Šiandien moralinė drama, kurioje žūsta žmonės, primityviai redukuojama į simpatijas ir antipatijas vienai ar kitai politinei stovyklai. Šiuose partiniuose karuose žūsta tai, kas svarbiausia – žmoniškumas.
Mes, Vakarų civilizacija, kažkada buvę humanizmo vėliavnešiais, dabar darkome sąžinės žodyną. Vaikų žudymą pavadinome pasirinkimo laisve bei reprodukcine sveikata. Sodomos nuodėmę pavadinome šeimos forma. O dabar pasiekėme nuoseklų dugną, kai žmogų, kvietusį į diskusiją, apkaltinome neapykanta, o jo žudiką įkvėpusią ideologiją pavadinome demokratija ir žmogaus teisių gynimu.
Diskusijos metu nužudytą konservatorių apologetą Charlie Kirką vieni garbina, kiti smerkia kaip dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo ideologą. Bet šis įvykis peržengia personalines, partines ir net ideologines skirtis.
Kaip ir įvykiai Utiojos saloje ir Kraistčerče. Kai politiniai klausimai sprendžiami smurtu, nėra svarbiausia, ar tai daro dešinieji, ar kairieji radikalai. Ideologinio veiksnio šioje moralinėje dramoje nedera nei pervertinti, nei ignoruoti.
Faktas, kad ir kairėje, ir dešinėje gali pasitaikyti bepročių ir nusikaltėlių. Bet būtent kairėje pusėje smurtas labiau toleruojamas. Per kelias pastarąsias dienas užvaldyta LRT už mokesčių mokėtojų pinigus sužibėjo bent dukart.
Vienąsyk – Roberto van Voreno tekstu, kuriame autorius giriasi empatija, čia pat sakydamas, jog Ch. Kirkas buvo viskas, kas užsitarnauja neapykantą. Kitąsyk – Pauliaus Gritėno straipsniu, kuriame kviečiama savaip įsivaizduojamą demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis. Ar ne tokios mintys įkvėpė Ch. Kirko žudiką? Nuo neapykantos vienas žingsnis iki smurto, o nuo nedemokratinių priemonių – iki nepolitinių.
Žymus rusų dainininkas Jegoras Letovas dainavo: tikslas pateisina priemones, pirmyn – žudyk, prievartauk, šmeižk, išduok vardan šviesios demokratijos šventovės. Velionis dainius taip pat buvo kairysis radikalas, kaip ir įvardytieji LRT autoriai, tiktai daug talentingesnis ir filosofiškai gilesnis. Jo dainoje žodžius apie demokratijos šventovę galima keisti rusų pasaulio sąvoka ir daina liks tokia pat aktuali.
Bet reikšminga ir jo pateiktoji prasmė. Priemonės nepateisina tikslo. Veikiau jį demaskuoja. Tai, kad JAV Demokratų partijos lyderiai pasmerkė šią politinę žmogžudystę, teikia vilties. Net jei tai buvo tik veidmainystė. Net ir ji parodo, jog daugumai demokratų rinkėjų tokie kovos metodai – nepriimtini.
Lietuvos politinė, teisinė, iš dalies – akademinė ir žurnalistinė sistema eilinį kartą perima tai, kas Vakaruose – jau atgyvena. Savo laiku Lietuva įsivedė baudžiavą, paveldimą monarchiją, valstybinę religiją tuo metu, kai Vakaruose to buvo atsisakoma.
Taip ir šiandien įvedinėjamas leftizmas. Neapykanta iš dešinės baudžiama įstatymu. Net jei tai – tik „neapykanta“, reiškiant nepritarimą ar nuosaikią kritiką. Neapykanta iš kairės skatinama valstybinėje žiniasklaidoje, už kurią susimoka kiekvienas valstybės pilietis.
Jei apie demokratijos gynimą nedemokratinėmis priemonėmis prabiltų radikalus ar konservatyvus dešinysis, jis būtų nubaustas už siekį nuversti teisėtą valdžią. Bet kairei – galima.
Po teiginiu apie demokratijos gynimą nedemokratinėmis priemonėmis pasirašytų ir Vladimiras Putinas. Kovojantis su įsivaizduojama chunta ir įsivaizduojamais naciais. Kovojantis smurtu ir prievarta.
Žinoma, trampizme yra daug atgrasių dalykų. Jėgos kultas, disonuojantis su defetistiniais sprendimais Rusijos agresijos atžvilgiu. Vulgarus ekonomizmas. Nacionalinis savanaudiškumas.
Bet nebūtina būti trampistu, kad būtum žmogumi. Ir trampizmas nėra atgrasesnis už leftizmą su jo veidmainiškumu.
Leftistai Herberto Marcusės maniera kalba apie toleranciją tik sau, kategoriškai atsisakydami toleruoti visa tai, kas jiems oponuoja.
Ne taip seniai hormonizuotų paauglių kohorta su Aušrine Armonaite priešaky viešai raudojo dėl galimai perteklinės jėgos panaudojimo prieš narkomaną ir kriminalinį nusikaltėlį George’ą Floydą.
Ką gi, kiekviena ideologinė stovykla renkasi savus didvyrius. Nenustebino, kad šių kairuolių nebuvo akcijoje, skirtoje pagerbti diskusijos kultūros puoselėtoją Ch. Kirką.
Diskusija niekada nebuvo stiprioji leftistų pusė. Jų argumentai – įstatymo prievarta, o kraštutiniu atveju – kulka. Ką gali padaryti nuosaikūs kairieji ir nuosaikūs dešinieji, tai kurti bendrą diskusijų forumą.
Kurti diskusijų kultūrą, nudrenuodami tai, kas įtampos ir nesikalbėjimo atveju prasiveržia smurtu.
Skaitykite daugiau delfi.lt
Kundrotas – „anapus trampizmo ir antitrampizmo”, „Mes, Vakarų civilizacija , kažkada buvę humanizmo vėliavnešiais (autorius pamiršo paminėti nuo kada)…” Man labiausiai iš „izmų”patinka” Lietuvos ir pasaulio istorijoje dar niekur nematytas,negirdėtas,nepakartojamas eurosojūzinis lansbergizmas..
…ir leftizmas,ir trampizmas yra bjauru.Cia tas pat,ka rinktis – hitlerizma ar sovietizma…..Normalus zmogus nuo viso to uzsidaro savo burbule ir,kol jo tiesiogiai nebando is jo iskrapstyti,gyvena,dirba,kuria ir,oDie, – dziaugiasi tuo gyvenimu,kuri ir susikure savo galva,savo gebejimais……todel eina velniop visoki trampizmai ir antitrampizmai.Atstokit.