Šių metų gegužės 29-ąją pasirodžiusi konservatorių lyderio Lauryno Kasčiūno tinklalaidė su visuomenės veikėju Gabrieliumi Liaudansku-Svaru sukėlė sprogimą. Laidoje užsiminta apie nelojalių piliečių žudymą. Nors patį teiginį išsakė G. Liaudanskas, pagrindiniu kaltininku daromas L. Kasčiūnas, lyg ir pritaręs jam.
Laidos kontekstas – apie ginkluotąsias jėgas kovoje su Lietuvai priešiškais diversantais. Šiandien ši laida interpretuojama visiškai kitaip: fašistuojantys konservatoriai rengiasi fiziškai sunaikinti savo oponentus. Nelojalumas valstybei sutapatintas su oponavimu vienai ar kitai politinei jėgai ar politinei sistemai.
Jeigu linksniuojamą frazę ištartų koks Dainius Žalimas, Rita Miliūtė ar Indrė Makaraitytė, sunerimti būtų rimtas pagrindas. Šie veikėjai nesyk lojalumą savo ideologinei stovyklai tapatino su lojalumu valstybei. Kas pasisako už prigimtinę šeimą, tautinę valstybę ar klasikines moralės normas, dažnai brukamas į vieną aibę su tais, kurie šlovina Vladimirą Putiną, nors tokia valstybės redukcija iki savųjų rato būtent jam ir būdinga.
L. Kasčiūnas – kas kita. Jis gali turėti savo nuomonę, priimdamas kitą, kuris laikosi kitokios nuomonės. Prieš tapdamas ministru L. Kasčiūnas pabrėžė karo atveju ginsiąs net Laisvės partijos rinkėjus, nors akivaizdu, kad tai – aršūs jo oponentai. Nėra abejonių, jog taip pat būtų ginami Nacionalinio susivienijimo, Šeimų sąjūdžio ir „Nemuno aušros“ atstovai, išskyrus tuos, kurie patys pasirinktų priešo stovyklą.
L. Kasčiūno kaltintojus dėl aptariamos frazės galima skirstyti į tris grupes. Vienai grupei tikrai yra, ko bijoti: tai – asmenys, jau dabar iškeitę Lietuvą į jai priešišką valstybę. Kita grupė – žmonės, siekiantys pigios politinės naudos, piešiantys tariamas grėsmes ir kovai su jomis telkiantys piliečius aplink save. Trečia grupė – mažo protelio meškiukai, turintys teksto suvokimo problemų ir stokojantys objektyvaus mąstymo.
Nieko nuostabaus, jog didžiausią skandalą kelia Eduardo Vaitkaus, Lauryno Ragelskio, Audriaus Nako stovykla. Su ja – sąmoningai arba ne – į vieną gretą stoja kitų įvardytų grupių atstovai. Logika čia aiški: jei L. Kasčiūnas siekia apginti Lietuvą nuo tų, kurie ją puola, o pilietis X už tai puola patį L. Kasčiūną, vadinasi – puolamas jau ne tiktai L. Kasčiūnas, bet ir tai, ką jis gina. Vadinasi, pasirinkta priešiška apkasų pusė.
Įdomu, kad žmonės, kritikuojantys politkorektišką cenzūrą, kai užčiaupiama politinė alternatyva dominuojančiai sistemai, daugeliu atvejų dabar patys reikalauja politkorektiško apynasrio savo oponentams. Neretai pasitaiko, kad koks nors alternatyvus „demokratas“ leidžia savo erdvėje reikštis atviriems priešiškos valstybės agentams, nes tai – labai „demokratiška“, o dabar kreipiasi į teisėsaugą prieš L. Kasčiūną.
Panašiai atrodo, kai žmonės, saldžiai suokiantys apie krikščionišką ar humanišką atlaidumą Salomėjai Nėriai, žarsto aštrius žodžius L. Kasčiūno atžvilgiu. Mylėkite savo priešus, jeigu jie – kairėje. Nekęskite tų, kurie dešinėje. Kas tai – nuoseklumo stoka ar sąmoninga veidmainystė – kažin, ar labai svarbu.
Šiandieninėje alternatyvoje patriotai, demaskuojantys vatnikus, lyginami su stribais, ieškojusiais „liaudies priešų“. Suprask, abiem atvejais kovota su kitaminčiais, todėl abu atvejai – identiški. Šiai anarchistinei analogijai, deja, randasi šalininkų net ir profesūroje. O tiesa ta, kad kiekviena valstybė ginasi nuo priešų. Lyginantys aptariamus atvejus žmonės pasako, kad jiems nėra skirtumo tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos.
Dabartinė politinė-teisinė sistema išties prieštaringa. Daug dėmesio skiriama tautinių ir lytinių mažumų teisėms, dažnai peraugančioms į privilegijas. Vargas tiems, kurie sukritikuos vieną ar kitą mažumą. O štai lietuvių tautą, konservatyvius piliečius ir pačią Lietuvos valstybę žeminti galima. Ne tik žeminti: galima ir kenkti. Porą vatnikų dėl vaizdo pasodino į kalėjimą, o šimtai vaikšto laisvėje.
Šiuo metu Lietuva ginama Ukrainoje. Kas prieš Ukrainą, tas ir prieš Lietuvą. Priešas yra bendras. Jei kris Ukraina, Lietuva – mažų mažiausiai – turės labai rimtų problemų. Tai reikia suvokti aiškiai ir vienareikšmiai.
Neatidėliojant būtina priimti Tautos ir valstybės apsaugos įstatymą, kuriame būtų aiškiai ir be laisvų interpretacijų galimybės apibrėžta, kas kelia grėsmę tautai ir valstybei (ne vienai ar kitai partijai ar ideologinei srovei), kokia gresia atsakomybė už tautos ar valstybės žeminimą ar kenkimą joms.
Neutralizuoti priešą ir jo agentus būtina jau šiandien. Jei kiltų karas, gali būti jau per vėlu. Tam nėra būtinybės šaudyti. Užtenka įkalinti solidžiam metų skaičiui, o po to – atimti pilietybę ir deportuoti iš šalies.
Jau dabar vyksta hibridinis karas. Tik Dievui ir NATO galime dėkoti, kad kol kas – ne fizinėje plotmėje. Šiame kare yra dvi pusės: už arba prieš Lietuvą. Dabartiniame kontekste – su L. Kasčiūnu ar su E. Vaitkumi.
Laidos nemačiau, nerandu nuorodos, gerai būtu prie straipsnio įdėti, kad kiekvienas galėtu pažiūrėt ir susidaryt savo nuomone. Tiesa paklausiu, o kas privežė į Lietuva nelojalių, nepatinkrintų veikėjų tuntus? 200000+ valstybėje su mažiau nei trys milijonai gyventojų. Garsiai rėkti apie patriotizma puiku. Bet aš noriu matyt TIKRUS valstybingumo, Lietuvių kalbos ir istorijos gynimo ir stiprinimo darbus. Žodžiai nieko nakainuoja, Todėl pažiūrėsim kaip bus balsuojama dėl leidimo iki begalybės nesimokyti valstybinės kalbos atvykeliams. O ir kitus darbus vertinsiu. Ir ne, aš netikiu, kad per savaite, raudonai-žalias arbūzas, kuriuo buvo TS-LKD, staiga pavirto Lietuvišku ąžuolu. Po viso to, netikiu nė trupučio. Nei kasčiūnu, nei Rakučiu, nei kitais kurie ten metų metus trynė subines ir neretai kėlė rankute balsuodami už Lietuvai kenksmingus psrendimus. Neisu su AKs2iunu vien tod4l, kad juo ir kitais catch all „konservatoriais” nepasitikiu nė per nago juodyma. Čia ne moralės klausimas. Ar galima nušauti diversanta? Taip, be abejo. Karas yra karas. Bet be vaizdo įrašo, ontekstas miglotas, o straipsnis parašytas stiliumi kas ne su tuo, vadinasi tas su priešu, mane asmeniškai tai įžeidžia, vien tuo, kad nepateikus aiškaus vaizdo mane kiša į viena ar kita kategorija. Tai primityvu. Tai pigus triukas kuris mane visada siutino. Ta patį daro putino propaganda. Tu ne su rusija? Vadinasi su geiropa irštvirkimu ir pačiu šėtonu. Kada Kundrotas tai išsako tokiu stiliumi, suveikia alergine reakcija kuri išsivystė kaip atsakas per visa ta putino mėšlo srauto laikotarpį.
Prakeitas google captcha, sutvarkykite šita kvailyste, kad nors veiktu kažkaip ne iš dešimto karto.
Kas ne už Kasčiūna tas už vaitkų. Aha. Senas, primityvus, demagoginis triukas. Kartais autorius išsako neblogų minčių, tačiau už šita straipsnį spjausiu į barzda. Spjausiu vien už tai, kad mane ir kitus skaitytojus laiko tokiais primityviais moliais, kurie negali išeiti už šitu dviejų, iš šalies primestų sąvokų ribų. Spjausiu už šita šlykščia ir žeminančia manipuliacija, kuria tiesiog į akis sakoma, tu kvailys ir bailys. Kvailys nes pasimausi ant tokio pigaus triuko kabliuko, o bailys todėl, kad pabijosi būt prilygintas vatnikui ir drebančiom kinkom nusliūkys į „teisinga” puse. Šlykštu, tok straipsnis tikras pažeminimas, bet kuriam laisvam žmogui.
PS
Pažiūrėsim kaip „patriotinė” TS-LKP, balsuos už Lietuvių kalbos nesimokymo pratesima dar ketveriems metams. Pagal darbus pažinsi!
Straipsnis iškelia vieną svarbiausių šiandienos klausimų – kas iš tiesų yra ištikimybė valstybei ir kaip ją matuoti? Šiandien, kai hibridinio karo akivaizdoje priešiškos jėgos išnaudoja ne tik tankus, bet ir informacines manipuliacijas, tampa vis svarbiau atskirti konstruktyvią kritiką nuo destrukcinio griovimo.
Tačiau šioje diskusijoje būtina išlikti blaiviems. Kasčiūno stovykla atstovauja sisteminei valdžiai, kuri neretai balansuoja tarp patriotinės retorikos ir politinio oportunizmo, bet šiuo atveju ji ginasi – o teisė gintis, kaip ir tiesa, nėra nei kairė, nei dešinė.
Vaitkaus stovykla, tuo tarpu, dažnai renkasi provokacijas vietoje aiškios strategijos. Kartais ši pozicija artėja prie cinizmo – deklaruojamas tautiškumas, bet kartu abejojama mūsų valstybės sąjungininkais, jos saugumu ir net pačia politine santvarka.
Esu įsitikinęs: Lietuvą reikia ginti ne tik nuo išorės, bet ir nuo vidaus griovėjų. Tačiau būtina labai aiškiai apibrėžti, kas yra tikras priešas. Tai nėra tiesiog kitaminčiai ar kritikai. Priešu tampa tas, kuris sąmoningai skaldo, dezinformuoja ir silpnina šalies atsparumą, prisidengdamas žodžio laisve, bet veikdamas prieš valstybės išlikimo interesą. Todėl siūlymas parengti Tautos ir valstybės apsaugos įstatymą – iš principo svarstytinas. Bet svarbiausia, kad jis netaptų įrankiu politiniams susidorojimams ar ideologinėms raganų medžioklėms.
Ne viskas juoda arba balta. Tačiau tik viena spalva telpa į mūsų Konstitucijos esmę – Lietuvos nepriklausomybė, demokratija ir piliečių atsakomybė. Jei to nepamiršime, sugebėsime susitarti, net kai ginčijamės. Bet jei vieni pradeda matyti kitus tik kaip priešus – tada jau nebe diskusija, o kelias į naują susipriešinimą.
Jeigu yra klasikinė moralė, turėtų būti ir neklasikinė, ar ne? Kaip būtų galima atskirti šias dvi „morales“? Štai I.Kantas tvirtina, kad kategorinis imperatyvas kaip pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis moralinio poelgio savitumą, ne tik vienodai tinka visiems laikams ir visoms tautos, bet galiotų net ir kitai nei žmogus protingai būtybei, jeigu tokia būtų.
Kategorinio imperatyvo formuluotė: elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti visuotinio įstatymo leidimo principas. Grubiai perfrazavus tai reiškia paliepimą nedaryti kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu, elgtis su kitu žmogumi taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Nesunku pastebėti, kad šio dėsnio forma vienodai galioja tiek laukiniam genties žmogui, tiek moderniųjų laikų dendžiui. Sakykite, ką norite, bet mielas ir savotiškai įdomus autorius vis dėlto pernelyg dažnai kalba apie tai, ko visiškai neišmano.
….taip..
Ar galima šauti į diversanta? Būtina! Bet, savoka, kas ne su mumis, tas prieš mus, ypa „atsivertusių” TS-LKD kontekste, kada per savaite iš arbūzo virto „ažuolu” su tuo pačiu viduri, man atrodo švelniai tariant abejotinu dalyku. Tai kyla iš gilaus nepasitikėjimo šita politine partija (kaip ir beje kitomis LR partijomis). Straipsnio bėda tame, kad nėra aiškaus konteksto. Nėra nuorodos į laida. Todėl vaizda galiu susidaryt tik iš dešimt kart perpasakotų istorijų ir iš konteksto ištrauktų šnektų. Koks tai bus vaizdas? Vargu ar objektyvus. Todėl be nuorodos išreikšiu pasipiktinima straipsnio forma, kuri sako, kas ne už X tas yra Z (tas pats blogasis Z), už tokį pareiškima į akis autoriui su malonumu nosin duočiau ir su malonumu bauda sumokėčiau. Tai visiška nepagarba skaitytojui, kada imperatyviai liepiama, tu arba su tuo (kurio reputacija švelniai tariant abejoji) arba prieš Lietuva. Tai spjūvis į veida skaitytojui. Jeigu autorius norėjo, papasakoti kaip buvo, tada reikėjo viska išdėliot į lentynėles, viena po kito, nuodugniai išnarsčius ir išaiškinus, o ne liepiamoje formoje pareikšti, tu arba su tuo arba vatnikas. Labai neprofesionaliai parašytas straipsnis. Po velnių, Kundrotas gali ir geriau, tikrai gali.