Darius Kuolys
Kiekviena bendruomenė atsiveria mirties akivaizdoje. Dabarties lietuviai – taip pat. „Jei šiandien būtų miręs Jonas Basanavičius, būtume išjuokę jį kaip nukvakusį senioką“, – pagalvojau pamatęs socialiniuose tinkluose komentuojamą žinią apie Kazimiros Prunskienės, pirmosios Lietuvos istorijoje premjerės, mirtį.
„Numirė kgb bendradarbė, putino partijos atstovė Lietuvoje, palikusi mums Karbauskį ir dar visokio briedo. O sentimentalius pasisnargliavimus palikime silpnų nervų žmonėms“, – mirties dieną brūkštelėjo veidaknygėje jaunas politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, Vytauto Kavolio instituto darbuotojas, LRT veidas.
Vilniaus taryboje posėdžiaujantis konservatorius, Vilniaus universiteto doktorantas tądien pasidalino senu Pauliaus Gritėno tekstu apie švedų diplomato kadaise patirtą nuobodulį bendraujant su premjere Prunskiene… Vargšė moteris – Lietuvos blokados, sovietų agresijos metais pristigo smalsiam vikingui minties gyvumo ir žaismės…
Regis, mirusių niekinimas tampa nauja Lietuvos tradicija. Dar ne taip seniai konservatyvusis jaunimas, arba konjaunimas, entuziastingai tyčiojosi iš mirštančio Algirdo Patacko, paskutiniojo politinio kalinio sovietų Lietuvoje. Algimanto Šindeikio „Veidas“ vietoje nekrologų paskelbė Algirdą Patacką ir Romualdą Ozolą niekinantį straipsnį, kaltindamas šiuos Sąjūdžio vyrus, Kovo 11-osios Akto signatarus veikimu prieš valstybę…
Štai ir svarstau: kaip jaunieji akademikai sutiks artėjantį prezidento Valdo Adamkaus šimtmetį? Ar VDU ir Vytauto Kavolio instituto darbuotojas rašys apie Adamkaus „mums paliktas šlepetes ir dar visokį briedą“, tvirtins, kad šimtamečio prezidento pagerbimas – „sentimentalus pasisnargliavimas“? Ar Vilniaus universiteto doktorantas ir Vilniaus tarybos narys veidaknygėje dalinsis 1997-aisiais „Lietuvos aide“ publikuotu straipsniu apie „kgb agentą Fermerį“?…
O gal jaunieji lietuviai ims kada ir atsikvošės? Liausis žudę mirusius ir išeinančius? Bent atsisveikinimo ir nugyventų gyvenimų pagerbimo dienomis nustos iš jų tyčiojęsi? O gal net paliks juos amžinybės valiai?
Gal kada nors… Bet šiandien mirusieji – mūsų gentinių karų taikiniai, mūsų menkystės aukos. Dėl to gėda ir liūdna.
Agentūros ELTA nuotraukoje – ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė ir jos pavaduotojas Romualdas Ozolas 1990-aisiais Lietuvos parlamento salėje.
O nuoroda į mirusiųjų niekinimo tradiciją tęsiantį naujųjų inteligentų sulipdytą paveikslėlį – pirmame komentare.
Prieš rinkimus, kaip visada, bus vėl devynios galybės super patriotų – apsišaukėlių.
Tai ne lietuviai, o semitų ranka iš balkono
…pataisysiu – ne lietuviai,o….liewuwiai….naujoji veisle,isvesta tokio kuproto miciurino xe xe xe