Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, minint 1949 metų vasario 16-ąją partizanų vadų suvažiavime priimtos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracijos 70-metį, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo įteiktos 2018-ųjų metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos.
Prie mikrofono stojęs rašytojas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, šią premiją pelnęs už … „drąsų literatūros žingsnį į teatrą“, skirtingai nei kiti laureatai, savo trijų minučių padėkoms nešvaistė – ėmėsi gėdyti… apkartinusius jam šventę.
Beje, lyg būtų tikrai drąsus žmogus, rašytojas ir dramaturgas prisipažino… bijojęs. Pasirodo, jam ypač buvo baisu … atsisakyti premijos – mat tuomet, jo žodžiais tariant, būtų įsigalėjęs „primityvus mąstymas“, nes tie, kurie mano, jog amoralu ir net nusikalstama skatinti kūrėjus, vardan žinomumo ir finansinės naudos piktnaudžiaujančių kūrybine laisve, jo atsisakymą būtų supratę kaip… atsitraukimą.
Įdomiai nuskambėjo ir pasažas, kuriame atsiskleidė, kaip M. Ivaškevičius supranta, kas yra garbingas elgesys ir kūrėjo atsakomybė bei elementari logika: daugiau nei pusę kalbos skyręs „nenaudėliams, apkartinusiems jam šventę“, jis čia pat pareiškė, jog nenori… „naudodamasis valstybine švente, valstybine tribūna“, … „suvedinėti sąskaitų su kažkuo“.
Be abejo, tarp tų „primityvaus mąstymo“ žmonių būta ir tokių, kurie vylėsi, jog rašytojas pasinaudos proga ir suras drąsos bent jau atsiprašyti apšmeižtų asmenų artimųjų, Laisvės kovų dalyvių. Naivuoliai! Kreipdamasis į jaunuosius savo cecho brolius nacionalinės premijos laureatas, kadaise susirežisavęs ir „drąsų žengimą literatūron“, pamokė: atsikratykite paralyžiuojančios baimės suklysti, ir būsite kūrėjai – laisvi kursite ką panorėję.
M. Ivaškevičius (vaizdo įrašo ieškokite ČIA, klausykitės nuo 29:20 min.):
Labas vakaras.
Su švente visus.
Ir… jeigu netyčia viršyčiau tas tris minutes, prašau – išjunkit šviesą arba mikrofono garsą, žinosiu, kad tai ženklas…
A-a-a-a…
Labai dėkoju ir dėkoju visiems, iš tikrųjų, visiems, kurie mane pasiūlė šitai premijai, tiems, kurie nutarė ją paskirti ir gavus už tai nemažai, taip sakant, purvo savo adresu, e-e-e,..
Dėkoju savo šeimai, kuri irgi tą visą purvą turėjo ištvert, ir, nėra ko slėpti, turbūt, m-m-m-m,…
Tie žmonės, kurie norėjo, tą savo darbą padarė, jie šitą šventę man apkartino.
A-a-a-a-a… daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos, bet…
Tiesiog aš supratau, kad tai būtų tiesus kvietimas, e-e-e-e, primityvaus mąstymo įsigalėjimui ir, taip sakant, atsitraukimas, va.
Bet iš tikrųjų nenoriu, nenoriu, ė-ė-ė-ė… naudodamasis valstybine švente, valstybine tribūna, suvedinėti sąskaitų su kažkuo.
Gal… aaaaa… tik noriu pasakyt tiems, ypatingai jauniems, kuriantiems žmonėms, kurie stebėjo visą šitą triukšmą, procesą ir … galvoja, kaip jiems toliau kurti, kaip ir ką.
A-a-a-a… noriu tik jiems pasakyti, kad svarbiausia… svarbiausia yra nepasiduoti baimei suklysti, nes ė-ė-ė-ė… nes baimė suklysti yra baimė kaip ir visos kitos baimės. Jeigu ją įsileidi, jinai tave suparalyžiuoja.
Taip kad už kūrybos laisvę ir už visas kitas laisves.
Ačiū labai.
/ilgi plojimai/
