2025-05-21, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1062

Nacionalinis susivienijimas: raginame nedalinti Lietuvos suvereniteto

Kovo 23 dieną Nacionalinis susivienijimas išplatino pareiškimą Seimui ir užsienio valstybių atstovybėms, kuriame raginama neleisti nei šalies politikams, nei užsienio valstybių organizacijoms ar kitiems asmenims tiesiogiai kištis į Lietuvos gyventojų genocido ir tyrimo centro (LGGRTC ) veiklą ar jo valdymą.

Jame rašoma:

Mums tapo žinoma, kad LR Seimo valdyba trečiadienį (kovo 24 d.) rengiasi priimti nutarimą dėl Lietuvos tautinių mažumų atstovo, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Ado Jakubausko nušalinimo nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) vadovo pareigų.

Minėtam nutarimui buvo parengta dirva skelbiant fiktyvius šio profesoriaus kompromitavimo faktus, skaldant ir kurstant LGGRTC kolektyvo darbuotojus viešai reikšti nepasitenkinimą šiuo profesoriumi dėl tariamai nedemokratiško jo vadovavimo.

TAM buvo pasitelkti ir kitų aukštojo mokslo įstaigų, absoliučiai nesusijusių su LGGRTC, vadovų bei darbuotojų vieši laiškai su prašymais suspenduoti dabartinio LGGRTC vadovo įgaliojimus. Netgi pasitelktas visuomenei nelabai žinomos istorikės M. Jurkutės šmeižtas, esą istorikė buvo atleista iš LGGRTC už savo politines pažiūras.

Šio sovietmečiu komunistų partijos įvaldyto ir plačiai naudoto žmonių pjudymo metodo (kolektyvinių skundų) nepavyko realizuoti, nes daugiau kaip trys ketvirtadaliai LGGRTC kolektyvo narių atsisakė siūlymo keisti dabartinį LGGRTC vadovą, kuris sąžiningai rūpinasi Lietuvos valstybei svarbių istorinių įvykių ir faktų atskleidimu.

Mums taip pat žinoma, kad trečiadienį (kovo 24 d.) pas Seimo vadovę lankysis JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadų atstovai.

Nėra žinomas tikrasis jų vizito tikslas, tačiau neabejojame, kad susitikimo metu svečiams bus eilinį kartą dalimis dovanojamas Lietuvos valstybės suverenitetas.

Sprendžiant iš pastarųjų įstatymo leidybos iniciatyvų, užsienio valstybių vadovams, atstovams ar delegacijoms mainais už įvairias lengvatas, kreditus, finansines išmokas ar kitokias materialines gėrybes yra siūloma perduoti tariamą šalies piliečių atsisakymą remtis konstitucine prigimtinės šeimos samprata, ratifikuojant Stambulo konvenciją, atsisakymą valstybinės lietuvių kalbos, įvedant šalyje daugiakalbystę ir kt.

Todėl šį kartą, tikėtina, to net neprašantiems svečiams bus siūloma radikaliai keisti Lietuvos valstybės istorijos tyrinėjimo tikslus, atsisakant Lietuvos nepriklausomybė kovų tyrinėjimo, atitinkamai keičiant LGGRTC veiklos kryptį, revizuojant iki šiol nustatytus istorinius faktus apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius (Jono Noreikos, Adolfo Ramanausko-Vanago ir kt.), tuo tikslu keičiant LGGRTC valdymą ir pašalinant iš LGGRTC sąžiningus istorijos tyrinėtojus.

Neabejojame, kad neįmanoma atsisakyti valstybės tikslo atkurti istorinę tiesą ir teisingumą, tirti okupacinių režimų 1939–1990 m. vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą ir pasipriešinimą šiems režimams, įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą, inicijuoti okupacinių padarinių teisinį įvertinimą, nepašalinant iš pareigų dabartinio LGGRTC vadovo, kuris neleidžia iš šios įstaigos pašalinti sąžiningų istorijos mokslo tyrinėtojų. Todėl Seimo valdyba, tikėtina, yra pasirengusi svečių vizito dieną pateikti įtikinamą nusižeminančio nuolankumo įrodymą – Seimo valdybos nutarimą pašalinti prof. A. Jakubauską iš LGGRTC vadovo pareigų.

Pažymime, kad pagal šalies Konstituciją Seimas yra aukščiausia institucija, per kurią Tauta vykdo Aukščiausią suverenią galią. Tačiau kai kurie Seimo komitetai ir Seimo valdyba tapo prekybos valstybės suverenitetu padaliniais, be paliovos kuriančiais teisės aktų projektus, kuriais siekiama atsisakyti kuo daugiau Tautos suverenių galių.

Atsižvelgdami į Lietuvos karinės žvalgybos parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą turime pagrindą manyti, kad tam tikriems Seimo nariams didelę įtaką daro Lietuvai nedraugiškos valstybės.

Todėl Nacionalinis Susivienijimas kviečia Seimo narius:

  • Neleisti Seimo valdybai priimti sprendimo, kuriuo pašalinant dabartinį LGGRTC vadovą A. Jakubauską, būtų atsisakyta valstybės tikslų atkurti istorinę tiesą ir teisingumą apie 1939–1990 m. vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą, tinkamai įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą, neiškraipant istorinės tiesos apie to meto įvykius.
  • Neleisti nei šalies politikams, nei užsienio valstybių organizacijoms ar kitiems asmenims tiesiogiai kištis į LGGRTC veiklą ar jo valdymą.

Kviečiame Vokietijos, Izraelio ir JAV valstybių atstovus Lietuvoje nepriimti žeminančių Lietuvos valstybę ir Lietuvos Respublikos Seimą jo valdybos siūlymų dėl LGGRTC vadovo A. Jakubausko nušalinimo nuo pareigų ar kitų valstybės suverenitetą menkinančių siūlymų, jei tokie būtų teikiami. Kviečiame gerbti lietuvių tautos orumą, išsaugoti mūsų visuomenės meilę savo laiku Lietuvos Nepriklausomybę palaikiusioms Jūsų tautoms.

Visas dokumento tekstas ČIA

Laisvės premijos laureatų, rezistentų kreipimasis. Neatleiskite Genocido centro direktoriaus

4

Lietuvos Respublikos Seimui Žiniasklaidai

KREIPIMASIS

Mes, žemiau pasirašę, su nerimu stebime politikų ir žiniasklaidos bandymus nuversti iš einamų pareigų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (Centro) direktorių profesorių Adą Jakubauską. Nebegalime tylėti po to, kai pasirodė Seimo darbo grupės išvada, iš esmės siūlanti atstatydinti Centro direktorių.

Raginame Seimo narius balsuoti už prof. Ado Jakubausko teisę toliau eiti Centro direktoriaus pareigas. Nepaprastą politikų ir žiniasklaidos dėmesį jo darbui laikome neproporcingu ir paremtu politiniais motyvais. Teisėtai paskirtas direktorius nepadarė nieko, dėl ko negalėtų eiti savo pareigų, nė vienas kaltinimas jam nebuvo pagrįstas konkrečiais įrodymais. Normalu, jog jo darbas nėra idealus ir jam išsakomi priekaištai, kaip kad būna visiems permainas pradėjusiems įstaigų vadovams. Tai ne priežastis atleidimui.

Kiekvienas iš mūsų savo laiku ir pagal išgales stengėmės prisidėti prie Lietuvos laisvės siekių sovietinės okupacijos sąlygomis. Kovojome kas ginklu, kas malda ir uždraustu, bet laisvu žodžiu. Dievas laimino šią mūsų tautos kovą ir šiandien gyvename laisvoje nuo išorinės okupacijos Lietuvoje. Labai svarbu, kad ir vidumi toliau laisvėtume, siekdami būti dora, laisva ir išdidžia tauta, gerbiančia tiesos ir teisingumo idealus. Tai neįmanoma ir be istorinio teisingumo užtikrinimo.

Prof. Jakubausko vadovaujamas Centras yra šiai misijai nepaprastai svarbi institucija. Centro istorikai labai kukliomis lėšomis atlieka didžiulį darbą, už kurį esame jiems dėkingi. Centras ilgai patyrė ir dabar patiria didžiulį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją, pasmerkti dalį už laisvę žuvusių rezistentų ir šios kovos organizatorių ar net ištisus Laisvės kovų tarpsnius suteršti tariamo dalyvavimo Holokauste dėme. Iki šiol Centras garbingai gynė istorinę tiesą ir Laisvės kovotojų atminimą.

Su ta pačia intencija ginti istorinę tiesą į darbą atėjo ir naujasis Centro vadovas. Manome, kad šis aiškiai deklaruotas nusiteikimas buvo viena iš jo puolimo priežasčių. Esame tikri, kad nepaisant klaidų ir sunkumų, Centro vadovas ypač dėl savo pasiryžimo nepasiduoti politiniam spaudimui prieš Lietuvą ir jos laisvės kovas yra labai reikalingas esamoje pareigose ir privalo jose likti. Todėl balsavimas dėl jo likimo yra ir savotiškas Lietuvos laisvės egzaminas. Atleisdamas prof. Jakubauską Seimas pasiųstų labai aiškią žinią, jog tikslinga spausti Lietuvą keisti savo istorijos vertinimus, nes Lietuva linkusi pasiduoti šiam spaudimui.

Kadenciją tik pradedantis Seimas dar turės daug progų parodyti savo vertę ir brandą. Raginame nepradėti darbo gėdingu politiniu susidorojimu jau pirmaisiais kadencijos metais.

PASIRAŠO:

Laisvės premijos laureatai:

Antanas Terleckas

Sigitas Tamkevičius

Nijolė Sadūnaitė

Jonas Kadžionis-Bėda

Bronislovas Juospaitis-Direktorius

Juozas Jakavonis-Tigras

Juozas Mocius-Šviedrys

Albinas Kentra-Aušra

Rezistentai:

Gediminas Dobkevičius-Šarūnas

Stasys Dovydaitis-Vaidila

Algirdas Endriukaitis

Monika Gavėnaitė

Robertas Grigas

Jonas Kauneckas

Vytautas Kaziulionis

Simas Kudirka

Algirdas Petrusevičius

Petras Plumpa

Gema Stanelytė

Algimantas Petras Susnys

Elena Šiuliauskaitė

Zigmas Tamakauskas

Jonas Volungevičius

Jurga Lago. Lietuvis ramus. Ir lėtas. Ir kantrus. Bet pabudo!

nuotr.lrytas.lt

Šiandien juokiuosi. Istorija kartojasi.
O esmė tokia – nori ką nors paskatinti, atgaivinti, pažadinti – uždrausk.

Jau kelis metus nuosekliai rašiau apie artėjantį spaudimą šeimai, krikščionybei ir pačiai Lietuvai (nacionalinėms valstybėms).

Dauguma karpė ausimis. Bet atėjo diena, kai po LGBT “laisve ir lygybe” slėptas leftistinis, dviveidis zebras įšoko Lietuvos politinėn arenon.

Prasidedantys minties, žodžio, laisvės varžymai, ilgai maskuoti spalvotos vėliavos ideologijoje – kur pagrindinė spalva vis tik yra … raudona?

Tik pradžia. Užsieniuose žmonės jau seniai kenčia.

Prasidedantis bažnyčios puolimas?

Tik pirmi žingsniai. Užsieniuose jos dega!

Šeimos draskymas?

Tik gėlytės. Už sienų valstybės seniai pareiškė, kad vaikai tėvams nepriklauso!

Prievartą ir nelaisvę jaučiu per 1000 mylių. Kad ir kokiais žiedais, grožiais ir linksmybėmis jos būtų apkaišytos. Todėl miegančiai Lietuvai ilgai atrodžiau kalbanti apie neegzistuojančias problemas. Jaučiausi viena. Daugelis kalbėti bijojo. Atrodė, kad nepastebėsim ir naujoji “laisvė” nušluos mūsų tikrąją.

Ir šiandien viskas apsivertė – užteko pradėti drausti, bausti, spausti.

Lietuvis ramus. Ir lėtas. Ir kantrus. Bet pabudo! Ir kai ateina metas – sugeba gintis, atsistoti ir net veikti.

Sekantis žingsnis turėtų būti viešinimas Sorošo remiamų organizacijų ir žiniasklaidos Lietuvoje. Jų yra masė. Gražiausiais pavadinimais, daugybę metų, ilgiausiomis rankomis. Nustebsite. Keletą įkeliu prie komentarų.

Jonas Grigas. Kompiuteris gali numatyti mirties laiką

3

Kai Covid-19 pirmąjį kartą smogė Europai, daktarai nežinojo, kaip ši nauja liga paveiks žmones ir kaip juos reiks gydyti. „The Telegraph“ kovo 16 d. rašė, kad siekdami gydytojams padėti, Kopenhagos universiteto kompiuterių mokslininkai sukūrė mašiną, kuri gali 90 procentų tikslumu numatyti, kada Covid pacientai gali nuo šios ligos mirti.

Tyrėjai panaudojo 4 000 danų Covid pacientų duomenis, tokius kaip amžius, lytis, kūno svoris, laboratorinių tyrimų rezultatus, pagrindinius organizmo būklės rodiklius, plaučių rentgeno tyrimus, receptus, konsultacijas ir kitus.

Su šia informacija algoritmas buvo išmokytas nustatyti, kokie rizikos faktoriai lemia Covid ligonių mirtį. Dirbtinis intelektas 90 proc. tikslumu galėjo nustatyti, ar dar neužsikrėtęs Covid-19 asmuo mirs ar ne, jeigu užsikrėstų. Panašius algoritmus sukūrė ir Kinijos mokslininkai.

Praeitą mėnesį JAV tyrėjai taip pat sukūrė algoritmą, kuris nustato mirtingumą metų bėgyje, naudodamasis širdies ir kraujagyslių echo-kardiogramų vaizdais. Algoritmai gali numatyti, kas gali mirti ir rodo gydytojams, kokių reikia imtis priemonių, kol dar ne vėlu.

Berlyno „Charité“ dirbtinio intelekto medicinos laboratorijos vadovas Dietmar Frey sako, kad žmonės supranta, kaip diabeto rizika koreliuoja su sukraus vartojimu, bet dirbtinis intelektas gali dar nustatyti amžiaus, gyvenamosios vietos, profesijos ir kitų sąlygų įtaką, kurių žmonės negali įžvelgti. Tik dirbtinis intelektas gali aptikti šias paslėptas koreliacijas, sako Dietmar Frey.

„Netolimoje ateityje šią diagnostiką ir daugelio ligų gydymą galėsime pritaikyti asmeniniams poreikiams. Bet ši danų technologija dar nenaudojama individualių pacientų gydymui,“ – sakė vienas jos kūrėjų Mads Nielsen. Ir taip yra tik todėl, kad tie algoritmai medikams yra nesuprantamos „juodosios dėžės,“ kuriomis jie nedrįsta remtis.

Dažnai net jas sukūrę mokslininkai nežino, kaip jos veikia. Bet ar daugelis žino, kaip veikia išmanioji televizija, išmanieji telefonai ar savivaldžiai automobiliai, nors jais naudojamės. Kai kurie nežino, net kodėl kasdien šviečia jų namuose elektros lemputės?

Algoritmai turi įgyti daktarų ir ligonių pasitikėjimą, nes Kopenhagos universitetas siekia pritaikyti technologiją ir kitose medicinos srityse, pavyzdžiui, numatyti, kuriems ligoniams gresia komplikacijos po operacijų.

Nielsen teisingai pastebi, kad „mes kasdien naudojamės technologijomis, kurių nesuprantame ir nežinome, kaip jos veikia, bet džiaugiamės, kad jos veikia. Kai technologija naudojama ilgai, žmonės ja pasitiki. Jei technologijos negalime paaiškinti, tai turime tvirtai įrodyti, kad ji tarnauja žmogui.“

Neužilgo dirbtinio intelekto mašinas naudos ir gydytojai, nors ir nežinos, kaip jos veikia. Naudos mūsų labui.

M. Kundrotas. Kaip liberalai Kremliui tarnavo

Jau trečią mėnesį kurstomas laužas po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru (LGGRTC) vis ryškiau nušviečia ilgus metus ir dešimtmečius po kaukėmis slapstytus veidus. Aršiausiais vakariečiais besidedantys vieši veikėjai vis aiškiau atsiskleidžia kaip Kremliaus geopolitinių interesų vykdytojai. Sąmoningi ar apgauti – atskiras klausimas. Abu variantai įmanomi, bet pirmuoju atveju tenka abejoti šių asmenų padorumu, antruoju atveju – jų protu.

Liberaliojo Tėvynės sąjungos sparno atstovas Mantas Adomėnas LGGRTC direktorių, Lietuvos totorių bendrijos vadovą, Krymo totorių Medžliso sekretorių, profesorių Adą Jakubauską išvadino pretendentu į homo sovieticus eksponatus, o ilgametis radikaliųjų liberalų audrašauklis Rimvydas Valatka sulygino su nacių Vokietijos pareigūnu – gauleiteriu.

R. Valatkos pasisakymas idealiai atitinka Kremliaus peršamą naratyvą, jog Krymo totoriai ir jų tautinės organizacijos atstovauja dešiniojo ekstremizmo srovei. Tiek Rusijoje, tiek jos aneksuotame Kryme totorių Medžlisas uždraustas pagal antiekstremistinį įstatymą, drauge su tokia pacifistine organizacija kaip Jehovos liudytojai ir ukrainiečių patriotinėmis grupėmis.

M. Adomėno atvejis – kiek sudėtingesnis. Jo žodžiai tarsi nukreipti prieš Kremlių, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Juk būtent Kremliaus propagandiniame diskurse Lietuvos Sąjūdžiui priskiriama KGB iniciatyva. Tai primena atvejį, kai vagis, bėgdamas minios priekyje, garsiau už visus kitus rėkia: laikyk vagį! Lygiai taip „vatindami“, „kremlindami“ ir „maskolindami“ patriotus veikia tikrieji užsienio jėgų agentai. Metant Kremliaus šešėlį ant vienos lojaliausių Lietuvos tautinių bendrijų sąmoningai ar iš paikumo kurstomas dar ir tautinis konfliktas.

Šiedu atvejai – tik papildomos iliustracijos jau seniau ryškėjusiai kompozicijai. Liberalų ir kairiųjų radikalų išpuoliai prieš 1941 m. lietuvių patriotų sukilimą ir partizanų lyderius žodis žodin sutampa su Maskvos naratyvu, jog Lietuva laisva valia ir teisėtai įstojo į Sovietų Sąjungą, o priešinosi tik naciai, jų parankiniai ir paprasčiausi banditai. Liberalų meras sostinėje darė viską, kad būtų suniekinti sukilimo įkvėpėjas Kazys Škirpa, partizanas Jonas Noreika, o centrinėje sostinės aikštėje vietoje rezistentų reikalauto Vyčio įkurdino dirbtinį pliažą.

Bet ir tai – tik dar didesnės kompozicijos fragmentai. Pagrindinė tendencija liberaliajame diskurse yra lietuviškojo patriotizmo ir moralinio konservatizmo tapatinimas su Kremliaus pozicijomis. Jei gini prigimtinę šeimą, klasikinę dorovę ar tautinę valstybę, esi atsilikęs homo sovietikas arba tiesiog vatnikas. Vladimiro Putino režimą vaizduojant kaip tautinį (nors ten net rusų tautininkai kalinami ir tremiami), konservatyvų (nors Rusija – viena pirmaujančių šalių pagal abortų skaičių) daugeliui naivesnių lietuvių piešiamas vaizdas, kad gal tas V. Putinas – visai šaunus vaikinas?

Tokiu būdu vyksta medžioklė su varovais. Kviečiant lietuvius vis labiau integruotis į Vakarus gausinama Kremliaus penktoji kolona. Likęs blaivesnis patriotinis sluoksnis nuolatos tampomas tarp dviejų pusių – kraštutinio liberalizmo ir putinizmo. Nenori šen – prašome ten.

Tikėtina, jog daugelis liberaliosios retorikos skleidėjų – tiesiog apmulkinti idealistai. Galbūt jie nuoširdžiai tiki, kad tolina Lietuvą nuo Kremliaus, tendencingai atrinkdami iš Vakarų tik tuos principus, kurie griauna pačius Vakarus. Dorovinių, tautinių ir patriotinių idealų naikinimas Vakarų šalis pavertė mirštančių visuomenių šalimis pačia tiesiogine mirties sąvokos prasme. Vietinių žmonių vietas užima atvykėliai. Kas nors paklaus – o kuo čia dėta Rusija? Ogi kad ir tuo, jog vakarinėje Europoje brėkštant Kalifato aušrai į rytinę vėl pretenduoja Moskovija.

Kam iš tiesų dirba Vakarų liberalai, kuriuos papūgiškai kartoja mūsų amžini kopijuotojai? Pasiklausykime Emanuelio Makrono, kai jis kviečia kurti Europos bloką prieš Ameriką su Rusija. Pažvelkime į „Nord Stream“ versliukus tarp Angelos Merkel ir V. Putino režimų. Visa tai – jau tiktai graudžią šypseną keliančių sankcijų kontekste. Normalios sankcijos būtų visiškas embargas. Bet kuris iš liberaliųjų lyderių išdrįstų apie tai bent prasitarti?

Panašu, kad bręsta naujas Ribentropo-Molotovo paktas. Vakarų liberalai gyvena taip, kad užtektų jų dienai, puikiai suprasdami, kad po jų – tiktai tvanas. Ateinančiai kartai teks aiškintis su šių laikų gotais ir vandalais. O Rytų pusėje Maskvos aštuonkojis vis plačiau skečia savo čiuptuvus. Vakarų liberalai gausiai šeria šį aštuonkojį naftos doleriais, jo ištekliais maitina savo ūkius, tad kodėl jiems turėtų skaudėti galvas dėl Rytų ar Vidurio Europos? Paprasčiau tiesiog pasidalinti įtakos erdves, kol dar yra, ką dalinti.

O kaipgi mūsiškieji liberalai? Ko siekia jie? Nejau tikisi, jog maskolių grįžimo atveju patys bus reikalingi?

Čia galimi įvairūs variantai. Vieni jų, tikriausiai, išsikeis rusiškus rublius į eurus ar dolerius ir pasitrauks ramiai baigti savo gyvenimėlio į Kanarus ar Bahamus. Kiti, smulkesni ir naivesni, dirbę Kremliui iš naivumo, bandys bėgti į Paryžių ar Berlyną, kur kovos dėl išlikimo su gausesniais ir stipresniais atvykėliais. Treti gal ir sėkmingai integruosis į Rusijos oligarchų kastą, kur nors žemesniuose ešelonuose. O ketvirti supus kalėjimuose arba dings be žinios.

Kad ir kokie būtų mūsiškųjų liberalų motyvai ir perspektyvos, dekadentiška jų ideologija pirmiausiai pasitarnauja išorės priešui. Vieniems visuomenės nariams įteigiama, kad aukščiausios vertybės – asmeninis ego ir buitiniai malonumai, tad šiems žmonėms aukotis dėl tokių fašistinių bei retrogradiškų idealų kaip tauta ir tėvynė atrodys absurdiška. O kiti, įtikinti, kad vienintelė alternatyva dekadansui – putinizmas, patys klos gėles po „išvaduotojų“ tankų vikšrais.

Vis dėlto pabūkime optimistai. Jei patriotinėms ir konservatyvioms jėgoms Lietuvoje pavyks susivienyti ir sustiprėti, dar yra galimybė įveikti tiek liberaliąją sistemą, tiek ir Kremliaus penktąją koloną. O po to su kitomis regiono valstybėmis sukurti bendrą bloką darniai kūrybai ir gynybai.

Tik tam reikės milžiniškų intelektualinių ir moralinių pastangų. O pirmiausiai – peržengti per savo asmeninius, grupinius ir partinius ego. Ant kortos – mūsų visų išlikimas.

Liudvikas Jakimavičius. Karantino metinės

0

Šią savaitę, kovo šešioliktąją sukako metai nuo pirmojo karantino įvedimo. Galėjome skambiai atšvęsti gimtadienį, užpūtę vieną žvakelę ant sukaktuvių torto. Juokai juokais, bet šypsenos nuo veidų kažkur dingusios.

Atsiverčiau pavartyti savo metų senumo užrašus. Ė, kaip naiviai buvo žiūrėta net su kažkokiu optimizmu, kad užgriuvusi neganda gali padėti sutelkti pakrikusią visuomenę, kurti išsiilgtą bendrystės, solidarumo jausmą.

Ar pamenate vaizdus iš dainuojančių ir šokančių Bergamo ir Lietuvos balkonų su aiškiai išsakomu menininkų ir šiaip piliečių atsaku: „Vilkas pilkas nebaisus, nebaisus, nebaisus“?

Kai vienas anglų profesorius, daktaras pranašavo devynias pandemijos bangas, atrodė, kad žmogelis kliedi, turėdamas kokių nors merkantiliškų sumetimų pesimizmą skleisti. Ilgainiui statistika tik bjaurėjo, tos dainos ir šokiai balkonuose baigėsi, optimizmas ir tikėjimas greita mokslo pergale išsivadėjo, balkonai užsivėrė.

Minėdami karantino metines šiandien gūžiamės, matome visuomenę užklupusį nuovargį, nerimą ir liūdesį. Prisideda, aišku, prie tos niūrios nuotaikos ir artimų žmonių netektys, bei gerų žinių stygius.

Bet žmogus prisitaiko ir prie blogesnių sąlygų. Gyventi juk reikia. Bet kartais reikia pagalvoti, ką galima būtų padaryti kitaip nei spaudžia galią turinti valdžia, juk ne visiems tai patinka.

Galime guostis viltimi, kad pagaliau atkeliaus dideli vakcinų kiekiai, visi sklandžiai vakcinuosimės iki Mindauginių ir voalia – labas rytas, – sveika Lietuva vasaroja ir džiūgaują miestuose, paplūdimiuose ir kaimo sodybose. Bet šis šviesus sapnas kažin ar išsipildys, kaip ir Velykų stebuklo šventimas su artimaisiais šiemet dar neįvyks.

Liūdna, kad vakcinacijos procesas ne nuo mūsų gerų norų priklauso, bet šį bei tą gal galime padaryti ir mes. Svarbu nepradėti kelti isterikos, kurią valdžia, turėdama žiniasklaidos instrumentus, labai greitai sutramdys ir marginalizuos. Emocijas čia turėtų pakeisti racionalus sveikas protas ir rami argumentacija.

Valdžia daro beviltiškas komunikacijos klaidas, mėgindama kariauti su visuomene bent penkiais frontais vienu metu, tad tikėtis sutarimo bent jau pagrindiniame pandemijos fronte yra naiviau. Patas.

Sunku suvokti, kodėl tokioje sudėtingoje situacijoje valdžia provokuoja visuomenės konfliktą ir revoliuciją, kišdama per prievartą jai „nuryti” partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją.

Tai labai įtartina politinės logikos požiūriu, ir kelia įtarimų ar nėra provokacija iš Rusijos, siekiant suskaldyti ir supriešinti mūsų visuomenę?

Logika npaprasta, – mums gerai, kai jūsų stovykloje kyla ermideriai ir pilietiniai karai, ir visai nesvarbu, ar dėl vakcinų, ar dėl LGBT teisių, ar dėl istorijos traktavimo.

Karantinas tarp visų nesimpatiškų bruožų turi vieną ypač atgrasų – pagundą vardan gero tikslo varžyti, drausti ir gniaužti tai, ką per trisdešimt atkurtos valstybės metų jau manėme išsikovoję – demokratiją, tegul ir šlubuojančią.

Draudimais ir baudomis gal ir galima gauti kažkokį pozityvų statistinį rezultatą, bet lygia greta padaryti neatitaisomą žalą visuomenės darniam sugyvenimui.

Ne akli esame, matome kaip mūsų demokratinėje Europoje vienur kitur jau plieskiasi gatvių maištai, niokojamas visuomenės turtas, sėjamas smurtas ir neapykanta.

Na ir visiškai priešingas vaizdelis – autoritariniai režimai, kurie, jei tikėti jų skaičiais, puikiai tvarkosi. Na, kad ir kokia Kinija, kur demokratija, žodžio, religijos, įsitikinimų laisvėmis nekvepia. Tie „pramanai“ baigiasi antrankiais ir perauklėjimo lageriais. Bet už tai paklusni, kantri ir darni šalis gali girtis – „Vakar Kinijoje buvo fiksuoti 5 užsikrėtimo Covid 19 atvejai“, o miniatiūrinėje demokratinėje Estijoje – 1700.

Taigi, kai kam gali kilti pagunda spjauti į visas konstitucines piliečių laisves ir pasinaudoti “gerosiomis” Kinijos praktikomis bei pandemijos suvaldymo modeliais, laikinai, karantinų metu pritaikant juos ir mūsų visuomenėms – velniop tą demokratiją, kažkoks antrinis, poįstatyminis įstatymų pakeitimas juk leidžia elgtis kaip Kinijoj.

Daigai jau kalasi. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo dezinformacijos ir vadinamos “neapykantos kalbos” yra steigiama policijos patrulio viešajai erdvei pareigybė.

Kažkaip sunku įsivaizduoti tuos tris policijos pareigūnus, kurie naršys per visą interneto plotą, medžiodami tekstus, pasisakymus, kalbos riktus ir nusišnekėjimus.

Nusišnekėtojus perspės ir baus administracinėmis baudomis trisdešimt pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Labai abejotina ar ta medžioklė gali kaip nors prisidėti prie pandemijos sutramdymo, ir ar priemonė įvedama tik karantino laikui, ar visiems laikams, patogiai prisidengiant karantinu?

Jei tos priemonės bus įgyvendintos, neabejotinai jos lems Ezopo kalbos renesansą. Su šiuo fenomenu per penkiasdešimt metų nesusitvarkė armija įgudusių KGB cenzorių, tad vargu bau ar pajėgs su užduotimi susidoroti trys Lietuvos policinijos kalbos ir minties patruliai.

Neneigiu, kad problema egzistuoja, patyčios, įžeidinėjimai ir visokios kitokios kalbos pamazgos viešojoje erdvėje liejosi ir liejasi laisvai. Ir savo kailiu tai visuomenė yra patyrusi. Jei ne konservatorius, tai – vatnykas.

Baudomis ir grasinimais tos problemos nepanaikinsi, nebent bus baudžiami ir konservatorių bei laisviečių klakeriai ir padugnės.

Tad, užuot grūmojus kuokomis ar ne prasmingiau būtų kurti viešo bendravimo platformas ir forumus, kur diskutuotų ir sprendimus siūlytų mūsų šviesuomenė, kultūros žmonės, sociologai, psichologai, pedagogai, dvasininkija.

Ar ne tokiai misijai vykdyti yra pasirašiusi mūsų auklėtoja ir švietėja LRT? Geltonieji komerciniai tabloidai neatsako dėl nieko, tarpu savęs kovoja už reitingus ir reklamą. Jie, nenustebčiau, kad vieną dieną pradėtų reklamuoti ir nekrofiliją.

Bet jei imtumės rimtai diskutuoti mūsų žiniasklaidos turinio tema, gal vėl rastųsi oraus, pagarbaus bendravimo kultūra ir pačios visuomenės nepakantumas storžieviškumui, patyčioms ir neapykantos kalbai, kuri dažnusyk iš tos pačios LRT ir sklinda?

Grįžtant nuo ko pradėjom – karantinas mus šio to moko, ne tik baudžia. Juk einame apgraibom nepramintu, nežinomu keliu. Ir reikia būti labai atidiems, kad, imdamiesi sprendimų, su pamuilėm į upę neišpiltume vaiko, kai kenkimo savo visuomenei ir priešinimo matome per akis.

Ses. Janina Judikevičiūtė. Neplaukime pasroviui, nepulkime kniūbsti prieš aukso veršį

0

XXIamzius.lt

Šventajame Rašte parašyta: „Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių“ (Apd. 5, 29). Todėl noriu pareikšti didelį dėkingumą ir pagarbą pirmiesiems šaukliams, stojusiems ginti Dievo įsakymų ir išdrįsusiems pasipriešinti jų niekintojams. Ypatinga pagarba, dėkingumas ir palaikymas jo ekscelencijai Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai, stojusiam tiesos pusėn, nors už tai išgirdo daug kritikos ir paniekinimo iš nesuvokiančių, kas yra tiesa.

Jei kas nežino ar pamiršo šeštąjį Dievo įsakymą, primenu: „Nepaleistuvauk“. Ką reikštų tos pačios lyties asmenų „santuokos“ įteisinimas? Tai – aiškus šeštojo Dievo įsakymo laužymas. Ar galima vadinti šeima dviejų tos pačios lyties susitarimą gyventi kartu, jei tai neatitinka pagrindinio šeimos tikslo – susilaukti palikuonių ir pratęsti žmonių giminę?

Beveik visi be išimties šalia gerų turime ir vienokių ar kitokių neigiamų polinkių. Žmogaus pareiga – su jais kovoti, o ne juos demonstruoti, prievarta brukti kitiems ir net reikalauti įteisinti juos įstatymais. Cituoju Šventąjį Raštą: „Nesugulsi su vyriškiu, tarsi su moterimi; tai pasibaisėtina“ (Kun 8, 22). „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalstų bjauriu iškrypimu“ (Kun 20, 13).

Dievas davė žmogui laisvą valią. Kiekvienas gali rinktis – paklusti Dievui ar nepaklusti. Dėl savo polinkių žmogus negali būti nei smerkiamas, nei niekinamas, nei žeminamas. Dievui atsakingas žmogus ne už savo polinkius, bet už savo veiksmus, priešingus Jo įsakymams, ir Viešpats bus vienintelis žmogaus teisėjas. „Neteiskite, ir nebūsite teisiami“ (Mt. 7,1), – pasakyta Šventajame Rašte. Tačiau tikrai negalima priimti įstatymų, prieštaraujančių Dievo įsakymams.

Jei galima laužyti vieną Dievo įsakymą, tai gal galima ir kitų nepaisyti? Pavyzdžiui, gal galima įstatymu įteisinti ir vagystę – kleptomaniją – ir nepaisyti septintojo Dievo įsakymo „Nevok“. Juk jei žmogus turi tokį polinkį, tai tegu vagia… Gal galima paminti ir penktąjį Dievo įsakymą „Nežudyk“ ir įteisinti žudymą įstatymu? Vieni žmonės iš prigimties yra gailestingi, o kiti linkę į smurtą ir sadizmą. Nužudyti žmogų jiems nieko nereiškia. Juk jei turi tokį polinkį, tai kas čia blogo…

Neskelbkime Dievui karo, sakydami: „Netarnausiu“. Ar ne piktosiomis dvasiomis pavirto prieš Dievą sukilę angelai? Toli nenueisime, jei nesiliausime Dievo rūstinę, visi apribojimai, visos pastangos suvaldyti koronaviruso plitimą gali būti bergždžios kaip pastangos užgesinti gaisrus Australijoje. Liepsnose būtų pražuvęs visas žemynas, jei pagalba nebūtų atėjusi iš aukščiau, jei Dievas nebūtų pasigailėjęs ir nepasiuntęs gausių liūčių.

Nė vienas žmogus negali pritarti įstatymams, atmetantiems ir paniekinantiems Dievo įsakymus, nes jie yra įrašyti žmogaus širdyje ir sąžinėje. Kreipiuosi į Seimo narius, už kuriuos balsavome. Rinkėjai, skyrę jums savo balsus, pasitikėjo jumis ir tikėjo, kad jiems atstovausite. Taigi nebūkite judais, neparduokite Dievo už 30 sidabrinių. Visai nesvarbu, ar esate valdančiojoje koalicijoje ar opozicijoje, jums atėjo svarbus momentas apsispręsti, ar liksite ištikimi Dievui, kurio vardu prisiekėte ir Jo palaimos prašėte.

Nepasiduokite spaudimui tų, kurie nežino ar nenori žinoti, kas yra tiesa. O gal ir žino, todėl labai skuba priimti įstatymus ir įteisinti tai, kas prieštarauja Dievo įsakymams, kad sveikai mąstantys Seimo nariai nespėtų susivokti, kokią baisią klaidą yra skatinami daryti. Juk Dievo įsakymai yra svarbesni net už Konstituciją! Jie negali būti kaitaliojami, kaip kartais atsitinka su kai kuriais kai kam nepalankiais Konstitucijos straipsniais.

Ne mažesnis blogis būtų ir Stambulo konvencijos ratifikavimas. Joje, po kovos su smurtu prieš moteris priedanga, užslėpta daug įstatymų, prieštaraujančių Dievo nustatytai tvarkai.

Lietuva, kur tu eini? Įsiklausykime į Lietuvos Respublikos himno žodžius:

Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu, didvyrių žeme,

praeities tavo sūnūs

Te stiprybę semia.

Todėl išlikime savimi. Nepasiduokime tautų, pasirinkusių klystkelius, įtakai ir spaudimui. Nors esame maža tauta, išlikime oaze neaprėpiamoje pasiklydusių tautų dykumoje. Būkime priebėga praregėjusiems ir norintiems grįžti į tiesos kelią, kad numalšintų troškulį, atsigaivinę ir pasisėmę jėgų ryžtingai keltis ir grįžti pas savo Tėvą. Likime tvirti kaip ąžuolai ir neplaukime pasroviui, nepulkime kniūbsti prieš aukso veršį.

Pateisinkime Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei duotą vardą „Tautų lopšys“, kai kitai tautai buvo duotas vardas „Tautų kalėjimas“, dar kitai – „Tautų kapas“. Likime tuo lopšiu. Pateisinkime tą garbingą vardą. Būkime tautos kelrode žvaigžde, nors ir maža, bet ryškiai nušviečiančia kelią. Nenaikinkime savo tautos moralės, negriaukime jos dorovinių pamatų, kad po to netektų verkti kruvinomis ašaromis.

Nuoširdžiai sveikinu ir visa širdimi pritariu lenkų tautai, jos vadovams, kad buvo priimtas įstatymas, draudžiantis žudyti negimusius kūdikius, o šuo metu ir užsibrėžtą tikslą trauktis iš Stambulo Konvencijos. Dieve, laimink lenkų tautą, išdrįsusią priešintis tiems, kas niekina Jo įsakymus.

Mieli ir brangūs Lietuvos žmonės, drąsiai pasipriešinkime įstatymams, laužantiems Dievo nustatytą tvarką, niekinantiems Dievo įsakymus, kurie duoti žmonijos gerovei. Kas kuo galime – ypač malda – prisidėkime prie į pražūtį besiritančios žmonijos gelbėjimo. Dieve, Tau nėra negalimų dalykų. Gelbėk Lietuvą, pasitikime Tavo gailestingumu!

Algimantas Matulevičius. Nekalti bandymai, bet keliantys rimtą grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui

1

Kai LR Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo apie naujai skiriamus šios vyriausybės ministrus. Jis šalia kitų apibūdinimų, vieną charakterizavo kaip jauną ,,degančiomis akimis“ pilną noro nuveikti daug gero savo valstybei.

Bent nemažai mano kalbintų pašnekovų šį apibūdinimą priskyrė teisingumo ministrei poniai Evelinei Dobrovolskai ir šių eilučių autorius taip suprato. Net pagalvojau gal pagaliau atėjo jauni žmones, kurie padarys realius darbus daugumai skaudžiausiose gyvenimo srityse. O svarbiausia suvienys mūsų gan susiskaldžiusią visuomenę savo geranoriškumu ir sugebėjimu naujai pažvelgti į kai kurias įsisenėjusias problemas.

Tikrai šios vyriausybės veiklos pradžia, kaip ir buvusios pabaiga pažymėta nekasdienine ir niekada nedaryta veikla. Pasaulinės koronaviruso pandemijos suvaldymo iššūkiu. Kuri, beje, neleido atsiplaiduoti ir per tas, tradicines valdžios medaus laikotarpiu vadinamas, 100 darbo dienų.

Neturiu tikslo nagrinėti visos Vyriausybės veiklos, nes tai jau daro politologai ir šiaip  infliuenceriai. Mane, kaip buvusį  atkuriamos Nepriklausomybės ištakų aktyvų tų įvykių dalyvį, suneramino tam tikros keistos iniciatyvos.Jau nekalbant apie keistus siūlymus sugriežtinti bausmes už tam tikrus pasisakymus. Praktiškai įvedant cenzūrą. Tuo pat metu nuo bausmių atleidžiant, arba jas paliekant simbolines, visų rūšių narkotikų ne  tik vartotojams, bet ir platintojams. Gal aš jau atsilikau ir dabar ateina toks gyvenimo būdas, kad svaigintis yra ne tik madinga, bet ir sveika? O gal kai kas taip supranta Laisvę? Nors mano patirtis man kužda, kad tokie, visuomenei gan skaudūs dalykai, bent neturėtų būti daromi paskubomis jų nuodugniai neapsvarsčius ir neišdiskutavus.

Tačiau labiausiai apstulbau, kai viešoje erdvėje prasidėjo kalbos apie dvikalbystę. Ir tai ne šiaip sau pamąstymai, o konkreti teisingumo ministrės bei Seimo narės pozicija.

Po lyg tai nekaltu Tautinių mažumų įstatymu, kuris jau viešai aptariamas, matosi siekis po 31 atkurtos Nepriklausomybės metų sugrąžinti į Lietuvą autonomizacijos idėją.

Tiesiogiai tai neįvardijama, bet per antros ne valstybinės kalbos įvedimą regionuose, linko to realiame gyvenime vedama. Jau nekalbu, kad šiame sumanyme ryškėja ir  diskriminacijos elementai lietuvių tautos atžvilgiu.

Kalbama ne vien apie antrą regioninę kalbą. Teigiama, kad jei to regiono gyventojas nori kalbėti arba pateikti prašymą ta antra kalba, valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojams jie privalo su juo ir bendrauti ta kalba. O išvada akivaizdi, tuose regionuose šių įstaigų darbuotojai privalės mokėti ta kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti.

Priėmus tokį įstatymą, su viešai sklandančiomis nuostatomis, kurias ponia ministrė E.Dobravolska laiko normaliomis ir būtinomis, neišvengiamai Lietuva bus suskaldyta į atskirus regionus, kur pavyzdžiui Vilniaus krašte galios lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbos, Klaipėdoje, Visagine rusų.

Šie regionai ne tik, kad nesistengtų giliau ir visapusiškai integruotis į bendrą valstybę Lietuvą, bet taptų atskiromis gan uždaromis teritorijomis vis labiau skaldančiomis mūsų valstybės vientisumą.

Šiame kontekste neramina viešai portale Delfi išspausdinti oficialūs ministrės E.Dobrovolskos žodžiai: „(…) Sieksime, kad šį įstatymą palaikytų Seimo nariai nepaisant priklausymo politinei partijai“ O tai išvertus į žmonių kalbą, reiškia jis bus bandomas ,,prastumti“ bet kokia kaina.

Būtent tokia pozicija ir neramina. Vietoj to, kad šiuo sunkiu dėl pandemijos. Ir geopolitiškai sudėtingu, pasaulyje kyla įtampa tarp didžiųjų valstybių kurių viena yra mūsų pašonėje, laikotarpiu.

Stiprinti ir vienyti valstybę Lietuvą, kuriai būti ištikimai kiekvienas Seimo narys, o ministrė net du kartus prisiekė. Deja veiksmai krypsta priešinga kryptimi. Galima suprasti jauną ministrę, kad ji dėl jaunystės, neprisimena nelengvo valstybės atkūrimo laikotarpio, kai buvo bandoma sužaisti būtent tautinės nesantaikos korta- suskaldant mūsų vienybę. Tačiau neatleistina neįsiklausyti į rimtus argumentus, kad dvikalbystės įvedimas ne tik pažeistų lietuvių kalbos įstatymą, bet ir prieštarauja Konstitucijai.

O svarbiausia, kad tai reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Kas nesupranta paaiškinsiu.

Maskva jau ne kartą yra garsiai pareiškusi, kad Lietuvai ne priklauso nei Vilniaus kraštas (pagal ją tai Baltarusijos teritorija), nei Klaipėda. Mes tie kurie ne vien žodžiais bet ir darbais buvome ir darėme ką galėjome, kad būtų atkurta Lietuvos nepriklausoma valstybė gerai pamename tokį poną Brodavskį ir jam prijaučiančius, kurie lakstė į Maskvą ir siūlė palaikyti Vilniaus krašto autonomiją. Ir tai buvo ne šiaip sau žodžiai, o net paruošti dokumentų projektai.

Mes pamename, kaip Jedinstvo (organizacija kovojusi prieš mūsų Nepriklausomybę) organizavo mitingus prieš lietuvių kalbos atkūrimą, kaip vienintelės oficialios kalbos visoje Lietuvos teritorijoje. Ir praėjus 31 metams po kovo 11 bandyti taip laisvai elgtis su šiomis sąvokomis reiškia nesuprasti, kokioje valstybėje gyveni. Tai atleistina svetimšaliui, bet Lietuvos Respublikos ministrams, kurie, manau, turėtų būt šios valstybės interesų gynėjais ir jos stiprinimo o ne silpninimo iniciatoriais.

Ir labai norisi iš Tautos atstovų tai yra parlamento, kad jie suprastų jog laisvas Seimo nario mandatas jiems suteiktas tam, kad jie vykdydami priesaiką dirbs visos valstybės naudai ir visų jos žmonių gerovei. Ir būdami solidūs politikai jie duos tinkamą atkirtį, bet kokioms prielaidoms gimdančiomis separatizmą.

Mes ne prieš kitų tautų atstovus, gyvenančius čia ir esančius lojaliais Lietuvos valstybei. Bet mes niekada neleisime iš Lietuvos daryti kitų valstybių regioninius filialus. Nes mes lietuviai turime tik vieną Tėvynę šioje Žemėje. Ją saugosime, kaip tai daro ir kitos tautinės valstybės tame tarpe ir mūsų kaimynai.

Autorius yra buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys

Jonas Jarutis: susidorojimas su dar vienu „vienos teisingos nuomonės“ turėtojams nepalankiu įstaigos vadovu?

3

Penktadienį darbą baigė Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė, kuriai buvo pavesta išnagrinėti situaciją, susidariusią Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Seimo Pirmininkės pavaduotojas, LVŽS frakcijos atstovas Jonas Jarutis apgailestauja, jog darbo grupė žengė lengviausiu keliu, siūlydama Seimo valdybai kreiptis į parlamentą dėl Centro vadovo Ado Jakubausko tinkamumo užimti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigas.

„Balsuodamas prieš darbo grupės išvadas ir jose pateiktą siūlymą, pateikiau savo atskirąją nuomonę. Joje išreiškiau nusivylimą, kad nueinama paprasčiausiu keliu – atleisti įstaigos vadovą – vietoj to, kad būtų aiškinamasi, kokios yra tikrosios konfliktų, susiskaldymo tarp darbuotojų priežastys. Nejau tikimasi, kad paskirtas naujas vadovas sugebės pasiekti, kad visi iki vieno įstaigos darbuotojai turėtų vienodą nuomonę ir visi iki vieno pritartų vadovo sprendimams?

Sunkiai suprantama ir tai, kad išvados ir vadovo siuntimas „ant ešafoto“ labiausiai remiasi ne daugumos, bet mažosios dalies (tačiau garsiausiai ir aktyviausiai savo priešiškumą vadovui išreiškiančių) Centro darbuotojų nuomone“, – teigia J. Jarutis.

Seimo vicepirmininkas atkreipia dėmesį, jog tarp kaltinimų Centro vadovui minima, jog jo vadovaujamos įstaigos nuostatai neatitinka teisės aktų, nors nutylima, kad pakeitimai registruoti dar prieš pusmetį, tik, deja, iki šiol užstrigę Seime.

„Nėra abejonių, kad Valdyba teiks Seimui balsavimą dėl Ado Jakubausko tinkamumo ir toliau likti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pareigose.

Noriu tikėtis, kad balsavimo metu kolegos Seimo nariai, nesvarbu, iš kurios politinės jėgos bebūtų, vertins ne tik mažosios dalies darbuotojų nepasitenkinimą pertvarkomis, kurios buvo pradėtos paskyrus direktoriumi Adą Jakubauską, bet ir kitus darbuotojus, pritariančius vykdomoms pertvarkoms Centre, ir negrįšime į vienos nuomonės ir tik tai nuomonei tinkančių žmonių palaikymo laikus“, – kalbėjo J. Jarutis.

Valdas Rakutis. APIE ATRAMINIUS LIETUVOS STULPUS

Kažkada Baltijos gynybos koledže Tartu diskutavome su latvių ir estų kolegomis, kodėl mūsų visuomenės sugebėjo išlikti vieningos ir efektyvios kovoje su sovietų okupacijomis, kokios buvo stiprybės ir silpnumo priežastys?

Tada supratau, kad mūsų stiprybė remiasi tam tikrais stulpais. Kol tie stulpai yra, tol Lietuva stipri ir gyva. Tai mūsų konservatyviosios idėjos pagrindas!

Pirmasis stulpas – tai TAUTA. Tai žmonės, kurie save sieja su pavadinimu, teritorija, jaučia pareigą ir tapatybę. Tauta gali būti sujungta kalbos ir papročių pagrindu, gali save asocijuoti su teisine sistema (Lietuvos statutas), su luomu, su tradicijomis, bet tai yra tai, kas sudaro žodį MES.

Tauta gyvena tada, kai valstybė yra, ir kai jos nelieka. Tauta, galbūt gentis, vedama lyderių sukuria valstybę. Lygiai taip galima valstybę ir prarasti išorinio užkariavimo ar vidaus silpnumo dėka.

Nors tautos samprata šiek tiek keičiasi, tai yra žymiai tvaresnis darinys, kuris dažniausiai auga ir stiprėja valdant savai dinastijai, veikiant valstybei, nacionalinei religijai ar esant ilgalaikiams konfliktams su kitomis tautomis, valstybėmis ar režimais. Keletas valstybių, susikūrusių tautiniu pagrindu pavyzdžių: Vokietija, Italija, Vengrija, Suomija, Latvija ir Estija bei Lenkija.

Antrasis stulpas – tai VALSTYBĖ. Valstybė yra juridinis biurokratinis, gynybinis ir teritorinis darinys, labai suprantamas kariams ir piliečiams. Valstybė dažnai yra susijusi su Tauta, tačiau nebūtinai, tai gali būti monarchija, imperija, sąjunga. Ji svarbi, nes tvarko realų gyvenimą, apsprendžia gyventojų prievoles, pareigas, teises ir kitus svarbius dalykus. Valstybė gali mobilizuoti pajėgas ir nukreipti jas reikalinga kryptimi, ji nustato prioritetus ir reguliuoja gyvenimą.

Valstybė gali sukurti tautą, kaip atsitiko Prancūzijoje, Rusijoje, iš dalies Osmanų imperijoje. Tokios valstybės laikosi kitais pagrindais, todėl joms dažniausiai nesuprantamas tautiškumas, stengiantis jį perkelti į papročių, religinių grupių ir etnosų lygį, nepavojingą tokios valstybės vientisumui. Anglų kalboje nėra atskirų tautiškumo ir nacionalizmo sąvokų, jų nereikia. O mums reikia.

Trečiasis stulpas – tai TIKĖJIMAS. Tikėjimas yra glaudžiai susijęs su religija. Religija nustato etikos normas, reguliuoja papročius, kuruoja šalpos ir socialinio teisingumo sritį, įtakoja mokslą ir studijas, švietimą.

Net žmonės nesijaučiantys bažnyčios dalimi, suprantą stiprų ryšį su religinėmis normomis kaip tradicijos ir etinės normos. Katalikų tikėjimas buvo Lietuvos atrama nuo rusifikacijos XIX a., padėjo atsilaikyti Sovietijos jūroje, palaikė dvasią Sąjūdžio laikais ir Sausio įvykių metu.

Ketvirtasis stulpas – tai ŠEIMA, šeima ir giminė. Ši mažiausia visuomenės ląstelė svarbi yra tame, kad joje formuojasi būsimoji piliečių karta, vyksta bendravimas tarp kartų, perduodami išlikimo kodai ir užtikrinamas tęstinumas.

Šeima ir giminė leido išlikti mūsų kultūrai okupacijų metais, išugdė naujas kartas, padėjo pakelti tremtis, išsaugoti įtakas Sovietų sąjungos sistemoje, o atmintis apie turėtą laisvę buvo puoselėjama ne tik tėvų vaikų, bet ir senelių anūkų ar tolesnių giminaičių pagalba per šeimos nuotraukas, relikvijas, pasakojimus ir pavyzdžius.

Lietuva buvo pajėgi išlaikyti savo gyvastį, kol turėjo visas keturias atramas. Mūsų visuomenė intuityviai suvokia kad bus tvari, kol tvirtai laikysis ant keturių stulpų. Kalbant palyginimais, praradus vieną stulpą, dar įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, perduodant laikomą krūvį kitoms trims. Taip išlikome okupacijos metais, taip laikosi arba nesilaiko kaimyninės šalys, vienos valstybės stiprėja, kitos palaipsniui silpsta.

Šiais laikais karai tarp valstybių nors ir vyksta, bet nedažnai. Kartais užpuolus kaimyną, jis tik sustiprinamas, nes pavojų pajutusi visuomenė mobilizuojasi, užpultajai suteikiama pagalba, agresorius sulaukia sankcijų. Todėl labai dažnai pasitelkiamos minkštosios galios, griaužiančios pasirinktąją valstybę iš vidaus, nesiafišuojant.

Norint sunaikinti šalį, reikia naikinti pagrindus, ant kurių ji laikosi. Gerai žinoma, kaip tokias galias naudoja Rusija.

Būdama pati nedemokratiška, ji palaiko bet kokias pasipriešinimo grupes, skatina vidaus nesantaiką, palaiko neaiškius vertybes silpninančius judėjimus ir skleidžia propagandą.

Tačiau taip elgiasi ne ji viena. Rusijos sėkmė informaciniuose ir kitokiuose hibridiniuose karuose paskatina tokios veiklos imtis ir kitas, dažniausiai nedemokratines valstybes.

Todėl norint tokiomis sąlygomis išsilaikyti, reikia saugoti savuosius pagrindus, maitinti šaltinius, iš kurių atsiranda upeliai ir stiprios upės, modernėjant ir keičiantis palaipsniui, išlaikant stabilumą ir tradicijų tęstinumą.

Šiandien, kaip niekad reikalingas sąmoningas patriotizmas ir kryptinga veikla, priešiškos veiklos identifikacija. Tauta negali visko palikti valstybei, bet pati aktyviai dalyvauti kovoje už savąsias vertybes, nes puolamos ne tik valstybės institucijos, pažeidžiamas teritorinis vientisumas. Puolama žmonių sąmonė, vertybės. Puolami atraminiai stulpai. Būkime budrūs!


Užutrakio dvaro portikas/ Leono Garbačiausko nuotrauka.