Cassy Fiano-Chesser
Savižudybės su gydytojo pagalba (angl. assisted suicide) šalininkai dažnai teigia, kad procedūra bus prieinama tik tiems, kurie nepagydomai serga ir miršta. Tačiau siūlant vis liberalesnes gaires šią ribą nuolat bandoma pakeisti. Tipiškas to pavyzdys: du mokslininkai, rengę komentarą Fox News, kurie teigia, kad savižudybė su gydytojo pagalba turėtų būti prieinama ir Alzhaimerio liga sergantiems pacientams.
Pradžioje šie mokslininkai skundžiasi faktu, kad Alzhaimerio liga sergantys pacientai šiuo metu negali pasirinkti savižudybės su gydytojo pagalba. Tam, kad galėtų rinktis šią procedūrą, pacientams turi būti likę gyventi šeši mėnesiai arba mažiau, jie turi būti psichiškai veiksnūs, duoti pakartotinį sutikimą ir praeiti kelis laukimo laikotarpius. Pasak komentavusių mokslininkų, tai yra problema.
Dauguma sergančiųjų Alzhaimerio liga nuo diagnozės nustatymo gyvena nuo ketverių iki aštuonerių metų. „Galiausiai šie pacientai mažai primena žmones, kokie kadaise buvo. Dauguma neatpažįsta savo mylimųjų, mano, kad gyvena kitame laikotarpyje ir nežino, kas jie tokie yra. Todėl nenuostabu, kad kai kurie žmonės, išgirdę tokią diagnozę, norėtų savo gyvenimą nutraukti iki pragaištingo pablogėjimo“, – rašo mokslininkai.
Tačiau galiojantys įstatymai neleidžia savižudybės su gydytoja pagalba pasirinkti likus gyventi daugiau nei šešiems mėnesiams. Tačiau tuo metu Alzhaimerio liga sergantys pacientai nebėra psichiškai veiksnūs. Mokslininkų teigimu, „Tai – problema, nes pacientai yra „per sveiki“, kad galėtų pasirinkti mirtį.“
Komentarą parengę mokslininkai klausia: „Jeigu savižudybės su gydytojo pagalba tikslas yra apsaugoti nuo nereikalingų kančių, kodėl Alzhaimerio liga sergantys pacientai ir jų šeimos verčiami metų metus kentėti be jokios išeities, kai kiti pacientai, kurie dėl kitokios ligos gyvens trumpiau ir kurių mąstymui liga įtakos nedaro, turi teisę pasirinkti savo likimą? Ar tai logiška? Mes siūlome šį galvosūkį išspręsti išankstiniu [paciento] nurodymu, kuriame dar iki pakertant Alzhaimerio ligai būtų išdėstyti asmens norai.“
„Yra be galo daug formulių, kurias galėtume pasirinkti. Kriterijai galėtų apimti neurologo ar gerontologo patvirtinimą, kad Alzhaimerio liga yra pažengusi, taip pat nuosekliai dažnėjantį asmenų, vietos ir laiko supratimo praradimą, negalėjimą vykdyti kasdienių veiklų (maudytis, valgyti, išgerti vaistų ir pan.)“, – komentavo mokslininkai.
Jie priėjo prie išvados, kad neturėtume versti žmonių „gyvenimo pabaigoje prarasti orumą“, jei jie to nenori – suprask, sirgimas liga, negalia ar psichinė liga yra neorūs. Būtent tai atskleidžia iš tokio mąstymo kylančią problemą. Asmens gyvenimas nėra orus tik jam esant jaunu, stipriu ir sveiku. Negalią turintys asmenys, žmonės, sergantys Alzhaimerio liga ar vėžiu – jie visi tebeturi orumą. [Priešingas požiūris] Taip pat patvirtina žmonių, kurie svarsto apie savižudybę su gydytojo pagalba, baimę, kad jie yra našta, jų gyvenimai – neverti gyventi, o jų šeimos verčiau matytų juos mirusius nei gyventų su jų liga.
Verta apmąstyti šių mokslininkų ir Larry‘io Petersono, kurio žmona sirgo Alzhaimerio liga, mąstymo skirtumus. L. Petersonas jautėsi palaimintas dėl to, kad galėjo rūpintis savo žmona. „Psichiškai jaučiausi pavargęs, kaip dažniausiai yra ir šiomis dienomis, bet žiūrėdamas į ją matydavau iš nežinia kur sugrįžusi vaikystės nekaltumą“, – sakė jis, nors žinojo, kad ji jų dienų neprisimins. Jo meilė ir pasiryžimas rūpintis žmona turėtų būti pavyzdys, kaip turėtume elgtis su mirtina liga sergančiais žmonėmis, nepaisant to, kokia sudėtinga būtų liga.
Skausmas ir kančia nėra tai, ką norėtume patirti, bet jie neatima žmogaus orumo. O liga – net ir tokia sudėtinga kaip Alzhaimerio – nereiškia, kad asmuo turėtų būti tinkamas ankstyvai mirčiai.
versta pagal Scientists push assisted suicide for ‘dignity’ of Alzheimer’s patients
