikla ar paviršiniais santykiais, tikintis, kad jie suteiks saugumo ir pasotins begalybės alkį. O trečias aukštas taip ir paliekamas likimo valiai. Lyg ta višta kirvio nukirsta galva, vis dar iš inercijos kurį laiką purpčiojanti ir plasnojanti sparnais, mes pamirštam ar net neturim žalio supratimo apie trečiojo aukšto egzistavimą, neberandame į jį įėjimo. Bet juk visos religijos, didieji mistikai ir dvasinės tradicijos moko, kad šių durų paieška ir yra žmogaus gyvenimo tikroji prasmė ir tikslas.

Trečias aukštas jėga imamas ir narsieji jį sau grobia…

Kaip prasibrauti tenai pro savo kasdienybės rutiną, per baimes ir nerimą, smulkius rūpesčius, kurie atrodo tokie labai dideli ir svarbūs? Pro gyvenimo turgaus šurmulį ir kasdien besikeičiančių įspūdžių mirguliavimą?

Ir kas labiausia trukdo į jį kopti net ir suradus laiptus?

Viskuo nusivylusį žmogų atpažinsi iškart. Iš lyg primušto šuns žvilgsnio, vogčiom metamo į tave, kad čia pat pasislėptų. Arba, priešingai, iš drąsiai demonstruojamo šiurkštumo ir cinizmo, dengiančio nenumaldomą praradusiojo viltį gėlą. Tą dažnai neįsisąmonintą vidinį skausmą, kuris galbūt kaupėsi metų metais, vis atsitrenkiant ir susižeidžiant į nesupratimo, atstūmimo, primeluotų pažadų, paniekos ar abejingumo sieną. Keista, kad ši tylioji neviltis, šiandien persmelkusi tiekos žmonių širdis, populiariai, bet klaidingai vadinama depresija, rezignacija, politiniu ir pilietiniu pasyvumu ar tiesiog pochuizmu, kažkada buvo laikoma vienetų, išrinktųjų dalia. Ją, pavadintą graikišku žodžiu akedija, atidžiai tyrinėjo vienuoliai, nes būtent juos pirmuosius labiausiai ir puldavo ši nepaaiškinama, klastinga ir daugiaveidė dvasios liga, giluminis sąstingis, aplankanti pačioje dvasinio kelio pabaigoje, prieš pat iš tiesų sutinkant Dievą. Kaip didysis ir paskutinysis gundymas.

Argi gali šis Vidurdienio Demonas, skatinantis atsiskyrėlį viską metus palikti celę ir bėgti kur akys mato nusivylus viskuo ir niekuo nebetikint, užpulti ne tik pavienius asmenis, bet ir ištisas tautas?

Bėgama iš ten, kur negera, tikintis, kad kitur bus geriau. Pažįstama?

Nesirūpinama savo artimaisiais, ar jie būtų gyvi, ar jau mirę, teršiant pastarųjų atminimą, ar abejingai sutinkant tuos, kurie tai pasityčiodami daro? Kažką primena?

Trypiama ne tik sava, bet ir kitų, ypač vaikų, viltis būti laimingiems, gniuždant jų prigimtinį džiaugsmą namuose ar mokykloje, mainais nepasiūlant nieko, tik per anksti subrendusiojo cinizmą ir menamą pragmatizmą. Daugsyk girdėta ir matyta?

Pasidygėjus atmetama pati savo savastis, šaknys ir praeitis, žūtbūt norint tapti kitokiu, geresniu ir, kaip tikimąsi, laimingesniu, bet ar pavyks?

Bet ginklai prieš šį demoną buvo rasti jau tuomet, Egipto dykumoje ar viduramžių vienuolynų celėse. Ištvermė, Pasitikėjimas, artimųjų, labiau patyrusių ir toliau matančių dvasinė Parama. Aiškus suvokimas, kad tai tėra laikinas, įveikiamas išbandymas. Nes, jei nesiginsime, akedija mus įveiks, pavieniui, ir kartu.

Todėl svarbiausias dvasinis uždavinys šiandien Lietuvoje kartu yra ir politinis, ir atvirkščiai. Grąžinti į mūsų aplinką ir į politiką tikrą, nesuklastotą, viltį ir žmogiškumą. Kalbėti su kiekvienu asmeniu prisimenant, kad jis yra nelygstama ir unikali be galo vertinga būtybė, lyg kristalas atsisukantis į mus ta briauna, kuria mes į jį kreipiamės. Į neapykantą – neapykanta, į įžūlumą – įžūlumu, į pagarbą – pagarba, į supratimą ir atjautą – supratimu ir atjauta. Į asmenį – asmeniu.

Tad pradėkime savo kelionę šventovės aukštais nuo Tylos ir Įsiklausymo. Pasitelkime Kantrybę. Ir tikėkimės Nuotykio. Kuris būtinai prasideda, jei tik išdrįsti žengti pirmąjį žingsnį aukštyn.

1...1 3441 3451 346...1 727Nuo 1 727 1 345 puslapis