Kiekvieną dieną visame pasaulyje už savo tikėjimą nužudoma 13 krikščionių, 12 neteisėtai areštuojami arba įkalinami; 5 pagrobiami; užpuolamos 12 bažnyčių ar kitų krikščioniškų pastatų.

Tai yra keletas nerimą keliančių neseniai paskelbto „Open Doors“ 2021 m. „Pasaulio stebėjimo sąrašo“ (WWL-2021) radinių. Šioje metinėje ataskaitoje yra aptariamos 50 šalių, kuriose krikščionys yra labiausiai persekiojami dėl savo religijos.

„Daugiau nei 340 milijonų krikščionių dėl savo tikėjimo kenčia nuo daugybės persekiojimų ir diskriminacijos“. Apie 309 milijonai šių krikščionių „kenčia labai didelį ar ypatingai didelį persekiojimą. Tokie būtų 1 iš 8 visame pasaulyje, 1 iš 6 Afrikoje, 2 iš 5 Azijoje ir 1 iš 12 Lotynų Amerikoje“. (Jei nenurodyta kitaip, visos šio straipsnio citatos yra iš 2021 m. „Open Doors“ „Pasaulio stebėjimo sąrašo“.)

Per ataskaitinį laikotarpį, kurį apima WWL-2021 (2019 m. spalio mėn. – 2020 m. rugsėjo mėn.) „Dėl savo tikėjimo buvo nužudyti 4761 krikščionis“ – tai 60% daugiau nei pernai (2 983). Dar 4 277 krikščionys buvo neteisėtai areštuoti, sulaikyti ar įkalinti; 1710 buvo pagrobti dėl su tikėjimu susijusių priežasčių; buvo užpultos 4488 bažnyčios ar krikščionių pastatai.

Dvidešimtus metus iš eilės Šiaurės Korėja (Nr. 1) išliko blogiausia šalimi krikščionims:

„Jei paaiškėja, kad tu esi krikščionis, Šiaurės Korėjoje tai reiškia mirties nuosprendį. Jei tavęs neužmuš akimirksniu, tai nuveš į darbo stovyklą kaip politinį nusikaltėlį. Šiuose nežmoniškuose kalėjimuose siaubingomis sąlygomis išgyvena tik nedaugelis tikinčiųjų. Visi šeimos nariai baudžiami ta pačia bausme. Pranešama, kad Kim Jong-Unas išplėtė kalėjimo stovyklų sistemą, kurioje šiuo metu kalinama maždaug 50–70 000 krikščionių “.

„Ypatingas persekiojimas“, kurį krikščionys patiria 10-yje iš 12-os blogiausių tautų, kyla iš „islamo priespaudos“ arba jis vyksta šalyse, kuriose musulmonai sudaro daugumą. Į jas įeina: Afganistanas (Nr. 2), Somalis (Nr. 3), Libija (Nr. 4), Pakistanas (Nr. 5), Jemenas (Nr. 7), Iranas (Nr. 8), Nigerija (Nr. 9), Irakas (Nr. 11) ir Sirija (Nr. 12).

Tarp blogiausių esančiuose Afganistane ir Somalyje „persekiojimai yra tik šiek tiek mažiau slegiantys nei Šiaurės Korėjoje“. Kitose krikščionys susiduria su persekiojimais, pradedant priekabiavimu, mušimu, prievartavimu, įkalinimu ar nužudymu vien dėl to, kad yra atpažinti kaip krikščionys arba lanko bažnyčią.

Apskritai persekiojimas, kurį krikščionys patiria 39 iš 50 sąraše esančių tautų, taip pat kyla arba iš „islamo priespaudos“ arba vyksta šalyse, kuriose musulmonai sudaro daugumą. Didžiojoje dalyje šių šalių taikoma kuri nors šariato forma (islamo įstatymai). Jį tiesiogiai taiko valstybė ar visuomenė, arba, dar dažniau – abu kartu, nors visuomenė, ypač šeimos nariai, paprastai yra taiko jį uoliau.

Indijoje (Nr. 10) – vienintelėje kartu su Šiaurės Korėja neislamiškoje tautoje, kuri patenka į krikščionims gyventi blogiausių šalių 12-ą – kylantis indų nacionalizmas ir toliau naudoja „didžiulį smurtą“ prieš krikščionis, remdamasis įsitikinimu, kad „būti indu – tai būti induistu“. Krikščionys papildomai „kaltinami „svetimo tikėjimo“ laikymusi ir kaltinami atnešantys nesėkmę savo bendruomenėms. Šie tikintieji dažnai yra fiziškai užpuolami ir kartais nužudomi, taip pat nuolat patiria savo šeimos ir bendruomenės spaudimą grįžti prie induizmo“.

Keletas žymesnių pastebėtų tendencijų:

„Covid-19“ buvo ir yra „naudojami persekiotojų kaip ginklas“, skelbia „Open Doors UK“. Visoje Azijoje ir Afrikoje buvo užfiksuoti daugybė įvykių, „kai pažeidžiamus tikinčiuosius vietos valdžia sąmoningai apleidžia dalijant maistą, krikščionių slaugytojoms atsakoma gyvybiškai svarbių AAP (asmeninės apsaugos priemonių), o kai kuriems krikščionims netgi yra nepagrįstai priskiriama kaltė dėl viruso plitimo. „

Pandemija tapo „religinio persekiojimo katalizatoriumi vykdant diskriminaciją skirstant pagalbą, taikant priverstinį atsivertimą bei tapo pagrindu didinti priežiūrą ir cenzūrą“.

„80% Indijos krikščionių, kuriems padėjo „Open Doors“ sako, kad jie buvo praleisti dalijant maistą per COVID-19 pandemiją. Panašiai „krikščionys buvo palikti be COVID-19 vyriausybės pagalbos Bangladeše, dažnai susidurdami su badu ar sunkiomis sveikatos problemomis“. Ir „kai kurie Etiopijos krikščionys buvo diskriminuojami, kai buvo skirstoma vyriausybės pagalba“. (Čia rasite kitų tautų pavyzdžių.)

„Open Doors UK“ duomenimis, smurtas prieš krikščionis ir jų žudymai toliau „smarkiai didėjo į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje“.

„Iš šešių blogiausių šalių, kuriose krikščionys patiria didžiausią smurtą, penkios yra Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Nigerija, kuri pirmą kartą po 2015 m. pateko į dešimtuką, 2020 m. daugiausiai smurtavo prieš krikščionis. Pasižymėjo ginkluoti Fulani kovotojai, nebaudžiamai žudantys, deginantys, pagrobiantys ir prievartaujantys. Islamistų smurtas lemia tai, kad Kamerūnas pakilo iš 48 į 42 vietą, ir tai, kodėl Kongo Demokratinė Respublika (40) ir Mozambikas (45) pirmą kartą atsidūrė 50 blogiausių sąraše.“

Komunistinė Kinija sukūrė naujus apribojimus ir stebėjimo metodus, įskaitant tai, kad įrengė daugiau nei 415 milijonus veido atpažinimo kamerų, skirtų sekti žmonių buvimo vietą, kad būtų galima „stebėti piliečius dėl jų pačių „apsaugai ir saugumui“ užtikrinti, skelbia „Open Doors UK“. Atsižvelgiant į tai, kad pirmą kartą per dešimtmetį Kinija pateko tarp 20 didžiausių persekiotojų – pakilo į 17-ą vietą iš 23-osios praėjusiais metais – nežada nieko gero krikščionims, kuriuos jau dabar „intensyviai kontroliuoja valstybė“.

Panašiai ir Turkijoje, kuri pakilo iš 36-os į 25-ą vietą lyginant su praėjusiais metais, kiekvieno piliečio „religinė priklausomybė įrašoma į asmens tapatybės kortelių elektroninę mikroschemą, kad būtų lengva diskriminuoti krikščionis“.

Keletas kitų WWL-2021 pastabų citatų:

• „Nigerijoje dėl tikėjimo nužudoma daugiau krikščionių nei bet kurioje kitoje šalyje“.

• „Egipte krikščionių moterų ir mergaičių pagrobimai ir priverstinės vedybos su jų musulmonų pagrobėjais pasiekė rekordinį lygį.“

• Islamiškoje „gražių salų valstybėje“ Maldyvuose „krikščionių persekiojimas vyksta toli nuo tarptautinių turistų akių“.

• „Tolimajame Vietname moteris, palikusi savo genties įsitikinimus, kad galėtų sekti Jėzumi, dažnai praranda visas teises matyti savo vaikus“.

• Net pačioje nuosaikiausioje arabų tautoje „smurtiniai islamo ekstremistai veikia pietiniuose Tuniso pasienio rajonuose – jie nusitaikys į bet kurį krikščionį“.

Bene labiausiai nerimą kelianti tendencija yra ta, kad persekiojamų krikščionių skaičius kasmet vis auga. Remiantis naujausia statistika, „daugiau nei 340 milijonų mūsų krikščionių brolių ir seserų gyvena tose vietose, kur patiria didelį persekiojimą ir diskriminaciją“. Tai reiškia 31% padidėjimą nuo 2020 m. skelbtos ataskaitos, kai persekiojimus patyrė „tik“ 260 milijonų krikščionių. Tai reiškia 6% padidėjimą nuo 2019 m., kai skaičius buvo tik 245 milijonai krikščionių. Tai reiškia 14% padidėjimą nuo 2018 m., kai skaičius buvo 215 mln.

Trumpai tariant, vien tik nuo 2018 iki 2021 metų krikščionių persekiojimas išaugo beveik 60%.

Kiek truks, kol ši iš pažiūros negrįžtama tendencija pasieks net tas tautas, kurios šiuo metu iškilmingai džiaugiasi turinčios religijos laisvę?

Raymondas Ibrahimas, knygos „Kardas ir scimitaras: keturiolika šimtmečių karo tarp islamo ir Vakarų“, autorius yra Gatestone instituto garbingas vyresnysis bendradarbis, Davido Horowitzo laisvės centro Shillmano bendradarbis ir Judith Rosen Friedman bendradarbis iš Viduriniųjų Rytų forumo.

Iš gatestoneinstitute.org vertė Andrius Balsevičius.

Amerikoje įvyko tai, ko tikroji reikšmė dar bus įvertinta, todėl ir pasekmes prognozuoti dabar sunku. Be jokios abejonės, tai yra tektoninis lūžis, esminis XXI a. pokytis, kuris iš esmės keičia ne tik Ameriką, bet ir visą demokratinį pasaulį.

Dalį visuomenės tebėra apėmusi klinikinė neapykanta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kurią sistemiškai suformavo ir tebekursto meinstryminė Amerikos, o ją uoliai kopijuoja didžioji dalis Vakarų žiniasklaidos.

Kai žmonės puola į isteriją, jie atsisako savarankiško mąstymo, kalba jiems primestais šūkiais, jiems tampa įdomūs tik primityvūs dirgikliai ir jie nebemato poreikio pasidomėti, suabejoti, lyginti, kritiškai vertinti ir kelti sudėtingesnius klausimus.

Niekas nėra tobula ir niekas nėra tobulas, todėl užtraukime emocijų stabdį ir pasižiūrėkime, kas realiai įvyko ir vyksta Amerikoje. Tikroji demokratija ir žmogaus teisės, visų pirma, prasideda nuo žodžio laisvės. Tai yra esminė demokratijos prielaida ir sąlyga.

Žmonių pažiūros ar nuomonės gali būti pačios keisčiausios, net marginalinės, nepriimtinos daugumai arba prieštaraujančios agresyviai mažumai, bet turėti ir išsakyti jas garantuoja žodžio laisvė, o visuomenė tik vertina, kas gerai, o kas ne.

Žodžio laisvė yra neliečiama ir ji nekvestionuojama jokiomis formomis. Į ją neturi teisės kėsintis nei vyriausybės, nei verslas, nei privatūs asmenys. Tokia yra arba bent jau buvo šiuolaikinės demokratijos aksioma, vakarietiškos civilizacijos pamatas.

O vyko štai kas: tokia žodžio laisvė, kaip ją traktuoja JAV Konstitucija, kaip ją supranta visi demokratinėmis kategorijomis mąstantys žmonės visame pasaulyje, Amerikoje nebeegzistuoja. Garsusis posakis, kad aš nepritariu tam, ką jūs sakote, bet iki mirties ginsiu jūsų teisę tai pasakyti, jau yra istorija.

O vyko štai kas: tokia žodžio laisvė, kaip ją traktuoja JAV Konstitucija, kaip ją supranta visi demokratinėmis kategorijomis mąstantys žmonės visame pasaulyje, Amerikoje nebeegzistuoja.

Žmogaus teisės JAV Konstitucijoje buvo įtvirtintos 1789 m. priimtame vadinamajame Teisių bilyje. Šio dokumento tikslas buvo užtikrinti piliečių teisių apsaugą ir apriboti federalinės valdžios galias. Teisių biliu vadinamos pirmosios dešimt JAV Konstitucijos pataisų, kurios yra neatsiejama jos dalis.

Pirmoji Konstitucijos pataisa įtvirtina žodžio laisvę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir skelbia: „Kongresas neturi leisti įstatymų, įtvirtinančių kurią nors religiją arba draudžiančių ją laisvai išpažinti, arba varžančių žodžio ar spaudos laisvę; arba žmonių teisę taikiai rinktis ir kreiptis su peticijomis į Vyriausybę dėl nuostolių atlyginimo“.

Tuo tarpu JAV viešojoje erdvėje įvyko tikras perversmas. Pirmiausia, Demokratijų partijai tarnaujanti didžioji žiniasklaida visiškai išjungė demokratiškai išrinktą ir veikiantį prezidentą iš viešosios erdvės. Anksčiau būdavo taip: televizijos transliuoja prezidento kalbas arba pasisakymus, o po to studijoje susėdę komentatoriai ir ekspertai aptarinėja.

Taip visuomenė turi galimybę susidaryti savo nuomonę apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, nepriklausomai nuo to, ar komentatoriai palankūs prezidentui, ar ne. Tuo tarpu didieji JAV televizijos tinklai ir žiniasklaidos priemonės pamynė savo misiją bei pareigą ir iš visuomenės atėmė galimybę išgirsti ir pamatyti pirminius šaltinius.

Ji buvo ir yra maitinama tik nuomonėmis bei komentarais, kurie labai dažnai neturi nieko bendro nei su realybe, nei su žurnalistų etika ir trykšta zoologine neapykanta D. Trumpui. Tokia žinių skleidimo forma vadinama paprastai – propaganda.

Tai, kad visa didžioji JAV žiniasklaida iš esmės tapo partine – tik viena medalio pusė, bet yra kita, dar blogesnė. Privačios kompanijos – „Google“, „Facebook“, „Twitter“, „Apple“, „Amazon“, vienašališkai nustatė savus žodžio laisvės standartus, kurie pažeidžia JAV Konstitucijos nuostatas.

Jos jau senokai cenzūruoja kitaminčius, tačiau įvyko esminis lūžis, visiškai beprecedentis dalykas kai „Facebook“ ir „Twitter“ po įvykių Kapitolijuje užblokavo veikiančio JAV prezidento D. Trumpo paskyras ir atėmė iš jo galimybę bendrauti su visuomene. Tai buvo padaryta dėl to, kad jo žinutės esą kurstė smurtą.

Vadinamieji visatos valdovai – zuckerbergai, dorsey, brinai, akiplėšiškai pademonstravo, kad yra galingesnį už žmonių išrinktą prezidentą, JAV Konstitucija jiems negalioja, jie savavališkai nustatė savo taisykles ir nuo šiol spręs, kam ir ką galima kalbėti.

Tai yra rimtas nusikaltimas. Be to, jie dabar vienašališkai sprendžia, kas gali dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, o kas ne. Jie dabar lemia žmonių likimus. Kaip toli viskas nuėjo rodo ir faktas, kad jie uždraudė net grotažymę #1984.

Vadinamieji visatos valdovai – zuckerbergai, dorsey, brinai, akiplėšiškai pademonstravo, kad yra galingesnį už žmonių išrinktą prezidentą, JAV Konstitucija jiems negalioja, jie savavališkai nustatė savo taisykles ir nuo šiol spręs, kam ir ką galima kalbėti.

Tuo tarpu šliaužiantį totalitarizmą teisinantys mūsų komentatoriai ir žinomi komunikacijos ekspertai viešai užėmė poziciją, kad moteris gali būti šiek tiek nėščia ir rimtais veidais aiškina, kad socialiniuose tinkluose atsiras tam tikra cenzūros forma ir, anot jų, „tai yra labai normalu“.

Tačiau JAV Konstitucija nenumato jokių privačių asmenų asmeninių pažiūrų įsikišimo į šią teisę ir nėra jokių „su sąlyga, kad…“, „jeigu“ ar „bet“. Žodžio laisvė reiškia, kad žmonėms turi būti leista laisvai save išreikšti, be jokio valdžios ar kitų asmenų įsikišimo. Kitaip tariant, žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra. Reikia pagaliau suprasti interneto cenzūros esmę: ji neturi nieko bendro su kova su smurtu ar terorizmu.

Irano ajatolos, radikalūs Europos islamistai ir „Antifa“ ten jaučiasi puikiai, tuo tarpu, pavyzdžiui, „Twitter“ blokuoja politines pažiūras. Tai atskleidė paviešinti vaizdo įrašai, kuriuose aiškiai matoma ir girdima, kaip kompanijos vadovas Jackas Dorsey instruktuoja savo darbuotojus. Iš jų tampa aišku, kad D. Trumpo paskyros blokavimas buvo tik platesnių akcijų epizodas.

Buvę kompanijos darbuotojai atskleidė, kad ten darbuojasi ne tik algoritmai: „Twitter“ dirba stalininiu principu, ten yra sudaryti ir nuolat tikslinami „juodieji“ asmenų bei organizacijų sąrašai ir tas paskyras kasdien peržiūri priskirti darbuotojai.

Pavyzdžiui, prieš J. Bideno inauguraciją buvo užblokuota organizacijos „Studentai už Trumpą“ paskyra. Atsakydama į studentų paklausimą, „Twitter“ nieko nepaaiškino ir tik ciniškai atsakė, kad „atblokuosim po inauguracijos“.

Kai iš visuomenės atimama teisė susipažinti su pirminiais šaltiniais, atrišamos rankos propagandai. Tai klasikinis sovietmečio metodas. O dabar ramiai pagalvokite ir pabandykite prisiminti tą garsiąją frazę, kuria D. Trumpas neva kurstė ir provokavo smurtą bei riaušes.

Ne, klausimą suformuluosiu kitaip: ar esate kokioje nors meinstryminėje žiniasklaidoje apskritai matę arba girdėję tą konkrečią frazę arba frazes? Gal jas jums citavo daugybė mūsų komentatorių? Juk ji turėjo būti išskalambyta visais įmanomais kanalais, kad būtų akivaizdžiausiai parodyta, koks šėtonas yra D. Trumpas, ar ne?

Taigi, jūs jos nei matėte, nei girdėjote, nes jums buvo kišamos tik interpretacijos, kurias vieni komentatoriai nusirašinėjo nuo kitų.

Sveiko proto nepraradę JAV teisininkai teigia, kad D. Trumpas nieko nepažeidė, jis nieko neužsiminė apie smurtą ir juo labiau jo neprovokavo.

Štai ką iš tiesų mitinge sakė D. Trumpas: „Aš žinau, kad visi čia netrukus žygiuos į Kapitolijų, kad taikiai ir patriotiškai pasiektų, jog jūsų balsas būtų išgirstas“.

Tuo tarpu, regis, paskutinis D. Trumpo įrašas „Twitter“ tinkle, kad jis nedalyvaus J. Bideno inauguracijoje, taip pat buvo įvertintas kaip smurto kurstymas, o šitą mintį eksploatavo visas meinstrymas.

Štai ką iš tiesų mitinge sakė D. Trumpas: „Aš žinau, kad visi čia netrukus žygiuos į Kapitolijų, kad taikiai ir patriotiškai pasiektų, jog jūsų balsas būtų išgirstas“.

Toliau Vilniaus ir Kauno bokštų nematanti mūsų „progresyvioji“ publika socialiniuose tinkluose džiūgavo, reikalavo dar daugiau draudimų ir maudosi iliuzijoje, kad taip mano ir visas pasaulis, tačiau viskas buvo, švelniai tariant, kiek kitaip.

Kas jau kas, o Meksikos prezidentas iš džiaugsmo tarsi turėtų trypti „Zapateado“, tačiau idėjinis socialistas Andreas Manuelio Lopezo Obradoras buvo pirmasis pasaulio lyderis, kuris pasmerkė „Facebook“ ir „Twitter“.

„Man nepatinka, kai kas nors yra cenzūruojamas ar atimama teisė skelbti pranešimą „Twitter“ ar „Facebook“. Aš su tuo nesutinku ir nepriimu“, – sakė Meksikos prezidentas, kurio nuomone, technologijų kompanijos, „siekdamos valdyti visuomenės nuomonę, elgiasi kaip inkvizicija“.

Vienas iš britų kabineto narių Mattas Hancockas, „Sky News“ paklaustas, ką mano apie D. Trumpo paskyrų uždarymą, atsakė, kad „socialiniai tinklai imasi vienašališkos iniciatyvos redaguoti turinį ir tai yra labai didelis diskusijų klausimas“.

Tie, kas supranta diplomatinę kalbą, žino, kokia tai pozicija. Savo nerimą dėl Silicio slėnio cenzūros jau anksčiau buvo išsakęs ir premjeras Borisas Johnsonas. Žiniasklaida citavo vyriausybės šaltinį, kuris teigė, kad ministras pirmininkas svarsto naujus įstatymus prieš technologijų kompanijų cenzūrą ypač po to, kai rinkimų kampanijos metu „Twitter“ cenzūravo prezidentą D. Trumpą. „Borisui nepatiko tai, ką jis matė JAV rinkimuose, ir jis paprašė daugiau laiko apsvarstyti, kaip ateityje išvengti to paties“, – sakė vyriausybės šaltinis, kalbėdamas apie planuojamą interneto reguliavimo įstatymo projektą.

Žinia, kad „Twitter“ užblokavo D. Trumpo paskyrą, Vokietijos kanclerei Angelai Merkel buvo „šokas“. „Į šią pagrindinę teisę galima įsikišti, bet tik pagal įstatymą ir įstatymų leidėjų nustatytuose rėmuose, o ne socialinės žiniasklaidos platformų vadovų sprendimais“, – sakoma jos pareiškime.

Vokietijos vyriausybė taip pat perspėjo, kad didžiosios technologijų kompanijos, uždariusios D. Trumpo paskyras, sukūrė „labai pavojingą precedentą“. Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire pasmerkė „skaitmeninę oligarchiją“, pavadindamas ją „viena iš grėsmių“ demokratijai.

Manfredas Weberis, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos Europos Parlamente vadovas akcentavo, kad „mes negalime palikti Amerikos „Big Tech“ spręsti, kaip mes galime ar negalime diskutuoti internetu“.

„Aš nepritariu cenzūrai ir jei žmonėms nepatinka tai, ką jie mato „Twitter“, tai tegul neina į tą socialinės žiniasklaidos platformą“, – žurnalistams kalbėjo Australijos veikiantysis ministras pirmininkas Michaelas McCormackas. Jono Gahraso Store‘o, Norvegijos kairiosios Darbo partijos lyderio, vieno iš realiausių kandidatų į premjero postą teigimu, technologijų kompanijų cenzūra kelia grėsmę politinei laisvei visame pasaulyje.

Jau anksčiau į realią kovą su interneto cenzūra stojo ir Lenkijos vyriausybė. Technologijų kompanijų veiksmus sukritikavo ir Rusijos opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas.

Vien per pirmas dvi dienas, kai buvo užblokuotas D. Trumpas, „Twitter“ ir „Facebook“ rinkos vertė sumažėjo 51 mlrd. dolerių, vartotojai uždarė paskyras ir išėjo kitur.

Regis, ir technologijų milžinių vadovai suprato, kad reikalai pakrypo kiek netikėta linkme, todėl Twitter“ vadovas Jackas Dorsey pradėjo nerišliai teisintis, kad D. Trumpo paskyros uždarymas sukuria „pavojingą precedentą“, tačiau kompanija pasielgė teisingai. Nors jėgos nelygios, bet vyksta ir atvirkštiniai procesai. Po to, kai vartotojai pasiskundė interneto cenzūra, interneto paslaugų tiekėja „Your T1 WIFI“ Šiaurės Aidahe ir Spoukene, Vašingtono valstija, užblokavo „Facebook“ ir „Twitter“. Kanados vaizdų apsikeitimo platforma „Rumble“ pateikė „Google“ 2 mlrd. dolerių ieškinį už manipuliacijas paieškos sistemoje „YouTube“ naudai ir t.t.

Vien per pirmas dvi dienas, kai buvo užblokuotas D. Trumpas, „Twitter“ ir „Facebook“ rinkos vertė sumažėjo 51 mlrd. dolerių, vartotojai uždarė paskyras ir išėjo kitur.

Tačiau niekas deramai neįvertino ir nesupranta, ką iš tikrųjų reiškė socialinio tinklo „Parler“ nutildymas. Kai IT oligarchai įdiegė agresyvią cenzūrą, nemažai konservatyvių pažiūrų žmonių ir didelė dalis JAV respublikonų elektorato pasitraukė į „Parler“, kuris leido žmonėms gerokai laisviau diskutuoti.

Šio socialinio tinklo vartotojų skaičius staigiai šoktelėjo į viršų ir tuomet „Amazon“ nutraukė programėlės palaikymą ir užčiaupė milijonus žmonių. Tai – visiškas skandalas, kokybiškai kita situacija, nes tai jau ne savų vartotojų cenzūravimas, o organizuotas puolimas plačiu frontu į išorę, nes, nepaisant visų galiojančių sutarčių bei įsipareigojimų, buvo užčiauptas ir sužlugdytas kitas verslas, kuris, „Amazon“ nuomone, darė ne tai, ką reikėtų.

Sąmoksle prieš kitaminčius dalyvauja ir kitos Demokratų partiją remiančios kompanijos. „Apple“ vadovas Timas Cookas aiškiai nurodė, kad „Parler“ galėtų grįžti į „Apple App Store“, jeigu paklustų jų savavališkai nustatytiems žodžio laisvės standartams ir taisyklėms. Beje, „Apple“ rengia technologinius pokyčius, kuriais nustatys, ką jūs galite su savo telefonu daryti ir matyti, o ko ne.

Užblokavus „Parler“, daug užčiauptų žmonių patraukė į „Telegram“. Neįtikėtina – visai kaip Rusijoje ir Baltarusijoje…

Šiame kontekste paminėtina ir stalininė CNN iniciatyva bei raginimas, kad kabelinių tinklų operatoriai išjungtų paskutinį į leftistinę isteriją nepuolusį didelį televizijos tinklą „Fox News“ bei mažesnius OAN ir „Newsmax“.

Kyla natūralus klausimas: kodėl propagandiniame kare technologijų milžinės neužėmė neutralios pozicijos, o atvirai stojo Demokratų partijos pusėn? Todėl, kad sutapo interesai.

Visų pirma, D. Trumpas Vašingtono biurokratijos elitui arba vadinamajai giluminei valstybei tapo mirtinu priešu nuo pat pirmos savo kalbos, kai pasakė, kad „sausins tą pelkę“.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad D. Trumpas yra JAV nacionalinio, daugiausiai pramoninio elito atstovas, atstovavęs jo interesams, o J. Bidenas ir jo Demokratų partijos sparnas – globalistinio finansų elito, kurio dalis yra ir technologijų kompanijos, atstovas, todėl D. Trumpas su savo ekonomine politika jiems buvo visiškai nepatogus.

Beje, jau per 2016 m. rinkimus iš 50-ies didžiųjų JAV dienraščių 49 palaikė Hillary Clinton, tačiau D. Trumpas sumaniai naudojosi socialiniais tinklais ir ypač „Twitter“, todėl iš jo ir konservatorių reikėjo atimti pagrindinę tribūną ir komunikacijos priemonę.

Technologijų korporacijos sukūrė globalią monopoliją, ją sparčiai transformuoja į skaitmenį konclagerį, kuriame viską lemia prižiūrėtojas ir jo malonė.

Liko neužvertos vos kelios durelės. Visi prisimename, kai dėl vykdomos cenzūros respublikonų iniciatyva tie ponai turėjo aiškintis Kongrese. D. Trumpas norėjo pažaboti jų galias, suskaldyti monopoliją ir kėlė egzistencinę grėsmę, todėl Silicio slėniui reikėjo į valdžią atvesti sau palankius politikus.

Visiškai nestebina, kad tarp svarbiausių J. Bideno inauguracijos komiteto donorų buvo „Google“, „Microsoft“, „Verizon“ ir kitos technologijų kompanijos. Kokius nešvarius žaidimus žaidžia demokratų rėmėjai, rodo ir šis pavyzdys. D. Trumpas buvo kaltinamas blogu pandemijos valdymu, tačiau vos tik jis paliko Baltuosius rūmus, „Amazon“ iškart pasisiūlė padėti išvežioti vakciną.

O dabar – apie įvykius Kapitolijuje, kuriuos mūsų vadinamieji politikos mokslininkai, propagandistai ir komentatoriai pateikia kaip kažkokią išskirtinių marginalų bei bepročių orgiją.

Iškart po to atlikta apklausa parodė, kad 72 proc. respublikonams simpatizuojančių žmonių ir toliau nesutiko su rinkimų rezultatais, o 74 proc. iš jų teigė, kad tokią nuostatą lemia sukčiavimo atvejai skaičiuojant balsus. 16 proc. manė, kad tokiomis aplinkybėmis J. Bidenas negali būti inauguruojamas. Tai – simpatizuojantys respublikonams, bet net 42 proc. apklaustųjų, kurie save laiko politiškai neutraliais, turėjo didelių abejonių dėl rinkimų rezultatų. Tai dešimtys milijonų JAV rinkėjų.

Iškart po rinkimų nakties propagandos mašina pradėjo suktis dar galingesnėmis apsukomis. Tačiau būtent šis laikotarpis ir yra silpniausia demokratų propagandos vieta, tai jų Achilo kulnas.

Po rinkimų nakties pasipylė dešimtys pranešimų ir vaizdo įrašų su akivaizdžiais sukčiavimo įrodymais. Koks jų tikrasis mastas, ar jie pakeitė rinkimų rezultatus – kita kalba, tai turėjo nustatyti nešališki tyrimai ir teismai. Nepriklausomi žurnalistai vykdė tyrimus ir atskleidė didelio mąsto pažeidimus.

Apie tai garsiai prakalbo ir D. Trumpas, jo teisininkai, bet didžioji žiniasklaida tylėjo, o socialiniai tinklai uoliai blokavo visą šią informaciją.

Iškart po rinkimų nakties propagandos mašina pradėjo suktis dar galingesnėmis apsukomis. Tačiau būtent šis laikotarpis ir yra silpniausia demokratų propagandos vieta, tai jų Achilo kulnas.

Turbūt visi prisimename ankstesnių dešimtmečių Holivudo filmus apie sumanius ir bebaimius žurnalistus, kurie atskleidė valdžios korupciją ir specialiųjų tarnybų sąmokslus.

Taigi, demokratams tarnaujanti didžioji žiniasklaida gavo unikalią progą visai Amerikai ir pasauliui įrodyti, kad D. Trumpas yra melagis ir politiškai pribaigti jį.

Tai buvo šansas, kuomet žurnalistai turi galimybę susikurti savo vardą. Adnet media icon Tačiau kur dingo tie visi CNN, „New York Times“ ir kitų leidinių tiriamosios žurnalistikos asai bei konkursų laureatai?

Tarsi nematoma burtų lazdele pamojus, meinstryminė žiniasklaida visiškai ignoravo tuos pažeidimus ir tarsi užstrigusi plokštelė kartojo savo abstrakčias mantras apie „niekuo nepagrįstus kaltinimus“ bei „sąmokslo teorijas“.

Be to, didžioji žiniasklaida visiškai ignoravo ir faktus apie Hunterio Bideno korupcinius ryšius su Kinijos, Ukrainos, Kazachstano verslininkais bei politikais. Beje, net meinstrymo komentatoriai politkorektiškai kalba, kad Ukrainos ir Kinijos temos yra „toksiškos J. Bidenui“.

J. Bidenas tikina, kad jis yra „visų amerikiečių“ prezidentas. Kiekvienas sąžiningas politikas, kalbėdamas tokius dalykus ir matydamas, kad rinkimų rezultatais netiki arba abejoja beveik pusė rinkėjų, o visa šalis sėdi ant parako statinės, turėtų pats paskatinti ir atitinkamas struktūras, ir žiniasklaidą ištirti visa tai, ir išsklaidyti bet kokias abejones.

Tačiau ir jis, ir jo aplinka tik stebėjo, kaip demokratų kontroliuojamose valstijose ir teritorijose teismai, kurie, kaip žinia, JAV yra politizuoti, atmetinėjo vieną ieškinį po kito, o Silicio slėnis tildė visus oponentus.

Tokioje labai miglotoje ir įtemptoje situacijoje savo vaidmenį suvaidino ir Europa. Nieko nelaukę J. Bideną pasveikino A. Merkel ir E. Macronas, o jų pavyzdžiu pasekė kiti ES lyderiai. Buvo pasiųstas aiškus signalas, kad Europa užmerkia akis ir tai buvo išorinė J. Bideno legitimacija.

Netrukus pamatysime atsakomąjį padėkos žingsnį ir tai bus žalia šviesa dujotiekiui „Nord Stream 2“ pabaigti.

Devintas Dievo įsakymas skelbia: „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“, tačiau liberalusis ir vis dažniau politikuojantis popiežius Pranciškus nieko nelaukė ir suskubo pareikšti, kad rinkimai buvo sąžiningi. Kaip žinia, J. Bidenas yra katalikas.

O dabar apie esmę, kuri daugeliui gali pasirodyti visai netikėta ir šokiruojanti. Tai yra Amerika, kurios dauguma visai nepažįsta. JAV Konstitucijoje yra pasakyta, kad jei vyriausybės veikla neatitinka arba pažeidžia Konstitucijoje nustatytus tikslus, teises bei laisves, žmonės turi „teisę“ ir „pareigą“ nušalinti arba pakeisti tą valdžią.

Kitaip tariant, amerikiečiai turi konstitucinę teisę į maištą arba revoliuciją. Daugybė aplinkybių rodo, kad JAV prezidento rinkimai nebuvo sąžiningi, nes visiškai akivaizdūs yra pažeidimų faktai, koordinuoti veiksmai, suokalbio bei sąmokslo elementai. Tokioje situacijoje demokratų kontroliuojamas Kongresas tiesiog neatliko ir toliau neatlieka Konstitucijoje jam priskirtos funkcijos bei pareigos.

Daugybė aplinkybių rodo, kad JAV prezidento rinkimai nebuvo sąžiningi, nes visiškai akivaizdūs yra pažeidimų faktai, koordinuoti veiksmai, suokalbio bei sąmokslo elementai.

Vienas iš vadinamųjų JAV tėvų įkūrėjų Thomas Jeffersonas yra rašęs, kad maištas toks pat naudingas valdžiai, kaip ir griaustinis gamtai. Tokie žmonių veiksmai sustato valdžia į rėmus ir nuleidžia ją ant žemės.

Štai ir rezultatas. Tai nereiškia, kad aš pateisinu smurtą arba vandalizmą, bet tikrai ne mums su mūsų labai miglotu demokratijos supratimu bei posovietiniu mentalitetu teisti amerikiečius…

Daugiau ČIA