Edvardas Čiuldė. Dialogo ribos ir užribis pagal kategorinio imperatyvo loginę seką

Jau esu bandęs atkreipti dėmesį į tai, jog mūsų padangėje dažnai kartojamas užkeikimas apie dialogo būtinybę gali greitai tapti vien tik tuščiagarsiu, jeigu mes nesugebėsime taip pat operatyviai apmąstyti dialogo galimybės sąlygų.

Vien tik gerų norų ir sklindančių iš visų pusių raginimų čia, kaip atrodo, neužtenka. Tai ypač akivaizdu, kai kalbame apie būtinybę (kartais sakoma: apie praleistą šansą) išplėtoti dialogą tarp valdžios ir visuomenės.

Iš tiesų, kai dialogas pradeda strigti, ypač aktualiu tampa klausimas – kokios yra dialogo apskritai sėkmės konkrečios prielaidos, kada čia galima tikėtis apčiuopiamo rezultato, o kada mūsų diskusijos neišvengiamu pavidalu tik sutirština dūmų uždangas? Galima paklausti dar ir taip: ar dialogas, t. y. dviejų (vienos ir kitos pusės) logosas, turi kažką panašaus į loginę struktūrą, taip ar kitaip suprastą atspirties tašką, numato pažangos kriterijus ir pan.?

Kaip atrodo, atsakymas į šį klausimą yra maždaug toks: tikras dialogas gali užsimegzti tik tada, kai mes jau sugebame vienas kitą įsivaizduoti kaip kitą „aš“. Kita vertus, neturėdamas čia galimybės iki galo išplėtoti tokį atsakymą grindžiančių teorinių argumentų komplikuotos sekos, apsiribosiu tik keliomis įvadinėmis pastabomis.

Sugebėjimas įsivaizduoti kitą, tarkime, visiškai svetimą žmogų, kaip kitas „aš“ nenumato jokio supanašėjimo, nėra susietas su savosios tapatybės atsižadėjimu ar pan. Taigi tokio dialogo idėja neapriboja žmonių rato, nėra orientuota vien tik į artimiausiuosius arba panašaus vertybinio nusiteikimo, tarkime, to paties kirpimo žmones. Yra visiškai kitaip, o kartais net priešingai. Štai, pavyzdžiui, subtilusis XX a. mąstytojas G. Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton), praturtinęs savo išmone ir įžvalgomis, be visa ko kito, taip pat ir detektyvinį literatūros žanrą, kito „aš“ perspektyvos ribose įkurdina tokias diametraliai priešingas šio žanro figūras kaip detektyvas (persekiotojas) ir nusikaltėlis (persekiojamasis). Jeigu galima būtų taip pasakyti, literatūrinė detektyvo tėvo Brauno „teorija“ plėtoja anksčiau minėtos dialogo sąlygos ir tarpusavio supratimo požiūrį kraštutinai išryškintu būdu. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma maždaug taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą lėmusius motyvus, siekiant prognozuoti tolesnius to žmogaus veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą.

Kas be ko, nusikaltėlis pagal tą patį apvertimo principą gali pradėti suprasti ir lengvai nuspėti seklio veiksmus, ar ne? Negaliu praleisti progos nepažymėjęs, kad panašų apvertimo virtuoziškumą buvo galima stebėti pastarosiomis dienomis mūsų padangėje, kai kelis dešimtmečius buvęs Žurnalistų sąjungos pirmininku, kaip liūtas už žodžio laisvę tais metais kovojęs toks Radzevičius, ką tik buvo paskirtas vyriausiuoju žiniasklaidos Lietuvoje prievaizdu ir ta proga Seime pasakė ugningą kalbą, pademonstravusią ypatingą užsiangažavimą cenzoriaus misijai. Paminėsite mano žodį, tokio nuožmaus cenzoriaus Lietuva dar niekados nebuvo turėjusi, o jam aukštumų šioje veiklos sferoje neabejotina padės pasiekti laukinė karjeristo pasija.

Iš tiesų, tėvo Brauno „teorija“ projektuoja kitokį problemos spendimo būdą nei A. Konan Doilio (Arhtur Ignacius Conan Doile) kuriamas Šerloko Holmso literatūrinės fikcijos pavyzdys. Antruoju atveju kalbama apie pastangas su gamtamokslinio metodo įpročiais ir logikos pagalba (galėtume dar pridurti: pagal įprastą susvetimėjusio politinio pasaulio ritmiką) prasibrauti į žmogaus paslaptį; šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja ypatingą savo pastabumą, taigi sugebėjimą stebėti ir pastebėti net smulkmenas, o mūsų atmintyje užsifiksuoja detektyvo su lupa portretiniu įvaizdžiu. Savo ruožtu, kaip atrodo, tėvas Braunas manifestuoja humanitarinės vaizduotės pavyzdį, kurio iš tiesų negali pakeisti ar kaip nors pavaduoti jokie padidinamieji stiklai.

Kas atsitiktų pagal Brauną, jeigu, tarkime, griežčiausi demonstrantų kritikai, labiausiai indoktrinuoti politikai imtų ir pabandytų įsivaizduoti save pirmųjų kailyje ir atvirkščiai… Tikėtina, jog tokiu atveju nusvirtų ranka su pakeltu akmeniu prieš Seimo langus ir jokia guminė kulka neišlėktų kaip atsakas. Taigi mūsų sustabarėjimas ir vaizduotės plastikos sunykimas naikina susikalbėjimo galimybę ir atskiria vienas nuo kito labiau nei storos sienos

Tačiau ar iš to, kas čia buvo pasakyta, seka, jog nesugebėjimas apversti priešpriešos „aš – tu“ yra mentalinės negalios pasekmė, vaizduotės defekto rezultatas? Ar griežtindami gyvenimo sąlygas visiems kitiems, o sau numatydami išlygas, valdžios žmonės taip daro dėl išskirtinio nesugebėjimo įsivaizduoti kitą žmogų kaip gyvą individą? Jeigu taip būtų iš tiesų, jeigu viską būtų galima suvesti tik į ribinį abstrahavimo galios trūkumą, tai ne peikti, bet užjausti reikėtų tokius valdžios žmones, invalidumo pensijas jiems reikėtų paskirti nuo pat pradžių. Tačiau, kaip atrodo, čia aptariamo reikalo esmė labiau nei intelektinius kieno nors sugebėjimus liečia kiekvieno iš mūsų valios (I. Kanto filosofijoje apibrėžiamos kaip norėjimo galios, kylančios proto pagrindu) parengties klausimą. Žinia, I. Kanto filosofijoje toks klausimas yra vadinamas kategorinio imperatyvo tema. Leiskite šįkart apie tai pakalbėti plačiau.

Žodžiai „kategorinis imperatyvas” iš tiesų skamba labai griežtai, gąsdinančiai. Esu pats išbandęs: kai vasarą valgant medų, braškes ar ledus užpuola vabzdžiai, šio terminologinio užkeikimo greitas kartojimas, pabrėžiant ir ištęsiant raidę „rrr“ per kelias oktavas, išbaido net labiausiai aršius širšinus.

(Kas be ko, nesiruošiu toliau įrodinėti, jog šių žodžių tarimo mechanika galėtų turėti kokį nors ryšį su paties termino prasme).

I. Kanto filosofijoje kategoriniu imperatyvu (toliau – KI) yra vadinamas aukščiausiasis moralumo principas, pagrindinė dorovės taisyklė arba, kitaip tariant, tokia taisyklė čia yra išsakoma KI forma, t. y. kaip besąlyginis liepimas. Kita vertus, kaip atrodo, galima išvengti įprasto šiuo atveju teorizavimo, jeigu prisiminsime paties I. Kanto filosofijos ištarmę apie tai, jog KI formuluotė nuo seno glūdi žmogaus prote, yra įaugusi į jojo prigimtį ir esmę, taigi esą tokios formuluotės nereikia nei ieškoti, nei kaip nors specialiai išradinėti. I. Kantas net kelis kartus yra pastebėjęs, jog įprastas žmogaus protas gana sėkmingai naudojasi šiuo aukščiausiuoju moralės principu, neprašydamas filosofo tarpininkavimo, tačiau esą filosofija gali pastebimai pasitarnauti tokio principo nuskaidrinimui ir pagrindimui.

Ieškodami kažko panašaus į nenuskaidrintą filosofijos KI „liaudišką“ variantą nesunkiai randame formuluotę: nedaryk kitam to, ko nenorėtum savo paties atžvilgiu! Kas nėra girdėjęs šio pamokymo iš gyvenimo patirtį sukaupusių gentainių, a?

Kaip visi gerai žinome, savo ruožtu pats I. Kantas pateikia tokią bendriausią, viso savo kūrybinio filosofinio žygio grindžiamą KI formuluotę: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymo leidimo principas.” Tai įsidėmėjus, yra galimybė sugretinti šias dvi (ikifilosofinę ir kantiškąją) KI formuluotes, leidžiant, esant reikalui, vienai kitą pavaduoti, kartu fiksuojant tą momentą, kai toks pavadavimas tampa neįmanomas.

KI apibrėžtis etinės minties plėtrai turi beveik tokią pat reikšmę, kokią, pavyzdžiui, fizikos raidai turi reliatyvumo teorija. Tokį palyginimą leiskite pateikti siekiant išryškinti minėtosios apibrėžties svarbą. Tačiau KI formuluotei privilegijuotą padėtį užtikrina būtent tai, jog toks imperatyvas labai radikaliai užbrėžia ribą ir blokuoja pražūtingą reliatyvumo stichijos įsivyravimą etikos problematikoje. Prisiminkime, kad ne kartą esame girdėję skeptiškus pasisakymus apie tai, jog neva dorovės temų svarstymas yra beprasmiškas dalykas dėl pačios problemos sąlygiškumo ir aplinkybių kintamumo. Esą kiekvienas žmogus gėrį ir blogį supranta skirtingai, nekalbant apie tai, jog savo ruožtu toks požiūris kardinaliai keičiasi iš epochos į epochą, yra skirtingas ar net priešingas skirtingose kultūrose. Kita vertus, dabar galime pastebėti ir tai, jog KI apibrėžia elgesio moralinę vertę nepriklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų vienodu pavidalu, visur ir visados įpareigodamas nedaryti kitam to, ko nenori pats sau. Taigi, kaip matome, KI yra „išvyniojamas“ iš kategoriškumą silpninančių geografinių ir istorinių aplinkybių, o dorovė čia atsidengia kaip pats stabiliausias dalykas pasaulyje. Dar daugiau, – I. Kantas pažymi, jog KT „galioja” net tik žmogaus kaip rūšinės būtybės proto apimtyje (pavyzdžiui, tik rūšinėje žmogaus intelekto apimtyje „galioja” mokslo išvados), bet protingai būtybei apskritai, be to, ne tik baigtinei protingai būtybei kaip žmogus ar panašiam subjektui, bet ir aukščiausiajai inteligencijai, t. y. dieviškajam protui. Pastarasis atvejis išsiskiria tik tuo, jog aukščiausias moralumo principas čia praranda imperatyvinį, t. y. liepiamąjį pobūdį ir reiškiasi kaip šventumo spontaniškumas.

Ne mažiau svarbu yra pastebėti ir tai, kad filosofinė KI formuluotė (visų pirma nuorodomis į valios maksimą) numato motyvo, įpareigojančio sekti pagrindiniu moralės dėsniu, apibrėžtį. Pagal I. Kantą, tokiu motyvu yra pagarba pagrindiniam moralės dėsniui. Ši išvada I. Kanto filosofijos kontekste išties yra fundamentalaus pobūdžio, nes ji leidžia atskirti KI kaip laisvės dėsnį nuo paprasčiausio utilitarinio susitarimo „aš tau – tu man” (tarkime, aš vagiu, taigi leisiu vogti ir tau). Iš pradžių atrodo, jog „liaudiškasis“ kategorinis imperatyvas nenumato tokio motyvo, taigi vis dėlto yra nevykęs pavadavimas, bet štai netikėtai čia pasimato parama, leidžianti spręsti minėtą dilemą. Lietuvių patarlių, liečiančių žmonių tarpusavio santykius, užkulisinis režisierius, be jokios abejonės yra KI, o, kita vertus, krinta į akis tai, jog smulkioji lietuvių tautosaka KI dalyvavimą dažniausiai liudija negatyviai, „išvirkščiu” pavidalu (pvz., skelbdama: Kuo pats kvep, tuo kitą tep), arba struktūriškai išryškindama KI griūties situaciją, atsirandančią dėl nesugebėjimo įgyvendinti „aš – kitas“ apverčiamumo (Kito akyse ir šapą pastebi, o savo – rąsto nemato). Būtų sunku neišgirsti čia bylojimo apie tai, kad prasilenkiančios su KI norma veiklos orientacijos yra laikytinos negarbingomis. Taigi lietuvių tautosaka skelbia: KI yra didžiausios pagarbos objektas.