Michaelas C. Deschas. Ukraina pralaimi karą

Maskvai didinant savo pranašumą, Kyjivas turėtų iškeisti žemę į taiką

Praėjus ketveriems metams nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, D. Trumpo administracija spaudžia Kyjivą sutikti su skausmingomis teritorinėmis nuolaidomis kaip taikos kaina. Taikos sutarties projekte, apie kurį pirmą kartą pranešė „Axios“ lapkritį, administracija pasiūlė pripažinti visus Krymo, Donecko ir Luhansko regionus de facto Rusijos teritorija ir Rusijai išlaikyti Chersono ir Zaporižios dalių, kurias dabar užima jos pajėgos, kontrolę. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atsitraukia, atsisakydamas daryti viską, kas pažeistų jo šalies teritorinį vientisumą. Tačiau mūšio lauko realybė nėra jo pusėje.

Ukraina drąsiai priešinosi, tačiau jos ryžtas negali nuslėpti fakto, kad ji pralaimi karą. Rusija kontroliuoja didelę dalį Ukrainos teritorijos, o Kyjivas turi mažai galimybių ją išstumti, kaip parodė nepavykęs Ukrainos kontrpuolimas 2023 m. Tiesa, pastarojo meto Rusijos laimėjimai atėjo labai lėtai ir su didele kaina; per pastaruosius trejus metus Rusija užėmė tik vieną procentą papildomos Ukrainos teritorijos. Tačiau tai nekeičia realybės, kad Rusija dabar valdo beveik penktadalį 1991 m. Ukrainos sienų arba kad didesni Rusijos ištekliai ir gyventojų skaičius reiškia, kad Maskva gali kovoti dar daugelį metų. Norint įveikti šiuos Rusijos pranašumus ir susigrąžinti prarastą žemę mūšio lauke, prireiktų laiko ir investicijų, kurių Ukraina neturi. Todėl dabartinės aplinkybės stumia Kyjivą link kompromisinės taikos, kuri būtinai apims Ukrainos teritorijos atidavimą.

ATSILIKIMAS

Vertinant pagal skaičius, karo trajektorija Ukrainai nėra palanki. Vienas iš tai iliustruojančių rodiklių – abiejų pusių patiriami mūšio lauko nuostoliai. Rusijos žiniasklaidos priemonė „Mediazona“ seka Rusijos karių žūtis, remdamasi socialiniais tinklais, nekrologais ir oficialiais valdžios pranešimais, ir pateikia vienus patikimiausių nepriklausomų vertinimų. (Vakarų žvalgybos agentūrų skaičiavimai smarkiai skiriasi ir neretai atspindi politinius prioritetus.)

2025 m. pabaigoje „Mediazona“ analitikai buvo identifikavę 156 151 žuvusį Rusijos karį. Kadangi ne apie kiekvieną mirtį paskelbiama viešai, remdamiesi demografiniais duomenimis jie bendrą žuvusiųjų skaičių įvertino maždaug 219 000. Ukrainos nevyriausybinė organizacija „UA Losses“, taikydama panašią metodiką, pranešė apie 87 045 žuvusius Ukrainos karius ir 85 906 dingusius be žinios.

Nors absoliučiais skaičiais Ukraina patiria mažesnius nuostolius, karas išeikvoja gerokai didesnę jos darbo jėgos dalį. Dabartinis Ukrainos gyventojų skaičius yra šiek tiek mažesnis nei 36 milijonai – apie 26 proc. Rusijos, kurios gyventojų skaičius siekia 140 milijonų. Ukrainoje gyvena mažiau nei 9,5 milijono 25–54 metų amžiaus vyrų, ir ji jau neteko maždaug 1–2 proc. šios grupės. Rusijoje, kur to paties amžiaus vyrų yra apie 30,2 milijono, net ir kiek didesni absoliutūs nuostoliai sudaro tik 0,5–0,7 proc. šios amžiaus grupės.

Taigi, turėdama gerokai didesnę demografinę bazę, Rusija gali absorbuoti didesnius bendrus nuostolius nei Ukraina.

Rusija dabar valdo beveik penktadalį 1991 metų Ukrainos sienų

Šiandien Rusija kontroliuoja apie 99 proc. Luhansko, 76 proc. Chersono, 74 proc. Zaporižios ir 72 proc. Donecko sričių teritorijos. Rusijos pajėgos toliau veržiasi Zaporižios kryptimi, Chersone vyksta žemo intensyvumo kovos, o šiaurėje Maskva vykdo ribotas operacijas, siekdama sukurti buferinę zoną Charkivo ir Sumų srityse.

Rusijos palankus atsakas į D. Trumpo administracijos siūlytą 28 punktų taikos planą, pagal kurį Maskvai būtų pripažinta viso Donecko ir Luhansko kontrolė, bet tik dalis kitų rytinių regionų, rodo, kad visiška Donbaso kontrolė išlieka nuosekliausiu Maskvos teritoriniu tikslu. Pagrindinis politinis tikslas – užkirsti kelią Ukrainos narystei NATO. Idealiomis aplinkybėmis Rusijos vadovybė galėtų siekti platesnių teritorinių ar politinių laimėjimų, tačiau po ketverių metų alinančio karo šie ribotesni tikslai, panašu, yra tai, ką prezidentas Vladimiras Putinas laiko realiai pasiekiamu rezultatu.

Ukrainos vadovai tuo tarpu ir toliau tvirtina, kad jų strateginis tikslas – atkurti 1991 m. sienomis apibrėžtą valstybės teritoriją, įskaitant Krymą, ir užtikrinti visišką suverenitetą, įskaitant teisę savarankiškai spręsti dėl narystės bet kuriame aljanse. Tačiau dabartinėmis sąlygomis Ukraina neturi nei pakankamų karinių išteklių plataus masto puolimui, nei pakankamo rezervų kiekio ilgalaikei, visapusei gynybai.

Atsižvelgiant į dabartinės fronto linijos ilgį ir darbo jėgos trūkumą, dauguma Ukrainos dalinių yra priversti likti gynyboje. 2023 m. birželį Rusijos kariuomenė sustabdė Ukrainos kontrpuolimą vadinamojoje Surovikino linijoje – giliai ešelonuotų įtvirtinimų sistemoje, paremtoje tankia artilerijos ir kitų netiesioginės ugnies priemonių parama. Ukraina panašių įtvirtinimų sistemingai imtis pradėjo gerokai vėliau.

Ambicingas teritorijų išlaisvinimo tikslas ilgą laiką neskatino koncentruotis į gynybinių linijų stiprinimą tiek fronte, tiek už jo. Pažangios vakarietiškos ginkluotės tiekimas galėjo sukurti lūkestį, kad technologinė persvara ar didesnė Vakarų parama leis pasiekti operacinį lūžį. Tuo pat metu siaučianti korupcija pakenkė įvairiems karo pastangų aspektams, įskaitant įtvirtinimų statybą. Nors Rusija taip pat susiduria su korupcija, jos didesnis mastas ir ekonominiai ištekliai leidžia lengviau amortizuoti šiuos nuostolius.

UKRAINA PRANOKO

Rusijos tikslai atrodo iš esmės suderinti su jos pajėgumais ir dabartinėmis mūšio lauko tendencijomis. Ukrainos tikslai, priešingai, šiuo metu atrodo sunkiai pasiekiami. Ukrainos ginkluotosios pajėgos yra taip išretėjusios palei maždaug 620 mylių ilgio kontrolės liniją, kad negali jos veiksmingai apginti. Fronte Ukraina turi apie 300 000 karių – tai sudaro vidutiniškai 483 karius vienai myliai.

Šaltojo karo laikotarpiu Vakarų planuotojai vertino, kad sėkmingai NATO ir Varšuvos pakto sienos gynybai reikėtų maždaug vienos divizijos (apie 25 000 karių) 16 mylių ruožui, t. y. maždaug 1 500 karių vienai myliai. Pagal šį orientacinį standartą Ukraina turi mažiau nei pusę pajėgų, reikalingų patikimai fronto linijos gynybai.

Tuo tarpu Rusijos pajėgos okupuotose Ukrainos teritorijose dabar viršija 700 000 karių, o tai teoriškai leistų pasiekti mažiausiai 1 129 karių tankį vienai myliai. Pradėdama puolimą, Rusija gali koncentruoti pajėgas pasirinktuose ruožuose ir silpniau dengti likusią linijos dalį. Ukraina, būdama gynyboje, priversta pajėgas paskirstyti gana tolygiai per visą frontą, rizikuodama, kad kurioje nors vietoje jų gali pritrūkti Rusijos puolimui atremti. Be to, Ukraina turi stebėti ir 674 mylių ilgio sieną su Rusijos sąjungininke Baltarusija, o tai dar labiau ištempia jos pajėgumus.

Karinės technologijos taip pat nesuteikė Ukrainai aiškaus pranašumo. Nuo 2015 m., siekdama modernizuoti savo kariuomenę pagal NATO standartus, Ukraina investavo į sudėtingesnes ginkluotės sistemas, o po 2022 m. invazijos Vakarai tiekė įvairią pažangią įrangą – nuo prieštankinių valdomų raketų ir daugkartinio paleidimo raketų sistemų iki tolimojo nuotolio sparnuotųjų raketų, oro gynybos sistemų „Patriot“ ir naikintuvų. Vis dėlto nė viena iš šių sistemų netapo lemiamu veiksniu mūšio lauke, išskyrus pirmojo asmens atakos ir žvalgybinius dronus.

Kalbant apie pagrindines ginklų sistemas, Ukraina neturi pranašumo nė vienoje srityje

Vis dėlto bepiločių orlaivių masinis dislokavimas abiejose fronto pusėse iš esmės pakeitė kovos pobūdį. Maždaug šešių mylių ruožas abipus fronto linijos virto „žudymo zona“, kurioje transporto priemonės ir didesnės karių grupės gali būti greitai aptiktos ir atakuotos, smarkiai apribojant mobilumą po ugnimi.

Pastaruoju metu inovacijų pusiausvyra pastebimai pasislinko. Nors Vakarų analitikai dažnai abejojo Rusijos gebėjimu prisitaikyti, šiuo metu iniciatyva labiau jos pusėje. Rusija turi daugiau galimybių plėtoti ir masiškai diegti dronų technologijas; kai kurių vertinimų duomenimis, dronų santykis gali siekti net dešimt prieš vieną Rusijos naudai.

Rusijos taktinės naujovės turėjo reikšmingų pasekmių Ukrainos pajėgoms. Lūžis įvyko po Ukrainos įsiveržimo į Rusijos Kursko sritį 2024 m. Reaguodamos į šį veiksmą, Rusijos pajėgos pakeitė veikimo būdus. Jos pradėjo plačiau naudoti šviesolaidžiu valdomus dronus, kai Ukraina išplėtojo gebėjimą trikdyti radijo bangomis valdomas sistemas, taip sumažindamos Ukrainos pranašumą elektroninio karo srityje.

Be to, Rusijos pajėgos ėmė sistemingai taikytis ne tik į fronto linijos karius, bet ir į Ukrainos logistiką bei bepiločių orlaivių operatorius. Žvalgybiniai dronai sustiprina tradicinį Rusijos pranašumą artilerijoje ir kitose netiesioginės ugnies sistemose, pavyzdžiui, valdomose bombose, nes leidžia daug tiksliau koreguoti ugnį nei stebėtojai ant žemės. Tai sudaro sąlygas veiksmingiau silpninti Ukrainos gynybines pozicijas ir smogti taikiniams už fronto linijos.

Kita susijusi naujovė – pėstininkų taktika, primenanti infiltracijos metodus, kuriuos Vokietija taikė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, siekdama pralaužti Vakarų fronto aklavietę. Nedidelės Rusijos šturmo grupės – dažniausiai sudarytos iš trijų ar keturių karių arba kiek didesnių sabotažo ir žvalgybos vienetų – vis dažniau prasiskverbia per dronų kontroliuojamą „žudymo zoną“ į Ukrainos gynybos gilumą. Mažos karių grupės, priešingai nei tankai ar pėstininkų kovos mašinos, yra mažiau pastebimos ir mažiau patrauklūs taikiniai. Rusijos pajėgos taip pat išmoko išnaudoti blogas oro sąlygas ir tamsą, kad sumažintų aptikimo riziką.

Ukraina mėgino taikyti panašius metodus, tačiau dėl ribotesnių pajėgumų ji tebėra labiau priklausoma nuo šarvuotos technikos kariams perdislokuoti. Tokia technika yra lengviau aptinkama ir pažeidžiama, o tai mažina šios taktikos efektyvumą.

MAŽIAUSIAI BLOGAS VARIANTAS

Ukrainos rėmėjai Europoje ragina Kyjivą atmesti Rusijos reikalavimą perduoti visą Donbasą. ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams Kaja Kallas teritorijos mainus į taiką pavadino „spąstais“. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ne kartą pabrėžė, kad „tarptautinės sienos negali būti keičiamos jėga“. Kai kurie baiminasi, kad nuolaidos V. Putinui primintų 1938 m. Miuncheno susitarimą su Hitleriu ir paskatintų tolesnes Rusijos ambicijas Ukrainoje ar net NATO teritorijoje.

Rimtesnis prieštaravimas grindžiamas karine logika: Ukrainos kontroliuojami Donbaso „tvirtovės miestai“ – Kramatorskas ir Slovjanskas – yra svarbūs gynybiniai mazgai. Miestų karas yra brangus, todėl urbanizuotos teritorijos gali būti ypač atsparios. Dronų dominuojamame mūšio lauke miestai suteikia priedangą ir galimybę koncentruoti pajėgas. Atsižvelgiant į Ukrainos darbo jėgos trūkumą, įtvirtintų „salų“ gynyba gali atrodyti racionali.

Vis dėlto šių miestų išlaikymas savaime nėra pakankama priežastis tęsti karą. Už fronto linijos esančios teritorijos gali būti ginamos ir kitomis priemonėmis – giliomis įtvirtinimų sistemomis bei sluoksniuota gynyba. Be to, Rusija jau demonstravo gebėjimą apsupti, izoliuoti ir perimti net stipriai ginamus miestus, naudodama mažas, įsiskverbiančias grupes – tai matyta Chasiv Jare, Huliapolėje, Pokrovske ir Siverske.

Likusių Donecko teritorijų netektis, nors ir būtų smūgis Ukrainos prestižui bei moralei, nebūtinai atvertų kelią į Kyjivą. Nuo 2024 m. spalio iki 2025 m. spalio Rusija perėmė 1 703 kvadratinių mylių Ukrainos teritorijos kontrolę. Tuo tarpu neokupuota Ukrainos dalis į rytus nuo Dniepro upės sudaro apie 57 066 kvadratines mylias. Jei Rusijos pažangos tempas išliktų toks pat kaip per pastaruosius metus, visos šios teritorijos užėmimas užtruktų daugiau nei tris dešimtmečius.

Nepaisant nerimo Vakarų Europoje, Rusija teigia, kad pergalė Donbase nesukeltų tiesioginės grėsmės likusiai žemyno daliai. Donbasas nėra Sudetų kraštas: dabartinė Rusijos taktika nepanaši į blitzkriegą, kuriuo nacistinė Vokietija per trumpą laiką užėmė dideles teritorijas. Net esant dabartiniam tempui, likusios Ukrainos dalies užkariavimas pareikalautų dešimtmečių, todėl bet kokia tiesioginė grėsmė daugumai kitų Europos valstybių išliktų tolima.

Siaučianti korupcija pakenkė visoms Ukrainos karo pastangoms

Tačiau beveik nekyla abejonių, kad Rusija gali pasiekti ribotesnius tikslus karine jėga. Maždaug 2 866 kvadratinės mylios Donecko teritorijos tebėra kontroliuojamos Kyjivo. Jei Rusijos pajėgos ir toliau žengtų į priekį tokiu tempu kaip per pastaruosius metus, jos galėtų perimti šią teritoriją maždaug per pusantrų metų. Jos taip pat galėtų užimti papildomas teritorijas Charkivo, Sumų ir Zaporižios srityse. Žinoma, tai Rusijai kainuotų papildomo kraujo ir išteklių, tačiau Ukrainai santykinės išlaidos būtų dar didesnės – tokių nuostolių Kyjivas vargu ar gali sau leisti.

Ukrainos vadovai ir jų sąjungininkai turi savęs paklausti, ką ir kokia kaina atneštų dar vieneri karo metai. Yra požymių, kad aukšto rango Ukrainos pareigūnai, įskaitant prezidento administracijos vadovą ir buvusį karinės žvalgybos vadovą Kyrylą Budanovą, vis labiau linkę manyti, jog Ukrainos giluminiai smūgiai ir atakos prieš Maskvos „šešėlinį naftos tanklaivių laivyną“ – nepažymėtus laivus, kuriais Rusija apeina sankcijas – daro žalą Rusijai, tačiau greitai karo neužbaigs.

Kadangi maksimalūs tikslai tampa sunkiai pasiekiami, Ukraina susiduria su teritorinių nuolaidų galimybe – sprendimu, kuris būtų politiškai ir emociškai skausmingas Kyjivui. Vis dėlto tai nebūtinai reikštų Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, pabaigą. Netekusi dalies rytinių regionų, Ukraina galėtų toliau plėtoti į Vakarus orientuotą valstybės stiprinimo projektą. Dar iki 2022 m. invazijos šalies ekonominis svorio centras jau buvo pasislinkęs nuo pramoninio Donbaso į centrinius ir vakarinius regionus.

Įgyvendinusi visapusiškas politines ir ekonomines reformas, sustiprinusi kovą su korupcija – ypač gynybos sektoriuje – ir pradėjusi kryptingą programą, skirtą dronams bei mažo tankio karui pritaikytoms gynybinėms pozicijoms kurti, taip pat investavusi didelius finansinius ir organizacinius išteklius į mūšio lauko inovacijas, Ukraina galėtų atsidurti stipresnėje padėtyje apsiginti, jei vėl būtų užpulta. Net ir nepalankaus taikos susitarimo priėmimas dabar bent suteiktų Kyjivui galimybę siekti stabilesnės ateities. Jo atmetimas reikštų dar vieną brangų ir alinantį karo etapą, kurio baigtis išlieka neaiški.

MICHAEL C. DESCH yra Packey J. Dee tarptautinių santykių profesorius Notre Dame universitete ir O’Brien Notre Dame tarptautinio saugumo centro įkūrėjas Brian ir Jeannelle Brady šeimos direktorius.

foreignaffairs.com