Kai buvau vaiku, laukdavau Šv. Kalėdų.
Paaugusi ėmiau laukti Vėlinių.
Tai turbūt gražiausia šventė Lietuvoje. Kone vienintelė, išsaugojusi tą trapų ryšį tarp kartų, kone vienintelė nenupiginta iki blizgučių ir raudonų lūpų. Tyli, santūri, šiek tiek liūdna, bet raminanti ir įkvepianti viltį. Lankydama kapus, visados galvoju, kad… juk ir aš čia būsiu. Kartais tai gąsdina, bet dažniau… ramina, apibrėžia ribas, skatina nešvaistyti gyvenimo, nesusireikšminti, nevergauti materializmui.
Suvokti savo mirtingumą ir gyventi taip, kad tai būtų auka gyvenimui. Ieškoti žmonių, kurie ateitų ant mano kapo. Palikti idėjų, kurios gyvuotų, man mirus.
Paprasti sunkiai lengvi dalykai.
Prieš Vėlines reikia susikaupti, bent dieną nustoti skubėti. Mintimis perbėgti per gyvenimus tų, kuriems nebegalime paduoti rankos, bet… galime uždegti žvakę.
Helovynas yra nuodas, sudrumsčiantis tą laikotarpį, atitraukiantis nuo to, kas svarbu ir pakeičiantis tai tokiu pat kiču, kokiu tapę kitos šventės – komercijos, godumo ir prasto skonio fiesta. Nederėtų prieš lankant artimųjų kapus lakstyti su kaukėmis ir moliūgais. Kur kas geriau tą laiką paskirti prisiminimams.
Tylių ir viltingų Vėlinių.
