Egidijus Vareikis
Apie karus žinome daug – kas užpuolė, kas laimėjo mūšį, kas galiausiai ką užkariavo. Apie tai rašo žiniasklaida ir vadovėliai. Kur kas mažiau žinome apie tai, kad pralaimėjęs patiria ne tik karinę ir politinę gėdą. Nugalėtojas liepia nelaimėliui dar ir patuštinti kišenes. Karo reparacijos – kare patirtų nuostolių padengimas – nėra tiesioginis karinis grobis, tai našta, kurią pralaimėjęs turi susimokėti dažnai už tai, kad jį laiko karo kaltininku.
Nors reparacijos ne visada aptariamos garsiai, jos nėra koks nors moderniųjų laikų išradimas. Užkariautojai neretai reikalaudavo duoklės už taiką, Senovės Roma reparacijomis nubaudė Kartaginą, pralaimėjusią vadinamuose Punų karuose.
Bene didžiausias reparacijas (atsižvelgiant į tuometinį bendrąjį vidaus produktą) mokėjo Prancūzija. Napoleono karai įvertinti 700 milijonų tuometinių frankų. Negana to prancūzai turėjo padengti kaimyninėse šalyse statomų fortifikacijų statybos išlaidas. Pralaimėjus karą prieš Prūsiją 1871 metais, Prancūzija turėjo sumokėti 5 milijonus tuometinių aukso frankų. Prūsų kariai nesitraukė iš šalies tol, kol ši neatsiskaitė „iki paskutinio skatiko“. Graikija, pralaimėjusi turkams XIX amžiaus pabaigoje, tiesiog bankrutavo, nesugebėjusi mokėti karo skolų.
Kadangi keičiasi ir pinigai ir jų vertė, ne visada lengva įvertinti daug ar mažai čia mokama, tad skaičiais geriau nespekuliuoti. Bet vis tik mokėti reikia daug.
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu Vakaruose, bet daline pergale Rytuose. Rusija buvo pasirengusi mokėti vokiečiams, bet taip ir nesumokėjo, Austrija, Vengrija, Bulgarija, Turkija buvo nubaustos reparacijomis, bet neturėjo iš ko mokėti, tad galiausiai joms buvo iš dalies atleista. Vokiečiai taip pat neturėjo iš ko mokėti prancūzams, tad šie okupavo dalį Vokietijos teritorijos. Galiausiai pasaulinė ekonominė krizė pakoregavo reparacinius įsipareigojimus.
Dar sudėtingesnė Vokietijos situacija buvo po Antrojo Pasaulinio karo. Vokiečiai mokėjo ne tik pinigais ir pramonės gaminiais. JAV sumanė intelektualinę reparacija – pakvietė į JAV nemažą skaičių mokslininkų, inžinierių ir šiaip intelektualų, kartais pasiūlydami jiems darbą Amerikai mainais į nemalonios praeities nutylėjimą. Apie 4 milijonai vokiečių karo belaisvių ir civilių buvo priversti savaip atidirbti sąjungininkams priverstinio darbo režimu.
Bet kaip ten bebūtų, pokarinis ekonomikos stebuklas buvo Vokietija, o ne kokia nors Sovietų valstybė. Pastaroji nesidrovėjo reparacijomis nubausti „agresores“ – Vengriją, Rumuniją, Suomiją. Suomiai, dar ir šiandien juokauja, kad dalį reparacijų sumokėjo mediena, o miškas jau ataugo, tad kažkaip išsikapstė. Klausimas tik kam rusams suomiški medžiai kai savų tikrai nestinga.
Grįžtant prie Antrojo Pasaulinio karo, reikia nepamiršti, kad ne taip jau mažai mokėjo Italiją ir Japonija. Pastaroji, tačiau, kaip Vokietija, sugebėjo tapti ekonomikos stebuklu. O nė viena šalis (išskyrus JAV), kurioms japonai mokėjo iš to nepraturtėjo.
Galiausiai ne taip jau seniai ir Irakas turėjo padengti Kuveito okupacijos nuostolius. Tiesa, Irako mokėjimai buvo daugiausiai naftos pavidalu, tuo pat metu atsižvelgiant į šalies padėtį, pavadinti „nafta už maistą“ programa.
Taigi, karas nėra malonus politinis reiškinys, o geriausia jo baigtis ne pergalė, o taika. Visgi laimėti karą savaip apsimoka.
