Raimondas Navickas. Tokio spjūvio į veidą Lietuvos visuomenė seniai nebuvo patyrusi
Vilniaus sienų peckelių byla: policija sučiupo su visais įkalčiais, prokurorai apkaltino, spauda nutylėjo vardus, o teisėjas išteisino! Sostinės pavertimas į bomžyną nėra nusikaltimas – tai tik 170 eurų baudos vertas reikalas.
Tokio spjūvio į veidą Lietuvos visuomenė seniai nebuvo patyrusi. Mūsų teisingumo pramonė seniai garsėja lėtomis apsukomis ir gan savotiškais sprendimais kai kurių subjektų atžvilgiu, bet šiuo atveju ribos jau peržengtos!
Tas teisėjas Mindaugas Ražanskas gal aklas? Nemato – į ką baigia paversti mūsų sostinę, jos centrą ir senamiestį tie suįžūlėję takšikiai su dažų balionėliais?
Kaimynystėje pilna naujų ar šviežiai suremontuotų namų – ir visi jie nedelsiant suniokojami peckelių.
Dabar jau aišku – kodėl. Nes ši veikla Lietuvoje de facto nebaudžiama, t.y. dekriminalizuota. Siautėk naktimis kiek nori – jei sučiups, atsipirksi šimto eurų baudele.
Man keisčiausias yra paprastas dalykas: tuos peckelius policija su visais įkalčiais sučiupo 2018 m. sausi, t.y. lygiai prieš tris metus. Tris metus vyko teisminiai procesai. Kurie baigėsi skandalingai …niekuo! Ir mūsų spauda kažkodėl nemato reikalo paskelbti tų pagautų už rankos ir viešame teisme teisiamų peckelių vardų?
OK, gal jų nereikia sodinti į kalėjimą – bet kaimynai ir sostinės gyventojai turi teisę žinoti – kas tokie užsiima tomis šlykštynėmis ir gauna už tai šimto eurų baudeles?
Pilietinės visuomenės mechanizmai suveiktu. Kaimynai, pamatę, kad vienas iš tų peckelių paryčiui išžygiuoja į miestą su pilna kuprine, turėtu galimybę iškart perspėti policiją, kad takšikys galimai išėjo dirbti savo juodo darbo – niokoti privačią nuosavybę ir bjauroti pastatų sienas. Tegul pavažinėja patrulis po rajoną.
Kodėl nėra vardų? Juk jeigu ne žurnalistas Vytenis Miškinis tai mes net apie tą teismą nieko nebūtume sužinoję.
Vienžo, skandalingas teisėjo sprendimas ne tik nubraukia visas policijos pastangas išgaudyti niekšelius peckelius, bet ir sudaro jų sekėjams pagundą plėtoti sostinės sienų bjaurojimo ir tęsti senojo Vilniaus pavertimo į nuniokotą bomžyną veiklą.
Tai kas ten per peckeliai tokie, kad ir spauda ir teismų pramonės proletarai jų pusėje? Reikės pasidomėti.
Liudas Dapkus. Istorijos makaronai lietuvių ausims
Palikime istoriją istorikams – tokią mintį mums nuolatos ištransliuoja tai viena, tai kita iš pažiūros lyg ir nekvaila galva. Žinoma, o kaip kitaip?
Tuo pačiu ir kultūrą palikime kultūrininkams, o sportą – sportininkams. Tegu visi daro tai, ką geriausiai išmano, ar ne?
Deja, čia yra papildomų sąlygų. Ir jos labai nepalankios naivuoliams. Panašu, kad gerieji istorikai, kultūrininkai, sportininkai bei kai kurių kitų sričių specialistai iki šiol nepastebėjo, kad Lietuva tris dešimtis metų gyvuoja Mordoro kaimynystėje. Tai – tokia vieta, kur istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui.
Ši, atrodytų, seniai akivaizdi tiesa šiemet mums bus dar sykį skaudžiai priminta. Juk šiemet yra puiki proga juodinti ir kiršinti. Tai – 1941-ųjų birželio sukilimas ir kai kurie jo dalyviai. Todėl kai skaitysite pranešimus apie audringas istorikų kovas, regėsite lipdomas etiketes ir stebėsitės ugningais pareiškimais, prisiminkite ši pavadinimą: „Istorinė atmintis“. Kvadratinėmis raidėmis – „Историческая память“.
Tai – Vladimiro Putino parėdymu kadaise įkurtas fondas, kuriame labai konkrečiai apibrėžti uždaviniai Baltijos šalių atžvilgiu. Štai esminiai to dokumento punktai. Primenu, jei kas bus pamiršęs. Sistemingai oponuoti istorinėms propagandinėms „sovietų genocido“ ir „sovietų okupacijos“ koncepcijoms; Demaskuoti istorijos falsifikavimo iniciatyvas, būdingas vietos istorikams ir politikams; Rusijos ir Europos istorikų akyse diskredituoti oficialias vietines istorines-politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus, „okupacijos muziejus“); Formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų; Palaikyti su oficialiu istoriniu-politiniu naratyvu nesutinkančius vietos istorikus.
Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.
Tarptautinio tyrimų centro „Dossier“ duomenimis, šią veiklą prižiūri specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas Vladimiras Černovas.
Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.
Tarp aktyviausių jo veikėjų – žinomas propagandistas pagal pašaukimą Aleksandras Diukovas, prisistatantis istoriku ir archyvų specialistu. Svajonių komandoje – dar mažiausiai devyni etatiniai tyrėjai-kūrėjai, gavę šventą teisę naršyti po KGB archyvus, į kuriuos kiti Rusijos istorikai neturi teisės kišti nosies.
Baltijos šalių reikalus iki praėjusių metų pavasario kuravo veteranas – KGB pulkininkas Jevgenijus Umerenkovas, beje, ne sykį lankęsis Lietuvoje ir dalyvavęs įvairiuose „istoriniuose“ forumuose, kol pagaliau atsikvošėjus buvo uždrausta atvykti į mūsų šalį.
Pasitraukus J. Umerenkovui tęsti nukaršusio karininko darbų paskirtas jo globotinis – kitas saugumietis Vadimas Smirnovas. Fondo tikslai ir darbo metodai liko nepasikeitę. Kam laužyti tai, kas puikiai veikia? Per 12 fondo veiklos metų buvo nušlifuotos poveikio priemonės ir sukurtas patikimas vietinių bendradarbių tinklas.
Tuo neapsiribota: veikla Baltijos šalyse įtraukta į gerokai platesnį lauką Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje skleisti žinias apie „fašistinę“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos praeitį bei „mėginimus perrašinėti“ istoriją skleidžia „L’Humanité“ – vietos komunistų platforma. Pietų Europos ir Balkanų šalyse yra panašių kanalų, kuriais labai efektyviai žarstoma tokia pati informacija.
Kartais ji atsiduria ir kitose informavimo priemonėse. Programos tikslų įgyvendinimą prižiūri patyręs saugumietis Vladimiras Semindėjus, spėjęs padirbėti Rusijos ambasadoje Rygoje, bet apsišvietęs ir gėdingai išprašytas iš šalies.
Už ryšius su „draugais Vakaruose“ atsakinga Olesia Orlionok, o štai FSB akademijos auklėtinis Dmitrijus Jermolajevas kuruoja projektus su Baltijos šalių žurnalistais, Krymo estų bendruomene. Jis – labai užimtas specialistas, nes dar stebi Lietuvos, Latvijos ir Estijos viešąją erdvę bei „organizuoja publikacijas“ aktualiomis Rusijai istorinėmis temomis.
Belieka tikėtis, kad mūsų specialiosios tarnybos apie šiuos „organizavimus“ žino ir atitinkamai reaguoja. Žinoma, žmogui geriausiai matyti tai, kas vyksta savame kieme, ir tai ne visada – ypač, kai tinkamu momentu kas nors numeta informacinę bombikę, kuri atitraukia ir visuomenės, ir žiniasklaidos dėmesį.
Tačiau žala Lietuvai daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu. Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.
Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.
Šiais svarbiais reikalais rūpinasi net keliolika įvairaus plauko nevyriausybinių organizacijų: nuo Rytų Europos istorijos tyrimų asociacijos (L’association a pour objet l’étude de l’histoire de l’Europe de l’Est) Paryžiuje iki rusiškų mokyklų gynimo komiteto Kijeve.
Šiame istorijos makaronų klube aktyviai dalyvauja daugiau nei šimtas įvairių partijų veikėjų, žurnalistų, istorikų įvairiose šalyse. Dalies jų projektai yra finansuojami iš Kremliaus direktorato specialių fondų. „Dossier“ centro tyrėjai yra paskelbę ne vieną iškalbingą tokio glaudaus bendradarbiavimo epizodą.
Vienas įdomesnių – amerikiečių politologo Arielio Coheno (anksčiau žinomo Valerijaus Kogano pavarde) vizitas į Kaliningradą 2017 metais. Iš nutekintų susirašinėjimų aiškėja, kad prelegentas buvo kviečiamas į vieno propagandinio klubo rengiamą diskusiją I.Kanto universitete tema „NATO ir Rusija: ties raudonu brūkšniu. Pagrindinė jos tema – „Trečias pasaulinis karas gali prasidėti nuo konflikto Baltijos šalyse“.
Kad politologui būtų smagiau atvykti, jam pasiūlyta finansinė paskata. Konkrečiau – 2500 dolerių, taip pat apmokant geriausią viešbutį Kaliningrade. Suformuluota ir konkreti užduotis – kuo plačiau paskleisti informaciją apie renginyje skambėjusias mintis už Atlanto, pateikiant tai „Rusijos ir Donaldo Trumpo administracijos santykių šviesoje“.
Ir tai – tik vienas tipinis atvejis, o tokių – šimtai, nes veikiama pagal nugludintą schemą, nestokojant nei dolerių, nei eurų draugams apžvalgininkams.
Dar vienas aktyvus šio fronto karys, tiesiog iš meilės Rusijai nuolat tiražuojantis Černovo ir Diukovo postulatus – Lenkijos pilietis Maciej Wisniewski. Toks lyg ir žurnalistas, kuris dažnai šmėžuoja rusiškų kanalų ekranuose ir net yra siuntęs savo pasą į Kremliaus direktoratą, kad būtų „įforminta“ jo kelionė į Maskvą. Šis faktas užfiksuotas tyrėjams nutekintose bylose.
Tarp kitų aktyvių ir plačiai pagarsėjusių „Istorinės atminties“ talkininkų – manipuliacijų, interpretacijų ir tiesiog begėdiško melo virtuozai, kuriuos asmeniškai užverbavo, apmokė ir išmuštravo KGB pulkininkas Umerenkovas. „Nuopuolio istorija. Kodėl nepavyko Baltijos šalims“. Taip vadinasi vieno jo augintinių – Aleksandro Nosovo, veikalas.
Šis portalo RuBaltic apžvalgininkas palaiko glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo universitetu, kuriame dirba jį konsultuojantis profesorius, Rusijos asociacijos „Pabaltijo reikalų klausimais“ prezidentas Nikolajus Meževičius.
Tai – ne kažkoks mėgėjų apsišaukėlių klubas. Tai – nuolatinė atidžiai prižiūrima profesinė veikla. Generolo Černovo kariauna – gausi ir gerai maitinama. Įsakymai aiškūs, o visi atsakymai – paruošti iš naujo. Jie puikiai supranta, kad perkonstruodami praeitį kuria ateitį – pagal savo valdovo viziją ir planą. Pagalvokite apie tai, kai kas nors eilinį sykį pasiūlys palikti istoriją istorikams.
Viešas moterų kreipimasis Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui
Viešas MOTERŲ kreipimasis
Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą
Mes, šį kreipimąsi pasirašiusios moterys, atsiribojame nuo siūlymo Lietuvoje ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija).
Stambulo konvencija remiasi klasių kovos ideologija, kuri yra lengvai atpažįstama sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje. Šioje konvencijoje Smurto problema yra vertinama per galios santykių išraišką tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų): „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“.
Nesutinkame su tokiu ideologizuotu istorinės praeities vertinimu, supriešinančiu vyrus ir moteris bei akcentuojančiu nevisavertę moterų pažangą. Esame dėkingos tūkstančiams Lietuvos vyrų, kurie kartu su moterimis dalinosi rūpesčiais, palaikė vieni kitus sudėtingose istorinėse situacijose, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir kūrė bendrąjį visuomenės gėrį. Vyrų ir moterų pasiaukojimo ir bendro darbo dėka Lietuva tapo šalimi, kurioje gera gyventi.
Esame įsitikinusios, kad kovai su smurtu nepadės vyrų kaltinimas dominavimu ir kartojimas, kad moterys visada buvo ir yra smurto, diskriminacijos ir nelygybės aukos. Tai supriešina skirtingų lyčių atstovus ir stiprina stereotipą, kad moterys yra silpnos ir priklausomos nuo vyrų.
Iš tiesų Lietuvoje dauguma vyrų nesmurtauja prieš moteris, bet gerbia jų orumą ir teises. Taip pat nepaneigiamas faktas, kad kai kurios moterys smurtauja prieš vyrus – tai dažniausiai yra latentinis, sunkiai įrodomas psichologinis smurtas, kurio nesimato statistiniuose duomenyse. Todėl apibendrinantys Stambulo konvencijos teiginiai apie išimtinį vyrų smurtą moterų atžvilgiu yra neteisingi.
Stambulo konvencija teigia, jog vyras smurtauja prieš moterį dėl jos lyties, t. y. dėl to, kad ji yra moteris. Tokia prielaida nėra pagrįsta jokiais moksliniais tyrimais. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai (alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan.) lieka antrame plane. Tai lemia, kad smurto prevencijai ir kovai su juo Stambulo konvencija siūlo ydingas priemonės.
Stambulo konvencijos 12 str. nustato pareigą valstybėms imtis būtinų priemonių, „kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Tačiau žemesnę moterų padėtį įtvirtinantys prietarai, kurie turi būti naikinami, negali būti painiojami su kultūrinėmis tradicijomis ir moralės normomis, kylančiomis iš vyrų ir moterų prigimtinio skirtingumo. Pastarosios normos yra visuomenės būdas puoselėti tai, kas yra geriausio vyrų ir moterų prigimtyje. Lietuvos visuomenė vyrus ir moteris laiko lygiaverčiais, bet kartu pripažįsta prigimtinius lyčių skirtumus, kurie duoda pagrindą šeimos sukūrimui, praturtina kultūrą ir visuomenę. Tai nėra problema, kuri turi būti sprendžiama. Tuo labiau, kad nėra jokių įrodymų, jog “stereotipinių moterų ir vyrų vaidmenų” naikinimas gali padėti kovoje su smurtu prieš moteris.
Iš Konvencijos siūlomų priemonių ypatingą susirūpinimą kelia 14 str. numatyta pareiga medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis” įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas. Ši prievolė prieštarauja LR Konstitucijos 26 str. įtvirtintai prigimtinei tėvų teisei „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Konvencija vartoja Lietuvos teisėje neegzistuojančią „socialinės lyties” (gender) sąvoką, o Konvencijos 4 str. 3 d. numato draudimą diskriminuoti „dėl socialinės lyties tapatybės“. Tai reiškia, kad diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ tiek privačioje, tiek viešoje sferose, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Taip didelei daliai Lietuvos piliečių būtų atimta teisė vadovautis prigimtine (biologine) lyties samprata, o su tuo nesutinkantys būtų persekiojami „už diskriminaciją“.
Stambulo konvencijos siūlomas priemones galima apibendrinti kaip viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politines galias, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros ir laisvalaikio priemones tam, kad būtų perauklėjama Lietuvos visuomenė ir keičiamas mūsų elgesys. Iš Konvencijos teksto matyti, kad ją ratifikavus, vienus mąstymo stereotipus privalomai keistų kiti, o laisvė vadovautis „savo galva“ būtų ribojama, siekiant paversti Lietuvos gyventojus vienodais „pažangiais žmonėmis“.
Mes nesutinkame su Stambulo konvencijos ideologija, kuri supriešina vyrus ir moteris. Veiksminga smurto prevencija turėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą, sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atstatymą. Tuo tikslu teisės aktai visus žmones turi traktuoti lygiavertiškai, ginti kiekvieno prigimtinį orumą ir lygias teises. Lietuvos teisinė Sistema remiasi visų asmenų lygybės principu. Mūsų šalies įstatymai moterims nustato tokias pat teises kaip ir vyrams, draudžia diskriminaciją bei numato kovai su smurtu prieš abiejų lyčių asmenis reikalingas nuostatas.
Lietuvos gyventojams nėra būdingas požiūris, kad moterų padėtis visuomenėje yra žemesnė nei vyrų. Mes turime lygias galimybes rinktis mums patinkančias profesijas, pagal savo įdėtas pastangas ir kompetencijas užimti vadovaujančias pareigas. Džiaugiamės, kad dėl ilgų vaiko priežiūros atostogų didelę dalį savo laiko galime skirti šeimai bei vaikams. Tai yra mūsų laisvas ir sąmoningas pasirinkimas, kuris, be abejo, lemia tai, kad toli gražu ne visos skiriame tiek pat laiko ir jėgų konkurencijai dėl karjeros kaip vyrai. Tačiau mums akivaizdu, kad aukštos pareigos ar didelis atlyginimas nėra geriau, svarbiau ar kilniau nei motinystė. Todėl nesutinkame su siekiu perauklėti mus ir mūsų vaikus, įsakmiai nurodant, kokius „vaidmenis be stereotipų“ turėtume rinktis savo gyvenimuose.
Atsižvelgiant į tai, kas iš dėstyta,
Lietuvos Respublikos Prezidento prašome atšaukti dekretą, kuriuo Stambulo konvencija buvo pateikta Seimui ratifikuoti;
Lietuvos Respublikos Seimo prašome neratifikuoti Stambulo konvencijos;
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro prašome atšaukti Stambulo konvencijos pasirašymą.
2020 m. kovo 8 d. (paleista pirmą kartą)
2021 m. vasario 4 d. (pakartotinai)
Ruslanas Baranauskas. Romantiškosios istorijos mokyklos pabaiga?
Lietuvos humanitarų bendruomenė, visi mylintys praeitį, jos paveldą prisimena šviesios atminties dėstytoją, docentą, Sąjūdžio epochos idėjinį lyderį- Romą Batūrą.
Šiandieną apie jį deja kalbama tik būtąja nuosaka, amžinybės kelionė žemėje jau pasibaigė.
Mane kaip šios vienos seniausių pasaulyje profesijų atstovą apniko elegija, sentimentai, o kartu sofistinis pamąstymas- kas dar išliko, kas toliau žengs jo pramintu keliu?
Aš su didele pagarba atsimenu šio neeilinio fanato paskaitas, seminarus, skrupulingai konspektuojamus užrašus, turiningas ekskursijas po muziejus, senamiesčius, piliakalnius, laisvės kovų vietas.
Puikus kovų su Ordinu, Aukso Orda profesionalas, paminklų, atminimo šventų reliktų saugotojas.
Nemanau, kad jis iš aukštai stebėdamas kas vyksta Lietuvoje yra laimingu, kai kolegos humanitarai tapo anot prof. Dariaus Kuolio savo kiauto šeimininkais ir nenori pasirodyti viešumoje.
Visokie marginalai, liberalių doktrinų tiražuotojai ketina po plytą išnešti iš LGGRCT, didelį spaudimą patiria Rakutis, Valiušaitis. Ir ką, į jų vietą atsistos ponas Raskevičius su lyčių lygybės programa?
Juk niekas bendrojo lavinimo įstaigose nei žodeliu neužsimina apie Greimą, Šalkauskį, Lukšienę, rašinėlių temos ne apie pasiaukojimą tėvynei, aisčius- bet ką valgiau ir veikiau vasarą?
Ką tokie paistalai skatina, analitinį mąstymą, kūrybiškumą, Daukanto, Narbuto veikalų populiarinimą?
Graudu, kad netgi mokesčių mokėtojų transliuotoju besiskelbianti LRT nesugeba suruošti atminimo popietės pagerbti šį istorijos vertybių vėliavnešį.
Taip yra daug žavaus jaunimo, kurie tikrai atiduos duoklę mokslui ne vien iš materialinės gerovės sumetimų. Tačiau netekus Tylos, Gudavičiaus, Batūros ar bus kas pirštu bakstels į apleistus dvarus, nykstančius architektūros paminklus, chaosą paveldo administravime, kai keturračiai raižo po alkavietes ir visi laimingi, patenkinti.
Tačiau dėstytojo žodžiai, kad ir vienas lauke esi karys, paskutinis prūsas, jotvingis turi suteikti tvirtumo istorijos tyrimų baruose. Nei 1 istorijos klausime negalima padėti išbaigtinio taško.
Dar gyvi praeities liudininkai, šaltiniai, Metrikos duomenys. Tik konsoliduokimės vieningiems darbams be politikų ir verslininkų malonės.
Nebuvo milijonieriumi Daukantas, Ivinskis – juo netapo ir mano buvęs dėstytojas Romas Batūra.
Autorius humanitaras, Lietuvos Mokslininkų sąjungos narys