Garsioji frazė, priskiriama Volterui (François-Marie Arouet), puikiai apibūdina jo požiūrį į žodžio laisvę:
„Aš nepritariu tam, ką jūs sakote, bet aš iki mirties ginsiu jūsų teisę tai sakyti.“
Nors ši frazė neatrandama Voltero darbuose, ją suformulavo jo biografė Evelyn Beatrice Hall (slapyvardžiu S. G. Tallentyre) knygoje „Voltero draugai“ (The Friends of Voltaire), siekdama apibendrinti Voltero požiūrį į žodžio laisvę.
Tikrasis Voltero posakis, atspindintis panašų požiūrį į toleranciją ir nuomonių laisvę, yra: „Mūsų tikslas – priversti net ir mus persekiojančius žmones toleruoti.“
Volteras nuolat gynė laisvę reikšti savo nuomonę ir kritikavo cenzūrą bei religinę netoleranciją.
Taigi naujienos iš 21 a. skaitmeninio pasaulio.
Šiek tiek abėcėlės dėl žodžio laisvės ribų.
Baudžiamoji atsakomybė žodžio laisvės srityje turi būti kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio) dėl kelių esminių priežasčių:
1. Žodžio laisvė yra viena svarbiausių demokratinės visuomenės vertybių ir pamatas, leidžiantis plėtotis viešajai diskusijai, kritikai ir nuomonių įvairovei. Ribojant ją, silpninama visa demokratinė santvarka, o tuo pačiu ir valstybė.
2. Bet koks žodžio laisvės ribojimas turi būti itin kruopščiai pasvertas, atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo (TPP) reikalavimus (trijų pakopų testas). Kilus mažiausiai abejonei, turėtų būti teikiama pirmenybė žodžio laisvei, o ne kriminalizavimui ir baudimui.
3. Baudžiamoji atsakomybė sukelia griežčiausias pasekmes asmeniui – laisvės atėmimą, teistumą, reputacijos žalą, todėl ji turėtų būti taikoma tik pačiais pavojingiausiais ir žalingiausiais atvejais, kai kitos priemonės neefektyvios. Kriminalizuojamos gali būti tik tokios veikos, kurios yra išties socialiai pavojingos ir pažeidžia ypač svarbius teisinius gėrius. Pavyzdžiui, raginama smurtauti.
4. Ultima ratio principas reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik tada, kai švelnesnėmis priemonėmis (pvz., civiline ar administracine atsakomybe, savireguliacija, švietimu) negali būti pasiekti tie patys teisėti tikslai (pvz., asmens orumo, garbės, reputacijos apsauga ar visuomenės rimties užtikrinimas).
5. Už žodžio laisvės piktnaudžiavimą, pavyzdžiui, šmeižtą ar įžeidimą, gali būti taikoma civilinė atsakomybė (žalos atlyginimas, paneigimas) – tai yra pakankamai veiksminga ir mažiau ribojanti priemonė. Bet civilinė atsakomybė negali būti neproporcinga, nes tokiu atveju ji sukels atgrasomąjį poveikį ir pažeis žodžio laisvę.
6. Net ir tais atvejais, kai paskleidžiamos tikrovės neatitinkančios žeminančio pobūdžio žinios apie viešą asmenį ar jo veiklą, Civilinio Kodekso 2.34 straipsnio 6 dalis suteikia teismui diskreciją viešai kalbantį aktualiais visuomenei klausimais asmenį (ne tik žurnalistą) atleisti nuo civilinės atsakomybės (piniginės prievolės). Tokiu atveju paprastai užtenka tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo.
7. Politinėje diskusijoje žodžio laisvės ribos pačios plačiausios. Politikus turi bausti rinkėjai, bet ne teisinės institucijos, nebent yra kraštutiniai atvejai, pvz. politikai ragina smurtauti ir pan.
8. EŽTT jurisprudencija suteikia ypatingą apsaugą žodžio laisvei politinėje diskusijoje, pabrėžiant, kad ji yra esminis demokratinės visuomenės pagrindas.
9. Klasikinės EŽTT bylos dėl politikų žodžio laisvės ribų yra: Lingens prieš Austriją (1986 m.). Šioje byloje EŽTT atskyrė konstatuojamojo pobūdžio teiginius (faktus) nuo vertinamųjų teiginių (nuomonės). Kitoje byloje Oberschlick prieš Austriją (Nr. 1) (1991 m.) EŽTT pabrėžė humoro, satyros ir provokacijos vaidmenį politinėje diskusijoje, pripažindamas, kad politikų kritika nebūtinai turi būti švelni. Byloje Castells prieš Ispaniją (1992 m.) EŽTT nustatė 10 straipsnio pažeidimą, pripažindamas, kad politinė kritika, net jei ji yra aštri ir apima rimtus kaltinimus, patenka į žodžio laisvės apsaugos sritį.
