Krescencijus Stoškus. Skaitome Vyriausybės Programą: RETORINĖ PATETIKA KULTŪROS POLITIKOJE (III)
Tęsiame filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Krescencijaus Stoškaus publikacijas „Skaitome Vyriausybės programą”. I dalis ČIA, II dalis – ČIA.
Retorinė patetika. Kaip rodo labiausiai išsilavinusių Lietuvos žmonių stebėjimai, kultūros politika yra labiausiai apleista mūsų valstybinės politikos dalis. Didžiausią nerimą jiems kelia tai, kad ši politika daugiausia remia ne didžiausios išliekamosios vertės turinčius darbus, o vienkartinius fejerverkinius projektus. Todėl su didžiausiu nekantrumu jie vis laukia ir nesulaukia valdžios permainų.
Šiai politikai skirta Programos dalis irgi neįstengia sužadinti vilčių. Labiausiai glumina jos žodingumas, patetika, aptakumas ir apologetiška. Čia be paliovos kartojami nieko neįpareigojantys pažadai: skatinti, stiprinti, didinti, tobulinti, aktyvinti, atnaujinti, efektyvinti, remti, užtikrinti, plėtoti, įgalinti ir pan. Bet ir apskritai ji parengta ne tiek kultūros problemų sprendimui, kiek reklaminiam kultūros gyrimui, pašlovinimui ir išaukštinimui.
Net pati vyriausybinės Programos dalis (‚misija“) įvardinta taip: „Asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra“. Tą pačią retoriką demonstruoja ir jos skyriai, pavadinti „Vyriausybės prioritetiniais projektais“: „Kultūros svarba asmens, visuomenės ir valstybės raidai“; „Socialinis kultūros ir meno stiprinimas ir visavertis įgalinimas“; „Visiems prieinama ir įtraukianti kultūra“; „Tolygi regioninė kultūros politika“; „Kultūrinė diplomatija, valstybės įvaizdis ir tarptautiškumas. tai, kuo turime didžiuotis“ ir t.t. Šie postulatai taip retoriškai patetiški ir utopiškai abstraktūs, taip kertasi su prioritetų paskirtimi, kad jų vykdymo jokiu būdu nebus įmanoma kontroliuoti.
Pažadai be įsipareigojimų. „Kultūros“ šlovinimui tokia kalba tinka, bet tik ne racionaliam politikos aptarimui. Bet svarbiausia, Programos autoriai nežino, o gal ir nenori žinoti pačių skaudžiausių ir įsisenėjusių kultūros politikos problemų. Gal tiesiog nuo jų išsisukinėja, kad nereikėtų imtis sunkių sprendimų ir atsakomybės už jų padarinius. Ne atsitiktinai čia nematyti ir rimtesnių mėginimų aptarti esamą kultūros būklę. O be jos žinojimo neturi jokios prasmės visų prioritetų registravimas, nes iš tiktųjų jų niekam nereikės įgyvendinti. Dauguma žmonių su tuo jau seniai yra susitaikę. Ir man prikišama, kad be reikalo gaištu laiką, nes niekas tų programų rimtai nerengia.
Mano galva, formalizmu jos tapo kaip tik dėl to, kad tų programų beveik niekas rimtai neskaito. Kas nors tuos abejingumo ledus vis tik turės pralaužti. Tiesa, Liberalų sąjūdis savo programinėse nuostatose buvo griežtesnis: „Tai, kad kultūra valdantiesiems tebuvo deklaracija, visuomenė ne kartą įsitikino: nepaisant patvirtintų Lietuvos politikos gairių iki 2030 m. ir kelių ryškesnių iniciatyvų, kultūros politika yra aklavietėje, nes stokoja aiškaus susitarimo dėl prioritetų, nuoseklumo ir tęstinumo.“ Tai tamsokas vertinimas, bet reiklumo vis tik buvo daugiau parodyta. Programoje ir tos „aklavietės“ nebeliko. Tai kur taiko Programa?
Moderatorius. Matyt, jos rengėjai apsisprendė laikytis šios ministro S. Kairio nuostatos: „Tikrai labai džiaugiuosi, kad kultūros bendruomenė buvo labai aktyvi, matoma, puikiai aktualizavo visas temas, problemas, ir suformavo tam tikrus lūkesčius ateinančiai komandai“. O jis pats čia būsiąs tik tos bendruomenės moderatorius. Bet negi to pakanka?
Ministrui reikia priiminėti sprendimus, o tam būtinas tam tikras nusimanymas, kur eiti. Be jokių skrupulų jis yra prisipažinęs, kad ketina mėgdžioti savo politinius pirmtakus. O Programos autoriai dar mėgina ir apsidrausti: „Valdžia nekuria kultūros, tačiau užtikrina orias sąlygas ją kurti ir tobulėti“. O kas tada kuria politinę kultūrą, kurią dabar taip dažnai kritikuoja žiniasklaida? Ir kaip Vyriausybė galės užtikrinti tas „orias sąlygas“ kultūrą „kurti ir tobulėti“, jeigu ji neturės nei aiškių prioritetų, nei nusimanymo, kokias kultūros sritis labiausiai būtina remti?
Gana nejauku priminti keturis banalius dalykus: pirma, kad žmonių be kultūros apskritai nėra; antra, kad kultūros sritys nėra lygiavertės; trečia, visi mes kuriame kultūrą; ir, ketvirta, kultūros politika pirmiausia turi sau ir kitiems išaiškinti kultūros lygių skirtumus. Todėl tie, kurie gieda himnus kultūrai ir žada į ją įtraukti visuomenę, pirmiau turėtų atpažinti tokią kultūrą, kuri būtų verta šio įtraukimo.
Kultūros lygmenys. Bet šioje Programoje nėra nė žodžio nei apie kultūros lygmenis, nei apie skirtumus tarp aukštosios, masinės ir liaudies kultūros. Vyriausybės nariai, atrodo, gyvena Lietuvoje, todėl negalėjo negirdėti, kaip visais viešosios komunikacijos kanalais yra pranešama apie kultūros nuosmukį: „kartelės nusileidimą“, barbarizaciją, kontrkultūrą ir panašius dalykus. O ypač daug dėmesio skiriama demoralizacijai (smurtavimui, tarpusavio žeminimui, papirkinėjimui), menkai politikos, švietimo, kalbos, rašto, mąstymo, bendravimo, reklamos kultūrai ir t.t.
Atsiranda net tokie dalykai kaip patyčių (tarpusavio žeminimo, mobingo, bosingo) kultūra, neapykantos kurstymo kultūra, atstūmimo kultūra, prievartavimo, keiksmažodžių kultūra ir pan. dalykai. O jeigu girdėjo, kas skatina kultūros politikus taip tvirtai užsibarikaduoti, užsimerkti ir nerūpestingai praeiti pro šį slegiančių rūpesčių lauką? Negi tik tai, kad jie šie rūpesčiai nepriskirti Kultūros ministerijos misijai. O gal kad apskritai nereikėtų įsitraukti į kultūros problemų lauką pačia plačiausia šio žodžio prasme. Tik kultūros politikos neraštingumu galima paaiškinti tokius dalykus, kai visų kūrybinių įstaigų, organizacijų ir pačių kūrėjų funkcijos yra sutapatinamos su pačių paprasčiausių aptarnaujančių įstaigų darbu.
Absurdiškas paritetas. Jeigu Programos autoriams rūpėtų reali kultūros būklė, jie nesunkiai galėtų sužinoti, kad skirtingoms kultūros sritims yra reikalingos ne „lygios“, bet gana skirtingos sąlygos. Vienos sritys yra brangios (pvz., meninis kinas), kitos – pigios (pvz., saviveikla), vienos yra verslios (pvz., didžioji masinės kultūros dalis), kitos – reikalaujančios nuolatinės mecenatų ir valstybės paramos (pvz., opera), vienos sukurtos paslaugų teikimui (pvz., parodų salės), kitos – tik per paslaugas galinčios išgyventi (pvz., profesionalioji dailė).
Yra didžiuliai skirtumai tarp akademinio (elitinio) ir pramoginio (masinio) meno, tarp madingo ir nusibodusio meno, tarp profesionaliosios ir mėgėjų veiklos, tarp ugdančios kultūros ir smukdančios (narkotizuotos, psichodelinės) kontrkultūros, tarp Vilniaus rotušės ir iš tarybinių tualetų išėjusių grafičių ant tilto, vedančio į Vingio parką. Bet užuot pasiryžę išsiaiškinti tuos skirtumus ir galimus dėl jų patirti nuostolius visai šalies kultūrai, Programos autoriai skelbia pasakas apie visų „kultūros krypčių bei formų paritetą“.
Kaip surasti kryptį? Dauguma žmonių dar gerai atsimena, kaip pagrįstai Tėvynės Sąjunga priekaištavo visai „valstiečių“ (VIŽP) politikai dėl to, kad ji neturi krypties. Ypač tai buvo svarbu daugiašakei kultūros politikai. Jei ši politika neaprėpia daugelio kultūros sričių, nežino svarbiausių kultūros problemų, neturi apibrėžto tikslo, ji neišvengiamai tampa imitacine politika pačia blogiausia šio žodžio prasme ir kartu mechanine pinigų dalinimo mašina. O kur tie pinigai iškeliauja, pasidaro visai nesvarbu.
Šį procesą lydi ir dar pavojingesni dalykai: telkiasi diletantų, „lobistų“ ir šiaip sukčiautojų grupuotės, pažintimis bei papirkinėjimais prasibraunančios iki valdžios ir imančios ją savanaudiškai kontroliuoti. Aukštosios kultūros meistrai, tikri profesionalai tada pasijunta begėdiškai apmulkinti; juos apima kraštutinis nepasitenkinimas valstybe. Kad Vyriausybė netaptų siaurų interesų grupių pastumdėle, bet pati galėtų savarankiškai vykdyti kultūros politiką, pirmiausia ji turėtų žinoti bent tai, kokią kultūros būklę paveldi ir kokius esminius darbus privalo atlikti, kad tos būklės keitimas taptų naujos politikos kryptimi. “Valstiečiai“ visą kultūros politiką įsivaizdavo kaip visuomenės „įtraukimą“ į kultūrą bei „jos prieinamumo“ didinimą. Šis tikslas buvo paskelbtas prioritetine visos valstybinės politikos sritimi, nors jos vykdymu ir mažai tesidomėta.
Žongliravimas kalambūrais. Tas pats prioritetas išliko ir dabartinės Vyriausybės Programoje Tik dabar jis paskelbtas kultūros politikos prioritetu. Bet gal dėl to, kad nebūtų atpažinti tikrieji šios politikos šaltiniai, ji dabar įpinama į žongliravimą retoriniais kalambūrais. Beveik visi tam skirti postulatai yra arba tariamai moksliški, arba klaidingi, arba tiesiog beprasmiški (absurdiški).
Atidžiai skaitykime pirmosios pastraipos pradžią: „Projekto tikslas – į kūrybiškumą įtraukiančios kultūros ir prieinamumo pagalba mažinti kultūrinę atskirtį ir didinti pasiekiamumą. Įgyvendindami projektą esamomis ir naujomis priemonėmis didinsime skirtingų visuomenės amžiaus, pomėgių ir poreikių grupių įtrauktį į kultūros vyksmą.“ Kam tiek tuščių žodžių tokiai banaliai kultūros prieinamumo ir visuomenės įtraukimo į kultūrą minčiai? Toliau – dar keisčiau: „Mūsų prioritetas – kultūros ir švietimo ryšys.“ Sudaroma regimybė, kad be politikų įsikišimo to ryšio neegzistuoja.
Bet tai nesąmonė. Švietimą su kultūra susieja ir kultūros mokslas (kultūrologija). švietimas visada buvo tik kultūros dalis, o Apšvietos epochoje – jos sinonimas, bet niekada atvirkščiai. Politikai negali nei to ryšio sustiprinti, nei jo suardyti.
„Kultūros“ istorinis matmuo. Nuo pat atsiradimo pradžios „kultūros“ terminas suteikė galimybę ženklinti žmogaus išsiskyrimą iš laukinės gamtos (natūra). Bene pirmas apie tai prabilo turtingas romėnų ūkininkas, politikas ir oratorius Markas Katonas Vyresnysis (3 -2 a. pr. Kristų). Tą išsiskyrimą jis įžvelgė žemdirbystėje (De agri cultura). Įdirbdamas žemę, žmogus pagerina gamtą, padaro ją tinkamą įsikūrimui (apsigyvenimui) bei gyvenimui kartu su dievais ir kitomis jo vertybėmis. O pats gyvenimas, išmokydamas pasirinkti tinkamiausią įdirbimui žemės sklypą, pasigaminti reikalingus produktus ir išsiskleisdamas įvairiais atributais, keičia ir patį žmogų.
Kiti anų laikų rašto žmonės kultūrą siejo daugiausia su tobulinimu (ugdymu), pvz., sielos, proto, kalbos, teisingumo ir pan. Šią prasmę atgaivino Renesansas ir Švietimo epocha. Bet būtų pakakę žvilgterti į bet kokį kvalifikuotai parengtą žodyną, kad tą santykį būtų galima atpažinti.
Net iš „Lietuvių kalbos žodyno“ galima sužinoti, kad kultūra pirmiausia yra „visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu“, o antra – švietimas („išsiauklėjimas, išprusimas“).
„Tarptautinių žodžių žodynas“ pateikia gerokai platesnį kultūros atributų (neatskiriamų savybių) sąrašą: „apdirbimas, auginimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas“. Perėjus prie Lotynų kalbos žodyno, dar prisidėtų „įsikūrimas“, „gyvenimo būdas“, „rūpestis“, „priežiūra“, „puošimas“, „apsirengimas“, „gerbimas“ ir pan.
Šie giminingi sąrašai liudija, kad „kultūra“ yra istoriškai susiklosčiusi socialinė (bendrinė) sąvoka, nusakanti žmogiškojo gyvenimo būdą, kitaip tariant, gyvenimo formų įvairove pasiekiamą žmogaus išsiskyrimą iš gamtos. O „švietimas“ – tik vienas iš jos atributų (pagrindinių savybių). Jis galėtų nebent simbolizuoti kultūros reiškinių visumą, bet neįmanoma gyvenimo formų visumos integruoti į jos atskirą savybę; net jeigu ji pavadinta „švietimo sistema“.
Žmogus be kultūros? „Kultūros pasas, pavienės savivaldybių ar atskirų kultūros įstaigų iniciatyvos kol kas neužtiktina tvaresnio ir solidaus kultūros integravimo į švietimo sistemą.“ O kas tą gali užtikrinti, jei niekur nepasakyta nei kas ta kultūra, nei kaip ji išugdoma tiek, kad ją apskritai būtų verta platinti.
„Pandemijos akivaizdoje atsiranda būtinybė stiprinti socialinę kultūrą ir meną, visavertiškai įgalinti kūrėjus. Kultūra – puikus visuomenės socialinių problemų sprendimo įrankis. Ji privalo tapti neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi, o tai pasiekti galima tik jei kultūra bus visiems prieinama ir įtrauki.“
Jeigu būtų išskirti kultūros lygmenys ir nebūtų kalbos apie jos krypčių ir formų paritetą, „socialinė kultūra“ galėtų reikšti kultūros kokybinį skirtumą, bet kai to nėra, ši sąvoka lieka per daug tamsi ir pandemijos procesu nepaaiškinama. O reikalavimas, kad kultūra taptų „neatsiejama žmogaus gyvenimo dalimi“ ir būtų „integruota į švietimo sistemą“, atrodo net absurdiškas. Žmonių be kultūros pasaulyje apskritai nėra ir būti negali. Žinoma, kalbos apie įtraukimą į kultūrą galėtų būti prasmingos, jei būtų nusakyta, į kokią kultūrą ketinama žmones įtraukti. Bent jau reikėtų nustatyti kultūros lygius ir apibrėžti standartus, kuriuos reikėtų įdiegti, kad kultūros lygis šalyje pakiltų. Bet autoriams čia pakanka „įtraukimo“.
„Įtraukimas į kultūrą“. Tas žodis kartojamas taip dažnai ir taikomas taip įvairiems reikalams, kad įgauna beveik maginę reikšmę. Ne atsitiktinai ir anksčiau nurodytas „valstietiškas“ kultūros prioritetas „Visiems prieinama ir įtraukianti kultūra“ (4.3 Projektas) toliau įtraukiamas į kitų 6 „Vyriausybės prioritetinių projektų“ sąrašą, sudarytą pagal Kultūros ministerijai priskirtas funkcijas. Bet jeigu visos ministerijos funkcijos yra prioritetinės, tai kultūros politikoje jokio pirmumo nebelieka.
Savo pirmumo galią, suprantama, praranda net Programos pradžioje smarkiai išaukštinta „visiems prieinama ir įtraukianti kultūra“. Didesnę aklavietę sunku įsivaizduoti. Dabar jau pasidaro visai nesvarbu, kad Programos autoriams nesiseka šio svetimo prioriteto „integruoti“ į savo 6 prioritetinių projektų terpę. Jiems tepavyksta pasiūlyti tik tokias viena kitos tuščiažodžiavimą dubliuojančias temas: „Į kūrybiškumą įsitraukusio šalies piliečio formavimas (ugdymas)“; „Į kultūros pažinimą ir dalyvavimą įtraukianti įvairovė“; „Kultūrinę atskirtį naikinančios priemonės“; „Istorinės atminties aktualizavimas ir įprasminimas“. Jeigu nekiltų kitos nė kiek ne mažiau svarios, bet tik prabėgšmais užkliudytos problemos, tuo būtų galima Programos aptarimą ir baigti: jos krypties nustatyti nepavyko.
Kultūrinė ir meninė veikla. Tikrus menininkus šis sakinys turėtų suerzinti. Juk menas irgi yra kultūrinė veikla. Todėl jis neturėtų būti rašomas greta „kultūros“ ir jungiamas prie jos kaip kokia svetimybė. Bet kultūros politikos Programos autoriai šios logikos nepaiso. Visa Programa yra persotinta šitokių formulių: „kultūra, kūrybiškumas ir talentas“; „kūrybinė, kultūrinė ir meninė veikla“; „į kūrybiškumą įtraukianti kultūra“, „kultūros ir meno procesai“, „kūrybiškumo ir integralumo įpročiai“ „kultūros ir kūrybiškumo integravimas į nacionalinį susitarimą“ ir t t.
Šios formulės sukelia įspūdį, kad jų autoriai yra patekę į jiems menkai žinomą sritį, todėl jų mąstymas neatpažįsta, jog šių formulių jungiamos sąvokos yra skirtingo bendrumo (abstraktumo) laipsnio. Jų visas dėmesys sutelktas į tai, kaip „kultūrą“ apipinti populiariais ir politiškai madingais žodžiais, negu aiškintis sąvokų santykius. Manau, kad jie patys, išsiruošę į parduotuvę, nesako „einu pirkti vaisių, uogų ir slyvų“, nes šių gėrybių santykiai jiems gerai žinomi.
Žodžiu, čia jie giminines sąvokas atskiria nuo rūšinių, dalį – nuo visumos, daikto savybę – nuo paties daikto. O ten panašu į svečių liaupses kultūrai. Tik tokiam padrikam mąstymui galėjo kilti sumanymas atskirti „švietimą“ nuo „kultūros“, o galų gale net pačią kultūrą „integruoti į švietimą“; ir visą šią „gudrybę“ pakrikštyti „kultūrinė edukacija“.
Kultūros ministerijos. Kultūros sampratą Apšvietos epochoje esmingai paveikė 18 a. pabaigos („genijų“) „audros ir veržimosi“ sambrūzdis bei romantizmo ideologija. Polemizuodama su gamtos mokslų kultu, racionalizmu, normatyvizmu ir pragmatizmu, į dvasinės kūrybos viršūnes ji iškėlė meną dėl jo emocingumo, spontaniškumo, iracionalumo, individualumo. Iš čia atsirado ir kultūros tapatinimas su visa menų įvairove. Ši tradicija lėmė, kad pasaulyje pradėjusi formuotis meno politika buvo pavesta kultūros ministerijoms.
Prie jų paprastai dar buvo prijungiama ir nemažai kitų kultūros politikos reiškinių: švietimas, mokslas, paveldas, etnokultūra, masinės informacijos priemonės, ryšiai, turizmas, sportas ir pan. Tos tradicijos laikosi ir Lietuva.
Nors „Vyriausybės prioritetinių projektų programos“ didžia dalimi surašytos pagal Ministerijos „misijoje“ nurodytas funkcijas, tačiau čia kažkodėl praleisti patys svarbiausi ir daugiausia nesusipratimų keliantys dalykai. „Misijoje“ šios funkcijas yra taip nusakytos: „rengia skirtingų meno sričių plėtros koncepcijas ir programas, koordinuoja jų įgyvendinimą“ ir „finansuoja muziejus, bibliotekas, dailės, kino, koncertines bei kitas organizacijas, svarbius meno ir kultūros projektus“.
Įtraukėjų įtraukimas į kultūrą. Bet Programoje nieko nepasakoma apie atskirų meno šakų ir kultūros sričių subalansavimą. O tai reiškia, kad paliekamas laisvas priėjimas bet kokiai savivalei ir politikos imitavimui. Nors čia vis minimi reikalavimai visai „kultūros sričiai“, tačiau nerandame jokio paaiškinimo, nei kas tą sritį sudaro, nei kas ją vienija.
Situacija pasidaro dar komiškesnė, kai prasideda kalbos apie „kultūrinę edukaciją“ ir kultūros „integraciją“ į švietimą. Esi verčiamas galvoti, ar pirmiausia pačių įtraukėjų nereikėtų įtraukti į kultūrą. Pasirodo čia viskas labai paprasta. Reikia tik pasiekti, kad įvyktų „kultūros ir kūrybiškumo integravimas į nacionalinį susitarimą dėl švietimo.“ O tada jau „stiprinsime kultūrinės edukacijos veiklas kultūros ir meno įstaigose, skatinsime naujų, kūrybiškumo, kokybiškų ir profesionalių kultūrinės edukacijos paslaugų plėtrą į jų naudojimąsi…“ Konkrečiau kalbant, prasidės „meno kūrėjų įtraukimas į inovatyvų formalųjį švietimą rengiant „Kūrybiškumo pamokas“, kurios augintų moksleivių, būsimų pilnaverčių šalies piliečių, kūrybiškumo ir integralumo įpročius. Meno kūrėjų integracija į formalųjį ugdymą, kultūros sklaidos priemonių prieinamumas mokyklose, paruoštos, adaptuotos programos bus itin vertingos regionams, kur jaučiamas mokytojų trūkumas.“ Iš didelio debesies – tik tiek lietaus.
Išgaravęs viešumas. Kaip jau rašyta, Vyriausybės Programa pradedama principų įvedimu. Ypač daug dėmesio skiriama aiškumui, skaidrumui, viešumui. Tačiau kultūros politikoje šių principų nelieka nė pėdsakų. Lyg ši Programos dalis priklausytų visai kitai Vyriausybei. Ji skyrėsi ir nuo Švietimo Programos, kuri stengėsi įtraukti mokslą į pasaulinę konkurenciją. Tuo tarpu kultūros politika apsimeta nematanti, kokia ji būna dramatiška kūryboje, kai į ją ima kištis menkos kultūros politika.
Nėra jokios kitos tokios politikos srities, kurią taip diskredituotų diletantiški ir siauraprotiški sprendimai, diktuojami tamsių, subjektyvių ar net grynai madų atsitiktinumo diegiami vertinimo kriterijai. O ten, kur sunkiausia susitarti dėl bendrų kriterijų, labiau negu kur kitur reikėtų viešumo, t. y. visuomenės įtraukimo į darbų atrinkimo ir sprendimų priėmimo procesą. Bet čia viskas atvirkščiai.
Mūsų pilietinė visuomenė autoritariškai išjungta net iš svarstymo tų darbų, kurie pretenduoja į nacionalines premijas. Sprendimai čia įslaptinti net labiau negu sovietmečiu. Nėra visai be pagrindo ir įtarimai, jog čia, kaip ir kitose gyvenimo srityse, vyksta papirkinėjimai, grupuočių susitarimai, nepotizmas ir panašūs nešvarūs dalykai.
Kaip čia turi jaustis sąžiningiausi kultūros kūrėjai? Kas nėra girdėjęs viešų V. Noreikos, D. Banionio, S. Sondeckio, R. Dichavičiaus ir kitų talentingiausių meno kūrėjų pareiškimų. Bet viskas kaip į vandenį. Ne atsitiktinai Lietuvoje atsirado meno kūrinių kapinės.
Bet ne Programų autoriams suprasti, ką reiškia tokios protesto formos ir kaip kenksminga politika yra visai kultūrai, jei visos šios realaus gyvenimo problemos paliekamos už jų siauručio akiračio. Matyt, jos „kūrėjai“ jaučiasi per daug gerai įsikūrę, kad imtų laužyti savo pirmtakų įdiegtą savivaliavimo tradiciją.
Administracijos įsakymai – didesnių ribojimų pranašai?
Koronaviruso epidemija, jos suvaldymui įvedami draudimai, kalbos apie privalomą žmonių skiepijimą taikant įvairias poveikio priemones, visuotinis testavimas ir panašūs momentai visuomenei kelia nemažai klausimų. Jų atsiranda dar daugiau, kai įtakos sprendimams turinčios valstybinės institucijos pateikia ne pilną arba prieštaringą informaciją.
Redakcija sulaukė skaitytojos laiško, kuriame buvo teigiama, jog koronaviruso epidemijos metu Klaipėdos miesto administracija paskelbė įsakymą dėl profilaktinių tyrimų organizavimo miesto savivaldybėje. Šiame įsakyme gydymo, socialinės globos, mokymo ir įstaigų darbuotojai yra įpareigoti periodiškai profilaktiškai išsitirti, ar jie nėra užsikrėtę Covid-19, t.y., ar jie nėra šio viruso nešiotojai. Taip pat buvo akcentuojama, kad visi, kurie vengs tai daryti, bus nušalinami nuo darbo. Kadangi su panašia situacija netrukus gali susidurti dažnas Lietuvos gyventojas, ją pakomentuoti buvo paprašytas teisės praktikas, žmogaus teisių specialistas Vytautas Budnikas.
Poveikio priemonės gali būti naudojamos
Pasak jo, matant tokius sprendimus kyla natūralus klausimas, ar tai nėra valdžios prievarta piliečių atžvilgiu bei ar priverstinė profilaktinė žmonių patikra neprieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.
„Dera pažymėti, kad paprastai kiekviena valdžia savo veiksmais siekia įmanomai labiau suvaržyti piliečių teises ir laisves, nes tokia yra pati valdžios prigimtis. Tačiau ir patys piliečiai sutinka, kad jų teisės ir laisvės gali būti ribojamos, vardan jų pačių saugumo. Šiuo tikslu yra sudaroma valdžios ir piliečių sutartis, kuri dar vadinama konstitucija. Jos pagrindu priimami įstatymais, kurie reguliuoja kiekvieną visuomenės ir žmogaus gyvenimo sritį. Tam tikruose įstatymuose yra detaliau nustatomos piliečių teisių ir laisvių ribos. Kalbamu atveju Klaipėdos savivaldybės administracijos įsakymas išleistas kovojant su šalyje siautėjančia epidemija”, – patikslino specialistas.
Kritiškai jis koronaviruso istorijoje vertino ir žiniasklaidos įtaką.
„Galima sutikti, kad žiniasklaida išpučia epidemijos mastą ir jos padarinius, nes gyventojų mirtingumo statistika rodo, jog nuo infarktų ir insultų miršta kelis kartus žmonių daugiau, negu nuo Covid-19. O pradėjus kovą su epidemija, žmonių, mirštančių nuo kitų ligų, tik padaugėjo. Pagal statistikos duomenis pernai tokių mirčių nustatyta dviem tūkstančiais daugiau, nei būdavo įprasta tuo pačiu laiku per pastarąjį dešimtmetį.
Nepriklausomų mokslininkų ir medikų nuomone, situacija šalyje dar prastesnė, nes valdžia kovodama su Covid-19, likimo valiai paliko kitomis ligomis sunkiai sergančius ir mirštančius piliečius. Dėl Covido uždarydama ligoninių skyrius, nukreipdama medikus rūpintis tik šia liga sergančiais pacientais (gydymo įstaigos nustojo teikti kitokias gydymo paslaugas), ji neleido į ligonines patekti kitomis ligomis sergantiems žmonėms, o šie buvo priversti laukti medicininės pagalbos savaitėmis ir net mėnesiais, kol galiausiai pagalbos nebeprireikė (daugelis ligonių mirė), – akivaizdžius momentus priminė V.Budnikas.
– Sisteminė žiniasklaida tuo metu lenktyniavo, kas ir kuo labiau išgąsdins visuomenę. Tačiau tai atskira problema, nes visuotinės Covid-19 isterijos priežasčių reikėtų ieškoti finansų srautuose, kurie skirti šiai pandemijai suvaldyti”.
Visgi jis akcentavo, kad Covid-19 yra bjauri, negailestingai pjaunanti mūsų vyresniosios kartos žmones, liga.
„Manyti, kad valdžia neturėtų su ja kovoti nėra jokio pagrindo. Kovą su tokiais užkratais nustato specialūs įstatymai. Šiuo atveju Klaipėdos administracija vadovaujasi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, kuris nustato, kad esant epidemijai yra privalomas asmenų sveikatos tikrinimas, o sergantysis turi būti nušalinimas nuo darbo, – patikslino specialistas. – Geras ar blogas tai įstatymas – yra kita kalba.
Tačiau jeigu žiūrėtume kokios teisės šiuo įstatymu yra suteiktos valdžiai pandemijos metu, pamatytume, kad norint apsaugoti žmones nuo šio pavojingo užkrato, valdžiai leidžiama kontroliuoti ir imtis profilaktinių veiksmų visuose valstybės sienos perėjimo punktuose, taikyti patikrą visoje šalies teritorijoje visoms transporto priemonėms ir keleiviams, atvykstantiems į šalį, kroviniams, įvežamiems į Lietuvos Respubliką ir vežamiems per jos teritoriją tranzitu. Šis įstatymas taip pat leidžia valdžiai nustatyti piliečiams privalomą sveikatos tikrinimą. O sąrašą darbų ir veiklos sritis, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, nustato Vyriausybė”.
Minėtas įstatymas numato, kad darbuotoją, kuris atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, darbdavys privalo nušalinti nuo darbo ir nemokėti jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga. Tokį darbuotoją darbdavys gali perkelti toje pačioje darbovietėje ir į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.
Logikos, V.Budniko vertinimu, šiuose veiksmuose yra.
„Visi sutinkame, kad sergantys užkrečiama liga neturėtų dirbti visuomeninio maitinimo įstaigose, nes savo užkratą gali perduoti per maistą, indus ir įrankius kitiems žmonėms. Lygiai taip pat daugelis mūsų nenorėtų, kad senelių globos įstaigoje šlaistytųsi Covid-19 sergantys darbuotojais, kuriems galbūt ši liga yra pakeliama, tačiau senyvo amžiaus žmonėms ji galbūt mirtina.
Analogiškai tai nepriimtina ir mokymo įstaigose, kuriose mokiniai patys tos ligos nejausdami gali ją parsinešti į namus kaip „dovaną” tėvams ir seneliams arba užkrėsti tą patį mokytoją, kuris irgi taps ligos nešiotoju. Todėl įstatymas suteikia valdžiai teisę versti tam tikrų įstaigų darbuotojus privalomai tikrinti savo sveikatą dėl šio Covid-19 užkrato.
Valdžios atstovams suteiktos žymiai didesnės teises epidemijos metu, negu normaliomis sąlygomis. Šis įstatymas netgi suteikia valdžios atstovams su vyriausiojo epidemiologo pritarimu ir padedant policijai patekti į susirgusio arba įtariamo, kad serga Covid-19, asmens būstą be jo sutikimo, jei tik reikia gelbėti to asmens arba aplinkinių gyvybę ar sveikatą”, -akcentavo V.Budnikas.
Be to šis įstatymas nustato mirusių nuo užkrato palaikų vežimą ir laidojimą, leidžia laikinai apriboti asmens judėjimo laisvę, laikinai uždrausti renginius bei kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, riboti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų taikyti laikiną gyventojų evakuaciją iš karantino teritorijos ir kt.
Taigi, pasak specialisto, įstatymas leidžia valdžiai suvaržyti piliečių teises žymiai labiau, negu kad Klaipėdos miesto administracijos įsakyme nurodytas priverstinis profilaktinis sveiktos pasitikrinimas.
Kita testavimo pusė
Kalbėdamas apie planuojamus į mokyklas grįžtančių vaikų šeimos narių testavimus, V.Budnikas priminė, jog pagal įstatymą valdžia gali riboti ir mokyklų veiklą.
„Patikrinti, ar nepiktnaudžiaujama valdžia, praktiškai nėra jokios galimybės, nes visuomenė turi pasikliauti oficialiai skelbiama statistika. Statistikos analizė rodo, jog mirtingumas nuo Covid-19 ypatingai neišsiskiria iš kitų ankstesniųjų epidemijų, tačiau isterija dėl jo keliama pasaulinė.
Alternatyvos ir priemonių paneigti jos mąstą žmonės neturi. Tad ribojimai gali tęstis ilgą laiką. Žmonės turi pasirinkti: ar sutikti su švelninamomis priemonėmis, ar laikytis „iki galo”.
Šiuo atveju švelninimui siūlomas testavimas. Taigi jokios prievartos nėra. Tačiau jeigu su testavimu nesutiks, gali būti, kad šių tėvų vaikai pirmieji į mokyklą neis. Pasirinkimas tenka tėvams. Kiek bus įvairiausių manipuliacijų siekiant švelninti karantiną, niekas nežino. Aišku tik viena, kad testavimo poreikis didinamas, o testams leidžiami pinigai. Vadinasi, kuo daugiau bus testuojama, tuo daugiau bus kažkam pinigų. Bet pabandykite įrodyti, kad tai daroma ne vardan žmonių saugumo,” – kitu kampu visuotinį testavimą įvertino Žmogaus teisių specialistas.
Prievartos tik daugės?
Visgi didžiausią nerimą V.Budnikui šiandien kelia tai, kad valdžiai, turint pakankamai įgaliojimų, dažnai kyla pagunda dar labiau suvaržyti žmonių teises ir laisves.
„Metų pradžioje premjerė Ingrida Šimonytė kėlė klausimą dėl nepaprastosios padėties šalyje ir komendanto valandos paskelbimo, o Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska visuomenei puolė aiškinti, kaip tai atrodys. Dauguma mūsų šiai valdžios iniciatyvai nesuteikė didelės reikšmės.
Be reikalo. Nepaprastoji padėtis valdžiai, matyt, visada bus didžiulis masalas. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo valdžiai suteiktas galias galima lyginti su Nepaprastosios padėties įstatymu kaip katės miaukimą su traktoriaus riaumojimu.
Laimė valdantieji tokių drastiškų piliečių teisių ir laisvių suvaržymų imtis nesiryžo, – perspėjo specialistas. – Tačiau visuomenė turi labai atsargi ir stebėti valdžios elgesį, nes po pandemijos priedanga įvedus nepaprastąją padėtį galima būtų sunaikinti netgi minimalų pilietinį pasipriešinimą, kuriam nesant, valdžia galėtų pakeisti ar priimti genderistinei ideologijai reikalingus įstatymus, masiškai grobstyti valstybės turtą, nepaisyti absoliučiai jokių žmogaus teisių ir laisvių”.
Taigi, V.Budniko vertinimu, šiuo metu privalomas Klaipėdos savivaldybėje sveikatos tikrinimas ar šeimos narių testavimas tėra smulkūs žiedeliai, palyginti su puokšte suvaržymų, kurie buvo ruošiami visuomenei.
„Gal ir galima nuogąstauti, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nėra tobulas. Tačiau jis galioja. Niekas geresnių šio įstatymo papildymų ar pakeitimų nesiūlo. Todėl Klaipėdos įstaigų darbuotojai turi susitaikyti su tuo, kad miesto valdžia tai daro su žmonių pritarimu. Turiu galvoje, kad piliečiai išsirinko savo atstovus į Seimą, kurie ir priėmė tokį įstatymą, koks jis yra”, – apibendrino Žmogaus teisių specialistas.
Jurga Lago. Darykit, kas įmanoma lietuviškoms jėgoms, kad 2021 metais tai neįvyktų
Markui yra 25 metai (gražus ir talentingas būsimas medikas) – apie jį rašiau kažkada – jis niekur negalėjo išvykti iš savo miestelio, nes… slaugė močiutę – donją Emą. Tai va. Kas rytą ją lyg plunksną nunešdavo į jos įkurtą centrinę miesto vaistinę namo I aukšte, kur ji “dirbo” savo fotelyje. Elegantiška. Išmintingiausia. Rudenį ją paėmė į savo glėbį kitas jaunuolis – šv. Gabrielius, matyt. Donjai Emai buvo 86 metai. Aš ją irgi labai mylėjau (rašiau).
Šiandien Marką tąso teismai. Balandį jam sueis 26 metai ir jis nebegali mokytis – penktas medicinos kursas. Būsimas jaunas gydytojas draskomas sistemos dėl … nepolitkorektiškų kalbų. Taip valstybė susirenka kalnus baudų, sulaužo masę likimų, o valdininkų sluoksnis auga, pučiasi ir įsisavina tokias sumas “kovai už žmogaus teises”, kad mes iki tiek skaičiuoti nemokam. Taip priešinami žmonės, tarpsta skundimas, tylėjimas, baimė, kyšiai, prievarta, absurdas teismuose ir NVO augimas.
Ir šiandien Ispanijoje nerasit nė vienos šeimos, kuri nepažinotų nuo politkorektiškumo diktatūros nukentėjusio žmogaus. Ar pati nebūtų nukentėjusi. Aš pažįstu Marką ir visą jo šeimą – tėvus, senelius, seserį jau 20 metų. Ir pažįstu savo sūnėną, kurį irgi nudegino naujoji „šviesa”. Vos 16 metų berniuką (irgi rašiau).
Postinu tikrai raginantį veikti laišką – darykit, kas įmanoma lietuviškoms jėgoms – kad Vilniuje 2021 metais neįvyktų šis reikalas – kad mūsų nežinia kam dirbantys politikai nepatvirtintų Stambulo konvencijos.
Moterų teisės jame yra tik priedanga – po jomis gudriai pakištas parslenka genderizmas. Dalykai, kurių jūsų akys nematė, protai neapžioja ir rankos nebeapgins.
Jeigu šis dokumentas bus patvirtintas – ramybė baigsis, nes bus tyliai atimta tai, ką atima iš visų durnių – laisvę.
Žmonės, kurie mūsų neatstovauja, sumontuos ateitį mūsų vaikams (Laisvės partiją išrinko berods tik 7% visuomenės ir apsimetantys konservais TS-LKD nesipriešins). Ispanijoje privačios mokyklos su apsauga ir advokatų kariuomene kainuoja nuo 1000Eur – ten saugomi išmintingo elito vaikai – žmonės susimoka už durnumą, kuomet leido šiam ideologiniam šliužui pralįsti į savo gyvenimus. Kiti gelbėjasi, kaip kas gali.
Stambulo konvencija yra nesąmonė. Ypač nukreipta prieš jaunus, laisvus, gražius žmones. Ji atvelka tikras problemas, realias bausmes, masę savižudybių, melo, prievartos ir dar didesnį supriešinimą. Po laisvės ir žmogaus teisių pavadinimais šiandien slepiasi nelaisvė.
Galiu tik perspėti. Apsidairykit ir junkitės, veikit. Matuko reformai juk sudėjom stabdžius?! Bet Maldeikienes ir visą “progresą” renkate jūs, ne aš – dabar jūsų eilė saugotis.
Taip, Stambulo konvenciją skaičiau. Taip, skaityti reikia atidžiai. 3str. C – tik viena iš keistenybių, prieštaraujančių LR konstitucijai. Dar – “Konvencija priverstų vadovautis nuostatomis, jog vyras smurtauja prieš moterį „dėl to, kad ji yra moteris“, t. y. dėl jos lyties – teiginys, kurio metodologiškai neįmanoma įrodyti jokiais moksliniais tyrimais. Jis kelia grėsmę, kad smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir kovai su juo bus naudojamos ne moksliniais įrodymais, bet nepagrįstomis teorinėmis prielaidomis paremtos priemonės.” – cituoju ne ką kitą, o Abramikienę.
Norintiems apie pavojingą režimą sužinoti daugiau – va ČIA.
Bent jau pasirašykit docsą Prezidentui – a ČIA
Agresyvius maldeikienių ir co komentarus pratrinsiu. Visi kiti – Rašykit protingai, kad neužblokuotų mano profilio. Nes laisvė…
Lidžita Kolosauskaitė. Kūnas – Jūsų, pelnas – farmacijos
„Teisė į savo kūną yra tol, kol tai – tavo kūnas,“ – pareiškė viena valstybinės įstaigos klerkė.
Ir išties – mūsų kūnai seniau de facto, o dabar ir de iure nebepriklauso mums. Nes farmacijos pramonė žino geriau.
Farmacijos pramonei įdarbintas kūnas geriausius dividendus atneša ne tada, kai veikia kaip šveicariškas laikrodis, o kai lūžta ir genda kaip senas zoporožietis. Sveikam žmogui nereikia eilės visokiausių piliulių, skiepų ir vizitų pas gydytojus. Sunku įsivaizduoti prastesnį farmacijos pramonės klientą nei sveiką žmogų. Iš prekybos sveikiems žmonėms nesukaupsi milijardais skaičiuojamo kapitalo ir netapsi pelningiausia šaka pasaulyje.
Sveikas žmogus gali sukrauti milijonus sau, bet tikrai ne farmacijai.
Šiuo metu farmacijos magnatai džiaugiasi – gyvenate kaip tik taip, kaip reikia gyventi, kad taptumėte nuolatiniu klientu.
Dėl judėjimo apribojimų, visur patruliuojančių pareigūnų, uždarytų sporto salių, uždraustų parkų bei pliažų beveik nejudate. Greičiausiai jau dabar priaugote svorio, laikui bėgant atrofuosis raumenys, prasidės sąnarių problemos. Jums reikės vaistų nuo kraujospūdžio, širdies problemų, sąnarių problemų, tepalų nuo skausmo, galbūt vaistų nuo cukrinio diabeto. Oho, Jūs jau apsimokate!
Betgi čia tik pradžia – dėl nuolatinio buvimo uždarose patalpose Jums stigs vitamino D, kurio trūkumas siejamas su daugeliu autoimuniniu ligų. Jei Jums pasiseks, nusipirksite sintetinio vitamino D vaistinėje, jei ne – pirksite vaistus nuo širdies ligų, infekcijų, artritų ir, žinoma, depresijos.
Apskritai vaistų nuo depresijos neišvengsite bet kokiu atveju, nes joks sveikos psichikos žmogus negali jaustis gerai metų metais gyvendamas kaip kalėjime, net jei tai pristatoma kaip „sveikatos apsaugos priemonė“.
Mityba. „Tegul maistas būna Jūsų vaistas, o vaistas – maistas,“ – sakė dar Hipokratas. Bet uždarius daugumą smulkiųjų verslų, jų savininkų šeimos tikrai negalės maitintis subalansuotai. Ir štai – virškinimo, autoimuninės, širdies ligos bei įvairūs virusiniai susirgimai taps amžinais palydovais.
Vaikučiams dėl nuolatinio spoksojimo į žydruosius ekranus reikės akinių, dėl mokymosi ergonomiškai nepritaikytoje aplinkoje – gydyti stuburą ir, žinoma, antidepresantų nuotaikai pakelti. Vėl kapsi pinigėliai farmacijos pramonei.
Na, ir dar skiepai. Kadangi nesveikas žmogus natūralios imuniteto apsaugos neturi, jį reikia apsaugoti brangiais cheminiais preparatais į veną. Šis biznis – pats geriausias, nes klientūra – visi nuo lopšio iki grabo. Niekad nepamiršiu, kaip vadinamieji medikai skiepijo nuo koronaviruso šimto metu sulaukusius senukus, kai tuo metu jauni žmonės miršta, nes negali nusipirkti vaistų nuo plaučių uždegimo.
Taigi, kad ir kaip būtų liūdna, tenka pritarti: kūnas – mūsų, pelnas – farmacijos.
Raimondas Navickas. Tokio spjūvio į veidą Lietuvos visuomenė seniai nebuvo patyrusi
Vilniaus sienų peckelių byla: policija sučiupo su visais įkalčiais, prokurorai apkaltino, spauda nutylėjo vardus, o teisėjas išteisino! Sostinės pavertimas į bomžyną nėra nusikaltimas – tai tik 170 eurų baudos vertas reikalas.
Tokio spjūvio į veidą Lietuvos visuomenė seniai nebuvo patyrusi. Mūsų teisingumo pramonė seniai garsėja lėtomis apsukomis ir gan savotiškais sprendimais kai kurių subjektų atžvilgiu, bet šiuo atveju ribos jau peržengtos!
Tas teisėjas Mindaugas Ražanskas gal aklas? Nemato – į ką baigia paversti mūsų sostinę, jos centrą ir senamiestį tie suįžūlėję takšikiai su dažų balionėliais?
Kaimynystėje pilna naujų ar šviežiai suremontuotų namų – ir visi jie nedelsiant suniokojami peckelių.
Dabar jau aišku – kodėl. Nes ši veikla Lietuvoje de facto nebaudžiama, t.y. dekriminalizuota. Siautėk naktimis kiek nori – jei sučiups, atsipirksi šimto eurų baudele.
Man keisčiausias yra paprastas dalykas: tuos peckelius policija su visais įkalčiais sučiupo 2018 m. sausi, t.y. lygiai prieš tris metus. Tris metus vyko teisminiai procesai. Kurie baigėsi skandalingai …niekuo! Ir mūsų spauda kažkodėl nemato reikalo paskelbti tų pagautų už rankos ir viešame teisme teisiamų peckelių vardų?
OK, gal jų nereikia sodinti į kalėjimą – bet kaimynai ir sostinės gyventojai turi teisę žinoti – kas tokie užsiima tomis šlykštynėmis ir gauna už tai šimto eurų baudeles?
Pilietinės visuomenės mechanizmai suveiktu. Kaimynai, pamatę, kad vienas iš tų peckelių paryčiui išžygiuoja į miestą su pilna kuprine, turėtu galimybę iškart perspėti policiją, kad takšikys galimai išėjo dirbti savo juodo darbo – niokoti privačią nuosavybę ir bjauroti pastatų sienas. Tegul pavažinėja patrulis po rajoną.
Kodėl nėra vardų? Juk jeigu ne žurnalistas Vytenis Miškinis tai mes net apie tą teismą nieko nebūtume sužinoję.
Vienžo, skandalingas teisėjo sprendimas ne tik nubraukia visas policijos pastangas išgaudyti niekšelius peckelius, bet ir sudaro jų sekėjams pagundą plėtoti sostinės sienų bjaurojimo ir tęsti senojo Vilniaus pavertimo į nuniokotą bomžyną veiklą.
Tai kas ten per peckeliai tokie, kad ir spauda ir teismų pramonės proletarai jų pusėje? Reikės pasidomėti.
Liudas Dapkus. Istorijos makaronai lietuvių ausims
delfi.lt
Palikime istoriją istorikams – tokią mintį mums nuolatos ištransliuoja tai viena, tai kita iš pažiūros lyg ir nekvaila galva. Žinoma, o kaip kitaip?
Tuo pačiu ir kultūrą palikime kultūrininkams, o sportą – sportininkams. Tegu visi daro tai, ką geriausiai išmano, ar ne?
Deja, čia yra papildomų sąlygų. Ir jos labai nepalankios naivuoliams. Panašu, kad gerieji istorikai, kultūrininkai, sportininkai bei kai kurių kitų sričių specialistai iki šiol nepastebėjo, kad Lietuva tris dešimtis metų gyvuoja Mordoro kaimynystėje. Tai – tokia vieta, kur istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui.
Ši, atrodytų, seniai akivaizdi tiesa šiemet mums bus dar sykį skaudžiai priminta. Juk šiemet yra puiki proga juodinti ir kiršinti. Tai – 1941-ųjų birželio sukilimas ir kai kurie jo dalyviai. Todėl kai skaitysite pranešimus apie audringas istorikų kovas, regėsite lipdomas etiketes ir stebėsitės ugningais pareiškimais, prisiminkite ši pavadinimą: „Istorinė atmintis“. Kvadratinėmis raidėmis – „Историческая память“.
Tai – Vladimiro Putino parėdymu kadaise įkurtas fondas, kuriame labai konkrečiai apibrėžti uždaviniai Baltijos šalių atžvilgiu. Štai esminiai to dokumento punktai. Primenu, jei kas bus pamiršęs. Sistemingai oponuoti istorinėms propagandinėms „sovietų genocido“ ir „sovietų okupacijos“ koncepcijoms; Demaskuoti istorijos falsifikavimo iniciatyvas, būdingas vietos istorikams ir politikams; Rusijos ir Europos istorikų akyse diskredituoti oficialias vietines istorines-politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus, „okupacijos muziejus“); Formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų; Palaikyti su oficialiu istoriniu-politiniu naratyvu nesutinkančius vietos istorikus.
Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.
Tarptautinio tyrimų centro „Dossier“ duomenimis, šią veiklą prižiūri specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas Vladimiras Černovas.
Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.
Tarp aktyviausių jo veikėjų – žinomas propagandistas pagal pašaukimą Aleksandras Diukovas, prisistatantis istoriku ir archyvų specialistu. Svajonių komandoje – dar mažiausiai devyni etatiniai tyrėjai-kūrėjai, gavę šventą teisę naršyti po KGB archyvus, į kuriuos kiti Rusijos istorikai neturi teisės kišti nosies.
Baltijos šalių reikalus iki praėjusių metų pavasario kuravo veteranas – KGB pulkininkas Jevgenijus Umerenkovas, beje, ne sykį lankęsis Lietuvoje ir dalyvavęs įvairiuose „istoriniuose“ forumuose, kol pagaliau atsikvošėjus buvo uždrausta atvykti į mūsų šalį.
Pasitraukus J. Umerenkovui tęsti nukaršusio karininko darbų paskirtas jo globotinis – kitas saugumietis Vadimas Smirnovas. Fondo tikslai ir darbo metodai liko nepasikeitę. Kam laužyti tai, kas puikiai veikia? Per 12 fondo veiklos metų buvo nušlifuotos poveikio priemonės ir sukurtas patikimas vietinių bendradarbių tinklas.
Tuo neapsiribota: veikla Baltijos šalyse įtraukta į gerokai platesnį lauką Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje skleisti žinias apie „fašistinę“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos praeitį bei „mėginimus perrašinėti“ istoriją skleidžia „L’Humanité“ – vietos komunistų platforma. Pietų Europos ir Balkanų šalyse yra panašių kanalų, kuriais labai efektyviai žarstoma tokia pati informacija.
Kartais ji atsiduria ir kitose informavimo priemonėse. Programos tikslų įgyvendinimą prižiūri patyręs saugumietis Vladimiras Semindėjus, spėjęs padirbėti Rusijos ambasadoje Rygoje, bet apsišvietęs ir gėdingai išprašytas iš šalies.
Už ryšius su „draugais Vakaruose“ atsakinga Olesia Orlionok, o štai FSB akademijos auklėtinis Dmitrijus Jermolajevas kuruoja projektus su Baltijos šalių žurnalistais, Krymo estų bendruomene. Jis – labai užimtas specialistas, nes dar stebi Lietuvos, Latvijos ir Estijos viešąją erdvę bei „organizuoja publikacijas“ aktualiomis Rusijai istorinėmis temomis.
Belieka tikėtis, kad mūsų specialiosios tarnybos apie šiuos „organizavimus“ žino ir atitinkamai reaguoja. Žinoma, žmogui geriausiai matyti tai, kas vyksta savame kieme, ir tai ne visada – ypač, kai tinkamu momentu kas nors numeta informacinę bombikę, kuri atitraukia ir visuomenės, ir žiniasklaidos dėmesį.
Tačiau žala Lietuvai daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu. Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.
Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.
Šiais svarbiais reikalais rūpinasi net keliolika įvairaus plauko nevyriausybinių organizacijų: nuo Rytų Europos istorijos tyrimų asociacijos (L’association a pour objet l’étude de l’histoire de l’Europe de l’Est) Paryžiuje iki rusiškų mokyklų gynimo komiteto Kijeve.
Šiame istorijos makaronų klube aktyviai dalyvauja daugiau nei šimtas įvairių partijų veikėjų, žurnalistų, istorikų įvairiose šalyse. Dalies jų projektai yra finansuojami iš Kremliaus direktorato specialių fondų. „Dossier“ centro tyrėjai yra paskelbę ne vieną iškalbingą tokio glaudaus bendradarbiavimo epizodą.
Vienas įdomesnių – amerikiečių politologo Arielio Coheno (anksčiau žinomo Valerijaus Kogano pavarde) vizitas į Kaliningradą 2017 metais. Iš nutekintų susirašinėjimų aiškėja, kad prelegentas buvo kviečiamas į vieno propagandinio klubo rengiamą diskusiją I.Kanto universitete tema „NATO ir Rusija: ties raudonu brūkšniu. Pagrindinė jos tema – „Trečias pasaulinis karas gali prasidėti nuo konflikto Baltijos šalyse“.
Kad politologui būtų smagiau atvykti, jam pasiūlyta finansinė paskata. Konkrečiau – 2500 dolerių, taip pat apmokant geriausią viešbutį Kaliningrade. Suformuluota ir konkreti užduotis – kuo plačiau paskleisti informaciją apie renginyje skambėjusias mintis už Atlanto, pateikiant tai „Rusijos ir Donaldo Trumpo administracijos santykių šviesoje“.
Ir tai – tik vienas tipinis atvejis, o tokių – šimtai, nes veikiama pagal nugludintą schemą, nestokojant nei dolerių, nei eurų draugams apžvalgininkams.
Dar vienas aktyvus šio fronto karys, tiesiog iš meilės Rusijai nuolat tiražuojantis Černovo ir Diukovo postulatus – Lenkijos pilietis Maciej Wisniewski. Toks lyg ir žurnalistas, kuris dažnai šmėžuoja rusiškų kanalų ekranuose ir net yra siuntęs savo pasą į Kremliaus direktoratą, kad būtų „įforminta“ jo kelionė į Maskvą. Šis faktas užfiksuotas tyrėjams nutekintose bylose.
Tarp kitų aktyvių ir plačiai pagarsėjusių „Istorinės atminties“ talkininkų – manipuliacijų, interpretacijų ir tiesiog begėdiško melo virtuozai, kuriuos asmeniškai užverbavo, apmokė ir išmuštravo KGB pulkininkas Umerenkovas. „Nuopuolio istorija. Kodėl nepavyko Baltijos šalims“. Taip vadinasi vieno jo augintinių – Aleksandro Nosovo, veikalas.
Šis portalo RuBaltic apžvalgininkas palaiko glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo universitetu, kuriame dirba jį konsultuojantis profesorius, Rusijos asociacijos „Pabaltijo reikalų klausimais“ prezidentas Nikolajus Meževičius.
Tai – ne kažkoks mėgėjų apsišaukėlių klubas. Tai – nuolatinė atidžiai prižiūrima profesinė veikla. Generolo Černovo kariauna – gausi ir gerai maitinama. Įsakymai aiškūs, o visi atsakymai – paruošti iš naujo. Jie puikiai supranta, kad perkonstruodami praeitį kuria ateitį – pagal savo valdovo viziją ir planą. Pagalvokite apie tai, kai kas nors eilinį sykį pasiūlys palikti istoriją istorikams.
Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Valstybė privatizuota. Laimė, jie dar nenusavino Tėvynės
Danutė ŠEPETYTĖ
Sako, tiktai niekšai arba idiotai nepastebi to, kas vyksta šalyje – arba jiems nusispjaut, arba jie nesupranta įvykių prasmės. Visuomenininkas, aludaris Valdas VIŽINIS nepriskirtinas nė vienai iš šių kategorijų. Jis sako mielu noru nelįstų į politiką, džiaugtųsi Gataučių kaimo, kur turi sodybą, ramybe, retkarčiais priimdamas būrelį moksleivių, norinčių pabūti ten, kur gyventa partizanų Indriliūnų, virtų sau gerą biržietišką alų, susėstų su sodiečiais prie vieno stalo ir regėtų, kaip, anot jo pajuokavimo, nušvinta jų auros… Bet, sako, jeigu ne jis, tai kas? Tad ir kalbamės su V.Vižiniu ne apie auras, o apie kur kas žemiškesnius ir gal net slaptingesnius dalykus.
– Pastebit, kaip staiga ramu tapo mūsų Seime? Iš ten sklinda tiesiog nusikalstamos, beprotiškos idėjos legalizuoti narkotikus ar panaikinti prigimtines lytis, tačiau viešojoje erdvėje vos vienas kitas cyptelėjimas…
– Viskas paaiškinama: atėjo ta valdžia, kurios „reikėjo” ir kuri per tris dešimtis Nepriklausomybės metų taip ir nebuvo niekur dingusi, tik valstiečiams laimėjus rinkimus gal atrodė kiek prigesusi. Yra tokia sąvoka „giluminė valstybė” („deep state”); vieni ją laiko savotiška valstybės saugumo netikėtumų atvejais garantija, o aš laikau piliečių galimybės būti šeimininkais savo valstybėje praradimu. Mano nuomone, mūsų nematomos valstybės ištakų pirmiausia reikėtų ieškoti neįvykusioje liustracijoje.
Besidomint istoriniais šaltiniais, skaitant to meto liudijimus, susidarai vaizdą, kad Vytauto Landsbergio asmeninės valdžios tvirtinimas vyko ne be liustracijos išvengusių žmonių pagalbos. Galimas daiktas, tarp nuo Maskvos nusikirpusios lietuviškosios KGB dalies ir V.Landsbergio buvo kažkoks susitarimas, davęs galimybę naudotis KGB informacija, apėmusia beveik visą Lietuvą.
Tai lietė ne tik pirmuosius valstybės statymo žingsnius, kandidatūras į svarbiausius valstybės postus, bet visa tai gyva ir šiandien, – asmeninės V.Landsbergio įtakos, valdžios galios išlaikomos iki šiol. Neformalios galios centras – teismų sistema – pajungta vienai V.Landsbergio atstovaujamai partijai – konservatoriams ir pagal tai, kas vyksta dėl Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo, atrodo, kad teismų sistemos ketverius metus niekas nelies. Paimkime ketvirtąją valdžią – žiniasklaidą – ir pamatysime, kad čia vėlgi neviešoji galia yra kur kas stipresnė, nei visuomenės galimybė paveikti situaciją: LRT visiškai politizuota, ji visuomenei nebepriklausantis transliuotojas, informaciją kreipiantis tik konservatoriams pozityvia linkme.
– Stebuklingai atkartodami Vakarų tendencijas…
– Matome, kas vyksta Vakaruose, kur stojęs šeimos nuvertinimo metas, sąmoningo arba nesąmoningo pareigų šeimai, giminei, tėvams atsisakymo metas. Aš galvoju, šios tendencijos ne tik ardo mūsų tradicinę visuomenę, bet jau tiesiogiai kelia pavojų pačiai lietuvybei, nes su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis, iš giminės, šeimos į vaiko pasaulėvoką ateina kalba, tradicijos, vertinimai ir jokia mokykla be šito pagrindo dvasinio gylio augančiam žmogui nesuteiks. Juo labiau kad sąmoningo asmenybės ardymo pastangų mokyklose, sakysim, įvairia forma brukant seksualinį švietimą, nėra kam užkardyti, – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiuo atžvilgiu nerodo aiškios pozicijos.
Agresyvus vaikų seksualizavimas, šeimos nuvertinimas, plius kaip niekada mažas gimstamumas verstų manyti, kad Tautai iškilusi egzistencinė grėsmė, tačiau apie tai valdžios viršūnėse niekas nekalba. Seime aš nematau politinių jėgų, kurios suprastų situaciją ir galėtų veikti šia kryptimi.
– Pastebėjau, kad tie žmonės, kurie, kaip jūs, sausio įvykių dienomis budėjo Nepriklausomybės sargyboje, lengviau skiria tikra nuo netikro. Pasaulį gali pažinti tiktai lygindamas?
– Tiktai aklas gali nematyti, kaip laikui bėgant konservatoriai vis labiau ir labiau privatizuoja praeitį, – kalba visų Laisvės gynėjų vardu, nutyli didžiausius jų autoritetus ir aukština vieną lyderį. Tuose įvykiuose dalyvavusi mano karta (man dabar 57-eri) žino, kad viskas buvo ne taip. Mūsų negalima apgauti ir kol kas mūsų labai daug…
– Vienas šviesiausių Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų Romualdas Ozolas Sausio 13-osios metą prilygino tiesos akimirkai, kuri sujungė žmones, atmesdama visus socialinius ir kitokius skirtumus…
– Šiandien matome, kad vulgarizuojama pati atmintis, tai žeidžia Sausio 13-osios žmones. Ar jie petys petin stovėjo prie Seimo tam, kad konservatoriai po kurio laiko atimtų juos įkvėpusius Tautos simbolius? Bet, manau, jų neužmirštuolei jau ėmė tiksėti grįžtamasis laikas – šiemet viešojoje erdvėje žydrų neužmirštuolių buvo bent jau perpus mažiau, negu ankstesniais metais, kada konservatoriai bandė visa jėga šitą prekės ženklą išstumti į apyvartą. Yra žmonių, kurie apie tai nė nesusimąsto. Kaip sako filosofas Krescencijus Stoškus, atėjo pusinteligenčių, negilių žmonių, karta. Jie gyvena antraštėmis ir to jiems visiškai pakanka, kad padarytų tam tikras išvadas. Tokia visuomenės dalimi labai lengva manipuliuoti, ypač turint galingiausią propagandos įrankį – LRT televiziją. Taigi, pačios palankiausios sąlygos Lietuvoje tarpti vienai partijai, t.y. konsevatoriams.
– Tas, kuris nepastebi, kas vyksta jo šalyje, yra arba niekšas, arba idiotas. čia ne mano mintis, taip pasakė akademikas Dmitrijus Lichačiovas. Nenukenčiat dėl to, kad nesate nei vienas, nei kitas?
– Kad nėra dėl ko kentėt – verslo neturiu. Mielai neužsiimčiau ir politika, bet reikia. (Juokiasi.) Jeigu aš būsiu tik pasyvus stebėtojas, kaip galėsiu to prašyti, tikėtis iš kitų, kaip galėsiu išgyventi, sielvartauti dėl Tautos likimo nė pirštelio nepajudindamas. Į politiką nusprendžiau sukti prieš ketverius metus, dar prieš „valstiečių” valdžią, kada jau nebebuvo galima tylėti: buvo aišku, kad valdžia dirba ne žmonėms, o asmeninėms ir verslo naudoms. Tik į valdžią atėjus „valstiečiams” lyg ir ėmė kaltis mąstymas, kad reikia stengtis dėl žmonių, ne vien dėl savęs. Per tą laiką spėjau pamatyti, kas yra Vilniaus forumas (dabar Nacionalinis susivienijimas), suspėjau dalyvauti Arvydo Juozaičio prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Ten mes aptarėme daugybę dalykų, kurie tuomet vis dar buvo nauji: kad ir kaip skaudėtų širdį dėl emigrantų, buvome prieš dvigubą pilietybę, nes ji plaute išplautų Lietuvą, mes kalbėjome apie neteisinės valstybės priežastis, teismų sistemą, galų gale, manau, gal būsime padarę tam tikrą įtaką net prezidento Gitano Nausėdos lietuviškumui, kadangi jam teko konkuruoti su A.Juozaičiu. Šiuo atžvilgiu, mes tokio prezidento neturėjome.
– Turėjome, tik jis buvo nustumtas…
– Taip, turėjome. Prezidento Rolando Pakso apkalta ir buvo tos giluminės V.Landsbergio kurptos valstybės veikimo pasekmė. Žmonės jį pasirinko, bet grupelė žmonių staiga nusprendė, kad jis negali būti prezidentu ir paleido jiems tarnaujančius galios mechanizmus: saugumą, Seimą, žiniasklaidą, Konstitucinį Teismą… Juokiausi, kai pats prezidentas Valdas Adamkus prisipažino buvęs šantažuojamas rašteliais „neįvardintų asmenų”, ketindamas tas pavardes paskelbti po 50 metų ar dar vėliau…
– Tiesa, kadaise garsėjote kaip humoristas, dalyvavote įvairiose juokų programose, tačiau juk šiandien progų juoktis – kiekviename žingsnyje nors semte semk. Pavyzdžiui, argi ne juokinga, kad pritaikomos sankcijos Druskininkuose veikiančiai „Belorus” sanatorijai, kurioje dirba mūsų žmonės?
– Juokinga ir graudu, nes baudžiamas ne Aliaksandras Lukašenka, bet savi.
– Argi ne juokinga, kai žmogus staiga užsimano, kad Seimo balsais atgaline data jam būtų pripažintas prezidento statusas?
– Juokiausi skaitydamas apie V.Adamkaus atvejį, kad jis buvo bombarduojamas rašteliais. Kas galėjo būti tas žmogus, sugebėjęs rašteliais pasiekti pirmąjį valstybės asmenį? Tai buvo tuo metu, kai per galios centrus pašalinus iki tol didžiausią populiarumą turėjusį prezidentą R.Paksą, V.Landsbergis buvo įgijęs ko gero aukščiausią neformalią galią valstybėje vykstantiems procesams. Deja, ja pasinaudojo skausmingiausiu visuomenei ir valstybei būdu. V.Adamkui būta dėl ko būgštauti.
– Turit už ką dėkoti garsiojo humoristo praeičiai?
– Iš tikrųjų tas žinomumas žmogų labai išblaško, išdaužo į visas puses. Šou pasaulio žmonėms, priverstiems gyventi, vadinkim, horizontalėje, kai jie muistosi tarp daugybės ryšių ir pažinčių, pačiam vietos lyg ir nebelieka, – vertikalė, žmogaus gylis praktiškai neįmanomas. Ne veltui mes juos ir matome visiškai plokščius. Man atrodo, kad aš iš to rato, kurį laikiau prakeiksmu, sėkmingai ištrūkau. Šiandien mano džiaugimosi, kad gyvenu, forma yra sodyba Biržų rajone. Aš ten pajuntu kaimo, bendruomenės dvasią, draugauju su kaimiečiais, darau alų, sėdžiu su jais prie stalo…
– Įdomu, ką jie kalba apie įvykius Lietuvoje?
– Jie nebetiki oficialiais informacijos šaltiniais, nes mato, kad tikrovėje yra kitaip, nei bandoma jiems įteigti, o ieškodami tiesos alternatyviuose šaltiniuose dažnai tampa ekstremalių melagių aukomis ir net ima jų klausyti. Tad ir kaime matau tokį važiavimą į kraštutinumus. Kitas dalykas, kaime žmonės yra kaip inkarai. Jų nepajudinsi, jie ten gyveno ir gyvens. Gali Seimas priimti kokius tik nori įstatymus ar dėl LGBT, ar dėl kitų, jiems svetimų, dalykų, kaimas jų nepriims. Kaip Prancūzijos revoliucijos laikais valstiečiai sustojo, pasakė „ne”, ir niekas negalėjo jų paveikti, nebent tiktai sušaudyti, nubausti, giljotinuoti. Mūsų kaimas toks.
– Kada mūsų kaimas pasakys „gana”?
– Mūsų kaimas yra visiškai nusivylęs ir visiškai neaktyvus politiškai. Ateis rinkimai, pabalsuos, bet su didelėmis išimtimis, nes nemato politikos kaip instrumento jų interesams ginti. Žemės žmonės nepriklausomoje Lietuvoje buvo nekart traumuoti. Pirmoji trauma buvo kolūkių panaikinimas. Prieš 30 metų kolūkiuose gyventa geriau, negu mieste, o juos išardžius tūkstančiai žmonių, likę be pragyvenimo šaltinio, galima sakyti, buvo išvaryti iš kaimo.
Nors po šitos reformos prabėgo ne vieneri metai, bet ir šiandien žemės žmonės neprikalbinami kooperuotis, jie su didžiuliu nepasitikėjimu žiūri į kooperatyvus, nes kolektyvinė atmintis, kad bet kurią akimirką jie gali būti paleisti, tebėra pulsuojanti. Antroji didelė trauma buvo pinigų reforma, kai rubliai buvo verčiami į litus. Informuoti apsukrūs žmonės miestuose ir prie valdžios sugebėjo išsaugoti santaupas pelningais sandoriais, investicijomis ar nekilnojamuoju turtu, o kaimo žmonės, taupę juodai dienai, senatvei ar vaikams, buvo apšvarinti kaip reikiant. Jie netikėjo, kad laisvoje Lietuvoje šitaip bus pasielgta jų atžvilgiu.
Viešas moterų kreipimasis Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui
Viešas MOTERŲ kreipimasis
Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą
Mes, šį kreipimąsi pasirašiusios moterys, atsiribojame nuo siūlymo Lietuvoje ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija).
Stambulo konvencija remiasi klasių kovos ideologija, kuri yra lengvai atpažįstama sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje. Šioje konvencijoje Smurto problema yra vertinama per galios santykių išraišką tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų): „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“.
Nesutinkame su tokiu ideologizuotu istorinės praeities vertinimu, supriešinančiu vyrus ir moteris bei akcentuojančiu nevisavertę moterų pažangą. Esame dėkingos tūkstančiams Lietuvos vyrų, kurie kartu su moterimis dalinosi rūpesčiais, palaikė vieni kitus sudėtingose istorinėse situacijose, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir kūrė bendrąjį visuomenės gėrį. Vyrų ir moterų pasiaukojimo ir bendro darbo dėka Lietuva tapo šalimi, kurioje gera gyventi.
Esame įsitikinusios, kad kovai su smurtu nepadės vyrų kaltinimas dominavimu ir kartojimas, kad moterys visada buvo ir yra smurto, diskriminacijos ir nelygybės aukos. Tai supriešina skirtingų lyčių atstovus ir stiprina stereotipą, kad moterys yra silpnos ir priklausomos nuo vyrų.
Iš tiesų Lietuvoje dauguma vyrų nesmurtauja prieš moteris, bet gerbia jų orumą ir teises. Taip pat nepaneigiamas faktas, kad kai kurios moterys smurtauja prieš vyrus – tai dažniausiai yra latentinis, sunkiai įrodomas psichologinis smurtas, kurio nesimato statistiniuose duomenyse. Todėl apibendrinantys Stambulo konvencijos teiginiai apie išimtinį vyrų smurtą moterų atžvilgiu yra neteisingi.
Stambulo konvencija teigia, jog vyras smurtauja prieš moterį dėl jos lyties, t. y. dėl to, kad ji yra moteris. Tokia prielaida nėra pagrįsta jokiais moksliniais tyrimais. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai (alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan.) lieka antrame plane. Tai lemia, kad smurto prevencijai ir kovai su juo Stambulo konvencija siūlo ydingas priemonės.
Stambulo konvencijos 12 str. nustato pareigą valstybėms imtis būtinų priemonių, „kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Tačiau žemesnę moterų padėtį įtvirtinantys prietarai, kurie turi būti naikinami, negali būti painiojami su kultūrinėmis tradicijomis ir moralės normomis, kylančiomis iš vyrų ir moterų prigimtinio skirtingumo. Pastarosios normos yra visuomenės būdas puoselėti tai, kas yra geriausio vyrų ir moterų prigimtyje. Lietuvos visuomenė vyrus ir moteris laiko lygiaverčiais, bet kartu pripažįsta prigimtinius lyčių skirtumus, kurie duoda pagrindą šeimos sukūrimui, praturtina kultūrą ir visuomenę. Tai nėra problema, kuri turi būti sprendžiama. Tuo labiau, kad nėra jokių įrodymų, jog “stereotipinių moterų ir vyrų vaidmenų” naikinimas gali padėti kovoje su smurtu prieš moteris.
Iš Konvencijos siūlomų priemonių ypatingą susirūpinimą kelia 14 str. numatyta pareiga medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis” įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas. Ši prievolė prieštarauja LR Konstitucijos 26 str. įtvirtintai prigimtinei tėvų teisei „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Konvencija vartoja Lietuvos teisėje neegzistuojančią „socialinės lyties” (gender) sąvoką, o Konvencijos 4 str. 3 d. numato draudimą diskriminuoti „dėl socialinės lyties tapatybės“. Tai reiškia, kad diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ tiek privačioje, tiek viešoje sferose, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Taip didelei daliai Lietuvos piliečių būtų atimta teisė vadovautis prigimtine (biologine) lyties samprata, o su tuo nesutinkantys būtų persekiojami „už diskriminaciją“.
Stambulo konvencijos siūlomas priemones galima apibendrinti kaip viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politines galias, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros ir laisvalaikio priemones tam, kad būtų perauklėjama Lietuvos visuomenė ir keičiamas mūsų elgesys. Iš Konvencijos teksto matyti, kad ją ratifikavus, vienus mąstymo stereotipus privalomai keistų kiti, o laisvė vadovautis „savo galva“ būtų ribojama, siekiant paversti Lietuvos gyventojus vienodais „pažangiais žmonėmis“.
Mes nesutinkame su Stambulo konvencijos ideologija, kuri supriešina vyrus ir moteris. Veiksminga smurto prevencija turėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą, sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atstatymą. Tuo tikslu teisės aktai visus žmones turi traktuoti lygiavertiškai, ginti kiekvieno prigimtinį orumą ir lygias teises. Lietuvos teisinė Sistema remiasi visų asmenų lygybės principu. Mūsų šalies įstatymai moterims nustato tokias pat teises kaip ir vyrams, draudžia diskriminaciją bei numato kovai su smurtu prieš abiejų lyčių asmenis reikalingas nuostatas.
Lietuvos gyventojams nėra būdingas požiūris, kad moterų padėtis visuomenėje yra žemesnė nei vyrų. Mes turime lygias galimybes rinktis mums patinkančias profesijas, pagal savo įdėtas pastangas ir kompetencijas užimti vadovaujančias pareigas. Džiaugiamės, kad dėl ilgų vaiko priežiūros atostogų didelę dalį savo laiko galime skirti šeimai bei vaikams. Tai yra mūsų laisvas ir sąmoningas pasirinkimas, kuris, be abejo, lemia tai, kad toli gražu ne visos skiriame tiek pat laiko ir jėgų konkurencijai dėl karjeros kaip vyrai. Tačiau mums akivaizdu, kad aukštos pareigos ar didelis atlyginimas nėra geriau, svarbiau ar kilniau nei motinystė. Todėl nesutinkame su siekiu perauklėti mus ir mūsų vaikus, įsakmiai nurodant, kokius „vaidmenis be stereotipų“ turėtume rinktis savo gyvenimuose.
Atsižvelgiant į tai, kas iš dėstyta,
Lietuvos Respublikos Prezidento prašome atšaukti dekretą, kuriuo Stambulo konvencija buvo pateikta Seimui ratifikuoti;
Lietuvos Respublikos Seimo prašome neratifikuoti Stambulo konvencijos;
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro prašome atšaukti Stambulo konvencijos pasirašymą.
2020 m. kovo 8 d. (paleista pirmą kartą)
2021 m. vasario 4 d. (pakartotinai)
