Arimantas Butkus
Kaip minėjau pirmoje dalyje, Jungtinių Tautų Europos Ekonominės Komisijos Konvencija dėl teisės gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais taip vadinama Orhuso konvencija, buvo priimta 1998 m. birželio 25 d. ketvirtojoje Europos ministrų konferencijoje „Aplinka Europai“ Danijos Orhuso mieste. Ji įsigaliojo 2001 m., o 2011 m. gruodžio mėn.
Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2001 metais, o nuo 2005 metų prisijungimą prie konvencijos patvirtino visa Europos Bendrija. Ši konvencija reglamentuoja ją ratifikavusių šalių visuomenės
(fizinių asmenų ir jų susivienijimų, organizacijų, grupių) teisę gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus ir teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais.
Konvencijos tikslas – apsaugoti kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje, užtikrinant teisę gauti informaciją, teisę dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais. Konvencija susieja teises aplinkos srityje su žmogaus teisėmis, akcentuoja visų mūsų pareigas ateities kartoms, įtvirtina, kad darnus vystymasis galimas tik dalyvaujant visoms suinteresuotoms grupėms, susieja vyriausybių atskaitomybę ir aplinkos apsaugą, pastangas sutelkia į visuomenės ir valdžios institucijų bendravimą demokratinėmis sąlygomis.
Pirmoje straipsnio dalyje minėjome Konvencijos sąvokas, valstybės įsipareigojimus ir piliečių teises gauti informaciją apie aplinką.
Konvencijos 5 straipsnis reglamentuoja informacijos apie aplinką rinkimas ir platinimą. Jis, įpareigoją valstybę užtikrinti, kad: a) valstybės institucijos disponuotų ir atnaujintų informaciją apie aplinką, b) sukurtų sistemas, užtikrinančias, kad institucijos tinkamai gautų informaciją apie planuojamą ir vykdomą veiklą, kuri gali daryti didelį poveikį aplinkai. Tuo atveju, jeigu kyla neišvengiama grėsmei žmonių sveikatai arba aplinkai, kurią gali kelti žmonių veikla arba gamtinės sąlygos, visa informacija, kuri gali padėti visuomenei imtis reikiamų priemonių, užkertant kelią pavojaus padariniams, būtų nedelsiant paskleista visuomenės nariams, kuriems kyla potencialus pavojus.
Valstybė turi užtikrinti kad, teikiamos informacijos apie aplinką tvarka būtų suprantama ir aiški ir kad informacija būtų lengvai prieinama: pakankamai informuojant apie aplinką, pobūdį ir mastą, apie pagrindines sąlygas piliečiams gaunant tokią informaciją apie jos gavimo tvarką.
Valstybė turi užtikrinti visuomenei galimybę gauti sąrašus, registrus ir archyvines bylas ji turi įpareigoti atsakingus pareigūnus padėti visuomenei pasinaudoti galimybe gauti informaciją pagal šios Konvencijos nuostatas, paskirti susižinojimo vietas, sudaryti galimybę nemokamai naudotis sąrašuose, registruose arba archyvinėse bylose esančia informacija apie aplinką.
Valstybė turi užtikrinti, kad informacijos apie aplinką elektroninėse duomenų bazėse nuolat daugėtų, kad ji būtų lengvai prieinama visuomenei viešaisiais telekomunikacijų tinklais.
Tai šalies aplinkos būklės ataskaitos, teisės aktai aplinkosaugos klausimais ar teisės aktai, susiję su aplinkosauga; atskirais atvejais aplinkosaugos politikos, planų ir programų dokumentai arba dokumentus, susiję su aplinkosauga, taip pat susitarimai aplinkosaugos klausimais ir kita informacija būtina pagal šią Konvenciją.
Valstybė reguliariai kas 3 ar 4 metai turi spausdinti ir platinti šalies aplinkos būklės nacionalinę ataskaitą, įskaitant informaciją apie aplinkos kokybę bei sunkumus. Ji turi parengti priemones, kuriomis siekiama platinti įstatymus ir kitus direktyvinius dokumentus, pavyzdžiui, strategijas, dokumentus politikos klausimais, programas ir veiksmų planus, susijusius su aplinkosauga, bei įvairaus lygio valstybės institucijų rengiamas jų įgyvendinimo ataskaitas, tarptautines sutartis, konvencijas bei susitarimus aplinkosaugos klausimais ir atitinkamais atvejais kitus svarbius su aplinkosauga susijusius tarptautinius dokumentus.
Valstybė turi sudaryti sąlygas visuomenei gauti paaiškinamąją medžiagą dėl jos ryšių su visuomene šios Konvencijos klausimais, tinkama forma suteikti piliečiams informaciją apie tai, kaip vyriausybė atlieka valstybines funkcijas arba teikia visuomenei paslaugas aplinkosaugos klausimais.
Valstybė, prireikus, turi sukurti nacionalinę užterštumo kadastrų arba registrų sistemą – struktūrizuotą, kompiuterinę, visuomenei prieinamą duomenų bazę, sudaromą naudojant standartizuotą ataskaitų pateikimo sistemą. Tai duomenų sistema apie atitinkamų medžiagų ir produktų, įskaitant vandens, energijos bei išteklių naudojimą, susidarančių konkrečios veiklos metu, patekimą, išskyrimą ir pernešimą į įvairias aplinkos sferas, taip pat į pramonės objektų teritorijose bei už jų ribų esančias apdirbimui ir išmetimui skirtas aikšteles.
Bus daugiau.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
