Prabėgę metai atmintin įsirašė nemaloniais prisiminimais apie visokiausius nepatogumus, suvaržymus, draudimus. Jie užgožė beveik visas mūsų mintis. Net rinkimai į Seimą ir kiti pasaulio įvykiai liko antrame plane.
Pasaulyje sustiprėjo nauji politiniai vėjai. Tačiau tik jautresnieji, gal būt daugiau pažįstantys gyvenimą, pajuto tų pokyčių grėsmę. Pokyčių kuriems nėra vakcinos. Akivaizdžiai suaktyvėjo iš Vakarų šliaužiančios neomarksistinės idėjos.
Senos idėjos, bet naujame apdare pamažu užvaldo naujas šalis ir milijonų žmonių sąmones. Jos jau ir Lietuvoje. Vilniaus gatvėse, gimnazijose, Seime ir Vyriausybėje. Kaip rodo šalių, kuriose šios idėjos seniai rusena ir yra išplitę patirtis, joms itin neatsparūs universitetinį išsilavinimą turintys žmonės.
Matyt, teisus buvo C. G. Jungas teigdamas, kad mokslai padeda įgyti daug žinių, tačiau suteikia tik labai ribotą pasaulio pažinimą. Neverta ramintis, kad išmintis ateis vėliau, kartu su amžiumi. Deja, jie vaikšto atskirai ir dažnai pasitaiko, kad išmintis iš viso neateina. Ar to nematome vartydami kai kurių partijų sąrašus? Ne bėda – ir su skurdžiu ar net snarglėtu pasaulio pažinimu galima vadovauti ne tik miestui ar ministerijai, bet ir universitetui.
Manau, kad tam tikra patirtis vaiko, jauno žmogaus brendimo raidos srityje leidžia suprasti jaunų žmonių imlumo šioms idėjoms kai kurias priežastis. Jaunystėje kiekvienas išgyvename sustiprėjusio jautrumo neteisybei laikotarpį. Tuomet jaunuolis, dar menkai pažindamas gyvenimą ir įžiūrėdamas ne visas reiškinių puses, deformuotai mato ir visą pasaulį. Suidealizuojami žmonių lygybės, vienybės, laisvių ir atskirų žmonių grupių teisių klausimai.
Kažkas panašaus vyksta ir studijuojant mediciną. Trečiame kurse, pradėję mokytis ligas, studentai patys jomis ,,suserga“. Tiesa, besimokydami toliau, greitai ima sveikti. Kur kas sudėtingiau su jaunaisiais kverulentais, o tiksliau neoleftistinių idėjų apsėstaisiais. Jie ignoruoja seną gerai pasauliui žinomą tiesą, kad žmogus yra tik viena iš daugybės tarpusavyje glaudžiai susijusių gamtos dalelių.
Kaip nerasite gamtoje dviejų vienodų akmenų, medžių ar kirminų, taip pat ir nėra dviejų vienodų žmonių. Skiriamės ne tik charakteriais, protiniais sugebėjimais ar darbštumu. Pridėjus skirtingą užsispyrimą, energingumą, kurį lengva supainioti su fanatiškumu arba įžūlumu, o gal net suktumu, tokius sunkiai apibūdinamus dalykus kaip sėkmė, pažintys, giminystės, politiniai ar kitokie net nusikalstami ryšiai, labai skirtingai susiklosto žmonių gyvenimai.
Beje, Didžiosios Britanijos mokslininkas, intelekto tyrinėtojas Satoši Kanazava (Satoshi Kanazawa) savo knygoje ,,Proto paradoksas“, tarp materialiai sėkmingai įsitaisiusiųjų, itin aukšto intelekto savininkų nesiūlo ieškoti. Skirtingų žmonių visuomenė išsiskaido į daugybę socialinių sluoksnių, tarp kurių atsiveria didžiulės socialinių ir ekonominių netolygumų prarajos.
Suprantama, ši nelygybė labiausiai ir jaudina jaunus žmones, tiesos ieškotojus. Tai jaudina visus žmones: filosofus, ir mokslininkus, politikus ir visą bendruomenę. Nuo neatmenamų laikų žmonija, netgi gyvendama pirmykštėse gentinėse, vergovinėse, feodalinėse ar pažangesnėse kapitalistinėse visuomeninėse-ekonominėse formacijose, sprendė asmeninio ir viešojo intereso balanso klausimus.
Išbandytas, o kai kuriose pasaulio šalyse ,,tebebandomas“ su įvairiausiomis ir siaubingiausiomis variacijomis ir socializmo modelis. Čia, dangstantis lygybės siekiais, lengvai atimamos ne tik elementariausios žmonių teisės, turtas, bet ir gyvybės.
Demokratinėse visuomenėse priešingai – pripažįstami žmonių skirtumai ir skirtingos galimybės, tačiau kuriami vienodai visiems prieinami teisiniai institutai ir demokratinė aplinka. Žodžio ir nuomonės laisvė apsaugoja nuo vienos socialinės grupės dominavimo, tironijos kulto atsiradimo.
Esu bumerių, o gal teisingai sakoma – prarastos kartos atstovas. Mūsų vaikystė ir jaunystė prabėgo ant komunizmo statybos pastolių. Todėl iki šiol maniau, kad esame paskiepyti nuo socializmo viruso. Ir TV laidose ,,(Pra)rasta karta“, skirtingai negu viena egzaltuota filosofė, matau kitą, ne tik primityvios sovietinės antipropagandos rakursą.
Nemanau, kad mano kartą kankina kokie nostalgijos jausmai ar Stokholmo sindromas. Pastarieji trisdešimt metų, pragyventi laisvoje, demokratinėje šalyje, leidžia nesunkiai įvertinti abiejų šalių, kuriose buvo lemta gyventi, skirtumus. Kur kas labiau negu anuometinės tuščios parduotuvių lentynos, jaudina prisiminimai apie visišką demokratijos nebuvimą, beteisiškumą ir visuomenės zombinimą. Tačiau apie tuščias lentynas, kurios, įtariu – kur kas svarbesnės jaunesniajai kartai, kiek vėliau.
Kartais pradedu manyti, kad būsiu apsigavęs dėl to kolektyvinio imuniteto patvarumo. Gal jis nebuvo šimtaprocentinis? Gal mus užliūliavo ir apgavo vis dar gyvi prisiminimai apie šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke ar neregėtas nesuskaičiuojamų automobilių srautas viena kryptimi Baltijos kelio dieną. Neišblėso nenusakomas vienybės jausmas žiūrint į nepažįstamo tautiečio žiburiuojančias Seimo gynybos laužais akis…
Kažką pražiūrėjome. Užmigome. Užmiršome, kad imunitetas nepaveldimas. Jis įgyjamas tik gyvenant Golgotoje arba perėmus tėvų ir protėvių istorinę atmintį. Gal neįvertinome to fakto, kad zombinimas niekada nesiliovė. Plisdamas ir iš rytų ir iš vakarų stipriau ar silpniau veikė mūsų sąmonę.
Praeities ir tradicijų negerbimo, abejojimo istoriniais faktais ir jos simbolių ignoravimo, dvasinių vertybių atsisakymo skiepijimas nejučiomis keitė ne tik žmones, bet kvestionavo ir Valstybės doktriną. Manau, kad čia jau nebeužteks naujiesiems komisarams, mėgstantiems siaubo filmus, vietoje jų paskaitinėti ką nors apie Lenino ar Stalino kultus, jų kruvinus darbus, apie golodomorą ar gulagus. Nebeužteks pasiūlyti vietoje abejotino talento girtuoklio ir bomžo išsitatuiruoti A. Solženicyno ar J. Basanavičiaus pavardes, jeigu jau vis tiek nesupranta ką galima ir ką negalima daryti su savo kūnu.
Bet tai visų pirma išsilavinusios, nors ir nepagrįstai pasipūtusios teisininkų bendruomenės problemos. Kur kas labiau man rūpi ar visuomenė atsilaikys prieš šią jų nešamos ne virusinės prigimties, bet ne mažiau pavojingos ideologijos pandemiją. Ar įžvelgs to ,,progreso“ grėsmę, užmaskuotą saldžiomis laisvės, lygybės ir brolybės idėjomis, ar perpras savo esme utopinę ir prieštaraujančią gamtos dėsniams jo konstrukciją.
Gal būt sakysite, kad, piešdamas grįžtančio socializmo ir totalitarizmo pavojus, perdedu. Duok Dieve. Tačiau daugybė ženklų rodo, kad tai senas modelis, tik apsitaisęs nauju kailiu. Nebesitaiko kaip prieš šimtmetį į proletariatą. Rafinuotai konstruojama kultūrinė-civilizacinė revoliucija.
Spekuliuojant absoliučios laisvės ir nuolatinio džiaugsmo siekimu, metodiškai naikinama viskas kas tam trukdo. Pamažu, padedant net Konstituciniam teismui, ardomas šeimos institutas, keičiamos amžių nugludintos vertybės ką tik sukurtomis, iškraipytomis teisėmis. Šalin santuoką, motinystę, netgi gyvybę, jeigu temdo kažkokį psichiatrinį prieskonį turintį džiaugsmą. Nereikia jokių tradicijų ir istorijos. Nereikalinga nei Tėvynė nei Valstybė. Net demokratija trukdo.
Su nerimu stebime įvykius iki šiol demokratijos etalonu pasauliui buvusioje JAV. Nepaprastu greičiu plinta baimė. Žmonės, bijodami už savo nuomonę netekti darbo, darosi konformistais. Iš universitetų, apkaltinus neapykantos kalba, kaip viduramžiais raganavimu, jau šalinami dėstytojai, cenzūruojamas žodis ir nuomonė.
Grupuotės monopolizuotas ir poliarizuotus akinius užsidėjęs ir mūsų (?!) visuomeninis transliuotojas jau seniai neprieinamas kitaminčiams. Dingo tikros ir gilios diskusijos. Kaip slogiais, dar nespėtais užmiršti laikais, ką tik 700 kultūros darbuotojų (tik pagalvokite 700!) sukurpė kupiną pasipiktinimo vienu Seimo nariu laišką. Žmogeliu, kuris nebeminimas padorioje kompanijoje bent jau po to, kai savo smilių nusivalė į palangę. Perspjovė patį Šustauską, kuris tik savo mikrofoną apsnargliavo.
Formali skundo priežastis – nesugebės pasirūpinti kultūra (o gal babkėmis?). Tačiau greičiausiai priežastis labiau politinė – neatitinka mainstrymas. Įdomu ar surinks tiek parašų, kai, pataikaujant juodaodžiams, bus uždraustas filharmonijoje Bethovenas ar operos ir baleto teatre ,,Gulbių ežeras“?
Atsivertęs mėgstamo flamandų dailininko Piterio Breigelio reprodukcijų albumą, bandau savo anūkėms paaiškinti ką dailininkas mąstė prieš beveik 500 metų, tapydamas paveikslą ,,Ikaro kritimas“.
Pritariu tiems kas sako, kad šio dailininko paveiksluose daugiau filosofijos negu dailės. Klodas Anri Rokė (Claude-Henri Rocquet) ieško sąsajų su Ovidijaus Metamorfozėmis, bandydamas interpretuoti jo paveikslus knygoje ,,Sapnų studijoje“ (manau – tai sąžiningas knygos pavadinimas apsidraudžiant kelių šimtų metų senumo paveikslų interpretacijas). Jis teigia, kad dailininkas, įkvėptas Vergilijaus, aukština žemę, jūrą ir miškus. Vėją, lenkiantį medžius ir valstietį pirmajame plane sunkiai verčiantį velėną.
Matome žydrą dangų su palikta Dedalo ir Ikaro skrydžio žyme, mėlyną jūrą su burlaiviu ir jūreiviais. Net kurapką ant šakos ar žmogų, prigulusį po krūmu galima įžiūrėti. Visi užsiėmę savo rūpečiais. Tik aviganis stovi užvertęs galvą į dangų, K.A. Rokė mano, kad Ikaras įkrito į jūrą tik todėl, kad, nepaklausęs tėvo pamokymų elgtis apdairiai, pakilo pernelyg arti saulės, kurios karštis ištirpino jo sparnus prilipdžiusį vašką.
Na, kuo tai baigėsi ir, kad paveiksle matomas tik baigiančio nugrimsti jūroje Ikaro kulnas, tur būt visi žinome. Tačiau man paveikslas kelia ir kitokias asociacijas. Tas pačias kai pamačiau jį pirmąjį kartą ankstyvoje jaunystėje. Kai jau buvau pasveikęs nuo kairuoliškumo manijos ir vėl pradėjęs tikėti tėvais, o ne vien mokytojais (turėjau ir kitokių, tikrų Mokytojų). Tačiau buvau vis dar prirakintas prie komunizmo statybos pastolių. O gal tik tada tą prirakinimą pajutau?
Taigi aš mačiau du skrendančius žmones, bėgančius iš karaliaus Minojo nelaisvės. Jaunasis Ikaras dar buvo ir tyrėjas, svajotojas. Apsvaigęs nuo saulės, užmiršo tėvo perspėjimus. Gal būt istorijon jis turėtų būti įrašytas kaip pirmasis kosmonautas?
Tačiau ne tai paveiksle mane sukrėtė anuomet ir teikia daugiausia apmąstymų šiandien. Tada supratau, kad idėjos, net tokie istoriniai įvykiai kaip išsivadavimas iš vergovės, bandymas pakilti iki saulės ar ką tik įvykusi tragedija nėra svarbios daugumai visuomenės.
Jūreiviai, baigdami kelionę ir tvarkydami bures, jau netveria džiaugsmu ir noru kuo greičiau pajusti tvirtą žemę, o valstietis, panarinęs galvą ir, sunkiai dirbdamas, matyt mąsto apie būsimą derlių, kurio užteks ir šeimai ir galės duona užpildyti parduotuvių lentynas. Ar tai blogai?
Žinoma ne. Tebūnie pašlovintas sunkus ir prasmingas darbas ir džiaugsmas jį pabaigus. Absoliuti dauguma žmonių kasdien sunkiai pluša ir, natūralu, kad jų mintys per daug nenutolsta nuo kasdienės duonos užpildytų lentynų. Tai puikiai perpratę politikai ir juos aptarnaujantys polittechnologai. Nesivargina kurdami programas, o visą dėmesį sutelkia į rinkėjų daugumos manipuliaciją jų lūkesčiais.
Tačiau, progresuojant technologijoms, lieka vis mažiau nekvalifikuoto darbo. Tirpsta ir tokio mąstymo elektoratas. Skaitytojas puikiai mato kaip partijos, įvertinę kokybinius visuomenės pokyčius, skubiai keičia jaukus. Paskutiniai rinkimai parodė ant kokio masalo kibo jaunoji karta ir dalis didžiųjų miestų žmonių. Tai labiausiai nustebino rinkimuose. Tas nusisekęs jaukas, juk iš principo tai taip pat lentynos, tik užpildytos kitokiais pažadais. Prikimštos egzotiškų laisvių ir kvepiančių narkotikų suktinukių. Tiesa, kol kas lengvųjų. Prie sunkiųjų reikia dar priprasti ir kitus pripratinti. O jau teisių ir džiaugsmo produktų įvairovė – žėri pakuotės įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis. Kur ten vaivorykštė- ji tiek ir spalvų neturi. O kaip su pareigomis ir prievolėmis? Kaip gi be jų tiek gėrybių turėsi? J
os taip nereklamuojamos, tačiau jų rasti galima valstybės strategijoje. Čia viskas sustyguota taip, kad būtų tie gamintojai ir jų gaminių pirkėjai. Visai, kaip Breigelio artojai, tik labiau prisitaikę prie konkurencingo pasaulio. Panarintomis galvomis, visą dėmesį sutelkę į kompiuterius, į kvalifikacijos ugdymą. Nešvaistantys laiko vaikų gimdymui ar auginimui nors jų reikės. Bent jau kaip pirkėjų.
Tačiau tiems septyniems žydams, ar masonų ložei, valdančiai pasaulį, jeigu tikėsime sąmokslo teorijomis, visai nereikalingos nacionalinės valstybės su jų tautiniais rudimentais. Demografinius klausimus galima ir paprasčiau išspręsti. Tereiks milijardus Afrikos ir vandenynų salų ar jų pakrančių gyventojų kaip kokius žvirblius ar lietuvius tolygiau paskirstyti po šiandien dar turtingesnes šalis. Juk žinoma, kad vienų tėviškės dėl planetos atšilimo greitai bus užsemtos, o mankurtams nesvarbu kur gyventi. Jų tėviškės ten kur lovys pilnesnis. Gal kai kur teks ir kokį pilietinį karą organizuoti.
Taigi, prieinu prie paskutinės išvados. P. Breigelis buvo didis filosofas. Nupiešdamas dešiniajame paveikslo kampe pakelta į dangų galva aviganį, tarsi perspėja mus – dažniau pakelkite galvas į dangų, nes rizikuojate nesuprasti įvykių pasaulyje svarbos ar net pražiopsoti tikrąją laisvę.
