Jurga Lago. Darykit, kas įmanoma lietuviškoms jėgoms, kad 2021 metais tai neįvyktų
Markui yra 25 metai (gražus ir talentingas būsimas medikas) – apie jį rašiau kažkada – jis niekur negalėjo išvykti iš savo miestelio, nes… slaugė močiutę – donją Emą. Tai va. Kas rytą ją lyg plunksną nunešdavo į jos įkurtą centrinę miesto vaistinę namo I aukšte, kur ji “dirbo” savo fotelyje. Elegantiška. Išmintingiausia. Rudenį ją paėmė į savo glėbį kitas jaunuolis – šv. Gabrielius, matyt. Donjai Emai buvo 86 metai. Aš ją irgi labai mylėjau (rašiau).
Šiandien Marką tąso teismai. Balandį jam sueis 26 metai ir jis nebegali mokytis – penktas medicinos kursas. Būsimas jaunas gydytojas draskomas sistemos dėl … nepolitkorektiškų kalbų. Taip valstybė susirenka kalnus baudų, sulaužo masę likimų, o valdininkų sluoksnis auga, pučiasi ir įsisavina tokias sumas “kovai už žmogaus teises”, kad mes iki tiek skaičiuoti nemokam. Taip priešinami žmonės, tarpsta skundimas, tylėjimas, baimė, kyšiai, prievarta, absurdas teismuose ir NVO augimas.
Ir šiandien Ispanijoje nerasit nė vienos šeimos, kuri nepažinotų nuo politkorektiškumo diktatūros nukentėjusio žmogaus. Ar pati nebūtų nukentėjusi. Aš pažįstu Marką ir visą jo šeimą – tėvus, senelius, seserį jau 20 metų. Ir pažįstu savo sūnėną, kurį irgi nudegino naujoji „šviesa”. Vos 16 metų berniuką (irgi rašiau).
Postinu tikrai raginantį veikti laišką – darykit, kas įmanoma lietuviškoms jėgoms – kad Vilniuje 2021 metais neįvyktų šis reikalas – kad mūsų nežinia kam dirbantys politikai nepatvirtintų Stambulo konvencijos.
Moterų teisės jame yra tik priedanga – po jomis gudriai pakištas parslenka genderizmas. Dalykai, kurių jūsų akys nematė, protai neapžioja ir rankos nebeapgins.
Jeigu šis dokumentas bus patvirtintas – ramybė baigsis, nes bus tyliai atimta tai, ką atima iš visų durnių – laisvę.
Žmonės, kurie mūsų neatstovauja, sumontuos ateitį mūsų vaikams (Laisvės partiją išrinko berods tik 7% visuomenės ir apsimetantys konservais TS-LKD nesipriešins). Ispanijoje privačios mokyklos su apsauga ir advokatų kariuomene kainuoja nuo 1000Eur – ten saugomi išmintingo elito vaikai – žmonės susimoka už durnumą, kuomet leido šiam ideologiniam šliužui pralįsti į savo gyvenimus. Kiti gelbėjasi, kaip kas gali.
Stambulo konvencija yra nesąmonė. Ypač nukreipta prieš jaunus, laisvus, gražius žmones. Ji atvelka tikras problemas, realias bausmes, masę savižudybių, melo, prievartos ir dar didesnį supriešinimą. Po laisvės ir žmogaus teisių pavadinimais šiandien slepiasi nelaisvė.
Galiu tik perspėti. Apsidairykit ir junkitės, veikit. Matuko reformai juk sudėjom stabdžius?! Bet Maldeikienes ir visą “progresą” renkate jūs, ne aš – dabar jūsų eilė saugotis.
Taip, Stambulo konvenciją skaičiau. Taip, skaityti reikia atidžiai. 3str. C – tik viena iš keistenybių, prieštaraujančių LR konstitucijai. Dar – “Konvencija priverstų vadovautis nuostatomis, jog vyras smurtauja prieš moterį „dėl to, kad ji yra moteris“, t. y. dėl jos lyties – teiginys, kurio metodologiškai neįmanoma įrodyti jokiais moksliniais tyrimais. Jis kelia grėsmę, kad smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir kovai su juo bus naudojamos ne moksliniais įrodymais, bet nepagrįstomis teorinėmis prielaidomis paremtos priemonės.” – cituoju ne ką kitą, o Abramikienę.
Norintiems apie pavojingą režimą sužinoti daugiau – va ČIA.
Bent jau pasirašykit docsą Prezidentui – a ČIA
Agresyvius maldeikienių ir co komentarus pratrinsiu. Visi kiti – Rašykit protingai, kad neužblokuotų mano profilio. Nes laisvė…
Lidžita Kolosauskaitė. Kūnas – Jūsų, pelnas – farmacijos
„Teisė į savo kūną yra tol, kol tai – tavo kūnas,“ – pareiškė viena valstybinės įstaigos klerkė.
Ir išties – mūsų kūnai seniau de facto, o dabar ir de iure nebepriklauso mums. Nes farmacijos pramonė žino geriau.
Farmacijos pramonei įdarbintas kūnas geriausius dividendus atneša ne tada, kai veikia kaip šveicariškas laikrodis, o kai lūžta ir genda kaip senas zoporožietis. Sveikam žmogui nereikia eilės visokiausių piliulių, skiepų ir vizitų pas gydytojus. Sunku įsivaizduoti prastesnį farmacijos pramonės klientą nei sveiką žmogų. Iš prekybos sveikiems žmonėms nesukaupsi milijardais skaičiuojamo kapitalo ir netapsi pelningiausia šaka pasaulyje.
Sveikas žmogus gali sukrauti milijonus sau, bet tikrai ne farmacijai.
Šiuo metu farmacijos magnatai džiaugiasi – gyvenate kaip tik taip, kaip reikia gyventi, kad taptumėte nuolatiniu klientu.
Dėl judėjimo apribojimų, visur patruliuojančių pareigūnų, uždarytų sporto salių, uždraustų parkų bei pliažų beveik nejudate. Greičiausiai jau dabar priaugote svorio, laikui bėgant atrofuosis raumenys, prasidės sąnarių problemos. Jums reikės vaistų nuo kraujospūdžio, širdies problemų, sąnarių problemų, tepalų nuo skausmo, galbūt vaistų nuo cukrinio diabeto. Oho, Jūs jau apsimokate!
Betgi čia tik pradžia – dėl nuolatinio buvimo uždarose patalpose Jums stigs vitamino D, kurio trūkumas siejamas su daugeliu autoimuniniu ligų. Jei Jums pasiseks, nusipirksite sintetinio vitamino D vaistinėje, jei ne – pirksite vaistus nuo širdies ligų, infekcijų, artritų ir, žinoma, depresijos.
Apskritai vaistų nuo depresijos neišvengsite bet kokiu atveju, nes joks sveikos psichikos žmogus negali jaustis gerai metų metais gyvendamas kaip kalėjime, net jei tai pristatoma kaip „sveikatos apsaugos priemonė“.
Mityba. „Tegul maistas būna Jūsų vaistas, o vaistas – maistas,“ – sakė dar Hipokratas. Bet uždarius daugumą smulkiųjų verslų, jų savininkų šeimos tikrai negalės maitintis subalansuotai. Ir štai – virškinimo, autoimuninės, širdies ligos bei įvairūs virusiniai susirgimai taps amžinais palydovais.
Vaikučiams dėl nuolatinio spoksojimo į žydruosius ekranus reikės akinių, dėl mokymosi ergonomiškai nepritaikytoje aplinkoje – gydyti stuburą ir, žinoma, antidepresantų nuotaikai pakelti. Vėl kapsi pinigėliai farmacijos pramonei.
Na, ir dar skiepai. Kadangi nesveikas žmogus natūralios imuniteto apsaugos neturi, jį reikia apsaugoti brangiais cheminiais preparatais į veną. Šis biznis – pats geriausias, nes klientūra – visi nuo lopšio iki grabo. Niekad nepamiršiu, kaip vadinamieji medikai skiepijo nuo koronaviruso šimto metu sulaukusius senukus, kai tuo metu jauni žmonės miršta, nes negali nusipirkti vaistų nuo plaučių uždegimo.
Taigi, kad ir kaip būtų liūdna, tenka pritarti: kūnas – mūsų, pelnas – farmacijos.
Raimondas Navickas. Tokio spjūvio į veidą Lietuvos visuomenė seniai nebuvo patyrusi
Vilniaus sienų peckelių byla: policija sučiupo su visais įkalčiais, prokurorai apkaltino, spauda nutylėjo vardus, o teisėjas išteisino! Sostinės pavertimas į bomžyną nėra nusikaltimas – tai tik 170 eurų baudos vertas reikalas.
Tokio spjūvio į veidą Lietuvos visuomenė seniai nebuvo patyrusi. Mūsų teisingumo pramonė seniai garsėja lėtomis apsukomis ir gan savotiškais sprendimais kai kurių subjektų atžvilgiu, bet šiuo atveju ribos jau peržengtos!
Tas teisėjas Mindaugas Ražanskas gal aklas? Nemato – į ką baigia paversti mūsų sostinę, jos centrą ir senamiestį tie suįžūlėję takšikiai su dažų balionėliais?
Kaimynystėje pilna naujų ar šviežiai suremontuotų namų – ir visi jie nedelsiant suniokojami peckelių.
Dabar jau aišku – kodėl. Nes ši veikla Lietuvoje de facto nebaudžiama, t.y. dekriminalizuota. Siautėk naktimis kiek nori – jei sučiups, atsipirksi šimto eurų baudele.
Man keisčiausias yra paprastas dalykas: tuos peckelius policija su visais įkalčiais sučiupo 2018 m. sausi, t.y. lygiai prieš tris metus. Tris metus vyko teisminiai procesai. Kurie baigėsi skandalingai …niekuo! Ir mūsų spauda kažkodėl nemato reikalo paskelbti tų pagautų už rankos ir viešame teisme teisiamų peckelių vardų?
OK, gal jų nereikia sodinti į kalėjimą – bet kaimynai ir sostinės gyventojai turi teisę žinoti – kas tokie užsiima tomis šlykštynėmis ir gauna už tai šimto eurų baudeles?
Pilietinės visuomenės mechanizmai suveiktu. Kaimynai, pamatę, kad vienas iš tų peckelių paryčiui išžygiuoja į miestą su pilna kuprine, turėtu galimybę iškart perspėti policiją, kad takšikys galimai išėjo dirbti savo juodo darbo – niokoti privačią nuosavybę ir bjauroti pastatų sienas. Tegul pavažinėja patrulis po rajoną.
Kodėl nėra vardų? Juk jeigu ne žurnalistas Vytenis Miškinis tai mes net apie tą teismą nieko nebūtume sužinoję.
Vienžo, skandalingas teisėjo sprendimas ne tik nubraukia visas policijos pastangas išgaudyti niekšelius peckelius, bet ir sudaro jų sekėjams pagundą plėtoti sostinės sienų bjaurojimo ir tęsti senojo Vilniaus pavertimo į nuniokotą bomžyną veiklą.
Tai kas ten per peckeliai tokie, kad ir spauda ir teismų pramonės proletarai jų pusėje? Reikės pasidomėti.
Liudas Dapkus. Istorijos makaronai lietuvių ausims
delfi.lt
Palikime istoriją istorikams – tokią mintį mums nuolatos ištransliuoja tai viena, tai kita iš pažiūros lyg ir nekvaila galva. Žinoma, o kaip kitaip?
Tuo pačiu ir kultūrą palikime kultūrininkams, o sportą – sportininkams. Tegu visi daro tai, ką geriausiai išmano, ar ne?
Deja, čia yra papildomų sąlygų. Ir jos labai nepalankios naivuoliams. Panašu, kad gerieji istorikai, kultūrininkai, sportininkai bei kai kurių kitų sričių specialistai iki šiol nepastebėjo, kad Lietuva tris dešimtis metų gyvuoja Mordoro kaimynystėje. Tai – tokia vieta, kur istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui.
Ši, atrodytų, seniai akivaizdi tiesa šiemet mums bus dar sykį skaudžiai priminta. Juk šiemet yra puiki proga juodinti ir kiršinti. Tai – 1941-ųjų birželio sukilimas ir kai kurie jo dalyviai. Todėl kai skaitysite pranešimus apie audringas istorikų kovas, regėsite lipdomas etiketes ir stebėsitės ugningais pareiškimais, prisiminkite ši pavadinimą: „Istorinė atmintis“. Kvadratinėmis raidėmis – „Историческая память“.
Tai – Vladimiro Putino parėdymu kadaise įkurtas fondas, kuriame labai konkrečiai apibrėžti uždaviniai Baltijos šalių atžvilgiu. Štai esminiai to dokumento punktai. Primenu, jei kas bus pamiršęs. Sistemingai oponuoti istorinėms propagandinėms „sovietų genocido“ ir „sovietų okupacijos“ koncepcijoms; Demaskuoti istorijos falsifikavimo iniciatyvas, būdingas vietos istorikams ir politikams; Rusijos ir Europos istorikų akyse diskredituoti oficialias vietines istorines-politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus, „okupacijos muziejus“); Formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų; Palaikyti su oficialiu istoriniu-politiniu naratyvu nesutinkančius vietos istorikus.
Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.
Tarptautinio tyrimų centro „Dossier“ duomenimis, šią veiklą prižiūri specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas Vladimiras Černovas.
Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.
Tarp aktyviausių jo veikėjų – žinomas propagandistas pagal pašaukimą Aleksandras Diukovas, prisistatantis istoriku ir archyvų specialistu. Svajonių komandoje – dar mažiausiai devyni etatiniai tyrėjai-kūrėjai, gavę šventą teisę naršyti po KGB archyvus, į kuriuos kiti Rusijos istorikai neturi teisės kišti nosies.
Baltijos šalių reikalus iki praėjusių metų pavasario kuravo veteranas – KGB pulkininkas Jevgenijus Umerenkovas, beje, ne sykį lankęsis Lietuvoje ir dalyvavęs įvairiuose „istoriniuose“ forumuose, kol pagaliau atsikvošėjus buvo uždrausta atvykti į mūsų šalį.
Pasitraukus J. Umerenkovui tęsti nukaršusio karininko darbų paskirtas jo globotinis – kitas saugumietis Vadimas Smirnovas. Fondo tikslai ir darbo metodai liko nepasikeitę. Kam laužyti tai, kas puikiai veikia? Per 12 fondo veiklos metų buvo nušlifuotos poveikio priemonės ir sukurtas patikimas vietinių bendradarbių tinklas.
Tuo neapsiribota: veikla Baltijos šalyse įtraukta į gerokai platesnį lauką Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje skleisti žinias apie „fašistinę“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos praeitį bei „mėginimus perrašinėti“ istoriją skleidžia „L’Humanité“ – vietos komunistų platforma. Pietų Europos ir Balkanų šalyse yra panašių kanalų, kuriais labai efektyviai žarstoma tokia pati informacija.
Kartais ji atsiduria ir kitose informavimo priemonėse. Programos tikslų įgyvendinimą prižiūri patyręs saugumietis Vladimiras Semindėjus, spėjęs padirbėti Rusijos ambasadoje Rygoje, bet apsišvietęs ir gėdingai išprašytas iš šalies.
Už ryšius su „draugais Vakaruose“ atsakinga Olesia Orlionok, o štai FSB akademijos auklėtinis Dmitrijus Jermolajevas kuruoja projektus su Baltijos šalių žurnalistais, Krymo estų bendruomene. Jis – labai užimtas specialistas, nes dar stebi Lietuvos, Latvijos ir Estijos viešąją erdvę bei „organizuoja publikacijas“ aktualiomis Rusijai istorinėmis temomis.
Belieka tikėtis, kad mūsų specialiosios tarnybos apie šiuos „organizavimus“ žino ir atitinkamai reaguoja. Žinoma, žmogui geriausiai matyti tai, kas vyksta savame kieme, ir tai ne visada – ypač, kai tinkamu momentu kas nors numeta informacinę bombikę, kuri atitraukia ir visuomenės, ir žiniasklaidos dėmesį.
Tačiau žala Lietuvai daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu. Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.
Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.
Šiais svarbiais reikalais rūpinasi net keliolika įvairaus plauko nevyriausybinių organizacijų: nuo Rytų Europos istorijos tyrimų asociacijos (L’association a pour objet l’étude de l’histoire de l’Europe de l’Est) Paryžiuje iki rusiškų mokyklų gynimo komiteto Kijeve.
Šiame istorijos makaronų klube aktyviai dalyvauja daugiau nei šimtas įvairių partijų veikėjų, žurnalistų, istorikų įvairiose šalyse. Dalies jų projektai yra finansuojami iš Kremliaus direktorato specialių fondų. „Dossier“ centro tyrėjai yra paskelbę ne vieną iškalbingą tokio glaudaus bendradarbiavimo epizodą.
Vienas įdomesnių – amerikiečių politologo Arielio Coheno (anksčiau žinomo Valerijaus Kogano pavarde) vizitas į Kaliningradą 2017 metais. Iš nutekintų susirašinėjimų aiškėja, kad prelegentas buvo kviečiamas į vieno propagandinio klubo rengiamą diskusiją I.Kanto universitete tema „NATO ir Rusija: ties raudonu brūkšniu. Pagrindinė jos tema – „Trečias pasaulinis karas gali prasidėti nuo konflikto Baltijos šalyse“.
Kad politologui būtų smagiau atvykti, jam pasiūlyta finansinė paskata. Konkrečiau – 2500 dolerių, taip pat apmokant geriausią viešbutį Kaliningrade. Suformuluota ir konkreti užduotis – kuo plačiau paskleisti informaciją apie renginyje skambėjusias mintis už Atlanto, pateikiant tai „Rusijos ir Donaldo Trumpo administracijos santykių šviesoje“.
Ir tai – tik vienas tipinis atvejis, o tokių – šimtai, nes veikiama pagal nugludintą schemą, nestokojant nei dolerių, nei eurų draugams apžvalgininkams.
Dar vienas aktyvus šio fronto karys, tiesiog iš meilės Rusijai nuolat tiražuojantis Černovo ir Diukovo postulatus – Lenkijos pilietis Maciej Wisniewski. Toks lyg ir žurnalistas, kuris dažnai šmėžuoja rusiškų kanalų ekranuose ir net yra siuntęs savo pasą į Kremliaus direktoratą, kad būtų „įforminta“ jo kelionė į Maskvą. Šis faktas užfiksuotas tyrėjams nutekintose bylose.
Tarp kitų aktyvių ir plačiai pagarsėjusių „Istorinės atminties“ talkininkų – manipuliacijų, interpretacijų ir tiesiog begėdiško melo virtuozai, kuriuos asmeniškai užverbavo, apmokė ir išmuštravo KGB pulkininkas Umerenkovas. „Nuopuolio istorija. Kodėl nepavyko Baltijos šalims“. Taip vadinasi vieno jo augintinių – Aleksandro Nosovo, veikalas.
Šis portalo RuBaltic apžvalgininkas palaiko glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo universitetu, kuriame dirba jį konsultuojantis profesorius, Rusijos asociacijos „Pabaltijo reikalų klausimais“ prezidentas Nikolajus Meževičius.
Tai – ne kažkoks mėgėjų apsišaukėlių klubas. Tai – nuolatinė atidžiai prižiūrima profesinė veikla. Generolo Černovo kariauna – gausi ir gerai maitinama. Įsakymai aiškūs, o visi atsakymai – paruošti iš naujo. Jie puikiai supranta, kad perkonstruodami praeitį kuria ateitį – pagal savo valdovo viziją ir planą. Pagalvokite apie tai, kai kas nors eilinį sykį pasiūlys palikti istoriją istorikams.
Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Valstybė privatizuota. Laimė, jie dar nenusavino Tėvynės
Danutė ŠEPETYTĖ
Sako, tiktai niekšai arba idiotai nepastebi to, kas vyksta šalyje – arba jiems nusispjaut, arba jie nesupranta įvykių prasmės. Visuomenininkas, aludaris Valdas VIŽINIS nepriskirtinas nė vienai iš šių kategorijų. Jis sako mielu noru nelįstų į politiką, džiaugtųsi Gataučių kaimo, kur turi sodybą, ramybe, retkarčiais priimdamas būrelį moksleivių, norinčių pabūti ten, kur gyventa partizanų Indriliūnų, virtų sau gerą biržietišką alų, susėstų su sodiečiais prie vieno stalo ir regėtų, kaip, anot jo pajuokavimo, nušvinta jų auros… Bet, sako, jeigu ne jis, tai kas? Tad ir kalbamės su V.Vižiniu ne apie auras, o apie kur kas žemiškesnius ir gal net slaptingesnius dalykus.
– Pastebit, kaip staiga ramu tapo mūsų Seime? Iš ten sklinda tiesiog nusikalstamos, beprotiškos idėjos legalizuoti narkotikus ar panaikinti prigimtines lytis, tačiau viešojoje erdvėje vos vienas kitas cyptelėjimas…
– Viskas paaiškinama: atėjo ta valdžia, kurios „reikėjo” ir kuri per tris dešimtis Nepriklausomybės metų taip ir nebuvo niekur dingusi, tik valstiečiams laimėjus rinkimus gal atrodė kiek prigesusi. Yra tokia sąvoka „giluminė valstybė” („deep state”); vieni ją laiko savotiška valstybės saugumo netikėtumų atvejais garantija, o aš laikau piliečių galimybės būti šeimininkais savo valstybėje praradimu. Mano nuomone, mūsų nematomos valstybės ištakų pirmiausia reikėtų ieškoti neįvykusioje liustracijoje.
Besidomint istoriniais šaltiniais, skaitant to meto liudijimus, susidarai vaizdą, kad Vytauto Landsbergio asmeninės valdžios tvirtinimas vyko ne be liustracijos išvengusių žmonių pagalbos. Galimas daiktas, tarp nuo Maskvos nusikirpusios lietuviškosios KGB dalies ir V.Landsbergio buvo kažkoks susitarimas, davęs galimybę naudotis KGB informacija, apėmusia beveik visą Lietuvą.
Tai lietė ne tik pirmuosius valstybės statymo žingsnius, kandidatūras į svarbiausius valstybės postus, bet visa tai gyva ir šiandien, – asmeninės V.Landsbergio įtakos, valdžios galios išlaikomos iki šiol. Neformalios galios centras – teismų sistema – pajungta vienai V.Landsbergio atstovaujamai partijai – konservatoriams ir pagal tai, kas vyksta dėl Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo, atrodo, kad teismų sistemos ketverius metus niekas nelies. Paimkime ketvirtąją valdžią – žiniasklaidą – ir pamatysime, kad čia vėlgi neviešoji galia yra kur kas stipresnė, nei visuomenės galimybė paveikti situaciją: LRT visiškai politizuota, ji visuomenei nebepriklausantis transliuotojas, informaciją kreipiantis tik konservatoriams pozityvia linkme.
– Stebuklingai atkartodami Vakarų tendencijas…
– Matome, kas vyksta Vakaruose, kur stojęs šeimos nuvertinimo metas, sąmoningo arba nesąmoningo pareigų šeimai, giminei, tėvams atsisakymo metas. Aš galvoju, šios tendencijos ne tik ardo mūsų tradicinę visuomenę, bet jau tiesiogiai kelia pavojų pačiai lietuvybei, nes su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis, iš giminės, šeimos į vaiko pasaulėvoką ateina kalba, tradicijos, vertinimai ir jokia mokykla be šito pagrindo dvasinio gylio augančiam žmogui nesuteiks. Juo labiau kad sąmoningo asmenybės ardymo pastangų mokyklose, sakysim, įvairia forma brukant seksualinį švietimą, nėra kam užkardyti, – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiuo atžvilgiu nerodo aiškios pozicijos.
Agresyvus vaikų seksualizavimas, šeimos nuvertinimas, plius kaip niekada mažas gimstamumas verstų manyti, kad Tautai iškilusi egzistencinė grėsmė, tačiau apie tai valdžios viršūnėse niekas nekalba. Seime aš nematau politinių jėgų, kurios suprastų situaciją ir galėtų veikti šia kryptimi.
– Pastebėjau, kad tie žmonės, kurie, kaip jūs, sausio įvykių dienomis budėjo Nepriklausomybės sargyboje, lengviau skiria tikra nuo netikro. Pasaulį gali pažinti tiktai lygindamas?
– Tiktai aklas gali nematyti, kaip laikui bėgant konservatoriai vis labiau ir labiau privatizuoja praeitį, – kalba visų Laisvės gynėjų vardu, nutyli didžiausius jų autoritetus ir aukština vieną lyderį. Tuose įvykiuose dalyvavusi mano karta (man dabar 57-eri) žino, kad viskas buvo ne taip. Mūsų negalima apgauti ir kol kas mūsų labai daug…
– Vienas šviesiausių Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų Romualdas Ozolas Sausio 13-osios metą prilygino tiesos akimirkai, kuri sujungė žmones, atmesdama visus socialinius ir kitokius skirtumus…
– Šiandien matome, kad vulgarizuojama pati atmintis, tai žeidžia Sausio 13-osios žmones. Ar jie petys petin stovėjo prie Seimo tam, kad konservatoriai po kurio laiko atimtų juos įkvėpusius Tautos simbolius? Bet, manau, jų neužmirštuolei jau ėmė tiksėti grįžtamasis laikas – šiemet viešojoje erdvėje žydrų neužmirštuolių buvo bent jau perpus mažiau, negu ankstesniais metais, kada konservatoriai bandė visa jėga šitą prekės ženklą išstumti į apyvartą. Yra žmonių, kurie apie tai nė nesusimąsto. Kaip sako filosofas Krescencijus Stoškus, atėjo pusinteligenčių, negilių žmonių, karta. Jie gyvena antraštėmis ir to jiems visiškai pakanka, kad padarytų tam tikras išvadas. Tokia visuomenės dalimi labai lengva manipuliuoti, ypač turint galingiausią propagandos įrankį – LRT televiziją. Taigi, pačios palankiausios sąlygos Lietuvoje tarpti vienai partijai, t.y. konsevatoriams.
– Tas, kuris nepastebi, kas vyksta jo šalyje, yra arba niekšas, arba idiotas. čia ne mano mintis, taip pasakė akademikas Dmitrijus Lichačiovas. Nenukenčiat dėl to, kad nesate nei vienas, nei kitas?
– Kad nėra dėl ko kentėt – verslo neturiu. Mielai neužsiimčiau ir politika, bet reikia. (Juokiasi.) Jeigu aš būsiu tik pasyvus stebėtojas, kaip galėsiu to prašyti, tikėtis iš kitų, kaip galėsiu išgyventi, sielvartauti dėl Tautos likimo nė pirštelio nepajudindamas. Į politiką nusprendžiau sukti prieš ketverius metus, dar prieš „valstiečių” valdžią, kada jau nebebuvo galima tylėti: buvo aišku, kad valdžia dirba ne žmonėms, o asmeninėms ir verslo naudoms. Tik į valdžią atėjus „valstiečiams” lyg ir ėmė kaltis mąstymas, kad reikia stengtis dėl žmonių, ne vien dėl savęs. Per tą laiką spėjau pamatyti, kas yra Vilniaus forumas (dabar Nacionalinis susivienijimas), suspėjau dalyvauti Arvydo Juozaičio prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Ten mes aptarėme daugybę dalykų, kurie tuomet vis dar buvo nauji: kad ir kaip skaudėtų širdį dėl emigrantų, buvome prieš dvigubą pilietybę, nes ji plaute išplautų Lietuvą, mes kalbėjome apie neteisinės valstybės priežastis, teismų sistemą, galų gale, manau, gal būsime padarę tam tikrą įtaką net prezidento Gitano Nausėdos lietuviškumui, kadangi jam teko konkuruoti su A.Juozaičiu. Šiuo atžvilgiu, mes tokio prezidento neturėjome.
– Turėjome, tik jis buvo nustumtas…
– Taip, turėjome. Prezidento Rolando Pakso apkalta ir buvo tos giluminės V.Landsbergio kurptos valstybės veikimo pasekmė. Žmonės jį pasirinko, bet grupelė žmonių staiga nusprendė, kad jis negali būti prezidentu ir paleido jiems tarnaujančius galios mechanizmus: saugumą, Seimą, žiniasklaidą, Konstitucinį Teismą… Juokiausi, kai pats prezidentas Valdas Adamkus prisipažino buvęs šantažuojamas rašteliais „neįvardintų asmenų”, ketindamas tas pavardes paskelbti po 50 metų ar dar vėliau…
– Tiesa, kadaise garsėjote kaip humoristas, dalyvavote įvairiose juokų programose, tačiau juk šiandien progų juoktis – kiekviename žingsnyje nors semte semk. Pavyzdžiui, argi ne juokinga, kad pritaikomos sankcijos Druskininkuose veikiančiai „Belorus” sanatorijai, kurioje dirba mūsų žmonės?
– Juokinga ir graudu, nes baudžiamas ne Aliaksandras Lukašenka, bet savi.
– Argi ne juokinga, kai žmogus staiga užsimano, kad Seimo balsais atgaline data jam būtų pripažintas prezidento statusas?
– Juokiausi skaitydamas apie V.Adamkaus atvejį, kad jis buvo bombarduojamas rašteliais. Kas galėjo būti tas žmogus, sugebėjęs rašteliais pasiekti pirmąjį valstybės asmenį? Tai buvo tuo metu, kai per galios centrus pašalinus iki tol didžiausią populiarumą turėjusį prezidentą R.Paksą, V.Landsbergis buvo įgijęs ko gero aukščiausią neformalią galią valstybėje vykstantiems procesams. Deja, ja pasinaudojo skausmingiausiu visuomenei ir valstybei būdu. V.Adamkui būta dėl ko būgštauti.
– Turit už ką dėkoti garsiojo humoristo praeičiai?
– Iš tikrųjų tas žinomumas žmogų labai išblaško, išdaužo į visas puses. Šou pasaulio žmonėms, priverstiems gyventi, vadinkim, horizontalėje, kai jie muistosi tarp daugybės ryšių ir pažinčių, pačiam vietos lyg ir nebelieka, – vertikalė, žmogaus gylis praktiškai neįmanomas. Ne veltui mes juos ir matome visiškai plokščius. Man atrodo, kad aš iš to rato, kurį laikiau prakeiksmu, sėkmingai ištrūkau. Šiandien mano džiaugimosi, kad gyvenu, forma yra sodyba Biržų rajone. Aš ten pajuntu kaimo, bendruomenės dvasią, draugauju su kaimiečiais, darau alų, sėdžiu su jais prie stalo…
– Įdomu, ką jie kalba apie įvykius Lietuvoje?
– Jie nebetiki oficialiais informacijos šaltiniais, nes mato, kad tikrovėje yra kitaip, nei bandoma jiems įteigti, o ieškodami tiesos alternatyviuose šaltiniuose dažnai tampa ekstremalių melagių aukomis ir net ima jų klausyti. Tad ir kaime matau tokį važiavimą į kraštutinumus. Kitas dalykas, kaime žmonės yra kaip inkarai. Jų nepajudinsi, jie ten gyveno ir gyvens. Gali Seimas priimti kokius tik nori įstatymus ar dėl LGBT, ar dėl kitų, jiems svetimų, dalykų, kaimas jų nepriims. Kaip Prancūzijos revoliucijos laikais valstiečiai sustojo, pasakė „ne”, ir niekas negalėjo jų paveikti, nebent tiktai sušaudyti, nubausti, giljotinuoti. Mūsų kaimas toks.
– Kada mūsų kaimas pasakys „gana”?
– Mūsų kaimas yra visiškai nusivylęs ir visiškai neaktyvus politiškai. Ateis rinkimai, pabalsuos, bet su didelėmis išimtimis, nes nemato politikos kaip instrumento jų interesams ginti. Žemės žmonės nepriklausomoje Lietuvoje buvo nekart traumuoti. Pirmoji trauma buvo kolūkių panaikinimas. Prieš 30 metų kolūkiuose gyventa geriau, negu mieste, o juos išardžius tūkstančiai žmonių, likę be pragyvenimo šaltinio, galima sakyti, buvo išvaryti iš kaimo.
Nors po šitos reformos prabėgo ne vieneri metai, bet ir šiandien žemės žmonės neprikalbinami kooperuotis, jie su didžiuliu nepasitikėjimu žiūri į kooperatyvus, nes kolektyvinė atmintis, kad bet kurią akimirką jie gali būti paleisti, tebėra pulsuojanti. Antroji didelė trauma buvo pinigų reforma, kai rubliai buvo verčiami į litus. Informuoti apsukrūs žmonės miestuose ir prie valdžios sugebėjo išsaugoti santaupas pelningais sandoriais, investicijomis ar nekilnojamuoju turtu, o kaimo žmonės, taupę juodai dienai, senatvei ar vaikams, buvo apšvarinti kaip reikiant. Jie netikėjo, kad laisvoje Lietuvoje šitaip bus pasielgta jų atžvilgiu.
Viešas moterų kreipimasis Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimui
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui
Viešas MOTERŲ kreipimasis
Prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą
Mes, šį kreipimąsi pasirašiusios moterys, atsiribojame nuo siūlymo Lietuvoje ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencija).
Stambulo konvencija remiasi klasių kovos ideologija, kuri yra lengvai atpažįstama sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje. Šioje konvencijoje Smurto problema yra vertinama per galios santykių išraišką tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų): „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“.
Nesutinkame su tokiu ideologizuotu istorinės praeities vertinimu, supriešinančiu vyrus ir moteris bei akcentuojančiu nevisavertę moterų pažangą. Esame dėkingos tūkstančiams Lietuvos vyrų, kurie kartu su moterimis dalinosi rūpesčiais, palaikė vieni kitus sudėtingose istorinėse situacijose, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir kūrė bendrąjį visuomenės gėrį. Vyrų ir moterų pasiaukojimo ir bendro darbo dėka Lietuva tapo šalimi, kurioje gera gyventi.
Esame įsitikinusios, kad kovai su smurtu nepadės vyrų kaltinimas dominavimu ir kartojimas, kad moterys visada buvo ir yra smurto, diskriminacijos ir nelygybės aukos. Tai supriešina skirtingų lyčių atstovus ir stiprina stereotipą, kad moterys yra silpnos ir priklausomos nuo vyrų.
Iš tiesų Lietuvoje dauguma vyrų nesmurtauja prieš moteris, bet gerbia jų orumą ir teises. Taip pat nepaneigiamas faktas, kad kai kurios moterys smurtauja prieš vyrus – tai dažniausiai yra latentinis, sunkiai įrodomas psichologinis smurtas, kurio nesimato statistiniuose duomenyse. Todėl apibendrinantys Stambulo konvencijos teiginiai apie išimtinį vyrų smurtą moterų atžvilgiu yra neteisingi.
Stambulo konvencija teigia, jog vyras smurtauja prieš moterį dėl jos lyties, t. y. dėl to, kad ji yra moteris. Tokia prielaida nėra pagrįsta jokiais moksliniais tyrimais. Tuo tarpu sisteminiai smurtą skatinantys reiškiniai (alkoholizmas, nedarbas, skurdas ir pan.) lieka antrame plane. Tai lemia, kad smurto prevencijai ir kovai su juo Stambulo konvencija siūlo ydingas priemonės.
Stambulo konvencijos 12 str. nustato pareigą valstybėms imtis būtinų priemonių, „kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. Tačiau žemesnę moterų padėtį įtvirtinantys prietarai, kurie turi būti naikinami, negali būti painiojami su kultūrinėmis tradicijomis ir moralės normomis, kylančiomis iš vyrų ir moterų prigimtinio skirtingumo. Pastarosios normos yra visuomenės būdas puoselėti tai, kas yra geriausio vyrų ir moterų prigimtyje. Lietuvos visuomenė vyrus ir moteris laiko lygiaverčiais, bet kartu pripažįsta prigimtinius lyčių skirtumus, kurie duoda pagrindą šeimos sukūrimui, praturtina kultūrą ir visuomenę. Tai nėra problema, kuri turi būti sprendžiama. Tuo labiau, kad nėra jokių įrodymų, jog “stereotipinių moterų ir vyrų vaidmenų” naikinimas gali padėti kovoje su smurtu prieš moteris.
Iš Konvencijos siūlomų priemonių ypatingą susirūpinimą kelia 14 str. numatyta pareiga medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis” įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas. Ši prievolė prieštarauja LR Konstitucijos 26 str. įtvirtintai prigimtinei tėvų teisei „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Konvencija vartoja Lietuvos teisėje neegzistuojančią „socialinės lyties” (gender) sąvoką, o Konvencijos 4 str. 3 d. numato draudimą diskriminuoti „dėl socialinės lyties tapatybės“. Tai reiškia, kad diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą „socialinę lyties tapatybę“ tiek privačioje, tiek viešoje sferose, įskaitant švietimo ir ugdymo įstaigas. Taip didelei daliai Lietuvos piliečių būtų atimta teisė vadovautis prigimtine (biologine) lyties samprata, o su tuo nesutinkantys būtų persekiojami „už diskriminaciją“.
Stambulo konvencijos siūlomas priemones galima apibendrinti kaip viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politines galias, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros ir laisvalaikio priemones tam, kad būtų perauklėjama Lietuvos visuomenė ir keičiamas mūsų elgesys. Iš Konvencijos teksto matyti, kad ją ratifikavus, vienus mąstymo stereotipus privalomai keistų kiti, o laisvė vadovautis „savo galva“ būtų ribojama, siekiant paversti Lietuvos gyventojus vienodais „pažangiais žmonėmis“.
Mes nesutinkame su Stambulo konvencijos ideologija, kuri supriešina vyrus ir moteris. Veiksminga smurto prevencija turėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų tarpusavio pagarbą, sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atstatymą. Tuo tikslu teisės aktai visus žmones turi traktuoti lygiavertiškai, ginti kiekvieno prigimtinį orumą ir lygias teises. Lietuvos teisinė Sistema remiasi visų asmenų lygybės principu. Mūsų šalies įstatymai moterims nustato tokias pat teises kaip ir vyrams, draudžia diskriminaciją bei numato kovai su smurtu prieš abiejų lyčių asmenis reikalingas nuostatas.
Lietuvos gyventojams nėra būdingas požiūris, kad moterų padėtis visuomenėje yra žemesnė nei vyrų. Mes turime lygias galimybes rinktis mums patinkančias profesijas, pagal savo įdėtas pastangas ir kompetencijas užimti vadovaujančias pareigas. Džiaugiamės, kad dėl ilgų vaiko priežiūros atostogų didelę dalį savo laiko galime skirti šeimai bei vaikams. Tai yra mūsų laisvas ir sąmoningas pasirinkimas, kuris, be abejo, lemia tai, kad toli gražu ne visos skiriame tiek pat laiko ir jėgų konkurencijai dėl karjeros kaip vyrai. Tačiau mums akivaizdu, kad aukštos pareigos ar didelis atlyginimas nėra geriau, svarbiau ar kilniau nei motinystė. Todėl nesutinkame su siekiu perauklėti mus ir mūsų vaikus, įsakmiai nurodant, kokius „vaidmenis be stereotipų“ turėtume rinktis savo gyvenimuose.
Atsižvelgiant į tai, kas iš dėstyta,
Lietuvos Respublikos Prezidento prašome atšaukti dekretą, kuriuo Stambulo konvencija buvo pateikta Seimui ratifikuoti;
Lietuvos Respublikos Seimo prašome neratifikuoti Stambulo konvencijos;
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro prašome atšaukti Stambulo konvencijos pasirašymą.
2020 m. kovo 8 d. (paleista pirmą kartą)
2021 m. vasario 4 d. (pakartotinai)
Česlovas Iškauskas. Šalin rankas nuo Genocido centro!
Į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC, sutrumpintai – Genocido centro) rūmus prie Lukiškių aikštės užeiti manęs niekada netraukė. Sovietinio saugumo pastatas, kurio statybos darbai buvo baigti daugiau kaip prieš 100 metų, 1899 m. spalio 13 d., baugino savo tamsiomis kameromis, žiaurių pokario tardymo rūsiais, niūria Genocido aukų muziejaus aplinka, kurioje baisiomis egzekucijomis prieš rezistencijos dalyvius mėgavosi sovietiniai smogikai.
Nepatraukliai atrodė ir senieji, masyvių stalininių baldų, keisto represinio kvapo pripildyti šiuolaikiniai kabinetai, kuriose dirba apie pusantro šimto puikių istorikų, analitikų, archyvų specialistų.
Tiesa, čia užbėgdavau tai kokio TV interviu reikalais, tai į susitikimą ar leidinio pristatymą, o neseniai, rašydamas knygelę apie savo ir žmonos giminių istorijas (tiek tėvas, tiek uošvis čia praleido sunkias tardymų dienas ir naktis), paprašiau vieno darbuotojo pagalbos surasti Jono Iškausko, vieno iš aktyvių Birželio sukilimo dalyvių, kuris vėliau paragavo Sibiro, bylą. Bet atėjo karantinas, ir tos bylos taip ir neatsiverčiau…
Tyrimai įaudrino visuomenę
Taigi, tuos rūmus aplenkiu iš tolo. Tačiau jų neaplenkia skandalai, kurie susiję ne tiek su asmenybėmis, kiek su centro veikla. Matyt, ta veikla daug kam arba mina ant senų nuospaudų, arba užgauna jų įsitikinimus.
Ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje, kuri tik prieš 30 metų išsiropštė iš bendros sovietinio režimo kameros, tebėra daug besiilginčių anų laikų, riebių nomenklatūrinių postų, „kietos rankos“, ar šiaip ginančių represines struktūras atstovavusių artimųjų atminimą. Šitą sluoksnį gerokai suaktyvino ir R. Vanagaitės, M. Ivaškevičiaus kūryba, žydų ir jų gynėjų opusai, iš kitos pusės – istorijos tyrinėtojų V. Rakučio, V. Valiušaičio darbai. Pastarosios pavardės tapo tik katalizatoriumi, kuris atskleidė tiek prieštaravimus centro viduje, tiek visuomenės susipriešinimą. Ypač kai šie mokslininkai įsijungė į pačios įstaigos veiklą.
Jeigu Genocido centras būtų tik „kelnių trynimo“ institucija, niekas į ją nekreiptų dėmesio. Bet prisiminkime, kai jis ėmėsi iniciatyvos 2018 -ųjų pradžioje paskelbti bendradarbiavusių su KGB sąrašus, kilo didžiulis ažiotažas. Žodis „bendradarbiavo“ imtas nagrinėti itin skrupulingai – nuo raštiško sutikimo tapti informatoriumi iki nekalto pokalbio KGB rūmuose ar susitikus su agentu.
Bet kokie kontaktai su sovietiniu saugumu, kaip S. Sondeckio, D. Banionio, V. Sladkevičiaus ir kitų žymių žmonių atveju, buvo įvertinti kaip tiesioginis kaltinimas dirbus represinėms struktūroms. Tuomet ne vienas V. Tomkus su „Respublika“ visus šunis ėmė karti ant Genocido centro ir tuometinės jo direktorės T. B. Burauskaitės. O Nepriklausomybės akto signatarai su politikais ėmė aiškintis, kokios gi jėgos nurodė apšmeižti tas garsenybes. Vėliau atvirumas centro vadovei kainavo postą…
Netikėta sąsaja
Pernai liepos 1 d. prof. Adas Jakubauskas jį perėmė, turbūt net neįtardamas, į kokią „karštą“ kėdę atsisėda. Prisistatydamas kolektyvui jis sakė širdimi jaučiantis centro veiklos tematiką, nes yra kilęs iš tremtinių šeimos. „Mano močiutė Emilija Jablonskaitė – Asanavičienė 10 metų praleido tremtyje“, – sakė direktorius, o patį centrą pavadino „Lietuvos garbės institucija“.
Iš tiesų, šio Mykolo Romerio universiteto profesoriaus, pagal kilmę totoriaus anksčiau nepažinojau. Domėdamasis savo miestelio žmonėmis, kurie paminėti pernai išleistoje solidžioje knygoje „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500 metų“, prisiminiau prie sinagogos gyvenusius kaimynus Jakubauskus. Totoriaus šeima buvo darbšti, draugiška, o savo auginamais arkliais padėdavo miestelio žmonėms dirbti daržus. Paskui A. Jakubauskas pripažins, kad su jais jį sieja kažkokie giminystės ryšiai, nes pats kilęs iš netoliese, tik per Nemuną esančio Butrimonių miestelio…
Žinoma, to nepakanka, kad pažinčiau šį mokslininką, tyrinėjusį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių partinę sistemą, totorių istoriją, aktyvų sąjūdietį, beje, išleidusį poezijos rinktinę. Daugiau jį pažinti leido netikėtai kilusi įtampos banga, kai keletas centro darbuotojų pateko į tam tikrų grupių inspiruotą skandalo akivarą.
Pabudo „infliuenceriai“
Plačiai nuskambėjo Seimo nario, karo istoriko ir centro talkininko prof. Valdo Rakučio kalba, pasakyta per Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną. Dėl vieno neilgo sakinio, esą tarp holokausto vykdytojų netrūko ir žydų, ypač getų savivaldos struktūrose, šis specialistas buvo linčiuojamas, o tas linčo teismas aplipo bjauriausiais purvais. Juos drabstė ne kas nors, o ir garsūs žurnalistai. Antai, Andriui Tapinui net užėmė kvapą, kaip konservatoriai „netinkamu laiku netinkamoje vietoje drėbtelti kažką tokio netinkamo“.
Rimvydas Valatka porina, kad V. Rakutis bando „mums iškišti seną kaip nacionalizmas su antisemitizmo pamušalu dviejų genocidų teoriją – žydai mus trėmė, o mes jiems už tai!“.
Kur buvęs kur nebuvęs visuomenės veikėjas Arkadijus Vinokuras puolė V. Rakutį, primesdamas jam tezę, jog esą „žydai in corpore patys kalti dėl to, kad buvo išžudyti“…
Kone labiausiai apsijuokė žurnalistas Vytautas Bruveris, paskelbęs melagingą informaciją „Lietuvos ryte“ ir ją pavadinęs taip: „Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“. Tas „radikalios dešiniosios propagandos bastionas“ – tai Genocido centras, o jo vadovas tariamai prisideda prie lėšų grobstymo paminklų gamybos įmonėje „Sonetas ir ko“, o jos vadovą Motiejų Jakubauską ir centro direktorių neva sieja giminystės ryšiai. Vadinasi, V. Bruverio nuomone, ir pastarasis dalyvavo grobstant lėšas…
Bendrovės vadovas jau paneigė šiuos prasimanymus, vadindamas juos šmeižtu. Tiesą sakant, man taip pat gėda už tokius žurnalistus, kurie galėtų būti geru pavyzdžiu jauniesiems kolegoms. Politologas Vytautas Sinica dar ir klausia: ar Bruveris ir rašo neblaivus?
Profesoriaus bendrapavardžio M. Jakubausko paneigimas paskelbtas svetainėje Voruta.lt. Galėčiau išvardinti dar pulkelį besipiktinančių anais istorijos tyrinėtojais ir pačiu centro vadovu bei jo vadovaujama įstaiga. Tačiau nustebino Seimo reakcija.
Tai, kad E. Zingeris pasitraukė iš V. Rakučio vadovaujamos Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, tėra pigus gestas pasigerinti F. Kukliansky ir radikaliajam žydų sparnui. Bet štai Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, susitikusi su A. Jakubausku, nedrįso aiškiau ir objektyviau įvertinti centro veiklos. Baimė, atsargumas ar abejingumas?
14 visuomeninių organizacijų ir keturių Lietuvos partizanų vardu buvo pasirašytas kreipimasis į parlamento vadovę. Jame pasiūlyta inicijuoti atvirą diskusiją kiek gramozdišku pavadinimu „Dėl profesoriaus V. Rakučio pasisakymų, LGGRTC staigiai iškilusių visai neprognozuotų Holokausto ir sovietinių nusikaltimų problemų ir pačio LGGRTC tarnautojų sukiršinimo“.
Akis už akį?
Į konfliktą įsijungė valdžia, kai 17 LGGRTC darbuotojų parašė skundą Seimo vadovybei, kad centro veikla pernelyg politizuota, o jo vadovas autokratiškas, nesirūpina gabiais centro darbuotojais. Visuomet maloniai besišypsanti parlamento vadovė privalėjo susirūpinti.
Ir ji susirūpino – Seimo valdyba įkūrė darbo grupę padėčiai šioje įstaigoje ištirti. Mes jau žinome, kad buvęs premjeras Algirdas Butkevičius pagarsėjo kaip uolus „darbo grupių“ kūrėjas, ir tuomet tapo lakus toks posakis: nori numarinti problemą, įkurk darbo grupę ar komisiją…
Bet nepraėjus nė savaitei, Seimą pasivijo kitas atviras laiškas, kurį pasirašė jau 61 Genocido tyrimų centro bendradarbis. Šie darbuotojai nekaršė vadovybės, nelinčiavo kokio nors tyrėjo, o tik maldavo vieno: leisti „visas iškilusias problemas spręsti bendru visų centro darbuotojų sutarimu“, kitaip sakant, įstaigos viduje.
Ar to pakaks? Ar kai kas vėl tarsi kurmiai mėgins raustis po šiuo centru ir jo vadovų kėdėmis?
Neabejoju, kad taip ir bus. Netgi aukščiausiame lygyje. Juk neužtils koks Alvydas Nikžentaitis, kuris, kaip rašė žurnalistas Dalius Stancikas savo knygoje „Kūju per Lietuvos istoriją“, pats atskleidė, kad velka sovietinio saugumo šleifą ir galimai yra suinteresuotas kompromituoti mūsų istorinio palikimo tyrėjus. Jis pareiškė nutraukiąs bendradarbiavimą su Genocido centru.
Paraginčiau pasvarstyti, ar šis Istorijos instituto direktorius pats tinkamas šioms pareigoms. Neužsičiaups ir A. Vinokuras, dergdamas partizaninį judėjimą ir jo lyderius. Nenuleis rankų dar grupelė įvairaus plauko „visuomenės veikėjų“, kantriai ardančių mūsų valstybės institucijų ir istorinės atminties pamatus.
Ar tai ne grėsmė nacionaliniam saugumui?
„Galime patikinti, kad centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą“, – teigiama 61 pasirašiusio laiške.
Jame primenama, kad LGGRTC tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.
Ruslanas Baranauskas. Romantiškosios istorijos mokyklos pabaiga?
Lietuvos humanitarų bendruomenė, visi mylintys praeitį, jos paveldą prisimena šviesios atminties dėstytoją, docentą, Sąjūdžio epochos idėjinį lyderį- Romą Batūrą.
Šiandieną apie jį deja kalbama tik būtąja nuosaka, amžinybės kelionė žemėje jau pasibaigė.
Mane kaip šios vienos seniausių pasaulyje profesijų atstovą apniko elegija, sentimentai, o kartu sofistinis pamąstymas- kas dar išliko, kas toliau žengs jo pramintu keliu?
Aš su didele pagarba atsimenu šio neeilinio fanato paskaitas, seminarus, skrupulingai konspektuojamus užrašus, turiningas ekskursijas po muziejus, senamiesčius, piliakalnius, laisvės kovų vietas.
Puikus kovų su Ordinu, Aukso Orda profesionalas, paminklų, atminimo šventų reliktų saugotojas.
Nemanau, kad jis iš aukštai stebėdamas kas vyksta Lietuvoje yra laimingu, kai kolegos humanitarai tapo anot prof. Dariaus Kuolio savo kiauto šeimininkais ir nenori pasirodyti viešumoje.
Visokie marginalai, liberalių doktrinų tiražuotojai ketina po plytą išnešti iš LGGRCT, didelį spaudimą patiria Rakutis, Valiušaitis. Ir ką, į jų vietą atsistos ponas Raskevičius su lyčių lygybės programa?
Juk niekas bendrojo lavinimo įstaigose nei žodeliu neužsimina apie Greimą, Šalkauskį, Lukšienę, rašinėlių temos ne apie pasiaukojimą tėvynei, aisčius- bet ką valgiau ir veikiau vasarą?
Ką tokie paistalai skatina, analitinį mąstymą, kūrybiškumą, Daukanto, Narbuto veikalų populiarinimą?
Graudu, kad netgi mokesčių mokėtojų transliuotoju besiskelbianti LRT nesugeba suruošti atminimo popietės pagerbti šį istorijos vertybių vėliavnešį.
Taip yra daug žavaus jaunimo, kurie tikrai atiduos duoklę mokslui ne vien iš materialinės gerovės sumetimų. Tačiau netekus Tylos, Gudavičiaus, Batūros ar bus kas pirštu bakstels į apleistus dvarus, nykstančius architektūros paminklus, chaosą paveldo administravime, kai keturračiai raižo po alkavietes ir visi laimingi, patenkinti.
Tačiau dėstytojo žodžiai, kad ir vienas lauke esi karys, paskutinis prūsas, jotvingis turi suteikti tvirtumo istorijos tyrimų baruose. Nei 1 istorijos klausime negalima padėti išbaigtinio taško.
Dar gyvi praeities liudininkai, šaltiniai, Metrikos duomenys. Tik konsoliduokimės vieningiems darbams be politikų ir verslininkų malonės.
Nebuvo milijonieriumi Daukantas, Ivinskis – juo netapo ir mano buvęs dėstytojas Romas Batūra.
Autorius humanitaras, Lietuvos Mokslininkų sąjungos narys
Algimantas Rusteika. Sako, Lietuvos valdžia Europos komisiją išdūrė…
Ką gi, pirmoji savadarbė bombikė konservatorių rankose sprogo. Apsišiko.
Žiūrėkite kas vakarą Panoramą! Šiandien sužinojau: D.Kreivys pareiškė, kad į Lietuvą teka baltarusiška elektra, nurodė sumokėtas milijonines sumas. Ir viešai pasakė, kad Astravo AE elektra yra perkama Latvijos biržoje.
Matot, kalti ne tie, kurie perka, t.y. mes, o tie, kurie parduoda! Latviai nustebę oficialiai pareiškė, kad iš Baltarusijos jokia elektra į Latviją nepatenka, ja biržoje neprekiaujama ir net tokios galimybės iš viso nėra.
Tai, vadinasi, perkam iš Astravo AE, nors tiek rėkėm, kad nepirksim? Ir perkam patys per kokius nors rusiškus tarpininkus? Ir pelnosi kokie nors švogeriai – perpardavėjai, apie ką seniai visos varnos ant elektros laidų karksi?
Ir, kaip pats D.Kreivys išsitarė, jokios jungtys su Baltarusija nėra atjungtos, kaip mums trynė makaronus valdžia. Elektra teka tiesiai per sieną į Lietuvą, Latvijoje tik popieriukus susitvarko.
D.Kreivys ir visa ministerija nėrė į krūmus. Sako duos paaiškinimus mums ir Europos komisijai tik kitą savaitę, kas rodo, jog situacija rimta ir reikės ilgai sukti galvas, ką pasakyti, kai neturi nieko, ką gali pasakyti.
Prezidentūra nekomentuoja, irgi nėrė į krūmūs. G.Nausėda kviečia Valstybės gynimo tarybą. Labai gali būti, kad D.Kreiviuką gali tekti paaukoti. Ilgas liežuvis, gal bus tyrimas, gal išdavė bendrininkus.
O gal nori savo žmones į LITGRID ir IGNITIS sukišti, todėl juos reikia baisiai apkaltinti? Na, tai apkaltino, tik galvoj košės nepakako, kad apdirbo ir savo partijos politiką, ir vyriausybę su prezidentu. Lietuva Europos ir kaimynų akyse pasirodė melage, su kuria neverta turėti reikalų.
Per visuomeninį manipuliuotoją į ekraną iššokęs kažką nerišlaus papezėjo nusigandęs dvaro politologas R.Vilpišauskas, kuris ir apie elektrą, ir apie biržas išmano kaip kiaulė apie debesis.
Nes nei vienas specialistas nedrįsta žioptelėti – skandalas kokio nebuvo. Šitiek metų rėkta prieš Astravą, šitiek reikalauta iš Europos Sąjungos, vyriausybės, ministrai ir prezidentai grįždavo užkimę. O dabar pasirodys, kad patys perkam ir Europai meluojam?
P.S. Net įdomu, kokį eilėraštį šįvakar apie tai parašys Vytautas Landsbergis?
https://www.facebook.com/donatas.jancaras/posts/4006147502749180