Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Referendumas – sukčių masalas žvejoti lengvatikių balsus

Itin dalykiškas ir įžvalgus Vytauto Budniko straipsnis apie patariamojo referendumo aferą. Autoriaus argumentai – neatremiami.

Šiuo atveju referendumo baigtį galima prognozuoti 100 % tikslumu, nes ją iš anksto lemia du aiškiai apibrėžiami veiksniai:

a) Lietuvos realus statusas Europos Sąjungoje;

b) politinė ir teisinė referendumų organizavimo tvarka bei įgyvendinimo sąlygos.

Iniciatyva buvo paskelbta apsimetant, kad nežinoma ir nesuprantama, jog Lietuva yra Briuselio ideologiškai kontroliuojama politiškai nesuvereni teritorija, o nepajudinama ir beapeliacinė kontrolės institucija šioje teritorijoje yra virš „valstybės“ ir jos politinės valdžios iškilęs Konstitucinis teismas (KT), atliekantis direktyvinę buvusio LKP CK biuro funkciją.

Piliečiai ciniškai siunčiami dalyvauti absoliučiai pasmerktame žlugti balsavime. Jiems privalėjo būti, bet bijomasi sąžiningai pasakyti, kad net referendumui įvykus ir stebuklingai laimėjus, KT maloniai praneš, kad jie be reikalo vargo ir neapdairiai įsitraukė, ar veikiau buvo privilioti sulėkti į antikonstitucinį išpuolį prieš europinius teisinės valstybės principus.

Žinoma, tai bus pasakyta tik tuo atveju, jeigu referendumas nebus iš karto pripažintas antikonstituciniu ir Seimui bus leista balsuoti dėl pačios galimybės jį surengti.

Patikėjusieji iniciatorių demagogiškomis šnekomis ir pasidavusieji jų sukurstytoms iliuzijoms, be abejo, kris į šiurpią neviltį, kai supras buvę įžūliai apgauti ir pasiųsti į iš anksto pralaimėtą mūšį. Jie neberas jėgų tęsti kovą už prigimtinę šeimą, nes bus moraliai ir psichologiškai palūžę ir jau niekada neatsities.

Apskritai galimi du paskelbtos iniciatyvos tęsinio scenarijai. Briuselis ir vasališka Lietuvos valdžia iš principo gali rinktis iš dviejų galimybių.

Pirmoji – dėl kokių nors motyvų, pvz., siekdami absoliučiai ir galutinai diskredituoti pačią prigimtinės šeimos gynimo idėją, pažaisti katės ir pelės žaidimą. Seimui būtų netrukdoma ar net leista paskelbti referendumą, kuris arba pralaimėtų, arba – laimėjimo atveju – būtų „nukirstas“ KT sprendimu, kad jame išreikšta tautos valia esanti niekinė.

Seimas neabejotinai paklustų KT ir nepatvirtintų laimėjusio referendumo rezultatų.

Antroji – iš karto užkardyti visus katės ir pelės žaidimus pasitelkiant KT, kuris primintų savo visagalybę paprasčiausiai uždrausdamas Seimui skelbti referendumą kaip neva antikonstitucinį, prieštaraujantį „europinei“ šeimos vertybių sampratai ir net pačiam teisinės valstybės principui.

Iš principo įmanomas ir tarpinis, tam tikra prasme sadistiškai išsityčiojantis iš piliečių, variantas – paskirti referendumą liepos ar rugpjūčio mėnesį, pačiame masinių atostotogų ir vasaros darbų įkarštyje.

Tokiame referendume būtų dalyvaujama vangiai, jo baigtis būtų lengvai nuspėjama. Tačiau piliečių pasyvumas ir menkas dalyvavimas būtų paskelbti galutiniu ir nepaneigiamu įrodymu, kad sociologinių apklausų duomenys apie masinį visuomenės pritarimą prigimtinės šeimos modeliui esą nepatikimi ir neatspindi gelminių, tik iki referendumo neįsisąmonintų, daugumos žmonių tikrųjų nuostatų.

Būtų paleista ir be perstojo tiražuojama tokia propagandinė žinia: vasaros poilsis ir darbai lietuviams yra kur kas svarbesni už kovą su pramanytais genderizmo ideologijos baubais ir įsivaizduojamais socialinių lyčių vėjo malūnais.

Tokio vasariško referendumo jau būta ir žinome, kaip jis baigėsi. O nukelti inicijuojamą referendumą į vasarą galima pasitelkiant gana svarų ir įtikinamą argumentą. Būtų pasakyta, kad rengiamas kartu su savivaldos rinkimais, toks referendumas taptų rinkiminės agitacijos priemone ir leistų jo iniciatoriams nesąžiningai pelnyti populiarumo taškus ir tiesiog nugvelbti iš konkurentų panosės mulkinamų piliečių balsus.

Deja, patariamojo referendumo iniciatyva iš tiesų turi ryškių pigaus ir primityvaus politinio bei rinkiminio sukčiavimo požymių. Labai lengva rekonstruoti šios sukčiavimo schemos konstruktorių motyvus ir mąstyseną. O jos esmė yra tiesiog darželinukiškai paprasta ir matyti kaip ant delno: atsiveria galimybė, dalyvaujant savivaldos rinkimų agitacijos kampanijoje, papildomai pasireklamuoti kaip prigimtinės šeimos gynėjams šmėkščiojant lygiagrečiai vykstančio referendumo agitacinėse laidose radijuje ir televizijoje. Jokios gilesnės minties ir kilnesnio tikslo čia įžvelgti neįmanoma, nes jų paprasčiausiai nėra.

Iš tikrųjų prigimtinė šeima tokio referendumo spektaklio organizatoriams visai nerūpi ir jie net neketina nors kiek rimčiau už ją pakovoti. Toji šeima – tik dar vienas rinkiminės konkurencijos įrankis bei agitacinis resursas veržiantis prie valdžios lovio. Ir niekas daugiau. Prie to lovio veržiamasi bet kuria – net pavojaus galutinai sužlugdyti paskutines viltis apginti prigimtinę šeimą – kaina.

Nenustebino, kad šiame žaidime dalyvauja ir Seime vykusioje spaudos konferencijoje referendumo iniciatyvą pristatinėjo L. Girskienė ir A. Ažubalis – seniai pažįstami apsimestiniai prigimtinės šeimos gynėjai. Jie atstovauja partijoms, kurias drąsiai galima vadinti etatinių Lietuvos žmonių mulkintojų vertybiniais klausimais klanais. Tačiau šalia jų buvo ir mėgino pirmu smuiku griežti p. V. Sinica – Nacionalinio susivienijimo atstovas. O tai reiškia, kad į patariamojo referendumo aferą įtraukiama ir visa partija.

Tai – sukčiavimo ir apgavystės, o tuo pačiu – neišvengiamo intelektualinio ir moralinio nuosmukio kelias. Dar neseniai buvęs neįsivaizduojamas, bet šiandien tampantis akivaizdžia tikrove.

Ar šiuo keliu pasukta galutinai ir negrįžtamai – lems partijos narių požiūris į tokį sukčiavimą ir apgavystę, kurį anksčiau ar vėliau atskleis laikas.