Naujausi bandymai cenzūruoti konservatyvias pažiūras Briuselyje rodo, kad šiandien didžiausią grėsmę žodžio laisvei kelia ne „kraštutiniai dešinieji“, o netikri kairieji „antifašistai“. Ir jiems pavyksta tik todėl, kad jų cenzūros reikalavimams nuolaidžiauja pagrindinės politinės srovės bei institucijos, kurios nebetiki Europos žodžio laisvės idealais.
Dabar akivaizdu, kad net tariamai civilizuotoje Europos Sąjungos sostinėje anuliavimo (angl. cancel) kultūra tapo norma. „Antifa“ tėra agresyvus šios kampanijos, nukreiptos prieš nacionalinius konservatyvius balsus, sparnas.
George’o Orwello distopinėje knygoje 1984-ieji režimo minčių policijos atstovas O’Brienas pateikia niūrią nelaisvos visuomenės viziją: „Jeigu norite įsivaizduoti ateitį, įsivaizduokite batą, spaudžiantį žmogaus veidą – amžinai.“
Šiandien, apžvelgdami Europos padėtį, galėtume sakyti: „Įsivaizduokite kiaušinius, mėtomus į viešbučio duris – tiek užtenka.“
Būtent tiek ir užteko, kad „Antifa“ šią savaitę Briuselyje pradėtų puolimą prieš žodžio laisvę. Saujelė aktyvistų iš grupės „Poulettes Antifascistes“ (jų pavadinime esantis terminas „jaunos vištos“ bent jau tinkamai atspindi jų brandą) pasirodė naktį ir į penkių žvaigždučių viešbučio, kuriame turėjo vykti analitinio centro MCC renginys, fasadą sumetė kelias dėžes kiaušinių.
Rezultatas: šaligatvis pavirto omletu, o viešbutis skubiai atšaukė renginį. Briuselio elitas tylėjo. Laimei, MCC organizatoriams pavyko paskutinę minutę rasti alternatyvią vietą, ir susitikimas įvyko. Tačiau žodžio ir susirinkimų laisvė Briuselyje buvo sužeista.
Dažais ir grafičiais apipurkštos renginių vietos
Po to sekė kiti išpuoliai – dažais ir grafičiais apipurkštos renginių vietos. Tai buvo signalas: visi, kurie drįsta ginti nacionalinį suverenitetą, demokratiją ar kritikuoti centralizuotą „pabudusiųjų“ ideologiją, turi būti nutildyti.
Minėtas MCC susitikimas, kurį „Antifa“ siekė sabotuoti, buvo pavadintas „Trumpo naujoji pasaulio tvarka“. Jame dalyvavo du gerbiami intelektualai: Kembridžo universiteto docentas, Edmundo Burke’o fondo JK vadovas Džeimsas Oras (James Orr) ir buvęs Italijos vyriausybės ministras, dabar dirbantis Makiavelio politinių ir strateginių studijų centre, Guglielmas Pikis (Guglielmo Picchi). Tai nebuvo kažkoks šiuolaikinis Niurnbergo mitingas.
Tačiau „Antifai“ renginio turinys nebuvo svarbus. Pakako to, kad MCC Brussels buvo įvardytas kaip „kraštutinė dešinė“, kad viskas, ką jis daro, būtų laikoma nepriimtinu.
Kaip po išpuolio pareiškė viena iš „Antifa“ aktyvisčių vardu Thelma, tokie renginiai neturėtų vykti, nes esą per arti „trumpistinės kraštutinės dešinės“ temų: rasizmo, seksizmo, transfobijos, klimato skepticizmo ir t. t. Tas „ir t. t.“ pasako labai daug – viskas, kas prieštarauja kairiajai Briuselio darbotvarkei, turi būti draudžiama.
Šie kairieji cenzoriai savavališkai pasiskyrė arbitrais, nusprendžiančiais, kas demokratinėje visuomenėje yra priimtina. Jie – netikri antifašistai, kurie, kaip pažymi MCC Brussels, elgiasi kaip nihilistiniai banditai, primenantys tuos, kurie 3-iajame XX a. dešimtmetyje padėjo kilti tikrajam fašizmui.
Kaip jie išvengia atsakomybės? Užtenka pažvelgti į „antifašistines“ ir „demokratines“ institucijas. Geriausiu atveju jos apsimeta nematančios, blogiausiu – tiesiogiai skatina „Antifa“ netoleranciją.
Priminsime, kad pernai Briuselio meras mėgino teismų ir policijos pagalba uždrausti NatCon konferenciją, organizuotą MCC Brussels ir The European Conservative, kurioje dalyvavo nacionaliniai konservatyvūs lyderiai iš visos Europos.
Šis akivaizdus išpuolis prieš žodžio laisvę Briuselio širdyje sulaukė tokios kritikos, kad net Belgijos premjeras ir aukščiausiojo teismo teisėjai buvo priversti reaguoti. Konferencija vis dėlto įvyko. Tačiau tuomet jau buvo aišku – karas prieš žodžio laisvę tik stiprės. Ir taip ir nutiko.
Briuselio savivaldybė – „antifašistinis miestas“ be fašistų
Briuselio savivaldybės taryba neseniai žengė žingsnį pagal „Antifa“ scenarijų: vienbalsiai nusprendė paskelbti Europos sostinę „antifašistiniu miestu“, esančiu „pasipriešinimo“ fronto linijoje. Tačiau prieš ką tiksliai tas pasipriešinimas nukreiptas? Šiuolaikiniame Briuselyje nevaikšto fašistinės šturmuotojų armijos. Kai jie sako „fašizmas“, iš tikrųjų omenyje turi vis augantį nacionalinio populizmo maištą prieš ES institucijas. Kaip pareiškė pasiūlymo autorius, ekologinės kairės atstovas, „kraštutinės dešinės ideologijos šiandien yra labai gyvos“. Taryba visiškai pritaria „Antifa“ idėjai, kad tokioms populistinėms idėjoms neturėtų būti vietos ES elito bastione.
Būtent todėl į pastaruosius mėginimus cenzūruoti konservatyvias diskusijas politinis Briuselio elitas reagavo vangiai ar visai nereagavo. Panašu, kad dar labiau nei pernai ES širdyje įsigali šliaužianti atšaukimo kultūra.
Nenuostabu, kad, kaip praneša europeanconservative.com, MCC valdybos pirmininkas Balázsas Orbánas paskelbdamas atvirą laišką Belgijos ministrui pirmininkui perspėjo: „Atšaukimo kultūros skverbimasis į Briuselį – simbolinę ir politinę Europos Sąjungos širdį – turėtų kelti susirūpinimą visiems, kurie vertina laisvę.“ Jis paragino Belgijos vadovą „užimti tvirtą ir principingą poziciją ginant žodžio ir taikių susirinkimų laisvę.“ Orbánas pabrėžė: „Laisvė yra brangiausias mūsų turtas – todėl neturime pasiduoti patyčioms.“
Baikštūs „Antifa“ chuliganai šiandien tapo agresyviu ir vis labiau įsitvirtinančios Europos atšaukimo bei cenzūros kultūros sparnu. Stebina tai, kad būtent kairieji radikalai tapo aršiausiais žodžio laisvės priešais – jie palaidojo pačių kairiųjų kovos už žodžio laisvę ir demokratiją paveldą. Atrodo, kad šiandien būti „kairiuoju“ reiškia būti netolerantišku fanatiku.
Šiandien tokie istorinių kairiųjų herojų kaip Roza Liuksemburg žodžiai – „Laisvė visada ir išimtinai yra laisvė tam, kuris galvoja kitaip“, – arba George’o Orwello pastebėjimas – „Jei laisvė apskritai ką nors reiškia, tai ji reiškia teisę sakyti žmonėms tai, ko jie nenori girdėti“ – tikriausiai būtų pasmerkti kaip „kraštutinis dešinysis ekstremizmas“ ar net „neapykantos kalba“.
Atsakydami į tai, turime atsistoti ir tvirtai ginti žodžio laisvę visiems, be jokių „jeigu“ ar „bet“. Nes tikra laisvė – tai gyvybinė demokratinės Europos jėga. Tegul mus, populistinio maišto šalininkus, vadina kaip tik nori – šmeižikais, ekstremistais ar dar kaip nors. Mūsų nenutildys nei įžeidimai, nei draudimai, nei sviesti kiaušiniai.
Mickas Hume’as yra europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, rašytojas ir redaktorius. Šiuo metu jis taip pat rašo žurnalams Spiked, The Daily Mail ir The Sun. Tarp jo žinomiausių knygų – Revolting! How the Establishment are Undermining Democracy and What They’re Afraid Of (2017) bei Trigger Warning: Is the Fear of Being Offensive Killing Free Speech? (2016), abi išleistos „Harper Collins“.
Na, Briuselyje rengti konservatoriškus renginius yra maždaug tad pat, kas Maskvoje „šlovė Ukrainai“ šaukti.