Tekstas iš Audriaus Bačiulio veidaknygės
Smagu matyti po šiuo Italijos ir Danijos iššūkiu leftistiniam Briuselio požiūriui į „žmonių teises“, iškėlusiam laukinių atėjūnų teises aukščiau europiečių teisių, ir Gitano Nausėdos parašą. Nesistebiu, kad mūsų iš užsienio fondų penimoje žiniasklaidoje apie tai tyla:
Pastaraisiais dešimtmečiais nelegali migracija labai prisidėjo prie imigracijos į Europą. Daugelis jų čia atvyko teisėtais keliais. Jie išmoko mūsų kalbų, tiki demokratija, prisideda prie mūsų visuomenės ir nusprendė integruotis į mūsų kultūrą.
Kiti atvyko ir nusprendė ne integruotis, bet užsidaryti paralelinėse visuomenėse ir atsiriboti nuo mūsų pagrindinių vertybių – lygybės, demokratijos ir laisvės. Ypač kai kurie iš jų neprisidėjo prie juos priėmusių visuomenių veiklos ir nusprendė daryti nusikaltimus.
Mums nesuprantama, kaip kai kurie žmonės gali atvykti į mūsų šalis, naudotis mūsų teikiama laisve ir plačiomis galimybėmis, bet iš tiesų nuspręsti daryti nusikaltimus. Nors tai susiję tik su mažuma imigrantų, kyla pavojus, kad tai gali pakenkti patiems mūsų visuomenės pagrindams. Tai kenkia mūsų piliečių tarpusavio pasitikėjimui ir pasitikėjimui mūsų institucijomis.
Laimei, kai kuriose srityse judame teisinga linkme. Daugelis Europos šalių nusprendė sugriežtinti savo nacionalinę neteisėtos migracijos politiką. Dauguma ES valstybių narių yra pasirengusi svarstyti naujus Europos migracijos iššūkių sprendimus.
Tai labai svarbūs žingsniai, todėl turėtume tęsti šį darbą. Nes dar daug ką reikia padaryti nuveikti, kol Europa atgaus neteisėtos migracijos kontrolę.
Tačiau, kaip vadovai, taip pat manome, kad reikia išnagrinėti, kaip Europos Teisingumo Teismas Žmogaus teisių teismas išplėtė savo Europos žmogaus teisių konvencijos aiškinimą: Ar kai kuriais atvejais Teismas ne per daug išplėtė Konvencijos taikymo sritį palyginti su pirminiais Konvencijos ketinimais, taip pakeisdamas interesų, kurie turėtų būti saugomi, pusiausvyrą?
Manome, kad Teismo aiškinimo raida kai kuriais atvejais apribojo mūsų galimybes priimti politinius sprendimus mūsų pačių demokratinėse valstybėse. Ir taip paveikė tai, kaip mes, kaip vadovai galime apsaugoti savo demokratines visuomenes ir gyventojus nuo iššūkių, su kuriais susiduriame šiandieniniame pasaulyje.
Pavyzdžiui, matėme bylas, susijusias su nusikaltusių užsienio piliečių išsiuntimu kai dėl Konvencijos aiškinimo buvo apsaugoti netinkami žmonės ir pernelyg apribojo valstybių galimybes nuspręsti, ką išsiųsti iš savo teritorijos.
Mūsų nuomone, nukentėjusiųjų ir didžiosios daugumos įstatymų besilaikančių piliečių saugumas ir apsauga yra esminė ir lemiama teisė. Ir pagal bendrą taisyklę ji turėtų būti svarbesnė už kitus sumetimus.
Tuo remdamiesi mes, šį laišką pasirašiusieji, sutinkame, kad saugumas ir stabilumas mūsų pačių visuomenių saugumas turėtų būti svarbiausias prioritetas. Manome, kad:
– Turėtume turėti daugiau laisvės nacionaliniu lygmeniu spręsti, kada išsiųsti nusikaltusius užsieniečius iš šalies. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai tai susiję su sunkiais smurtiniais nusikaltimais arba narkotikais. Tokie nusikaltimai dėl savo pobūdžio visada turi rimtų pasekmių aukoms.
– Mums reikia daugiau laisvės spręsti, kaip mūsų valdžios institucijos gali sekti, pvz. nusikaltusius užsieniečius, kurie negali būti deportuoti iš mūsų teritorijos. Nusikaltėliai, kurių negalima deportuoti, nors jie pasinaudojo mūsų svetingumu, kad įvykdytų nusikaltimus, verčia kitus jaustis nesaugiai.
– Turime turėti galimybę imtis veiksmingų priemonių, kad galėtume pasipriešinti priešiškai nusiteikusioms valstybėms, kurios bando pasinaudoti mūsų vertybėmis ir teisėmis prieš mus. Pavyzdžiui, panaudodami migrantus prie mūsų sienų. Žinome, kad tai jautri diskusija. Nors mūsų tikslas – apsaugoti mūsų demokratijas, greičiausiai būsime apkaltinti priešingais ketinimais.
Su visa pagarba, tikime, kad tvirtai reiškiame daugumos Europos piliečių požiūrį. Norime pasinaudoti savo demokratiniais įgaliojimais ir pradėti naują ir atvirą pokalbį apie Europos Žmogaus teisių konvencijos aiškinimą.
Turime atkurti tinkamą pusiausvyrą. Ir mūsų šalys bendradarbiaus siekdamos įgyvendinti šį užmojį.
Mette Frederiksen, Giorgia Meloni, Christian Stocker, Bart De Wever, Petr Fiala,
Kristen Michal, Evika Siliņa, Gitanas Nausėda, Donald Tusk.
Taip, delfiuose, komjaunimo tiesose ir elertė apie tai visiška tyla.
Kyla rimtų abejonių, kam minėtos kontoros iš tikrųjų yra lojalios.
Tai karo nugalėtojų suplanuota invazija po gudria priedanga, kad Europa jau niekad daugiau nebeatsikeltų ir netaptų konkurente ne europinėms jėgoms. Žinoma, Kapsukė su Vedeuške mano priešingai nei mažaraščiai diletantai – tai laiko gerovės plėtra.
Pasigailėtinai nuolankus ir atsiprašinėjantis Europos valstybių vadovų kreipimosi tonas. Bet gal taip ir reikia pradžioje?