Algirdas Storpirštis
Lietuvos valstybė, regis, vis dar egzistuoja tik popieriuje — kaip formalus darinys, kuris savo piliečius verčia laikytis įstatymų, tačiau pats iš jų šaiposi.
Vakar Seimas dar kartą tai įrodė: nepaisant opozicijos įspėjimų, visuomenės pasipiktinimo ir prezidento Gitano Nausėdos veto, parlamentarai atmetė šalies vadovo pastabas ir dar kartą patvirtino Baudžiamojo kodekso pataisas, sušvelninančias atsakomybę už piktnaudžiavimą valdžia — vadinamąsias „čekiukų“ pataisas.
79 „už“, 33 „prieš“, 3 „susilaikė“ — ir byla baigta. Viskas taip paprasta, taip pažįstama, taip lietuviškai, kai kalba eina apie „savuosius“.
Ir šioje balsavimo lentelėje, kaip veidrodyje, atsispindi visų frakcijų „sąžinė“.
Valstybės sąmonės trynimas
Jei mėgintume trumpai apibūdinti šią situaciją, užtektų vieno sakinio: vogti iš žmogaus – šiukštu, vogti iš valstybės – galima.
Toks yra naujasis „teisingumo“ principas, kurį Seimas ką tik įtvirtino įstatymu.
Prezidentas Nausėda, vetuodamas šias pataisas, įspėjo apie jo pavojų: piktnaudžiavimo nusikaltimas, perklasifikuotas iš sunkaus į apysunkį, sumažina atsakomybę, apriboja kriminalinės žvalgybos galimybes, atveria kelią švelnesnėms bausmėms ir net išteisinimams. Kitaip tariant, įteisinamas moralinis ir teisinis atlaidumas politikams, kurie valstybės lėšas laiko asmeniniu biudžetu.
Bet kam rūpi valstybė? Kam rūpi principai, kai kalba eina apie asmeninę naudą?
Sovietinio vogimo tęsinys
Sovietmečiu vogimo iš valstybės niekas nesmerkė, nes Lietuva valstybės neturėjo. Buvo sistema, bet ne valstybė. Todėl ir buvo „normalu“ parsinešti pieno iš pieninės, mėsos – iš mėsos kombinato, statybinių medžiagų – iš sandėlio. Visi žinojo, kiek yra vertos pareigos sandėliuose ir saugyklose, taip pat žinojo, kad tai niekieno turtas — vadinasi, galima. Tai buvo ne tik ekonominė išgyvenimo forma, bet ir savotiškas tylus protestas prieš svetimą valdžią.
Lietuva išsikovojo nepriklausomybę, tačiau įprotis liko. Kartu su juo liko ir sovietinis mentalitetas – giliai įsišaknijusi nuostata, kad valstybė yra kažkas svetimo, ne mūsų, todėl iš jos galima pasiimti. Tokia moralė neišnyko. Tik jos forma pakito. Dabar vogimas įgavo teisės aktų ir balsavimo procedūrų formą.
Principai pagal R. Šukį
Seimo pirmininko pavaduotojas Raimondas Šukys ramino kolegas, esą nėra dėl ko jaudintis, nes prokurorai ir teismai viską išspręs. Jis pabrėžė, kad ne čekutininkai jam rūpi, o principai. Tačiau kokie tai principai, jeigu įstatymas tampa skydu tiems, kurie iš valstybės vagia?
Jeigu tokie principai, tai ir tokia moralė – kaip sovietmečiu, adaptuota prie naujų privatizacijų ir naujų verslo machinacijų. Vogti galima per viešuosius pirkimus, kai konkurencija sufabrikuojama, sąlygos sudaromos proteguojamai vienai įmonei, o kitoms jos lieka neįkandamos; vogti galima per privatizaciją (AB LESTO), arba kai „savi“ tampa valstybinių įmonių akcininkais ir lobsta visuomenės sąskaita (Ignitis), vogti galima nebaigiant Vilniaus stadiono amžiaus statybų ir kt.
Pati sistema globoja vagystę, apvelka ją teisėtumo rūbu ir tai pavadina verslu ar mažareikšmiu nusižengimu. Tuomet visi gyvename sistemoje, kurioje teisė ir moralė eina koja kojon su naujai įpakuotais senais vagystės įpročiais.
Šukio kalba yra tikra šios sistemos alegorija. Iš jos sklinda senas atpažįstamas kvapas: mes žinome geriau, visuomenė nesupranta, o prezidentas geriau tegu netrukdo. Taigi po 35 metų valstybės kūrimo vis dar toks pat požiūris – kitas elitas, bet tas pats cinizmas.
Kairioji darbotvarkė
Socialdemokratas Ruslanas Baranovas pateisino balsavimą „už“ teigdamas, kad „mūsų baudžiamosios priemonės yra per griežtos“ ir kad „reikia mažiau žmonių kišti į kalėjimus“.
Regis, humaniška. Bet tik tol, kol suvoki, jog kalbama ne apie eilinį žmogų, o apie politikus, kurie neteisėtai naudojasi mokesčių mokėtojų pinigais. Ar tikrai tai tie, kurių reikia gailėtis? Ar tai tikra socialinė empatija?
Balsavimas pagal interesą
Demokratė Agnė Širinskienė priminė, kad už šias pataisas balsavo šeši Seimo nariai, turintys tiesioginių interesų „čekiukų“ bylose. Būtent jų balsai ir nulėmė įstatymo priėmimą. Jei tai pasitvirtins, Konstitucinis Teismas turės konstatuoti grubų pažeidimą. Bet kas nors tuo abejoja, kad iki tol įstatymas jau bus paveikęs kelias bylas?
Prezidento veto – paskutinė užuomina apie valstybę
Prezidento veto šiuo atveju buvo daugiau nei teisinis žingsnis. Tai buvo tarsi mėginimas priminti, kad valstybė vis dar egzistuoja. Kad ji nėra grupės interesų žaislas. Kad teisingumas dar nėra tuščias žodis. Bet Seimas šią užuominą atmetė. Ir tuo pačiu atmetė pačią valstybės idėją.
Tiesa, tą pačią dieną parlamentarai sutiko pataisyti Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kad žvalgybą būtų galima taikyti ir apysunkiams nusikaltimams. Tai tarsi kosmetinė operacija po amputacijos – mėginimas pridengti tai, kas jau sunaikinta.
Niekas nepasikeitė
1989-aisiais žmonės kovojo už valstybę, kurioje valdžia būtų atskaitinga, o įstatymas – viršesnis už partinius interesus. 2025-aisiais valdžia kovoja už teisę būti neatsakinga.
Tai nebe klaida, nebe laikinas iškrypimas – tai sistema, kurios esmė paprasta: eilinis pilietis nieko negali, o valdžios galias turintieji, pasivadinę „elitu”, gali viską.
Tad kai sakome, kad valstybė nyksta, neturime omenyje, kad mažėja gyventojų arba mažėja biudžetas. Valstybė nyksta iš sąmonės, kaip moralinis orientyras, kaip bendras gėrio jausmas.
Verslu būtų galima užsiimti ir Rusijos, Baltarusijos ar Lenkijos sudėtyje
Akademikas prof. habil. dr. Arvydas Janulaitis yra paskęs, kad Lietuva šiandien turi visus neįvykusios valstybės požymius. Kad valstybės lygiu yra įgyvendinamas ne politinis, o ekonominis projektas. Sąjūdis, nepriklausomybės atgavimas buvo politinis projektas – jis reiškė, kad tauta, atgaudama nepriklausomybę, įgyja galimybę sukurti sąlygas savo valstybei ir tautai išlikti bei klestėti.
Tačiau ar šiandien Lietuvoje yra lyderių, kurie propaguotų politinį projektą ir siektų jį įgyvendinti visomis išgalėmis? Ar egzistuoja bent viena parlamentinė partija, turinti tokį tikslą?
Šiandien visi vykdo ekonominį projektą – nuo rinkimų iki rinkimų. Dėl to visose srityse matome trumpalaikius, fragmentiškus sprendimus.
Į politinį projektą neišvengiamai įeina ir ekonomika, tačiau atskaitos taškas yra politinė valstybė. Juk kam reikalinga nepriklausomybė, jei kalbame vien apie ekonomiką? Verslu būtų galima užsiimti ir būnant Rusijos, Baltarusijos ar Lenkijos sudėtyje.
Taigi, turime tik ekonominį projektą. O jam įgyvendinti nereikia nei nepriklausomybės, nei valstybinės kalbos.
Tenka pridurti, kad turime ydingą ir nešvarų ekonominį projektą. Ir pastarasis balsavimas tėra dar viena grimasa veide valstybės, kuri niekada iki galo taip ir neįvyko.
Tada devyniasdešimtaisiais, Sąjudžio laiku mus kvietė į Nepriklausomą Lietuvą idealistai, kurie šventai tikėjo, kad Lietuva bus kitokia, nebus privilegijų, vogimo ir kitų blogybių. Deja po Nepriklausomybės paskelbimo idealistai buvo pastumti į šoną, negana to dar ir suniekinti (J. Marcinkevičius), o valdžioje atsirado turto trokštantys ir savo interesais besidomintys. Tada žemė tapo kilnojamu turtu ir staiga ,,apsukrūs” tapo turtingi. Buvo pamirštos idealistų svajonės, užimantys aukštus postus užsitikrino sau ne tik privilegijas, bet ir pasirūpino įstatymais, kad, jeigu pavogs iš valstybės biudžeto galima būtų išvengti bausmės ar kad ji būtų sumažinta. Gaunasi dabar net ir teisės aktai rengiami kitokie, kurie taikomi bus tik privilegijuotiems Lietuvos asmenims.
Jei idealistai buvo tokie, tai jie buvo pasikėlę į puikybę ir nieko nepasimokę iš komunizmo statybos nesėkmės SSSR. Kaipgi, nebus privilegijų, vogimo ir kitų blogybių… Valdžioje atsirado turto trokštantys…O kokie turėjo atsirasti prasidedant valdiško nugyvento turto privatizacijai? Nenorintys turto? Tai čia pat galima buvo ir uždaryti „neįvykusią” Lietuvą, su turto nenorinčiais piliečiais. Beje, Sąjūdyje buvo ne tik iškvėšę idealistai, bet i r žmonės privatizavimą laikę nekomunistinio Lietuvos ūkio pagrindų pagrindu.
Žinau atsakymą. Privatizuoti reikėjo TEISINGAI. Tačiau teisingai – reiškia kad po privatizacijos visi bus patenkinti jiems tekusia buvusio bendro turto dalimi. Net idealistai turi suprati , kad prie bet kokio turto dalinimo per mažai gavusių dalis bus10 kartų didesnė negu patenkintų. Kalbame apie realaus turto dalį. Privatizacija ,kas prisimena, prasidėjo nuo lygiavinės vaučerių reformos – ir tiesiog užsiutino daugumą gavusių savą dalį.
Neužmirškime, atmestas ne tik „prezidento” veto, bet ir „prezidento” kultūros ministras :))
Valdiškas turtas buvo vagiams ne dėl to kad valstybė buvo svetima,- rusams ji nebuvo svetima, – o dėl to kad valdiško turto niekam negaila. To nesuprato Leninas ir bolševikai, dėl ko užsiėmė negyvybingu komunizmo statybos projektu. Kankinosi patys, dar labiau kankino kitus – ir nieko taip ir neišėjo. Na ir mūsų Lietuvoje irgi valdiško turto negaila, jis ne taip taupiai ir efektyviai naudojamas, ir tas pats su investavimais . Normalu. Jei būtų kitaip, žiūrėk, ir komunizmas būtų pastatytas. Reikia susitaikyti su mažiau efektyviu valdišku valstybės ūkiu ir pagal galimybes jį privatizuoti. O kur neišeina, tenka pakentėti
Nelabai suprantu kam čia idėtas atsiprašant garanto ko gero Konstitucijos abrozdas….Jis kažką sprendžia ar turi kažkokią nuomonę, kaip valstybės vadovas, kaip vyras, galų gale kaip save ir kitus gerbiantis žmogus? Jis tuščia vieta ir tuo pačiu labai lankstus, žino prieš ką ir kada nusilenkti ir turi nemažai porų avalynės…maža ką gali tekti persiauti, laikai neramūs …Apgailėtimnas farsas, jis užsimojo prieš korupciją….Nebejuokinkit….
Pasižiūrėkime į Vakarų valstybes. Ko tik nėra buvę jų istorijoje, Pilna nusikaltimų , tiek vidaus gyvenime, tiek tarptautiniame. Tačiau kad patys italai, prancūzai, ispanai, anglai, vokiečiai ir t..t abejotų teise į savas valstybes – to gal niekada nebuvo. Arba rusai kitoje pusėje. O štai atkuriant Lietuvą iš karto pasigirdo pačioje Lietuvoje balsai, kad jeigu ir turime teisę į valstybingumą, tai tik nepriekaištingu pavidalu. Jei valstybė bus su trūkumais ,tai kam mums tokia reikalinga? Ir kam reikalinga Lietuva su trūkumais mūsų kaimynams? Žodžiu, pasirinkome sau klasės pirmūno statusą ir patys ėmėme save prižiūrėti ir kiekviena proga abejoti savo teise gyventi. Itin netikusi laikysena, turint galvoje kaip mūsų valstybingumą vertina kai kurie kaimynai.
Daugiau nei apgailėtini yra lansberginio durnių laivo „kovotojai” su čekiukų korupcija, su Nausėda priešakyje, kaip ir „akademikai” pasakojantys, kad eurosojūze Lietuva pasidarė neįvykusi „valstybė”,kas bvo jau aišku „šauniais” deviniasdešimtaisiais, kai visi stengėsi pasidaryti „kapitalistais”..
Šiandieniniai „kovotojai su blogybėmis” nemato plaunamų šimtų milijonų…, stadiono statyba…, krašto apsaugos ministerijoje pirmą kartą atliktas auditas, nerasta 680 milijonų eurų, kurių niekas nepasigenda, o kur dar ” auksinių šaukštų” pirkimo istorija, „Vilkų”, Boxerių” pirkimo istorijos, dabar „pigiai” perkami valdžios „kariniam” paskraidinėjimui du braziliški keleiviniai lėktuvai.. bene už 780 milijonų eurų, o kur dar Stepukonio „pralošti” valstybiniai pinigai, kurių jau ir kaimo kuinui aišku, kad niekados niekas nesuras..
Nors paminėtos istorijos nėra kas nors naujo, juk buvo Mažeikių „Naftos” su Butingės terminalu milijardinis „tautinis biznis” , už neįvykusios valstybės „suverenitetą” buvo bene 10 kartų permokėta „Independenso” biznyje..,o kr dar laukiantis su vokietijos brigada susijęs ne vieno milijardo „tautinis biznis, kad nebūtų karo”. (kaip viešai užsiminė Norfos Dundulis, vokiečiam statė patalpas, kurios kainavo gal 16000 eurų/ m2)., ir jokiam vietiniam su korupcija ir vogimais „kovojančiam” pidarjotui su Nausėda priešakyje nei šilta, nei šalta…
Kas yra juokingiausia, kad tokiose pseudo valstybėse kaip eurosojūzinė Lietuva vietiniai didžiausi vagiai „kovoja” su kitų korupcijomis ir vogimais… Akivaizdus pavyzdys „kova su sovietmečio palikimu” čekiukininkais…
Straipsnelyje rašoma – ” Sovietmečiu vogimo iš valstybės niekas nesmerkė, nes Lietuva valstybės neturėjo…”
Cha cha ” Sovietinio vogimo tęsinys”..,palyginimui…Tas kas sovietmečiu gyveno tas žino, kad buvo spec. milicijos padalinys ” OBXSS”, beje, įkurtas dar Stalino laikais kaip žvalgybos ir kovos su ekonominiais nusikaltimais galinga sąjunginė tarnyba, kuri socialistinės nuosavybės grobstytojus ypač „mėgo” gaudyti net ir Gorbačiovinės perestroijkos laikais.. Sovietmečiu kiekvienas vagis žinojo, kad už pavogtą valstybinį turtą gaus „kurorto” daugiau metų nei pavogęs tokios pat vertės asmeninį turtą…
Man žinomas konkretus nedidelės vagystės pavyzdys pokario laikais, tiesa, ne Lietuvoje o Rusijoje Leningrade.. Po karo visko visur trūko, viskam buvo talonai. Trys jaunos draugės dirbusios audimo fabrike sugalvojo „susiveikti” be talonų medžiagos suknelėms, dvi pasiėmė ir pasislėpusios bandė išnešti po tris metrus audinio, viena pabandė išnešti penkis metrus audinio… Kiekviena gavo gulago metų tiek, kiek pas jas rado metrų audinio..Ta kuri bandė išsinešti penkis metrus audinio, atsėdėjusi lageryje, susirado atsėdėjusį ir išleistą iš lagerio be teisės grįžti į Lietuvą lietuvį. Chruščiovas po kažkiek tai laiko leido tremtiniams grįžti į Lietuvą, tas lietuvis grįžo, parsivežė kaip žmoną ir šią panelę, pasekoje po dešimtmečių ji tapo man netiesiogine, „šiokia tokia gimine”…
Į Gulagą prie Stalino sodino vaikus už laukuose paliktų varpų rinkimą. Dar labiau „įvykusią” valstybę sunku įsivaizduoti . Nežiūrint to liūdnai baigė ir dabar tenka steigti per naują. Pradėjus nuo privatizacijos, su pasakiškais prizais nugalėtojams. Ir su prizų perėmimu į čekistų rankas…Ir ką, valstybė laikosi. Išlaidos karui – pasakiškos. Krūva generolų sėdi už milijardų vogimą… Laikosi ir kelia siaubą tokioms „neįvykusioms” kaip Ukraina ir Lietuva
„Neįvykusi valstybė“ atsitiko prieš 30 metų, dabar tai vagių valdoma Teritorija arba Zekų zona, reikėtų tai įsikalti sau į galvą, nes bandymai pataikauti V. Radžvilui, kartojant jo dešimtmečius senumo mantrą, to vogimo nesumažins. Jei Seimo lozungu tampa „Vogti sveika“, tai apie valstybę ar valstybingumą gali kalbėti tik iš medžio iškritęs.
Valstybė įvykusi, jeigu ji gaji. Ir pergyvena tokio baisumo negandas kaip „čekiukų” skandalas. Ir dar baisesnes. O jeigu ją užvaldo rėksniai ,tipo, viskas, baigta, svajojome ne apie tokią, būčiau žinojęs, būčiau nestovėjęs, ir pan – ką gi, taip galima ir prisišaukti. Pavyzdys – prieškariniai rėksniai, įsismarkavę artėjant valstybės galui . Ne jie buvo priežastis, bet priešams buvo naudingi.
„Neįvykusi valstybė”, „visi”(!?) neįvykusios valstybė požymiai – nėra visai nekaltas auklėjančios saviplakos pasireiškimas . Turint galvoje kad Lietuvą supa ne tik gero jai linkintys kaimynai. Jeigu jau pats apsiskelbei ir ,atkakliai kartoji , kad esi „neįvykęs”, tai kas nors gali tavęs ir pagailėti ir išvaduoti iš tos nesmagios, nevykusios padėties. Apsiskelbei miežio grūdu – nesistebėk jei višta tave ir sules.