Lietuvio kaina – 265 euro

Justina Gafurova

Prezidentas Gitanas Nausėda džiaugiasi, kad pirmą kartą Lietuva gali sulaukti kompensacijos už tai, kad kasdien pilni lėktuvai mūsų piliečių palieka savo šalį. Kol kas skelbiama, kad tai gali būti beveik 200 mln. eurų. Maždaug 265 eurai už kiekvieną prarastą pilietį. Specialistai tikina, kad skaičiai turėtų būti didesni dešimtimis, o gal net šimtais kartų. Iki derybų liko dar kelios savaitės, gal pavyks paskaičiuoti per naujo?

Nuo 2004 m., kai Lietuva įstojo į ES, iš viso emigravo ir mūsų šalį paliko maždaug 0,68 milijono gyventojų. Likusiesiems teko nešti didėjančių mokesčių naštą. Lietuvai jau piešiamos itin liūdnos prognozės, kad artėja laikas, kai tapsime senelių šalimi.

Tokia buvimo ES kaina ilgus metus buvo politinių diskusijų paraštėse. Šiemet pirmą kartą imta kalbėti apie galimą kompensaciją dėl patirtos emigracijos. Ir, nors dėl ES biudžeto susitarimo dar nėra, Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda tikina, kad kompensacija tikrai bus. Beveik 200 mln. eurų kompensaciją šalies vadovas pavadino laimėjimu. Nors prieš derybas tikino, kad tikisi didesnės kompensacijos. „Labai gerai, kad atsižvelgė į mūsų depopuliacijos arba gyventojų skaičiaus mažėjimo argumentą, tačiau tai nėra ta suma, į kurią mes orientuotumėmės“, – žurnalistams Briuselyje sakė G.Nausėda. Jis teigė, kad Lietuva turi teisę reikalauti kompensacijos, nes lietuviai prisidėjo prie kitų Europos šalių gerovės, o emigracija padidino spaudimą Lietuvos socialinei sistemai.

Kaip „Vakaro žinias“ informavo prezidentūra, kompensacijos argumentaciją pateikė Lietuva, o Europos Vadovų Tarybos pirmininkas pasiūlė formuluotę, kuri paliestų Lietuvą ir kelias kitas ES valstybes nares, per pastarąjį dešimtmetį netekusias daugiausiai gyventojų. Kaip buvo skelbta, metodika yra tokia, jog išvykusių gyventojų skaičius dauginamas iš 500 eurų. Nors skaičiuojant išvykusius nuo 2004 m., vienam gyventojui tenka viso labo 265 eurai.

Niekas neskaičiuoja

„Vakaro žinios“ bandė išsiaiškinti, kiek iš tiesų valstybei kainuoja parengti kvalifikuotus specialistus, kurių nemažai išvyksta dirbti į kitas šalis. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tokių duomenų neturi.

Tiesa, bent preliminariai paskaičiuoti nesunku, kad, pavyzdžiui, vieno mokinio ugdymui per 12 metų valstybė skiria 26 160 eurų. Dar po 15 eurų per mėnesį kiekvienas vaikas gauna neformaliam ugdymui. Per 12 mokslo metų tai būtų apie 2160 eurų.

Po mokyklos valstybė daliai jaunuolių suteikia galimybę nemokamai studijuoti. Pavyzdžiui, 6 metų medicinos studijos Lietuvoje kainuoja 27 480 eurų. Ekonomikos studijų bakalauras – 8160 eurų, vadybos – 4000 eurų.

Tai tik keli skaičiai. O kur dar įvairios socialinės išmokos ir parama, skiriama vaikams, šeimoms, našlaičiams. Visa tai leidžia įvertinti, jog specialistų paruošimas valstybei atsieina brangiai. Su tuo sutinka ir mokslininkai.

Siūlė jau seniai

Kaip „Vakaro žinioms“ sakė Lietuvos socialinių tyrimo centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis, mokslininkai jau seniai yra pasiūlę, kaip išspręsti klausimą dėl specialistų emigracijos nuostolio valstybėms. „Apie tai kalbama jau seniai. Dar prieš dvi Seimo kadencijas siūlėme, kad dėl laisvo gyventojų judėjimo būtų įvesti tam tikri finansiniai įsipareigojimai. Nes tai liečia ne tik studijų mokestį. Išvažiuoja ne tik diplomas, išvažiuoja protas.

Pasiūlymo idėja buvo tokia, kad, priimant darbuotojus iš kitų šalių, valstybė turėtų sumokėti tam tikrą procentą ES narei, iš kurios specialistas atvyko. Tai galėtų būti nedidelė gyventojų pajamų mokesčio dalis, kuri įprastai skiriama švietimo finansavimui. Pavyzdžiui, nuo 5000 eurų atlyginimo apie 100 eurų kiekvieną mėnesį galėtų būti ta dalis. Toks mokestis būtų surenkamas į biudžetą, o valstybė metų pabaigoje pagal statistiką perskirstytų šias pajamas valstybei, kuri paruošė specialistą“, – sako B.Gruževskis.

Deja, kaip jau įprasta, mokslininkų siūlymas politikų nesudomino, tad ir platesnės diskusijos neužsimezgė. Pasak mokslininko, Lietuvoje išugdytų ir emigravusių specialistų ekonominė vertė yra dešimti, o gal net šimtus kartų didesnė nei šiuo metu Lietuvai pasiūlyta kompensacija: „Tai yra dešimt, o turbūt ir šimtą kartų mažiau nei mes iš viso praradome ir galėtume tikėtis. Mums kainavo tų žmonių ugdymas, sveikatos priežiūra, jau nekalbant apie ekonominius praradimus, kad žmonės nepagamino dalies pridėtinės vertės produkto, turėjome jausti specialistų trūkumą.

Vienkartinė dotacija ne visai sprendžia klausimą. Žinoma, gražu, kad šis punktas iš viso yra įtrauktas. 200 milijonų eurų geriau nei nieko. Gaila, kad neišsivystė konstruktyvi diskusija. Man keista, kodėl mūsų pozicija ES nėra drąsi ir mes neiškeliame tokių klausimų. Galbūt ateityje bus galima šią tvarką tobulinti, kad šios sumos būtų labiau pagrįstos. Tai parodytų atsakingą požiūrį į laisvą žmonių judėjimą.“

Benamiai uždirba daugiau

Jam antrina ir migracijos ekspertas Dainius Paukštė.

Pasak jo, Lietuvai pasiūlyta suma – tik lašas to, ką valstybė prarado dėl emigracijos. „Vertinant tai, kas siūloma… Manau, kad Lietuvoje benamis prie Aušros Vartų per metus gali surinkti daugiau, nei mums siūlo ES. Man labai įdomu, kaip politikai skaičiuoja visiškai nekreipdami dėmesio į mokslininkų pasiūlymus. Yra tam tikri vertinimai, kurie rodo, kad valstybei parengti žmogų kainuoja dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Tai reiškia, kad dėl emigracijos Lietuva neteko milijardų eurų. Žinoma, 180 mln. eurų kompensacija – gražu. Bet tai tik parodo mūsų politikų suvokimą apie tai. Juk valstybei kainavo ne tik to žmogaus ugdymas ir išsilavinimas, taip pat kainavo darželių išlaikymas, keliai, bibliotekos, gydymo, kultūros įstaigos ir visa kita“, – sako D.Paukštė.

Pasak jo, ekonominiai santykiai tarp valstybių, kurias sieja emigrantai, turėtų būti normali praktika. Trūksta tik pačių šalių iniciatyvos: „Visiškai įmanoma ne tik apskaičiuoti, bet ir priimti tarpvalstybinius susitarimus. Tai turi būti normalūs ekonominiai santykiai – už tai, kad naudojiesi kitos valstybės paruoštu produktu, turi susimokėti. Kaip kad vyksta atsiskaitymai už socialinį draudimą. Jeigu kalbame apie laisvą rinką, kurioje skaičiuojamas kiekvienas gryno oro gurkšnis, tai ir šie dalykai turėtų būti sureguliuoti. Kol tvarkos nėra, neturtingos Lietuvos piliečiai kuria gerovę žymiai turtingesnėms valstybėms. Ar tai yra normalu?“

INTERVIU su ekonomistu Povilu GYLIU:

– 180 mln. eurų kompensacija Lietuvai dėl patirtos emigracijos – pakankama suma?

– Pozityvu, kad pripažįstama, jog šia prasme mes esame donorai išvystytų Vakarų šalių, išmokslindami žmones, kurie jų šalyse kuria nacionalinį turtą. Tačiau tai yra juokinga suma. Ir tai yra tik pinigai.

Įsivaizduokime, kad mediką parengti kainuoja 100 tūkst. eurų. Bet jam emigravus, valstybės patiriama žala iš tiesų yra dar didesnė. Paskui jį išvažiuoja vaikai, vyksta depopuliacija. O žmogus yra pagrindinis nacionalinis turtas. Čia gyventi lieka tėvai be šeimyninės socialinės apsaugos – nėra nei vaikų, nei anūkų, kurie galėtų juos prižiūrėti. Tuomet atsiranda valstybė. Jai vėl tenka papildoma finansinė našta.

– Pasiūlytas kompensacijos dydis pasako, kaip ES vertina Lietuvą? Vienas lietuvis – 265 eurai.

– Mes gyvename neoliberalizmo nelaisvėje ir manome, kad BVP yra vienintelis ekonomikos augimo rodiklis, kad vienintelis turtas – prekės. Europos federacijos liberalai nesukurs, nes jie nesupranta, kad yra bendrojo gėrio interesai. Nėra europinio solidarumo. Biudžetas mažinamas, lėšos žemdirbiams mažinamos. Tai reiškia, kad nėra net piniginio solidarumo, tačiau mums sakoma, kokios turi būti šeimos ir kokios formos agurkus mums auginti. Toks taisyklių primetinėjimas iš centro, neparemiant ekonomiškai, nieko gero neduos. Jeigu kalbama apie bendrus ES interesus, jie turi būti paremti visais ištekliais. Nepakeitus požiūrio, iš skylėto ES projekto nieko nebus.

– Lietuva, regis, prie federacijos idėjos prisideda ir dar kaip: įsivedė valiutą, žemę pardavinėja užsieniečiams, atiduoda kvalifikuotus specialistus…

– Taip, individualiai Lietuva prisideda. Pirmiausia – savo žmogiškuoju kapitalu. Kartu Lietuva laukia, kad centras irgi galvotų apie mus. Paremtų finansiškai ir idėjomis. Turtingos šalys nenori plėtoti solidarumo, nes jas yra apėmęs egoizmas. O mums net prekes tiekia trečiarūšes.

– Atrodo, kad valdžiai pakanka tiek, kiek siūlo ES…

– Mes tų pinigų pradėjome nebevertinti, jų protingai neinvestuojame. Mes bet kuria kaina juos įsisaviname, kad tik biudžetinio periodo pabaigoje jų neliktų. Svarbu, kad įsisavino. O ką nupirko ar padarė, ne tiek svarbu. Tada pradedame kirsti parkus miestuose. Užuot gavę naudos, už ES pinigus gauname žalą. Kartais atrodo, kad geriau gyventi iš savų pinigų, bet niekas bent jau neprimetinėtų ideologinių klišių, dėl kurių visi kenčiame.

Tad viskas yra daug sudėtingiau nei mums liberalai bando pasakyti, jog reikia kalbėti tik apie pinigus. Tai yra tik dalis žalos. Kaip įvertinti pinigais tai, kad mes prarandame nacionalinę savigarbą? To pinigais niekaip neišmatuosi.

– Dar neaišku, kas kam skoloj?

– Manau, mes Sąjungai davėme daugiau.