Arimantas Butkus
Kalbėjome apie Orhuso konvencijos suteiktas visuomenei teises gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais (Čia, Čia ir Čia). Tačiau praktikoje valstybės institucijų ir visuomenės santykiai yra gerokai komplikuoti. Konvencijos suteiktos teisės sunkiai skynėsi kelią į praktinį gyvenimą. Visuomenei ilga laiką sunkiai buvo prieinamas netgi pats Orhuso konvencijos turinys.
Iš pradžių ši konvencija išversta į lietuvių kalbą buvo su faktinėmis klaidomis. Tikėtina sąmoningai. Joje buvo gausu klaidingai išverstų terminų, sąvokų, praleistų žodžių, o kai kurių lietuviškų terminų reikšmė gana artima Konvencijos originalo rusų kalba reikšmėms, jos prieštaravo originalų anglų ir prancūzų kalbų reikšmėms.
Konvencijos vertimas turėjo būti pagrįstas originalais anglų ir prancūzų kalbomis, nes Orhuso konvenciją įgyvendinantys ES reglamentai, direktyvos ir kiti teisės aktai yra teisiškai privalomi visomis 27-iomis ES kalbomis, o rusų kalba nėra oficiali ES kalba. ES reglamentų terminai lietuvių kalba taip pat skyrėsi nuo Orhuso konvencijos lietuviškojo vertimo terminų, nors jie turėjo sutapti.
Objektyvumo dėlei tenka pridurti, kad rusų, anglų ir prancūzų kalbos yra oficialios Orhuso konvencijos kalbos, tačiau terminijos vartojimas ir supratimas gerokai skiriasi.
Teisininkas-vertėjas Paulius Markevičius nurodė tik porą pavyzdžių, kaip buvo iškraipomi, o kartu ir susiaurinami, terminai. Tarkime, terminas „environmental” (aplinkos) neteisingai išverstas kaip „aplinkosaugos”. Taip susiaurinama paties termino reikšmė, nes aplinkosauga – tik viena sričių, kurias apima terminas „aplinka”.
Dar daugiau, Orhuso konvencijai tiesiogiai prieštaravo kai kurie įstatymai. Pvz., Teritorijų įstatymas, leido pačiam statytojui rengti teritorijų planavimo dokumentų svarstymą su visuomene ir pačiam derinti savo privatų ir visuomenės interesus – savo nuožiūra priimti arba atmesti visuomenės pastabas.
„Kam patiktų, jei teismo sprendimus įgyvendintų pats ieškovas, sudaręs sutartį su Teisingumo ministeriją dėl antstolio įgaliojimų suteikimo?“- retoriškai klausė teisininkas P.Markevičius.
Deja, Lietuvoje tai buvo įprasta, nors tokią praktiką draudžia ne tik Orhuso konvencija, bet ir ES reglamentai. Taip buvo programuojami visuomenės ir verslo konfliktai, nes visuomenė per vėlai sužinodavo apie statybų planus, kuriems leidimai ne visada išduodami skaidriai ir teisėtai.
Tokiu būdu Orhuso konvencija tarsi leido visuomenei ginti viešąjį interesą aplinkos srityje, tačiau Lietuvoje ši teisė dėl netikslaus vertimo buvo apribota iki gamtosaugos. Tuo įsitikino visuomenininkai, mėginę viešąjį interesą ginti Lietuvos teismuose. Su tuo ne kartą ir ne vienoje byloje susidūrė Žvėryno bendruomenė, mėginusi teisme ginti kultūros paveldo objektą – Žvėryno malūną nuo sunaikinimo. Ji nesugebėjo teismams įrodyti, kad kultūros paveldo vietovėje vietoj dviejų sandėliukų pastatyti du daugiaaukščiai namai pažeidžia įstatymus ir kraštovaizdį. Bylą pralaimėjo, nes, anot teismų, piliečiai neturi teisės ginti kultūros paveldo. Vyriausiasis administracinis teismas suformavo teisminę praktiką, todėl kiti teismai, remdamiesi šiuo sprendimu, į tai net nesigilindavo ir atmesdavo kitus viešąjį interesą bandančius ginti ieškinius, ypač susijusius su kultūros paveldu
Būtent dėl netinkamo Orhuso konvencijos vertimo, nagrinėdami piliečių skundus teismai šia konvencija ilgai nesivadovavo. Verslo bendrovės, suinteresuotos naujomis statybomis, ypač Vilniaus senamiestyje persekiojo kultūros paveldo aktyvistus, teikė jiems ieškinius teismuose, areštuodamos aktyvistų turtą ir kt.
Pralaimėdami teismuose bylas dėl netinkamai saugomo kultūros paveldo, piliečiai buvo priversti kreiptis pagalbos į tarptautines organizacijas.
2008 metais Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Europos komisiją, Orhuso konvencijos priežiūros komitetą, nurodydamos, jog kai kurie tarptautiniai teisės aktai, kuriuos ratifikavo Lietuvos Respublika (Orhuso konvencija) išversti į lietuvių kalbą klaidingai, vartojant neadekvačias dokumento originalui žodžių reikšmes. Tai privertė Vyriausybę vis dėlto sureaguoti.
Nepaisant to, kad Vyriausybės nurodymu Aplinkos ministerijai buvo pavesta ištaisyti Orhuso konvencijos vertimo į lietuvių kalbą klaidas, kad Rygoje 2008 m. birželio 11-13 d. vykęs Orhuso konvencijos šalių 3-ojo susitikimas įpareigojo Lietuvą iki 2008 m. gruodžio 31 d. parengti veiksmų planą šios konvencijos nuostatoms įgyvendinti, šioje žmogaus teisių srityje iš esmės jokios pažangos nebuvo pasiekta.
Vyriausybės sudarė darbo grupę dėl skubių priemonių, kurios užtikrintų Lietuvos įstatymų atitikimą Orhuso konvencijai ir atitinkamai ES teisei. Tačiau į grupės sudėtį pateko tik vienintelis Lietuvos žaliųjų judėjimo organizacijos atstovas. Jos daugumą sudarė valdžios institucijų atstovai. Visuomenė kaip buvo, taip ir liko nušalinta nuo aplinkos ir kultūros paveldo saugojimo, o piliečiams, išdrįsusiems ginti viešąjį interesą, verslo bendrovės toliau grasino susidorojimais teismuose.
2008 m. balandžio 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad piliečiai T.B, V.D, G.U. ir J.M, stoję ginti visuomenės (viešąjį) interesą, neturėjo teisinio pagrindo šį interesą ginti teisme. Tokiu būdu teismas paneigė tarptautinės teisės aktus, kuriuos valstybė ratifikavo ir laisva valia prisiėmė juos vykdyti. Valstybė neužtikrino savo piliečiams, bendruomenėms ir nevyriausybinėms organizacijoms konstitucinių teisių apsaugos, neleido visapusiškai atstovauti ir ginti teisingumą, asmenų teises bei laisves ir kitas pamatines visuomenės vertybes.
Tuo tarpu verslo grupės mėgino teismuose ieškiniais susidoroti su aktyviais piliečiais, ginančiais visuomenės (viešąjį) interesą. Tokių ieškinių daugėjo. Rezonansinį atgarsį įgavo Teo LT” ieškinys V.P., pasiskundusiam teismui dėl galimų „Teo LT” statybos pažeidimų, kai vienas teismas nusprendė, kad pilietis V.P. per vėlai pasiskundė dėl statybos, o kitas teismas, atsiliepdamas į „Teo LT” ieškinį V.P., nurodė areštuoti šio piliečio turtą ir įšaldyti jo sąskaitas bankuose 10 milijonų litų sumai.
Žmogaus teisių organizacijos vėl kreipėsi į tarptautines organizacijas, pažymėdamos, kad Orhuso ir kitos konvencijos, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja piliečiams teisę turėti savo įsitikinimus, laisvai juos reikšti, nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Jos prašė padėti Lietuvai įgyvendinti Orhuso konvenciją ir jos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių priežiūros srityje. Siūlė Seimui ir Vyriausybei pakeisti ar papildyti Lietuvos Respublikos įstatymus, atitinkančius tarptautines ES teisės normas ir mūsų valstybės 2001 m. ratifikuotos Orhuso konvencijos nuostatas, sudaryti naują kvalifikuotų aplinkos specialistų ir mūsų tautos vertybėms lojalių žmonių darbo grupę, ginant vartotojų, aplinkos, teritorijų planavimo, kultūros paveldo ir kitų su viešuoju interesu susijusių teisių apsaugą. Siekė, kad grupei atstovautų ne ministerijos ir valstybės įstaigos, o plati visuomenė, įtraukiant į grupę ir žmogaus teisių organizacijas.
Tarp valdžios institucijų ir visuomenės kilo tikras teisinis karas. 2009 m. gegužės 2 d. dėl ketinimų apriboti visuomenės teises dalyvauti priimant su aplinka susijusius sprendimus ir sunaikinti saugomų teritorijų kontrolę Lietuvos valdžiai protestą pareiškė Lietuvos Žaliųjų judėjimas, Žvėryno bendruomenė, Judėjimas „už Lietuvą be kabučių“ ir kitos visuomeninės organizacijos. Visuomeninkai teigė esantys šokiruoti Seimo ir Vyriausybės veiksmais, kuriais siekiama nušalinti visuomenę nuo teritorijų planavimo proceso ir susilpninti saugomų teritorijų sistemą taip, kad jos kontrolė taptų iš esmės neveiksni.
Protestuotojai reiškė pasipiktinimą, kad nušalindama visuomenę nuo teritorijų planavimo proceso valdžia atveria kelią stichinei urbanizacijai – miestų gyvenamųjų rajonų tankinimui (užstatant daugiabučių kiemus, vaikų žaidimo aikšteles ir pan.), nevaržomoms statyboms senamiesčiuose (taip pat ir Pasaulio paveldo objekte Vilniaus senamiestyje), dvarų, piliakalnių ir kitų kultūros bei gamtos paveldo objektų apsaugos zonų užstatymui.
Didžiausias akibrokštas visiems buvo tas, kad iš visuomenės buvo numatyta atimti teisę daryti bet kokią įtaką šiems sprendimams, grubiai pažeidžiant Lietuvos ratifikuotos Orhuso konvencijos nuostatas.
„Vertiname tai kaip statybų verslo protegavimą viešojo intereso sąskaita ir planus įvykdyti radikalų aplinkosaugos srities liberalizavimą – nors tokia reforma nėra pristatyta visuomenei ir su ja aptarta,“- teigė pareiškime protestuotojai.
Jie reikalavo atšaukti Teritorijų planavimo įstatymo pataisas, kuriomis numatyta panaikinti detaliuosius planus, o tuo pačiu – nušalinti visuomenę nuo teritorijų planavimo proceso. „Pataisose numatyta, kad detaliųjų planų rengti nereikės, „jeigu atitinkamų objektų statyba numatyta tos teritorijos bendrojo plano funkciniame zonavime. Tai reiškia, kad jei mieste yra patvirtintas bendrasis planas (o į šią kategoriją patenka visi didmiesčiai), tai jame pažymėtoje funkcinio zonavimo teritorijoje, pvz. „gyvenamoji daugiabučių” (taip pažymėti Lazdynai, Žirmūnai ir kt.) bus galima pradėti statybas be jokio svarstymo su visuomene ir aplinkinių namų gyventojų sutikimo. Minėtos pataisos atvers kelią ir neribotam, be svarstymo su visuomene, senamiesčių, dvarų bei gamtosauginių vietovių užstatymui. Lietuvoje bendrieji planai nėra išsamūs ir detalūs, kokie yra Vakarų šalyse (pvz., Kanadoje), kur detaliai ir aiškiai nustatyti privalomi reglamentai. O kol nėra parengti išsamūs bendrieji planai, detaliųjų planų panaikinimas reikštų chaosą urbanistikoje. Absoliutus visuomenės nušalinimas nuo sprendimų, susijusių su aplinka, būtų precedento Europos teisėje neturintis atvejis”,- teigė jie.
Tačiau 2009 m gegužės 21 d. Seimas minėtoms pataisoms pritarė. Seimo nariai balsavo ignoruodami neigiamas Teisės ir Europos teisės departamentų išvadas, kuriose nedviprasmiškai konstatuota: „toks teisinis reguliavimas pažeistų visuomenės teisę gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus teritorijų planavimo procese bei prieštarautų keičiamo įstatymo septintojo skirsnio nuostatoms <…>projektu siūlomos nustatyti išimtys (atvejai, kai detalusis planas nerengiamas) reiškia… visuomenės galimybės gauti informaciją visais su aplinka susijusiais klausimais bei galimybės dalyvauti priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos ribojimą.“ Todėl „siūlomi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio pakeitimai kelia abejonių dėl jų atitikties ES teisei.“
Siaurinant visuomenės teises gauti informaciją apie aplinką ir kreiptis į teismus labiausiai reiškėsi Aplinkos ministerija. Ji nuolat siūlydavo Teritorijų planavimo įstatymo pataisas, iš esmės pažeidžiančias Orhuso konvencijos ginamus visuomenės interesus, atimdama iš jos teisę žinoti ir dalyvauti priimant sprendimus dėl daugelio aplinką veikiančių arba su ja susijusių veiklos aspektų.
2010 metais Žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Seimą, Vyriausybę, Generalinė prokuratūrą ir Lietuvos teismų administraciją atkreipdamos dėmesį, kad valstybės teisės aktai, tarp jų Aplinkos apsaugos, Teritorijų planavimo, Administracinių bylų teisenos įstatymai, Civilinio proceso kodeksas iš esmės riboja Orhuso konvencijos nustatytas piliečių teises saugoti aplinką ir kreiptis į teismus dėl jos. Negana to, teismai, vadovaudamiesi suformuota iš esmės pasenusia ir ydinga teismų praktika, priimdami sprendimus, leidžia persekioti piliečius vien dėl to, kad šie gina visuomenės (viešąjį) interesą arba kreipiasi į teismus dėl šio intereso gynimo.
Žmogaus teisių gynėjai teigė, kad viešąjį interesą ginančių žmonių teisinė padėtis mūsų valstybėje yra netoleruotina. „Civiliniai ieškiniai, kurie pateikiami asmenims arba nevyriausybinėms organizacijoms dėl atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais ar jo gynimo teismuose, demokratinių valstybių teismų praktikoje yra išskiriami į atskirą kategoriją ir vadinami „strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą“ (SIPVD). Tokiais ieškiniais valdžia ir verslo grupės siekia sutramdyti piliečius ir nevyriausybines organizacijas, teismuose reikalaudami juos nubausti dėl neva padarytos žalos ir kenkimo, o iš tikrųjų siekiant juos įbauginti, atgrasyti ir nutildyti bei visaip suvaržyti visuomenės teises, kurias garantuoja Konstitucija, tarptautinė ir ES teisė bei kiti Lietuvos įstatymai”,- aiškino jie.
Žmogaus teisių organizacijos prašė Prezidentą ir Seimo Pirmininką inicijuoti Administracinių bylų teisenos ir kitų įstatymų bei Civilinio proceso kodekso pataisas, kad minėtieji įstatymai ir teisės aktai kuo skubiau būtų suderinti su Europos Sąjungos teise. Prašė pašalinti piliečiams kliūtis pasinaudoti teise kreiptis į teismus, įskaitant finansines kliūtis ir sunkiai prieinamas teisines paslaugas, teikti paramą viešąjį interesą aplinkos klausimais ginantiems advokatams bei nevyriausybinėms organizacijoms. Reikalavo užtikrinti Konvencijos 3 str. 8 d. nuostatos įgyvendinimą, kur nurodoma, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje Konvencijoje numatytas savo teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi.
Netrukus Orhuso konvencija buvo išversta į lietuvių kalbą, o Vyriausybė patvirtino jos autentifikuotą jos vertimą. Šiuo metu Konvencija yra paskelbta Aplinkos ministerijos tinklalapyje.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
