Mickas Hume’as. Airija rodo, kad nutildyta Europos dauguma gadina balsavimą

Nuo 2024 m. birželį vykusių Europos Parlamento rinkimų rašiau apie dviejų Europų atsiradimą. Vienoje pusėje – sena, oficialioji Europa, valdoma ES komisarų, teisėjų, bankininkų ir jų žiniasklaidos rėmėjų, sutelkta elitistiniuose Briuselio ir kitų galios centrų burbuluose. Kitoje pusėje – tikroji Europa, kurioje gyvena, dirba ir balsuoja milijonai žmonių. Didėjant nacionaliniams populistiniams judėjimams, atotrūkis tarp šių dviejų Europų vis plėtėsi.

Norint suprasti, ką tai praktiškai reiškia šiandien, pakanka pažvelgti į neseniai vykusius prezidento rinkimus Airijos Respublikoje – ES valstybėje narėje, kurioje (kol kas) nėra galingo populistinio judėjimo, tačiau vis dėlto ryškėja praraja tarp politinės klasės ir didelės gyventojų dalies.

Rinkimus laimėjo kairiųjų ir „Sinn Féin“ remiama kandidatė Catherine Connolly, surinkusi „rekordinę“ 63 proc. balsų. Ji nesunkiai nugalėjo abiejų Airijos politikos senosios gvardijos partijų – dabartinės koalicijos partnerių „Fine Gael“ ir „Fianna Fáil“ – kandidatus (pastarasis vėlai pasitraukė, tačiau vis tiek atsidūrė balsavimo biuletenyje).

Connolly buvo sveikinama kaip unikali „anti-establishment“ prezidentė. Airijos respublikonų judėjimo politinis sparnas „Sinn Féin“ paskelbė, kad tai – „stulbinanti kairiųjų pergalė“. Tai – oficialioji, antraštinė rinkimų versija. Tačiau už antraščių slypi visai kita istorija.

Dar vienas tikrai „stulbinantis“ rezultatas buvo precedento neturintis sugadintų biuletenių skaičius – 13 proc. visų balsų, dešimt kartų daugiau nei ankstesniuose rinkimuose. Šis sugadintų biuletenių antplūdis kilo ne dėl gremėzdiškų pirštų protrūkio balsavimo kabinose, o kaip organizuota, sąmoninga masinio politinio protesto akcija po internetinės kampanijos.

Šie airiai faktiškai balsavo už „nė vieno iš aukščiau“ – arba tiesiog „Feck the lot of them“. Kaip pripažino šokiruota Airijos rinkimų komisija, su tipišku oficialiu nuvertinimu: „akivaizdu, kad kai kurie žmonės nusprendė sąmoningai sugadinti savo balsus“.

Žinutė, kurią pasiuntė taip balsavusieji, buvo kur kas mažiau nuvertintina. Vakarų Dublino rinkimų apygardoje, kur sugadinta mažiausiai 21 proc. balsų, įsiutę rinkėjai ant biuletenių rašė „nėra demokratijos“, „ES marionetės“, „ne nuo manęs“ ir tiesiog žymėjo „X“ per visus tris kandidatus.

Airijos žiniasklaida pranešė, kad kiti rinkėjai sugadino biuletenius, įrašydami alternatyvių kandidatų, už kuriuos būtų balsavę, pavardes. Tarp tokių „kandidatų“ – dabartiniai politikai, klasikinis televizijos personažas Tėvas Tedas, buvę IRA veikėjai Michaelas Collinsas ir Bobby Sandsas, taip pat Dustin the Turkey, Donaldas Ančys ir net Donaldas Trumpas.

Beje, Vakarų Dublino rinkimų apygardoje dominuoja „Sinn Féin“. Kontrastas tarp partijos džiaugsmo rinkimų rezultatais ir daugelio jos rinkėjų nepasitenkinimo atskleidžia didėjantį atotrūkį tarp Airijos respublikonų radikalų ir nemažos jų elektorato dalies – ypač imigracijos ir translyčių ideologijos klausimais.

Tai buvo ryškus rinkimų modelis: kuo daugiau darbininkų klasės rinkėjų, tuo daugiau sąmoningai sugadintų biuletenių. „Sky News“ pranešė, kad kai kuriose vietovėse sugadinti biuleteniai sudarė daugiau nei 50 proc. visų balsų, o atmetimo mastas buvo „stulbinantis“.

Turbūt šis rezultatas neturėjo būtų buvęs staigmena Airijos institucijoms. Ženklai buvo matomi iš anksto. Visuomenės nepasitenkinimą kurstė aukšta kartelė, reikalinga kandidatams į prezidentus iškelti, dėl kurios keli konservatyvūs autsaideriai negalėjo net patekti į biuletenį.

Likus kiek daugiau nei savaitei iki rinkimų, apklausa, kurią atliko „Irish Times“, parodė, kad Connolly turi „įtikinamą“ persvarą. Tačiau garsiausias rezultatas buvo tas, kad net 49 proc. rinkėjų teigė nesijaučiantys atstovaujami nė vieno kandidato. Tai akivaizdus ženklas, kad didėja atotrūkis tarp Airijos politinio elito – įskaitant tariamą anti-establishment sparną – ir daugelio eilinių airių.

Tai rodo, kad net daugelis tų, kurie balsavo, tai darė be entuziazmo, nebūdami patenkinti siūlomu pasirinkimu.

Maždaug tuo pačiu metu, kai baigėsi rinkimų kampanija, Dubliną sukrėtė rimti neramumai dėl įtariamo vaiko išžaginimo, įvykdyto migranto, apgyvendinto viešbutyje. Kaip ir kitur Europoje, imigracijos krizė tampa sritimi, kurioje žmonėms nesuteikiamas politinis balsas. Kiekvienas, išreiškiantis susirūpinimą dėl pražūtingos atvirų durų politikos, Dublino elito yra tuoj pat smerkiamas kaip rasistas.

Neturėdami demokratinės išeities, daugėjant airių atsako kitais būdais: vieni masiškai gadina biuletenius, kiti, kai tai nepadeda, išeina į gatves.

Airijos rinkimai yra ryškus visos Europos reiškinio pavyzdys. Apie tai politinis elitas dabar kalba kaip apie paramos demokratijai mažėjimą arba „demokratijos atsitraukimą“. Tačiau ši „demokratijos krizė“ reiškia tai, kad vis daugiau rinkėjų atsisako balsuoti už isteblišmento kandidatus, o kai suteikiama alternatyva – renkasi populistus.

Kaip neseniai rašė Frankas Furedi, MCC Briuselio generalinis direktorius, teoriškai „demokratijos nuosmukis“ reiškia demokratinių vertybių silpnėjimą. Praktiškai – vis didesnę visuomenės dalies distanciją nuo politinių institucijų. Supratus tai, tampa akivaizdu, kad žmonės nebepasitiki ne pačia demokratija, o žmonėmis ir institucijomis, kurie ja manipuliuoja.

Populistinė banga kyla nuo Vokietijos iki Jungtinės Karalystės ir dabar dreba net istorinį Airijos politikos sąstingį, nors kol kas – ne per konkrečią partiją. Oficialiosios Europos atsakas – daryti viską, kad išlaikytų kontrolę, izoliuojant ir kriminalizuojant populistus. Kaip esu rašęs anksčiau, tai – konfliktas tarp dviejų demokratijos elementų: demos (žmonių) ir kratos (galios).

Oficialioji Europa dar neprarado ateities kontrolės. Tačiau ant sienų ir Airijos balsavimo biuleteniuose jau parašyta: „ES marionetės“, „jokios demokratijos“, „ne man“. Tylioji Europos dauguma randa savo balsą.

Mickas Hume’as – „europeanconservative.com“ vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas.