Tai buvo vakar…
Jie kitokie, jie indigo, jie X, Z, Y, A, B, C, d, e karta. Suprask, jie kitokie, nes šiaip kitokie. Todėl privalai juos priimti tokius. Kvailus ir juokingus.
Kartų konfliktas? Nėra jokio kartų konflikto ir paauglystės maišto. Nėra visai. Yra hipertrofuotas susireikšminimas, yra stovėjimas valandų valandas prieš veidrodį ieškant spuogelio ant nosies galo, ar tyrinėjant nosies ilgį ir ausų atlėpausiškumą. Ir suprantama, kad randant begales defektų. Yra pirma, vienintelė ir paskutinė meilė, kurios kitos tokios daugiau jau nebus. Yra ašarų kalnas patyrus pirmą išdavystę. Viskas tas yra, bet paauglystės maišto nėra.
Paauglystės maištas kyla iš sistemos primesto socialinio elgesio ypatumų. Dar mažus vaikus juos paima darželiai, vėliau mokyklos su užklasiniais būreliais ir vasaros stovyklomis. Sovietmetyje dar buvo tokie savaitiniai darželiai. Į juos vaiką „priduodavo“ pirmadienį, o atsiimdavo penktadienį. Manau laikas būtų juos sugrąžinti. Pasisekimas būtų nerealus. Juk taip patogu. Nuo pirmadienio iki penktadienio tau vaikas nekvaršina galvos.
Sistema įsibrauna į šeimą, paima jūsų vaiką, užsiaugina jį sau, o jums jį padaro svetimu. Vaikas neperima jūsų gyvenimo patirties ir jūsų išminties, jis suformuojamas sistemos ir tada, kai jam 14,15 ar 16 metų įvyksta sprogimas. Jūs nesuprantate kas su juo vyksta. Juk jis buvo geras ir klusnus vaikas. Ir še tau… Sistema parodė savo „dantis“. Tai ženklas, kad vaikas nebe jūsų.
Viename Lietuvos miestelyje tarp tėvų kilo panika. Šią vasarą vaikų stovyklos nebus. Tėvai pasipiktino, nes tikėjosi bent kelioms savaitėms atsikratyti vaikais. Vartojimo kultūra pasiekė ir vaikų-tėvų santykius.
Kažkada, būdamas vaikas, mamos pasiprašiau išleidžiamas į pionierių stovyklą mėnesiui. Visi draugai užsirašinėjo. Mamos atsakymas buvo griežtas – „ką, tėvų neturi, kad po stovyklas trainiotumeis“. Taip ir augau prižiūrimas tėvų ir kaip dabar pasakytų „nesavarankiškas“. Tačiau atėjus paauglystei nebuvo net noro maištauti. Gerbiau tėvus ir niekada jiems neprieštaravau. Jie perdavė savo gyvenimo būdą man ir svetima jėga mūsų tarpusavio santykių nesugriovė.
Būdamas paauglys važiuodavau su mama į rajono centrą. Jau tada visi bendraamžiai, atvykę į Anykščius, stengėsi eiti atskirai nuo tėvų lyg gėdydamiesi ir parodydami aplinkiniams, kad nepažįsta šių žmonių. Mano paauglio suvokimu tai buvo žema ir gėdinga. Negalėdamas kitaip paveikti tokios absurdiškos mados aš elgiausi priešingai. Paimdavau savo mamą už parankės ir išdidžiai žingsniavau per miestą. Mama buvo nepaprastai laiminga.
Jau vėliau, natūraliai nutolau nuo tėvų. Savos šeimos rūpesčiai priverčia keisti prioritetus. Bet tėčio ir mamos nuomonė man visada buvo svarbi. Ir einant į santuoką, keičiant darbą, priimant kitus svarbius savo gyvenimo sprendimus visada informuodavau tėvus ir laukdavau jų pastabų ir pamąstymų. Jų patariamasis balsas visada man buvo svarbus.
Kas įvyksta kai sistema paima iš jūsų vaiką galima buvo matyti vakar. Galite skųstis, piktintis ir kitaip reikšti savo nepasitenkinimą, bet ten buvo minia prarastų vaikų.
Jūs dirbote, jūs keliavote, jūs lankėte arenas ir parodų sales, jūs buriavote ir kopėte į „everestus“, bet jei su jumis nebuvo jūsų vaikų, juos pasiėmė šis išsižiojėlis. Ir taip bus visada.
P. S. Vakar buvo Žalgirio mūšio diena. Taip dirba sistema. Tarsi netyčia sukeisdama įvykius vietomis.
Palyginęs šiandieninį „išlaisvinto iš taybinės okupacijos” šiandieninėje eurosojūzinėje „vakarietiškoje demokratijoje” augančių vaikučių „laimingą” gyvenimą su savo „okupacinės” vaikystės „buvusiais baisumais” – mama neleido Linuko į pionierių stovyklą -, Karpavičius neatsidžiaugia savo „okupacine” aplinka, kurioje jis augo… Tiesa, kad nebūtų priskirtas prie „kremlinių ar vatnykų” dėl „patriotškumo” stokos, nevaikščiojęs į tarybinį darželį, dėl to „labiau nei kiti mylėjęs savo mamą” Karpavičius „patriotiškai” straipsnelyje parašė, kodėl mama jo neleido į pionierių stovyklą..
Iki 1959 metų į miesto tarybinį darželį ėjęs, nei Karpavičius „mažiau laimingas” berniukas, tegali tuometinio tarybinio kaimo, kartais vežiotam į Anykščius berniukui Karpavičiui pasakyti, kad miesto darželyje miesto vaikučius auklėtojos mokė ir reikalavo, kad vaikučiai savo tėvus, auklėtojas ir suauguius žmones privalo kreipdamiesi vadinti „Jūs”. Sutikę suaugusius žmones turi pasisveikinti pirmieji, už viską turi nepamiršti visiems padėkoti, suaugusiems užleisti vietą atsisėsti ir visokie kitokie tarybiniai „komunistiniai pribombasai”… Tarybiniais laikais, kad vaikai galėtų pakliūti į pionierių stovyklą, tėveliams reikėjo rašyti prašymus savo profsąjungoms. Į pionierų stovyklas vaikučiai buvo priimami iki 14 ar 15 metų, taip pat jie privalėjo būti pionieriais.. Į „geras” pienierių stovyklas norinčių vaikučių ir tėvelių buvo eilės..
Kadangi aš 13 ar 14 metų labai norėjau pakliūti į pionierių stovyklą, tais pačiais metais įstojau į pionierius, mano mama man „gavo” kelialapį į vieną „geresnių” Birštono pionierių stovyklą, ten man labai patiko… Pirmą kartą savo gyvenime šioje pionierių stovykloje su kitais pionieriais buvau paskraidintas „kukurizininku” 3 kartus apie Kauną, stovykloje vadovai organizavo įdomius turistinius, pažintinius žygius prie mineralinio vandes šaltinių, istorinių vietų (Kauno pilis, 9 fortas…), su miegais palapinėse prie laužo…,
Taip kad. belieka su Karpavičiumi pasidžiaugti už jo laimingą ir turiningą vaikystę tarybinėje „okupacijoje”, ir užjausti šiandienius kanapėmis, elektroninėmis cigaretėmis, lyčių pasirinkimo galimybėmis „praturtintą”.., istorijoje dar negirdėtai „laimingą, laisvą..” šiandieninių vaikučių vaikystę, kurių visokios „teisės” yra visokių vietinių „atsakingų” dėdžių ir tetų nuolat ir be galo „ginamos, tobulinamos, optimizuojamos..”.. Kurie užauga tokiais proto ir fiziniais „galiūnais”, kad, pagal statisnius duomenis, kone pusė jaunimo dėl psichinės ar fizinės sveikatos yra netinkami tarnauti Lietuvos kariuomenėje…,daugelis pagrįstai svajoja kur ir į kokius Vakarus iš tokios eurosojūze „suklestėjusios” lansberginės Lietuvos „pustyti padus”…
Tai kyla iš karo nugalėtojų, begalinio smurto dėka, primesto socialinio elgesio ypatumų, kad daugiau jau niekad nekiltų jokių konkurentų Pasaulio kunigaikščiui Europoje.
Vakar iškilo klausimas dėl „knygos” ir lietuvių rusų kalbų giminystės. Ir labai gerai, pasirodė kad lietuviui tas dalykas dar rūpi. Galėjo iškilti ir dėl Žalgirio mūšio, bet neiškilo. O jei neiškilo bendraujant su Jotubės žvaigžde, tai ir paliko neiškilęs. Negi delfis iškels? Žalgirio futbolas – tas iškilo, to ir turi būti gana.
Šiaip visai neblogas straipsnis, tik
„Ir einant į santuoką, keičiant darbą, priimant kitus svarbius savo gyvenimo sprendimus visada informuodavau tėvus“
yra rusiškas sakinys iš lietuviškų žodžių. Lietuviškai būtų „eidamas“, „keisdamas“, „priimdamas“.