Į klausimą, koks valstybės tikslas ar funkcija, šiuolaikinis politikas, biurokratas, pilietis, taip pat intelektualas, gūžtelėjęs pečiais, atsakinėtų: padėties stabilumas, šalies konkurencingumas, gyventojų saugumas, materiali gerovė, BVP augimas, užtikrinimas ramaus jaukaus pasiturimo gyvenimo. Viskas. Pettiness. Jokių „Dangaus“ projekcijų, jokių svajonių apie didybę, vizijų, kaip būti daugiau nei „paprastu žmogumi“, uždavinių pagerinti human race – tai juk bemaž būtų fašizmas! O tada stebimasi, kodėl viskas ritasi velniop. TODĖL.
Užrašiau tai Feisbuke – ir insinuacijos apie „fašizmą“ netruko pasirodyti. O kartu su jomis – dar viena tema: Rytų Europa kaip pajėgi (politiškai ir intelektualiai) tik mėgdžioti, daryti, kas liepta, ir patarnauti. Taip jai sako ne Kitas, ne Vakarai, o progresyvioji jos pačios dalis, Naujoji (pirmoji) Lietuva, žmonės, besididžiuojantys savo pažangiu vakarietiškumu, nusipelnę individo teisių ir laisvių gynyba (tik: o kam individui tos teisės ir laisvės, jeigu turėtinos tik su sąlyga, kad jis darys, kas liepta, ir tenorės, tesugebės būti klusniu „mažutėliu“, dėkingu už tai, kad saugus ir gerai pašertas?).
Suverenitetas – ne vertybė“, – sako politologas, socialdemokratas, žmogaus teisių aktyvistas Mindaugas Kluonis. „O asmens suverenitetas – vertybė?“, – klausiu tada. „O kas yra asmens suverenitetas?“ – atsako man retoriniu klausimu. Supraskime, visai ne jį, ne asmenį ir jo autonomiją tos „žmogaus teisės“ numato. Tai ką tada jos numato? Manding, labai specifinį „žmogų“, kurį apibrėžia priešiškumas „fašizmui“, kaip jis čia suprantamas. T. y. jaukų romų guvų „mažutėlį“ (terminas, kažkada mano paleistas į apyvartą diskusijose apie empatiją ir kaip reikiant suerzinęs progresyviuosius, empatijos visur pasigendančius, draugus – todėl ir suerzino, kad įvardino tą sąmonės tipą, kurį jie kultivuoja ir nori matyt aplink save, tik neigia, kad tai – mažumas, arba, tiksliau, kad įmanoma ir/ar pageidautina kas nors didesnio). Žmogų-Sriubą, neproblemiškai tekantį ten, pilama. M. Kluonis atvirauja ir daugiau įdomių dalykų: ne tik suverenitetas – ne vertybė (vadinasi, laisvė irgi, nes laisvė bendriausia prasme ir yra suverenitetas: gebėjimas pačiam save valdyti, užuot buvus valdomu), o asmens laikymas suvereniu – beprasmis (daugiau skaitykite ČIA)
