Seimo Vitražo galerijoje atidaryta personalinė menininkės Aidos Vežėlienės kūrybos paroda „Esaties ženklai“, veiksianti iki balandžio 28-osios. Menininkės Aidos Vėželienės kūrybinė biografija jungia televizijos meno patirtį su profesionalia vizualiąja kūryba.
Ilgametė televizijos žurnalistė, redaktorė ir režisierės meninių paieškų kelyje pasuko vizualiųjų menų link: Vilniaus dailės akademijoje baigė stiklo meno magistro studijas. Jos meninė kūryba įvertinta Lietuvos ir tarptautinių meno konkursų apdovanojimais.
Kokias asociacijas kelia moters ir stiklo santykis?
Moteris man pirmiausia siejasi su motinyste, šiluma ir globa. Stiklas – su skaidrumu. Dar magistrantūros studijų metais pasirinkau vitražą pakerėta magiško šviesos žaismo ir troškimo
įminti šios medžiagos valdymo paslaptį. Tūkstantmečius išliekantys kūriniai savo spindesiu ir spalvota šviesa priverčia pakelti akis į viršų – nesvarbu, ar tai būtų didinga šventovė, ar namų erdvė, kurioje magiški atspindžiai nusėda ant grindų bei sienų.
… stiklo menininko profesija nėra tradiciškai moteriška.
Iš dalies taip. Tam tikri darbo etapai reikalauja didelės fizinės jėgos, tačiau kūrybinis procesas čia pasiskirsto dvejopai. Idėjos brandinimas, eskizavimas, preciziškas lakštų dėliojimas
yra subtilus, moteriškas darbas. O pjaustymas, litavimas ar darbas prie kaitrios krosnies jau reikalauja meistro tvirtybės.
Parodoje „Esaties ženklai“ pristatote 15 kūrinių. Tai nėra klasikiniai vitražai.
Taip. Klasikiniuose vitražuose piešinys konstruojamas jungiant skirtingus stiklo fragmentus. Tokie monumentalūs, didelio formato darbai yra sunkiai transportuojami ir trapūs,
todėl šįkart rinkausi kitokią formą – pristatau konceptualią idėją.
Senuose rašytiniuose šaltiniuose, ypač pasakose, gausu stiklo magiškų galių aprašymų – tai tarsi pirmosios medijos apraiškos. Tautosakoje stiklas neatsiejamas nuo žmogaus būties:
gyvenimas lyginamas su slidžiu stiklo paviršiumi, o trapumas pabrėžiamas posakiu „gyvenimas – nors po stiklu dėk“. Šis medžiagos daugiareikšmiškumas ir tapo pagrindiniu impulsu tyrinėti stiklą.
Per atidarymą sakėte, jog ekspozicijos šerdį sudaro instaliacija „Kasa“.
Daugelyje kultūrų ilga kasa simbolizavo statusą ir dvasinę būseną. Nepridengta galvos apdangalu – nekaltybę, o papuošta gėlėmis ar kaspinais – moters brandą. XX a. antroje pusėje
plaukų ilgis tapo socialinio maišto ženklu: trumpas kirpimas ženklino emancipaciją, o ilgi vyrų plaukai – laisvamanystę ir protestą.
Šios instaliacijos kūriniai gimė raižant dažą ant stiklo paviršiaus. Nors vitražo technologijoje tai vadinama tapyba, aš juos laikau grafikos darbais, nes čia dominuoja įrėžta
giluminė linija, primenanti graviravimą.
Per atidarymą dar dalijotės, jog parodoje yra vitražų, sukurtų pandemijos laikotarpiu. Kuo išsiskiria tie darbai?
Tai šeši spalvoti, rankų darbo vitražai, sukurti 2020–2021 m. Tuo laikotarpiu, kai stiklo dirbtuvės buvo uždarytos, teko ieškoti naujų sprendimų. Taip gimė kūriniai, tapyti „šaltuoju
būdu“. Jie nebuvo grūdinti krosnyje, todėl yra jautresni aplinkai ir trapesni. Tačiau jų misija kita – suteikti žiūrovui džiaugsmo čia ir dabar, džiuginant žaismingais šešėliais namų aplinkoje.
Matyt taikliai pastebėjo vienas parodos lankytojas: „Pasikabinčiau tokį ant lango ir nuolat žiūrėčiau“. Tai ir yra didžiausias įvertinimas ir džiaugsmas! Sukurti kažką, kas priverčia žmogų sustoti ir tiesiog pasigrožėti.
Parodoje eksponuojami ir du stiklo kubai. Sakėte, jog tai naujausi darbai.
Taip. Tie du skaidrūs kubai iš ciklo „Gyvybės gijos“. Tai kūrybinio bendradarbiavimo su dirbtiniu intelektu (DI) rezultatas, gimęs ieškant atsakymų, kaip šiuolaikinės technologijos gali
praturtinti meno kalbą ir kokios jų naudojimo galimybės šiandienos kūryboje.
Nors į procesą įsijungia algoritmai, mano kūryboje išlieka pamatinė trauka stiklo skaidrumui. DI pagalba sugeneruoti vaizdiniai šiame cikle perkelti ant stiklo plastiko. Ši medžiaga pasirinkta neatsitiktinai – ji leidžia išlaikyti vizualų efemeriškumą, lengvumą ir šviesos pralaidumą, tačiau kartu suteikia praktiškumo bei saugumo transportuojant.
Atsisakydama primestų prasmių, leidžiu kūriniams kalbėtis su žiūrovu tiesiogiai. Tikiu, kad kiekvienas, žvelgdamas į stiklo skaidrumą, ras unikalią, tik jam vienam atpažįstamą esaties
žymę.
Pastaruoju metu Aida Vėželienė domisi meno ir technologijų sinteze, kūryboje integruodama dirbtinio intelekto galimybes. Greta meninės veiklos ji yra Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos projektų vadovė ir pirmininko pavaduotoja, aktyviai prisidedanti prie kultūrinio lauko formavimo. Personalinę menininkės Aidos Vežėlienės kūrybos parodą „Esaties ženklai“ galima pamatyti iki balandžio 28-osios.
Kalbėjosi Ugnė Ivoškytė
Kur gerb. Stiklo valytuvas dingęs?