Nebeįmanoma apsimesti: Nacionalinis susivienijimas yra ties istorinės svarbos pasirinkimo riba – ginti tautos ir valstybės interesus, arba pasukti į globalistinio konformizmo kelią

Per pastaruosius kelerius metus tapo vis akivaizdžiau, kad Nacionalinis susivienijimas nebegali likti nuošalyje nuo didžiųjų politinių procesų, kurie perskrodė visą Europos Sąjungos politinį lauką.

Tai, kas ilgą laiką galėjo atrodyti tik kaip vidiniai nesutarimai ar asmenybių konfliktai, šiandien pagaliau ryškėja kaip tai, kas iš tikrųjų yra – giluminė ideologinė ir politinė takoskyra. Jos viena pusė atstovauja nacionalinio suverenizmo ir tautinės valstybės idėjai, kita – globalistinei, transnacionalinę valdyseną remiančiai vizijai.

Ši takoskyra nėra dirbtinai sukurta ar perdėta. Ji atspindi platesnę Europos tendenciją: visose ES šalyse senosios „sisteminės“ partijos skeldėja, fragmentuojasi, o į jų vietą ateina naujo tipo sąjūdinės politinės jėgos, siekiančios atkurti tautų politinį suverenumą. Todėl natūralu, kad ir mūsų partijoje ėmė rastis klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti vengiant principinės diskusijos. Nacionalinis susivienijimas yra ties istorinės svarbos pasirinkimo riba: likti ištikimam savo pamatinei misijai – ginti tautos ir valstybės interesus – arba, prisidengus tariamu „atsinaujinimu“, pasukti į globalistinio konformizmo kelią.

Būtent ši ideologinė įtampa ir vedė prie neišvengiamo skilimo, kurio apogėjumi tapo š. m. rugsėjo 6 d. Vilniaus Mokytojų namuose surengtas vadinamasis „neeilinis partijos suvažiavimas“. Jis nebuvo spontaniškas ar atsitiktinis – tai buvo logiška ir ilgą laiką brendusios konfrontacijos išdava.

Skubotai ir drastiškai forsuojant šį susibūrimą siekta ne dialogo, o faktinio lūžio – jėga primesto vieno sparno vizijos ir tuo pat metu užgniaužtos atviros diskusijos dėl partijos ideologinės tapatybės, pamatinių tikslų ir politinės krypties.

Vietoje sąžiningo ir atviro ideologinio apsisprendimo partijos nariai buvo patikinti keliais miglotais sakiniais, kad „NS pasaulėžiūra ir kursas nesikeičia“. Tai buvo sąmoninga dūmų uždanga – bandymas sukurti įspūdį, jog konflikto priežastys esą tėra asmeninės ambicijos ar vadovybės nesutarimai.

Iš tiesų rugsėjo 6 d. susibūrimas ir buvo pats ryškiausias įrodymas, kad partijoje jau įvyko takoskyra: viena pusė siekia išlaikyti Nacionalinį susivienijimą kaip nuoseklią nacionalinio suverenizmo jėgą, kita – paversti jį globalistinę integraciją priimančia, oportunistinę „sisteminių partijų“ liniją kartojančia organizacija.

Šiuo požiūriu rugsėjo 6 d. data žymi ne pradžią, o kulminaciją: ilgai brandintų ideologinių skirtumų išsiveržimą į atvirą formą. Nuo tos dienos jau nebeįmanoma apsimesti, kad NS viduje esantis konfliktas tėra asmeniškumai ar taktinių sprendimų nesutapimas – jis yra politinis ir lemtingas partijos ateičiai.

Plačiau apie tai prof. dr. Vytautas Radžvilas

Š. m. rugsėjo 6 d. Vilniaus Mokytojų namuose surengtas NS narių susibūrimas, pavadintas „neeiliniu partijos suvažiavimu“, buvo drastiškai forsuojamas, be kitų priežasčių, ir todėl, kad būtų išvengta atviros ir principinės diskusijos dėl partijos ideologinės tapatybės, svarbiausio programinio tikslo ir tolesnės politinio kurso krypties.

Susibūrimo dalyviai buvo melagingai keliais žodžiais patikinti, kad neva NS pasaulėžiūra ir politinis kursas nesikeičia. Partijos nariai buvo sąmoningai klaidinami, kad kuo daugiau jų toliau naiviai tikėtų skleistomis paskalų lygio „analitinėmis įžvalgomis“, jog vidaus konflikto ir vykstančio skilimo priežastis tariamai esantys keleto vadovybės narių išsiskyrę interesai ir dėl to kilę nesutarimai. Tokios paskalų „politologijos” dūmų uždanga buvo paleista siekiant paslėpti ne tik NS išlikimui, bet ir Lietuvos ateičiai itin svarbų faktą: tikroji, gelminė partijoje įsižiebusio aštraus konflikto priežastis yra politinė, ir ji negali būti jokia kita.

Vyksta vengiama atvirai pripažinti, netgi neigiama ir triukšmingu diskusijų šurmuliu dangstoma kova dėl NS tikslo, ideologinės krypties ir politinio kurso. Daugelio NS aktyvo susirašinėjimo grupės dalyvių, pirmiausia rugsėjo 6 d. susibūrimo iniciatorių ir aktyviausių organizatorių, laiškuose ir pasisakymuose atkakliai neigiami ketinimai keisti partijos politinį kursą. Kiekvienas, išdrįstantis užsiminti apie nuosekliai ir kryptingai mėginamą įgyvendinti planą „pertvarkyti“ partiją į visiškai kitokios ideologinės krypties organizaciją, sulaukia agresyvių kaltinimų dėl tariamo paranojiško įtarumo. Net svariausi tokius ketinimus patvirtinantys faktai ir argumentai pašaipiai vadinami sąmokslo teorijomis. Tačiau tai – ne sąmokslo teorijos.

Jeigu nebūtų mėginama pakeisti NS kursą, tai panašėtų į tikrą europinio masto stebuklą. Lietuvos negali aplenkti per pastarąjį dešimtmetį visoje ES išryškėję gelminiai politiniai ir juos atspindintys struktūriniai partinės sistemos pokyčiai. Šių permainų objektyvi priežastis ir pagrindinė varomoji jėga yra vis stiprėjanti kova tarp nacionalinio suverenizmo ir transnacionalinio integrizmo tendencijų ir joms atstovaujančių politinių jėgų. Vykstant minėtai kovai, daugelyje ES šalių pamažu eižėjo ir faktiškai žlugo per kelis dešimtmečius spėjusi susiklostyti „integristinė“ partinė sistema. Pirmą kartą į politinę areną ryžtingai įsiveržė visiškai naujo tipo sąjūdinių nacionalinių suverenistinių partijų banga.

Šitaip radosi ir vis labiau griežtėja bei darosi visuotine principinė ideologinė ir politinė sisteminių ir sąjūdinių politinių srovių takoskyra. Kartu formuojasi ją atitinkanti nauja partinės sanklodos konfigūracija. ES šalių partijos skilinėja, fragmentuojasi ir dalijasi į dar palyginti neseniai buvusias beveik nepastebimas ir rimčiau tarpusavyje nekovojusias nacionalistinių suverenistų ir paneuropistinių centralistų stovyklas. Kovojama dėl būsimosios Europos tvarkos politinės organizacijos principo.

Šios kovos mastas ir rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių. Įvairiose ES šalyse jie smarkiai skiriasi. Toji kova dar tik įsibėgėja, tai yra plečiasi ir aštrėja. Jos baigtis toli gražu nėra aiški. Tačiau bet kuriuo atveju ES stiprėjanti kova tarp naujųjų sąjūdinių — tautų valstybinį suverenumą siekiančių apginti / atkurti – ir senųjų sisteminių – jį siekiančių galutinai panaikinti – politinių jėgų yra tapusi pamatine ir svarbiausia Sąjungos raidos tendencija.

Ši tendencija tokia visuotinė, stipri ir neatšaukiama, kad pats jos egzistavimo faktas tapo lūžiniu ES istorijos įvykiu. Net „euroentuziastingiausios“ partijos nebegali sau leisti prabangos ignoruoti iki šiol tik niekintiems „dešiniesiems ekstremistams“ rūpėjusį ir tik jų keltą Europos ateičiai esminį klausimą: mėginti ir toliau prisitaikyti prie globalistinės valdysenos modelio ir veikti oportunistiškai, tikintis išsikovoti menkų nuolaidų iš ES politinės-biurokratinės klasės viršūnių, ar sukti antiglobalistiniu nacionalinio suvereniteto gynimo keliu?

Toks valingas apsisprendimas ir tvirtas pasirinkimas daug kur iš tiesų įvyko ir vyksta. Daugumoje ES šalių susiformavo klaidingai vadinamos „kraštutinėmis dešiniosiomis“, o iš tikrųjų – iš tautų gelmių iškilusios, stiprios ir kovingos, sumaniai išnaudojančios legalias demokratinės kovos priemones, bet griežtai antisisteminės nacionalinį suverenitetą ir tautų savastį ginančios sąjūdinės partijos. Savo dvasia ir veikimo būdu tikros lietuviškojo Sąjūdžio antrininkės.

Visų šių sąjūdinių jėgų pamatinis tikslas – siekis XXI a. sąlygomis atkurti vadinamąjį Vakarų visuomenių pokario konsensusą. Jo pagrindas buvo nacionalinės valstybės idėja. Ją įkūnijo triada TERITORIJA-TAUTA-VALSTYBĖ – nacionalinė valstybė egzistuoja kaip apibrėžtoje teritorijoje įsikūrusios tautos politinės organizacijos forma ir tarnauja jos gerovei bei išlikimui.

TAUTA – valstybės veikimo atskaitos taškas ir jos efektyvumo vertinimo matas. Praktiškai šis konsensusas buvo realizuojamas per gana sklandžiai veikusį socialinės partnerystės mechanizmą – valdžios tarpininkaujamus verslo atstovų ir profsąjungų pasitarimus. Juose būdavo priimami kompromisiniai susitarimai, laiduodavę bent minimalią darbdavių ir darbuotojų interesų pusiausvyrą. O su ja – būtiną visuomenės sanglaudą ir partinės sistemos bei pačios valstybės santvarkos stabilumą.

Šis konsensusas pradėjo eižėti maždaug nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio. O pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus komunizmo sistemai buvo galutinai įžengta į globalistinės demokratijos ir permanentinės neoliberalistinės rinkos revoliucijos epochą. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius diegiamas globalistinis „integracinis“ transnacionalinės valdysenos modelis. Jis gali būti galutinai įtvirtintas tik visiškai sunaikinus politines tautas ir jų sukurtas nacionalines valstybes. Mat šios yra globalistinę revoliuciją trukdantys radikaliai įgyvendinti pokariu susiklosčiusios liberalios demokratinės politinės santvarkos ir ją grindžiusio socialinio konsensuso kertiniai stulpai.

Čia būtina atkreipti dėmesį į vieną aplinkybę, nepaprastai svarbią apsibrėžiant ideologinę Nacionalinio susivienijimo tapatybę ir renkantis tolesnę politinę partijos kryptį: visos pokarinį nacionalinės valstybės projektą priėmusios ir juo grindžiamą visuomenių konsensusą rėmusios „dešiniosios“ ir „kairiosios“ partijos (išskyrus Maskvai tarnavusius komunistus) įvairiose šalyse anksčiau ar vėliau pakeitė buvusį kursą ir tapo savo tautų ir valstybių griovimo įrankiais.

Kad šio posūkio, tai yra nusigręžimo nuo nacionalinės valstybės, mastas ir reikšmė būtų visiškai aiškūs, jam pailiustruoti verta pasitelkti anaiptol ne dirbtinį ar pritemptą, bet absoliučiai pagrįstą istorinį palyginimą: sisteminės ,,eurointegracinės” ES šalių „dešiniosios“ ir „kairiosios“ partijos bei joms atstovaujantys politikai faktiškai tapo tokiais pat savo tautų ir valstybių duobkasiais, kokiais kadaise buvo SSRS „respublikų“, tarp jų ir Lietuvos, komunistų partijos ir joms priklausę okupantų kolaborantai.

Toks palyginimas naudingas tuo, kad padeda geriau suprasti, kokio pobūdžio ir masto protestinis judėjimas iškilo ES šalyse naujų suverenistinių politinių jėgų pavidalu. Taip pat leidžia lengviau įsivaizduoti, kokio pločio ir gelmės trūkis perpjovė ir į kokias dalis padalijo iki šiol buvusias iš esmės vientisas šalių partines sistemas. Jose žiojėja giliausia idėjinė ir politinė praraja tarp partijų, tapusi neperžengiama takoskyra.

Todėl belieka retoriškai paklausti: kodėl rugsėjo 6 d. buvo skubama pranešti, kad NS politinis kursas nesikeičia užuot atvirai ir sąžiningai bent žodeliu užsiminus apie šią fundamentalią, ES ir Lietuvos ateitį nulemsiančią takoskyrą? Taip pat – ko buvo vertos pompastiškos šnekos apie NS „atsinaujinimą“ nežinant ir net nepamėginus susimąstyti: kurioje šios takoskyros pusėje yra arba turėtų būti mūsų partija?